BFL

20-asis festivalis „Kino pavasaris“ šią savaitę išrinko geriausius Lietuvos kino kūrėjus. Geriausiai žiūrovų įvertintu lietuviškos tematikos festivalio filmu pripažinta dokumentinė juosta „Gyvenimas yra šventas“, pasakojanti apie Kolumbijos lietuvį, buvusį Bogotos miesto merą Antaną Mockų. Filmą kūrė tarptautinė dokumentininkų komanda, kuriai vadovavo danų kinematografininkas Andreas M.Dalsgaardas. Tai – antrasis šio režisieriaus darbas, skirtas A.Mockui: anksčiau lietuvį, drąsiai metusį iššūkį Kolumbijoje vyravusiai smurto ir prievartos kultūrai, jis pristatė savo filme  „Greitėjantys miestai: Bogotos pasikeitimas“.

„Kino pavasario“ žiūrovai festivalio metu rinko geriausią metų Lietuvos aktorę ir aktorių. Geriausia aktore šįmet pretendavo tapti Jurga Šeduikytė, Aistė Diržiūtė bei Severija Janušauskaitė. Daugiausiai balsų surinko A.Diržiūtė (nuotr.), sukūrusi vaidmenį Alantės Kavaitės filme „Sangailės vasara“. Jos debiutas kino ekrane sulaukė ir tarptautinio pripažinimo – A.Diržiūtė vienintelė iš Rytų Europos šįmet buvo pakviesta dalyvauti kylančioms Europos kino žvaigždėms skirtoje tarptautinėje programoje „European Shooting Stars“. A.Diržiūtė baigia vaidybos bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jos kursas, kuris buvo surinktas specialiai Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui, savo paruoštus diplominius spektaklius jau rodo šio teatro repertuare.

Vytautas Kaniušonis, Marius Repšys ir Andrius Žiurauskas susikovė dėl Geriausio metų aktoriaus apdovanojimo. Juo didžiuotis gali M.Repšys, nusifilmavęs komedijoje „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Šis vaidmuo kine aktoriui anaiptol nėra pirmasis, anksčiau jį matėme trumpo metražo juostose „Man septyniolika“, „Bergenas“, „Porno melodrama“.

Geriausiu studentišku filmu buvo pripažintas režisieriaus Lino Mikutos dokumentinis filmas „Pakeleiviai“, kuriame autorius naudoja savo paties kelyje pavėžėtų ir sutikusių būti filmuojamais žmonių atsivėrimus. O specialus „Kino pavasario“ garbės apdovanojimas atiteko Vilniuje viešinčiam lietuvių kilmės režisieriui Michaeliui Hazanaviciui už šįmet festivalyje pristatytą jo naująjį filmą „Ieškojimai“, vaizduojantį tarptautinės humanitarinės misijos atstovų, dirbančių Čečėnijoje, kasdienybę ir jų beviltiškus bandymus padėti nuo Rusijos armijos išpuolių besitraukiantiems vietos gyventojams.

Savaitgalį prasidėjo “Poezijos pavasario” renginiai. “Veidas” kalbina poetą ir verslininką Gintarą Bleizgį, festivalio išvakarėse pristačiusį septintąją poezijos knygą “Kai sėlinsi manęs”.

“Liūdna knyga. Joje tiek mirties”, – atsidūstu pokalbio pradžioje. “Ir žmona taip sako… O man atrodo tiesiog labai rami. Dauguma eilėraščių rašyti 2010-aisiais ir vėliau, todėl tai ilgo periodo knyga. Keista, bet dažniausiai prie jos sugrįždavau pavasariais ir vasaromis, kai gamta labai gyvybinga. Todėl mirties tema čia reiškia ne tiek išnykimo liūdesį, kiek suvokimą, kad žydėjimas – itin laikinas. Dabar ir klimatas pasidarė toks, kad vaismedžiai apsipila žiedais kone vienu metu ir labai greitai visas tas grožis išnyksta, subyra. O ir pats, artėdamas prie 40-mečio, pradedu suvokti, kad daug ko mano gyvenime jau nebebus. Nebebus dar smarkesnio žydėjimo”, – garuojant jazminų arbatai ramiai dėsto Gintaras.
Per minėtus ketverius metus buvo tarpų, kai jis rašė kitokius eilėraščius: 2012-aisiais pasirodė rinkinys “Sodas”, dar vienas turėtų gulti ant stalo šių metų žiemą. Atrodytų, pats kūrybinis įkarštis, o eilėraščiuose vis viena – “mirties kaukė ledinės grimasos”, “sunkios tuščios pievų įkapės”, “pajuodęs debesis tarsi replės traiško hermetišką zylių pasaulį”. Ir netgi naktį jazmine po langu švilpiantis paukštis primena laikinumą: “išsikvėpink mirtie kai sėlinsi manęs…”
“Kaip krikščionis, stengiuosi sekti šventųjų pavyzdžiais ir eiti šventėjimo keliu, nors jaučiu, kokia begalybė nuo jo skiria. Žinau, kad po mirties Kristaus aukos dėka būsiu apvalytas, bet kaip ištverti tarp apreiškimo ir kasdienybės plytinčią naktį ir nepaklysti? Kasdienybėje žmogus neįžvelgia esmių. Tai, kas materialiame pasaulyje atrodo rimta, iš tiesų tėra šypseną keliantys dalykai. Nes to, ką matei prieš sekundę, kitą sekundę nebelieka. Praskrido paukštis, vėjas pakėlė jo plunksną, kuri įsirašė mano atmintyje… Viskas išpustoma tą pat akimirką, kai ją suvokiame. Tai irgi mirtis. Gyvename nuolatinėje mirtyje, bet jos neverta bijoti, nes gebėjimas prisitaikyti prie nuolat kintančių akimirkų, vaizdų ir paties savęs ir yra būdas išlikti. Man nebaisu, kuo būsiu po sekundės, lygiai taip pat nebaisu, kuo virsiu baigęs gyventi šitame kūne, nes tai tebus mano kitimo dalis”, – dėsto jau du dešimtmečius baptistų bažnyčiai priklausantis pašnekovas.

Vienintelis dalykas, kurį žinau
Čia primenu kitą Gintaro eilėraštį apie trisdešimt penkerių metų kaimynę, po chemoterapijos skarele apsirišusią galvą. “Aš žinau kaip ji bijo”, – liudija eilutė. Poetas sako, kad vaizdas atkeliavo iš realybės: du vaikus auginanti jo kaimynė išties buvo priversta kovoti su liga pačiame gyvenimo žydėjime. Šiek tiek anksčiau jam teko stebėti savo paties sunkiai sirgusią mamą, lankytis ją slaugiusioje ligoninėje, matyti kitų mirtį pasitinkančias motinas. Todėl moterų baimes, netgi subtiliai slepiamas, teigia jaučiantis ir atpažįstantis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Per dvi festivalio „Kino pavasaris“ savaites „Forum Cinemas“ kino centre „Akropolyje“ žiūrovai išvys daugiau kaip trisdešimt filmų. „Pats populiariausias filmas “Akropolyje” – festivalio atidarymo filmas „Glorija”, į kurį žiūrovai išpirko visus iki vieno bilietus.
Tiems, kurie mėgsta pasijuokti, festivalio programos sudarytojai rekomenduoja puikias „Viasat“ komedijas. Jei dar neteko skaityti 2010-ųjų perkamiausios Švedijoje knygos „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“, lauks puiki proga pamatyti šios subtilaus humoro kupinos istorijos ekranizaciją. Aistringus ir beprotiškus vasaros nuotykius žada nuotaikinga prancūzų komedija „Blondinė, brunetė ir karinis paradas“.

Abejingų neabejotinai nepaliks kino genijų brolių Joelio ir Ethano Coenų muzikinė drama „Groja Liuvinas Deivisas“. Pagrindinį vaidmenį jame sukūrė „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuotas Oscaras Isaacas.  „Meistrų“ kategoriją „Akropolyje“ atstovauja ir daugiau puikių filmų: dviejų aktorių Romano Polanskio juostą „Venera kailiuose“, linksmą futuristinę satyrą apie egzistencijos prasmę „Zero teorema“, melancholišką komediją „Nebraska“, Pietų Korėjos režisieriaus Bing Joo-ho dramą apie išlikimą ir kovą tarp socialinių sluoksnių – „Sniego traukinys“ ir daugelį kitų.

Prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ pasirūpino, kad „Kino pavasario“ metu nenuobodžiautų ir vaikai – visai šeimai siūloma širdžiai miela istorija apie žmogaus ir šuns draugystę „Gražuolė ir Sebastianas“. Du dokumentiniai filmai rekomenduojami visiems adrenalino mylėtojams – „Bėgimas su buliais Pamplonoje 3D“ ir „Snieglentininko istorija“.

