Na ką – pradedame skaičiuoti paskutinę savaitę iki dabartinės Europos Sąjungos galo? Ne, čia ne juokai – pačiu aukščiausiu lygiu, Europos Komisijos ekonomikos ir pinigų reikalų komisaro Olli Rehno lūpomis, buvo pažadėta, kad šios savaitės pabaigoje arba bus pateiktas euro zonos gelbėjimo planas, arba…

Kas bus po to, niekas tiksliai nesugeba pasakyti, bet visi sutinka – euro zonos žlugimas bus ir Europos Sąjungos žlugimas. Gal ne iš karto, gal laipsniškai, gal iš pradžių mėginant desperatiškomis priemonėmis palaikyti bent dalies dabartinės ES narių sąjungą, bet – žlugimas.
O kas būtų po to, kai Europos Sąjunga žlugtų? Vėlgi niekas nežino, bet visi sutaria, kad nieko gera – per pastarąjį tūkstantmetį kiekvieno ligšiolinio vieningos Europos projekto žlugimas reikšdavo suirutę, karus, barbarų antplūdžius. Taip buvo žlugus Romos imperijai, taip buvo žlugus Karolio Didžiojo Vakarų Romos imperijai, taip buvo yrant Šventajai vokiečių tautos Romos imperijai. Po Napoleono karų Europoje susiklosčiusio „Imperatorių koncerto“ išsiderinimas atvedė į Pirmąjį pasaulinį karą ir žemyninės Europos imperijų žlugimą.
Bet reikėjo dar ir Antrojo pasaulinio, sugriovusio paskutinę, Britanijos imperiją, kad ant Habsburgų imperijos griuvėsių užgimusios Paneuropos idėjos įsiviešpatautų Europos politikų galvose. Ir dabar ką – praėjus vos penkiasdešimčiai metų, pasiekus istorinę plėtrą, kai prie vieningosios Europos prisidėjo netgi toliausi Vakarų imperijos pakraščiai, o prie durų krebžda Rytų Romos imperiją paveldėję turkų Osmanų palikuonys, viskas turi žlugti?
Žinia, visko gali būti. Europos, kaip ir visos žmonijos, istorija niekada nepasižymėjo racionalumu. Kas dabar patikės, kad daugiausiai storų ir protingų knygų apie karo tarp didžiųjų Europos valstybių negalimumą buvo prirašyta Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse? Ir argumentai buvo tokie protingi, tokie įtikinantys. O kiek įvairiausių ilgalaikės taikos projektų buvo prigimdyta artėjant Antrajam pasauliniam, kurio Europoje niekas nenorėjo, nes nujautė, kuo viskas gali baigtis! Bet nutiko, kaip nutiko, ir būtent todėl Europos Sąjunga buvo kuriama su šūkiu: niekados daugiau karų tarp savų! Tiesa, tas „tarp savų“ vėliau, Europoje įsiviešpataujant socializmui ir konformizmui, kažkur dingo, lygiai kaip ir krikščionių kryžius iš pirminio ES vėliavos projekto.
Bet Europos istorinės atminties tai nepakeitė, tad ne veltui Vokietijos kanclerė Angela Merkel, agituodama saviškius parlamentarus skirti daugiau pinigų euro zonai gelbėti, atvirai grasino karu, tiesiai siedama bendrą Europos valiutą su vieninga Europa, o pastarąją – su taika Europoje. Kita vertus, vien bauginimais toli nevažiuosi, tad A.Merkel, norėdama įtikinti vokiečius, kad šie dar labiau susiveržtų diržus visos Europos labui, turi parodyti jiems, kad ir Vokietija iš to kažką gauna. Pirmiausia – įrodyti, kad ateityje jokie graikai, portugalai, italai ar ispanai neparazituos darbštaus ir taupaus vokiečio sąskaita.
Vokietijoje jau seniai kalbama, kad visi, norintys gauti iš ES biudžeto, kurį gausiausiai pildo vokiečiai, paramą, turi išmokti gyventi taip pat taupiai kaip vokiečiai. Jau šiandien didžiausi ES skolininkai, tokie kaip Airija, neoficialiai turi siųsti savo biudžeto projektą tvirtinti ne į Briuselį, bet į Berlyną. Vokiečiams atrodo savaime suprantama, kad lygiai taip pat turėtų elgtis ir graikai, ir ispanai, ir visi kiti. O jeigu sutartų biudžetinių apribojimų nebūtų laikomasi, neklusnios ES narės be ilgų kalbų būtų baudžiamos. Iš esmės kalbama apie naują Europos Sąjungos valdymo formą – su centrine paneuropine vyriausybe ir nebe simbolinių, o tikrų galių turinčiu Europos Parlamentu.
Konkrečiai kalbama apie Europos Sąjungos virtimą Jungtinėmis Europos Valstybėmis. Naujo tipo sąjungą praėjusią savaitę propagavęs šiuo metu ES pirmininkaujančios Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis savo kalboje Berlyne tiesiai rėmėsi Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdžiais. Nušvilptas nebuvo, nors daugumai Europos elito vien Amerikos paminėjimas kelia alergiją. Tiesa, gausiai cituojamas irgi nebuvo, nes visi suprato, kad ne Lenkija, o Vokietija ir Prancūzija dabar sprendžia, kaip atrodys būsimoji Europos Sąjunga.
Jeigu viskas vyks pagal Berlyno ir Paryžiaus planą, šiandien iš A.Merkel ir Nikolas Sarkozy lūpų turėtume sužinoti, ką konkrečiai šiuodu turėjo galvoje, praėjusią savaitę unisonu pareikšdami, kad „reikia pasirašyti naują Europos Sąjungos sutartį“. Pabrėžtina, kad jų pareiškimas planuojamas likus vos savaitei iki to lemiamo ES viršūnių susitikimo, kuriame, kaip teigiama, bus arba išgelbėtas euras ir Europa, arba viskas žlugs. Ir nors bendri naujosios ES bruožai daugiau ar mažiau žinomi jei ne visų, tai bent euro zonos šalių vadovams, pats faktas, kad žaidimo taisykles siūlo tik du iš 27-ių, yra iškalbingas.
Jeigu naujoji Europos Sąjunga gims, tai nebebus 27 lygiateisių narių sąjunga netgi formaliai. Bus tie, kurie vadovauja, ir tie, kuriems vadovaujama. Tarp kurių bus Lietuva, kaip ir dauguma naujųjų ES narių, nesunku nuspėti. Guostis galėsime nebent tuo, kad pagal finansinę drausmę suskirstytoje Europoje mūsų vieta bus gerokai aukščiau Graikijos.

