Asmeninio archyvo nuotr.

Trys klausimai „Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorei Aurelijai Jocaitei.

– Nuo rugsėjo visose Vilniaus miesto mokyklose įsigaliojo patyčių prevencijos tvarka. Kokia tokios priemonės nauda?

– Bet kokia iniciatyva spręsti patyčių problemą yra labai svarbus žingsnis į priekį. Savivaldybės patvirtintas Patyčių prevencijos ir intervencijos vykdymo Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklose tvarkos aprašas yra dokumentas, kurį visos mokyklos turėtų įtraukti į savo dokumentus. Šio dokumento tikslas yra padėti mokykloms geriau suprasti patyčių reiškinį ir jų prevenciją. Vilniaus mokyklos, susidūrusios su patyčiomis, žinos, ką daryti, kokių žingsnių ir priemonių jos turėtų imtis. Savivaldybės patvirtintas dokumentas yra pagalba mokykloms kovoti su labai didele patyčių problema. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje yra viena sudėtingiausių situacijų, nes patyčių mastas labai didelis, jas patiria kas ketvirtas vaikas.

Tiesa, pasigirsta komentarų, kad šis aprašas – tik dokumentas. Iš tiesų, tai yra dokumentas, bet jį įprasminame mes, darbuotojai. Dokumentas yra gairės, kuriomis norima padėti mokytojui geriau suprasti, įsigilinti, kaip padėti vaikui, kaip kelią patyčioms užkirsti dar pačioje pradžioje, taip užtikrinant jų prevenciją. Žinoma, jei patys aktyviai neįgyvendinsime šio dokumento, jis ir liks tik popieriumi.

Visose mokyklose už patyčių prevenciją atsakingi visi darbuotojai – bet kuris, kuris kažką pastebėjo, išgirdo ar įtarė.

Visose mokyklose už patyčių prevenciją atsakingi visi darbuotojai – bet kuris, kuris kažką pastebėjo, išgirdo ar įtarė.

Savivaldybės dokumentas padeda tokiam darbuotojui, nes atsako į klausimus, ką daryti toliau, kokių žingsnių imtis. Todėl manau, kad Vilniaus savivaldybės dokumentas yra pirma stipri pagalbos mokiniui iniciatyva. Juolab kad nuo patyčių kenčia ne tik vaikas, kuris jas patiria, ar tas, kuris tyčiojasi. Tarkime, jei patyčios vyksta klasėje, vadinasi, pagalbos reikia visai klasei, nes ji vienaip ar kitaip įtraukiama į patyčias.

– Vilniaus savivaldybė yra pirmoji nusprendusi mažinti patyčių mastą viso miesto mokyklose. Ar kitos 59 savivaldybės turi panašių dokumentų, gal sprendžia patyčių problemą kitomis priemonėmis?

– Nė viena savivaldybė kol kas nėra išleidusi tokio dokumento, kuris būtų privalomas visoms mokykloms savivaldybėje. Tačiau visos tų savivaldybių mokyklos šią problemą sprendžia savarankiškai – turi strategiją, vidinę tvarką, kaip reaguoti į įvairias smurto formas.

O Vilniaus miestas tarsi palengvino šios problemos sprendimą mokykloms, kurioms kartais tikrai gali trūkti žinių, kaip elgtis susidūrus su patyčiomis. Be to, savivaldybei patvirtinus patyčių prevencijos tvarkos aprašą, bus organizuojami ir mokymai mokyklų vadovams. Mokyklos nėra paliktos įgyvendinti dokumentą pačios, aiškinamasi, kokios pagalbos joms dar reikia, nes šios tvarkos tikslas ir yra padėti mokyklai.

– Taip pat siūlomos Švietimo įstatymo pataisos, pagal kurias kiekviena mokykla turėtų vykdyti bent vieną ilgalaikę prevencinę programą. Jei kalbame tik apie patyčias, ar tokios nuoseklios programos iš tiesų sumažina jų mastą, kokias patyčių prevencijos programas mokyklos gali įgyvendinti?

– Situacija, susijusi su patyčių prevencijos programomis, nėra tokia, kokios norėtume. Turime vienintelę akredituotą patyčių prevencijos programą „Olweus“. Žinoma, yra daugiau programų, kurių nemažą dalį sudaro informacija, kaip elgtis susidūrus su patyčiomis. Pavyzdžiui, programa „Zipio draugai“ nėra patyčių prevencijos programa, tačiau joje nemažai informacijos, kaip bendrauti vienam su kitu, kaip neįžeisti.

