Šiandien premjero Andriaus Kubiliaus ir gaila, ir kartu pikta dėl jo veiksmų ar, tiksliau, neveiklumo.
Šiandien jam visi kelia ultimatumus, kurių niekaip neįmanoma suderinti tarpusavyje: liberalai reikalauja nedidinti mokesčių, opozicionieriai – nedidinti valstybės skolos ir neužkrauti dar didesnės naštos mūsų vaikams bei vaikaičiams, skirtingų sričių ministrai ir reikalauja, ir prašo žiauriai nekarpyti anksčiau jau numatytų asignavimų, nes taupymo rezervų nebėra, prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su konservatorių elektoratu pensininkais reikalauja netaupyti pensininkų sąskaita ir kitąmet jiems mokėti visiškai atkurtas pensijas. O milijardo kaip trūko, taip ir tebetrūksta (nors jei Europa ir toliau taip čiuoš žemyn, regis, trūks nebe milijardo, o gerokai daugiau). Beje, dauguma tų minėtų reikalautojų A.Kubiliui nieko išmintingo nesiūlo arba siūlo nesąmones. Pavyzdžiui, milijardą surinkti iš mokesčių už prabangos prekes.
Dėl ko pikta ant A.Kubiliaus? Dėl to, kad visus metus jis aiškino, kaip viskas Lietuvoje klesti, kaip auga ekonomika, didėja mokesčių surinkimas, mažėja nedarbas ir kaip puikiai jie suvaldę valstybės finansus per krizę. Taip kalbėdami jie nieko nedarė, nevykdė jokių reformų. Priešingai, dar netgi paskelbė nerealią kitų metų ekonomikos augimo prognozę ir pagal ją sukurpė biudžeto projektą, kuris, kaip dabar žinome, yra visiškai fantastinis. Iki metų pabaigos likus 20 dienų prasidėjo tikra desperacija, blaškymasis ir ne išmintingų, o tiesiog bet kokių išeičių ieškojimas. Visą šį procesą Laisvosios rinkos instituto ekspertai praėjusią savaitę surengtoje konferencijoje visai pagrįstai pavadino „Pavojus: antra naktinė mokesčių reforma – dar baisesnė“.
Jei nebūtų gyvenę iliuzijomis, A.Kubilius ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė jau nuo pavasario ar bent jau vasaros galėjo ruoštis blogiems scenarijams ir per pusmetį tikrai būtų radę ne vieną išmintingą sprendimą. Juolab kad ir siūlymų niekada netrūko, tik reikėtų į juos įsiklausyti.
Kas būtų pati mažiausia blogybė šiuo metu? Tikriausiai sprendimas iš daugybės kompromisų, o ne vieną pusę (tarkime, tik pensininkus arba tik verslininkus) stipriai nuskalpuojantis biudžetas. Ir svarbiausia – daug kalbėti bei aiškinti. Nes jei premjeras ar kuris ministras pasakys, kad pensijų atkūrimas mažinamas perpus, tai kitą dieną prie Vyriausybės sulauks daug piktų ir šakėmis ginkluotų senjorų. O jei paprašys supratimo ir paskelbs, kad pensininkams reikia rinktis: ar jiems visiškai atkuriamos pensijos, bet didėja mokesčiai, jų vaikams mažėja algos, o dalis jų ir visai praranda pajamas; arba kita alternatyva – pusinis pensijų atkūrimas, tačiau tada mokesčiai nedidėja ir algos vaikams nesikeičia, nė kiek neabejoju, kad didesnė dalis pensininkų rinksis pusiau atkurtas pensijas, bet kuo mažiau nuostolių vaikams. Kitaip tariant, tokiu atveju ir vilkas bus sotus, ir avis sveika. Bet tam reikia aiškinimo ir išmintingų argumentų. Ir mažiausiai reikia tokių sprendimų, kokie buvo priimti 2008-ųjų gruodžio naktį.