T.Ramanauskas

Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose ir vis dar aktualus Didžiosios Britanijos sprendimas išstoti iš ES yra reikšmingo antiglobalistinių ir antisisteminių nuotaikų stiprėjimo Vakarų visuomenėse atspindys. Tolesnę ekonominę ir politinę Vakarų demokratijų raidą gaubia išskirtinai didelis neapibrėžtumas, tad bandymai ją prognozuoti būtų grynai spekuliatyvūs.

Tomas RAMANAUSKAS, Lietuvos banko Sisteminės rizikos modeliavimo skyriaus viršininkas

Daug svarbiau šiuo metu suvokti, kad vykstantys seisminiai socialiniai ir politiniai pokyčiai yra ne atsitiktiniai, o dėsningi procesai, kuriuos žymia dalimi lemia ekonominiai veiksniai. Jie labai glaudžiai susiję su vadinamuoju skolos superciklu, pasauline finansų krize ir ekonominės politikos atsaku į ją. Net Tarptautinis valiutos fondas, vienas aktyviausių globalizacijos procesų šalininkų, pripažįsta, kad globalizacija ne visas šalis ir ne visas visuomenės grupes paveikė vienodai teigiamai – didelė konkurencija su mažų atlyginimų šalimis neigiamai veikė užimtumą išsivysčiusių šalių gamybos sektoriuose, neproporcingai išaugo finansinis sektorius, tarptautiniai kapitalo srautai ir padidėjo finansinio užkrato rizika, tarptautinės kompanijos gebėjo pasinaudoti mokesčių sistemų spragomis ir mokėti mažiau mokesčių, nei sąžiningai priklausytų, o piliečiai jaučiasi prarandantys ekonominės ir politinės sistemos kontrolę.

Taigi daugelyje šalių, ne tik JAV, smarkiai išaugo visuomenės dalis, nepalaikanti ekonominio ir politinio status quo ir linkusi balsuoti už sisteminius pokyčius, nors ir labai neapibrėžtus ar rizikingus.

Daugelyje šalių, ne tik JAV, smarkiai išaugo visuomenės dalis, nepalaikanti ekonominio ir politinio status quo ir linkusi balsuoti už sisteminius pokyčius, nors ir labai neapibrėžtus ar rizikingus.

Kol kas sunku vertinti, ar protekcionizmu, mokestiniu vietinio verslo skatinimu ir valdžios remiamomis investicijomis į infrastruktūrą pagrįsta JAV ekonominė politika galėtų šaliai padėti pasiekti tvirtesnę ir labiau subalansuotą ūkio plėtrą. Kartu neabejotina, kad toks JAV politikos posūkis būtų didelis sukrėtimas nusistovėjusiai tarptautinių verslo santykių ir užsienio prekybos sistemai.Pirmosiomis dienomis po JAV prezidento rinkimo rezultatų JAV akcijų indeksai reagavo stebėtinai optimistiškai, obligacijų pajamingumas didėjo rinkos dalyviams prognozuojant išaugsiantį skolinimosi poreikį ir didėsiančią infliaciją, o besivystančių šalių valiutos pigo. Tai tarsi ir byloja, kad iš principo yra galimybių aktyviau skatinti JAV ekonomiką, bet iš esmės – kitų šalių sąskaita.Tarptautinis atsiskaitymų bankas savo pastarojoje metinėje ataskaitoje taikliai pabrėžia, kad skolinimasis per ilgai buvo politinis ir socialinis pajamų augimo pakaitalas. Ir išties tai yra raktas į vykstančių socialinių ir politinių procesų ekonominių priežasčių suvokimą. Išsivysčiusių šalių darbo vietų ir gyventojų pajamų netekimą, susijusį su gamybos perkėlimu į besivystančias šalis, daugelį dešimtmečių pavyko atsverti didėjančia skola. JAV atveju – tai ir didėjanti valstybės užsienio skola, ir aktyvus privataus bei viešojo sektoriaus skolinimasis vietinėje rinkoje.

Kreditavimas iš esmės yra pinigų ir perkamosios galios kūrimas, kuris sudaro galimybes didinti vartojimo ir investicijų išlaidas. Taigi globalizacijos sąlygomis prarandamas gamybos darbo vietas keitė su kredito ir nekilnojamojo turto bumu susijusios darbo vietos statybos, prekybos, finansinio tarpininkavimo, paslaugų sektoriuose. Apskritai didėjantis įsiskolinimas yra svarbus ekonomikos augimo veiksnys, dažnai ne mažiau svarbus negu investicijos ar technologinė pažanga. Žinoma, tai yra visai kito pobūdžio, netvarus augimo veiksnys. Užtenka sumažėti naujo kreditavimo srautams, ir pajuntamas didelis neigiamas poveikis ekonominiam aktyvumui bei pajamoms.Per pastarąją pasaulinę finansų krizę daugelyje šalių būtent ir vyko sinchronizuotas, su JAV nekilnojamojo turto burbulu sprogimu susijęs finansinio ciklo perėjimas į nuosmukio fazę – daugelyje išsivysčiusių šalių privatus sektorius buvo pernelyg įsiskolinęs ir nebegalėjo ar nebenorėjo toliau skolintis. Siekiant išvengti reikšmingo ūkio aktyvumo nuosmukio, daugelyje šalių skolinimosi estafetės lazdelę buvo priverstas perimti valdžios sektorius.Pagrindiniai pasaulio centriniai bankai irgi vykdė išskirtinai palankią pinigų politiką bei „serijines“ kiekybinio skatinimo programas, siekdami vėl išjudinti privataus sektoriaus kreditavimo procesus, atpiginti ir palengvinti valdžios sektoriaus skolinimąsi, pagerinti bankų balansų kokybę.

Pastaraisiais metais daugelyje išsivysčiusių šalių monetarinė politika liko „vienintelis žaidimas mieste“, t.y. kone vienintelė aktyviai taikoma ūkio plėtros skatinimo priemonė, bet akivaizdu, kad jos efektyvumas vis mažėja. Daug kur pavyko pasiekti tam tikrą, nors ir trapų, ekonominį atsigavimą. Vis dėlto neigiama ekonominės politikos atsako į krizę pasekmė yra vėl rizikingai išsipūtę skolos vertybinių popierių, akcijų, o kai kuriose valstybėse – ir nekilnojamojo turto burbulai. Akivaizdu, kad ypač žemos ar neigiamos realiosios palūkanų normos perskirsto visuomenės turtą, – tai palanku turtingiesiems visuomenės sluoksniams ir besiskolinantiems, bet nepalanku taupantiems konservatyviomis priemonėmis. Fundamentali problema ta, kad ekonomikų gyvybingumą buvo bandoma atkurti pirmiausia skatinant skolos augimą, o ne našiomis investicijomis, technologine pažanga ar sklandesnį ekonomikos funkcionavimą užtikrinančiomis struktūrinėmis reformomis. Pasaulio ekonomika vis dar yra pernelyg priklausoma nuo skolos ir finansinių ciklų, o su globalizacija susiję iššūkiai nėra sklandžiai įveikti. Nuo pat krizės pradžios didėjo rizika, kad protekcionistinės ir antiglobalistinės idėjos pateks į pagrindinę politinę darbotvarkę. Dabar ši rizika ima materializuotis, tai patvirtina JAV ir Didžiosios Britanijos balsuotojai. Kartu tai yra šaltas dušas, kuris, tikėtina, privers ekonominės politikos formuotojus atidžiai pergalvoti skolų krizės įveikimo ir tvarios plėtros strategijas, skatins visapusiškiau vertinti jų ekonominį bei socialinį poveikį ir padės įsisąmoninti, kad nesubalansuotos plėtros problemų sprendimas negali būti nuolat atidėliojamas. Šaltas dušas ne visuomet blogai…

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL / A.Ufarto nuotr.

