Į „Veido“ klausimus atsako švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis

VEIDAS: Ar skirtumai tarp Lietuvos moksleivių pasiekimų mažėja?

D.P.: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos organizuojamuose moksleivių pasiekimų tyrimuose (PISA) dalyvaujame gana neseniai. Palyginti su ankstesniais metais, mūsų moksleivių rezultatai pagerėjo keliais punktais, žinoma, ne taip smarkiai, kaip norėtume. Kitas PISA tyrimas, kuris, ko gero, labiausiai atskleidžia padėtį, turėtų vykti 2015 m. Tada pamatysime, kas pasikeitė ir kuria kryptimi einame. Tačiau kad atsidursime geresnėje vietoje nei Suomija arba netoli Singapūro ar Šanchajaus, nenorėčiau net prognozuoti.

VEIDAS: Lietuvos vidurinės mokyklos ir gimnazijos gerokai skiriasi ir pagal mums artimesnį rodiklį – valstybinių brandos egzaminų rezultatus. Kodėl atsiranda tokie skirtumai?

D.P.: Taip, atotrūkis yra, bet egzaminai yra viena, o žinios – kita. Egzaminų rezultatų skirtumus lemia daug rodiklių – mokykla, tėvų socialinis ekonominis statusas, korepetitoriaus pagalba ir t.t. Tačiau egzaminai nėra gilių, pastovių ir ilgai išliekančių žinių rodiklis. Manau, kad žinias labiau atskleidžia tarptautinis PISA tyrimas, kuris parodo, kaip moksleiviai mąsto, geba taikyti žinias ir apdoroti duomenis.

Kai analizuojame priežastis, kodėl atsiranda tokie skirtumai tarp rezultatų, matome, kad priežasčių yra labai daug. Pavyzdžiui, miesto ir kaimo penkiolikmečių pasiekimai skiriasi net 57 taškais. Nors ilgai buvo deklaruojama, kad Lietuvoje visi turi vienodas galimybes siekti rezultatų, toks skirtumas rodo didelį išsibarstymą. Turime moksleivių, kurių pasiekimai labai blogi, ir turime „perliukų“, kurių pasiekimai labai geri. Tuo ir skiriamės nuo Estijos ar Suomijos, kur visų moksleivių žinios vertinamos panašiai.

Įtakos tam turi mokyklos socialinis ekonominis statusas (kaime ši aplinka prastesnė), tėvų išsilavinimas, kvalifikacija ir daug kitų veiksnių. Vis dėlto manome, kad kasmetiniu skirtingų klasių moksleivių žinių ir kompetencijų vertinimu sugebėsime įrodyti, jog kaimo mokyklų moksleiviai padaro didesnę pažangą nei vaikai iš gerų šeimų, lankantys elitines mokyklas didmiesčiuose.

VEIDAS: Kas mokykloje yra atsakingas už moksleivių pasiekimus?

D.P.: Mokyklos administracija ir mokytojai. Manome, kad valstybė per mažai kišasi į kokybės kontrolę. Dabar, atrodytų, yra taip, kad valstybė lyg ir sudėlioja planus, skiria tikslinį krepšelį, o rezultatų vertinimas paliekamas Nacionalinei mokyklų vertinimo agentūrai. Tačiau jei savivalda, mokyklos steigėja, nesureaguoja į vertinimo išvadas, vadinasi, mokykloje nieko ir neįvyksta. Todėl Švietimo įstatymo pakeitimo projekte planuojame stiprinti valstybinės kontrolės vaidmenį, kad ministerija ir centrinės institucijos galėtų geriau prižiūrėti moksleivių mokymąsi. Pavyzdžiui, jei jų pažanga prasta, gal ir administraciją pakutenti. Taigi mokyklos vadovas iškyla į pirmą vietą kaip asmuo, atsakingas už visą procesą. Ko gero, nuo direktoriaus dauggiausia priklauso, kaip dirba mokytojų kolektyvas, kaip jie orientuoti pasiekti tikslą ir t.t.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m

„Niekada nežadėjau revoliucijų“, – švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis taip atsako į klausimą, kodėl jam tapus ministru apie švietimo reformas yra daugiau kalbama, negu veikiama.

Apie dabartinės Vyriausybės planuojamas aukštojo mokslo pertvarkas – kada ir kokios jos bus bei kitas švietimo aktualijas „Veidas“ kalbasi su švietimo ir mokslo ministru Dainiumi Pavalkiu.