Jei nuosekliai įgyvendiname programą ar iniciatyvą, prisiimame atsakomybę, patyčių mastas labai sumažėja ir vaikai jaučiasi saugesni.

Taigi yra penkios akredituotos programos, kuriose yra patyčių prevencijos, iš viso jų turime devynias. Daugelis mokyklų jau nemažai jų išbandė, o kai kurios pačios kuria savo prevencijos programas, net bendradarbiauja su užsienio šalimis.

Kalbant apie tokių programų naudą, rezultatus galima pamatyti jau po metų: jei nuosekliai įgyvendiname programą ar iniciatyvą, prisiimame atsakomybę, patyčių mastas labai sumažėja ir vaikai jaučiasi saugesni. Tačiau tai yra nuolatinis siekis, kuris turėtų tapti mokyklos kasdienybe, kuriant saugią aplinką vaikui.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Flickr" / P.Coelho nuotr.

Raštelis ant nugaros, išmesta kuprinė – tai nekaltos vaikų išdaigos? Tikrai NE. Emocinės paramos tarnyba „Vaikų linija“ pradeda kampaniją „Patyčių muziejus“, kuria kviečia kiekvieną prisidėti, paverčiant patyčias istorija – papasakota ir išsiųsta į muziejų.

Interaktyviame muziejuje pateikiamos 6-ios ypač paplitusios patyčios ir jų atsiradimo istorijos:

1. Nukirpta kasa:

“Ilgi plaukai – asmens saviraiškos dalis. Prievarta sugadinta šukuosena, kaip ir bet kuris smurtas, žemina ir liūdina. Nukirpus plaukus, laidomi kandūs juokeliai apie naują šukuoseną arba grasinama, kad situacija pasikartos.”

2. Raštelis ant nugaros:

“Žeidžianti priemonė, neretai užmaskuojama draugišku gestu – apkabinimu, peties patapšnojimu ar pokalbiu. Manoma, kad šis patyčių būdas atsirado mokyklose pradėjus naudoti 1930 m. išrastą lipnią juostelę.”

3. Sugadinti žaislai:

“Atstūmimo forma, kai nepriėmimas į grupę parodomas, trukdant užsiimti veikla ar sunaikinant žaidimo priemones. Pradėta naudoti XIII a.”

4. Išniekintas sąsiuvinis:

“Viena iš patyčių formų, kai skriaudėjas ar jų grupė veikia slaptai. Sąsiuviniai, užrašų knygelės ar piešimo popierius sugadinamas, norint pasišaipyti, įbauginti ar parodyti galią.”

5. Išmesta kuprinė:

“Vaiko kuprinė – tikra aukso kasykla, todėl labai skaudu, kai ji  kartu su kruopščiai atrinktu savo turiniu atsiduria šiukšlių dėžėje.”

6. Sugadintas piešinys:

“Patyčių metu sumenkinami aukos talentai: pašiepiami gabumai, sunaikinami darbai.”

Pasak “Vaikų linijos”, nuo patyčių šiandien kenčia kas ketvirtas Lietuvos vaikas ir paauglys. „Norint sustabdyti patyčias, jas patiriantiems vaikams be galo svarbu sulaukti palaikymo ir pagalbos. Tačiau dažnai vaikai ir paaugliai nepasakoja savo išgyvenimų šeimos nariams, nes nenori, nedrįsta arba bijo netinkamos jų reakcijos ir tyliai kenčia vienumoje. Deja, tai leidžia patyčioms toliau tęstis“, – teigia „Vaikų linijos“ vadovas dr.Robertas Povilaitis.

Virtualiu patyčių muziejumi, kuriame pristatome įvairius patyčių situacijose naudotus eksponatus, siekiame surinkti paramos, kuri leistų atsiliepti į daugiau nei 40 tūkst. vaikų skambučių.

Patyčios jau daug metų yra vienas dažniausių sunkumų, dėl kurio vaikai ir paaugliai skambina ar rašo į „Vaikų liniją“. Papasakojimas apie patyčias dažnai yra pirmas žingsnis, stabdant jas – „Vaikų linijos“ savanoriai konsultantai siekia palaikyti ir sustiprinti vaikus, skatina juos kreiptis pagalbos ir kartu su jais ieško galimybių, kaip būtų galima nutraukti patyčias jų aplinkoje.

“Virtualiu patyčių muziejumi, kuriame pristatome įvairius patyčių situacijose naudotus eksponatus, siekiame surinkti paramos, kuri leistų papildomai per metus atsiliepti į daugiau nei 40 tūkst. vaikų ir paauglių skambučių. Išklausyti vaikų išgyvenimai, kylantys dėl patyčių, ir pokalbio metu gautas palaikymas drąsina vaikus ieškoti suaugusiųjų paramos savo aplinkoje, su jų pagalba stabdyti patyčias ir taip jas paversti istorija“, – tvirtina kviečia „Vaikų linijos“ vadovas.