Lietuviai dažniausiai skolinasi norėdami įsigyti įvairių prekių ar paslaugų ir skolinasi daugiau nei praėjusiais metais. Šiuos ir kitus duomenis pateikia kasmetinė specializuoto paskolų banko „Bigbank“ klientų apklausa:

Tarp pirkimu išsimokėtinai pernai besinaudojusių gyventojų didesnę dalį sudarė moterys.

1. 35 proc., lietuvių praėjusiais metais skolinosi siekdami įsigyti įvairių prekių ir paslaugų, 12 proc. – tam, kad prisidėtų prie būsto įsigijimo ar atnaujinimo. Lyginant su 2014 m., gyventojų, ėmusių vartojimo paskolas prekėms ar paslaugoms įsigyti, skaičius pernai išliko toks pat. Pernai, lyginant su 2014 m., 6 proc. mažėjo gyventojų, ėmusių paskolą būstui įsigyti ar remontuoti. Tarp kitų praėjusiais metais vartojimo paskolos ėmimą paskatinusių priežasčių minimos kelionės, medicinos paslaugos, verslas ir studijos.

2. Vidutinė vartojimo paskolos suma 2015 m., lyginant su 2014 m., augo 55 proc. Jei 2014 metais ji siekė 1248 EUR, tai pernai ūgtelėjo iki 1938 EUR.

3. Gyventojai dažniausiai (34 proc.) skolinosi šešerių metų laikotarpiui.

4. Pernai labiausiai (4 proc.) išaugo paskolų automobiliui išdavimas. Tam banke „Bigbank” praėjusiais metais skolinosi 11 proc. apklaustųjų. Vidutinė tokios paskolos suma pernai siekė 3900 EUR, o populiariausias laikotarpis, kuriam skolintasi automobiliui – šešeri metai.

5. Didžiąją (35 proc.) banko klientų dalį pernai sudarė 25-34 metų amžiaus, 25 proc. – 35-44 metų amžiaus, o 19 proc. – 45-54 metų amžiaus asmenys. Vienodai dažnai skolinosi tiek vyrai, tiek moterys, o aktyviausiai paskolas ėmė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių gyventojai. Tarp pirkimu išsimokėtinai pernai besinaudojusių gyventojų didesnę dalį sudarė moterys (59 proc. lyginant su 41 proc.) ir vyresni didmiesčių gyventojai.

Amerikietiška svajonė keičiasi: dabar dauguma amerikiečių svajoja tiesiog neturėti paskolų. Tokią pačią svajonę šiandien turi ir dauguma europiečių.

Amerikietiškasis kapitalizmas, į skolą užauginęs keletą kartų, atsirūgo tik, kai skola jau skaičiuojama trilijonais JAV dolerių. Rugsėjį svetima sąskaita gyvenančią Ameriką nustebino „Credit.com“ atliktas tyrimas, parodęs, kad amerikietiškosios svajonės kontūrai pasikeitė kardinaliai: dabar vietoje balta tvora apjuosto namo su dviem automobiliais kieme, as ketvirtas 18–24m. amerikietis nori neturėti skolų, o 80 proc. tikisi savo amžių nugyventi be kreditų.
Dar prieš penkerius metus 25m. amžiaus amerikiečiai būtų neabejoję siekiamybe iki trisdešimties susikrauti pirmąjį milijoną. 2007m., 81proc. 18–25 metų amerikiečių svarbiausias tikslas gyvenime buvo tapti turtingiems, 51proc. – būti žymiems. Dabar respondentų prioritetai ne tokie ambicingi: jie nori nusipirkti automobilį arba grąžinti kreditą jam įsigyti, sumokėti kreditinės kortelės skolą, išsiųsti vaikus mokytis, nusipirkti būstą, grąžinti studijų kreditus, grąžinti būsto paskolą ir įsigyti antrąjį būstą.
Amerikiečiai susidūrė su finansine realybe ir keliolikos trilijonų dolerių valstybės skola, todėl šiandien jau nebesvarsto apie sėkmę. Finansinė prasmė šiandien prilygsta išlikimui: reikia grąžinti 27 tūkst. dolerių studijų paskolą, ir kaip nors sutaupyti pinigų pensijai.
„Amerikoje ir jaunimas, ir jų tėvai, ir seneliai jau įvertino priklausomybės nuo bankų pasekmes, suprato, kad geriau nuomotis būstą, taupyti pinigus sąskaitoje ir neklimpti į skolas. Tačiau Lietuvoje kreditų verslas žengia greičiau ir gudriau už eilinį gyventoją, kuris dar nenumano, kad už svajonę, kurią įgyvendinęs banko pagalba pasidžiaugsi pusmetį, gali tekti mokėti visą likusį gyvenimą“, – finansinio švietimo pasigenda Finansų ir kreditų valdymo asociacijos prezidentas, nepriklausomas paskolų ekspertas Marius Jansonas.