VEIDAS: Esate viešai pasakęs, kad kai kurie universitetai Lietuvoje blogina studijų kokybę, bet neužsidaro. Ir įvardijote bent dvi aukštąsias mokyklas, keliančias rimtų abejonių, – Lietuvos edukologijos ir Šiaulių universitetus. Ar tikėjotės, kad šie universitetai patys imsis kokių nors priemonių padėčiai keisti, ar čia buvo įspėjimas, kad tokių priemonių gali imtis valstybė?
D.P.: Priemonių imasi tiek viena, tiek kita pusė. Šiemet mažiname priėmimą į pedagogines studijas, tačiau daugiau bus priimama į laipsnio nesuteikiančias studijas. Tai yra pedagogo kvalifikaciją galės įgyti dalykininkai, pvz., chemijos, matematikos ar kitų dalykų bakalaurai. Mokytojų stygiaus Lietuvoje nėra, tai galbūt irgi lemia menką pedagogus rengiančių universitetų populiarumą.
Savo tikslą pasiekiau: akademinėje bendruomenėje prasidėjo aktyvi diskusija dėl tolimesnės aukštojo mokslo ir konkrečių aukštųjų mokyklų perspektyvos. Labai sveikinu ir Vilniaus universiteto formuojamo konsorciumo, ir Kauno aukštųjų mokyklų vienijimosi idėją. Mažėjant studentų aukštųjų mokyklų tampa per daug. Aukštosios mokyklos neišvengiamai turi galvoti apie konsolidaciją ir ši iniciatyva turi kilti iš jų pačių. Lietuvos aukštosioms mokykloms vertėtų savo energiją nukreipti ne į tarpusavio konkurencinę kovą, o į konkurenciją tarptautiniu mastu, dėl užsienio studentų. Suvieniję pajėgas pasiektume kur kas geresnių kokybinių rezultatų.
VEIDAS: Kokie pagrindiniai veiksniai, jūsų manymu, lemia studijų kokybę? Kodėl ji blogėja?
D.P.: Norėdamos išgyventi aukštosios mokyklos priima studentus, įvertintus gana žemais balais. Ir čia kalbu ne tik apie jūsų minėtus universitetus. Dauguma aukštųjų mokyklų vis dar neturi nusistačiusios minimalaus pereinamojo balo į valstybės nefinansuojamas vietas, tai yra jos priima visus, kurie moka pinigus.
Studijų kokybei reikia ir geros infrastruktūros, ir gerai parengtų programų, ir gerų dėstytojų, ir motyvuotų, pasirengusių studentų. Mokymo bazė tvarkoma panaudojant ES lėšas. O studijų programomis vis dar stengiamasi atitikti labiau dėstytojų nei studentų ar darbo rinkos poreikius. Kai įvesime valstybės ir aukštųjų mokyklų sutartis, tokių dalykų nebeliks.
VEIDAS: Nemokamų bakalauro studijų idėja – ar iš tikrųjų to artimiausiu metu gali tikėtis būsimieji studentai? Kita vertus, ar tokia tvarka dar labiau nepablogins studijų kokybės ir neprisidės prie to, kad aukštųjų mokyklų absolventai didins bedarbių gretas?
D.P.: Švietimo ir mokslo ministerija parengė trijų aukštojo mokslo finansavimo modelių projektus. Pirmasis – tai patobulintas dabartinis modelis, antrasis – visiems nemokamas aukštasis išsilavinimas, trečiasis – visiems mokamas, įnešant nedidelę, visoms studijų kryptims vienodą įmoką. Jau dabar aiškėja, kad esamas modelis netenkina nei studentų, nei aukštųjų mokyklų vadovų, nei visuomenės.
Akademinėje bendruomenėje vyksta diskusijos, rudenį turėsime sprendimą. Aš nesu šalininkas tokių sprendimų, kurie priimami penkiems žmonėms užsidarius kabinete. Svarbiais, daugeliui žmonių aktualiais klausimais turi būti tariamasi su bendruomene.
Šiais metais stojantieji priimami, kaip ir numatyta, pagal prieš dvejus metus patvirtintą tvarką, ir jiems galios dabartinis studijų finansavimo modelis. Tiesa, šiemet gerokai padidinome valstybės finansuojamų tikslinių studijų vietų skaičių.
VEIDAS: Studijų krypčių reformavimas: kokią žinią galite pasiųsti jau šiais metais į aukštąsias mokyklas stojantiems jaunuoliams?
D.P.: Nors abiturientų mažėja 5 proc., valstybės studijoms skiriama lėšų suma išlieka labai panaši kaip pernai, taigi studijų finansavimas proporcingai didinamas. Daugiausiai valstybės finansuojamų vietų skiriama technologijos ir fizinių mokslų, ypač informacinių technologijų studijoms. Joms atiteks dar daugiau nei pernai – apie trečdalį visų 2014 m. priėmimui skiriamų lėšų. Daugiau lėšų skiriama ir biomedicinos studijoms.
Stojantieji bus priimami į tas pačias studijų kryptis kaip ir pernai. Atsižvelgdami į specialistų darbo rinkoje perteklių mažiname priėmimą į socialinius mokslus, tokius kaip verslas ir vadyba, teisė.
VEIDAS: Ar jūs, kaip ministras, žinote, kokios specialybės bus reikalingos po penkerių šešerių metų?
D.P.: Aiškių prognozių neturi jokia Europos valstybė. Matome tik tendencijas tiek Lietuvos, tiek ES mastu: trūksta inžinierių, technologų, biotechnologų, IT specialistų, labai paklausūs medikai. Kelerius metus šis poreikis tikrai išliks, juo labiau kad į tiksliuosius mokslus besiveržiančiųjų nedaug. Galime tik džiaugtis, kad Lietuvoje pamažu daugėja norinčiųjų studijuoti tokias disciplinas.
Aukštosios mokyklos skatinamos lanksčiau organizuoti studijas: kad iš pradžių būtų mokoma bendresnių dalykų, o vėlesniuose kursuose pereinama prie konkrečios specializacijos, kuri įgyjama per modulinį mokymą. Taip galima bet kada lanksčiai reaguoti į darbo rinką. Iš esmės dabar Lietuvos universitetuose diegiama Europos studijų organizavimo sistema, orientuota į studijų rezultatą ir studento individualų pasirinkimą, skatina mūsų aukštąsias mokyklas tai daryti. Tai numatoma ir rengiamose Mokslo ir studijų įstatymo pataisose.
VEIDAS: Kas, jūsų manymu, šiandien yra universitetinis išsilavinimas Lietuvoje? Ar jis privalo parengti darbo rinkai?
D.P.: Universiteto misija platesnė, nei parengti žmogų darbo rinkai ar juo labiau vienai konkrečiai specialybei. Aukštoji mokykla privalo suteikti ir bendrą platų akademinį išsilavinimą, kad į gyvenimą išeitų plataus akiračio asmenybė, kuri ne tik mokėtų prisitaikyti darbo rinkoje, bet ir gebėtų ją keisti, diegtų naujoves. Tam reikia ir inovatyvaus mąstymo, ir atvirumo, ir užsispyrimo, ir atsakomybės. Juk pasaulį keičia ne tie, kurie prisitaiko, o tie, kurie veržliai eina pirmyn. Jei išsiugdysime tokių protų ir išlaikysime juos Lietuvoje, manau, šalies aukštojo mokslo ir mokslo sistema didžiausią savo tikslą bus pasiekusi.
VEIDAS: Švietimo sistema Lietuvoje reformuojama nuolat. Jums tapus ministru apie tai vis dėlto daugiau kalbama, negu veikiama. Kada ir kokių esminių permainų galima tikėtis?
D.P.: Niekada nežadėjau revoliucijų. Manau, tai ne tas kelias, nes po revoliucijos lieka daug tobulintinų dalykų. Kaip sakydavau savo studentams, jei nori gydyti, pirma gerai ištirk ir įsitikink, kad po skiriamo gydymo bus geriau.
Švietimo sistema nuolat kinta, nes keičiasi ir visuomenės lūkesčiai. O pokyčių rezultatai pamatomi ne iš karto, nes sistema inertiška, didelė, apimanti daug žmonių. To, ką suplanavome šiandien, rezultatai bus jaučiami net ne po vienų metų.
Bet kai kurie pokyčiai akivaizdūs. Atėjęs dirbti ministru kėliau tikslą sustabdyti švietimo finansavimo mažėjimą, nes pastaruosius kelerius metus jis nuolat mažėjo motyvuojant mažėjančiu mokinių skaičiumi. Šiais metais pirmą kartą dėl mokinių mažėjimo atsilaisvinusios mokinio krepšelio lėšos lieka švietimo sistemoje ir skiriamos mažų mokyklų išlaikymui, pedagoginei psichologinei pagalbai, kitoms ugdymo reikmėms. Taip pat ir dėl studijų finansavimo: nors priimamų studentų skaičius mažesnis, nes ir abiturientų mažiau, studijoms skiriama suma išlieka panaši kaip pernai. Taip didiname priėmimą į brangesnes ir šalies ūkiui reikalingas technologines, inžinerines, biomedicinos, fizinių mokslų studijas.
Kitas iššūkis – ugdymo ir studijų kokybė. Pradedame įvesti dažnesnius bendrojo ugdymo pasiekimų patikrinimus, greitai bus apsispręsta dėl privalomojo matematikos egzamino 2016 m. stojantiems į aukštąsias mokyklas.
Artimiausiu laiku Vyriausybei pateiksime Mokslo ir studijų įstatymo pataisas. Jos rengiamos atsižvelgiant į valstybės interesą ruošiant specialistus, skiriant viešuosius finansus aukštajam mokslui. Norime, kad aukštosios mokyklos pasirašytų sutartis su valstybe: valstybė prisiimtų finansinius įsipareigojimus finansuoti universitetų veiklas, o universitetai – įgyvendinti keliamus uždavinius. Sutartyje būtų apibrėžta aukštosios mokyklos strateginiai tikslai ir ištekliai jiems pasiekti, aukštosios mokyklos profilis, mokslinė veikla, studijų kokybės užtikrinimo klausimai, iš jų ir minimalus priėmimo balas. Būtų aiškiai susitarta, ką ir kaip rengia aukštoji mokykla.
Taip pat numatoma priimti studentus į bendresnes studijų kryptis, o ne į specializuotas studijų programas. Teiksime svarstyti ir trumpesnių studijų galimybę. Įstatymo pataisos turėtų būti priimtos šiemet.

