Europos Sąjunga (ES) skiria didelį dėmesį efektyviam energijos naudojimui ir iki 2020 metų siekia įgyvendinti tokius tikslus:

• didinti energinį pastatų efektyvumą, kuris leistų sumažinti bendrą energijos naudojimą 20 proc. (palyginti su 2005-ųjų lygiu);

• pasiekti, kad atsinaujinančioji energija sudarytų 20 proc. bendro sunaudojamos energijos kiekio (11,5 proc. viršyti 2005 metų indėlį);

• 20 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų, išmetamų į atmosferą, kiekį, palyginti su 1990 metais į atmosferą išmestų dujų kiekiu (14 proc., palyginti su 2005-aisiais).

Pastatai yra didžiausias energijos naudotojas ES (sunaudoja apie 40 proc. visos energijos) ir daugiausia prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio susidarymo. Skaičiuojama, kad iš pastatų į atmosferą išmetama apie 36 proc. visoje ES susidarančio CO2 kiekio, iš jų 63 proc. – iš gyvenamųjų namų. Pasauliniai rodikliai yra panašūs. Tačiau skirtingos klimato sąlygos, statybos tradicijų įvairovė ir vis kitas ekonominės plėtros lygis paslepia daug problemų.

Energijos naudojimo pastatuose tendencijos yra tiesiogiai susijusios su energetikos infrastruktūros atnaujinimu, naujų pastatų statyba, senų pastatų modernizavimu, jų priežiūra, šildymo, vėdinimo ir vėsinimo sistemų pakeitimais, pastatų nugriovimu.

ES yra apie 160 mln. pastatų. Būsto fondas ES naujais pastatais pastaruoju metu papildomas maždaug 1–1,5 proc. per metus. Tačiau ne tik – per metus pastatų nugriaunama apie 0,2–0,5 proc. Manoma, kad ši tendencija artimiausiu metu nekis. Senų pastatų per metus atnaujinama apie 2 proc. Kasmet šildymo sistemos yra pakeičiamos maždaug 5 proc. pastatų. Tokios pat tendencijos taikytinos ir negyvenamuosiuose objektuose: mokslo, medicinos įstaigose, sandėliuose, nors jų statybos ar atnaujinimo tempai priklauso nuo pastatų tipo.

ES kelia valstybėms narėms tikslą, kad nuo 2020 metų visi naujai statomi pastatai būtų kone nulinės energijos naudojimo klasės – t. y. beveik nenaudotų energijos, pagamintos iš iškastinio kuro. Tačiau jei tuoj pat būtų pradėti statyti tik tokie pastatai, ženklių pokyčių pasireikštų tik po dviejų dešimčių metų. Nepaisant to, tokie veiksmai yra neatidėliotini.

Lietuvoje yra apie 640 tūkst. pastatų, neskaičiuojant pagalbinių. Jie skirstomi į gyvenamuosius ir negyvenamuosius. Šiems priskiriami administraciniai, verslo (viešbučiai, prekybos, paslaugų, maitinimo ir poilsio pastatai), gamybos, pramonės, sandėliavimo, transporto, kultūros, mokslo ir sporto, gydymo, žemės ūkio (fermos, kitokie ūkiniai pastatai, šiltnamiai), sodų, specialiosios, religinės ir kitos paskirties statiniai.

Gyvenamieji namai būna vieno ir dviejų butų bei trijų ir daugiau butų (daugiabučiai). Šiai kategorijai dar priklauso įvairių socialinių grupių gyvenamieji namai. Gyvenamieji namai apima per 55 proc. bendrojo visų pastatų ploto ir viršija 100 mln. m2. Vieno ir dviejų butų namai, kurių yra apie 411,6 tūkst., kartu su gyvenamaisiais sodų namais užima apie pusę šio ploto. Likusią dalį sudaro daugiabučiai, kurių yra 37,55 tūkst. Kadangi daugiabučiu laikomas namas, kuriame yra trys ar daugiau butų, tai apie 21 tūkst. daugiabučių yra vieno ir dviejų aukštų pastatuose, nors jie tesudaro 15 proc. bendrojo visų daugiabučių ploto. Tokiuose namuose vidutiniškai yra po
6 butus. Apie 65 proc. daugiabučių ploto užima 3–5 aukštų namai, kuriuose yra vidutiniškai po 40 butų. Tokių pastatų yra maždaug 14,4 tūkst. Aukštesnių daugiabučių tėra apie 2,5 tūkst., ir juose yra vidutiniškai po 72 butus.

Per pastaruosius 10 metų Lietuvos gyvenamasis fondas per metus vidutiniškai pasipildydavo apie 0,5 proc. Tiesa, 2008 metais miestuose jo metinis prieaugis buvo beveik 2 proc.

Kaip ir Švedijoje, taip ir Lietuvoje beveik pusei būstų šiluma tiekiama centralizuotais šilumos tinklais. Po Danijos ir Suomijos esame treti pagal šį rodiklį pasaulyje. Pusę likusių būstų šildo vietos katilinės, kitus – įvairios šildymo priemonės (krosnys, elektros įrenginiai ir kt.).

Būstui, vandeniui, elektrai, dujoms, kurui ar šilumai kiekvienas Lietuvos miestų gyventojas, 2008 metų duomenimis, vidutiniškai skiria 13,5 proc. savo išlaidų arba 10,7 proc. disponuojamų pajamų. Didesnę dalį sudaro tik maisto išlaidos, atitinkamai 32,6 ir 25,7 proc. O štai poilsiui ir kultūrai tenka tik 5,3 ar 4,2 proc. išlaidų. Panašios išlaidos – ir sveikatos.

Už energijos paslaugas Lietuvos pastatuose 2011 metais vartotojai sumokėjo apie 6 mlrd. litų. Iš šios sumos namų ūkiuose gyventojai už elektrą sumokėjo apie 1,18, už medieną kurui 0,45, už gamtines dujas 0,38, už kitą kurą 0,20, o už centralizuotą šildymą 1,48 mlrd. litų. Taigi namų ūkiams energija atsiėjo 3,7 mlrd. litų. Šių išlaidų struktūra parodyta 2 paveiksle. Matyti, kad šilumai tenka daugiausia išlaidų. Kas lemia tokias dideles išlaidas? Formulė paprasta:

Šilumos išlaidos (Lt) = šilumos kiekis (kWh) × šilumos kaina (Lt už kWh)

Taigi šilumos išlaidas galima sumažinti visų pirma jos mažiau naudojant. Reikia sumažinti savituosius pastato šilumos nuostolius, jo šilumos laidumą. Tuose pastatuose, kur šilumos laidumo kriterijus atitinka šiuolaikinius reikalavimus, išlaidomis už šildymą nėra skundžiamasi. Tačiau dar nemaža dalis gyventojų tuo piktinasi. Tai rodo ir duomenys apie šilumos sąnaudas Lietuvos daugiabučiuose 2008–2009 metų šildymo sezono metu.