Aktoriaus Matthew McConaughey gerbėjai kviečiami pažiūrėti festivalių favoritą „Dalaso klubas“. Jo herojui, sergančiam AIDS, lieka gyventi trisdešimt dienų, kai jis pradeda ieškoti nelegalaus būdo pasveikti. Veiksmo filmus mėgstantys žiūrovai neabejotinai rinksis australų detektyvą „Paslapčių kelias“.

Kovo 19 dieną prasideda devynioliktasis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. Kokius filmus verta pamatyti?

Šiemet šiltas ir saulėtas pavasaris mikliai ištirpdė sniegą, išvarė žiemą, pasitiko anksčiau parskridusius paukščius. Lietuvos kino rinką per pirmuosius du metų mėnesius ypač sustiprino lietuviškos premjeros, bet komerciniame repertuare tarp animacinių šeimyninių pagundų nepasiklydo rimti ir kokybiški filmai („Oskaro“ premijos laureatas „12 vergovės metų“, „Amerikietiška afera“, „Volstrito vilkas“).
Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ pratęs antiholivudinio, kitokio, gero kino laiką dar dviem savaitėms. Į Vilnių ir Kauną iš skirtingiausių pasaulio kraštų atskris brandūs, aktualūs, provokuojantys, skandalingi, radikalūs, romantiški, egzotiški, linksmi, spalvingi ir skanūs filmai.
Naivu tikėtis, kad tarp pačių aktyviausių „Kino pavasario“ žiūrovų atsiras narsuolių, kurie pasiaukotų praleisti kine beveik 12 parų. Būtent tiek laiko reikėtų visų atrinktų filmų peržiūrai. Festivalis pasistengė aprūpinti ištikimą nuolatinę publiką, plaukiančius pavėjui paskui madą lankytis „Kino pavasaryje“ ir pirmą kartą užsukusius į svečius naujus žiūrovus plačia pasirinkimo įvairove. Per dvi savaites keturiolikos salių ekranus užpildys ypač skirtingų nuotaikų, išbandymų ir žanrų kūriniai. Jie pažadins po žiemos sustingusį smalsumą domėtis kokybiškais ir nepaprastais filmais, kurie dažnai ištrauks žiūrovus iš komforto zonos ir skatins mąstyti.
Visuomet sudėtingiausia patarti, ką rinktis, kam teikti pirmenybę, o ką galbūt praleisti. Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kine nori patirti vis kitokių emocijų. Pamėginkime suskirstyti reikšmingiausius filmus grupėmis ir bent šiek tiek sukonkretizuoti kriterijus „už“ arba „prieš“.

Žiūrovai jau išsirinko favoritus

Jeigu pageidaujate vadovautis minios instinktais ir eiti tik į daugumą dominančius filmus, tai jus išgelbės išankstinio pardavimo statistika. Kovo 1 d. prasidėjusi prekyba bilietais atskleidė pradines tendencijas ir teorinius publikos favoritus. Ryškiu lyderiu tapo „Kino pavasario“ atidarymo ceremonijai parinkta Čilės režisieriaus Sebastiano Lelio komiška drama „Glorija“ apie vienišą garbaus amžiaus moterį, kuri mėgsta dainuoti, trokšta patenkinti neišblėsusį seksualinį apetitą, nebijo romantiškų paklydimų, džiaugsmingai jaučiasi laisva ir nepriklausoma.
„Viasat“ komedijų rinkinį pradedantis švediškas linksmas nuotykis „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ tikriausiai įstrigo atmintyje po perskaitytos juokingos knygos. Kanų festivalio žiuri prizą pasiėmusi drama „Koks tėvas, toks ir sūnus“ į žiūrovų glėbį patenka dėl visoms amžiaus grupėms įdomios istorijos apie dvi skirtingas šeimas su sukeistais berniukais ir ketvirtą kartą į „Kino pavasarį“ grįžtančio japonų režisieriaus Hirokazu Kore-edos. Trimis „Oskarais“ apdovanotą tikrų įvykių dramą „Dalaso klubas“ skatina būtinai pamatyti spaudoje ir televizijoje linksniuojamas pavadinimas, aktorių Matthew McConaughey ir Jaredo Leto benefisai, prisiminimai apie kanadietį režisierių Jeaną Marcą Vallee („Cafe de Flore“).
Tarp favoritų nuspėjamai įsitaisė antiromantinė komedija „Savaitgalis Paryžiuje“ su geriausiu San Sebastiano kino festivalio aktoriumi Jimu Broadbentu ir šauniai parodyta pagarba maestro Jeanui Lucui Godard’ui, Kanuose antrą vietą užėmęs (“Grand Prix”) galbūt geriausias brolių Coenų kūrinys „Groja Liuvinas Deivisas“ apie muzikines svajones išgarsėti 1961-ųjų Niujorke ir visišką nevykėlį dainininką, kuriam tiesiog viskas nesiseka. Romanas Polanskis, gundančią fatališką moterį suvaidinusi jo žmona Emmanuelle Seigner ir charizmatiškasis Matthieu Amalricas neabejotinai vilioja išbandyti teatrališką vyro ir moters dvikovą „Venera kailiuose“.

2×2

Bilietai mikliai tirpsta į „Oskarui“ nominuotą ir Palestinai atstovaujantį „Omarą“, kurį režisierius Hany Abu Assadas įpainioja į pavojingą meilės romaną laipiojant per gigantišką sieną ir į specialiųjų tarnybų spąstus su šantažu šnipinėti savo draugus. Kartu su šiuo filmu verta pamatyti, kaip beveik panašią intrigą mezga Izraelio režisierius debiutantas Yuvalas Adleris „Betliejuje“, kuriame Palestinos ir Izraelio konfliktas vaizduojamas iš priešingos perspektyvos.
Vilniaus publikos mėgstamas ir garbinamas korėjietis Kim Ki-dukas šiemet bus minimas dviejuose filmuose. Vėlyviems seansams sąmoningai suplanuota ir jo paties režisuota „Mėbijaus juosta“ jau išgarsėjo nesutarimais su cenzūros žirklėmis, sensacingais skandalais ir nepatogia provokacija, kurią auditorija gali išgliaudyti kaip beprotišką komediją apie šiek tiek pakrypusią geismų link šeimą. Kur kas šviesesnį scenarijų Kim Ki-dukas parašė komiškam trileriui „Raudona šeima“, kuriame pavyzdinę šeimą vaidinantys Šiaurės Korėjos šnipai-samdomi žudikai atranda kardinaliai kitokią Pietų Korėją, negu jiems įteigė komunistų rėžimas.

Būtiniausi meistrai

Jeigu vis dėlto ketinate plaukti prieš srovę ir atrasti įsimintinų autorinio kino šedevrų, tai nedvejodami pasitikėkite Tsai Ming-liangu (Venecijos “Grand Prix” apdovanota tekančio, lašančio, lyjančio vandens drama „Benamiai šunys“, ypač lėto ir budistinio pasivaikščiojimo eksperimentas „Kelionė į Vakarus“, trumpas sugrįžimas į gimtuosius namus ir vaikystės priminimai „Laiškuose iš Rytų“) ir Aleksejumi Germanu (daugiau nei 50 metų brandinta ir 13 metų gaminta mokslinės fantastikos drama „Sunku būti Dievu“ ir dar reta galimybė išvysti keturis ankstesnius jo kūrinius).
Prie sunkiųjų ir būtinų pamatyti „Kino pavasario“ perlų svarbu įsidėmėti vokiečių dokumentinių filmų kūrėjo Philipo Groeningo unikalios struktūros ir nenuosekliai papasakoto siužeto šeimos dramą „Policininko žmona“. Neprognozuotą ažiotažą per išankstinį pardavimą sukūrė ilgiausias festivalio filmas „Norte. Istorijos pabaiga“, įrodantis, kad Lietuvos žmonės domisi kantrybės reikalaujančia meistriška kūryba ir kad jų negąsdina net 4 val. 10 min. juostos trukmė.