D.Pavalkis: „Aiškių prognozių neturi jokia Europos valstybė. Matome tik tendencijas tiek Lietuvos, tiek ES mastu: trūksta inžinierių, technologų, biotechnologų, IT specialistų, labai paklausūs medikai. Kelerius metus šis poreikis tikrai išliks, juo labiau kad į tiksliuosius mokslus besiveržiančiųjų nedaug.“

Praėjusį pirmadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) pradėjo nagrinėti Seimo opozicijos skundą dėl švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio įsakymo, tautinių mažumų mokyklų abiturientams palengvinti lietuvių kalbos brandos egzaminą.
Tuo tarpu Lenkijos teritorijoje gyvenantys ir šios šalies ugdymo įstaigose besimokantys lietuvių kilmės moksleiviai laiko tokį patį egzaminą, kaip ir visi kiti Lenkijos abiturientai. Todėl kyla klausimas, kada Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė kreipsis į kolegas Lenkijos švietimo ir mokslo ministerijos strategus, kad šie irgi palengvintų lenkų kalbos brandos egzaminą lietuvių kilmės abiturientams, – tokiu klausimu pradėjome pokalbį su ministru D.Pavalkiu.
D.P.: Klausimas neteisingas, mes nesikreipsime į Lenkijos kolegas. Dabar mes laukiame lietuvių kalbos brandos egzamino rezultatų, tada analizuosime, kaip jį išlaikė lietuvių kalba dėstomų mokyklų ir, kaip išlaikė tautinių mažumų mokyklose besimokantys abiturientai ir, jei rezultatai bus panašūs, egzaminą tautinių mažumų mokyklose besimokantiems vaikams sunkinsime. Be to, dar reikia sulaukti ir LVAT sprendimo.
Vis dėlto mūsų strateginis tikslas – jog visi mokiniai laikytų vienodą lietuvių kalbos brandos egzaminą, kurį kol kas mes vertiname skirtingai, bet per vienerius – ketverius metus pereisime prie vienodo vertinimo.
VEIDAS: Mūsų savaitraščio užsakymu atlikta naujausia sociologinė apklausa rodo, jog daugiau kaip pusė, tai yra 51,4 proc. respondentų patartų savo atžaloms vykti studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas. O daugiau kaip ketvirtadalis visų respondentų pabrėžia maną, jog visos Lietuvos švietimo grandys vienodai silpnos. Kaip vertinate tokius apklausos rezultatus ir ką ketinate daryti?
D.P.: Vertinant mūsų moksleivių pasiekimus iš tarptautinių tyrimų matyti, kad mes esame visai arti Šveicarijos ar Izraelio. Tiesa, gerokai atsiliekame nuo skandinavų. Tačiau, nors skandinavų moksleivių pasiekimai yra itin aukšti, bet, remiantis kitais tyrimais, Skandinavijos šalyse yra daugiausia žmonių, sergančių depresija, be to šiuose kraštuose suvartojama daugiausia antidepresantų.
Taigi, mes turime apsispręsti, ar mūsų tikslas ir orientacija į švedišką socializmą, ar į Izraelio ir Šveicarijos versliškumą.
O dėl žmonių nepasitikėjimo mūsų aukštojo mokslo sistema, manau kaltos pačios aukštosios mokyklos. Iki šiol jos orientavosi į kuo didesnį studentų skaičių. Daugelis aukštųjų mokyklų nėra nusibrėžusios apatinės studentų pasiekimų ribos, tai yra su kokiu žemiausiu balu priima jaunuolius studijuoti. Todėl aukštosiose mokyklose yra daugybė nemotyvuotų, nenorinčių, o ir negalinčių mokytis jaunuolių, kurie sukuria problemas. Bet visuomenė mato, kad kai kurios aukštosios mokyklos tapo diplomų pardavimo kromeliais. Todėl aš Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje (LURK) aktyviai paraginau universitetus įsivesti apatinę ribą – su kokiu žemiausiu balu priimama studijuoti jaunuolius tiek į valstybės finansuojamas, tiek į valstybės nefinansuojamas studijų vietas.
Žinoma, galbūt šitai mes turėtume aktyviau sakyti per žiniasklaidą, nes universitetai turi autonomiją ir kitaip, kaip tik paraginimais, mes negalime jų priversti įsivesti apribojimus stojantiesiems. Dar viena mūsų galimybė – finansiniai svertai. Tad, galbūt juoksitės, kai pasakysiu, kad šiuo klausimu sukurta dar viena darbo grupė, bet, manau, kad mums pavyks susitarti su autonomiškais ir nepriklausomais universitetais, kad jie, gyvendami iš viešųjų finansų, laikytųsi visuomenės ir Vyriausybės formuluojamų uždavinių, o Vyriausybė irgi laikysis universitetams duotų įsipareigojimų. Mat dabar mes nuolat girdime tiek Lietuvos pramoninkų konfederacijos, tiek Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, tiek kitų verslo asociacijų, o ir visos visuomenės priekaištus, kad universitetai ruošia ne tai, ko reikia rinkai, o, ką jie gali paruošti.
VEIDAS: Ministre, bet jūsų paties vaikai: dukra Dainora ir sūnus Gintautas, taip pat studijavo ne Lietuvoje. Kodėl: ar tai reiškia, kad jūs, kaip tėvas, irgi nepasitikite mūsų aukštojo mokslo sistema?
D.P.: O kodėl galvojate, kad viską sprendžia tėvai. Mūsų šeimoje buvo demokratija. Mes su žmona savo dar šešiolikamečiam sūnui parašėme įgaliojimą, kad jis, besimokydamas KTU gimnazijoje atstovautų mus visuose tėvų susirinkimuose. Mes neidavome į tėvų susirinkimus.
Todėl ir studijas vaikams rinkome ne mes, o jie patys.
VEIDAS: Bet tėvai finansuoja vaikų studijas ir paprastai taria lemiamą “patariamąjį” žodį.
D.P.: Aš patariau ir sūnui, ir dukrai daryti taip, kaip jie nori. Beje, duktė išvažiavo studijuoti į vieną Anglijos koledžą šalia Londono, kuris, manau, niekuo ne geresnis nei Lietuvos kolegijos. Bet studijuodama Anglijoje ji tikrai įsisavino keletą dalykų: puikiai išmoko anglų kalbą, pramoko ispanų ir vokiečių kalbų bei pamatė pasaulio ir pazyliojusi suvokė, kad gyventi Lietuvoje nėra blogai, tad grįžo ir dabar pluša Kaune. Sūnus po studijų taip pat grįžo dirbti į Lietuvą.
Aš nuolat kartoju, kad mums nereikia bijoti, jog jauni žmonės išvažiuoja mokytis svetur. Aš taip pat studijavau ir Maskvoje, ir Londone, ir JAV, bet grįžau gyventi ir dirbti į Lietuvą. Svarbiausia, kad mes sudarytume sąlygas žmonėms, baigusiems svetur mokslus, grįžti į gimtinę, dirbti ir užsidirbti.
VEIDAS: Ir vis dėlto, ar keliate sau tikslą, kad tėvai labiau pasitikėtų švietimo sistema ir, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai, pagal visus tarptautinius tyrimus būtų aukštesni nei yra šiandien? Ir kaip tai pasieksite?
D.P.: Mūsų pirmtakai daug lėšų investavo į profesinį lavinimą, kitas programas, bet efekto tai nedavė. Taigi, aš priėjau prie išvados, kad atskirų programų tobulinimas nieko neduos. Manau, kad mes tiesiog mokome moksleivius ne visai to, ko reikia šiandieniniam vaikui ir ne visai taip, kaip nori šiandieninis vaikas ir, kaip jis yra pasirengiąs priimti žinias. Naujosios technologijos pakeitė vaikus. Deja, nemaža dalis mokyklų vadovų ir mokytojų vis dar senoviškai žiūri į pamoką. Bet aš viliuosi, kad mūsų draugystė su suomiais, kurie yra lyderiai, pagal moksleivių pasiekimus, prisidės prie kaitos mūsų mokyklose.