Vidutiniškai per septynis šildymo mėnesius šie skaičiai maža kuo skiriasi. Dideles šilumos sąnaudas ir didelius mokesčius už šilumą lemia ne šildymo būdas ar kuras, bet prastos šiluminės pastatų charakteristikos, sena šildymo įranga. Taigi trims ketvirtadaliams butų kol kas išlaidos už šildymą yra labai aktualios, nes pastatai, kuriuose yra tie butai, yra prastos kokybės. Tokius statinius reikia atnaujinti. Šilumos tiekėjai taip pat suinteresuoti racionaliu šilumos naudojimu pastatuose, nes:

• perteklinės energijos sąnaudos kenkia valstybės ekonomikai – didina šilumos tiekimui naudojamo iškastinio kuro importą. Dėl didelių tokio kuro sąnaudų šilumos tiekėjai beveik neuždirba pelno;

• decentralizuoto šildymo gamtinėmis dujomis alternatyva didina gamtinių dujų ir specialios įrangos importą;

• decentralizuoto šildymo gamtinėmis dujomis verslui ir jo perspektyvai labiausiai kenkia išlaidomis nepatenkinti klientai, vartotojai;

• ES siekiant tausoti energiją ir mažinti klimato kaitą, kiauri namai kenkia valstybės, jos politikos įvaizdžiui, aprūpinimo šiluma verslui.

Gerinant energines pastatų ypatybes šilumos tiekėjų pajamos gali sumažėti. Tačiau jos gali būti kompensuojamos prisijungiant naujiems klientams ir plečiant pastatų sistemų priežiūros paslaugas.

Taupant energiją, palankias prielaidas aprūpinimo šiluma verslo plėtrai sudaro intensyvėjantis biokuro naudojimas. Šis kuras yra pigesnis nei importuojamas, gaminamas Lietuvoje ir neteršia aplinkos.

Daugiabučių namų modernizavimo 2004–2008 metų programos įgyvendinimo rezultatai parodė, kad daugumoje atnaujintų daugiabučių pavyko dukart sumažinti šilumos sąnaudas, taigi ir išlaidas už šildymą. Svarbu, kad net 95 proc. apklaustų programos dalyvių pareiškė, jog patartų kitiems daugiabučių gyventojams pasinaudoti programos galimybėmis. Vadinasi, beveik absoliuti dauguma gyventojų yra patenkinti daugiabučių atnaujinimo programa. Jau pirmas žvilgsnis į atnaujintų daugiabučių namų nuotraukas tarsi pasako, kad modernizuotuose pastatuose gyventojams rūpesčiai dėl brangstančios šilumos nėra tokie baisūs.

Prof. habil. dr.

Vytautas MARTINAITIS,

VGTU Pastatų energetikos katedros vedėjas

“Statyba ir architektūra”

Nors Lietuvoje statybų kokybė pakankamai gera, klaidų nepavyko išvengti ir mums – naujų pastatų griūčių lietuviai taip pat regėję. Ekspertų nuomone, vienintelis būdas apsisaugoti nuo tokių įvykių – didesnė kontrolė, tačiau valstybė linkusi eiti liberalizmo keliu.

Siaubinga tragedija Rygoje, kai per patį vakarinio apsipirkimo piką sugriuvo prekybos centras, po griuvėsiais palaidodamas 54 žmones, privertė ir lietuvius atidžiau pažvelgti į masinio susibūrimo vietas. Ekspertai ramina, kad Lietuvoje pastatų kokybė iš esmės gera, tačiau visiškai apsisaugoti nuo projektavimo ar statybos klaidų nepavyksta – tą liudija ir Lietuvoje įvykusios naujų pastatų griūtys. Dėl laimingo atsitiktinumo iki šiol aukų pavyko išvengti, nors per pastaruosius 15 metų grėsmė tykojo įvairiausios paskirties masinio susibūrimo pastatuose – pradedant gyvenamaisiais ar pramogų kompleksais ir baigiant maldos namais.
Pavyzdžiui, 1997 m. nuo naujos, vos prieš metus pastatytos Elektrėnų bažnyčios, neatlaikę uraganinio vėjo, nuvirto du dekoratyviniai bokštai. Per silpnos konstrukcijos buvo pasirinktos ir statant sporto arenas: dėl šios priežasties Vilniuje įgriuvo Ledo arenos stogas, o Šiauliuose nuvirto tuo metu statomo Aukštabalio daugiafunkcio komplekso antro aukšto perdangos dalis. Per plauką aukų pavyko išvengti ir sostinės Senamiestyje, kur šalia naujo namo statybvietės susmego seno daugiabučio siena.
Iš pastarųjų pavyzdžių akivaizdu, kad aplaidaus darbo pasitaiko tiek projektavimo, tiek statybos grandyse, tad didesnė kontrolė veikiausiai yra vienintelis būdas sumažinti klaidų. Tačiau pastaraisiais metais statybų procesas liberalėja, nors didesnė kontrolė praverstų ir šiandien. Tarkime, šiuo metu iš valstybinių institucijų niekas netikrina, ar naujo objekto statybos darbai vyksta kokybiškai. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjas Aurelijus Kuisys pripažino, kad statybos darbų kokybės pažeidimų inspekcija nenustatinėja.
„Tokio dalyko nenustatinėjame, nes pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą galime bausti už neteisėtą statybų vykdymą, taip pat jei nėra techninio prižiūrėtojo ir kt. O statybų kokybės Lietuvoje iš valstybinių institucijų netikrina niekas. Kiekviena įmonė turėtų turėti savo kokybės sistemas, tačiau jas turi tik didžiosios įmonės, o daugelis mažyčių – ne, – atskleidžia A.Kuisys. – Manau, kad reikėtų tikrinti ir statybos kokybę, nes kažkas turi ginti žmogų. Juk yra institucijos, kurios tikrina, ar parduodami maisto produktai saugūs, o statybos darbų kokybės realiai niekas netikrina.”
Tad inspekcija kartais sustabdo darbus, jei objektas statomas be leidimo arba randama nukrypimų nuo projekto, tačiau dėl statybos darbų kokybės ar blogų konstrukcijų projektai nestabdomi. O prastos statybų kokybės pasitaiko visais laikais – tik priežastys skirtingos. Projektuotojai pabrėžia, kad NT burbulo laikotarpiu, kai gyventojai butus nepastatytuose namuose pirko iš paveikslėlių, statybininkai stengėsi statyti greitai ir į kokybę žiūrėjo pro pirštus.
„Kokybė tikrai buvo ne pati geriausia. Finansavimo galimybės lėmė, kad statyti reikėjo greitai ir pigiai, o kainos kilo į viršų, tad kokybė nukentėjo, ir kai kuriais atvejais labai stipriai. Bėdų buvo ir dėl medžiagų, ir dėl konstrukcijų pasirinkimo, ir dėl techninės priežiūros: projektas gali būti geras, bet jei techninės priežiūros specialistai neprižiūri statybininko, kad pastatytų pagal tą techninį projektą, tai išeis bet kaip. Visko buvo: ir problemų dėl apšiltinimo kokybės, ir plyšių atsirasdavo. Pasitaikydavo ir gerai pastatytų namų, bet tikrai ne dauguma”, – komentuoja inžinerijos ir konsultacijų bendrovės “Sweco Lietuva” prezidentas Artūras Abromavičius.
Specialistai ramina, kad šie ekonominio pakilimo “kūdikiai” nesugrius, tačiau tokių namų jau netrukus laukia renovacija. „Dalies remontas jau padarytas, bet ir kiti laukia savo eilės”, – priduria A.Abromavičius.
Jam pritaria ir A.Kuisys, tvirtindamas, kad inspekcija sulaukia nemažai skundų dėl bumo metu statytų daugiabučių. Tiesa, žmonės skundžiasi ne dėl pagrindinių konstrukcinių darbų, bet dėl problemų, susijusių su apdailos darbais: bėga stogai, peršąla nekokybiškai suręstos atitvarinės konstrukcijos – fasadai, langai.