Pasimokė jau ir dalis lietuvių
Krizė svajonių pildymą pakoregavo ir Lietuvoje. Besiskolinančiųjų būstui sumažėjo visose amžiaus grupėse, o anksčiau įsigyti butai, kuriems suteikta 100 proc. vertės paskola, ištuštėjo. Bankai skolina atsakingiau, gyventojai skolinasi atsargiau.
„Pasiėmiau paskolą, kad sumokėčiau už vienerius bakalauro studijų metus, kainuojančius 7850Lt., bet teko imti kreditą dar dvejiems metams, nes net uždarbiaudama užsienyje nepajėgiau pati sumokėti už mokslą“, – pasakoja Vilniaus Universiteto Tarptautinės verslo mokyklos absolventė Julija Garšvaitė, gavusi bakalauro diplomą ir maždaug 24 tūkst. Lt. skolą bankui. Grąžinti kreditą Julija turi dar ištisus 15 metų, bet ruošiasi dirbti Lietuvoje ir užsienyje, kad įmokas sumokėtų kuo greičiau. „Nenoriu mokėti paskutinių įmokų bankui būdama keturiasdešimties“, – nusiteikusi siekti finansinės nepriklausomybės kalba Julija.
Kita pašnekovė Vilma Kubilė 2004m., bebaigdama universitetą, pasiėmė 230 tūkst. Lt. būsto kreditą, kurį bankui grąžins įpusėjusi šeštą dešimtį. „Tada su vyru gaudavome gana neblogas pajamas, pasinaudojome būsto paskolos draudimu, todėl bankas suteikė 95 proc. būsto vertės kreditą. Kai gimė pirmasis vaikas, valstybė padengė apie 10 proc., visos paskolos, o per pusmetį, kol įsikraustėme į butą, NT pabrango. Taigi, galima sakyti, mums pasisekė. Žinoma, kai reikėjo mokėti įmokas, pajusdavome turintys mažiau pinigų išlaidoms, palūkanos buvo gana didelės“, – dėsto ji. Nors V.Kubilės šeimai tvarkingai mokėti paskolos įmokų, nesutrukdė ir sunkmetis, apie naują paskolą ji bijo pagalvoti, nes sunkiai įsivaizduoja savo šeimą, su trimis vaikais iš banko būsto išeinančią į gatvę.
M.Jansonas nuramina, kad per NT bumą įsigijusieji butus, šiandien jau nebesamprotauja, kad uždirbdamas 2 tūkst.Lt., gali saugiai nusipirkti butą sostinėje, nes žino, kaip greitai bankas susitvarko su vėluojančiais skolininkais ir jų turtu. Pirmoji skolininkų karta Lietuvoje auga ir bankrutuoja. Tie, kurie išsaugojo užstatytus butus, šiandien jau keliasi į namus ir kreipdamiesi dėl didesnio kredito nustemba, būdami skolingi daugiau nei bankas jiems davė.
„Tie, kurie būsto kreditus ėmė 2006–2007m. žino, kad bankas išieško didesnę sumą, nei jie skolinosi, – teigia M. Jansonas. – Žmogus ėmė 240 tūkst.Lt. kreditą, bankui per 5 metus jau sumokėjo 60–70 tūkst.Lt. ir nustebo sužinojęs, kad yra skolingas dar 220 tūkst.Lt., Pasirodo, iš kas mėnesį mokėto 1000 Lt., 850 Lt. buvo palūkanos, o grąžinamo kredito dalis tik 150Lt.“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

SEB bankas šių metų pirmą ketvirtį šalies gyventojams suteikė 49 proc. daugiau būsto paskolų negu tuo pačiu laikotarpiu pernai. Per pirmus tris mėnesius iš viso sudaryta 881 būsto paskolų sutartis SEB banke, jų bendra vertė 119 mln. litų.

SEB banko duomenimis, daugiau kaip 50 proc. naujų sutarčių sudarytos pirkti būstą Vilniuje ir jo apskrityje, 25 proc. – Kaune ir jo apskrityje, 11 proc. – Klaipėdoje ir jos apskrityje. Tačiau, pasak Virginijaus Doveikos, SEB banko prezidento patarėjo ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus, būsto paskolų rinkos pagyvėjimas juntamas ir kituose didesniuose šalies miestuose – Panevėžyje, Šiauliuose.

„Suaktyvėjimą, ko gero, būtų galima sieti su tuo, kad praėjusių metų antroje pusėje buvo užbaigta nemažai anksčiau pradėtų nekilnojamojo turto projektų ir rinkoje atsirado didesnė būsto pasiūla. Įtakos tam turi ir pamažu gerėjantys gyventojų lūkesčiai ir jau kelerius metus besitęsiantis kainų stabilumas būsto rinkoje. Vis tik, nors pirmais šių metų mėnesiais matome nemažą  būsto paskolų poreikio didėjimą, apie visų šių metų būsto paskolų rinką spręsti dar anksti“, – sako V. Doveika.

Pirmo ketvirčio SEB banko duomenų analizė rodo, kad gyventojai, pirkdami būstą, dažniausiai įmoka savų lėšų, kurios sudaro 15-20 proc. būsto vertės. Daugiausia būsto paskolų yra suteikiamos pirmam nuosavam šeimos būstui pirkti, likusi dalis – būsto remontui ar kitoms būsto reikmėms. SEB banko duomenimis, šiuo metu vidutinė būsto paskolos suma yra apie 135 tūkst. litų.

24 proc. jaunų britų (16–25 metų) teigia labiau už viską bijantys banko paskolos. Mirties baimę, kaip pagrindinę, nurodė tik 4 proc. respondentų. Tai atskleidė Jungtinės Karalystės jaunimą vienijančios organizacijos „YouthNet“ apklausos duomenys. Paskolų baimė jaučiama ir Jungtinėse Amerikos Valstijose: tai atsiliepia nekilnojamojo turto rinkai, nes jaunimas nebenori po studijų imti paskolų būstui. Paskolų nekilnojamajam turtui įsigyti JAV išduodama mažiausiai nuo 2004 m., nors būsto kainos šiuo metu yra labai palankios.
Lietuvoje jaunimo nenoras skolintis taip pat didėja, tačiau ne taip stipriai. „Swedbank“ pateikia duomenis, kad iki krizės dvi iš trijų būsto paskolų jų banke paimdavo žmonės iki 30 metų amžiaus, o dabar tokių – tik kas antras. Kita vertus, šio banko atstovų teigimu, anksti daryti išvadas apie jaunimo skolinimosi įpročių kaitą, nes įpročiai dar tik formuojasi. Vis dėlto „Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis patvirtino, kad dabar tiek jauni, tiek vyresni lietuviai į paskolas žiūri daug konservatyviau nei iki sunkmečio.
Jam pritaria ir DNB banko pardavimo valdymo departamento vadovė Lijana Žmoginaitė. „Tendencija labai aiški – ne tik jauni, bet visi Lietuvos gyventojai daug atsargiau skolinasi. Pavyzdžiui, anksčiau jaunimo pamėgti greitieji vartojimo kreditai dabar imami labai atsargiai, jų rinka sumažėjusi. Keičiasi žmonių suvokimas, kas yra skola. Skolinamasi tik tada, kada tikrai reikia. Tai yra išmoktos krizės pamokos“, – neabejoja ekonomistė.

Lietuvos gyventojai vis aktyviau skolinasi iš Ūkio banko. Per 2011 m. sausio-lapkričio mėnesius Ūkio bankas gyventojams suteikė vartojimo paskolų už 10,5 mln. litų –  virš 4 kartų daugiau nei per tą patį 2010 m. laikotarpį.

Per vienuolika 2011 m. mėnesių Ūkio bankas vartojimo paskolų išdavė beveik 1500 fizinių asmenų – 5 kartus didesniam skaičiui nei per tą patį laikotarpį 2010 m.

„Mūsų konkurenciniai pranašumai ir lankstumas leido pelnyti klientų pasitikėjimą, − sako Ūkio banko Komercijos tarnybos vadovas Justas Babarskas. – Dar vienas didelis Ūkio banko pranašumas – vartojimo kreditų palūkanos, kurios yra vienos mažiausių Lietuvos rinkoje. Ūkio banke klientai kreditus gali gauti su palūkanomis nuo 6 proc. eurais ir 7 proc. litais“.

