Balandžio pabaiga šiaurės Norvegijos Andoy saloje lietuvių įkurtoje žvejybos bazėje „Andoy fiske camp“ bus azartiška. Jūroje, kur pernai lietuviai sužvejojo beveik 200 kilogramų atlantinį otą, balandžio 22–29 d. vyks pirmosios pasaulyje tarptautinės otų gaudymo varžybos. Jose dalyvauti jau užsiregistravo komandos iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos ir Norvegijos.
Prieš trejus metus į 3 tūkst. gyventojų neturinčią Andoy salą atvykęs lietuvis Saulius Babravičius nepabūgo investuoti pinigų, laiko ir darbo bei pasiryžo joje sukurti žvejų poreikius atitinkančią infrastruktūrą. Šiandien jis pasaulio žvejų rojuje atidaro jau antrąją, ant jūros kranto įkurtą, bazę Andenes miestelyje ir su partneriais, viena pirmaujančių Lietuvos mėgėjiškos žvejybos įmonių, UAB „Kotas“ imasi ambicingų planų – surengti pirmąsias pasaulyje tarptautines otų gaudymo varžybas.
„Sieksime, kad šios varžybos taptų kasmetinės, o kol kas varžybų dalyviams žadame septynias dienas žvejybos, kupinos jaudulio ir azarto“, – sako Andoy fiske camp“ direktorius S. Babravičius.
Varžybose gali varžytis komandos, kurių kiekvieną sudaro trys žvejai. Komandos kasdien žvejybai galės skirti iki 10 valandų. Laimės ta komanda, kuriai per varžybų savaitę pavyks pagauti didžiausio svorio otą. Varžybose galės dalyvauti iki 10 komandų.
Otai turės būti gaudomi naudojant tik dirbtinius masalus, o vienas dalyvis vienu metu galės naudotis tik vienu įrankiu. Kiekvieną dieną, pasibaigus turui, bus sveriami ir registruojami komandų laimikiai.
„Šiose varžybose laukiame tiek profesionalų, turinčių ne vienerių metų jūrinės žvejybos patirtį, tiek ir visiškų naujokų, trykštančių noru pirmą kartą leistis į nepamirštamą nuotykį. Prieš varžybas viena diena bus skirta instruktažui, todėl visą reikiamą informaciją suteiksime net ir patiems „žaliausiems“, – nuramina S. Babravičius.
Varžybų dalyviai galės naudoti savo įrankius, o jų neturintys turės galimybę juos išsinuomoti bazėje. Lietuvio sukurtame žvejybos komplekse galima išsinuomoti katerius, specialią žvejybos įrangą, gauti žvejybos gido paslaugas ir apsistoti specialiai žvejams įrengtuose apartamentuose.
Pasak. S. Babravičiaus, Andoy salos vandenyse dažniausiai pagaunami 10–30 kilogramų sveriantys otai, tačiau net ir palyginti nedidelis 10 kilogramų otas daugeliui Lietuvos žvejų jau yra „gyvenimo“ žuvis.
„Oto žvejyba ypatinga. Kadangi ši žuvis yra plokščia, norint ją ištraukti, reikia įdėti kur kas daugiau pastangų, nei iš vandens trauktum, pavyzdžiui, lydeką. Oto pasipriešinimas – kur kas didesnis. Be to, ši žuvis tūno dugne, todėl ją, visų pirma, reikia surasti, o po to suvilioti. Otų žvejyba – tai medžioklė, tik ne miške, o vandenyje“, – tikina varžybų organizatorius.
Otai žvejojami 20–80 metrų gylyje. Jų žvejybai naudojama tik pati patvariausia, galinga jūrinė įranga.
„Jei žuvis sveria iki 50 kilogramų, ją ištraukti į kraterį dar gana nesudėtinga, bet jei svoris didesnis, reikia spręsti, ar žuvį traukti iš vandens ar tiesiog vandenyje partempti į uostą. Didelės žuvies traukimas gali būti pavojingas. Verčiamas per bortą toks otas uodega gali rimtai sužaloti“, – teigia S. Babravičius.
Būtent „Andoy fiske camp“ lietuvių žvejų kompanijai UAB „Kotas“ pavyko sugauti milžinišką atlantinį otą. 195,2 kilogramų svorio ir beveik 2,5 metro dydžio žuvis neabejotinai yra didžiausias kada nors Lietuvos žvejų pagautas atlantinis otas ir trečias pagal dydį sužvejotas pasaulio žvejų. Iš vandens ištraukti ir saugiai į valtį paguldyti žuvį milžinę keturiems lietuvių ekipažo nariams pavyko tik po beveik valandą trukusios atkaklios kovos.