Vilniuje stūkso šimtai apleistų pastatų išdaužytais langais, įgriuvusiais stogais, suskilinėjusiomis ar sutrūnijusiomis sienomis, tačiau šios miesto piktžaizdės jau keli dešimtmečiai niekam nerūpi. Tad ir toliau net reprezentacinėse sostinės vietose pūva milijonai.

Vilnietis Saulius Plančiūnas, gyvenantis sostinės Senamiestyje, jau dvejus metus pro savo buto langus priverstas „grožėtis“ dviejų apdegusių namų griuvenomis, šalia kurių riogso kalnai šiukšlių, senų baldų, šiferio lakštų. Vyras pasakoja, kad prieš dvylika metų, kai atsikraustė į Paupio gatvę, vaizdas dar buvo padoresnis, nors tuose apleistuose pastatuose ir gyveno benamiai. „Per tuos metus neprižiūrimi namai vis labiau griuvo, bet niekas į juos nekreipė dėmesio. Niekam nerūpi, kad Senamiesčio vaizdas darkomas ir dabar, kai jie sudegė. Dvejus metus myniau įvairių Vilniaus savivaldybės kabinetų slenksčius, rašiau laiškus, tačiau gaudavau tik atsakymus, kad jie užregistruoti, kad po dviejų mėnesių bus svarstoma, kaip spręsti problemą, ir taip ištisus metus“, – piktinasi S.Plančiūnas.
Šių abiejų Paupio gatvėje stūksančių griuvėsių savininkė – Vilniaus savivaldybė, tačiau neatrodo, kad jie turėtų šeimininką. Ir tokių apleistų pastatų, priklausančių savivaldybei, yra šimtai. Negana to, vis dar yra kelios dešimtys objektų, kurie niekam nepriklauso (!), tačiau Vilniaus miesto savivaldybės vadovai nerodo iniciatyvos tapti jų šeimininkais.
Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos ir investicijų departamento direktorius Vytautas Grinius nurodo, kad dabar sostinėje apie šimtą statinių įtraukta į neprižiūrimų sąrašą. Vis dėlto gali būti, kad jų yra net tris kartus daugiau, mat už statinių priežiūrą atsakingi specialistai ne visus juos registruoja. Tuo įsitikino S.Plančiūnas. Vyras atsakingai specialistei nusiuntė šešis adresus griūvančių ir negyvenamų namų, stovinčių Senamiestyje, tačiau per penkerius metus jie taip ir nebuvo įtraukti į neprižiūrimų statinių sąrašą. „Vilniaus savivaldybėje yra skyrius, skirtas tokių pastatų kontrolei. Jame dirba vienuolika specialistų, tačiau jie užsiima tik raštų rašinėjimu ir neišlenda iš savo kabinetų, kad surašytų net po nosimi griūvančius pastatus“, – kritikuoja S.Plančiūnas.
Taigi kokių nuostolių patiria kone milijardinėse skolose prasmegusi sostinės savivaldybė, miestiečiai ir verslininkai, kai šimtai Vilniaus miesto žemės sklypų užgriozdinti griūvančiais pastatais?