Plakatinės žvaigždės nepatogiose situacijose

Jeigu norite išvysti populiarius ir dažnai matomus aktorius, atliekančius jiems neįprastą vaidmenį, tai sėskite į korėjiečių vizionieriaus Bong Jong-ho režisuotą ir „Kino pavasario“ numylėtinio Park Chan-wooko prodiusuotą 35 mln. JAV dolerių biudžeto futuristinį trilerį „Sniego traukinys“ su neatpažįstamu Amerikos superherojumi Chrisu Evansu (komiksiniai trileriai „Kapitonas Amerika“, „Keršytojai“), sarkastiškai nugrimuota Tilda Swinton, rumunų naujosios bangos filmų etatiniu veidu Vladu Ivanovu, nuolat riedančio traukinio lokomotyve pasislėpusiu vadu Edu Harrisu ir garsiausiu korėjiečiu Song Kang-ho.
Iškart po „Kino pavasario“ Ch.Evansas vėl skraidys su Kapitono Amerikos šarvais ir gelbės pasaulį su akrobatiškąja Juodąja Našle Scarlett Johansson, kuri britų režisieriaus Jonathano Glazerio fantastiniame trileryje “Po oda” apsinuogina intymiausiam karjeros vaidmeniui – čia ji yra sekso ištroškusius vyrus naikinanti gundanti ateivė, kuriai teks patirti nepažįstamą agresiją ir smurtą.
Nuolat stebinantis Terry Gilliamas fantastiniame komiškame trileryje „Zero teorema“ įdarbina išvaizdą pakeitusį dviejų „Oskarų“ laureatą Christopherį Waltzą, nudažo plaukus mėlynu kostiumu aprengtam niekšui Mattui Damonui ir priverčia T.Swinton skaityti pranašystes iš televizoriaus ekrano. Trilogijose „Matrica“ ir „Žiedų valdovas“ ryškiai pasižymėjęs australas Hugo Weavingas grįžo namo vaidmeniui detektyviniame trileryje „Paslapčių kelias“ apie vienišo aborigenų kilmės pareigūno kovą su korupcija policijoje, kengūrų medžiotojais, agresyvių šunų veisėjais ir paauglius žudančia narkomafija. Nepamirštamas filmo finalas neleis atsiplėšti nuo efektingo susišaudymo spektaklio, kuriame pokalbius keičia pavėjui švilpiančios snaiperių kulkos ir viską stebintys maitvanagiai.
Geriausias rusų aktorius Konstantinas Chabenskis dalyvauja beveik kiekvienoje dramos „Geografas gaublį pragėrė“ (filmas aplankė bent 70 festivalių) scenoje ir milžiniškomis valios pastangomis mėgina išsivaduoti iš nuobodžios egzistencijos provincijos mieste, nemėgstamo darbo, nelaimingos meilės, nepažabojamo alkoholizmo ir naujai užgimstančių jausmų į dukteris tinkančiai mokinei. Lietuvos merginų mėgstamas ir net dievinamas Ryanas Goslingas rizikuoja pakeisti žavingo jaunuolio reputaciją brutaliame keršto trileryje „Atleidžia tik Dievas“, kuris išprovokavo išskirtinai prieštaringas reakcijas Kanų festivalyje.

Dėl neatsakingo elgesio su šiukšlėmis, kasmet nuostolius skaičiuoja ir atliekų tvarkymo bendrovės, ir gyventojai. Atliekų tvarkymo įmonės „Ecoservice“ duomenimis, per praeitus metus užsidegė ar nepataisomai buvo sugadinta apie 450 vnt. konteinerių, vien Vilniaus miesto savivaldybėje – per 300 vnt. konteinerių. Padaryta žala per praėjusius metus sudarė apie 214 tūkst. Lt.
„Ecoservice“ logistikos vadovo Daliaus Čepulio teigimu, dažniausia tokių liepsnojančių konteinerių priežastis – karšti pelenai, taip pat neužgesintos nuorūkos, kitos atliekos, pasižyminčios degumu. Pasitaiko ir tyčinio padegimo atvejų.
D. Čepulio duomenimis, dėl karštų pelenų įvyksta net 90 proc. konteinerių gaisrų individualių namų savininkų valdose. Švarindamiesi įvairias šiukšles ir atliekas gyventojai sudegina, o karštus pelenus pila į konteinerius.
„Buitinių atliekų konteineriai netrūksta užsiliepsnoti, o iš jų telieka plastmasės gabalas“, – reziumuoja D. Čepulis. Pastebėjus rusenantį konteinerį, jis kviečia gyventojus įsiplieskiančią ugnį užberti žemėmis ar iškviesti gaisrinę.
Ypač gyventojai rizikuoja krosnyse, židiniuose ar kuro katiluose degindami plastmasę, kitas atliekas, kurios irdamos išskiria nuodingas medžiagas. Degindami nereikalingus buities rakandus, plastmasės, seno šiferio atliekas, jie rizikuoja ir savo turtu, ir sveikata, net gyvybėmis.
„Ne taip seniai nutikusi istorija – močiutė nusprendė atsikratyti PET butelių, užkimšdama jais krosnį. Dalis krosnies išlėkė į orą. Džiaugiuos, kad savininkei pasisekė ir pavyko išvengti skaudžių pasekmių jai pačiai. Toks žaidimas su ugnimi galėjo baigtis gerokai tragiškiau“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pavasarinio švarinimosi metu surinktas augalinės kilmės atliekas, ypač virtuvės, sodo atliekas, „Ecoservice“ atstovas pataria kompostuoti. Tokiu būdu galima „atsikratyti“ daugiau nei 50 proc. atliekų. Tuo metu pelenai taip pat gali pasitarnauti kaip naudinga trąša dirvožemiui. Žinoma, jei jie susidarė ne deginant plastmasę ar kitas nedegintinas atliekas.
Gyventojams, neturintiems žemės, kurią galima būtų patręšti, pelenus rekomenduojama atvėsinti ir tik po to pilti į konteinerius. Kovodama su neatsakingu gyventojų elgesiu bendrovė probleminėse vietose yra išstačiusi specialius metalinius konteinerius. Jais aprūpinti dažnais konteinerių gaisrais pasižyminčių Vilniaus, Šilutės, kitų miestų gyventojai.
Daugiau informacijos ieškokite www.ecoservice.lt

Kovui savo premjeromis bus sunku prilygti pirmiesiems metų mėnesiams, kada pasirodė pačios karščiausios juostos. Vis dėlto mėnesio gale kinomanus pradžiugins jau devynioliktą kartą vyksiantis „Kino pavasaris“.

Iš kovą kino salėse pasirodysiančių naujų juostų ryškiausi yra Andreso Muschietti režisuotas siaubo filmas „Mama“, Noamo Murro „300: Imperijos gimimas“, Peterio Bergo „Išlikęs gyvas“, Weso Andersono „Viešbutis „Grand Budapest“ ir Stepheno Frearso „Filomena“. Na, o vaikai būriais trauks į kompiuterinės animacijos šedevrą „Ponas Žirnis ir Šermanas“ bei „Tarzaną“.

Iš ko rinktis turės įvairaus skonio žiūrovai

Nors siaubo filmai priimtini ne kiekvienam žiūrovui, ispanų režisieriaus A.Muschietti „Mama“ sulaukė teigiamų atsiliepimų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų. Juosta giriama ir už gerą scenarijų, ir už sukurtą tokią atmosferą, kuri ne tik gąsdina, bet ir daro šį filmą vizualiai gražų.
Paminėsime tik tiek, kad istorija sukasi apie dvi mažametes mergaites, rastas miške, kurios, visų nuostabai, penkerius metus sugebėjo išgyventi visiškai vienos laukinėje gamtoje. Jas priglausti pasišauna jų dėdė ir jo žmona, siekiantys suteikti joms normalų gyvenimą. Vis dėlto tai ne laiminga istorijos pabaiga, o tik košmaro pradžia. Mergaitės slepia didelę ir baisią paslaptį: miške jos buvo anaiptol ne vienos, jas globojo kažkas, ką jos ir vadino „mama“. Ir toji “mama” nepakęs jokios konkurencijos, net jei reikėtų žudyti.
Buvęs krepšinio rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra ir mūsų krepšinio žvaigždynas Lietuvoje plačiai išreklamavo filmą “300″, pasakojantį apie spartiečių (graikų) ir persų mūšį Termopilų tarpeklyje. Šį mėnesį kino teatruose bus pradėtas rodyti šio filmo tęsinys – N.Murro režisuotas „300: Imperijos gimimas“. Jame vaizduojamas jūrų mūšis, nuo kurio priklauso Graikijos likimas. Graikų generolo Temistoklio (Sullivanas Stapletonas) vedami graikų kariai lemtingame mūšyje susidurs su persų pajėgomis, vadovaujamomis sudievinto persų vado Kserkso (Rodrigo Santoro) ir laivyno vadės Artemezijos (Eva Green). Tai įspūdingas daugiau nei dvi valandas truksiantis 3D reginys, sukurtas tokia pat stilistika kaip ir jo pirmtakas. Taigi galima laukti niūrios estetikos įstabios filmo aplinkos, daug efektų, įtaigaus filmo garso takelio.
Prie įtraukiančių juostų priskiriamas ir kino filmas „Išlikęs gyvas“. Jis pastatytas pagal tikrą istoriją, aprašytą profesionalaus kario Marcuso Luttrellio bestseleriu tapusioje knygoje, kurioje pasakojama apie nesėkmingą 2005 m. Afganistane vykdytą karinę operaciją „Raudoni sparnai“. M.Luttrellis išliko vienintelis gyvas iš pasiųstų keturių profesionalių karių, siekusių sugauti arba nužudyti vieną iš Talibano lyderių. Taigi istorija pati savaime vertinga, o kai ją dar režisuoja patyręs karinių dramų režisierius P.Bergas, galima tikėtis tikrai įspūdingo reginio.