Tarpukariu meilės Lietuvai ženklai buvo ryškūs įvairiose srityse: politikoje, spaudoje, renginių metu, ugdymo įstaigose ir net kasdienėje žmonių aplinkoje. Kodėl šiandien mūsų šalyje taip sunku rasti patriotizmo apraiškų?

„Veido“ užsakymu atlikta apklausa atskleidė, kad Lietuvos patriotais save laiko vos trečdalis (33,6 proc.) didžiųjų miestų gyventojų. 25 proc. respondentų tvirtino savęs patriotais nelaikantys, o dauguma nuomonės šiuo klausimu visai neturi.
Bendrovės „Spinter tyrimai“ pernai lapkritį atliktos apklausos rezultatai parodė, kad dauguma šalies gyventojų mieliau rinktųsi ekonominę valstybės gerovę, o ne jos nepriklausomybę. Paaiškėjo, kad tik kas penktas dalyvavęs apklausoje prioritetu laiko Lietuvos nepriklausomybę, o ekonominė gerovė svarbesnė daugiau nei 70 proc. respondentų.
Be to, šių metų pradžioje bendrovės “Baltijos tyrimai” atliktos apklausos duomenimis, dauguma Lietuvos gyventojų nepatenkinti padėtimi šalyje. Net 82 proc. apklausos dalyvių teigė, kad reikalai Lietuvoje pastaruoju metu blogėja, ir vos šeštadalis (17 proc.) respondentų apie šalies padėtį galvoja optimistiškai.
Dauguma Lietuvos gyventojų nepatenkinti ir šalies raida per pastaruosius dvidešimt dvejus metus, ir tuo, kaip veikia demokratija.
Užtat tarpukariu lojalumas šalies politikai ir patriotinis nusiteikimas reiškėsi visose gyvenimo srityse. Savo patriotinius jausmus demonstravo ne tik valdžios atstovai, intelektualai, bet ir paprasti žmonės.

Patriotizmas buvo laikomas dorybe

1918 m. nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje vienu svarbiausių tikslų tapo per karą išsibarsčiusios ir nualintos tautos būrimas vieningai valstybei kurti. Tad tarpukario laikotarpis neatsiejamas nuo patriotizmo idėjų skleidimo, patriotinio auklėjimo. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis teigia, kad 1918–1940 m. patriotizmas buvo laikomas dorybe, itin svarbia kiekvienam individui. „Tuo metu buvo kitokia kultūrinė sąmonė – visose srityse pabrėžiamas kultūros elementas, tautinis tapatumas. Mat maža, naujai atsikūrusi valstybė, tik taip galėjo išsilaikyti“, – tvirtina filosofas.
Ypač svarbu buvo patriotines nuotaikas įskiepyti jaunimui, kad jis vertintų ir gebėtų apginti sunkiai iškovotą nepriklausomybę. Šio darbo itin aktyviai ėmėsi pedagogai, visuomeninės organizacijos ir judėjimai, palaikomi bei remiami valdžios atstovų.
„Piliečių sąmonės žadinimo misijos ėmėsi Tautininkų ir Šaulių sąjungos, skautų, „Jaunosios Lietuvos“ ir „Pavasario“ jaunimo kuopos bei kiti patriotiniai sambūriai. Net pirmasis Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos įstatymo punktas skelbė, jog rateliai kuriami tam, kad kaimo jaunimas išmoktų negęstama meile tautą ir tėvynę mylėti“, – atskleidžia Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja Lijana Natalevičienė.
Ji sako, kad jaunuomenė buvo įtraukiama į įvairias patriotines akcijas, aukų rinkliavas, idėjinis pagrindas buvo suteikiamas net kasdieniams darbams, pavyzdžiui, medelių sodinimui, gražiausių darželių puoselėjimui, draugijų namų ir seklyčių steigimui, tautosakos kaupimui.
O žodžių rinkimas Didžiajam lietuvių kalbos žodynui 1931–1941 m. tapo tiesiog nacionaliniu judėjimu. „Sudaryti žodyną Švietimo ministerija pavedė kalbininkui Juozui Balčikoniui, tačiau žodžius rinko visa tauta: mokslininkai, intelektualai, dvasininkai, pedagogai, mokiniai, studentai. Taip reiškėsi vidinis, giluminis patriotizmas“, – mano Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė.
O pakylėta retorika, aukštinant meilę Lietuvai, tėviškės gamtos grožį, tautos didvyrius, kurios buvo gausu to meto periodinėje spaudoje ir literatūros kūriniuose, J.Zabarskaitės vertinimu, buvo labiau parodomasis patriotizmas.
Vis dėlto kryptingai nacionalinei propagandai tarpukariu buvo skiriama itin daug dėmesio. Pavyzdžiui, nuosekliai diegiamas Lietuvos didvyrių kultas: aukštinami didieji kunigaikščiai ir tautinio atgimimo veikėjai, o po 1933 m. „Lituanicos“ skrydžio per Atlantą – ir lietuviai lakūnai.