Per trejus metus – vos 70 baudų protokolų

S.Plančiūnas tvirtina, kad parodęs iniciatyvą ir pradėjęs domėtis, kodėl Vilniaus senamiestyje jau “n” metų stovi daugybė apleistų namų, pasijuto taip, lyg trukdytų dirbti tiesiogiai už šią sritį atsakingiems savivaldybės darbuotojams. „Neramu dėl vaikų saugumo, kai po langais stovi vaiduoklis be stogo ir langų, o šalia šmirinėja benamiai. Gėda, kai svečiai atvažiuoja, kad gyvename šalia sąvartyno. Nemalonu ir dėl to, ką mato praeinantys užsienio turistai. O juk būtų galima tokius pastatus nugriauti ir pastatyti naujus daugiabučius. Taip žmonėms būtų galima pasiūlyti daugiau būstų, o iš nekilnojamojo turto plėtotojų gauti mokesčių. Miestui, kurį slegia milžiniškos skolos, sprendimas – panosėje, tereikia trupučio mero iniciatyvos“, – svarsto vilnietis.
Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis pabrėžia, kad apleisti pastatai – didelis nuostolis miestui. Mat tose vietose jau yra įrengtos gatvės, dažniausiai išplėtota ir kita infrastruktūra, tačiau žemė neišnaudojama, o Vilnius priverstas plėstis į pakraščius. Pasak M.Pakalnio, tai viena priežasčių, kodėl miestas išskysta.
Vilniaus vyriausiasis architektas pastebi, kad dėl stūksančių griuvenų mieste atsiveria savotiška stigma: mažai kas nori investuoti į šalia tokių pastatų esantį nekilnojamąjį turtą. Taip pat išryškėja ir socialiniai dalykai, nes apleisti namai dažniausiai tampa benamių landynėmis.
Miestas didelių nuostolių patiria dar ir todėl, kad ilgai netvarkomi pastatai tampa netinkami naudoti ir juos reikia griauti. O tai, M.Pakalnio žodžiais, papildomos išlaidos, galinčios siekti ir milijonus litų, mat reikia išardyti sudėtingas konstrukcijas, jas išvežti, utilizuoti.
Beje, kuo ilgiau bus laukiama ir nesiimama spręsti apleistų pastatų problemos, tuo jie miestui taps brangesni tiek dėl utilizavimo sąnaudų, tiek dėl nenaudojamos žemės. Deja, sostinės valdžiai tai mažai rūpi, nors savivaldybės atstovai ir vardija priemones, kurių esą imasi.
V.Grinius sako, kad neprižiūrimiems statiniams taikomas didžiausias galimas – 1 proc. nekilnojamojo turto mokestis, kai visiems kitiems nustatytas 0,8 arba 0,5 proc. mokesčio tarifas. Taip pat skiriamos administracinės baudos: už neprižiūrimą pastatą savininkui gali tekti susimokėti iki 2 tūkst. Lt baudą, o kai statinys kelia grėsmę dėl griūties, numatyta bauda iki 5 tūkst. Lt. Nors tai gali būti viena iš priemonių priversti savininkus rūpintis savo turtu, per pastaruosius trejus metus surašyta vos 70 protokolų dėl to, kad pastatas apleistas ir neprižiūrimas.
Vilniaus miesto savivaldybės specialistas, atsakingas už Naujininkų ir Rasų seniūnijose esančių pastatų naudojimo priežiūrą, Vytautas Kirsnys paaiškina, kad pagal dabar galiojančius įstatymus, jeigu langų angos yra užkaltos, kiemas šiek tiek apvalytas, baudos nėra už ką skirti, tad tokie pastatai ir stovi metų metus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vakarų šalyse šiandien daug mažiau statoma dangoraižių. O Rytuose kyla vis nauji Babelio bokštai – tikėkimės, kad jie nepranašauja žmonijai likimo, aprašyto Biblijoje.

Kovo pradžioje Tokijuje šintoistų šventikai pašventino ką tik baigtą statyti aukščiausią pasaulyje televizijos bokštą – „Sky Tree“ (angl. pasaulio medis), kurio aukštis siekia net 634 metrus. Kainavęs apie 800 mln. JAV dolerių, bokštas pradės veikti gegužės viduryje ir bus naudojamas skaitmeniniam televizijos signalui perduoti bei mobiliajam telefono ryšiui aptarnauti, o papėdėje veiks prekybos ir pramogų kompleksas.
„Tokyo Sky Tree“ tapo antru aukščiausiu statiniu po 2010 m. Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje, baigto statyti dangoraižio „Burj Khalifa“, kurio aukštis siekia 828 metrus. Tiesa, tai aukštis matuojant iki pačios viršūnės, į kurią gali pasikelti tik techniniai darbuotojai su specialia įranga, o paties pastato stogo aukštis ne toks įspūdingas – „tik“ 636 metrai, kuriuose sutelpa 163 aukštai. „Burj Khalifa“ yra daugiau nei dukart aukštesnis už Vilniaus televizijos bokštą, kurio apžvalgos aikštelė su restoranu virš žemės pakilusi tik 165 metrus.
Tačiau atrodo, kad „Burj Khalifa“ dangoraižiui aukščiausio titulu pavyks pasidžiaugti tik keletą metų, mat tiek Artimuosiuose, tiek Tolimuosiuose Rytuose įgyvendinami dar grandioziškesni statybų projektai. Pažvelkime, kaip atrodo šių dienų dangoraižiai, tikrąja to žodžio prasme sklaidantys dangumi plaukiančius debesis.