Beje, neseniai Briuselyje vienas kolegas atkreipė dėmesį, jog suomiai yra lyderiai, nes šioje šalyje nėra mokytojus ir mokyklas “nuodijančios apskaitos sistemos”. Iš tikrųjų, tiek mokytojus tiek mokyklas žudo įvairiausių ataskaitų rašymas, skaičiavimas, visa ko kontroliavimas, programų iš viršaus nuleidimas. Suomijoje nėra iš viršaus nuleistų valstybinių mokymo programų, jie tik žino, ką kiekvienos klasės gale mokinys turi žinoti ir gebėti. Bet, kaip tai pasiekti yra asmeninė mokytojo atsakomybė: ar jis ves užsiėmimus klasėje, ar eis su mokiniais į muziejų, ar ant žolytės susėdę žiūrės į debesis ir filosofuos. Tiesa, aš nežinau, ar tai veiks Lietuvoje, bet manau, kad šitai yra vienas kelių.
VEIDAS: Lietuvos moksleiviai, ypač pradinių klasių ir progimnazijų, bei jų tėvai, yra visiški mokytojų įkaitai. Valstybinėse mokyklose vaikus moko daugybė tingių, technologiškai mažaraščių, rėksnių mokytojų. Gerų ir labai gerų mokytojų, deja, mažuma. Tad, vargu, ar daugiau teisių suteikimas mokytojams “lūzeriams” pakeis padėtį valstybinėse mokyklose. O, kad ji yra dramatiška bene geriausiai parodo stojimas į geriausių privačių gimnazijų penktąsias klases. Štai, į Vilniaus jėzuitų ir Kauno jėzuitų gimnazijų penktąsias klases konkursai seniai viršijo universitetinius – į vieną vietą pretenduoja apie 3,5-4 ketvirtoko. Ar galvojate kažką daryti, kad savivaldybių mokyklos atsikratytų mokytojų lūzerių?
D.P.: Kažkurios iš elitinių gimnazijų tinklapyje yra šūkis, jog ją abiturientai baigia be repetitorių. Žmonėms iš tikro reikia kokybės, todėl į elitines gimnazijas ir yra tokie dideli konkursai.
Bet, remiantis įvairiais tyrimais, mokyklose kokybę nuo 40 iki 50 proc. lemia lyderis. Šitai, beje, kalba ir švietimiečių profesąjungų lyderiai Eugenijus Jesinas ir Audrius Jurgelevičius. Jie gina ne mokyklų vadovų, o mokytojų interesus ir pabrėžia, kad vaikų nesurenkančių mokyklų mokiniai ir mokytojai kenčia dėl lyderių pasyvumo, nesutvarkytos bazės, reklamos nebuvimo.
Todėl aš nematau nieko blogo, kad būtų įvesta mokyklų direktorių atestacija ir rotacija, tarkime, kas penkeri – šešeri metai. Direktorius neturi sėdėti vienoje vietoje iki gyvos galvos. Žinoma, jei, tarkime, žmogus vadovavo mokyklai dešimtmetį, tai jokiu būdu nereiškia, kad mes jį išmesime lauk, bet mes turime jį pakelti nuo kėdės, pažiūrėti, ką ir, kaip jis darė, bei nutraukti visas jo šakneles su ta įstaiga.
Be to, mokyklose mes turime didelį būrį pensininkų, kurie jau turi užsitarnavę socialines garantijas ir turėtų būti baigę mokytojo karjerą, bet jie nenori niekur trauktis, nes garantijos kuklios. Tad mes planuojame sukurti ministerijos valdomą fondą, kuris padėtų dėl vaikų mažėjimo besitraukiančioms mokykloms, kurios turi atleisti dalį mokytojų, solidžiai atsisveikinti su pensinio amžiaus mokytojais. Mes materialiai remsime tokių mokyklų pedagogus, jiems mokėsime solidžias išeitines kompensacijas. Tuo pačiu tai paskatins kadrų kaitą, nes dabar pedagogikos universitetus baigę, šviežių idėjų kupini specialistai sunkiai įsilieja į mokyklas.
VEIDAS: Bet ar tikrai fondas išspręs visas švietimo bėdas ir mokyklos atsikratys visų tingių ir naujoviškai negebančių dirbti mokytojų. Juk iš tikrųjų tik Darbo kodekso pakeitimai (kurie leistų mokyklos direktoriui, lengviau atleisti prastą mokytoją ) gali išspręsti švietimo bėdas. Nes dabar teismai dažnai grąžina atleistus prastus mokytojus į darbą, nes jie nenustatinėja, geras jis ar blogas.
D.P.: Vedančioji koalicijos jėga yra Socialdemokratų partija. Ir aš netikiu, kad jie sutiks keisti darbo kodeksą ir bloginti savo elektorato – “darbo žmonių” sąlygas. Todėl galvoju, kad turime rasti neprievartinį būdą susitarti.
VEIDAS: Jūs daug laiko skiriate susitikimams su profsąjungomis, tuo tarpu tarkime JAV švietimo vadybininkai atvirai sako, kad profsąjungos yra nedirbančių ir nenorinčių dirbti gynėjai, tad politikai neturėtų jiems pataikauti. Todėl JAV prastų mokyklų klausimas sprendžiamas labai paprastai – švietimo strategai suformuluoja tikslą ir, jei per numatytą terminą, tarkime, 1-3 metus jo nepavyksta pasiekti, mokykla išformuojama: vaikai paskirstomi po kitas mokyklas, o mokytojams pasakoma “viso gero”. Ką jūs ketinate daryti su mokyklomis, kurių abiturientų valstybinių brandos egzaminų rezultatai yra pasibaisėtinai prasti?
D.P.: Aš sutinku, kad profsąjungos nebus ta institucija, kuri skatins dideles reformas, bet profsąjungos atspindi dalies mūsų dirbančiųjų visuomenės nuostatas ir lūkesčius, tad į jas reikia reaguoti. Be to, paskutiniai trys kritę ministrai krito nuo profsąjungų rankos. Tad, manau, kad tik šnekėjimasis prie vieno stalo gali duoti naudą visom suinteresuotoms pusėms.
O kalbant apie gimnazijų pasiekimus, tai galbūt mokyklos, esančios paskutinėje vietoje pagal brandos egzaminų išlaikymą, absolventai yra tikri Lietuvos patriotai, dirbantys Lietuvos laukuose ir labai gražiai kalbantys lietuviškai. Šito irgi reikia.
VEIDAS: Jeigu Lietuvos laukuose dirbantys patriotai, baigę gimnazijas atsilikėles, labai taisyklingai kalbėtų lietuviškai, tai ir valstybinius brandos egzaminus išlaikytų gerai. Deja, matome, jog metai iš metų jie lietuvių kalbos egzaminą “išlaiko” nuliais. Ir tai yra mokytojų, ir mokyklos darbo brokas.
D.P.: Kalbėsiu atvirai: deja, mes neturime valios uždaryti prastai dirbančių mokyklų bei paskirstyti vaikų po kitas mokyklas. Mokyklų steigėjai yra savivaldybės ir ši funkcija priklauso joms. Ministerija tik nustato žaidimo taisykles. Bet žaidėjai, savivaldybės, jaučia didžiulį gyventojų spaudimą dėl mokyklų tinklo mažėjimo, profiliavimo.
Antra vertus, galbūt ir reiktų daugiau griežtumo, bet mes tikimės, kad naujai paruošta ne mokinio krepšelio, o klasių krepšelių finansavimo tvarka leis mokykloms geriau tvarkytis ir padės išmesti nepažangų jaunuolį iš mokyklos.
VEIDAS: Su profsąjungų lyderiais susitinkate nuolat, o ar buvote susitikęs, ar išklausėte geriausių gimnazijų: Vilniaus licėjaus, KTU gimnazijos, Jėzuitų gimnazijų, Žirmūnų, Biržiškos, KJG, Ąžuolyno, Š.Aleichemo, Šiuolaikinės mokyklos centro vadovų siūlymų, kaip gerinti švietimo sistemą?
D.P.: Liūdna pasakyti, bet takoskyra tarp rajoninių ir šitų elitinių gimnazijų milžiniška, nors finansavimą ir vienos, ir kitos gauna tokį patį. Bet elitinių gimnazijų sėkmę lemia aktyvūs lyderiai ir atsirenkami mokiniai.