Pasak J.Babarsko, 2011 m. lapkričio 30 d. bendras vartojimo paskolų portfelis siekė beveik 30 mln. litų. Pernai išduotos paskolos svyravo nuo 600 iki 40 tūkst. litų.
Ūkio banko Komercijos tarnybos vadovo teigimu, pernai klientus daug aktyviau rinktis vartojamuosius kreditus skatino ne tik patrauklios palūkanos, bet ir banko pasiūlytas papildomas draudimas nuo darbo praradimo ir galimybė rinktis kreditą su gyvybės draudimu.
„Poreikis vartojamiesiems kreditams yra didelis, tačiau Lietuvos gyventojai šiandien jau gerokai atsakingiau vertina savo finansines galimybes ir perspektyvas. Pernai prasidėjęs ekonominis atšilimas sudarė sąlygas gyventojams aktyviau skolintis, o galimybė apsidrausti nuo darbo praradimo pašalino tas priežastis, kurios keldavo dvejonių žmogui, ar jis tikrai sugebės grąžinti kreditą. Dabar klientai yra tikri, jog draudimo dėka jie nepatirs problemų grąžindamas bankui pinigus net ir kritiniu atveju, jei netektų darbo“, – sakė J. Babarskas.
Ūkio bankas, atsižvelgdamas į situaciją, su kuria susidūrė kai kurie gyventojai, praėjusių metų lapkritį supaprastino vartojimo kreditų išdavimo sąlygas. Vartojimo kredito minimali suma buvo sumažinta iki 500 litų (iki tol buvo 1000 litų). Be to, buvo panaikintas šiems kreditams taikomas komisinio mokesčio minimumas, tad dabar nedideliems kreditams, siekiantiems nuo 500 iki 999 litų, taikomas tik 1 proc. komisinis mokestis, t. y. nuo 5 iki 10 litų. Mažais vartojimo kreditais gali naudotis tiek nauji, tiek esami Ūkio banko klientai. Vartojimui Ūkio bankas suteikia 500–10 000 Lt paskolą, jos grąžinimo terminas – iki 5 metų.

Ūkio bankas yra pirmasis komercinis bankas Lietuvoje, jau trečią dešimtmetį teikiantis patikimas paslaugas 60-yje klientų aptarnavimo padalinių visoje šalyje.

Naudodamiesi beviltiška verslininkų padėtimi bankai vis dažniau reikalauja užstatyti jau ne tik įmonės, bet ir asmeninį turtą. Tai jau pražudė nemažai verslininkų ir apskritai žlugdo lietuvių verslumą.

Nors mūsų premjeras ir ministrai nuolat kalba apie verslo sąlygų Lietuvoje gerinimą, kol kas viskas klostosi lygiai atvirkščiai ir tos sąlygos nuolat blogėja. Tiesa, jas blogina ne Vyriausybė, o biurokratai ir ypač dažnai – bankai.
Paprastai labai mažai įmonių išsiverčia be banko paskolos. O bankai mūsų valstybėje labai godūs: paskolas neretai siūlo su 12 ir daugiau procentų siekiančiomis palūkanomis, maža to, vis dažniau iš verslininkų pareikalauja laiduoti asmeniniu turtu. Nesvarbu, kad toks reikalavimas prieštarauja pasaulinei verslo logikai.
Iki 2007 m. šią priemonę bankai naudojo itin retai, tačiau nuo 2008-ųjų tokios sutartys pasipylė kaip iš gausybės rago. Būtent 2008 m. bankai išdavė daugiausiai paskolų juridiniams subjektams, nes verslininkai manė, kad ekonomikos pakilimas tęsis dar ilgai, ir nelabai suko galvos, kokios sąlygos įrašytos sutartyse, – svarbu, kad gauna paskolą. Bankai, viena vertus, lengva ranka dalijo paskolas, kita vertus, įrašė visas įmanomas sąlygas, taip pat ir laidavimą asmeniniu turtu, kad tik maksimaliai apsidraustų.
Dar labiau asmeninio laidavimo reikalavimas išplito atslinkus krizei. Realybėje viskas atrodydavo maždaug taip: prasidėjus sunkmečiui ir pablogėjus įmonės veiklos rezultatams bei sumažėjus bankui įkeisto nekilnojamojo turto vertei, bankas imdavo reikalauti, kad įmonė paskolą grąžintų anksčiau arba kad įmonės akcininkai asmeniškai laiduotų už jog grąžinimą savo turtu. Kadangi paskolos grąžinti dauguma neturėdavo galimybių, daugybė verslininkų ryžosi pasirašyti pražūtingas sutartis, kad jie sutinka laiduoti asmeniniu turtu.
Milijardierius Richardas Bransonas savo knygose tokią bankų praktiką stipriai kritikuoja, primindamas posakį: su kitu nesielk taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi. Jo įsitikinimu, negalima žmogaus versti ir verslą, ir šeimos gerovę statyti ant kortos. Verslas turėtų būti plėtojamas atskiriant jį nuo asmeninio gyvenimo. JAV apskritai laikomasi nuostatos, kad bankrotas – tai naujo verslo pradžia.

Bankas spaudžia paskutinius syvus

Vis dėlto buvęs įmonės savininkas Alvydas Valentinavičius jau niekada nesiims naujo verslo: neseniai jis ne tik prarado dešimt metų kurtą krovinių vežimo verslą, bet ir iki šiol tebesibylinėja su banku dėl pakibusios daugiau kaip 100 tūkst. Lt skolos.
Dabar pašnekovas pats dirba samdomu darbuotoju ir yra visai patenkintas savo statusu. Jam nebereikia nuolat patirti tos frustracijos, kurią patirdavo būdamas verslininku: nereikia rūpintis darbuotojais, nereikia išklausyti mokesčių inspekcijos reikalavimų, nereikia pasirašinėti velnio sutarčių su bankais, nereikia rizikuoti, į jį nebežiūrima kaip į priešą ar vagį. Nors kaip tik taip į jį buvo žvelgiama, kai jis buvo verslininkas.
Bet pažvelkime, kaip buvo sudorotas verslininkas A.Valentinavičius. Net ir iš draugų girdėdamas patarimų neprasidėti su bankais, jis vis dėlto suprato, kad be paskolos išsisukti nepavyks, nes juk vienas krovininis automobilis kainuoja apie pusę milijono litų. 2007 m. rudenį, vos tik prasidėjus deryboms su banku, nebuvo nė kalbos, kad už paskolą teks laiduoti asmeniniu turtu. „Tai žinodamas, aš iš viso nebūčiau ėmęs paskolos, nes griežtai laikiausi taktikos atskirti verslo ir šeimos reikalus“, – prisimena A.Valentinavičius.
Jis tikina iš pradžių gavęs visai kitokį preliminarios sutarties variantą, nei po to buvo pakišta pasirašyti. „Po to, kai iš anksto aptariamos sąlygas, bankas mėgsta ką nors keisti. Žino, kad tu jau nesipriešinsi, nes nebeturi laiko“, – tvirtina buvęs verslininkas.
Dabar jis gali kaltinti tik save, kad neišsireikalavo pirmosios sutarties kopijos ir neatidžiai perskaitė keliolika puslapių, kurių viduryje buvo įspraustas ir punktas dėl laidavimo asmeniniu turtu. Verslininkas vienareikšmiškai tikina, kad buvo apgautas.
Kai A.Valentinavičiaus įmonė bankrutavo, bankas pardavė sunkvežimius ir ne tik susigrąžino pinigus, bet ir uždirbo, taigi nuostolių nepatyrė. Bet remdamiesi sutartimi, banko atstovai suskaičiavo 175 tūkst. Lt įvairių baudų, kurias teismas sumažino iki 125 tūkst. Lt, nes jos buvo neadekvačiai didelės. Dabar byla perduota aukštesnės instancijos teismui, tačiau pašnekovas jau susitaikė su mintimi, kad teks atsisveikinti su tokios vertės šeimos turtu.
Šiuo atveju pats įmonės savininkas buvo įklampintas į laidavimo savo turtu liūną. Bet Lietuvoje esama daugybės netgi tokių pavyzdžių, kai bankai tiek suįžūlėdavo, kad imdavo reikalauti laidavimo asmeniniu ne tik verslininko, bet ir jo žmonos ar vaikų turtu. „Veidui“ žinoma viena dramatiška istorija, kai šeimos verslą įsteigęs verslininkas buvo priverstas sutikti su sąlyga, kad ir trys sūnūs prisiimtų atsakomybę už banko paskolą. Tuo metu jauniausiam buvo vos 19 metų, o ant jo galvos jau pakibo šeimos skolų našta.
Šiuo metu net 90 proc. kredito sutarčių Lietuvoje pasirašoma laiduojant asmeniniu verslininkų turtu. Pasak Pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko, tai perteklinis ir netgi pražūtingas bankų reikalavimas. Jis žinąs nemažai atvejų, kai 2009 m. viduryje įmonės gaudavo paskolas, įkeisdamos septynis kartus jų sumą viršijantį turtą. Pavyzdžiui, jei imi 100 tūkst. Lt paskolą, tai reikia įkeisti 500 tūkst. Lt įmonės turtą ir dar laiduoti apie 200 tūkst. Lt siekiančiu asmeniniu turtu.