Naftos pinigai stiebiasi į dangų

Persijos įlankos valstybės, klestinčios dėl kasdien brangstančios naftos ir dujų, šiandien yra tapusios tikru rojumi dangoraižių bei kitų ambicingų pastatų architektams ir statytojams. Dangun besistiebiantys pastatai rodo šalių prestižą ir finansinį patikimumą, kartu tapdami traukos objektais turistams, mat dauguma Persijos įlankos valstybių diversifikuoja savo pajamas, kad šios nepriklausytų tik nuo prekybos nafta.
Tačiau didžiausias dangoraižių bumas įvyko Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE): be jau minėto „Burj Khalifa“ bokšto, Dubajuje bei Abudabyje per pastarąjį dešimtmetį išdygo daugiau nei 40 pastatų, kurių aukštis didesnis nei 250 metrų. Dubajuje dabar kaip tik statomas „Burj Khalifa“ konkurentas, 516 metrų aukščio „Pentominium“ dangoraižis, kuris visas bus skirtas gyvenamiesiems apartamentams. Kiekvienas toks „butas“ užims po vieną pastato aukštą – 600 kvadratinių metrų plotą ir kainuos apie 8 mln. dolerių.
Kitos įlankos valstybės negali pasigirti tokiais užmojais kaip JAE: Kuveitas, Bahreinas, Kataras bei Saudo Arabija turi tik po keletą dangoraižių, viršijančių 200 metrų aukštį.
Vis dėlto Saudo Arabija rengiasi nustebinti pasaulį: šiais metais šventajame musulmonų mieste Mekoje baigiamas statyti vienas ambicingiausių pastatų – Karališkasis Mekos viešbutis. Pagrindinis šio pastato bokštas viršija 600 metrų, o jame esantis didžiausias pasaulyje bokšto laikrodis matomas net 25 km spinduliu. Ten pat bus įtaisyti specialūs žalios ir baltos spalvos šviestuvai, į keturias pasaulio puses siunčiantys šviesos signalus, parodančius, kada atėjo maldos laikas.
Viešbutis bei pirmuose aukštuose išsidėstęs prekybos centras padės Saudo Arabijai priimti daugybę į šalį atvykstančių piligrimų, lankančių šventuosius Mekos ir Medinos miestus per didžiąsias musulmonų šventes. Tą patvirtina ir rinkos tyrimų bendrovės „Business Monitor International“ prognozės, pagal kurias 2014 m. Saudo Arabijoje turėtų apsilankyti beveik 16 mln. turistų.
„Turizmas yra vienas alternatyvių Saudo Arabijos pajamų šaltinių: 2020 m. į šalį planuojama pritraukti iki 88 mln. turistų“, – aiškina Markas Walshas, turizmo srityje dirbančios bendrovės „Reed Travel Exhibition“ atstovas.
Negana to, Saudo Arabijos šeichai rankovėje laiko dar vieną kozirį – šiais metais Džidos mieste ant Raudonosios jūros kranto pradėtą statyti Karalystės bokštą (angl. „Kingdom Tower“), dar vadinamą „Burjul Mamlakah“. Pagal pradinį sumanymą šis bokštas turėjo siekti vienos mylios aukštį (1,6 kilometro), tačiau vėliau ambicijos buvo sumažintos iki kilometro. Šį pastatą planuojama baigti statyti apie 2017 m., o kainuoti jis turėtų apie 1,23 mlrd. dolerių. Bokštas turėtų tapti Karalystės miesto centru, kuris užims apie 520 ha plotą aplink bokštą ir kainuos apie 20 mlrd. dolerių.
Vis dėlto šias aukščio matavimosi lenktynes gali laimėti jauniausias jų dalyvis – intensyviai „Eurovizijos“ konkursui besiruošiantis ir visaip besipuošiantis Azerbaidžanas. Vasario pabaigoje „Avesta Group“ kompanijų grupės vadovas Haji Ibrahimas Nehramli pranešė, kad šalia Baku miesto planuojamas statyti Azerbaidžano bokštas, kurio aukštis sieks 1050 metrų ir viršys Saudo Arabijos rekordą. Šis 2 mlrd. dolerių kainuosiantis bokštas taps dirbtinio salyno Kaspijos jūroje centru – bendra viso projekto vertė sudaro apie 100 mlrd. dolerių.

Dangoraižiai žada krizę?

Nuo Artimųjų Rytų bando neatsilikti ir Tolimieji. Štai Kinijoje per pastaruosius dešimt metų išdygo apie trylika dangoraižių, aukštesnių nei 300 metrų, o dar apie dvidešimt bus pastatyta per artimiausią penkmetį. Tarkim, šiandien įspūdingiausias ir aukščiausias Kinijoje yra Šanchajaus pasaulio finansų centro pastatas, kurio aukštis siekia 492 m. Tačiau jau po kelerių metų Šanchajuje duris turėtų atverti daug aukštesnis, 632 metrų aukščio dangoraižis, o Šenzene statomas net 660 metrų aukščio Pingano tarptautinis verslo centras. Panašaus „ūgio“ pastatai netrukus papuoš ir Uhano, Tiandzino, Daliano bei Guangdžou miestus.
Nuo savo kaimynės neatsilikti bando ir kita regiono lyderės vardą išlaikyti norinti valstybė – Indija. Šiandien joje pastatyti tik du 249 metrų aukščio pastatai, tačiau darbai vyksta net keturiolikoje dangoraižių statybos aikštelių, beje, visi jie papuoš Mumbajaus miestą. Pats drąsiausias yra Indijos bokšto projektas: šis pastatas, primenantis dangun smingančią adatą, turėtų siekti 700 metrų aukštį.
Ir nors atrodytų, kad tokių ambicingų statybų bumas ženklina augančią minėtų valstybių ekonomiką, kai kurie finansų ekspertai netrykšta entuziazmu. Štai šių metų sausio mėnesį tarptautinis investicijų bankas „Barclays Capital“ išleido ataskaitą, kurioje daromos įžvalgos, kad dangoraižių statybos burbulas siejamas su galima finansų krize. Mat dauguma šių pastatų statoma ne tam, kad geriau paskirstytų miesto gyventojų populiaciją, bet todėl, kad tokios statybos rodo ekonominę galią. Pasak ataskaitos rengėjų, šiose regiono lyderėse vykstančios aukščiausių pasaulyje pastatų statybos rodo netinkamą kapitalo panaudojimą ir gali žymėti per artimiausią penkmetį įvyksiančią finansinę korekciją.
„Mūsų parengtas „dangoraižių indeksas“ rodo ryšį tarp aukščiausių pasaulio pastatų statybos ir finansinių krizių. 1930-aisiais Niujorke pastatytas „Empire State“ dangoraižis, 1973-iaisiais Čikagoje pastatytas „Willis Tower“, 1997-aisiais Kvala Lumpūre statomi „Petronas“ dvyniai, 2010-aisiais Dubajuje baigtas „Burj Khalifa“, – lyginama „Barclays Capital“ ataskaitoje.

Statybos Europos rytuose

Ko gero, galima teigti, kad intensyvus dangoraižių statymas rodo tam tikrą valstybės brandos etapą. Kai besivystančios šalys Rytuose rungiasi, kuri pastatys aukštesnį dangoraižį, Europoje pastaraisiais metais iškilo tik keletas aukštesnių pastatų. Tarkim, Londono centre šiais metais duris atverti turėtų 310 metrų aukščio „Shard London Bridge“.
Tokiu santūrumu negali pasigirti rytinės Europos valstybės, pavyzdžiui, Turkija ar Rusija, kurioms tiktų „Barclays Capital“ įspėjimas. Turkija šiandien yra viena judriausių aukštuminių statybų aikštelių Europoje. Šiandien Stambulo miesto panorama sunkiai įsivaizduojama be statybinių kranų siluetų: Turkijos sostinėje vyksta daugiau nei 30 aukštesnių nei 150 metrų dangoraižių statyba. Tačiau mieste beveik trečdaliu sumažėjo nekilnojamojo turto sandorių, be to, visame mieste suskaičiuojama daugiau nei milijonas nelegalių statinių, kurie neatlaikytų net ir vidutinio žemės drebėjimo.
Tuo tarpu Rusijoje artimiausiais metais turėtų būti baigti net du pastatai, aukštesni nei 300 metrų, – „Mercury City“ viešbutis ir bures primenantis Federacijos bokštas, kurio aukštis sieks net 506 metrus. Beje, Londono „Shard“ turėtų atimti aukščiausio Europos pastato vardą iš vieno Maskvos verslo centro pastatų – Maskvos bokšto, siekiančio beveik 302 metrus.