VEIDAS: Nevisai taip, nevisos vadinamos elitinėmis gimnazijos daro mokinių atranką, tarkime, nei J.Balčikonio, nei Panevėžio 5 gimnazija jos nedaro, o rezultatai puikūs, todėl mokinių pasiekimai tikrai nėra tiesiogiai priklausomi nuo geografijos.
D.P.: Matyt, daro neoficialią atranką.
VEIDAS: Per penkerius metus studentų skaičius Lietuvos universitetuose ir kolegijose sumažėjo drastiškai, kai kur net – per pusę. Kiek valstybė kišis į tolimesnius procesus, ar bus tik stebėtoja ir jaunimas toliau stos į neperspektyvias aukštąsias mokyklas?
D.P.: Aukštųjų mokyklų skaičiaus tikrai nemažinsime. Vertinant universitetų ir kolegijų struktūrą būtina žvelgti į tarptautinį kontekstą. Europos Komisija (EK) ir Europos Taryba (ET) planuoja, kad, jei per artimiausius trejus – penkerius metus visu pajėgumu pradės veikti vadinamų atvirų interneto universitetų sistema, Europoje neliks apie 90 proc. visų universitetų. Ir aš nemanau, kad Lietuva bus išskirtinė ir jos šitai nepalies. Jau dabar atviruose interneto universitetuose yra nuo 350 iki 400 tūkst. studentų. Sistemos esmė: pastudijavęs internetu ir gavęs sertifikatus, pažymėjimus, kad baigei šį universitetą ir įgijai tam tikrą specializaciją, gali toliau vykti tęsti studijų į geriausius pasaulio universitetus: Stanfordą, Oksfordą, Kembridžą ir gauti jų diplomą.
Ekspertai aiškina, kad netrukus jaunuoliai įgys žinias interneto erdvėje, o po to atvyks į didelių universitetų filialus atlikti fizikos, chemijos bandymų, laboratorinių darbų, praktikos darbų ir taip įrodys, kad jie tikrai studijavo universitete ir įgijo žinias. Taip jaunuoliai gaus ne vieno, o keletos universitetų diplomus. Beje, šitai jau prieš kurį laiką pradėjo daryti M.Romerio universitetas per jungtines studijų programas su užsienio šalių universitetais.
Manoma, kad ateityje socialinių mokslų studijos sutrumpės nuo ketverių iki pusės metų.
Atrodo, kad šitą problematiką suvokia ir Lietuvos universitetų rektoriai. Todėl mes jokių aktyvių universitetų jungimo, naikinimo, uždarymo judesių nedarysime.
Bet tuo pat metu diskutuojame ir su universitetų vadovais, ir su politikais, kad universitetams reikia liautis rengus automobilio dešinio priekinio rato inžinierius. Mes turime priimti jaunimą į inžinerijos studijas, o po dvejų metų skirstyti į siauresnes specializacijas, tarkime, inžinierius mechanikas, inžinierius elektrotechnikas, o paskutiniais studijų metais dar labiau siaurinti studijų profilį.
VEIDAS: Kitaip tariant, perimsime Vakarų praktiką, kad pirmaisiais dvejais metais studijuojami bendrieji dalykai, o specializacija renkamasi paskutiniais studijų metais?
D.P.: Taip, turime perimti modulinį mokymą. Manau, tai yra ateitis. Tik šitaip užtikrinsime universitetus baigusių žmonių įsidarbinamumą.
Beje, neseniai bendravau su Prancūzijos švietimo ministre. Jai sakiau, kad Lietuvoje 5 proc. arba 860 specialistų, baigusių universitetus, kasmet neranda darbo ir po ilgų paieškų nueina persikvalifikuoti į profesines mokyklas, kur įgyja amatą. Ji mane nuramino, kad pas juos yra tas pats. Prancūzijoje šiandien daugiau nei 500 universitetus baigusių teisininkų neranda darbo. Bet jų pramonei stinga apie 800 tūkst. inžinierių. Tad man tapo lengviau išgirdus Prancūzijos kolegę. Todėl mes, matydami mūsų rinkos poreikius, valingai nusprendėme šįmet daugiau studijų krepšelių skirti technologijos ir inžinerijos studijoms, policijos bei slaugos specialistų ruošimui.
Tiesa, kolegijos autonomijos neturi, tad jų kontrolę tikrai griežtinsime visais įmanomais būdais, nes matome daug blogų dalykų. Iš tikrųjų daugelis buvusių technikumų, tapę kolegijomis, pagal savo mentalitetą, darbo stilių ir toliau liko technikumai. Mūsų pirmtakai palaimino, kad kolegijose, kaip ir universitetuose, vadovus rinktų tarybos.
VEIDAS: Universitetai ir kolegijos jungsis ir mirinės be jūsų ir ministerijos įsikišimo. Bet ar jūs galite garantuoti, kad šiandieniniai abiturientai gaus diplomus, jog jie neliks be nieko jei jų pasirinktos tuštėjančius aukštosios mokyklos bankrutuos.
D.P.: Reikia stoti ten, kur yra rimta mokykla, turinti pakankamą studentų skaičių ir rengia rinkai reikalingus specialistus, kurie galės darbintis tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje ES šalyje. Jei abiturientų nepurto fizika, chemija, matematika, geometrija, tai reikėtų stoti į technologinės krypties studijas. Šitų specialistų poreikis tiek Lietuvoje, tiek ES yra didžiulis.
VEIDAS: Ką Vyriausybė, atsižvelgusi į prastėjančias demografines tendencijas, žada daryti su kitų metų švietimo biudžetu: paliks tokį patį ar mažins?
D.P.: Klausimas provokacinis. Ministerija jau ruošiasi susitikimui su premjeru ir jo komanda dėl kitų metų biudžeto. Iš tikrųjų šiandien švietimas gauna tik 4,7 proc. nuo BVP. Tuo tarpu ES rekomenduoja skirti ne mažiau kaip 6 proc. nuo BVP. Ankstesnė Vyriausybė, parengusi šių metų biudžetą, pinigus švietimui mažino dėl krizės, tad mes dabar turime apie ką pasišnekėti su koalicijos parneriais.
VEIDAS: Daugybė ekspertų kritikuoja ES parmos skirstymą švietimui ir mokslui per 2007 –2013 m. finansinį laikotarpį: pristatyta gausybė slėnių, bet rezultato nematyti. Tad įdomu, kaip koreguosite 2014-2020 m. perspektyvos lėšų skyrimą?
D.P.: ES keičia paramos lėšų skyrimo taisykles. Infrastruktūros projektams, naujiems slėniams statyti pinigų nebebus skiriama. Dabar bus finansuojami vadinami mirties slėniai. Mat Europa labai išsiskiria savo mokslo lygiu: tyrinėjimais, publikacijom, kurie sudaro apie trečdalį visos pasaulio mokslo produkcijos, bet yra didžiulis plyšys tarp mokslo pasiekimų ir jų įdiegimo į gamybą. Šis procesas vadinamas mirties slėniu. Tad pagrindinis ES tikslas, kad mokslo atradimai eitų tiesiai į gamybą.
Mano, kaip ministro tikslas, artimiausiu metu susodinti mokslininkus, kurie elgiasi, kaip mokslininkai ir verslą, kuris nieko nenori įsileisti, kad jie pradėtų bendradarbiauti.
Antra vertus, gali būti, kad kai kurie slėniai nieko nesukurs, jie liks tik universitetų materialinės bazės pagerinimu. Na, ką gi, gal irgi nėra blogai: pasistatė geresnį pastatą, nebėga stogas, tad nereikės jo remontuoti 10-15 metų.
Kita vertus, yra slėnių, ypač Kaune, kurie sukasi labai sėkmingai. Pirmiausia, KTU. Gal šitai lemia ir tai, kad KTU vadovauja labai verslus žmogus Petras Baršauskas. KTU slėnis sėkmingai dirba su Stanfordu, prikurta įvairių mokslo ir verslo įmonėlių.