Norintiems atsipalaiduoti

O štai filmas „Viešbutis „Grand Budapest“ kvies pasijuokti. Šmaikšti ir intelektuali komedija stilingai atskleidžia viešbučio paslaptis bei intrigas. Veiksmas šiame filme sukasi apie viešbučio administratorių Gustavą (Ralphas Fiennesas), miegantį su beveik visomis savo klientėmis ir tampantį jų paslapčių patikėtiniu, o kartais net ir turtų paveldėtoju, bei apie jaunąjį viešbučio durininką, iš “meistro” besimokantį viešbučio gyvenimo „tiesų“. Vis dėlto tai viešbučio kasdienybė, o istorija prasideda tada, kai netikėtai dingsta brangus Renesanso epochos paveikslas, kurį susigrąžinti – viešbučio garbės reikalas.
Paminėtina ir tragikomedija „Filomena“, pasakojanti apie airės pensininkės (Judi Dench) ir ne pačius geriausius laikus išgyvenančio žurnalisto Martino Siksmito (Steve’as Cooganas) pažintį. Filomena, dar būdama paauglė, pastojo ir dėl to buvo išsiųsta į vienuolyną, o jos kūdikis atiduotas įvaikinti. Ji jo ieškojo bene pusę amžiaus, tačiau vis atsimušdavo į sieną ir likdavo nieko nepešusi. Taigi žurnalistas ryžtasi imtis šios istorijos ir padėti Filomenai. Paminėtina, kad šis filmas buvo teigiamai įvertintas tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, pelnė net keturis BAFTA, tris „Auksinių gaublių“ bei tiek pat „Oskarų“ nominacijų.
O veiksmo filmų gerbėjai dėmesį turėtų atkreipti į Luco Bessono prodiusuotą dinamišką trilerį „Trys dienos nužudyti“. Jame talentingas aktorius Kevinas Costneris atlieka buvusio CŽV žvalgybininko (valdžios samdomo žudiko), kurį kankina mirtina liga, vaidmenį. Liko paskutinė užduotis, kurią įvykdęs jis gali gauti vaistų, reikalingų pasveikti, tačiau jie gali sukelti haliucinacijas. Vis dėlto tai vienintelė išeitis, jei jis nori atnaujinti ryšius su dukra.

“Kino pavasaris”

Kovo 20 dieną ispanų režisieriaus Sebastiáno Lelio filmu „Glorija“ bus atidarytas jau devynioliktas “Kino pavasaris”. Filme “Glorija” „Sidabriniu lokiu“ 2013 m. Berlyno kino festivalyje apdovanota geriausia aktorė Paulina Garcia vaidina 58-erių Gloriją, savo brandžias dienas pavertusią vienu dideliu vakarėliu ir meilės paieškomis. Galiausiai sutikusi pagyvenusį vyriškį Rudolfą ji pradeda matyti santykių ateitį, tačiau viską sumaišo sužinotos jo paslaptys.
Atidarius festivalį rinktis, ką žiūrėti, tikrai bus iš ko. Festivalio metu vyks įvairios konkursinės programos. Tarkime, programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ bus galima pamatyti Rytų ir Centrinės Europos, taip pat Balkanų šalių režisierių filmų. Beje, joje bus galima išvysti ir lietuvišką juostą – Igno Jonyno „Lošėją“. Programa „Baltijos žvilgsnis“ pasiūlys naujų ir niekur anksčiau nerodytų (po 2013 m. sausio 1 d. išleistų) Baltijos jūros regiono režisierių tiek vaidybinių, tiek dokumentinių filmų. O trumpametražiai filmai varžysis net šešiuose konkursuose.
Būtent čia lietuviškų filmų gerbėjai galės tiesiog trypti iš džiaugsmo –  festivalyje bus surengta ne vieno lietuviško filmo premjera: tai Ernesto Jankausko „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, Vytauto Juozėno „Chronos ABC“, Tito Sūdžiaus „Drąsiausias žmogus pasaulyje“ ir „Sedžio“, Kęstučio Kuskio „Džanina“, Tado Vidmanto „Kadagio gatvė“ bei daugelis kitų. Be premjerų, bus galima pamatyti ir jau kurį laiką rodomus lietuviškus filmus, tokius kaip Mariaus Ivaškevičiaus „Santa“, vasario gale pristatytas Mykolo Vildžiūno „Nesamasis laikas“, Agnės Marcinkevičiūtės „Vardas tamsoje“, Emilio Vėlyvio „Redirected/Už Lietuvą!“ ar Audriaus Juzėno „Ekskursantė“.
Norintys išvysti išskirtinius filmus galės rinktis iš “Festivalių favoritų”, “Kritikų pasirinkimo”, “Meistrų” ar “Metų atradimų” programų. O norintieji šiek tiek nestandartinio kino galės pasimėgauti filmais iš Amerikos nepriklausomo kino ar Naujojo Rusijos kino programų repertuaro, o gal net išbandyti ką nors iš kulinarinių filmų programos asortimento.

Prieš 65 metus, 1948 m. gegužės 22–23 dienomis, Lietuvoje vyko vienas didžiausių gyventojų trėmimų, per kurį prievarta iš tėvynės buvo išvežtos 11 345 šeimos, o tai beveik 40 tūkst. žmonių.

J.Stalino imperijoje per visą jo viešpatavimo laikotarpį masiniai trėmimai buvo plačiai taikomi visų pirma kaip represinė priemonė: jų tikslas – izoliuoti esą potencialius režimo priešus ir laikyti žmones nuolatinėje baimėje. Kartu jie davė valdžiai ir didelę ekonominę naudą: mat tolimi Sibiro, Šiaurės rajonai, jų miškų ūkiai, kolūkiai taip būdavo aprūpinami darbo jėga, kurios ten visą laiką trūko.
Planuodamas daugybę trėmimų Kremliaus valdovas ne tik pasinaudojo Rusijos carų patirtimi, bet ir toli juos pralenkė – tiek mastais, tiek žiaurumu. Ypač tai pasireiškė vykdant vadinamąjį buožių, tai yra geriausių ūkininkų, klasės likvidavimą 1925–1931 m.
Tačiau ir vėlesniais metais masiniai trėmimai nesiliovė, kaip tik jų daugėjo: iš „išvaduotų“ Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos sričių, iš užgrobtų Baltijos kraštų 1939–1941 m. Net karo metais neva baudžiant už kolaboravimą su vokiečių okupantais buvo ištremtos ištisos tautos, milijonai žmonių: Pavolgio vokiečiai, Krymo totoriai, čečėnai, kalmukai ir kiti. Todėl ir Lietuvos gyventojai, prisimindami 1941 m. birželio tremties baisumus, su tokia baime laukė grįžtant raudonosios armijos 1944 m. vasarą.