Vilniuje, Kirtimų tabore šiandien, įgyvendinant teismo nutartį Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija ir Vilniaus miesto savivaldybės tarnybos nugriovė tris nelegalius statinius.

Taip pat laukiama teismo nutarties dėl dar septynių nelegaliai pastatytų namų. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija šiandien įteikė dar 12 rašytinių dokumentų pastatų savininkams dėl nelegalios statybos.

„Noriu padėkoti visoms atsakingoms tarnyboms – kryptingi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos, Vilniaus miesto savivaldybės ir policijos veiksmai per tam tikrą laiką problemą gali sumažinti ir sieksime, kad tokios vietos kaip taboras Vilniaus žemėlapyje ateityje neliktų. Patys romai tvirtina, kad užauginti vaikus gerais visuomenės piliečiais čia neįmanoma. Kas ten gyvena – visi įtraukiami į nusikalstamą veiklą ar narkotikų vartojimą“, – sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Vilniaus miesto savivaldybė vykdo romų integracijos problemą, taip pat rengiama programa – bus siekiama gauti Europos Sąjungos paramą, kad nuo 2014 metų galima būtų pradėti spartų romų iškeldinimą iš taboro.

Vilniaus miesto savivaldybė informuoja,  kad romams, kaip ir visiems vilniečiams, galioja tos pačios įstatymų normos. Pernai jiems skirta socialinė pašalpa siekė beveik 625 tūkstančius litų, praktiškai visi vaikai mokyklose maitinami nemokamai, taboro gyventojai aprūpinami kietuoju kuru, savivaldybė sumoka už atliekų išvežimą.

Vaizdo medžiaga: http://www.youtube.com/watch?v=7Tmj5G-WJig&feature=youtu.be

http://www.youtube.com/watch?v=Pa-bOokhyk4&feature=youtu.be

Optimizuojant sveikatos priežiūros paslaugas sostinėje, ištuštės keli pastatai prestižinėse Vilniaus vietose. Miesto valdžia ten žada teikti paslaugas visuomenei ir įrengti rekreacines zonas, tačiau oponentai prognozuoja naujas miesto piktžaizdes.

Iš buvusių sostinės Jokūbo ir Misionierių ligoninių gyvybės dvasia pasitraukė kartu su paskutiniais pacientais. Šie savivaldybės pelningai parduoti didžiuliai pastatai dabar džiugina tik visuomenės padugnes, radusias kur prisiglausti miesto centre, ar vietą pasipraktikuoti atradusius grafičių piešėjus. Paveldosaugininkams pastatais vaiduokliais virtusios ligoninės kelia graudulį ir bejėgiškumo jausmą, nes privačius savininkus priversti pastatus atnaujinti – ne jų jėgoms. Tad kas laukia kitų sostinės sveikatos priežiūros įstaigų pastatų, kurie dėl reformos ištuštės jau artimiausiais metais?

Vietoj Sapiegos ligoninės – darželis?

Sostinės valdžia vešlaus dvaro parko apsuptai Sapiegos ligoninei jau dairosi kitų patalpų. Vilniaus miesto vicemeras Jonas Pinskus „Veidui“ tvirtino, kad sostinėje yra daug tuščių patalpų, priklausančių įvairioms ministerijoms. „Geriatrijos centras Kalvarijų gatvėje stovi beveik tuščias, o jis kažkodėl priklauso Švietimo ir mokslo ministerijai. Pusiau merdintis „Pušyno takas“ priklauso „Sodrai“. Tai visiškas absurdas. Kalbamės su ministerijos, „Sodros“ atstovais, kad vieną iš pastatų atiduotų mums“, – dėsto vicemeras.
Iškeldinti Sapiegos ligoninėje teikiamas globos paslaugas nuspręsta pernai šią ligoninę sujungus su Vilniaus universitetine Antakalnio ligonine. Paveldosaugininkų saugomi Sapiegų dvaro teritorijoje esantys ligoninės pastatai turėtų ištuštėti per porą metų. „Čia įsikurs vaikų darželis. Antakalnyje yra didžiulis vaikų darželių poreikis, nes aplinkui gyvena daug jaunimo. Svarstoma, kad kitus pastatus galima būtų atiduoti bendruomenei, Bočių organizacijai. O parką norime atidaryti visuomenei ir sukurti rekreacinę zoną“, – patrauklią viziją piešia J.Pinskus.
Tačiau tokie skolose paskendusios sostinės savivaldybės planai kelia didelių abejonių Vilniaus miesto tarybos nariui, buvusiam merui Raimundui Aleknai. Jis tvirtina, kad sostinės savivaldybė viena nebūtų pajėgi įrengti darželį ar sutvarkyti parką. Jei prisiminsime, kiek laiko miesto valdžia žada, bet taip ir nepajėgia atgaivinti net Sereikiškių parko, naujo parko pritaikymas rekreacijai kelia rimtų klausimų. Kritikų manymu, labiausiai tikėtinas scenarijus, kad ši vieta keletą metų stovės apleista, o kai visos diskusijos ir pasipiktinimas dėl iškeltos ligoninės pasimirš, pastatai bus pelningai parduoti ir pritaikyti komercinei veiklai ar butams.
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narės Dangutės Mikutienės nuomone, būtent dėl žemės sklypų ir pastatų prestižinėje vietoje Sapiegos ligoninė buvo žlugdoma kelerius metus. Pirmiausia Sveikatos apsaugos ministerija vilkino dokumentų sutvarkymą dėl ES paramos gavimo slaugos paslaugų plėtrai, nes gavus ES lėšų negalima keisti paslaugų profilio penkerius metus. „Visi aplinkui gaudavo lėšų, o šiai ligoninei vis stabdė, vis ieškojo įvairių formalių kabliukų ir kėlė papildomus reikalavimus. Tam dirigavo viceministrė Nora Ribokienė. Mus pasiekdavo informacija, kad savivaldybės atstovai slapta su ministerijos klerkais susitinka ir kalbasi dėl ligoninės. Vėliau prasidėjo trečiasis restruktūrizavimo etapas, ir iš šios ligoninės buvo atimtos neurologijos paslaugos. Kai ligoninė netenka paslaugų, netenka ir pinigų. Taip ligoninė buvo įstumta į tokią situaciją, kad jai pradėjo trūkti pinigų“, – sudorojimą įžvelgia D.Mikutienė.
Ligoninių sujungimui prieštaravęs ir, kaip pripažino teismas, neteisėtai iš pareigų atleistas buvęs Sapiegos ligoninės direktorius Gediminas Rimdeika dėl komercinių interesų norint sužlugdyti ligoninę įtarė tuometį merą konservatorių Vilių Navicką.
D.Mikutienė netiki, kad ligoninės pastatuose įsikurs darželis, nes prisimena, kaip prieš porą metų Vilniaus miesto savivaldybės atstovai mušėsi į krūtinę prisiekinėdami, kad Sapiegos ligoninė išliks ir teiks paslaugas miestiečiams.

