Tarpukariu meilės Lietuvai ženklai buvo ryškūs įvairiose srityse – politikoje, žiniasklaidoje, renginiuose, ugdymo įstaigose ir net kasdienėje aplinkoje. Kodėl to taip sunku rasti šiandien?

„Veido“ užsakymu atlikta apklausa atskleidė, kad Lietuvos patriotais save laiko vos trečdalis (33,6 proc.) didžiųjų miestų gyventojų. 25 proc. respondentų tvirtino savęs patriotais nelaikantys, o dauguma nuomonės šiuo klausimu visai neturi.
Bendrovės „Spinter tyrimai“ pernai lapkritį atliktos apklausos rezultatai parodė, kad dauguma šalies gyventojų mieliau rinktųsi ekonominę valstybės gerovę, o ne jos nepriklausomybę.

Valdžia skatino tautinius jausmus
Ypač aktyviai patriotinės nuotaikos buvo eskaluojamos 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo mirties jubiliejiniais metais. Mies tuose ir miesteliuose pradėti organizuoti Vytauto Didžiojo komitetai, veikę per visą tarpukarį, kurie rengdavo patriotinius vakarus, koncertus, minėjimus. „Iš parapijos į parapiją ėjo eisenos su Vytauto Didžiojo paveikslu priekyje, jam buvo masiškai statomi paminklai. Taip atsirado
paprastų žmonių sąsajos su valstybe,
oritetu laiko Lietuvos nepriklausomy-Istorikas ir diplomatas A.Eidintas: „Šiandien jie įsivaizdavo, kad dalyvauja valstybės bę, o ekonominė gerovė svarbesnė dau-kūrimo procese. Mat Vytautas Didysis giau nei 70 proc. respondentų. ne tokios stiprios patriotinės nuotaikos, nes simbolizavo valstybę“.
„Baltijos tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, dauguma Lietuvos gyventojų nepatenkinti padėtimi šalyje. Net 82 proc. apklausos dalyvių teigė, kad reikalai Lietuvoje pastaruoju metu blogėja, ir vos šeštadalis (17 proc.) respondentų apie šalies padėtį galvoja optimistiškai.
Dauguma Lietuvos gyventojų nepatenkinti ir šalies raida per pastaruosius dvidešimt dvejus metus, ir tuo, kaip veikia de mokratija. Tarpkariu lojalumas šalies politikai ir patriotinis nusiteikimas reiškėsi visose gyvenimo srityse. Savo patriotinius jausmus demonstravo ne tik valdžios atstovai, intelektualai, bet ir paprasti žmonės.

Meilė tėvynei buvo laikoma dorybe
1918 m. nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje vienu svarbiausių tikslų tapo per karą išsibarsčiusios ir nualintos tautos telkimas vieningai valstybei kurti. Tad tarpukario laikotarpis neatsiejamas nuo patriotizmo idėjų skleidimo, patriotinio auklėjimo. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis teigia, kad 1918–1940 m. patriotizmas buvo laikomas dorybe, itin svarbia kiekvienam individui. „Tuo metu buvo kitokia kultūrinė sąmonė – visose srityse pabrėžiamas kultūros elementas, tautinis tapatumas. Mat maža, naujai atsikūrusi valstybė, tik taip galėjo išsilaikyti“, – tvirtina filosofas.
Ypač buvo svarbu patriotines nuotaikas įskiepyti jaunimui, kad jis vertintų ir gebėtų apginti sunkiai iškovotą nepriklausomybę. Šio darbo itin aktyviai ėmėsi pedagogai, visuomeninės organizacijos ir judėjimai, palaikomi bei remiami valdžios atstovų.
O žodžių rinkimas Didžiajam lietuvių kalbos žodynui 1931–1941 m. tapo tiesiog nacionaliniu „Su daryti žodyną Švietimo ministerija pavedė kalbininkui Juozui Balčikoniui, tačiau rinko visa tauta: mokslininkai, intelektualai, pedagogai, mokiniai, studentai. Taip reiškėsi vidinis, giluminis patriotizmas“, – mano Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė. O pakylėta retorika, aukštinant meilę Lietu vai, tėviškės gamtos grožį, tautos didvyrius, kurios buvo gausu to meto periodinėje spaudoje ir literatūros kūriniuose, J.Zabarskaitės vertinimu, buvo labiau parodomasis patriotizmas.
Šalies didybės, dvasinės ir materialinės gerovės įvaizdis taip pat buvo diegiamas žemės ūkio parodų ekspozicijose, kurios sutraukdavo minias lankytojų iš įvairių Lietuvos kampelių. Centriniame paviljone būdavo gausu valstybinių simbolių, įrengiama liaudies dirbinių ekspozicija, rodomi kiti
gumo ženklai buvo vaizduojami ne tik dailininkų.
Beje, valdžios atstovai tokį patriotinės dvasios kėlimą ne tik aktyviai rėmė, bet ir patys rodė pavyzdį. Štai 1930 m. Skautų sąjungą pradėjo globoti prezidentas Antanas Smetona. Jo žmona buvo lietuvybės propaguotoja. Sociologo R.Grigo nuomone, tai, kad tarpukariu buvo labai ryškus valstybinis patriotizmas.
„Šiandien valstybinio patriotizmo visai neliko. Švenčių metu girdime tik prakalbas, o fundamentalaus rūpinimosi
žmonių interesais nėra. Daugelis valdžios atstovų nepripažįsta net tautos sąvokos, Švietimo įstatyme liko tik pilietinė visuomenė“, – apgailestauja R.Grigas.