Tarpukariu patriotinės nuotaikos – būdingos visai visuomenei

Ypač aktyviai patriotinės nuotaikos buvo eskaluojamos 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo mirties jubiliejiniais metais. Miestuose ir miesteliuose pradėti organizuoti Vytauto Didžiojo komitetai, veikę visą tarpukarį, kurie rengdavo patriotinius vakarus, koncertus, minėjimus. „Iš parapijos į parapiją ėjo eisenos su Vytauto Didžiojo paveikslu priekyje, jam buvo masiškai statomi paminklai. Taip atsirado paprastų žmonių sąsajos su valstybe, jie įsivaizdavo, kad dalyvauja valstybės kūrimo procese. Mat Vytautas Didysis simbolizavo valstybę“, – dėsto sociologas Romualdas Grigas.
Šalies didybės, dvasinės ir materialinės gerovės įvaizdis taip pat buvo diegiamas žemės ūkio parodų ekspozicijose, kurios sutraukdavo minias lankytojų iš įvairių Lietuvos kampelių. Centriniame paviljone būdavo gausu valstybinių simbolių, įrengiama liaudies dirbinių ekspozicija, rodomi kiti šalies prestižą menantys eksponatai. Pasak L.Natalevičienės, buvo skleidžiama idėja, kad tautine vėliava, vyčiu, Gedimino stulpais, Jogailaičių kryžiumi galima išreikšti savo patriotinį nusiteikimą. Tad valstybingumo ženklai buvo vaizduojami ne tik dailininkų darbuose, bet ir pašto ženkluose, ant buities daiktų, net religinių švenčių atvirukai buvo dekoruojami tautine atributika.
Beje, valdžios atstovai tokį patriotinės dvasios kėlimą ne tik aktyviai rėmė, bet ir patys rodė pavyzdį. Štai 1930 m. Skautų sąjungą pradėjo globoti Lietuvos vyriausybė, vadovu buvo pakviestas Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jo žmona buvo lietuvybės propaguotoja. R.Grigo nuomone, tai, kad tarpukariu buvo labai ryškus valstybinis patriotizmas, be to, itin didelis dėmesys buvo skiriamas patriotiniam jaunimo auklėjimui, padėjo gana greitai išugdyti tautinę savivoką.
„Šiandien valstybinio patriotizmo visai neliko. Švenčių metu girdime tik prakalbas, o fundamentalaus rūpinimosi žmonių interesais nėra. Daugelis valdžios atstovų nepripažįsta net tautos sąvokos, Švietimo įstatyme liko tik pilietinė visuomenė“, – apgailestauja R.Grigas. Pasak jo, daugelis dabartinių valdžios atstovų dirba apskritai be moralinių nuostatų.