Visi, norintys ir galintys prisidėti, kad patyčios virstų istorija, kviečiami apsilankyti kampanijos „Patyčių muziejus“ interneto svetainėje www.patyciumuziejus.lt ir paaukoti „Vaikų linijai“ arba tapti „Vaikų linijos“ savanoriais.

Auklėjimas. Ar galima tikėtis, kad mokyklose išnyks patyčios, kai vaikai bendrauti mokosi iš žinomų televizijos nepraustaburnių, kai jų tėvai tiki, jog beržinė košė – sveika? Vargu, nes, nepaisant blizgančių patyčių prevencijos programų, niekinamų, žeminamų vaikų mažėja tik ataskaitose, bet ne realiame gyvenime.

Kraupus įrašas socialiniame tinkle „Facebook“: du nepilnamečiai surengė paaugliui kruviną egzekuciją. Mušamas, daužomas per galvą, gąsdinamas, kad bus užmuštas ir pakastas, berniukas verčiamas maldauti atleidimo už nežinia kokius veiksmus. Aukos veidas pasruvęs krauju ir ašaromis, tačiau smurtautojai nesiliauja – vienas toliau jį talžo, kitas filmuoja egzekuciją ir už kadro patarinėja jos vykdytojui. Šie siaubingi vaizdai, nufilmuoti prieš trejus metus, socialiniuose tinkluose pasklido praėjusią savaitę.

Tuo pat metu vėl garsiai nuskambėjo ir išskirtinio žiaurumo nusikaltimo, įvykdyto 2011-ųjų liepą, detalės. Teisingumas tarė paskutinį žodį Šiaulių gimnazistės nužudymo byloje. Dvi jaunos nusikaltėlės, pramintos Šiaulių kanibalėmis, nužudžiusios, vėliau išniekinusios savo bendramokslės palaikus, išgirdo galutinį nuosprendį: joms skirta po 20 metų nelaisvės. Nužudytos gimnazistės tėvai prašė nuteistąsias įkalinti iki gyvos galvos, nes jos apibūdinamos kaip itin žiaurios, itin ciniškos ir visiškai abejingos kito žmogaus išgyvenimams bei gyvybei.

Gyvename jaunų nusikaltėlių, tarp kurių galioja Williamo Goldingo „Musių valdovo“ barbariškos vaikų bendruomenės dėsniai? Deja, praėjusi savaitė – ne išimtis iš kitų. Juodąsias kronikas nuolat papildo nepilnamečių ar ką tik šią amžiaus grupę palikusių asmenų padaryti nusikaltimai, ir iš miestų, ir iš kaimo vietovių mokyklų skrieja pranešimai apie bendraamžių patyčias, kurios jų aukas nuveda net iki kraštutinių pasirinkimų.

Smurto ir patyčių epidemija nesitraukia taip greitai, kaip to norėtų kovą jai paskelbusios institucijos. O kai kurių jos dalyvių nuomone, patyčių ne mažėja, bet, priešingai, daugėja, nes gydyti pradėta ne nuo to galo – suaugusieji turi susitvarkyti su savomis problemomis, kad jų nepermestų vaikams.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, Lietuva dėl patyčių paplitimo mokyklose pirmauja: 2010 m. kas trečias trylikametis paauglys pripažino, kad yra nuo jų nukentėjęs.

Praėjusių metų pabaigoje pristatyti naujausi PSO atliekamos Tarptautinės mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studijos (angl. HBSC) duomenys. Mūsų šalis patyčių paplitimo tyrime dalyvauja jau du dešimtmečius. Jis apibendrina 44 šalių duomenis, tarp kurių – ir 11–15 metų moksleivių apklausos.

Vaikams pateikiami klausimai apie sveikatą, fizinį krūvį, mokyklinę aprangą, taip pat ir apie psichologinę savijautą, patiriamas patyčias. Remiantis naujausiais duomenimis, du iš trijų Lietuvos mokinių yra susidūrę su patyčiomis, tai yra iš jų tyčiotasi arba jie patys tyčiojosi iš kitų. Patyčių iniciatoriais ir aukomis dažniau tampa berniukai nei mergaitės: patyčias patyrė 31,2 proc. berniukų ir 27,7 proc. mergaičių. Patys iš kitų dažniau linkę tyčiotis berniukai (29,8 proc.) nei mergaitės (15,3 proc.). Atliekant tyrimą taip pat nustatyta, kad dažniausiai tyčiojamasi iš 11–13 metų mokinių, o iš kitų labiausiai linkę tyčiotis penkiolikmečiai.