Patriotizmo idėjas reikia skleisti šiuolaikiškai
Filosofas Nerijus Milerius pastebi, jog šiandien mūsų visuomenėje skleidžiama žinia, kad Lietuvą myli tik tam tikrų grupių atstovai, patriotizmą deklaruojantys radikalesnėmis formomis. Be to, patriotizmas dabar yra supriešintas su kosmopolitizmu. „Daugelis žmonių nenori tapatintis nei su vienais, nei su kitais. Vis dėlto nuo globalizacijos neįmanoma atsiriboti, beprasmiška ir ją neigti. Tapatybė turi būti formuojama globaliame pasaulyje, tačiau kol kas nesurasta šiuolaikiška kalba patriotizmo idėjoms skleisti“, – mano N.Milerius.
Filosofo nuomone, romantizuota identiteto versija, kuri tiko tarpukariu ir kuri 1990 m. atitiko supratimą, kaip turi funkcionuoti tauta, šiandien nacionalinei tapatybei įtvirtinti netinka.
„Jaunimą bandome ugdyti pasitelkdami senąją ideologiją, tokią leksiką, kaip „mirštanti kalba“, „atsitiesianti tauta“ ir pan., tačiau jaunosios kartos tai neužkabina, atvirkščiai, net atgraso, – antrina J.Zabarsaitė. – Nors vertybinis turinys išliko nepakitęs – kiekvienam ir dabar svarbu šeima, šalis, bendruomenė. Be to, patriotizmo sėkla užkoduota genetiškai, tačiau jei norima ją išauginti, reikia ieškoti modernių ugdymo formų, kalbant apie valstybę ir tautą pasitelkti į pagalbą šiuolaikines medijas.“
N.Milerius išskiria dar vieną priežastį, kodėl šiandieninėje Lietuvoje stinga patriotizmo. „Emigravę lietuviai dažnai jaučia didesnį pasididžiavimą Lietuva, nei likę joje. Nemažai žmonių neturi galimybių pajudėti iš siauros erdvės, tačiau negali ir daryti sprendimų per bendruomenes. Jie lokalizuoti per prievartą, tad meilės Lie tuvai nejaučia“, – pabrėžia filosofas.
A.Jokubaitis patriotizmą apibūdina kaip tam tikrą ištikimybės vietai, tėvynei formą, kuri gali reikštis per atliekamus darbus ir savimonę. Tačiau, jo vertinimu, šiandien Lietuvoje itin populiari nuomonė, kad įsipareigojimas tautai varžo individą. „Patriotizmas yra tikėjimas, kurį labai lengva su griauti pasakius, kad kiekvieno gerovė yra individuali. Tačiau to, ką duoda tėvynė, ne gali suteikti individualizmas, ir atvirkščiai“, – tvirtina filosofas A.Jokubaitis.
Kartu profesorius pabrėžia, jog nereikia ir įsikalbėti, kad šiandien esame labai jau nepatriotiški. „Tarpukariu, kuriantis valstybei, taip pat Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1991 m. patriotizmas buvo svarbesnis. Šiandien gyvename kitoje epochoje, be to, pasaulis tapo bendras, pasikeitė ugdymas, mokykla tapo visai kitokia, išgyvename autoritetų krizę, tačiau žmonės brangina ir mūsų istoriją, ir valstybę“, – neabejoja A.Jokubaitis.
Istorikas ir diplomatas Alfonsas Eidintas taip pat mano, kad lietuviai patriotai buvo ir anuomet, ir dabar. „Tik šiandien ne tokios stiprios patriotinės nuotaikos, nes visuomenė neišgyvena rimtų sukrėtimų. Mat patriotizmas labiausiai reiškiasi per nacijos išbandymus. Kitu metu tai sunkiai ap čiuopiamas ir išmatuojamas dalykas“, – apibendrina A.Eidin tas. ■