Tarp teisėtumo ir teisingumo

Advokatų kontoros „Jurex“ advokatas Marius Tamošiūnas pastebėjo, kad nuo 2007 m. bankai ėmė siūlyti klientams standartines sutartis su įtraukta asmenine verslininko atsakomybe savo turtu. Paprastai būdavo klausiama: „Ar tu tiki, kad verslas pasiseks?“ Gavęs teigiamą atsakymą, banko atstovas tęsdavo: „Jei tiki, pasirašyk laidavimo asmeniniu turtu sutartį. Jei nesutinki, vadinasi, arba verslas nepasiseks, arba turi nedorų sumanymų.“ Tokio argumento priremtas verslininkas nebeturėdavo kur trauktis.
Pasak advokato, laidavimas asmeniniu turtu – iš principo normalus teisinis instrumentas, juk niekas nesiginčija dėl būsto įkeitimo, kai imi paskolą jam pirkti. Šiuo atveju klausimas, kaip šis instrumentas naudojamas. Bankai paprastai pamiršta, kad galima taikyti subsidiaraus laidavimo modelį: kai užstatui neužtenka turimo įmonės turto, įkeičiama asmeninio turto dalis. Bankroto atveju, tik išpardavus bendrovės turtą ir nepadengus viso kredito, imamasi asmeninio turto pardavimo.
„Šiandien bankai renkasi tokias sutartis, kuriose sudėtos laiduotojui nepalankiausios, o bankui palankiausios sąlygos. Turint omenyje, kad sudarant sutartis derybų beveik nevyksta, jos parengiamos vienašališkai. Paradoksalu, bet verslininkas dar turi sumokėti mokestį už tokių sutarčių parengimą. Taigi šiuo atveju reikia jausti ribą tarp teisėtumo ir teisingumo“, – gana žiaurų bankų požiūrį į verslininkus apibūdino teisininkas.

Paskolos išduodamos atsargiai

Visos Europos bankai paveikti nepasitikėjimo nuotaikų (tad paskolų išdavimas gerokai susitraukęs), tačiau jie nesielgia taip kaip Lietuvos bankai. Šiuo metu Lietuvos bankai galimybę suteikti paskolą paprastai pradeda svarstyti tik tada, jei turto vertė ją viršija tris keturis kartus. Ir artimiausiu metu jokių didesnių prošvaisčių nematyti.
Banko DNB atstovas Andrius Vilkancas argumentuoja, kad, teikdamas paskolą verslui ir reikalaudamas įmonės ar asmeniniu akcininkų turtu laiduoti už visą ar dalį paskolos, bankas siekia sumažinti savo riziką verslo projekto nesėkmės atveju. Suteikus finansavimą be pakankamo užstato, visą riziką už verslo nesėkmę tektų prisiimti tik bankui, o tai būtų neatsakinga indėlininkų, kurie patikėjo bankui savo santaupas, atžvilgiu. Pasak pašnekovo, kai klientas dirba su banku ilgesnį laiką ir bankas pamato jo gebėjimą planuoti bei valdyti verslą, asmeninio laidavimo dažniausiai nebereikia.
Pradedantiesiems verslininkams, kuriems be asmeninio užstato gauti banko kreditavimo praktiškai neįmanoma, A.Vilkancas siūlo įvairias valstybės remiamas smulkiojo verslo skatinimo programas arba privataus verslo iniciatyvas.
Tačiau tuos kitus finansinius instrumentus, tokius kaip „Verslo angelai“, „Seed forum“, rizikos kapitalo fondai, kritikuoja S.Besagirskas. „Jei atidžiau juos paanalizuotume, jau geriau iš giminių pasiskolinti, bet pagalbos ten nesikreipti, nes sąlygos ten dar blogesnės nei bankų. Užrašome didelėmis raidėmis ant Ūkio ministerijos pastato „skatinimo planas“ ar „Saulėtekio komisija“ ir manome, kad paskatinome verslo kūrimąsi. Ne, nepaskatinome. To nežtenka“, – tvirtina pramonininkų atstovas.
Pasak „Swedbanko“ verslo bankininkystės kreditavimo vadovo Mindaugo Steikūno, asmeninis laidavimas aktualiausias smulkiajam verslui, kai reikia greitai pasiskolinti įmonės veiklai reikalingų lėšų. Vidutinio dydžio arba didelėse įmonėse asmeninio laidavimo praktika naudojama daug rečiau.
Tačiau tai iš principo tik atsikalbinėjimai. Aišku viena, kad bankai Lietuvoje drakoniškais savo reikalavimais pražudė daugelį verslininkų, tūkstančius verslininkų pražildė ir stipriai užgniaužė patį verslumą. Nes dauguma žmonių norėtų savo verslo, turi idėjų, bet nenori turėti reikalų su bankais. Jie laukia geresnių laikų, bet laukti teks dar ilgai. Tad daugybė įmonių taip ir negims.

Advokatas M.Tamošiūnas: „Bankai renkasi tokias sutartis, kuriose sudėtos laiduotojui nepalankiausios, o bankui palankiausios sąlygos.“

Lietuvoje pastaraisiais metais sparčiai daugėja skyrybų bylų, kuriose dalyvauja ir komerciniai bankai. Per būsto paskolų bumą 2003–2008 m. skolinęsi sutuoktiniai jau pradeda skirtis, o sykiu dalytis tiek turtą, tiek prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Deja, tik nedaugeliui pavyksta išsiskirti greitai – skirtingais keliais pasukusių porų skyrybas paskolos gerokai apsunkina.

Vien į banką „Swedbank“ šiemet kreipėsi daugiau nei šimtas klientų, kurie dėl skyrybų norėjo persitvarkyti savo būsto paskolas. Taip „Veidui“ teigė šio banko būsto finansavimo skyriaus vadovas Tomas Pulikas.