Duomenys HBSC studijai renkami kas ketverius metus. Pastarojo tyrimo metu pirmą kartą buvo pateikiamas klausimas apie elektronines patyčias. Nustatyta, kad Lietuvoje jas yra patyręs maždaug kas penktas vaikas.

HBSC palyginamieji tyrimai rodo, kad nuo 1994 m. patyčių visose šalyse mažėjo. Šviesėja ir Lietuvos statistika. Ją į viršų tempia mūsų šalyje 2008 m. pradėta įgyvendinti OLWEUS patyčių prevencijos programa. Norvegijoje, kur ji ir buvo sukurta, patyčių lygis nuo 2009-ųjų stabilizavosi ties aštuoniais procentais.

Prieš pradedant įgyvendinti šią programą pradinis patyčių procentas Lietuvos mokyklose siekė 30,3. Po septynerių metų programą tęsiančių mokyklų patyčių lygio vidurkis jau buvo 17,3 proc. (2014 m. duomenys). 2013-aisiais programą vykdyti pradėjusiose mokyklose pradinis patyčių lygis siekė 27,6, po metų veiklos – 20,4 proc. Programos apklausos rodo, kad ją įsileidusiose mokyklose mažėja ir ilgalaikių patyčių, trunkančių metus ir ilgiau (nuo 5,4 iki 3,6 proc. per vienus programos vykdymo metus).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-08-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ką daryti, kad “Molotovo kokteiliu” tapusios maždaug pusė visų Lietuvos mokyklų vaikams taptų švietimo, o ne nebūties įstaiga?

Priešpaskutinę kovo savaitę Lietuvos mokyklos organizavo Savaitę be patyčių. Per ją iš gyvenimo dėl mokykloje patiriamų bendraamžių patyčių pasitraukė net du paaugliai. Ir taip jau kelinti metai iš eilės. Iš viso kasmet Lietuvoje nusižudo nuo vienos iki dviejų klasių vaikų. O švietimo klerkai ir vaikų teisių specialistai patyčias stabdo deklaracijomis bei lankstinukais.
Beveik pusė (46 proc.) iš 1525 apklaustų mokytojų, dalyvavusių vasarį atliktame smurto prieš vaikus tyrime, atvirai pripažįsta, kad jų mokyklose klesti emocinis, fizinis, seksualinis smurtas: tiek vaikų vienų prieš kitus, tiek suaugusiųjų prieš vaikus.
“Dėl emocinio ir fizinio smurto mokyklose pirmiausia kalti mokytojai, – be užuolankų sako Kauno jaunimo mokyklos psichologė bei Vyrų krizių centro direktorė Oksana Slapšienė. – Dalis įvairių asmeninių sunkumų turinčių mokytojų ateina į mokyklą tam, kad čia išspręstų savo psichologines problemas – išlietų nepasitenkinimą. Tad jie patys išsirenka auką iš mokinių. Jei mokytojas pasakys užuominą, kad konkretus vaikas klasei yra rakštis, toks vaikas iš karto taps bendraamžių patyčių objektu.”
Kad mokytojas gali užduoti toną patyčioms, sutinka ir Vilniaus privačios “Saulės” gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė bei Šiaulių Gegužių progimnazijos direktorė Silvija Baranauskienė.
S.Baranauskienė pastebi, kad dalis pedagogų tik formaliai dalyvauja patyčių prevencijos programose. “Per savo vadybinę praktiką porą kartų teko rimtai kalbėtis su mokytojomis dėl nepagarbos, šaukimo ant vaikų. To pakako. Aš jų paklausiau, ar jos norėtų, kad šių statistinių vaikų vietoje būtų jų vaikai ir kitas mokytojas ant jų taip šauktų? Jos susimąstė, – dėsto S.Baranauskienė. – Pagaliau gal tas vaikelis nėra namie mylimas, jam stinga šilumos, užtat jis būna atšiaurus su mokytoju. Pedagogo pareiga jį “atšildyti”, o ne nusileisti iki vaiko lygio ir šaukti.”
Humanistinės pedagogikos asociacijos narė S.Baranauskienė sako pedagogams visuomet pateikianti analogijų. Tarkime, ar jie norėtų, kad patekę į ligoninę patirtų tokį patį gydytojų abejingumą, kokį jie rodo dažnam vaikui. “Kas iš to, kad visą pamoką vaikams kalbėsi apie atjautą, o pats vos baigęs pamoką išskubėsi namo ir nepamatysi verkiančio, nuskriausto vaiko”, – retoriškai klausia progimnazijos vadovė.