BFL

Laisvės dvasia pasirodė tvirtesnė už okupantų ginklus, o tautos atmintis – už prievarta bruktą ideologiją, šeštadienį Kretingos rajone, Darbėnuose, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną sakė Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

Ji teigė esanti įsitikinusi, kad Darbėnų apylinkėse dar gyvi pasakojimai apie laisvės kovas ir turbūt dar esama gyvų laisvės kovų liudininkų, dalyvių.

“Noriu nuoširdžiai paprašyti Jūsų, visų vyresniųjų žmonių, ypač mokytojų – pasakokite apie tai vaikams, mokykite juos suprasti Lietuvos istoriją ir ugdykite patriotizmą. Jokie universitetai, jokios mokyklos neatstos pasakojimo iš pirmų lūpų, juolab asmeniškai mačiusių laisvės kovas ar jose dalyvavusių”, – sakė parlamento vadovė.

Ji ragino, kad kaskart giedant Lietuvos himno eilutes “Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”, visi galvotume ne tik apie gilią istoriją, bet ir apie mūsų tėvų bei senelių sudėtas aukas.

Seimo pirmininkė priminė, kad šiandien, gegužės 14-ąją, minime ir kitą simbolinę datą – Romo Kalantos žūties dieną.

“Jis po dvidešimties metų simboliškai atkartojo kelią tų, kurie gynė laisvę pokario miškuose, kad dar po dvidešimties metų Lietuva atkurtų savo nepriklausomybę, – tvirtino I.Degutienė. – (…) Įsižiūrėdami, įsiskaitydami į faktus, jungiančius šią istorinę grandinę, kartu atrandame, kad Lietuvos partizanai, kariuomenė, visuomenė visada jautėsi ir visada realiai buvo vienos kovos dalyviai, vienos istorijos kūrėjai.”

Sekmadienį Lietuva minės Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Ši diena pradėta švęsti tarpukario Lietuvoje.

Tradiciškai trečiąjį gegužės sekmadienį pagerbiami Lietuvos laisvės kovų dalyviai, kariuomenė supažindina visuomenę su savo technika, vaišina arbata ir kareiviška koše.

Pačiam atostogų sezono įkarštyje Lietuvą užklupo švenčių lietus. Maža to, didžioji pastarojo meto jų dalis yra mūsų patriotizmo ir pasididžiavimo tėvyne išbandymas. Nekalbu apie Jonines, kurios, matyt, kai kam tėra eilinis pabėgimas nuo darbo, bet kitos šventės jau nepalieka abejingos visos valstybės. Valstybės diena… Žalgirio mūšio 600-asis gimtadienis… Karšta liepa – karštos mūsų tautos didybės dienos. Bet ar tikrai? Ar iš tiesų jaučiamės kaip nors susiję su Mindaugu, Vytautu, galų gale visais galvas už tėvynę guldžiusiais didžiavyriais?

Pasiklausius aplinkinių susidaro įspūdis, kad didžiosios mūsų tautos šventės daugeliui yra visiškai tas pats, kas ir Joninės, kaimyno vaiko krikštynos ar paprasčiausia galimybė išlėkti už miesto nusiplauti prakaito vėsiame vandens telkinyje. Ir niekam galvos neskauda, kad tokios dienos galėtų atspindėti pasididžiavimą tuo, kad lietuviais esame gimę, kad bent jau tada galėtume viena ir vieninga tauta jaustis. Žodžiu, kažkaip patriotizmu nekvepia.