Naujasis švietimo ir mokslo ministras prof. dr. Dainius Pavalkis į šį postą atėjo žadėdamas visų pirma gerinti mokslo ir studijų kokybę. Nors šūkis toks pat kaip ir pirmtakų, jis ketina nekartoti jų klaidų ir jau yra susidėstęs keletą konkrečių idėjų, kaip to siekti. Pradėkime nuo aukštojo mokslo, kurio problemos beveik trisdešimt metų Lietuvos ir užsienio universitetuose dėstytojavusiam D.Pavalkiui gerai žinomos.
D.P.: Man keista, kad niekas Lietuvoje šiandien negali pasakyti, kokios kokybės absolventus rengia viena ar kita aukštoji mokykla. Išanalizavau Darbo biržos darbdavių ieškomiausių darbuotojų ir bedarbių profesijų sąrašus. Nežinau, ar kas gali suprasti, kaip iš šių dviejų sąrašų pirmųjų dešimtukų gali sutapti aštuonios profesijos. Pavyzdžiui, daug buhalterių be darbo, bet jų ir labai trūksta. Peršasi mintis, kad jie dirba nelegaliai, plius pasiima bedarbio pašalpą. Išanalizuosime, kokia atitiktis tarp darbo rinkos poreikių ir to, ką rengia aukštosios mokyklos. Tai bus vienas pagrindinių aukštųjų mokyklų finansavimo kriterijų.
Dabartinė situacija diktuoja sekantį žingsnį – būtinai turime įtraukti darbdavius į mokymo programų, ypač technologinės srities, rengimą, studentų mokymą.
Trečia, į akis krito begalinis programų krypčių skaičius. Daugelyje mokoma vadybos ar socialinių mokslų profesijų, kurių ir bedarbių sąraše yra pakankamai ženklus skaičius. Visi bando prisivilioti populiariomis studijų programomis, net jei neturi nei sąlygų, nei galimybių rengti tokius specialistus. Šiemet peržiūrėsime studijų programas, kas bus viena iš sudėtinių studijų kokybės gerinimo priemonių.
VEIDAS: Vis kartojama, kad valstybės poreikius ir studijas ši Vyriausybė reguliuos keisdama krepšelių sistemą, pereidama prie valstybės užsakymo modelio. Kaip tai atrodys konkrečiai ir kada to imsitės?
D.P.: Vyriausybės programos projekte iš pradžių buvo įrašyta visai atsisakyti krepšelių. Ar aš tam pritariau? Ne. Bet tuo metu dar nedalyvavau diskusijose, o kai tapau ministru, jau buvo priimtas sprendimas atsisakyti visiškai liberalaus krepšelio skirstymo metodikos. Manau, tai teisinga. Valstybė turi finansuoti tai, ko reikia valstybei, o ne tai, ko nori dvyliktokai. Pavyzdžiui, valstybė finansuoja nedaug miškininkystės, agronomijos, žemės ūkio technikos inžinerijos specialybių studentų, nors valstybės poreikis joms yra, o žmonės, kurie baigs šias specialybes, tikriausiai neišvažiuos iš Lietuvos. Arba, pavyzdžiui, slaugytojai – jų reikia, bet didžioji jų dalis dėl liberalios krepšelių sistemos patys moka už mokslą.
Liberalaus krepšelio skirstymo principo tikrai atsisakysime, tačiau dabartiniame etape permainos bus dalinės: didinsime studijų krypčių, pagal kurias skirstomos valstybės finansuojamos vietos, skaičių. Tad tokioms valstybei reikalingoms specialybėms, kaip miškininkai ar inžinieriai, nebereikės konkuruoti su žymiai populiaresnėmis studijų programomis. Be to, tų studijų programų, kurių negalime finansuoti per krepšelį, nes į jas stoja jaunimas, dažnai neturintis aukštų visų disciplinų balų, pavyzdžiui, policijos ar trenerių,, spręsime per tikslinį finansavimą.
Viešai paskelbiau įsakymo dėl krepšelių projektą, kad visi suinteresuotieji pateiktų siūlymus. Bet šiemet tikrai nebus taip, kad vienos ar kitos programos, vienos ar kitos aukštosios mokyklos finansavimas pasikeis dešimtkart. Išimčių bus: sakykim, studijuoti miškininkystės dažniausiai atvažiuoja jaunimas iš rajonų, vidurkiai jų nekokie, bet šių specialistų trūksta, todėl gal nuo dviejų krepšelių padidinsime iki dešimties. Bet taip bus tik keliose mokymo programose. Labai stipriai pakeisti proporcijas būtų neteisinga ir aukštųjų mokyklų, ir visos sistemos atžvilgiu.
VEIDAS: Bet ar priimdami į universitetus su menkais balais nepaversime aukštosios mokyklos proftechnine? Ar saugant aukštojo mokslo prestižą nesiūlysite įtvirtinti „praeinamo“ balo kartelės?
D.P.: Kai kurios aukštosios mokyklos priima su tokiais pažymiais, kad ojojoj. Manau, tai nenormalu. Studijų kokybės gerinimo programos svarstyme užsirašėme peržiūrėti šį klausimą ir, ko gero, fiksuoti minimalų praeinamą balą.
VEIDAS: Vis dėlto kas konkrečiai suformuluos tąjį valstybės užsakymą? Ir kas garantuos, kad jaunuolis, studijavęs pagal valstybės užsakymą gaus darbą? Kas atsakys, jei darbo rinkos prognozės nepasitvirtins? Ironizuojama, kad gal bus paskyrimai, kaip sovietiniais metais.
D.P.: Tai demagogija, jokių garantuotų darbo vietų, žinoma, negali būti. Kaip nuspręsiu dėl krepšelių skirstymo? Po liberalų valdymo atkuriu liberalaus demokratinio valdymo instituciją – ministerijos kolegiją. Jos pirmas uždavinys ir bus aptarti bei patvirtinti krepšelių skirstymą.
Žinoma, darbo rinkos pokyčius prognozuoti nelengva. Ne veltui pasaulyje diegiamos vadinamosios lanksčiosios studijos, kai pagal modulius studentai renkasi kreditus, o paskutiniais mokslo metais pagal situaciją darbo rinkoje pasirenka papildomus. Taip iš universiteto galima išeiti gal net su kitos specialybės, nei pasirinkai stodamas, diplomu. Tokia sistema leidžia lanksčiau prisitaikyti prie darbo rinkos.
VEIDAS: Darbo rinkos ekspertai yra siūlę metams kitiems visai nerinkti vadybos ar teisės studentų. Kaip suderinti stojančiųjų norus su valstybės poreikiais?
D.P.: Girdėjau ir aš tokius siūlymus. Dažnai jaunimas stoja mokytis ten, kur mokslas lengvesnis. Bet ar todėl, kad ten lengviau studijuoti, valstybė turi finansuoti jų studijas? Bandysime balansuoti valstybės poreikius ir jaunimo norus ir krepšeliais, ir tiksliniu finansavimu, o teisės, vadybos krepšelių mažėjimas bus didesnis nei kitur.
VEIDAS: Žadate mažinti studijų programų. Jau girdžiu rektorius protestuojant, kad pažeidžiate universitetų autonomiją.
D.P.: Universitetai, nors ir turi autonomiją, bet gauna viešuosius finansus tam, kad parengtų valstybei reikalingus specialistus. Man atrodo, kai kurie universitetai per daug susireikšmina su savo autonomija: jei visuomenė juos finansuoja, jie turi būti atskaitomingi visuomenei, tiesa, klausimas kokiais metodais. Ankstesnis ministras Gintaras Steponavičius nesėkmingai bandė tai daryti per universitetų tarybų instituciją. Mes bandysime ne tik per krepšelius, bet ir kitus finansavimo instrumentus, pavyzdžiui, per Mokslo tarybą, vertinant aukštąsias mokyklas moksliniu aspektu, per darbo rinkos vertinimus, kiek tą universitetą, jo studijų programas baigusių absolventų užsiregistravo darbo biržoje, kiek plauna indus Londono bare. Šie parametrai ir parodys, ar aukštoji mokykla daro tai, ko reikia valstybei.
VEIDAS:Kaip keisis valstybės finansuojamų studentų skaičius?
D.P.: Pagal projektą į universitetus šiemet planuota priimti per 8 tūkst. valstybės finansuojamų studentų, į kolegijas iki 8 tūkst. Tačiau šie skaičiai buvo numatyti paskaičiavus šiemetinį abiturientų mažėjimą 9 proc. Ketiname švelninti padėtį ir mažinti priėmimą kiek mažiau.
VEIDAS: Kiek realūs siūlymai suvienodinti mokestį už studijas visų studijų programų studentams?
D.P.: Yra kelios krepšelių sistemos. Vienodo mokesčio labiau atitiktų britiškąją. Tačiau Didžiosios Britanijos universitetų biudžete tik 20 proc. pajamų iš studentų, o jei mes suvienodinsime įmokas, manau, biudžetų nesubalansuosime. Skirtingų studijų programų kainos labai skirtingos – šią problemą žinome, įsirašėme prie spręstinų, bet jei kas keisis, tai anksčiausiai nuo 2015 m.
VEIDAS: Koks, Jūsų manymu, optimalus valstybės finansuojamų aukštųjų mokyklų skaičius Lietuvoje?
D.P.: Kol buvau laisvas ir nepriklausomas, turėjau vieną nuomonę, bet dabar ją pasilaikau sau. Iš esmės didesni universitetai turėtų daugiau šansų konkurencinėje kovoje Europos kontekste. Mažesni gali konkuruoti, jei nebent būtų labai specializuoti ir kažkurioje srityje labai „kieti“. Kai pradėsime peržiūrinėti programas, kad visi nerengtų visko, ką sugalvoja, bet susikoncentruotų savo kryptyje, aukštosios mokyklos išsigrynins. Tik taip jos gali pritraukti studentų ir iš Lietuvos, ir iš kitų šalių. Štai Sveikatos mokslų universitete 10 proc. studentų iš užsienio.