Vaikų perėjimas į kitas klases ar mokyklas rodo patyčių mastą

Labai dažnai, pasak O.Slapšienės, mokytojų nemalonę užsitraukia ir klasės auka tampa ne tik tėvų dėmesio stokojantys vaikai iš socialiai jautrių šeimų, kuriais tėvai nesirūpina, bet ir labai gabūs bei talentingi vaikai. Gabūs vaikai yra gerokai reiklesni, jie kelia per pamokas įvairius klausimus, teikia siūlymų, patys prašo kūrybingesnių užduočių, bet su tokiais vaikais geba dirbti mažuma mokytojų. Daugelis netalentingų mokytojų talentingus vaikus mėgina įvairiais būdais “nusodinti”, kad šie neardytų monotoniškos pamokos ritmo.
“Jei mokytojas bent kartą tokiam mokiniui pasakys, kad tu nežinai, ko nori, tau vis kažko nepakanka – viskas: “banga” nunešė mokytojo žodžius. Gabus vaikas taps patyčių auka”, – aiškina O.Slapšienė.
I.Baranauskienė pasakoja, kad į jos vadovaujamą privačią “Saulės” gimnaziją tėvai dažnai ateina vedini savo gerai besimokančiais gabiais vaikais ir prašo priimti būtent dėl tyčiojimosi savivaldybės mokykloje, esą jie moksliukai. “Pas mus mokymasis yra vertybė, todėl gerai besimokantys vaikai mūsų gimnazijoje yra didžiausi autoritetai, – teigia I.Baranauskienė. – Antra vertus, gabūs vaikai, patyrę patyčių ankstesnėje mokykloje, kartais patys linksta elgtis taip, kaip buvo elgiamasi su jais – ima ir nusikvatoja iš prasčiau besimokančio bendramokslio, kad jis pasakė “nesąmonę”, “nusišnekėjo”. Bet mūsų mokytojai yra gerai apmokyti, jie greitai pamato tokius dalykus ir įspėja vaikus vengti atviros kritikos, nes vėl gali būti blogai.”
Šiaulių Centro pradinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Saulius Vilutis pastebi, kad tėvai, rinkdami vaikui mokymo įstaigą, pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį į mokinių nubyrėjimą – kiek vaikų perėjo į kitas tos pačios mokyklos klases ar kitas mokyklas per ketverius metus: nuo pirmos iki ketvirtos ar nuo penktos iki aštuntos klasės. Mat, pasak S.Vilučio, vaikų migracija iš mokyklos į mokyklą yra pats geriausias patyčių masto indikatorius. “Ypač jei iš vienos klasės išėjo dešimt ar daugiau vaikų – viskas aišku, kokios to priežastys”, – nurodo patyręs pedagogas.
Daugelio kalbintų pašnekovų žodžiais, patyčios prasideda maždaug trečioje klasėje, o pats pikas – progimnazijoje, kai paauglius kankina hormonų audros ir jie nežino, kur išlieti energiją. Perėję į gimnaziją paaugliai aprimsta, mat ima prisibijoti gerokai už juos augalotesnių abiturientų.
“Toną patyčioms užduoda jau pradinės mokyklos mokytojas: kokias vertybes jis suformuos – taip vaikai ir elgsis, – įsitikinęs S.Vilutis. – Pradinės mokyklos pedagogas turi stengtis įdiegti vaikams, kad mokslas yra didžiulė vertybė, kaip ir didžiulė vertybė yra visų mūsų skirtumai. Mokytojas privalo kiekvieno vaiko skirtumą viešai pristatyti kaip didžiausią pranašumą, rodyti pagarbą vaikui dėl jo kitoniškumo, o ne menkinti jo kitokias savybes.”
S.Vilutis pasakoja, kad jie kiekvienais metais pavasarį rengia tėvams atvirų durų dienas, per kurias ne tik pasakojama, kaip ketverius metus bus mokomi jų vaikai, bet ir akcentuojama, jog didžiausi sunkumai prasidės trečioje klasėje, kai prasideda ankstyvoji paauglystė ir vaikai pradeda tyčiotis vieni iš kitų. “Prevencija – tėvų komanda. Bet čia vėl reikia mokytojo pastangų sutelkti tėvus, kad jie pažintų vieni kitus, bendrautų ir galėtų pasikalbėti ne tik formaliai, bet ir kaip sekėsi žvejyba ar kaip praleido savaitgalį. Tai matydami vaikai jaus didesnę pagarbą vieni kitiems, o jei prasidėtų patyčios, tėvams būtų lengviau aiškintis santykius.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vertinant visos ES duomenis, dažniausiai vaikai žudosi Lietuvoje, mokykloje daugiausiai jų patiria fizinį smurtą ir patyčias, kurios plinta kaip epidemija, ypač internetinėje erdvėje.