Pasirengimas 1948 m. trėmimui

Naujų trėmimų pavojus iš tiesų buvo realus, bet pirmaisiais pokario metais jie kažkodėl būdavo organizuojami apskričių mastu ir ne vienu metu. O vadino juos banditų šeimų iškeldinimu. Taip iki 1945 m. rugsėjo 15 d. iš Lietuvos išvežta 1200 šeimų (4500 žmonių), iki 1946 m. vasario 20 d. – dar 424 šeimos (1700 žmonių).
O aptariamam didžiajam trėmimui „Vesna“ („Pavasaris“) pradėta rengtis dar 1947 m. Pagrindiniai jo tikslai buvo du ir tarpusavyje glaudžiai siejosi: tai nuslopinti ginkluotą pogrindį ir paskatinti Lietuvos ūkininkus stoti į kolūkius. Todėl jis buvo nukreiptas prieš dvi mūsų krašto gyventojų kategorijas: prieš kovose žuvusių ar nuteistų partizanų šeimų narius ir prieš vadinamuosius buožes, kurie urmu buvo apkaltinti partizanų rėmimu ir trukdymu kurti kolūkius.
Pirmųjų sąrašus sudaryti buvo nesunku, tačiau ir į juos dažnai pakliūdavo niekuo dėti žmonės. Antai 1947 m. gruodį buvo nušautas Utenos berniukų gimnazijos direktorius Povilas Kuliešius. Kas ir kodėl tą padarė, nežinoma iki šiol, bet vietos čekistai „kaltininkus“ surado greitai: jais po kankinimų paskelbė septynis vyresniųjų klasių gimnazistus ir išsiuntė į lagerius. O įkandin jų į Rytus 1948 m. pavasarį iškeliavo ir tėvai, broliai, seserys…
Buožių sąrašų sudarymo procedūra buvo gerokai painesnė visų pirma todėl, kad ir pati buožinio ūkio sąvoka, nors to meto literatūroje, spaudoje, žmonių kalbose dažnai girdėta, iš tikrųjų nebuvo griežtai apibrėžta. Jos nėra net paties J.Stalino pasirašytame TSRS Ministrų tarybos 1947 m. rugpjūčio 17 d. nutarime, kurio pagrindu tie sąrašai buvo sudaromi. Jame buožinio ūkio požymius nustatyti pavesta Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR Ministrų taryboms, o tokių ūkių sąrašus sudaryti – valsčių vykdomiesiems komitetams.
Todėl daugelis žmonių ir tada, ir dabar buvo ir tebėra įsitikinę, kad svarbiausias buožinio ūkio požymis – ūkio dydis, turtingumas, turimos žemės hektarai („buožėmis“ paprastai tapdavo ūkininkai, turintys 30 ir daugiau hektarų žemės). O iš tiesų 1947 m. rugsėjo 3 d. išleistame LTSR Ministrų tarybos nutarime „Dėl buožių ūkių sąrašų sudarymo“ jokių konkrečių skaičių nėra, bet daug kitų rodiklių, kurių pats svarbiausias – samdomosios darbo jėgos panaudojimas. Bet tuo metu mūsų ūkininkai jau gerai žinojo, kad samdyti darbininkus reiškė būti išnaudotoju bei naujos santvarkos priešu, ir to vengė.
Todėl išleidus dar vieną nutarimą prie buožių būdavo priskiriami ir tie, kurie laikė samdinius anksčiau, vokiečių okupacijos metais. O žinių apie tai galima buvo gauti tik iš kaimynų, todėl juos kviesdavo į valsčių saugumo būstines ir geruoju ar piktuoju gaudavo jų patvirtinimą su parašais, kad valsčiaus valdžios pripažintas buože ūkininkas tikrai yra ar buvo išnaudotojas, nusipelnęs trėmimo… Panašių klastingų, žmones kiršinančių priemonių, kaip toliau matysime, valdžia sugalvodavo ir daugiau.
Žinoma, tremiamųjų sąrašų sudarymas – tik viena iš masinio trėmimo parengiamųjų dalių. J.Stalino pasirašytame TSRS Ministrų tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarime dėl šio trėmimo, mandagiai pavadinto iškeldinimu, numatyta, kur tremtinius gabenti, po to buvo sudaryti specialūs jų gabenimo geležinkeliais ir vandens transportu planai, taip pat ir planas, kaip paskirstyti darbo jėgą miškų ūkiams ir kt. Savo ruožtu LTSR valdžia išleido instrukciją, ką daryti su tremtinių paliktu turtu.
Ir dar viena svarbi priemonė: trėmimo organizatoriai baiminosi, kad jiems nesutrukdytų partizanai, kurių tada dar buvo nemažai. Dėl to nuo gegužės 12 d. įvykdė keletą baudžiamųjų operacijų prieš juos: per ginkluotus susirėmimus, oficialiais duomenimis, žuvo du čekistai, 60 partizanų, dar 59 suimti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prasidėjo ir iki birželio antrosios tęsis tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“. Šiemet daugiau nei 50 šio festivalio renginių vyks net 27-iuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Juose savo kūrybą skaitys Lietuvos ir užsienio poetai, taip pat dalyvaus aktoriai, dainininkai, muzikantai, dailininkai.
Nemažai renginių vyks atvirose erdvėse. Tarkim, šiandien poezijos ir publicistikos vakaras vyks prie Konstantino Balmonto paminklo Žvėryne, poryt – moksleivių „Poezijos pavasarėlis“ Lakštingalų krantinėje Palemone (Kaune), poezijos skaitymai „Kaip žydėjimas vyšnios“ Kiršuose, S.Nėries tėviškėje (Vilkaviškio r.), užporyt – poezijos šventė „Tylios mano dainos…“ literatūros muziejuje Naisiuose. Be to, keliolikoje šalies darželių, mokyklų, kolegijų, universitetų vyks poezijos pamokos.
Festivalio dienomis bus pagerbti ryškiausi praėjusių metų poetai, įteikti prizai už poezijos vertimus į lietuvių kalbą, už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas, taip pat už svariausią debiutą.
Beje, festivalio išvakarėse buvo išleistas naujų eilėraščių, poezijos vertimų ir esė apie literatūrą almanachas “Poezijos pavasaris”.

Vilniaus tarptautinis kino festivalis žadins užsimiegojusį pavasarį vaizdingomis, ironiškomis ir provokuojančiomis kino istorijomis.

Šiųmetis “Kino pavasaris” pasiūlys gausesnį meniu, pakvies įvertinti garsiausių meistrų kūrinius, atrasti neišgliaudytus talentus ir neaplankytus egzotiškus kraštus, suteiks neeilinę galimybę pamatyti gyvojo klasiko Jeano Luco Godard’o geriausius filmus iš 35 mm juostos, paskleis naujos krypties vėjus į muziką, kulinariją ir trumpametražius filmus, kurie pirmą kartą taip pat varžysis dėl publikos simpatijų prizo. Būtent 87 trumpos ir ne mažiau įdomios istorijos iš skirtingų pasaulio šalių išplečia bendrą filmų skaičių iki rekordinio kiekio, kai žiūrovams knieti užduoti klausimą, ar tikrai reikia tiek daug.
Tačiau didžiųjų ne komercinio kino premjerų gausa realiai nepasikeitė (140), o pagal šį rodiklį “Kino pavasaris” gerokai atsilieka nuo Talino kino festivalio “Juodosios naktys”, kuris per 10 dienų spėja parodyti daugiau nei 300 filmų.

Praeities poelgių atoveiksmiai
Pagrindinė “Kino pavasario” konkursinė programa “Nauja Europa – nauji vardai” šiemet sukaupė daugiau žiūroviškų, nuotaikingesnių ir netgi tragikomiškų filmų (“Apie sraiges ir žmones”, “Chameleono spalvos”, “Nenustok šypsotis”), bet rimtesnės artilerijos kūriniai iškelia skaudžią, aktualią ir neužgyjančių žaizdų temą apie Balkanų karo palikimą šiuolaikinėms kartoms.
Būtent prie šios kategorijos reikėtų priskirti 2013 m. Sandanso kino festivalio specialiuoju žiuri prizu apdovanotą ir Berlyno kino festivalyje Ekumeninės žiuri premiją iškovojusią Srdano Golubovičiaus dramą “Pasekmės”. Geriausi Balkanų regiono šalių aktoriai išsiskirsto per tris siužetus skirtinguose miestuose (Belgradas, Trebinė, Halė), o juos susieja karo metais įvykęs beprasmiškas incidentas ir didvyriškas poelgis. 1993 m. sausio mėnesį serbų kareivis Srdanas Aleksičius paaukojo gyvybę, gindamas savo draugą ir kaimyną bosnių musulmoną nuo įtūžusių ginkluotų karininkų. Scenarijaus autoriai plačiai aprašytus tikrus įvykius panaudojo tik inspiracijai, pakeitė vardus ir pabandė įsivaizduoti, kaip po 12 metų gyvena incidente tiesiogiai dalyvavę, giminystės ryšiais susiję ar abejingai stebėję ir neišdrįsę gelbėti žiauriai spardomo jaunuolio žmonės.
“Pasekmės” jautriai prabyla apie nenuspėjamą likimą ir vieno konkretaus įvykio poveikį ateities kartoms. Kažkam tenka suvaldyti keršto troškimą, kažkam norisi atsidėkoti už išsaugotą galimybę gyventi, kažkam belieka atgailauti ir kentėti už artimo žmogaus smurtą, kažkam nepavyksta susitaikyti su praradimu ir pradėti naują etapą, kažkam neleidžia ramiai užmigti sąžinė. Dramatiškų įvykių verpetuose atsiduria bičiuliai, mylimieji, tėvai, vaikai, kolegos.
Trečią filmą sukūręs S.Golubovičius stulbinamai suvaldė sudėtingą trijų susipinančių istorijų struktūrą. Tematiškai ir emociškai “Pasekmes” norisi gretinti ir lyginti su 2011 m. “Kino pavasario” publikos simpatijų hitu “Moteris, kuri dainuoja”. Tik serbų filme išryškėja daugiau svarbių pagrindinių veikėjų, bet išlieka panaši energija, kai kadaise praeityje priimti sprendimai ir atlikti poelgiai apsisuka ratu, išsiplečia raibuliais ir sugrįžta į artimiausių žmonių sąmonę. Dabar šie turi gyventi su nepatogiu, kankinančiu ar skausmingu palikimu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kol Lietuvoje žiema iš paskutiniųjų grumiasi su pavasariu, kovą grasindama pūgomis, balandį paberdama sniego, o gegužę kandžiodamasi šalnomis, kitos Europos šalys mėgaujasi jūromis gėlių, žydinčiais sodais ir saulės šiluma.
„Kelionės – puikus būdas pabėgti nuo depresijos ir niūrių, tamsių, drėgnų ankstyvo lietuviško pavasario dienų. Tad pavasarį spustelėjus šaltukui norisi pakelti sparnus ir lėkti ten, kur šilta ir kur daugiau saulės“, – ruošdamasi kelionei į šiltąją Ispaniją sako menininkė ir keliautoja Rūta Eidukaitytė.