Mano pirmtakas G.Steponavičius, bandydamas sujungti universitetus, išeikvojo daug energijos, sveikatos, populiarumo. Reikia mokytis iš svetimų klaidų. Prievartinio jungimo nedarysime.
Be to, kas tikrai ateis ir iki mūsų – tai atviros prieigos universitetai. JAV jau plečiasi didelė naujoviško universitetinio ruošimo banga: universitetai turi po 200 tūkst. studentų, bet jie mokosi daugiau internetinėje erdvėje, kurioje rengia testus, bendrauja su dėstytojais, o pačiame universitete būna tik tada, kai tai neišvengiama.
VEIDAS: Minėjote, kad kitus aukštosios mokyklos iš studentų uždirba tik penktadalį pajamų. Kaip skatinsite ir mūsų universitetus užsidirbti iš mokslo?
D.P.: Tai skaudi tema. Pastaruoju metu investuota labai daug pinigų į universitetų infrastruktūrą kuriant slėnius, bet kol kas turime tik atskirus infrastruktūrinius elementus kiekviename universitete. Jie, žinoma, reikalingi universitetų mokymo ir mokslo bazei. Bet slėnių idėja buvo kita – sukurti tokią infrastruktūrą, į kurią norėtų ateiti verslas, taip pat ir užsienio, nes pas mus turėtų būti pigiau atlikti bazinius tyrinėjimus nei Vokietijoje ar Anglijoje. Tačiau ši problema atrodo užstrigusi, nes universitetuose tais projektais labiau rūpinasi mokslininkai, o ne vadybininkai. Rengiame susitikimą su visų šių infrastruktūrinių objektų vadovais, tarsimės, kaip vystyti slėnius. Tikiuosi, kad universitetams  bus duodama ne šaldyta žuvis, o meškerė, suteiksianti galimybę gauti papildomų lėšų. Tačiau pasakyti, kad visi slėniai, kaip tikėtasi prieš porą metų, tuoj vienas po kito pradės veikti, nedrįsčiau.
VEIDAS: Pagal tarptautinius moksleivių gebėjimų TIMSS, PIRLS, PISA tyrimus lietuvių pasiekimai kuklūs, nors krūviai mokyklose dideli. Ką siūlysite keisti bendrojo lavinimo sistemoje, kad mokymo kokybė gerėtų?
D.P.: Mūsų mokyklos, kaip ir universitetai, neretai moko klasikine didaktine sistema – atėjo mokytojas, papasakojo, plius vaikas gavo ruošinį – pratybų sąsiuvinį, kurį daug kam apsimoka spausdinti, kuriame kažką turi įrašyti, bet patys sklandžiai minčių dėstyti nesugeba.
Mokymo kokybė – tikrai gilus klausimas ir jį spręsti galima tik kompleksiškai. Reikia keisti požiūrį į mokymą, kad visa sistema dirbtų.
Turime diegti mokyklose šiuolaikines technologijas mokymui ir savikontrolės testams, naują laboratorinių kabinetų įrangą. Neapsieisim be žinių kontrolės ne tik baigus mokyklą – logiškas klausimas dėl tarpinių egzaminų aštuntoje, dešimtoje klasėse, o gal ir dažniau. Vaikus reikia pratinti prie žinių testavimo, bet testai turėtų būti „nepikti“, kad neįvarytų jiems streso, galima būti diegti ir savitestavimo sistemą.
Vyriausybės programoje įrašytas mokyklų vadovų kompetencijos vertinimas. Ir, žinoma, nepajudėsime pirmyn be mokinių tėvų aktyvesnio dalyvavimo mokyklos gyvenime.
VEIDAS: Tad nuo ko pradėsite keisti tą požiūrį į mokymą?
D.P.: Pirmiausia pažiūrėsime, kas vadovauja mokykloms.Yra sena lietuviška patarlė, kas nuo ko genda. Nesakau, kad tik nuo mokyklų vadovų viskas priklauso. Vis dėlto ilgai dirbantys direktoriai dažnai nenori priimti naujų pedagogų, nenori pasikeitimų, o kai kurie net bijo kompiuterio, kurį laiko ant stalo tik dėl grožio.
Vyriausybės programoje įrašyta mokyklų vadovų rotacija, nors aš sakyčiau, kad reikia ne kiek rotacijos, kiek atestacijos – kas kokie penkeri metai reiktų žmogų pakelti nuo krėslo ir pažiūrėti, ko jis vertas. Bet jei atėjo mokyklai vadovauti atėjo 35-erių žmogus ir jis pasiekia gerų rezultatų, nemanau, kad po dešimt metų reikia būtinai pakeisti. Svarbu, kad neatsirastų bendra kraujotaka su kėde.
VEIDAS: Ekspertai siūlo rengti pedagogų atestacijas, šie priešinasi. Kokia Jūsų pozicija?
D.P.: Kai suaugusį žmogų egzaminuoja kiti, sunkiai toleruojama, bet siūlysime patiems mokytojams pasitikrinti žinias. Diskutuojame apie sistemą, kurioje mokytojas galėtų prisijungti anonimiškai ir prasiatestuoti. Gal tada suėjus pensiniam amžiui, kai kas priimtų kitus sprendimus.
VEIDAS: Kaip spręsite finansinę būtinybę optimizuoti mokyklų tinklą su noru išlaikyti mokyklas provincijoje?
D.P.: Pradinukams tikrai bus daromos išimtys. Kiek ir kur išlaikysime jų mokymą, konkrečiai dar negaliu pasakyti, bet pradinukų vežiojimas man atrodo nonsensas. Nei jiems reikia kokių sudėtingų kompiuterių ar laboratorinės įrangos – artimesnėje namų aplinkai patalpoje žaidimų stiliumi jie dar geriau įsisavintų žinias. O jei mokytoja kur kaime mokys aštuonis ar dešimt vaikų, nemanau, kad tai valstybei bus brangiau nei mokėti už autobusiuką, vairuotoją, kurą ir t.t.
O progimnazijos ir gimnazijos turi būti pakankami gerai įrengtoje mokyklinėje struktūroje su moderniomis priemonėmis, tad į jas kaimo vaikus reikia vežioti.
VEIDAS: Tačiau ar nebus tokios „naminės“ pradinės mokyklėlės neleistos dėl itin griežtų švietimo įstaigoms sanitarinių normų?
D.P.: Per daug persistengta su tomis sanitarinėmis normomis ir darželiams, ir pradinėms mokykloms. Su sveikatos apsaugos ministru prie šio klausimo susitarėme grįžti, nes kartais atrodo, kad sanitarinės normos rašomos tam, kad statybininkai turėtų darbo.
VEIDAS: Kaip vertinate dalies mokytojų siūlymus mokinius, kuriems sunku mokytis mokyklų vyresnėse klasėse, nukreipti į profesinio mokymo švietimo įstaigas?
D.P.: Prievartos neturėtų būti turėtų būti – tai mokinio ir jo tėvų apsisprendimas. Tačiau problema šiandien egzistuoja: pinigai „vaikšto“ paskui mokinį ir niekam ne paslaptis, kad kai kurie tiek mokiniai, tiek ir studentai yra tempiami, kad nenubyrėtų ir švietimo įstaiga neprarastų pinigų. Tai blogina mokymo kokybę. Diskutuojame net apie kompensacinius mechanizmus, kad išmetus prastai besimokantįjį iš kolegijos ar universiteto, jo krepšelio suma kažkiek laiko nebūtų atimama.
Vis dėlto turime pripažinti, kad dabartinis mokyklos modelis orientuotas į tai, kad visi rengiami vidutiniškai. Tada rinka natūraliai gimdo elitines mokyklas, kaip kad Vilniaus Jėzuitų gimnazija ir Licėjus ar Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. Valstybei labai svarbus tiek bendrojo, tiek ir aukštojo išsilavinimo vidutinis lygmuo. Bet vis dėlto Lietuvą į priekį temps tie, kurie gerokai toliau pažengę.
VEIDAS: Ar keisis valstybės finansinis indėlis į privačias švietimo įstaigas ir jų auklėtinius?
D.P.: Bendrojo lavinimo sistemoje pokyčių neplanuojame. Aukštajame moksle prisiėmėme įsipareigojimus finansuoti tuos, kurie įstojo į valstybės finansuojamą vietą nevalstybinėje aukštojoje mokykloje, ir tai tesėsime. Juk jaunuoliai nekalti, kad vyksta reformos. Dėl studijų stipendijų skyrimo naujiems stojantiesiems diskutuosime. O į studijų krepšelius būsimi privačių mokyklų pirmakursiai po 2011 m. Konstitucinio teismo išaiškinimo pretenduoti negali.
VEIDAS: Kokios valstybės švietimo sistema ir kuo Jums labiausiai imponuoja? Iš kokių šalių ir ko galėtume mokytis?
D.P.: Manau, Lietuvai reiktų labiau žiūrėti į Šiaurės šalis – Švediją, Suomiją, Daniją, gal Nyderlandus. Vienas danų profesorius pasakojo, kad pas juos norint pakeisti kokį švietimo įstatymo punktą vienas parlamentas priima pataisą, o sekančios kadencijos jį patvirtina ir tik tada jis įsigalioja, kad nebūtų „maklinėjimo“ iš dešinės į kairę, iš viršaus į apačią. Taip sukuriamas demokratinis stabilumas. Ne veltui ir aš sakiau, kad staigiai nieko nedarysiu, nes stabilumas švietimo srityje labai svarbus. Kur kyšo akivaizdžios klaidos, reikia tvarkyti, bet keisdami neturime apversti laivo.
VEIDAS: Paskutinis klausimas: ar gerai jaučiatės, būdamas Darbo partijos narys?
D.P.: Kas buvo su jos buhalterijomis, nežinau, nes tapau darbiečiu, kai partija, kurios nariu buvau – socialliberalai su jais susijungė. O socialliberalų partijoje buvau, nes man įdomu, kaip atrasti santykį tarp valstybės ir žmogaus laisvės. Socialliberalizmo idėjos dabar plačiai diskutuojamos Europoje, teigiant, kad verslui reikia suteikti laisvę, bet ir įsipareigojimus prieš visuomenę. Ta prasme Darbo partijoje jaučiuosi gerai. Ir šioje partijoje yra daug gerų žmonių, o aš, jei pastebėjote, pakankamai pozityviai nusiteikęs kitų atžvilgiu.