Prieš keletą savaičių visą Lietuvą sukrėtė alytiškio Ričardo Gacenbillerio savižudybė. Manoma, kad lėtas, uždaro būdo penkiolikmetis nusižudė neištvėręs bendraamžių patyčių. Prieš metus Prienuose ranką prieš save pakėlė vienuoliktokas – taip pat dėl nuolatinių bendraklasių užgauliojimų ir įžeidinėjimų. Plačiai nuskambėjo ir 2007 m. sausį nusižudžiusios šiaulietės ketvirtokės istorija. Spėjama, kad mergaitė užsismaugė chalato diržu, nes vaikai mokykloje kasdien iš jos tyčiojosi.

Tai tik keletas savižudybėmis pasibaigusių tragedijų, kurios kiekvienoje Lietuvos mokykloje gali bet kada pasikartoti. Juk šimtai vaikų kasdien kenčia dėl to, kad bendraamžiai nuolat juos užgaulioja dėl svorio, ūgio, plaukų spalvos, kalbos sutrikimų, socialinės padėties. Be to, šiandien labai populiaru “egzekuciją” nufilmuoti mobiliuoju telefonu arba filmavimo kamera ir įdėti į internetą. Taigi patyčias patiriantis vaikas nuo savo skriaudėjų niekur negali pasislėpti, todėl patiria dar didesnę traumą. Tėvai dažnai net neįtaria, ką išgyvena jų vaikas, o mokytojai linkę problemos nepastebėti.

Beje, panašiai elgiasi ir daugelio darželių auklėtojos. Mažylių muštynes jos vadina normaliu, tam tikram amžiaus tarpsniui būdingu reiškiniu ir tikina, kad tai išaugama. Tačiau jau darželyje vieni vaikai tampa aukomis, o kiti skriaudėjais, ir padarinius jaučia ne tik atėję į mokyklą, bet ir visą gyvenimą.

Mokytojai problemos nepripažįsta

Alina Jarmalienė pasakoja, kad jos trečiokas sūnus vaikų patyčias kenčia nuo darželio. Ketverių Augustas dar šveplavo, nederindavo linksnių, giminių, todėl vaikai darželyje iš jo nuolat šaipydavosi, mėgdžiodavo. “Jiems tai atrodė juokinga, o Augustas jautėsi įžeidinėjamas, nes labai daug dirbo ir stengėsi, kad pradėtų gražiai kalbėti”, – pasakoja A.Jarmalienė.

Ji tvirtina, kad sūnus dėl nuolatinių patyčių tapo uždaras, tylus, vengia bendrauti su bendraamžiais. “Skaudžiausia buvo, kai per karnavalą Augustas, nedeklamavęs eilėraščio, išdrįso prieiti prie Kalėdų Senelio ir norėjo jam kažką garsiai pasakyti, bet užsikirto. Tada viena mergaitė girdint visiems tėvams ir vaikams pareiškė: “Seneli, tu jo neklausyk. Jis nenormalus, nieko nesugeba”, – prisimena moteris.

Mokykloje Augustas taip pat dažnai girdi užgaulių replikų. Pavyzdžiui, kad yra miknius, nes kai susijaudina, jam užsikerta kalba. Beveik kasdien bendraklasiai jį apspjaudo, tranko per galvą, stumdo, kaišioja kojas. Kai skriaudžiamo vaiko mama nuėjo pasikalbėti su klasės mokytoja, ši patarė berniukui mokytis apsiginti, esą kitaip šios problemos nepavyks išspręsti, nes šiandieniniai vaikai žiaurūs ir agresyvūs. Be to, normalu, kad vaikai šaiposi vieni iš kitų, todėl reikia mokėti atsikirsti.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė pabrėžia, jog didžiausia bėda, kad mokytojai nepripažįsta patyčių problemos. Daugeliui atrodo, kad vaikai vienas kitą įžeidinėjo visada, ir tai normali vaikų bendravimo dalis. Be to, E.Žiobienės nuomone, pedagogai mokykloje turi ne tik mokyti matematikos ar fizikos, bet ir neužsimerkti matydami, kad per pertrauką mokiniai skriaudžia silpnesnį vaiką. O sprendimo būdų turėtų ieškoti kartu su tėvais.