O tada prisimenu pastarąjį ne vienam vyrui galvą apsukusį sporto renginį – pasaulio futbolo čempionatą, kuris tik prieš savaitę nutildė tūkstančius vieningomis pasijutusių tautų atstovų, susirinkusių stadionuose, aikštėse ar namuose sustingusių prie televizoriaus ekrano. Būtent taip – vieningų tautų! Matydamas oranžine spalva pražydusias olandų sirgalių tribūnas ar raudonuojančias ispanų jūras, nevalingai pasijunti tapęs vienu jų, nelygu už kurią komandą sergi…

Ir kurgi vėl tas patriotizmas? Bus bus, nesijaudinkit, juk pasaulio krepšinio čempionatas artinasi – rugpjūtį ir rugsėjį pagaliau džiaugsimės lietuviais esantys. Duok Dieve, kad lietuviai bent jau laimėtų, o tai vėl bandysime susitapatinti su tais, kurie laimi, – olandais ar ispanais būsime.

Štai ir norisi paklausti, kur mūsų pasididžiavimas tauta pradingęs, kodėl didžiųjų pergalių nebevertiname ir kodėl tikri lietuviai jaučiamės tik tada, kai mūsų sportininkai serbus ar rusus nugali? Vos pralaimime, tą tapatybės jausmą akimirksniu prarandame.

Tapatybė. Štai kas mūsų tautinį pasididžiavimą lemia. Žmogus gimsta vienišas, bet tuoj po gimimo su kitais žmonėmis gyvena. Ir tam, kad žmonių giminės atstovu pasijustų, turi save motinos akyse išvysti. Po to – tėvo. Dar vėliau – senelių, mokytojų, draugų, draugių, pažįstamų ir nepažįstamų gatvėje sutiktų žmonių akyse savo atspindį pamatytų. Ne vien apie žvilgsnį ir akis kalbu. Mums nuo gimimo saugumo ir pripažinimo reikia. Ir jei mama ar tėtis žvelgia į mane ramybe spindinčiomis akimis, tai ir aš ramus bei visavertis jausiuos.

Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau ir drąsos bei pasitikėjimo gauname. Iš pradžių mamos ir tėvo gana, bet vėliau tenka ir kitokių tapatybių ieškoti. Tėvas ir mama dar mažiems esant tampa mūsų vidinio pasaulio dalimi, o mums patiems nejaučiant ir toliau už rankos veda. Tikime, kad augdami nuo jų atsiskiriame, nes gamta taip sutvarkė, kad namus, laikui atėjus, paliktume. Ir labai apsigauname, nes jie mūsų vidiniais tėvais tampa ir gyvenimo keliu nuveda. Todėl ir imame paaugliais tapę maištauti, visaip jų nusikratyti bandome. Ieškome kitų “dievų” – muzikos, kino ar tiesiog gatvės.

O tada ateina laikas, kai imame ir prabundame, vėl tėvus prisimename. Ir ne toks jau kvailas tas mano tėvas man ima atrodyti, ir ne tokia priekabi mama tampa. Taip ir tampame suaugusiais – tokiais kaip tėvai mūsų, kaip ir kiti tėvynėje gyvenantys… Įsiklausykime į žodį “tėvai” ir suprasime, kad “tėvynė” ta pačia šaknimi puikuojasi. Galutinai su tėvais susitapatinę ir tėvynę mylėti pajėgiame. Svarbu, kad saugūs su tėvais buvome, tai ir tėvynėje saugumą rasime. O jei ne?

Jei tėvai saugumą savaip suprato, tai mums ne tik jie svetimi atrodo, bet ir gimtieji namai atbaido, ir sava tauta gąsdina. Ir imame tada saugumo visur ieškoti, į galingus lyderius gręžiamės. Taip ir gimsta “tautos vadai”, kurie galiausiai saugumą ne suteikia, bet jį atima, nes tik išsigandęs žmogus paklūsta. Psichoanalizėje mes turime tokį terminą “regresija”, kuris nevalingą grįžimą į vaikišką būseną reiškia. Regresavęs žmogus ir yra tas, kuris prašo globos ir savo valia visas jėgas kitam atiduoda. “Neturėjau tėvo, tai bent dabar radau…” Sovietinė sistema gerai šį metodą įvaldžiusi buvo: visi baimėje gyveno, todėl ir maištauti negalėjo. Ačiū Dievui, atsirado tokių, kurie saugumą savyje atrado ir todėl su kitais pasidalyti galėjo. Tada ir kilo Sąjūdis, kuris baimę nušlavė. Bet ar saugumo daugiau atsirado?