Naujasis švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis žada šioje srityje skalpelio nesigriebti ir priimti kuo nuosaikesnius sprendimus.

Sąmojingas ar arogantiškas, medikas virtuozas ar nevykėlis?
Iš prezidentės Dalios Grybauskaitės gavęs saldainį naujasis švietimo ir mokslo ministras 53-ejų metų Dainius Pavalkis pats pretenduoja tapti… saldainiu žiniasklaidai. Nors dalis kolegų medikų apibūdina jį kaip turintį sveiką humoro jausmą optimistą, kiti peikia, kad jis arogantiškas, nežinantis elementarių mandagumo taisyklių, pacientus kabinete priiminėjantis sėdėdamas ant stalo, visiškai nemokantis bendrauti gydytojas, nuolat „pamaloninantis“ – „ar dar gyva? Maniau, kad jau numirei“ – stiliaus replikomis. Jis jau pirmą pokalbio minutę pradeda tujinti. Bet jei tai netrikdo, greitai pajunti bendravimo malonumą – išgirsti ne valdininko-politiko-roboto, o savito žmogaus mintis.
Nevienareikšmiškai D.Pavalkis vertinamas ir kaip chirurgas. Pats save jis apibūdina taip: „Ekspertu save laikyčiau storosios žarnos chirurginių ligų gydymo srityje, ypač storosios žarnos vėžio. Manau, tiesiosios žarnos vėžio operacijas atlieku geriau nei vidutinis mano specialybės atstovas. Geru gydytoju mane daro neapsimetinėjimas nei prieš ligonį, nei prieš ligą ir tai, kad nebandau perimti Dievo vaidmens. O būti geru gydytoju trukdo gal tik didelis krūvis ir darbo apimtys.“
„Savo srities virtuozas“, „profesoriui tikrai yra ko pavydėti – tai medicininių sugebėjimų, diagnozavimo tikslumo ir auksinių rankų“, „savo srities profesionalas, vienas geriausių storosios žarnos vėžio chirurgų Lietuvoje“ , „jeigu norite greičiau numirti, kreipkitės į Pavalkį. Tikrai padės! 100 % garantija + susimokėta padori suma negrąžinama!“, „arogantiškas kyšininkas“ – taip prieštaringai interneto svetainėje www.pincetas.lt D.Pavalkis vertinamas pacientų.
Beje, nors anoniminių pacientų vadinamas kyšininku, D.Pavalkis – vienas mažiausiai turto užgyvenusių šešioliktosios Vyriausybės ministrų. Ketvirtas nuo galo iš keturiolikos ministrų su 306,8 tūkst. Lt vertės turtu esantis D.Pavalkis, deklaruodamas 2010 m. turtą, nurodė turįs privalomo registruoti turto, verto 193 tūkst. Lt, vertybinių popierių, juvelyrikos ir meno dirbinių, vertų 84 tūkst. Lt, ir 31 tūkst. Lt santaupų. Šiek tiek įspūdingiau atrodo jo valdomo nekilnojamojo turto sąrašas. Vyriausiosios rinkimų komisijos skelbiamais duomenimis, naujasis švietimo ir mokslo ministras turi butą Vilniuje, sklypą prestižiniame Žaliakalnio mikrorajone Kaune, o grafoje „Gyvenamieji namai ar namų dalys, sodo nameliai“ įrašyti objektai Žaliakalnyje ir Kietaviškėse Elektrėnų rajone.

Po partijas nelakstė
“Darbiečių” vadovauti Švietimo ir mokslo ministerijai deleguotas D.Pavalkis politiko karjerą pradėjo ne šioje partijoje. Jis buvo Naujosios sąjungos (socialliberalų) partijos narys, jos sąraše 2008 m. kandidatavo į Seimą, o 2011 m. dalyvavo savivaldybių tarybų rinkimuose. Po nesėkmingų rinkimų socialliberalams, kaip savarankiškai partijai, išnykus – įsiliejus į Darbo partijos gretas, su jais „darbiečių“ sąrašą papildė ir D.Pavalkis.
Taigi klaidžiojančiu partiniais labirintais siekiant sau naudos ar posto šio ministro tikrai nepavadinsi. Beje, jo pavardės nebuvo Darbo partijos kandidatų sąraše į Seimą per rinkimus spalį. Buvęs socialliberalas prisimintas tik prezidentei išbrokavus senųjų “darbiečių” pretendentus vadovauti švietimui ir mokslui. Taigi galima sakyti, kad D.Pavalkis Darbo partijai labiau reikalingas ir naudingas, nei partija jam.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.