Pasak jo, pora, kuri santuokoje sudarė kredito sutartį, tačiau nusprendžia skirtis, pirmiausia turi apsispręsti, kas po skyrybų liks būsto savininkas, o sykiu ir vykdys paskolos sutarties įsipareigojimus. „Čia labai svarbu įvertinti, ar vienam iš sutuoktinių tai netaps per didele finansine našta. Todėl bankas skyrybų atveju vertina paskolos gavėjų gebėjimą tinkamai vykdyti prisiimtas prievoles“, – tvirtina banko atstovas.

„Sutuoktiniai ir nutraukus santuoką lieka atsakingi už prisiimtus bendrus įsipareigojimus, o teismas tik identifikuoja ir padalija bendrą turtą bei įsiskolinimus tarp pačių sutuoktinių, tačiau sutarties tarp klientų ir banko nekeičia“, – papildo SEB banko prezidento pavaduotojas Virginijus Doveika.

Tačiau dažnai vieno iš sutuoktinių pajamų visai paskolai aptarnauti nepakanka, o būstą parduoti šiuo metu sudėtinga (to daryti ir neapsimoka, nes nekilnojamojo turto kainos stipriai kritusios – pardavus būstą gali nepavykti padengti turimo kredito). Tuomet ir prasideda didžiausios problemos. „Skyrybų bylose, be sutuoktinių, atsiranda dar viena pusė – bankas, dėl porų prisiimtų finansinių įsipareigojimų“, – pabrėžia DNB banko atstovas Andrius Vilkancas.

Oficialiai bankininkai tvirtina, kad sutuoktiniams geranoriškai bendradarbiaujant visuomet pavyksta rasti išeitį ir bankas tikrai netampa trukdžiu, dėl kurio ima strigti skyrybos. Tačiau neoficialiai asmeniniai bankininkai užsimena, jog būtent dėl to, kad vienas iš sutuoktinių visą paskolą mokėti sunkiai pajėgia, o naujo bendraskolio neranda, išsiskirti šiandien negali daugybė jų klientų porų.

Nemažai porų dėl to arba skyrybų klausimą visai atideda, arba išsituokia, bet vis dar lieka savo skolon pirkto būsto bendrasavininkiais. Taigi kartu tebemoka ir paskolos įmokas.

Duomenys, kiek kasmet išsituokia banko paskolas turinčių porų, Lietuvoje nerenkami.

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius neatmeta galimybės aktyviau skolintis vidaus rinkoje, ypač jeigu padėtis užsienyje komplikuotųsi, tačiau pabrėžia, kad tarptautinėse rinkose skolinimosi sąlygos yra palankesnės, todėl didžiąją dalį lėšų tenka skolintis būtent iš tarptautinių finansų institucijų.

Apie tai praneša naujienų agentūros.

Paklaustas, ar Lietuva iki galo išnaudoja skolinimosi vidaus rinkoje galimybes, Premjeras teigė, jog iš Lietuvos finansų įstaigų skolinamasi tiek, kiek leidžia vidaus rinkos galimybės. Didesnio masto skolinimuisi trukdo tai, jog nėra galimybės pasiskolinti ilgesniam laikui – Lietuvos bankuose dauguma indėlių yra trumpalaikiai, o ilgo laikotarpio paskolas teikia tik tarptautinės finansų rinkos, pabrėžia A. Kubilius.

“Skolinimasis vidaus rinkose išnaudojamas tiek, kiek jo galima išnaudoti. Nesiimu kalbėti už Finansų ministerijos ar Lietuvos banko ekspertus, tačiau norėčiau pastebėti, kad visos valstybės, jeigu reikia finansuoti savo išlaidas ar deficitą, stengiasi gauti ilgo laikotarpio paskolų. O tai galima padaryti tik tarptautinėse rinkose, nes jei pažiūrėtume į Lietuvos vidaus skolinimosi galimybes, pamatytume, kad didžioji dalis santaupų bankuose laikoma trumpam laikotarpiui, ne ilgesniam nei porai metų. Tuo tarpu tarptautinėse rinkose skolinamės nuo 5 iki 10 metų laikotarpiui”, – trečiadienį “Žinių radijui” sakė Vyriausybės vadovas.

2012 metais iš viso numatoma pasiskolinti apie 9,4 mlrd. litų, valstybės skola metų pabaigoje gali sudaryti apie 37,2 proc. prognozuojamo bendrojo vidaus produkto.

Didžiąją dalį šios sumos (apie 6,2 mlrd. litų) sudarys lėšos, skirtos skolos grąžinimui. Viešųjų finansų deficito finansavimui reikės pasiskolinti apie 3 mlrd. litų. Apie 2,5 mlrd. litų šios sumos tenka “Sodros”, apie 0,5 mlrd. litų – valstybės biudžeto deficitui finansuoti.

Kitų metų Vyriausybės skolinimosi poreikiui daugiausia įtakos turės tai, kad Lietuvai reikės išpirkti 2002-aisiais išleistą ir 2006-aisiais papildytą 1 mlrd. eurų (3,45 mlrd. litų) vertės euroobligacijų emisiją. Jeigu susiklostytų skolinimuisi palanki padėtis finansų rinkose, šiam tikslui dar šiais metais gali būti skolinamasi iki 500 mln. eurų (1,7 mlrd. litų), teigia Finansų ministerija.

BFL

„Pamenu, 2008-ųjų pavasarį baigusi studijas Kaune net neabejojau: imti būsto paskolą būtų pats protingiausias sprendimas, nes geriau mokėti bankui ir jausti, kaip su kiekviena įmoka butas tampa vis labiau tavo, nei tą pačią sumą atiduoti už nuomojamą butą“, – prisimena Dovilė Vaitiekauskaitė, prieš krizę rimtai svarsčiusi galimybę imti maždaug 300 tūkst. Lt paskolą butui kuriame nors Kauno gyvenamajame rajone įsigyti.
Ji džiaugiasi, kad to padaryti nespėjo, nes jau tą patį rudenį būsto paskolos buvo „nuvainikuotos“. Dabar moteris nebrangiai nuomojasi nedidelį butą Šilainiuose ir sako kas mėnesį pasidžiaugianti, kad ir vėl sutaupė kelis tūkstančius litų, kuriuos tektų atseikėti bankui iš sumažėjusio atlyginimo už nuvertėjusį būstą. „Be to, nebepatiks Šilainiuose – kelsiuosi į Žaliakalnį. Neteksiu darbo Kaune – galbūt rasiu geresnį Vilniuje“, – pasikeitusį požiūrį į paskolas dėsto jauna moteris.
Tai suprantama, nes krizė, per kurią stipriai mažėjo atlyginimai ir brango paskolos, gerokai pakeitė gaunamų pajamų ir įmokų bankui santykį. Tarkime, 2006-aisiais vienas namų ūkis įmokai už būstą vidutiniškai skirdavo apie 23 proc. savo mėnesio pajamų, o šiuo metu tokia įmoka sudaro vidutiniškai jau trečdalį mėnesio išlaidų.

