Trys klausimai „Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorei Aurelijai Jocaitei.
– Nuo rugsėjo visose Vilniaus miesto mokyklose įsigaliojo patyčių prevencijos tvarka. Kokia tokios priemonės nauda?
– Bet kokia iniciatyva spręsti patyčių problemą yra labai svarbus žingsnis į priekį. Savivaldybės patvirtintas Patyčių prevencijos ir intervencijos vykdymo Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklose tvarkos aprašas yra dokumentas, kurį visos mokyklos turėtų įtraukti į savo dokumentus. Šio dokumento tikslas yra padėti mokykloms geriau suprasti patyčių reiškinį ir jų prevenciją. Vilniaus mokyklos, susidūrusios su patyčiomis, žinos, ką daryti, kokių žingsnių ir priemonių jos turėtų imtis. Savivaldybės patvirtintas dokumentas yra pagalba mokykloms kovoti su labai didele patyčių problema. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje yra viena sudėtingiausių situacijų, nes patyčių mastas labai didelis, jas patiria kas ketvirtas vaikas.
Tiesa, pasigirsta komentarų, kad šis aprašas – tik dokumentas. Iš tiesų, tai yra dokumentas, bet jį įprasminame mes, darbuotojai. Dokumentas yra gairės, kuriomis norima padėti mokytojui geriau suprasti, įsigilinti, kaip padėti vaikui, kaip kelią patyčioms užkirsti dar pačioje pradžioje, taip užtikrinant jų prevenciją. Žinoma, jei patys aktyviai neįgyvendinsime šio dokumento, jis ir liks tik popieriumi.
Visose mokyklose už patyčių prevenciją atsakingi visi darbuotojai – bet kuris, kuris kažką pastebėjo, išgirdo ar įtarė.
Visose mokyklose už patyčių prevenciją atsakingi visi darbuotojai – bet kuris, kuris kažką pastebėjo, išgirdo ar įtarė.
Savivaldybės dokumentas padeda tokiam darbuotojui, nes atsako į klausimus, ką daryti toliau, kokių žingsnių imtis. Todėl manau, kad Vilniaus savivaldybės dokumentas yra pirma stipri pagalbos mokiniui iniciatyva. Juolab kad nuo patyčių kenčia ne tik vaikas, kuris jas patiria, ar tas, kuris tyčiojasi. Tarkime, jei patyčios vyksta klasėje, vadinasi, pagalbos reikia visai klasei, nes ji vienaip ar kitaip įtraukiama į patyčias.
– Vilniaus savivaldybė yra pirmoji nusprendusi mažinti patyčių mastą viso miesto mokyklose. Ar kitos 59 savivaldybės turi panašių dokumentų, gal sprendžia patyčių problemą kitomis priemonėmis?
– Nė viena savivaldybė kol kas nėra išleidusi tokio dokumento, kuris būtų privalomas visoms mokykloms savivaldybėje. Tačiau visos tų savivaldybių mokyklos šią problemą sprendžia savarankiškai – turi strategiją, vidinę tvarką, kaip reaguoti į įvairias smurto formas.
O Vilniaus miestas tarsi palengvino šios problemos sprendimą mokykloms, kurioms kartais tikrai gali trūkti žinių, kaip elgtis susidūrus su patyčiomis. Be to, savivaldybei patvirtinus patyčių prevencijos tvarkos aprašą, bus organizuojami ir mokymai mokyklų vadovams. Mokyklos nėra paliktos įgyvendinti dokumentą pačios, aiškinamasi, kokios pagalbos joms dar reikia, nes šios tvarkos tikslas ir yra padėti mokyklai.
– Taip pat siūlomos Švietimo įstatymo pataisos, pagal kurias kiekviena mokykla turėtų vykdyti bent vieną ilgalaikę prevencinę programą. Jei kalbame tik apie patyčias, ar tokios nuoseklios programos iš tiesų sumažina jų mastą, kokias patyčių prevencijos programas mokyklos gali įgyvendinti?
– Situacija, susijusi su patyčių prevencijos programomis, nėra tokia, kokios norėtume. Turime vienintelę akredituotą patyčių prevencijos programą „Olweus“. Žinoma, yra daugiau programų, kurių nemažą dalį sudaro informacija, kaip elgtis susidūrus su patyčiomis. Pavyzdžiui, programa „Zipio draugai“ nėra patyčių prevencijos programa, tačiau joje nemažai informacijos, kaip bendrauti vienam su kitu, kaip neįžeisti.
Jei nuosekliai įgyvendiname programą ar iniciatyvą, prisiimame atsakomybę, patyčių mastas labai sumažėja ir vaikai jaučiasi saugesni.
Taigi yra penkios akredituotos programos, kuriose yra patyčių prevencijos, iš viso jų turime devynias. Daugelis mokyklų jau nemažai jų išbandė, o kai kurios pačios kuria savo prevencijos programas, net bendradarbiauja su užsienio šalimis.
Kalbant apie tokių programų naudą, rezultatus galima pamatyti jau po metų: jei nuosekliai įgyvendiname programą ar iniciatyvą, prisiimame atsakomybę, patyčių mastas labai sumažėja ir vaikai jaučiasi saugesni. Tačiau tai yra nuolatinis siekis, kuris turėtų tapti mokyklos kasdienybe, kuriant saugią aplinką vaikui.
Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA
Loading ...