Krikščionys ilgą laiką galvojo, kad Jėzaus Kristaus ir jo mokinių paskutinė vakarienė vyko Didįjį ketvirtadienį, tačiau pirmadienį paskelbtoje naujoje studijoje teigiama, kad ji vyko trečiadienį prieš nukryžiavimą.

Kembridžo universiteto profesorius Colinas Humphreysas (Kolinas Hamfrisas) įsitikinęs, kad ši klaida įsivėlė kaitaliojant kalendorius. Mokslininkas taip pat tvirtina, jog ši jo išvada dar labiau pagrindžia pasiūlymą nustatyti pastovią Velykų datą.

Remdamasis Evangelijomis, taip pat istoriniais ir astronominiais duomenimis, C.Humphreys mėgino tiksliai nustatyti, kodėl ir kada Jėzus paskutinį kartą prieš savo mirtį susirinko vakarieniauti su savo mokiniais.

Tyrinėtojus ilgą laiką glumino Šventajame Rašte pastebėtas neatitikimas.

Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką sakoma, kad Paskutinė vakarienė vyko žydams pradedant švęsti Paschą (Neraugintos duonos švetę). Tuo tarpu Evangelijoje pagal Joną teigiama, jog tai vyko Paschos išvakarėse.

C.Humphreysas savo naujoje knygosje “Paskutinės vakarienės paslaptis” (The Mystery Of The Last Supper) daro išvadą, kad Jėzus ir jo apaštalai Matas, Morkus ir Lukas veikiausiai naudojo kitokį kalendorių negu apaštalas Jonas.

“Kad ir ką galvotumėte apie Bibiliją, faktas, jog žydai niekada nesupaniotų Paschos vakarienės su kokia nors kita, todėl šiuo atveju prieštaravimą tarp Evangelijų iš tikrųjų sunku suprasti”, – nurodė C.Humphreysas.

“Daug Biblijos tyrėjų sako, jos šiuo atžvilgiu Evangelijomis visiškai negalima pasitikėti. Tačiau jeigu vienu metu naudojame mokslą ir Evangelijas, iš tikrųjų galime, įrodyti, kad nėra jokio prieštaravimo”, – pridūrė jis.

Pagal C.Humphreyso teoriją, Jėzus laikėsi senojo žydų kalendoriaus, o ne oficialaus naujo mėnulio kalendoriaus, kuris labiau paplito maždaug tuo metu, kai buvo nukryžiuotas Jėzus ir tebenaudojamas iki mūsų dienų.

Jeigu ši teorija teisinga, Paschos vakarienė ir Jėzaus paskutinė vakarienė vyko trečiadienį. Be to, tai paaiškintų, kodėl labai daug įvykių suspėjo įvykti nuo Paskutinės vakarienės iki nukryžiavimo.

Po Paskutinės vakarienės Jėzaus suėmimas, tardymas ir atskiri teismai iš tikrųjų vyko ne vieną naktį, o per ilgesnį laikotarpį.

C.Humphreysas mano, kad pagal šiuolaikinį saulės kalendorių Velykų data galėtų būti pastovi, o ne kilnojama. Remiantis prielaida, kad nukryžiavimas vyko balandžio 3 dieną, Velykos galėtų būti švenčiamos balandžio 5 dieną.