Pavasario ramybė

Iš tiesų, kol Lietuvoje nedrąsus pavasaris galynėjasi su pozicijų nenorinčia užleisti žiema, dauguma Europos šalių, tokių kaip Portugalija, Ispanija, Graikija, Italija, Prancūzija, net Vokietija, Belgija, Olandija, Airija ar Didžioji Britanija, mėgaujasi šiltesniais orais, gaivia žaluma ir margaspalviais žiedais.
„Tokiu metų laiku ypač gražu parkuose, istorinių rūmų ar botanikos soduose: galima grožėtis žiedais apsipylusiais augalais, kurie Lietuvoje tik šiaip ne taip išgyvena vazonuose ant palangių ar šiltnamiuose“, – pasakoja fotografas mėgėjas Algis Kazlauskas, tačiau priduria, kad ramybės tokiu metų laiku juose tikėtis neverta. Mat į Olandijos 32 hektarų Koikenhofo parką, kurį XIX a. sukūrė kraštovaizdininkas Janas Davidas Zoheris, suplūsta minios turistų pasigrožėti tulpių, hiacintų ir kitų pavasarinių svogūninių gėlių žiedais. Akį traukia baltų narcizų, rausvų, violetinių ar gelsvų krokų pievos, kvapūs hiacintų upeliai ir keisčiausių formų bei spalvų tulpių lysvės. Jei įspūdžių negana, galima sėsti ant dviračio ir pasileisti per laukus, kuriuose tvarkingose lysvėse veši nuostabiausios pavasarinės gėlės, ar lipti į valtį ir paplaukioti kanalais, kurių krantai pražydę raudonai.
Beje, verta nepraleisti ir gėlių parado, vykstančio balandžio mėnesį. Nuo Nordveiko iki Harlemo nusidriekia didinga procesija – įvairiausios, fantastiškiausios figūros, pagamintos iš žiedų. Ne mažiau įspūdingesniu vaizdu kas antrus metus džiugina ir Belgijos sostinė Briuselis – Didžiojoje aikštėje, šalia gotikinės rotušės, paklojamas prabangus kilimas iš gėlių.
Vis dėlto pavasarį kelionėmis turistai susigundo ne tik dėl margaspalvių žiedų: tokiu laiku neretai keliauja senjorai, studentai, šeimos su vaikais, mat pietinėse Europos šalyse ne taip karšta, dar neprasidėjęs pats turizmo įkarštis, tad tiek kelionės, tiek paslaugos kainuoja šiek tiek mažiau. „Pavasarį kelionės kaina dar nebus didelė, mašinų nuomos, apgyvendinimo paslaugų kainos taip pat ne pačios didžiausios. Be didesnio vargo galima nufotografuoti žymesnius objektus be pašalinių žmonių kadre. Žinoma, yra ir minusų, pavyzdžiui, galbūt ne viskas dar bus atidaryta, tačiau lankytinų objektų darbo laiką visada galima susižinoti iš anksto ir pasiderinti. Galbūt bus per šalta jūra, bet jei nemėgstate turistų spūsčių, tai šis laikas keliauti itin tinkamas“, – kelionių pranašumus ir trūkumus vardija patyrusi keliautoja Aušra Šarkienė.
Pasak ponios Aušros, pavasario kelionėms geriausia rinktis tas šalis, kuriose sezonas būna dar tik prasidėjęs: Ispaniją, Italiją, Portugaliją, Graikiją ir pan. Mat tik ankstyvą pavasarį nesistumdydamas smalsuolių minioje pasivaikščiosi Taorminos gatvėmis, atsipūsi Florencijos katedroje ar pasižvalgysi muziejuose, Granadoje nereikės stumdytis eilėje, laukiant bilieto į Alambrą, ar Tolede Šv. Tomo bažnyčioje  brautis prie El Greco šedevro.
„Man labiausia įsiminusi pavasario kelionė buvo į Portugaliją gegužę. Ne visos kavinės dar buvo atidarytos, ne visuose viešbučiuose veikė baseinai, smėlio skulptūrų festivalis lankytojams buvo atvertas tik dieną, jūra buvo šalta, bet nuostabiai kvepėjo Estrelos kalnai, burnoje tirpo švieži vaisiai“, – pasakoja A.Šarkienė.
Portugalijoje yra ką veikti kiekvienam besidominčiajam istorija, architektūra ir pirmosiomis kelionėmis per Atlantą. Štai Lisabona vilioja prabangiu XVI a. Šv. Jeronimo vienuolynu, rūsčia XII a. pradėta statyti Šv. Jurgio pilimi, apsupta sodų. Kiekvienam prisiekusiam keliautojui dera aplankyti ir puošnų Belemo bokštą, pastatytą Manuelio I užsakymu 1515–1521m. Šis bokštas tapo transatlantinių tyrinėjimų simboliu ir dabar stūkso kur kas arčiau kranto nei anksčiau. Klajojant po miestą svarbu neaplenkti prieš šimtą metų statyto neogotikinio lifto, pakeliančio pėsčiuosius iš gatvės į aukščiau esančią gatvę.
Apsilankius margaspalvių namų mieste Porte, įkurtame prie Doro upės žiočių, visų pirma reikia žygiuoti prie XII a. katedros, įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą, verta užsukti ir į kitas XII a. bažnyčias – Šv. Martyno ar Šv. Pranciškaus. Pasivaikščiojus po itin taisyklingo plano Porto naujamiestį, garsėjantį vyno daryklomis, galima patraukti išilgai Doro slėnio su abipus upės pabirusiais kaimukais ir tik pradėjusiais žaliuoti vynuogynais. Šis slėnis – dar vienas UNESCO objektas, mat tai seniausias pasaulyje vyndarystės regionas.
Pavasarį vien dėl išskirtinių vaizdų ir nuotraukų verta užsukti į Da Serra da Estrela nacionalinį parką. Čia uolėtų kalnų šlaitai tarsi apsigaubia rausvai baltų žiedų skraistėmis, kur ne kur saulėje sublyksi ežerų veidrodžiai – rodos, per dienas vaikščiok ir gėrėkis šiuo idilišku vaizdu, ir niekada neatsibos.
Ieškantieji išskirtinių turistinių objektų Portugalijoje turėtų aplankyti Almendres kromlechus. Manoma, kad kromlechai pastatyti apie 6–4 tūkstantmetį prieš Kristų, o atrasti tik 1966 m. Iki galo šis statinys neištyrinėtas ir jo paskirtis nežinoma. Mokslininkai diskutuoja, kad šie kromlechai neolito žmonėms galėjo padėti stebėti žvaigždes ir dangaus reiškinius, kiti mano, kad akmenys naudoti religinėms apeigoms. Pasigrožėti stūksančiais 95 granito monolitais (kai kurie pagražinti duobutėmis, apskritimais ir spiralėmis) ir beveik 4,5 m aukščio menhyru įdomiausia, kai aplink nešmirinėja tuntai keliautojų ir netrukdo nufotografuoti šio unikalaus neolito laikų statinio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Garsiuose pasaulio kino festivaliuose sulaukę išskirtinio dėmesio ir apdovanojimų kūrėjai šių metų festivalyje „Kino pavasaris“ bus pristatomi programoje „Atradimai“. Debiutuojantys režisieriai dešimtyje juostų kalba aktualiomis ir netikėtomis temomis, kiekvienas radęs savą idėjos perteikimo formą. „Kino pavasaris“ šios programos filmų siūlo nepraleisti ypač ieškantiems kažko naujo, nematyto ir neatrasto kine.