Būstui išeidžiame per daug

„Visoje Europoje labiau įprasta būstą nuomotis, o ne pirkti paėmus paskolą iš banko. Tai suteikia daug daugiau finansinės laisvės, mobilumo“, – komentuoja nepriklausomas finansų analitikas Virgilijus Lukošius.
Tačiau Lietuvoje beveik du dešimtmečius vyravo nuostata, kad nuosavas būstas suteikia saugumo, rodo statusą visuomenėje. Tokie skaičiai, kad dabar beveik 90 proc. butų Lietuvoje gyvena ne nuomininkai, o jų savininkai (maždaug pusė šių butų įsigyta paėmus iš banko paskolą), Europos kontekste atrodo stulbinamai.
Tai itin skatino ir bankai, kurie pakilimo laikotarpiu paskolas eurais dalijo kur kas pigiau nei kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Lietuvos banko duomenimis, 2007 m. pradžioje būsto paskolų eurais kintamųjų palūkanų (kai palūkanų norma nustatoma laikotarpiui iki vienų metų) norma siekė 5,28 proc. ir buvo mažesnė negu Slovėnijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir netgi Estijoje.
Užtat paskolų litais palūkanos jau tuomet buvo didesnės (5,98 proc.), bet tik krizė žmonėms atvėrė akis, parodydama, kad šios paskolos gali brangti ir iki 9–10 proc. ar dar daugiau, kaip buvo nutikę pernai, o imant paskolą neįmanoma numatyti, kiek iki jos grąžinimo iš viso teks sumokėti bankui.
Gyventojų darytos klaidos tapo pamoka – dabar būsto paskolos imamos kur kas atsargiau.
Krizė pakeitė požiūrį ir į bankų platinamas obligacijas. Štai šiuo metu teismuose nagrinėjama mažiausiai dešimt bylų, kuriose atsakovas yra banko obligacijas už savo paties suteiktas paskolas įkeitus turtą pardavinėjęs „DnB NORD“ bankas, o ieškovai – bene 100 mln. Lt praradę gyventojai.
Finansų analitikai pastebi, kad krizė vienus gyventojus skaudžiai pamokė, o kitiems tapo paskata atsakingiau vertinti savo finansus ne tik imant būsto paskolą, bet ir kreipiantis į bankus dėl vartojimo paskolos, įsigyjant prekes išperkamąja nuoma. Ne mažiau svarbu ir tai, kad krizė privertė tobulinti kai kuriuos Lietuvoje galiojančius įstatymus. Pavyzdžiui, matyt, tik sunkmečiui galima dėkoti už tai, kad balandžio mėnesį įsigaliojo Vartojimo kredito įstatymas, o lapkričio 1-ąją, nors ir pavėluotai, įsigalios atsakingo skolinimo taisyklės.

Piniginėje – chaosas

Vis dėlto, nors požiūris į skolinimąsi per krizę keitėsi, kitų pamokų Lietuvos gyventojai, regis, neišmoko. „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė, vertindama banko užsakymu atliekamas gyventojų apklausas, pastebi, kad daugiau nei 10 proc. gyventojų, besinaudojančių finansų kaupimo priemonėmis, nieko nežino apie savo indėlių ir investicijų rūšį, sukauptą sumą bei terminus, o 50 proc. nieko arba beveik nieko nežino apie savo pensijų kaupimo priemones.
Apskritai finansų specialistai įsitikinę, kad lietuviai labiau linkę gyventi šia diena, nepakankamai rūpinasi ateitimi ir ne visai adekvačiai vertina savo finansines žinias.
Paradoksas, kad nors paskolų neėmę gyventojai dabar trina rankomis, kaip tik jie pasižymi neracionaliausiu požiūriu į asmeninius finansus. Pasak specialistų, būsto paskolos žmones veikia kaip stimulas išmokti planuoti savo pajamas ir išlaidas: įsigiję būstą už pasiskolintus iš banko pinigus, gyventojai paprastai elgiasi racionaliau ir atsakingiau, o kitiems dažnai trūksta finansinio raštingumo.
SEB banko ekspertės Julitos Varanauskienės teigimu, idealiu atveju piniginėje niekada neturėtų tvyroti chaosas, ir nesvarbu, kad šalies ūkį krečia krizė. Vis dėlto savo pajamas ir išlaidas šiandien planuoja tik apie 10–12 proc. lietvių.
Specialistai pataria susidaryti finansinę išlaidų piramidę – tokią pat, kokią sveikata besirūpinantiems žmonėms siūlo mitybos specialistai. Beje, tai padaryti leidžia ir daugybė nemokamų programų, kurių galima rasti internete, ir bankų interneto svetainėse siūlomos paslaugos. Štai „Swedbank“ siūlo paslaugą „Mano finansai“, padedančią stebėti, kontroliuoti ir planuoti savo išlaidas. Pasaulyje populiariausios asmeninių finansų tvarkymo platformos budgetmap.com, justbudget.com ir kitos.
Beje, Lietuvoje per krizę ir jai pasibaigus asmeninio biudžeto tvarkymo programos ėmė sparčiai populiarėti, nors „Google“ paieškos laukelyje įvedus žodį „asmeniniai“, pirmiausia vis dar siūlomi horoskopai, o tik paskui – finansai.

Paprastos taisyklės

„Pagrindinė asmeninių finansų tvarkymo taisyklė – kad išlaidos neviršytų pajamų, tačiau to nepakanka, kad finansai būtų valdomi išmintingai“, – aiškina O.Bložienė. Jos teigimu, svarbu viską, kas lieka nuo būtinųjų išlaidų, skirti taupymui – brangesniam pirkiniui, būstui, senatvei.
Pasak J.Varanauskienės, apskaičiuoti, kiek dera atsidėti pinigų senatvei, nesunku. Žmogus, norintis užsitikrinti panašų gyvenimo lygį senatvėje, pradėjęs taupyti nuo trisdešimties metų, turi skirti 10 proc. pajamų, po trisdešimties – jau 20 proc., o jei po keturiasdešimties – 30 proc.
Taip pat svarbu išmokti neišlaidauti. Pavyzdžiui, Europoje vidutiniškai laisvalaikiui išleidžiama 5–10 proc. pajamų, ir ši dalis neturėtų būti didesnė, juolab kad Lietuvoje 40 proc. sudaro išlaidos maistui ir gėrimams (turtingesnėse šalyse ši dalis neviršija 25 proc., skurdžiose siekia 60 proc.), dar beveik 10 proc. tenka drabužiams ir avalynei.
„Tvarkydami savo šeimos finansus, galime vadovautis tais pačiais ekonominiais principais kaip ir įmonių finansininkai. Įmonės, kuri nekontroliuoja išlaidų, neturi atsargų, ateitis kelia abejonių. Tuo tarpu finansininkas už savo darbą įmonėje gauna darbo užmokestį. Vadinasi, šeimos biudžeto tvarkymui verta skirti laiko, kuris vėliau atsiperka“, – apibendrina SEB ekspertė J.Varanauskienė.