“Kai elgesys nėra stabdomas, jis gali plisti. Jeigu atėjęs į pirmą klasę vaikas mato, kad kiti mokiniai tyčiojasi vieni iš kitų, jam gali susidaryti įspūdis, jog patyčios yra normalu. Jeigu mes susitaikysime su tuo, kad patyčios buvo, yra ir bus, tuomet efektyvi patyčių prevencija nebus įmanoma”, – teigia “Vaikų linijos” psichologė, iniciatyvos “Savaitė be patyčių” koordinatorė Marina Mažionienė.

Skriaudžia ir pirmūnai

Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos direktorius Gediminas Urbonas mano, kad patyčių problemos nereikia nei slėpti, nei pernelyg išpūsti. “Žurnalistai dažnai išpučia vieną įvykį, o atitinkamos tarnybos reaguoja. Tačiau tie atvejai, kurie nuskamba per visą Lietuvą, pavyzdžiui, savižudybės, yra vienetiniai. Mokyklose tai nėra sistema”, – tvirtina G.Urbonas ir primena, kad nereikėtų pamiršti, jog kiekvienas vaikas skirtingas. Todėl vienas užgaulų žodį priima kaip patyčias, kitas tai supranta kaip sąmojį.

Vis dėlto M.Mažionienė įsitikinusi, kad suaugusiesiems svarbu atkreipti dėmesį į bet kokias patyčių apraiškas, ir geriau tai daryti per dažnai, nei per retai. Vaikams taip pat reikėtų pabrėžti, kad labai svarbu netylėti. “Deja, pranešimas apie patyčias dažniausiai suvokiamas kaip skundimas. O vaikas nenori būti skundikas bendraamžių akyse, todėl labai svarbu keisti šį požiūrį”, – paaiškina psichologė.

Pasak jos, vaikai tyčiojasi įvairiais būdais: prasivardžiuoja, stumdosi, mušasi, apkalbinėja vieni kitus, siuntinėja nemalonias SMS žinutes. “Patyčios yra tyčinis ir pasikartojantis elgesys. Skriaudėjas supranta, kad žeidžia kitą, bet ir toliau tyčiojasi. Taip pat vienas tyčiojimosi ypatumų yra jėgų persvara. Patyčias patiriantis vaikas sunkiai gali apsiginti nuo skriaudiko, todėl jam labai svarbi suaugusių žmonių pagalba”, – pabrėžia “Vaikų linijos” psichologė.

Pasak jos, tyčiojasi ne tik tie vaikai, kurie prastai mokosi, turi elgesio sutrikimų, bet ir pirmūnai, aktyviai dalyvaujantys popamokinėje veikloje.

Dešimtmečio Domo mama Lina Švanienė sako, jog niekada nebūtų pagalvojusi, kad jos sūnus, kuris puikiai groja pianinu, rašo tėvams laiškus, mielai prižiūri jaunesnį broliuką, klasėje beveik kasdien skriaudžia bendramokslį. Pavyzdžiui, nupiešia asilo užpakalį su uodega, parašo “Kristupo šikna” ir leidžia per klasę. “Siaučiant gripui mokytoja nupirko servetėlių rankoms valytis, tai sūnus dabar per kiekvieną pertrauką pavaizduoja, kad valosi ja užpakalį, ir paskui meta Kristupui į veidą”, – pasakoja L.Švanienė.

Įdomiausia, kad Domas nė nemanė ką nors skriaudžiantis. Jis tiesiog norėjo padaryti draugams kietuolio įspūdį ir nesusimątė, ką jaučia kitas. O, pasirodo, tą jausmą galima ištreniruoti. “Svetainėje “Youtube”, kuri mano sūnui didelis autoritetas, yra daug filmukų, kuriuose rodoma, kaip mokyklos kietuoliai prieina prie skriaudžiamo vaiko ir jam padeda. Domui įspūdį padarė filmukas, kuriame šauniausias mokyklos blondinas nusidažo plaukus raudonai, taip parodydamas solidarumą užkabinėjamam raudonplaukiam vaikui”, – patirtimi dalijasi trijų vaikų mama.

Neaišku, ar patyčių mažėja

Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos direktorius sako, kad jautriausi yra penktokai ir šeštokai, o tyčiojamasi daugiausia iki aštuntos klasės. G.Urbonas pastebėjo, kad vyresnėse klasėse mokiniai, atvirkščiai, globoja silpnesnius, ypač turinčius specialiųjų poreikių, neįgaliuosius. Tačiau ar vaikas iš skriaudiko taps užtarėju, priklauso nuo aplinkos veiksnių: koks elgesio pavyzdys rodomas vaikams, kokios taisyklės nustatytos šeimoje bei mokykloje ir kaip reaguojama į netinkamą elgesį – ar jis yra sistemingai stabdomas.