„Pasirinkę šią programą, kino gerbėjai bus tikri, kad išvys naujų režisierių filmus ir tikrai ten ras tai, kas juos nustebins. Pernai pasirodė ypatingai daug debiutinių filmų, kuriems buvo sunku pasakyti „ne“. Tad džiaugiamės, kad juos galėsime pristatyti festivalio gerbėjams,“ – pasakoja festivalio „Kino pavasaris“  programos koordinatorius Edvinas Pukšta.

Ypatingo dėmesio ir apdovanojimų festivaliuose sulaukę debiutai

18-ojo „Kino pavasario“ programos „Atradimai“ filmai jau įvertinti ne vienu tarptautiniu prizu ir vis stipriau konkuruoja su žinomais kūrėjais bei jų naujausiais darbais. Turkų režisieriaus Ali Aydin filmas „Pelėsiai“ („Mold“) tarptautiniame Venecijos kino festivalyje laimėjo prizą už geriausią debiutą. Garsus Italijos režisierius Nanni Moretti netgi ėmėsi platinti šį filmą, ketindamas pagal jo scenarijų sukurti itališką versiją. Režisierius ir scenarijaus autorius A.Aydin prisipažino, jog šis įvertinimas jam prilygsta pagrindiniam Venecijos kino festivalio apdovanojimui. Turko kurtoje juostoje nagrinėjami netekčių, sielvarto ir kaltės jausmai bei žmogaus santykis su sąžine.

Busano kino festivalyje pelnęs žiūrovų simpatijų prizą, Marekešo kino festivalyje pasirinktas atidarymo filmu Taivanio režisieriaus Chango Jung-Chi debiutinis filmas „Šviesus prisilietimas“ („Touch of the Light“) išsiskiria jaudinančia istorija, atkurta kino ekranuose pagal tikrus įvykius. Įspūdinga, muzikos kupina juosta pavergia aklo pianisto Huang Yu-Siango istorija ir vaidyba šiame filme. Pelningiausiame Taivanio filme pasakojama, kaip aklas, bet ypatingu atkaklumu pasižymintis žmogus tampa įkvėpimu ir kitiems, siekiantiems svajonių.

Kino gerbėjai šioje debiutų programoje išvys itin uždaros valstybės, retai matomos ir kino ekranuose – Šiaurės Korėjos vaizdus bei žmonių gyvenimus. Įkvepiantis, tarptautinio susidomėjimo sulaukęs, trijų režisierių Anjos Daelemans (Belgija), Nicholo Bonnerio (Jungtinė Karalystė) ir Kimo Gwango Huno (Šiaurės Korėja) filmas „Draugė Kim mokosi skraidyti“ („Comrade Kim goes Flying“). Juosta pasakoja apie jauną angliakasę, iš visų jėgų besistengiančią realizuoti savo svajonę tapti cirko akrobate, nors ir bijo aukščio bei sulaukia pašaipų. Šis kino darbas – pirmasis Vakarų valstybių finansuotas, Šiaurės Korėjoje kurtas vaidybinis filmas.

Intriguojančios kelionės po mįslių ir mistikos kupinus pasaulius

Festivalio „Kino pavasaris“ programa „Atradimai“ kino gerbėjus supažindins ir su žymių pasaulio režisierių vaikų ar šeimos narių debiutais kine. Vienas tokių – garsaus lenkų režisieriaus Jerzy Skolimowskio sūnų susuktas trileris „Iš pragaro“ („Ixjana“). Jozefas ir Michalas Skolimowskiai juostoje atskleidžia jauno rašytojo pastangas išnarplioti paslaptingas draugo žūties aplinkybes. Vyro jautrumas stumia į beprotybę, o troškimas būti mylimam – link bedugnės krašto. Rašytojo sutrikimas, bandant prisiminti lemtingo vakaro detales ir vienatvė kiša jam koją. Moteris, turėjusi padėti, ir jausmai jai dar labiau viską sujaukia. Deja, mistika dvelkiančios juostos premjeros nesulaukė vienas kūrėjų brolių – Jozefas Skolimowskis pernai mirė Indijoje.

Šioje „Kino pavasario“ programoje bus pristatomas ir garsaus Irano režisieriaus Bahmano Ghobadi sesers Nahid Ghobadi debiutinis darbas „111 merginų“ („111 girls“). Drauge su tautiečiu Bijanu Zamanpira pastatytoje komiškoje satyrinėje dramoje kūrėja pasakoja apie izoliuotame Irano kaime beviltiškai vienišas paliktas šimtą vienuoliką kurdų moterų ir jų pastangas susirasti vyrų.

Keistą bei savitą pasaulį atskleidžia ir graikų režisieriaus Babiso Makridis filmas „L“ („L“). Puikia režisūra kino kritikus sužavėjęs kūrėjas, drauge su scenarijaus bendraautoriumi Efthimiu Filippou („Iltinis dantis“), kviečia žiūrovą į stilingą, siurrealistinį pasaulį, kuriame karaliauja absurdas, tačiau po postmoderniu filmo siužetu slypi paprasta žmogiškoji drama.

Naujai atrastų kino kūrėjų programoje „Kino pavasario“ gerbėjai susipažins su drąsiu Pietų Amerikos režisieriaus Estebano Larraino filmu „Mikelandželo kančia“ („The Passion Michelangelo“). Įtempta religinė drama vaizduoja Čilę karinės diktatūros rėžimo metu. Norėdama nukreipti žmonių dėmesį, valdžia sumąsto sukurti mitą apie 14-metį berniuką, matantį ir girdintį šv. Mergelę Mariją. Kilus  sumaiščiai, bažnyčia pasiunčia kunigą ištirti – tai tikras stebuklas ar tik politinės manipuliacijos?

Kovo 14 – 28 dienomis vyksiančio 18-ojo „Kino pavasario“ programos „Atradimai“, kurią pristato kompanija „Baltisches Haus“, filmų aprašymus ir video anonsus jau galima rasti festivalio puslapyje:
http://www.kinopavasaris.lt/filmai

Diktatūrinių arabų valstybių, kuriose pernai prasidėjo revoliucijos, tolesnė raida labai skirtinga: Tunise pakvipo tikra demokratija, Egipte ir Libijoje esama neblogų pokyčių, Sirijoje tebesilieja kraujas, o Jemeno gyventojai ir vėl lenkiasi geležiniam kumščiui.

Praėjusį trečiadienį ir ketvirtadienį Egipte vyko istoriniai rinkimai, šiai valstybei tapę vienu iš daugelio demokratijos egzaminų. Ir atrodo, kad egiptiečiai jį išlaikė visai neprastai: prieš rinkimus Vakarų šalių pavyzdžiu buvo surengta kandidatų į prezidentus rinkimų kampanija, balsavimas ir balsų skaičiavimas irgi praėjo palyginti sklandžiai, o vien tai, kad iki paskutinės minutės nebuvo aišku, kuris kandidatas taps naujuoju šalies vadovu bei nuverstojo Hosni Mubarako įpėdiniu, leidžia numanyti, kad Egiptas bent jau formaliai suka demokratijos keliu.
Kiek tos demokratijos bus iš tiesų, dar labai anksti spręsti. Per metus Egiptas tikrosios demokratijos link pasistūmėjo dar palyginti nedaug. Gatvėse nuo tada, kai buvo nuverstas diktatorius, o kontrolę perėmė kariškiai, nesiliauja protestai – gyventojai piktinasi, jog kol kas nėra jokių realių pokyčių, kariškiai laikosi įsikibę valdžios, nors ir aiškina, kad tai viso labo padėties stabilizavimas ir kai tik situacija aprims, jie mielu noru nulips nuo politinės scenos.
Tam juos paskatinti gali naujasis demokratiškai išrinktas prezidentas. Tik lieka neaišku, kurį iš dviejų būdų jis pasirinks. Vienas, kurio tikisi visas Vakarų pasaulis, yra vadinamasis tunisietiškas, antrasis – Jemeno, kai viena politinė struktūra pasiduoda kitos politinės jėgos spaudimui. Pirmuoju atveju Egipte prasidėtų tikras pereinamasis (perėjimo į demokratiją) laikotarpis, antruoju būtų sugrįžta prie tokios pat diktatūros, kokia pernai buvo sugriauta.