Pasirodo, kad žmonės ne drąsą savyje atrado. Kai reikėjo patiems kurti, tai paaiškėjo, kad vis dar regresavę esame… Ir prasidėjo: “Landsbergis neduoda… Vagnorius kolūkius sugriovė… Prie ruso geriau buvo…” Ir nesvarbu, kad kolūkiai ir sovietai tik savo vadukus maitino, bet užtat kokie jie stiprūs atrodė!

Taip ir nukeliavome per nepriklausomybę vis laukdami, kad atsiras toks, kuris duos ir paguos. Ir davė, ir paguodė… Vienas tvirtas lyg ąžuolas buvo, kumščiu į stalą trenkti mokėjo ir su paprastu žmogumi bendra kalba pakalbėti galėjo. Žinoma, geresnis “tėvas” nei tas, kuris vis Rusija gąsdino… Tada kitas atsirado – tvarką ir teisingumą nešti žadėjo. Tik, bėda, kad netoli tenunešė – pats nuo vidinių silpnumų išsivaduoti nepajėgė. Buvo ir kitų. Ir visi žadėjo…

Vardiju ir nesmagu kažkaip darosi. Kaip kažkas pasakęs yra: “Širdį dėl tėvynės skauda…” O skauda, nes kažkokie tamsoj tebeklaidžiojantys vaikai esame. Matyt, tėvai ne vieno patys nesaugūs buvo, kad saugumo mums neįskiepijo. Tai vis ir ieškome, kas duos, kas paguos, kas už rankos pavedžios. Bėda, kad nepagalvojame, jog ir už nosies pavedžioja.

Iki šiol esu sakęs, kad mūsų valdžia mažai su tauta kalbasi, neretai arogantiškai į ją žiūri. Bet ar mes patys linkę ką nors pasiūlyti? Ar nebus taip, kad vos valdžia prabils į mus, kaip žmones, tai tuoj ir pareikalausime, kad vėl ką nors duotų? O ką mes patys tėvynei duosime? Atrodo, kad tik vėl papildysime aviakompanijų sąskaitas į užsienius bėgdami. Ir vėl tėvynę keiksime, nes ji, matai, nieko neduoda. Ir nesusimąstysime, kad Mindaugas, Vytautas ir visi iki šiol dėl tėvynės žuvusieji nereikalavo, kad ji jiems ką nors duotų, bet patys buvo pasirengę save už ją atiduoti.

Keistas tas mūsų patriotizmas… Jei pamaitins, tai tėvynę mylėsiu, jei ką nors duos, tai gal čia ir pasiliksiu. Ir tada atrodo, kad ne tik maži vaikai, bet ir narcizai esame. Aikštingi, reiklūs, įžeidūs. Ir vis dar už stipresnių pasislėpti besistengiantys. Ir tik tuos, kurie laimi, mylintys. O tėvynė mat tokia kaip Dievas. Sakoma, kad ji mums suteikė galimybę gyventi ir turėti, o kaip jau pasinaudosime tuo, tai tik mūsų pačių reikalas.

Galimybių švęsti valstybės šventes Lietuvos gyventojai turi (nes per jas dirbti nereikia), tačiau šiomis galimybėmis pasinaudoja tik nedaugelis. Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos didžiųjų miestų gyventojų apklausos, valstybines šventes (taigi ir Valstybės dieną) švenčia ar bent pamini tik penktadalis respondentų. O nešvenčia trečdalis.

Maždaug pusė apklaustųjų prisipažįsta tokias datas ir šventes minintys retai. Be to, skiriasi ir pats tokių švenčių šventimas: vieni tai supranta kaip dalyvavimą renginiuose, himno giedojimą, o kiti – kaip vakarėlį su alaus buteliu.

Kartu respondentų pasiteiravome, ar jie esantys savo šalies patriotai. Liūdna pranešti, bet iš apklausos rezultatų sužinome, kad tikrais patriotais jaučiasi tik 28,8 proc. apklaustųjų, 22,4 proc. savęs tokiais nelaiko, o 43,4 proc. yra tarsi pusiau patriotai – t.y. patriotai iš dalies.

Ar švenčiate / minite valstybines šventes?

Retai    47,6 proc.
Ne    32,4 proc.
Taip    19 proc.
Nesakysiu    1 proc.

Ar esate savo šalies patriotas?

Iš dalies    43,4 proc.
Taip    28,8 proc.
Ne    22,4 proc.
Nežinau    5,4 proc.

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. birželio 28–30 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.