Buvusios ligoninės naujam gyvenimui neatgimė

J.Pinskus „Veidui“ garantavo, kad Sapiegos ligoninės ir parko teritorijoje nebus gyvenamųjų namų ar sklypų. „Ten niekas nebus griaunama. Meras kalbėjosi su Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite ir ši patikino, kad praktiškai visa teritorija saugoma Kultūros paveldo departamento“, – pabrėžė vicemeras, pridurdamas, kad V.Navickas gal ir turėjo kokių nors kitų planų.
Tačiau tai dar nieko nereiškia, nes pačius pastatus galima pritaikyti įvairioms reikmėms. Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Vitas Karčiauskas informavo, kad ligoninės pastatai, kaip ir parko gilumoje esantys Sapiegų dvaro rūmai, kuriuos šiemet ketinama pradėti restauruoti, yra įtraukti į Lietuvos vertybių kultūros registrą. „Nauja statyba pačioje teritorijoje negalima, bet kai kur galimas priestatas, rekonstrukcija. Be to, tam tikra reglamentuota statyba galima apsaugos zonose“, – aiškino V.Karčiauskas. Pasak jo, galima keisti ir ligoninės pastatų funkciją, pavyzdžiui, į gyvenamąją.
Taigi šios teritorijos likimas labiausiai priklausys nuo esamų ir būsimų miesto vadovų interesų, tad pavojus, kad iki šiol ligoninės prižiūrėtas parkas ir jame esantys pastatai bus parduoti ir ištuštėję nunyks, išlieka realus. „Naudotojų iškėlimas iš pastatų paveldo objektams visada neigiamas dalykas, jei greitai neatsiranda kito naudotojo. Štai patys Sapiegų rūmai taip pat turėjo šeimininką, M.Mažvydo biblioteką, kuri jų neeksploatavo, ir pasekmės liūdnos – dvaras virto griuvėsiais“, – pokyčiais nesidžiaugia paveldosaugininkas.
Tokių pavyzdžių jau turime užtektinai: planai apie modernius biurų bei butų kvartalus ar viešbučius buvusių ligoninių teritorijoje nuėjo užmarštin, o šių pastatų taip ir nepavyksta prikelti naujam gyvenimui. Beveik dešimt metų miesto vaizdą išdaužytais langais ir grafičiais išterliotomis sienomis gadinanti buvusi Jokūbo ligoninė eina iš rankų į rankas. Praėjusių metų pabaigoje už daugiau nei 30 mln. Lt pastatas perėjo SEB antrinės nekilnojamojo turto bendrovės „Litectus“ žinion. Įmonės vadovas Edvinas Malevskis informavo, kad ir šiemet pastatas nebus tvarkomas. „Rinksime visą dokumentaciją, susijusią su šiuo sklypu. Kiek žinau, yra parengtas detalusis šios teritorijos planas, kuriame numatytas mišrus teritorijos vystymas – komercinės ir gyvenamosios paskirties pastatai. Dalis pastatų yra kultūros paveldo objektai, kurių negalime griauti“, – nekalbus buvo E.Malevskis.
Kita vertus, galbūt nekilnojamojo turto bendrovė paprasčiausiai palaikys šį pastatą, kol nekilnojamojo turto kainos pakils, o tada jis vėl pradės kelionę iš rankų į rankas.

Poliklinikos pastatas: vaikai nepageidaujami, nuomininkai laukiami

Dar vienas sveikatos priežiūros įstaigos pastatas Antakalnio gatvėje, kurio likimas iki šiol neaiškus, – buvusios vaikų poliklinikos korpusas, atsilaisvinęs vaikų polikliniką rudenį iškėlus į šalia esančią suaugusiųjų. Nors tokia pertvarka pasipiktino tėvai, turintys savo atžalas pas gydytojus vesti tais pačiais koridoriais su sergančiais suaugusiaisiais, sostinės valdžia tvirtino, kad pastatas turi statybinio broko ir po juo aptikta gruntinių vandenų.
Kita vertus, tai netrukdo atsilaisvinusio pastato nuomoti. „Kol pastatas nepripažintas avariniu, jį nuomojame ir sprendžiame, ką daryti toliau. Statybininkai sako, kad reikėtų griauti, nes apačioje – gruntiniai vandenys. Sprendimo dar nėra, tik įvairių pasvarstymų“, – tvirtina J.Pinskus.
R.Alekna įtaria, kad vaikų poliklinika buvo iškelta jos vadovui siekiant uždirbti iš šio pastato nuomos. Ir nors J.Pinskus tvirtina, kad šis pastatas bus tik sveikatos priežiūros paskirties, pripažįsta nežinąs, kiek laiko jis bus nuomojamas.
Iškėlus Sapiegos ligoninę ir perkėlus vaikų polikliniką sveikatos priežiūros įstaigų Antakalnio gatvėje reforma nesibaigs. Dabartinė Vilniaus miesto vadovybė dėlioja, kad dvi likusios ligoninės Antakalnio gatvėje – Vilniaus universitetinė Antakalnio ir Vilniaus miesto universitetinė – turėtų sustiprinti savo pagrindines paslaugas ir atsisakyti besidubliuojančių. Nors iš pradžių manyta sujungti visas tris Antakalnio gatvės ligonines, šiuo metu dar svarstoma, kurį variantą įgyvendinti.