Tunisas pasikeitė neatpažįstamai

Beje, Tuniso ir Jemeno pavyzdžiai – neatsitiktiniai. Abi šios šalys irgi kunkuliavo revoliucinėmis nuotaikomis, bet rezultatai vienoje ir kitoje buvo visiškai priešingi.
Tuniso perėjimas į demokratiją dabar vadinamas Jazminų revoliucija. Tai buvo pirmoji arabų šalis, kurioje kilo masiniai protestai, ir pats geriausias pavyzdys, kad išsikovoti žodžio laisvę, teisę į nuomonę ir savimonę tikrai įmanoma, o vienokia ar kitokia demokratijos forma įmanoma net ir šalyje, neturinčioje panašios patirties ar kultūros.
Tiesa, negalima nepaminėti, kad Tunise vis dar yra nemažai draudimų, pavyzdžiui, nuo kovo pabaigos įsigaliojo draudimas protestuoti, o protestuotojai, jei tokių atsiranda, vaikomi ašarinėmis dujomis. Tačiau šioje šalyje pernai įvyko gana demokratiški rinkimai, o naujoji koalicinė vyriausybė palyginti neblogai įgyvendina reformas ir atsikrato diktatoriškų normų.
Buvęs šios valstybės diktatorius Zine’as El Abidine’as Ben Ali, besislapstantis Saudo Arabijoje, Tuniso teismų yra nuteistas 66 metus kalėti už represijas, pinigų plovimą, narkotikų kontrabandą ir kitus nusikaltimus. Ir jei tarptautiniai arešto orderiai kada nors bus panaudoti pagal paskirtį, likusias dienas jis praleis kalėjime.
Jemene padėtis priešinga. Buvęs diktatorius Ali Abdula Salehas pernai lapkritį pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo atsistatydinti iš pareigų mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo. Tačiau jo vietą užėmęs Abd-Rabbu Mansouras Hadi (beje, jis buvo veikiau paskirtas, nei išrinktas) yra lygiai toks pat despotiškas kaip ir jo pirmtakas, be to, nutraukė nemažai tarptautinių sutarčių su Vakarų šalimis (įskaitant bendradarbiavimo kovoje su terorizmu), tuo parodydamas, kad Jemenas jokiais vakarietiškais standartais vadovautis neketina.
Dar blogiau tai, kad šioje šalyje ypač pablogėjo bendra ekonominė padėtis. Štai kaip tik prieš savaitę paskelbta nerimą kelianti žinia, kad beveik pusė šalies gyventojų neturi pakankamai maisto. Septynių pagalbos organizacijų grupė įspėjo, kad apie 10 mln. jemeniečių gyvena pusbadžiu, o 5 mln. žmonių reikalinga skubi pagalba.
Organizacijų duomenimis, nuo 2009 m. Jemene pusbadžiu gyvenančių žmonių skaičius padvigubėjo – iš dalies dėl išaugusių maisto ir degalų kainų. Be kita ko, didelę įtaką turi ir politinis nestabilumas bei konfliktai, dėl kurių beveik pusė milijono gyventojų buvo priversti palikti namus.
Beje, maisto trūksta ne dėl to, kad jo nėra: teigiama, jog prekyvietėse galima įsigyti ko tik panorėjus. Tačiau bėda ta, kad gyventojai tiesiog neišgali įpirkti maisto produktų.

“Tikra” arabiška demokratija
Panašiausia į analitikų prognozuotus arabų šalių demokratizacijos procesus yra Alžyro situacija, iš dalies – ir Libijos.
Kaip teigia Didžiosios Britanijos iždo kancleris George’as Osborne’as, diktatorių atsikračiusiose arabų šalyse demokratija negali būti “įdiegta” dirbtinai, o pereinamasis laikotarpis gali užtrukti daugybę metų, kol žmonės apsipras su daugiau laisvės, kol bus išgyvendinta korupcija, perrašytos konstitucijos.
Pavyzdžiui, Alžyre 2011 m. sausį prasidėjęs socialinis nepasitenkinimas ir kruvinos riaušės buvo “užglaistytos” – prezidentas Abdelazizas Bouteflika neramumus nuslopino keliomis politinėmis reformomis ir algų padidinimu bei šiek tiek išplėstomis laisvėmis. Tačiau gyventojai nelabai skubėjo pasinaudoti net ir šiomis demokratija vos vos pakvipusiomis galimybėmis. Pavyzdžiui, pernai buvo surengti pirmieji demokratiniai rinkimai, o dėl 462 vietų išplėstame parlamente varžėsi 44 partijos, iš jų 21 – nauja. Ir nors prezidentas šiuos rinkimus buvo pavadinęs „naujos eros aušra“, rinkėjai prie balsadėžių ėjo nenoriai. Skelbiama, kad iš 21 mln. rinkimų teisę turinčių alžyriečių balsuoti panoro mažiau nei pusė. Likusieji net ir nesitikėjo, kad galės įtakoti pokyčius, tad susitaikė su tuo, jog Alžyre ir toliau valdys kietas diktatoriaus kumštis.
O kaip ilgainiui situacija susiklostė Libijoje, kuriai buvo skirtos didžiulės tarptautinės pajėgos ir lėšos, ir kurios diktatoriaus mirtis tapo viso arabų pasaulio išsilaisvinimo simboliu?
Pasirodo, progreso Libijoje kol kas vis dar labai nedaug, mat valdžią perėmusi “pereinamojo laikotarpio taryba” nesiima įgyvendinti jokių demokratiškų pokyčių ir apskritai atrodo, kad svarbiausias laikinos valdžios rūpestis – užgniaužti kai kur vis dar rusenantį Muammaro Gaddafio kultą. Pavyzdžiui, netgi jo vardo paminėjimas yra baudžiamas lazdomis, o užuomina, kad naujoji valdžia yra ne ką mažiau represyvi nei ankstesnioji, gali baigtis ir kalėjimu.
Tiesa, Libijos viltis – kitą mėnesį vyksiantys rinkimai. Bet jau dabar prognozuojama, kad valdžią į savo rankas sugriebę buvę protestuotojai rinkimų rezultatus pakreips savo naudai. Vienintelė tų rinkimų nauda bus tai, kad valdžioje atsidūrusios jėgos nebeturės pasiteisinimo, kodėl šalyje nevykdoma jokia politika nei reformos.
“Daugelis dalykų Libijoje skendi migloje, kas šioje šalyje vyksta, slepiama ne tik nuo užsienio žurnalistų, bet ir nuo šalies gyventojų. “Tranzitinė nacionalinė taryba” nuolat aiškina, kad laikinai vyriausybei suteikė visus įgaliojimus, pastaroji – kad valdžia – tarybos rankose. Abi kartu šios institucijos teisinasi, kad negali imtis jokių veiksmų, kol gyventojai neišsirinko teisėtos valdžios. Lūkuriuoja ir potencialūs investuotojai, ir tarptautinės organizacijos. Todėl šalyje iš esmės nevyksta visiškai nieko”, – komentuoja Danijos žurnalistas Uffe Andersenas, didžiąją laiko dalį dabar praleidžiantis “arabų pavasarį” išgyvenusiose šalyse.
Panašiai snūduriuoja ir Marokas. Nors pernai čia įvyko gana demokratiški rinkimai, bet į juos nesusirinko net penktadalis rinkėjų, o naujoji valdžia nesiima jokių reformų. “Mieganti demokratija”, – taip situaciją Maroke įvardija analitikai, nors Europos Taryba, matyt, norėdama padrąsinti marokiečius, trimituoja džiaugsmą dėl “demokratijos progreso”. Tačiau pasidžiaugti čia galima nebent tuo, kad nuvertus diktatorių, karalius Mohammedas VI perrašė šalies konstituciją ir leido surengti jau minėtuosius rinkimus.
Kuo baigėsi kitose arabų šalyse vykę protestai? Sirijoje situacija tebėra kritiška – vyksta žiaurus pilietinis karas, kurio metu kas savaitę žūva tūkstančiai sirų. Kitur protestuotojai nurimo ir susitaikė, kad jokio arabiškojo pavasario taip ir nesulauks. Pavyzdžiui, Vakarų Sacharoje, Mauritanijoje, Sudane, Saudo Arabijoje vykę nedideli protestai išsisklaidė, o nuotaikos nurimo. Tiesa, Saudo Arabijos karalius Abdullah paskelbė, kad 2015-aisiais savivaldos rinkimuose galės balsuoti ir būti renkamos moterys, bet tai ko gero vienintelis ir kol kas didžiausias šios šalies pasiekimas “demokratijos” prasme.