“Nuo mažų dienų vaikams reikia aiškinti, kad, pavyzdžiui, negalima likti pasyviu stebėtoju, kai skriaudžia kitą, taip pat nedera spręsti konfliktų kumščiais. Todėl įvairios programos, skatinančios atkreipti dėmesį į patyčias, pristatomos jau darželyje. Mokyklose pedagogai ir tėveliai taip pat aktyviai raginami įsitraukti į renginius, projektus, tokius kaip “Savaitė be patyčių”, kuris šiemet vyks kovo 21–27 d.”, – vardija E.Žiobienė.

Kontrolierė apgailestauja, kad vis dėlto neaišku, kiek tokie renginiai veiksmingi, nežinoma, ar patyčių mažėja, nes jų plitimas Lietuvoje pagal Tarptautinę mokinių sveikatos ir gyvensenos tyrimų programą buvo tiriamas tik keturis kartus – 1994, 1998, 2002 ir 2006 metais.

Tad skriaudžiamą vaiką pirmiausia turėtų išklausyti tėvai. “Kartais vaikai nepasakoja tėvams apie patyčias, nes baiminasi, kad šie nepatikės arba tiesiog nekreips dėmesio. Todėl labai svarbu leisti vaikui išpasakoti viską, kas nutiko. O pagalba ir pasirinktas reagavimo būdas bus veiksmingesnis tuomet, kai bus aptartas su vaiku, sprendimas, kaip toliau reaguoti, priimtas kartu”, – pataria psichologė M.Mažionienė.

Jos manymu, paplitusi nuostata, kad patyčios gali padėti vaikui išmokti tinkamų socialinių įgūdžių, kaip įveikti sunkumus, yra klaidinga. Atlikti įvairūs tyrimai rodo, kad vaikas, nuolat patirdamas patyčias, gali manyti, jog yra bejėgis pakeisti situaciją, todėl nuleidžia rankas, nesiima jokių veiksmų, nesigina.

Poryt – rugsėjo pirmoji. Jos išvakarėse panorome sužinoti, kaip Lietuvos gyventojai vertina šalies švietimo sistemą, skirtingas jos grandis ir kokios didžiausios bėdos, jų vertinimu, kamuoja Lietuvos mokyklas.
Iš “Veido” užsakymu tyrimų kompanijos “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos sužinojome, kad net pusė apklaustųjų kaip didžiausią šiuo metu mūsų mokyklas kamuojančią bėdą mini mokinių smurtą, patyčias ir nesutramdomą elgesį. Be to, suklusti turėtų švietimo ir mokslo ministras bei kiti švietimo strategai – pasirodo, 21,2 proc. respondentų nesuvokia švietimo reformos ir politikų sprendimus vertina kaip klaidingus.

O pasiteiravus, kuri švietimo grandis Lietuvoje dirba kokybiškiausiai, paaiškėjo, kad aiškaus lyderio nėra, bet pirmoje vietoje atsidūrė vidurinės mokyklos ir gimnazijos.

Jūsų vertinimu, kuri švietimo grandis Lietuvoje dirba kokybiškiausiai ir teikia geriausias paslaugas?

Vidurinės mokyklos ir gimnazijos    22,8 proc.
Pradinis ugdymas    16,6 proc.
Universitetai    15,6 proc.
Kolegijos    12,6 proc.
Visų grandžių kokybė manęs netenkina    10,4 proc.
Ikimokyklinis ugdymas    9 proc.
Profesinės mokyklos    7,2 proc.
Nežinau    5,4 proc.
Visos grandys dirba kokybiškai    0,4 proc.

Jūsų nuomone, kokios didžiausios bėdos šiuo metu kamuoja Lietuvos mokyklas?

Mokinių smurtas, patyčios ir nesutramdomas elgesys    48,2 proc.
Nesuvokiama švietimo reforma ir klaidingi politikų sprendimai    21,2 proc.
Visos šios bėdos    16,2 proc.
Per didelis krūvis    6,6 proc.
Prastas finansavimas, netvarkingi pastatai, blogas aprūpinimas inventoriumi, vadovėliais    4,8 proc.
Vadovų nekompetencija    1,4 proc.
Mokytojų abejingumas ir neprofesionalumas    1 proc.
Nežinau    0,6 proc.

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. rugpjūčio 23–25 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.