Gimdymo įstaigų tinklą teks optimizuoti

Artimiausiais metais neišvengiamai kils klausimas dėl gerose miesto vietose įsikūrusių gimdymo namų, kai didžiuliame naujai pastatytame Santariškių klinikų akušerijos ir chirurgijos korpuse pradės veikti akušerijos ir naujagimių skyriai. J.Pinskaus manymu, Vilniaus gimdymo namams ir Vilniaus miesto klinikinei ligoninei Antakalnyje niekas negresia, nes šios įstaigos save išsilaiko: Antakalnyje per metus priimama 4 tūkst., o Vilniaus gimdymo namuose – 3 tūkst. gimdymų.
Sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius taip pat tvirtina, kad akušerija nėra paslauga, kurią galima sukoncentruoti vienoje vietoje, nes tai būtų nesaugu: jei vienoje ligoninėje kiltų hospitalinė infekcija ir reikėtų sustabdyti veiklą, turi būti alternatyvų. Kita vertus, jis neabejoja, kad pradėjus veikti centrui tam tikras paslaugų persiskirstymas ir optimizavimas neišvengiamas.
„Kitas klausimas, ar reikėjo tokio statinio. Jei nuoširdžiai paklaustumėte, aš nuoširdžiai suabejočiau. Manau, prasmingiau buvo investuoti į esančius gimdymo namus. Šių paslaugų Vilniuje tikrai netrūko, galima buvo daug mažesnėmis lėšomis pasiekti geresnę kokybę. Kai centras pradės veikti, be abejo, reikės optimizuoti gimdymo paslaugas: kai investuota tiek lėšų, logiška, kad kitur nebus investuojama“, – pridūrė M.Marcinkevičius.
Deja, Lietuvoje dažniausiai einama brangiausiu keliu, o rezultatai būna abejotini. Kaip ir valdančiųjų žarstomi pažadai. Tačiau kurie šiandien buvo teisūs dėl Antakalnio gatvės vaizdo – miesto valdžia, piešdama išpuoselėtame parke giedančius paukštelius, ar opozicija, vaizduodama dar vieną pūlinį ant miesto veido, sužinosime dar negreitai. Svarbiausia, nepamiršti, kas tuos pažadus dalijo.

Priminsime, kad kai kurių šalių, ypač Vokietijos, gyventojai yra skundęsi, esą panoraminiai jų namų vaizdai „Google“ tinkle pažeidžia privatumą, tad pristatydami naujausią „Google Street View“ projektą bendrovės atstovai pabrėžia, jog dalyvavimas jame bus išskirtinai savanoriškas. Nors manoma, kad daugelis parduotuvių ir kitų pastatų savininkų tik apsidžiaugs dar viena galimybe pasireklamuoti, be jų sutikimo pastatų vidus nebus eksponuojamas.

Kol kas galimybe parodyti savo pastato vidų gali pasinaudoti tie savininkai, kurių objektai yra Londone, Paryžiuje ir kai kuriuose JAV, Australijos, Naujosios Zelandijos, Japonijos miestuose.

Parduotuvių, restoranų, viešbučių, sveikatingumo klubų ar grožio salonų savininkai gali išsikviesti „Google“ fotografus arba pateikti savo pačių turimas interjero nuotraukas, iš kurių ir bus sukurtos virtualios galerijos.

Beje, „Google“ jau yra pristačiusi projektą „Google Art Project“, kuris viso pasaulio lankytojams atvėrė duris į 17 didžiausių pasaulio muziejų, įskaitant Niujorko moderniojo meno muziejų MoMA, Londono nacionalinę galeriją, Versalio rūmus ir kitus, – juos visiškai nemokamai virtualiai galima lankyti puslapyje www.googleartproject.com.

Tragedija, nutikusi Lietuvoje iš Čekijos atvykusiems dviratininkams, dar kartą įrodė, kad būtina griežtinti baudas neprižiūrimų pastatų savininkams. Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas tikisi, kad Aplinkos ministerija pagaliau tam ryšis.

“Situacija sudėtinga, mieste daugėja apleistų pastatų, tačiau Savivaldybė neturi instrumentų šią padėtį pakeisti. Neprižiūrimų pastatų savininkai dabar gali būti įspėti, nubausti iki 500 litų bauda, tačiau teismai baudas dažniausiai panaikina. Esu kreipęsis į Aplinkos ministeriją, kad būtų nustatytos baudos padidintos iki 10 tūkstančių litų, panašiai kaip Latvijoje ar kitose ES valstybėse. Tikiuosi, kad ministerija pakartotinai įvertins šį siūlymą ir dėl jo apsispręs”, – sakė A. Kupčinskas.

Kaunas dabar yra nepavydėtinoje situacijoje dėl kelių apleistų pastatų. Pavyzdžiui, Nacionalinė žemės tarnyba uždraudė privatizuoti buvusią žydų ligoninę, nes ji yra Kultūros vertybių apsaugos zonoje. Apie tai informavo Valstybės turto fondas.

“Norėjome įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą buvusią Žydų ligoninę, tačiau paskutiniame Vyriausybės posėdyje to neleista padaryti. Ką mums daryti, jei pastato privatizuoti negalime, o lėšų jam sutvarkyti neturime? Neseniai kilo gaisras toje buvusioje ligoninėje, juk per kitą gaisrą pastato gali visai nelikti. Tokia situacija ir dėl pastato Miško gatvėje, kurį įtraukėme į privatizuojamų objektų sąrašą, bet Valstybės turto fondas neleidžia jo privatizuoti dėl tos pačios priežasties”, – pažymėjo Kauno meras.

Kauno miesto savivaldybės Turto skyriaus specialistai yra užregistravę apie šimtą apleistų pastatų. Šią priežiūrą vykdo trys tarnautojai, o mieste yra 76 tūkst. pastatų.

Savininkai, kuriems paskiriamos baudos, skundžiasi teismui, o šie baudas panaikina. Savivaldybės darbuotojai prisimena tik du nesenus atvejus, kai pastatų savininkams teko sumokėti 200 ir 500 litų baudas. Tai atsitiko tik todėl, kad jie nesikreipė į teismą ir neskundė baudų.

Neprižiūrimų pastatų savininkams skiriamos baudos, jei vykdoma techninė priežiūra (daugiabučių ir negyvenamųjų pastatų atveju) arba jei pastatai yra avarinės būklės. Teismuose tenka įrodinėti, kad pastatai yra avarinės būklės, tačiau teisėjai dažniausiai patiki savininkų teiginiais, kad pastatai nekelia grėsmės.

Be to, bausti savininkų iš karto negalima. Juos reikia perspėti, duoti laiko susitvarkyti. Dažnai avarinės būklės namas aptveriamas tvora ir baudos savininkui jau nebegalima skirti.