Mėnesio išlaidos, proc. nuo gautų pajamų
Lietuvoje     Europos Sąjungoje
Maistas ir gėrimai 36     25
Būstas 28     23
Drabužiai ir avalynė 11     10
Laisvalaikis 10     10
Taupymas 5     11
Sveikata 5     12
Išsilavinimas 5     9

Nekilnojamojo turto burbulą išpūtę Lietuvoje veikiantys bankai iš krizės balos išlipo beveik sausi – jų nuostoliai jau virto prieškrizinį lygį besivejančiais pelnais, o pralaimėtojais liko jų klientai, mokantys paskolas už smarkiai nuvertėjusį turtą.

Trijų vaikų tėvas odontologas Liutauras Navickas jaučiasi pakliuvęs į beviltišką padėtį – ramiai miegoti naktimis jam neduoda didžiulė paskola, mokama už perpus nuvertėjusį turtą. Ekonominio pakilimo metais 10–40 tūkst. Lt per mėnesį privačioje klinikoje uždirbdavęs specialistas buvo susitaupęs solidžią sumą – 360 tūkst. Lt. Šias santaupas ponas Liutauras nusprendė investuoti, o geriausia ir saugiausia investicija prieš keletą metų jam atrodė nekilnojamasis turtas. Tad L.Navickas nuėjo į banką ir, pasiėmęs 760 tūkst. Lt paskolą, už daugiau nei milijoną litų nusipirko keturių kambarių butą sename name sostinės M.K.Čiurlionio gatvėje.
Šiuo metu buto kaina kritusi perpus. „Dabar mūsų butas kainuoja tik 500–550 tūkst. Lt. Nekilnojamojo turto agentūra net nesiima jo reklamuoti, nes pardavę šį butą nė paskolos bankui neatiduotume. Aš savo galvą kaltinu. Žioplys paskutinis, nereikėjo pirkti buto už tokią nerealią kainą, reikėjo pamąstyti, kad burbulas sprogs“, – kremtasi ponas Liutauras.
Šiandien net už pusę milijono pirkti buto sename name niekas nebenori: šį nekilnojamąjį turtą, tapusį akmeniu po kaklu, L.Navickas bando parduoti jau treti metai. Labiausiai poną Liutaurą slegia paskola, nes pakilimo metais gautų uždarbių seniai nebeliko. „Jei būčiau savo milijoną įkišęs, nesijaudinčiau. Kai uždirbdavau 10–40 tūkst. Lt per mėnesį ir 5200 Lt atiduodavau bankui už paskolą, net nesijausdavo. Dabar palūkanos sumažėjusios, mokame 4 tūkst. Lt paskolos, bet kartais aš uždirbu tik 4 tūkst. Lt“, – pasakoja tris vaikus turintis išlaikyti vyras.
Prestižinėje vietoje esantis butas nepaklausus net nuomos rinkoje. Už milijoną pirktą butą L.Navickas sutiktų išnuomotų ir už tūkstantį litų per mėnesį, tačiau klientų neatsiranda, nes šaltais žiemos mėnesiais vien šildymas kainuoja apie 1200 Lt. Pernai žiemą L.Navickas nuomininkams leido gyventi už dyką – jiems tereikėjo padengti šildymo išlaidas.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (\http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ką šiandien jaučia tūkstančiai lietuvių, dar dvidešimt ar trisdešimt metų mokėsiančių bankams paskolų įmokas už stipriai nuvertėjusius butus, namus, žemės sklypus? Ką reiškia žinoti, kad vienintelė galima išeitis – atiduodant paskutinius skatikus trūks plyš mokėti paskolas, nes net parduoti turimo nekilnojamojo turto negali: juk jis nuvertėjęs tiek, kad toli gražu nepadengtų paimtos banko paskolos.
Gerai žinau, ką tai iš tikrųjų reiškia: jausmas tikrai ne pats maloniausias. Kai maždaug prieš trejus metus, ekonominės krizės išvakarėse, paėmėme paskolą ir už 190 tūkst. litų (ir tai dar šiek tiek nusiderėję) nusipirkome penkiolikos arų žemės sklypą Vilniaus pakraštyje – pliką žemės lopinėlį laukuose be jokių komunikacijų, neasfaltuotais keliais ir artimiausia parduotuve už kelių kilometrų, tai buvo pigiausia, ką tuo metu galėjome gauti. Visi aplinkui, pradedant nekilnojamojo turto brokeriais ir baigiant bankininkais, ragino: pirkit, nes nieko pigiau nėra ir turbūt nebus. Nebuvo labai jauku, kai tvarkydami žemės pirkimo dokumentus sužinojome, kad šitas sklypas kadaise buvo pirktas vos už kelis tūkstančius litų, o tuo labiau kai paaiškėjo, kad į jį netgi neatvesta elektra, – šis faktas buvo paprasčiausiai nutylėtas. Nepaisant visko, atmosfera tvyrojo tokia, kad mums su šiuo pirkiniu dar labai pasisekė. Galima sakyti, laimėjome loterijoje. Todėl nusipirkę sklypą ir pradėję statytis namą džiūgavome kaip vaikai.
Šiandien to džiaugsmo jau nebeliko. Kai prieš kelis mėnesius, klampodama per purvynus (gyventojai jau dešimtmetį laukia, kada bus išasfaltuoti keliai, bet, ko gero, to teks laukti dar bent antra tiek), pasikalbėjau su keliais būsimaisiais kaimynais, gretimuose sklypuose namus besistatančiais žmonėmis, sužinojau dabartinę – realią savo žemės kainą. Penkiolikos arų gyvenamosios paskirties sklypai šioje vietovėje dabar parduodami vos už 50–60 tūkst. litų. Mes už žemę mokėjome triskart daugiau, vadinasi, kokie 140 tūkstančių tiesiog išgaravo. Bėda tik tokia, kad bankui juos grąžinti vis tiek teks, ir netgi dar daugiau – juk prisidės palūkanos.
Tad puikiai suprantu, ką jaučia daugybė lietuvių, kurių pirkti butai nuvertėjo trečdaliu ar perpus, o paimtos paskolos prislėgė it sunkus akmuo.
Nors ir tebeverkia, kokių didelių nuostolių patyrė nekilnojamojo turto burbului subliūškus, dabar kaip niekad aiškiai matyti, jog skandinavų bankai šia situacija kuo sumaniausiai pasinaudojo, o gal net visus įvykius iš anksto numatė. Bankai iš krizės balos išlipo beveik sausi – šių metų jų pelnai jau vejasi prieškrizinius laikus. Prie suskilusios geldos liko tik jų klientai, pasidavę pagundai gyventi būste, kurio, būkim teisingi, iš tikrųjų negalėjo sau leisti.
Bankai atsitiesė, jau skaičiuoja pelnus, o štai skolininkai dingti nebeturi kur: Lietuva – ne Amerika, kur dar gali banką priversti prisiimti dalį rizikos už nuvertėjusiam būstui pirkti išduotą paskolą. Jei jau pasiskolinai – tai ir mokėk sukandęs dantis tuos trisdešimt metų.
„Veidas“ šiame numeryje pamėgino atsakyti į klausimą, į kurį iki šiol nebuvo iki galo atsakyta: kas iš tikrųjų atsakingas už kilusį nekilnojamojo turto burbulą ir gyventojų praradimus, kokie yra realūs bankų nuostoliai ir ko mes iš to pasimokėme.