Trūksta šiuolaikiškos kalbos patriotizmo idėjoms skleisti

Filosofas Nerijus Milerius pastebi, jog šiandien mūsų visuomenėje skleidžiama žinia, kad Lietuvą myli tik tam tikrų grupių atstovai, patriotizmą deklaruojantys radikalesnėmis formomis. Be to, patriotizmas dabar yra supriešintas su kosmopolitizmu. „Daugelis žmonių nenori tapatintis nei su vienais, nei su kitais. Vis dėlto nuo globalizacijos neįmanoma atsiriboti, beprasmiška ir ją neigti. Tapatybė turi būti formuojama globaliame pasaulyje, tačiau kol kas nesurasta šiuolaikiška kalba patriotizmo idėjoms skleisti“, – mano N.Milerius.
Filosofo nuomone, romantizuota identiteto versija, kuri tiko tarpukariu, be to, atitiko supratimą, kaip turi funkcionuoti tauta, 1991 m., šiandien nacionalinei tapatybei įtvirtinti netinka.
„Jaunimą bandome ugdyti pasitelkdami senąją ideologiją, tokią leksiką, kaip „mirštanti kalba“, „atsitiesianti tauta“ ir pan., tačiau jaunosios kartos tai neužkabina, atvirkščiai, net atgraso, – antrina J.Zabarskaitė. – Nors vertybinis turinys išliko nepakitęs – kiekvienam ir dabar svarbu šeima, šalis, bendruomenė. Be to, patriotizmo sėkla užkoduota genetiškai, tačiau jei norima ją išauginti, reikia ieškoti modernių ugdymo formų, pasitelkti į pagalbą šiuolaikines medijas kalbant apie valstybę ir tautą.“
N.Milerius išskiria dar vieną priežastį, kodėl šiandieninėje Lietuvoje stinga patriotizmo. „Emigravę lietuviai dažnai jaučia didesnį pasididžiavimą Lietuva, kitaip konstruoja meilę gimtinei nei likę joje. Nemažai žmonių neturi galimybių pajudėti iš siauros erdvės, tačiau negali ir daryti sprendimų per bendruomenes. Jie lokalizuoti per prievartą, tad meilės Lietuvai nejaučia“, – pabrėžia filosofas.
A.Jokubaitis patriotizmą apibūdina kaip tam tikrą ištikimybės vietai, tėvynei formą, kuri gali reikštis per atliekamus darbus ir savimonę. Tačiau, jo vertinimu, šiandien Lietuvoje itin populiari nuomonė, kad įsipareigojimas tautai varžo individą. „Patriotizmas yra tikėjimas, kurį labai lengva sugriauti pasakius, kad kiekvieno gerovė yra individuali. Tačiau to, ką duoda tėvynė, negali suteikti individualizmas, ir atvirkščiai“, – tvirtina A.Jokubaitis.
Kartu profesorius pabrėžia, jog nereikia ir įsikalbėti, kad šiandien esame labai jau nepatriotiški. „Tarpukariu, kuriantis valstybei, taip pat Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1991 m. patriotizmas buvo svarbesnis. Šiandien gyvename kitoje epochoje, be to, pasaulis tapo bendras, pasikeitė ugdymas, mokykla tapo visai kitokia, išgyvename autoritetų krizę, tačiau žmonės brangina ir mūsų istoriją, ir valstybę“, – neabejoja A.Jokubaitis.
Istorikas ir diplomatas Alfonsas Eidintas taip pat mano, kad lietuviai patriotai buvo ir anuomet, ir dabar. „Tik šiandien ne tokios stiprios patriotinės nuotaikos, nes visuomenė neišgyvena rimtų sukrėtimų. Mat patriotizmas labiausiai reiškiasi per nacijos išbandymus. Kitu metu tai sunkiai apčiuopiamas ir išmatuojamas dalykas“, – apibendrina A.Eidintas.

Vasario 16-osios išvakarėse liūdna konstatuoti, kad kone pusė apklaustų Lietuvos gyventojų yra nepatenkinti savo valstybe ir Lietuvos raida apskritai, dar daugiau nei trečdalis patenkinti tik iš dalies, o visiškai patenkinti tik 14,6 proc. respondentų. Tai paaiškėjo iš naujausios tyrimų bendrovės “Prime consulting” “Veido” užsakymu atliktos sociologinės apklausos.
Pasak bendrovės “Prime consulting” direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus, ne ką maloniau pranešti ir kitą naujieną – kad tvirtais Lietuvos patriotais save laiko tik 31 proc. apklaustų šalies gyventojų. Panašiai tiek pat žmonių tvirtina nesą patriotai, o daugiau nei 40 proc. repondentų į klausimą, ar save laiko Lietuvos patriotu, rinkosi gana keistą atsakymo variantą “neturiu nuomonės”. “Tikriausiai didžioji dalis šios grupės žmonių nedrįsta prisipažinti, kad jie nėra patriotai”, – teigia S.Olencevičius.

Ar esate patenkintas savo valstybe ir Lietuvos raida apskritai? (proc.)

Ne    45,4
Iš dalies    36,8
Taip    14,6
Neturiu nuomonės    3,2

Ar laikote save Lietuvos patriotu? (proc.)

Neturiu nuomonės    40,6
Taip    31
Ne    28,4

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. sausio 31–vasario 2 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina