Paveldas. Sveikos mitybos rojaus galima ieškoti ir tolimuose kraštuose, kur saulė kiaurus metus brandina šviežias gėrybes, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kulinariniame palikime. Bet mokslininkai pataria nepamiršti „senos geros“ sveikos mitybos piramidės. Ji niekada neapgaus renkantis, ką ir kaip valgyti.

Leidėjams vis nepabosta siūlyti įvairių šalių virtuvę pristatančių knygų, o skaitytojams – jomis domėtis, ieškant įvairovės ir įkvėpimo maitintis sveikai. Naujausia šioje lentynoje – „Turkijos virtuvė“, kurią parašė Stambule gyvenanti lietuvė Jolita Koruklu. Šiame Turkijos megapolyje ji įsikūrė prieš aštuonerius metus ir vos įsiliejusi į svetimą kultūrą pradėjo domėtis kulinarinėmis tradicijomis, rašyti populiarų tinklaraštį „Surfing the World Cuisine. Skonių paieškos tarp Lietuvos ir Turkijos“.

Pažintis su turkiška virtuve atskleidžia turtingą šios šalies istoriją. Čia vyko daugybė karų, kilo ir žlugo kelios imperijos, kūrėsi prekybiniai ryšiai su kaimyninėmis valstybėmis, driekėsi Šilko kelias. Turkiška virtuvė formavosi Osmanų imperijos laikais, savo pėdsaką joje paliko kiekviena šios galingos, gyvavusios net šešis šimtmečius, valstybės sudėtyje buvusi tauta. Tad šiais laikais ragaudami turkiškų patiekalų ir slavai, ir arabai, ir italai, ir graikai atpažįsta jiems įprastus skonius bei maisto ruošimo būdus. O šalies geografinė padėtis ir klimatas lėmė tai, kad ši virtuvė, kaip ir kitos, priskiriamos prie Viduržemio jūros šalių grupės, yra viena sveikiausių. Turkija yra toje pasaulio vietoje, kur susijungia Europos ir Azijos žemynai. Puikios klimato sąlygos leidžia auginti arbatą ir kukurūzus vėsiuose šiauriniuose rajonuose, aitriąsias paprikas, alyvuoges ir melionus – pietiniuose.

Beje, turkų virtuvė yra tarp populiariausių pasaulyje – šalia japoniškos, indiškos, graikiškos, itališkos.

Stebint kasdienį turkų gyvenimą nesunku suprasti, kas yra jų mitybos pagrindas: iš turgaus jie traukia su milžiniškais maišais daržovių, o kitų produktų kiekiai atrodo gerokai kukliau.

„Jie kasdien valgo daug daržovių ir vaisių, būtinai – sezoninių. Po jų eina kruopos, riešutai, jogurtas, sūriai, sviestas ir alyvuogių aliejus. Diena pradedama kiaušiniais, pomidorais, agurkais, žalumynais ir alyvuogėmis, baigiama mėsos patiekalu su ryžiais, bulguru – pirma plikomomis, paskui džiovinamomis kvietinėmis kruopomis – ir salotomis. Į daugumos mėsos ir žuvies patiekalų sudėtį įeina mažiausiai dviejų rūšių daržovės, prie jų dar būtinai patiekiamas dubuo su salotomis. O kur dar ilgas sąrašas ~meze~ – iš daržovių, jogurto ir alyvuogių aliejaus gaminamų užkandžių“, – vardija J.Koruklu.

Šios šalies namų virtuvės pažiba – įdarytos daržovės: paprikos, cukinijos, baklažanai… Kai nėra šviežių sezoninių, įdaromos džiovintos. Vartojama labai daug lapinių daržovių, šviežių prieskoninių žolelių. Ir ant pusryčių, ir ant pietų stalo šeimininkės deda vešlias „šluotas“ petražolių, mėtų – kad kiekvienas siektų ir skabytų, nors yra patiekta ir iš žalumynų paruoštų patiekalų.

Mėsa turkų virtuvėje irgi užima garbingą vietą (žinoma, išskyrus kiaulieną – musulmonams ją draudžia Koranas), tik jos vartojama palyginti nedideliais kiekiais. Ji greičiau yra tik priedas, suteikiantis skonio daržovių patiekalams, plovui, o ne pagrindinis patiekalas.

Mėsą turkai renkasi labai atsargiai, kiekvienas stengiasi turėti savo mėsininką, kuriuo galima pasitikėti. Jautiena ir aviena naudojama maltinukams, kebabams, troškiniams ruošti. Ypač populiaru avieną ruošti specialiose krosnyse – giliose duobėse, išklotose akmenimis ar plytomis. Jos įkaitinamos deginant malkas, tada dedamas visas išdarinėtas gyvulys ir sandariai uždengus kelias valandas kepamas. Iškepusi mėsa būna labai minkšta, tinka tiek su plovu, tiek su duona ir salotomis. O kebabai apskritai nėra namie ruošiamas maistas – juos įprasta valgyti tik restoranuose..

Kadangi Turkija apsupta keturių jūrų, čia netrūksta jūros gėrybių. Šviežia žuvis restoranuose ruošiama labai paprastai – tiesiog kepama ant žarijų ir patiekiama su svogūno galva, citrina ir keliais sultingais gražgarstės lapais. O Stambulo gatvėse prekeiviai vilioja sumuštiniu su kepta skumbre, salotomis ir pomidoru – toks šiame mieste greitasis maistas.

Žolelės – neatskiriama Viduržemio jūros šalių, taigi ir Turkijos, virtuvės dalis. Jos gerina skonį, garantuoja gerą virškinimą, padeda deginti riebalus, tad lieknina. Populiariausios žolelės turkų virtuvėje – čiobreliai, raudonėliai ir mėtos. Šiomis gardinamos beveik visos sriubos, jų beriama į patiekalus su jogurtu, mėsos maltinukus.

Įvairių prieskonių į valgius šeimininkės taip pat beria negailėdamos. Egzotinių naudojama nedaug, daugiausia tai įvairių rūšių pipirai, džiovintos paprikos – jos skiriasi ne tik aštrumu, bet ir skoniu.

Turkams labai svarbu, kad produktai būtų švieži, sveiki, kokybiški, ir tai ne dėl ekologiško ar organiško maisto madų. Labiausiai jie vertina tuos produktus, kurie išauginti jų regione, net kaime, iš kurio yra kilę. 17 milijonų gyventojų turintis Stambulas išsiplėtė ir tebesiplečia: iš visų šalies regionų ištisais kaimais čia traukiama dirbti ir gyventi. O gimtinėje likę giminaičiai išeiviams nuolat siunčia dėžes su sezoninėmis gėrybėmis.

Toks „tiekimas“ labai populiarus. Nepaisant miestuose, ypač didžiuosiuose, populiarėjančio vakarietiško maisto, turkai nuosekliai puoselėja savo kulinarines tradicijas. Dažnas turkas, paklaustas, koks jo mėgstamiausias patiekalas, nurodytų tokį, kuris bus kilęs iš jo regiono.

„Mačiau, ką turkai valgo kasdien. Kiekvieną savaitgalį pas mus atvažiuodavo mano vyro Cengizo sesuo su šeima, būdavo ruošiama daug maisto. Priprasti prie turkiškos virtuvės man nebuvo sunku, nes jau nuo pat pradžių viskas pasirodė nepaprastai skanu. Stambule natūraliai pradėjau valgyti mažiau mėsos, daugiau šviežios žuvies, ypač pamėgau špinatus, lapinius burokėlius, kurių perkame kiekvieną kartą eidami į turgų. Taip pat didelis gardus atradimas buvo avinžirniai, juos paprastai gaminu kelis kartus per savaitę“, – apie sveiku įpročiu tapusias naujoves pasakoja lietuvė.

Viename prestižiškiausių pasaulio medicinos žurnalų „The Lancet“ neseniai paskelbtas tyrimas atskleidė, kurių šalių mitybos įpročiai yra sveikiausi. Deja, Lietuva jame nesužibėjo – net kai kurių Afrikos šalių gyventojai maitinasi daug sveikiau už mus. Didelės apimties tyrimas įvertino 197 šalių, arba 90 proc. pasaulio gyventojų, mitybą, jo duomenys buvo renkami 1990–2010 m. laikotarpiu.

„Mail Online“ skelbia, kad sveikiausiai maitinasi Čado, Siera Leonės, Malio, Gambijos, Dramblio Kaulo Kranto, Ugandos, Ganos, Somalio, Izraelio gyventojai, – šiose valstybėse valgoma daugiausiai daržovių, riešutų, viso grūdo produktų. O Lietuva atsidūrė tarp dešimties šalių, kuriose menkaverčio maisto – kaloringų, riebių, saldžių ir sūrių produktų – suvalgoma santykinai daugiau nei daržovių ar vaisių.

Tiriamuoju laikotarpiu daugiausiai menkaverčio maisto valgė Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Australijos, Vakarų Europos gyventojai, o kai kurios Afrikos ir Azijos šalys padarė pažangą – žmonės ėmė valgyti daugiau daržovių, grūdų patiekalų. Į absoliučiai nesveikiausiai besimaitinančių šalių dešimtuką pateko Armėnija, Vengrija, Belgija, Čekija, Kazachstanas, Baltarusija, Argentina, Turkmėnija, Mongolija, Slovakija.

Nors Lietuva šio sąrašo išvengė, ji nėra sveikos mitybos įpročiais galinti pasigirti šalis. Įvertinus daržovių, vaisių ir menkaverčio maisto suvartojimo santykį, Lietuva pateko tarp dešimties šalių, kurioje jis yra prasčiausias. Panašiai maitinamasi, vartojant per mažai vaisių ir daržovių, ir JAV, Rusijoje, Baltarusijoje, Azerbaidžane, Slovakijoje, Čekijoje, Belgijoje, Islandijoje bei Kinijos provincijoje Heilonge.

Tokia mityba, kurios laikomasi nemažoje pasaulio dalyje, skatina sunkias ligas – diabetą, širdies ir kraujagyslių ligas, aukštą kraujospūdį, nutukimą. Pasak tyrimui vadovavusio Kembridžo universiteto daktaro Fumiaki Imamuros, 2020-aisiais 75 proc. mirčių pasaulyje lems ne užkrečiamosios ligos, todėl rūpinantis žmonijos sveikata ir ilgaamžiškumu svarbiausias uždavinys – gerinti mitybą.

Vis dėlto neteisinga būtų manyti, kad tyrime prastai mitybos požiūriu įvertinti lietuviai abejingi sveikai gyvensenai. Dar viduramžiais buvo žinomos teorijos, kas valgyti sveika, o kas – ne. Suprantama, tokie klausimai rūpėjo ne valstiečiams ar kitiems neturtingųjų sluoksniui priklausantiems žmonėms – jie valgė tai, ką turėjo. Tačiau tie, kurie turėjo galimybę rinktis maisto produktus, galėjo rūpintis ir dietomis.

„Sveikos gyvensenos suvokimas labai keitėsi laikui bėgant ir tebesikeičia iki šiol. Istorinėje Lietuvoje jos pagrindas buvo keturių humorų, arba skysčių, teorija. Manyta, kad organizme yra ~sanguis~ (kraujas), ~chole~ (tulžis), ~melanchole~ (juodoji tulžis) ir flegma (pagal juos vėliau buvo išvesti keturi temperamentai) ir kad sveikas žmogus tas, kurio organizme yra šių keturių skysčių pusiausvyra. Ji galėjo būti pažeidžiama įvairiais metų laikais (keičiantis orams ima vyrauti vis kitas skystis) bei maistu. Geras maistas būdavo tas, kuris palaiko skysčių pusiausvyrą“, – pasakoja istorinės Lietuvos virtuvės tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkas dr. Rimvydas Laužikas. Pernai jis išleido knygą „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Kokios išminties rūpindamiesi sveika gyvensena galėtų iš jos pasisemti šiuolaikiniai lietuviai? Istorinės virtuvės, ne tik lietuvių, atitinka savo klimato zonos gyvenimo poreikius bei žmonių gyvenimo būdą. Imant laiko atkarpą, skiriančią mus nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, klimatas pakito nedaug, bet problemų atsiranda dėl visiškai pasikeitusio gyvenimo būdo. Anais laikais net ir didikai pakankamai daug judėdavo, ką jau kalbėti apie valstiečius. Šiuo požiūriu istorinis maistas tebetinka mums pagal klimatą, bet ne pagal gyvenimo būdą.

Tačiau kitais atžvilgiais iš praeities žmonių galėtume nemažai pasimokyti. Remiantis natūraliais gamtos ciklais ir keturių humorų teorija, vyravo sezoninė mityba. Skirtingais metų laikais buvo vartojamas skirtingas maistas. Viena šiuolaikinių žmonių bėdų, tolinančių nuo sveikos gyvensenos, yra ta, kad nekreipiame dėmesio į aplinkos kaitą, mums nėra jokio skirtumo, ar vasara, ar žiema – norime valgyti tą patį. O maisto sezoniškumas yra sveika.

„Trečias svarbus tais laikais dalykas yra tas, kad visas maistas buvo gaminamas namuose – ir turtingųjų, ir valstiečių. Dabar apie „home made“ kalbame kaip apie kažką išskirtinio ir labai sveiko, o tada visas maistas toks buvo. Kaip ir vadinamojo lėto maisto judėjimai – populiarėjanti naujovė dabar, o anksčiau visas maistas buvo lėtas. Jis buvo gaminamas išlaikant tradicinę technologiją, nenaudojant jokių priedų, kurie ją paskubintų. Jeigu kepama duona – tešla auginama tiek, kiek reikia, jei daromas alus – irgi brandinamas neskubinant. Tas pats pasakytina apie mėsos sūdymą ir taip toliau“, – vardija R.Laužikas.

Istorinė maisto gamyba rėmėsi vien natūraliais ingredientais. Pavyzdžiui, šiandien laisvėje auginamų vištų kiaušiniai – tam tikras vartojimo statusas, už kurį mokame brangiau, o anais laikais visos vištos buvo laisvėje laikomos. Maža to, vertinant šiuolaikinės sveikos gyvensenos požiūriu, svarbu ir tai, kad anuomet visi ingredientai buvo vietiniai. Tik labai nedidelė jų dalis atkeliaudavo ilgesnį nei šimto kilometrų kelią, beveik viskas – mėsa, daržovės, vaisiai, grūdai būdavo užauginama trisdešimties kilometrų spinduliu aplink gamybos ir vartojimo vietą. Žinoma, ant kilmingųjų stalo būdavo ir apelsinų, ir austrių, ir alyvuogių bei jų aliejaus, bet tai nebuvo valgiaraščio pagrindas, o tik prieskoniai ar desertai.

Iš keturių humorų teorijos išplaukia ir ingredientų derinimas patiekaluose. Kiekviename valgyje buvo privaloma pusiausvyra, tad jį sudarantys ingredientai turėjo neleisti jame įsivyrauti nė vienam iš keturių skysčių. Be to, derinimas priklausė ir nuo metų laiko. Pavyzdžiui, žiemą vyrauja flegma, todėl į patiekalą dėta mažinančių jos kiekį produktų, pavyzdžiui, medaus.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais nebuvo tokio sveikos mitybos sureikšminimo kaip dabar. Liaudišku lygmeniu produktų derinimas buvo labai paprastas, natūralus. Ir šiandien bet kuris senesnis žmogus pasakys, kad mėsa nedera su žuvimi, pienas – nei su mėsa, nei su žuvimi, ir t.t. Tradicinėje, etnografinėje kultūroje tiek produktų derinimas, tiek sezoniškumas nulemtas natūralaus gamtos ir ūkio darbų ritmo. Diduomenė turėjo „aukštesnių“ interesų, nei domėtis patiekalų receptais, bet profesionalūs dvaruose dirbantys virėjai privalėjo išmanyti humoralinę teoriją ir vadovautis ja ruošdami patiekalus.

Dietologai šiandien vis primena būtinybę valgyti daržoves. Deja, šio įpročio mes nepaveldėjome. „Neturime nė vienos vietinės daržovės, išskyrus gal tik barščius. Jie buvo valgomi nuo priešistorinių laikų ir formavo šių kraštų lapinių daržovių valgymo tradiciją. Barščių dėka vėliau pamėgome ir burokų, kopūstų lapus, juos, kaip ir barščius, virėme, rauginome, troškinome…“ – pasakoja R.Laužikas.

Lietuviška prodaržovė lankinis barštis tebeauga laukuose, bet maistui šiais laikais nebenaudojamas.

Viduramžių Lietuva daržovių valgymu mažai skyrėsi nuo kaimynių. Daržovių nebuvo gausu visoje gotikinėje Šiaurės Europoje. Mindaugo laikais jau atsiranda ropės, pastarnokai, morkos, burokai, ridikai, kitos šakninės daržovės, bet jos taip pat valgomos tik virtos, keptos ar kitaip apdorotos. Tikrųjų – žalių daržovių tradicija Lietuvą pasiekia su Viduržemio jūros regiono maistu. Pirmoji jos banga XVI amžiaus pradžioje siejama su Lenkijos karaliene ir Lietuvos kunigaikštiene itale Bona Sforca. Staiga visiems, ne tik karaliaus dvarui, parūpo lapinės daržovės, buvo tokia jų įvairovė, kad net ir šiandiene gausa jai kažin ar prilygstame.

Antroji žalių daržovių valgymo banga Lietuvą pasiekia XVIII amžiaus antrojoje pusėje ir siejama su prancūziška virtuve.

„Bet visa tai – aukštosios virtuvės dalis. Lapinių, žaliųjų daržovių kelionė iki kaimo gryčios buvo labai ilga – iš esmės pasiekė ją tik tarpukariu. Tradiciniai kaime – svogūnai, česnakai, burokai ir batviniai, ropės, tai yra viduramžiais atkeliavusios daržovės, vėliau, XIX amžiuje, plinta ir bulvės. Jei kalbėsime apie vaisius, Lietuvoje augo laukinės obelys ir kriaušės. Seniausius obuolių valgytojus turime iš neolito laikų Nidos gyvenvietės, tai patvirtinta archeologiškai. Su krikščionybe, Jogailos ir vėlesniais laikais, atsiranda daug kultūrinių, desertinių obuolių veislių, atkeliavusių iš Europos. Šie obuoliai tiesiog valgomi, o vietiniai skiriami virtuvei, pavyzdžiui, žąsims įdaryti, padažui troškinti“, – pasakoja istorinės Lietuvos virtuvės tyrinėtojas.

Ieškodami šių laikų požiūriu sveikesnės lietuviškos virtuvės galime atsiremti į mūsų istorinę tradiciją, kurioje – ne vien spirgais aplieti cepelinai. Remiantis aukštąja, tai yra bajoriškąja, lietuviška virtuve galima sudaryti istoriškai pagrįstą valgiaraštį, besiremiantį įvairių šalių stiliaus – graikiško, itališko, prancūziško, vokiško, taip pat ir vietinio, maisto tradicijomis. LDK kultūra buvo labai atvira įvairiems poveikiams,  nes valdovai ir diduomenė buvo tolerantiška ir religijoms, ir tautybėms, jiems labiau rūpėjo pavaldinių politinis lojalumas. Tokia atmosfera sukūrė labai geras sąlygas tarpkultūriniams mainams.

„Į savo virtuvę esame susiurbę neįtikėtinai daug ir iš visur, tik per menkai tai tyrinėjame ir komunikuojame“, – apibendrina R.Laužikas.

Jūratė Kiliulienė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto mokslininkas prof. Rimantas Stukas.

VEIDAS: Ar galėtumėte pateikti kokį stebuklingą sąrašą sveikų ir nesveikų maisto produktų, kuris padėtų nepasiklysti tarp vis naujų teorijų?

R.S.: Į visą maisto racioną turime žiūrėti kompleksiškai. Jeigu vadinamojo nesveiko maisto bus valgoma labai mažai, organizmas dėl to nepatirs jokios žalos. Ir priešingai – jei bus vartojama vien, pavyzdžiui, žuvis, mityba bus neįvairi, nevisavertė, tai yra nesveika. Turime kalbėti apie sveiką arba nesveiką mitybą, o apie produktą ar patiekalą – kaip apie visavertį, sveikatai daugiau arba mažiau palankų.

VEIDAS: Kokia mityba yra sveika?

R.S.: Ją puikiai iliustruoja maisto pasirinkimo piramidė, kuri sudėlioja maisto produktus į atskiras grupes, pademonstruoja jų proporcijas paros maisto racione. Piramidė sudaryta remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atliktais tyrimais ir jos principas yra tas, kad paros maisto racione turi būti produktų iš kiekvienos jų grupės, net tų, kurie, paprastuoju vertinimu, yra nesveiki, kaip viršutinėje piramidės dalyje esantys saldumynai. Daugelio valstybių sveikatos apsaugos institucijos remiasi PSO bazinėmis rekomendacijomis, jos visur vienodos. Mokslo pažanga, nauji moksliniai tyrimai jas vis pakoreguoja, piramidė šiek tiek vis pertvarkoma. Sakykim, prieš trejus metus Sveikatos apsaugos ministerija aliejų iš sveikos mitybos piramidės viršūnės nuleido į antrą jos aukštą – kartu su riešutais, kaip aliejine kultūra.

VEIDAS: Kodėl žmonėms kyla tiek daug klausimų ir daroma tiek mitybos klaidų, jei sveiką mitybą atspindi paprasta ir kiekvienam aiški sveikos mitybos piramidė?

R.S.: Bėda ta, kad šia tema kalba ir ne specialistai. Žmonės dalijasi savo asmeninėmis patirtimis, jomis remdamiesi daro išvadas. O specialistų, atstovaujančių institucijoms, kurios priima atsakomybę už tas rekomendacijas, balsas tarp jų menkai girdimas. VEIDAS: Kiek mityba lemia žmogaus sveikatą?

R.S.: Apie 50 procentų. Bet izoliuotai vertinti negalima. Šiandien mityba ir fizinis aktyvumas suprantama kartu. Net maisto pasirinkimo piramidėje nurodomi abu šie rodikliai.

VEIDAS: Ar lietuviai pakankamai išprusę sveikos mitybos srityje?

R.S.: Prieš dvejus metus kartu su kolega dr. Valerijumi Dobrovolskiu atlikome tyrimą apie Lietuvos gyventojų mitybos įpročius. Į klausimą, kokias kriterijais vadovaujasi rinkdamiesi maistą, tik 21 proc. apklaustųjų atsakė, kad svarbiausia – produkto nauda sveikatai. Kitiems svarbiau buvo kaina (37 proc.), skonis (28 proc.). Taigi vos penktadalis žmonių labai rūpinasi savo sveikata, gerai bent tiek, kad šiandien jau niekas neabejoja, jog mityba yra sveikatos pagrindas. Mūsų sveikatos raštingumas dar yra mažas, nors kai kuriais aspektais gerėja. Gaila, kad pokyčiai gerėjimo kryptimi vyksta lėtai.

Paveldas. Prieš 180 metų Aukštaitijoje, Anykščių miestelyje, gimė poetas, mokslininkas, aukštas Bažnyčios pareigūnas Antanas Baranauskas.

Per visą XIX amžių virš mūsų tautos kybojo Damoklo kardas. Dėl intensyvios polonizacijos ir rusinimo, dėl tautos elito – bajorų sulenkėjimo neišvengiamą pražūtį mums pranašavo ir draugai, ir priešai. Toks pavojus tikrai buvo. Reikėjo gintis, ir visų pirma kultūros, raštijos srityje – tik taip buvo galima pasauliui įrodyti, kad mūsų tauta gyva, kad ji niekuo ne blogesnė už kitas.

Tačiau mūsų pozicijos tada buvo gana silpnos, nors Europa, daugiausia vokiečių mokslininkų (Johanno Gottfriedo Herderio ir kitų) dėka, žinojo mūsų liaudies dainas, žavėjosi jomis. Ir dar Kristijono Donelaičio kūryba. Bet po jo gana ilgą laikotarpį nieko ryškaus nebeturėjome. O reikėjo, ypač poetų – tautos žadintojų, nes jie geriausiai reprezentuoja tautas ir labiausiai veikia žmonių, net beraščių, jausmus, kai jų eilės tampa liaudies dainomis! Ir pagaliau XIX a. antroje pusėje tokių poetų pas mus atsirado, pirmasis tarp jų buvo Antanas Baranauskas.

Būsimasis poetas ir vyskupas pasaulį išvydo 1835 m. sausio 17 d. Kaip ir jo bendraamžiai, ne vieną vasarą ganė bandą, bet jau valsčiaus mokykloje, žinoma, rusiškoje, kurią lankė 1845–1848 m., išsiskyrė savo gabumais. Mokytojas taip ir pasakė tėvui: „Tavo sūnus bus arba didelis žmogus, arba eis į Sibirą.“ Pagyrimas, aišku, buvo savotiškas, ir visiškai atitiko to meto padėtį Rusijoje. Bet jam pritarė ir vietos klebonas, paraginęs tėvus leisti Antaną į mokslus.

Šie nebuvo tamsuoliai, bet neturtingi, todėl jų sūnaus, kad ir gabaus, kelias į mokslus gerokai užsitęsė. Iš pradžių keturiolikmetį jaunuolį pasiuntė pas Gelvonų kleboną – padirbėti metus liokajumi ir patikrinti gabumų. Rezultatai buvo prasti: klebonas pareiškė, kad Antanas mokslui netinka… Tačiau jis, pasirodo, netiko ir ūkio darbams, todėl 1851 m. tėvai vis dėlto ryžosi leisti jį Rumšiškes, į valsčiaus raštininkų  mokyklą, kurioje nereikėjo mokėti nei už mokslą, nei už išlaikymą.

1853 m. ją baigęs A.Baranauskas trejus metus dirbo Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode – vis toli nuo gimtinės. Tie metai nebuvo praleisti visai veltui – jie suteikė žinių apie žmones, apie gyvenimą. Bet tik 1856 m., jau subrendęs, jaunuolis pagaliau rado savo tikrąjį gyvenimo kelią – nusprendė būti dvasininku, įstojo į Varnių kunigų seminariją.

Mokslai jam sekėsi labai gerai, todėl nuo 1858 m. A. Baranauskas – jau Peterburgo dvasinės akademijos klausytojas. O 1860–1861 m. Lauryno Ivinskio leistame kalendoriuje pasirodė jo poema „Anykščių šilelis“, tiesa, valdžios cenzūros apgadinta: visur išbrauktas pavojingas žodis „tėvynė“.

Tai nebuvo pirmasis ir vienintelis poeto kūrinys. Pasirodo, eiliuoti jis bandė jau būdamas pas Gelvonų kleboną, 1857 m. parašė „Dainų dainelę“, o po „Šilelio“ dar buvo 14 eilėraščių ciklas „Kelionė Peterburkan“, „Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva“. Tai ryškūs, lyriniai ir itin patriotiniai kūriniai, pasakojantys apie sunkią mūsų tautos padėtį Rusijoje, tame tautų kalėjime, kviečiantys nepasiduoti:

Anei rašto, anei druko

Mums turėt neduoda.

Tegul, sako, bus Lietuva

Ir tamsi, ir juoda!

Kaip rašė Vaižgantas, šie posmai „tapo tautos himnu ir per 40 metų žadino protestuojančią dvasią“.

Tačiau mes A.Baranauską visų pirma žinome kaip „Anykščių šilelio“, kurio pirmoji dalis parašyta 1858 m. vasarą, o antroji – 1859 m. vasarą Anykščiuose, autorių. Labai charakteringos ir aplinkybės, kurios paskatino imtis poemos tokia tema.

Poetas iki tol jau buvo neblogai susipažinęs su lenkų romantikų, ypač Adomo Mickevičiaus, kūryba, su istoriniais Simono Daukanto darbais, kurio Lietuvos girių aprašymą „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ literatūros istorikai vertina kaip nuostabų, neprilygstamą grožinės prozos kūrinį. Vis dėlto svarbiausias, lemiamas impulsas imtis šio darbo, kaip pats autorius yra pasakojęs, jam buvo „žodžiai, lyg peiliu smigę“ vieno dėstytojo mokantis Varnių seminarijoje. Šis įrodinėjo, kad lietuvių kalba tetinkanti piemenims ir prastuoliams, o gerą poeziją galima rašyti tik lenkų kalba.

Taip gimė tikras šedevras, kuris parodė ir mūsų kalbos, ir Lietuvos gamtos grožį. Maža to, tai ir nesunkiai įspėjama alegorija, iš tiesų pasakojanti apie tragišką mūsų tautos likimą XIX amžiuje, rusams valdant:

… toj pati galybė, kuri miškus sugriaužė,

Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė!

Poema ne tik buvo skaitoma, bet ir dainuojama (tebedainuojama iki šiol!) – o ar bereikia geresnio įrodymo, kad poeto kūryba pasiekė žmonių širdis ir protus? Kad ji padėjo laisvės kovoje?

Dar reikia pridurti, kad A.Baranausko kūryba, pasak literatūrologės Vandos Zaborskaitės, „pažadino ir uždegė būsimąjį Maironį savo poetiškumo liepsna, didelio poeto pavyzdžiu, sukeldama norą ir pasiryžimą tęsti jo darbą, užbaigti jo misiją“.

Pats Maironis, kurio indėlis mūsų išsilaisvinimo kovoje ne mažesnis nei Jono Basanavičiaus ir Vinco Kurdirkos, taip rašė apie A.Baranauską: „Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę.“

Iš tiesų „Anykščių šilelio“ autoriaus įtaką patyrė dauguma XIX a. antrosios pusės mūsų poetų, nes tai buvo toli matoma poetinės kūrybos viršūnė. 1909 m. poema išversta į lenkų kalbą, vėliau, 1947 m., – į rusų.

Gana dažnai pačios gražiausios eilės poetams gimsta jaunystėje. Ir A.Baranauskui kūrybingiausi metai buvo 1858–1859-ieji, kai jam tebuvo 23–25-eri. Tada jis patyrė ir gerąją savo talentingo draugo, taip pat poeto, kunigo, taip pat anykštėno, anksti džiovos nuvaryto į kapus Sibiro tremtyje, įtaką, tada jam nebuvo abejonių dėl savosios tautos ateities…

Tiesa, patriotinių eilėraščių poetas buvo parašęs ir vėliau, bet visus juos 1863 m. sukilimui prasidėjus sudegino.

O gyvenimo ratas sukosi toliau. 1862 m. dvasinės akademijos vadovybė pasiuntė A.Baranauską, vos baigusį studijas magistro laipsniu, į Vakarus, į Miuncheno, Insbruko, Romos, Liuveno universitetus, – žinių gilinti, ruoštis profesūrai. Labai galimas daiktas, kad ši komandiruotė išgelbėjo būsimąjį vyskupą nuo Klemenso Kairio likimo – kelionės į Sibirą. Iš Vakarų sugrįžęs dėstė akademijoje, bet neilgai: nesutarė su jos rektoriumi – rusofilu ir pasiprašė tarnybos Kaune.

Čia jo, kaip dvasininko, karjera susiklostė puikiai: dėstė kunigų seminarijoje, 1884 m. buvo pakeltas vyskupu – užėmė Žemaičių pavyskupio pareigas. Tada, pasipuošęs vyskupo regalijomis, gražia karieta aplankė savo gimines Anykščiuose, suteikdamas daug pasididžiavimo, džiaugsmo ir jiems, ir kaimynams. Šią viešnagę žmonės po to minėjo dešimtmečius. 1887 m. paskirtas Seinų vyskupu.

Tačiau jo pažiūros, atrodo, pamažu pasikeitė, nors apie tai istorikai, amžininkai rašo skirtingai. Daugelis jų tvirtina A.Baranauską tapus polonofilu, bandžiusiu paneigti, kad Bažnyčia padėjo polonizuoti lietuvius: esą jie patys dėl to kalti… Ir net viešai lietuviškai kalbėti vengusiu. J.Basanavičius kaltino vyskupą iš dalies prisidėjus prie „Aušros“ sužlugdymo: mat ji be autoriaus žinios išspausdino „Dainu dainelę“ ir dar ją gerokai sudarkė.

Vėliau garsus uteniškis mokytojas Rapolas Šaltenis yra parašęs, kad jo gana artimas giminaitis „visą gyvenimą atkakliai dirbo patį fantastiškiausią ir tragiškiausią jam pačiam darbą – bandė įgyvendinti subankrutavusios Lietuvos-Lenkijos unijos idėją lyg šventą moterystės sakramentą“…

O štai rašytojas kunigas Stasys Yla, Štuthofo kalinys, teigė: kaltinimai vyskupui, kad jis išsižadėjo lietuvybės, kad Seinuose dirbdamas, dideles galimybes turėdamas nepadėjo stiprinti jos šiame krašte, yra visai nepagrįsti.

Tai kas teisus? Kai vertinimai tokie prieštaringi, tiesos turbūt tenka ieškoti kažkur apie vidurį…

Kylant karjeros laiptais pasikeitė ir A.Baranausko interesai: jam rūpėjo jau nebe poezija, o mokslinis darbas, visų pirma gimtosios kalbos tyrimai. Sąlygas tam turėjo neblogas: dėstė seminarijoje lietuvių kalbą, tyrinėjo mūsų tarmes, kirčiavimą, net bandė sukurti literatūrinę (raštų) kalbą – bendrą visai Lietuvai. Tada mūsų kalbos reikalus geriausiai, deja, išmanė vokiečių mokslininkai, todėl jau 1860 m. A.Baranauskui pavyko užmegzti ryšius su prof. Augustu Schleicheriu. Vėliau jis dažnai susirašinėjo su Hugo Veberiu, kuris paskelbė kai kuriuos jo tyrimų rezultatus Vokietijoje, – juk pas mus spauda tebebuvo draudžiama.

Kalbotyrai A.Baranauskas paskyrė net 25-erius savo gyvenimo metus, 1875 m. parengė vadovėlį „Mokslas lietuviškos kalbos“, išspausdintą Tilžėje 1898 m. Palaikė ryšius su Fridrichu Kuršaičiu, Baudouinu de Courtenay, Jonu Jablonskiu, Petru Kriaučiūnu ir kitais.

Po to ėmėsi matematikos, kuriai jautė silpnybę nuo pat vaikystės, bet šioje srityje jam sekėsi mažiau.

Paskutinė vyskupo aistra, apėmusi jį 1901 m. rugsėjį, – išversti į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą. Vertė labai skubėdamas, dirbdamas po 12–15 valandų kasdien, bet suspėjo atlikti tik kiek daugiau nei pusę darbo – taip ir mirė prie rašomojo stalo 1902 m. lapkričio 26 dieną. Palaidotas, kaip ir dera, Seinų katedroje, toli nuo gimtinės. Prireikė kelių dešimtmečių atkaklių seiniškių lietuvių pastangų, kad greta lenkiškos memorialinės lentos atsirastų ir lietuviška…

Jonas Rudokas

Modernistinė Kauno architektūra sulaukė rimto tarptautinio įvertinimo: Europos Komisija pasiūlė Kaunui suteikti Europos paveldo ženklą. Tai turėtų tapti paskata siekti dar didesnio pripažinimo – įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Dovaidas Pabiržis

Europos paveldo ženklo sąrašo iniciatyva gimė 2006-aisiais. Ja siekiama padidinti susidomėjimą Europos istorijai, kultūrai ir vystymuisi svarbiais objektais, asmenybėmis, istoriniais įvykiais. Šiemet Europos Komisija iš viso sulaukė 36 objektų pasiūlymų iš 18 šalių narių. Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyrius „Veidą“ informavo, kad iš Lietuvos šiemet buvo pateiktos dvi paraiškos: „1919–1940 m. Kaunas“ ir „Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis“, tačiau tarptautinė ekspertų grupė savo rekomendacijose pasiūlė Europos paveldo ženklą suteikti tik Kauno miesto savivaldybės pateiktam objektui. Oficialiai Europos paveldo ženklas Kaunui bus suteiktas šį pavasarį.

Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjos Andrijanos Filinaitės teigimu, šio įvertinimo praktinė nauda yra padidėjęs visuomenės dėmesys ir finansavimas, taip pat miesto žinomumas ir įvaizdžio kūrimas. Ir nors Europos paveldo ženklas labiau orientuotas į vadinamąsias minkštąsias veiklas, jis gali būti ir atimtas, jei nesilaikoma paraiškoje numatytų sąlygų – paveldas nėra pakankamai tvarkomas, populiarinamas ir kt. Tokia stebėsena vykdoma kas ketverius metus.

„Tai jau savaime yra įvertinimas, bet kam tokie ženklai nėra duodami, vadinasi, turime didžiulį turtą, kurio patys dažnai nevertiname, ypač kasdienybėje. O dabar šis įvertinimas bus kaip informacinis pranešimas, kad tai yra turtas. Čia lyg kokios įmonės akcijų vertė būtų pakilusi. Kitas būtinas žingsnis yra maksimali informacinė kampanija, kuri žmonėms primintų, kad jie turi šį turtą ir jame gyvena, nes daugelis žmonių tik pasąmonėje supranta, jog Kauno centras yra ne tik gražus, bet ir labai vertingas. Kažkas, tą pasakęs iš šalies, jau yra kaip autoritetas“, – pripažinimą vertina architektas Algimantas Kančas.

Postūmis siekti UNESCO pripažinimo

Architektai, istorikai ir paveldosaugininkai vieningai sutaria, kad per trumpą laiką tarpukariu iškilęs Kauno Naujamiestis yra unikalus reiškinys, reikalaujantis deramos apsaugos ir įvertinimo. Tačiau ar pirmasis rimtas Kauno tarpukario architektūrinio paveldo tarptautinis pripažinimas taps paskata siekti kur kas didesnio tikslo – įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą?

Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas įsitikinęs – diskusijos dėl Kauno Naujamiesčio įtraukimo į pasaulio paveldo sąrašą jau davė miestui daug naudos, matomumo, atkreipė dėmesį į ilgametes Naujamiesčio problemas. Kitas logiškas žingsnis – paraiškos rengimas ir teikimas.

„Europos paveldo ženklas patvirtino mūsų grupės žmonių nuomonę, kad svarstant, kur dar Lietuvoje būtų galima rasti pasaulinės reikšmės paveldo objektų, Kauno Naujamiestis būtų vienas iš jų. Statistiškai žiūrint Lietuva, kaip tokio dydžio kraštas, su keturiomis vertybėmis UNESCO pasaulio paveldo sąraše atrodo labai neblogai, todėl iššūkis rasti kažką naujo yra nemenkas rebusas kultūros istorikams ir diplomatams. Tačiau jeigu laimėjome šiame konkurse, verta pasirungti ir didesniame. Negaliu išpranašauti Kaunui sėkmės ar nesėkmės, bet tikiu, kad verta pabandyti dėl daugelio priežasčių“, – tvirtina A.Gelūnas.

Pasak jo, šiuo klausimu jau pasisakė mokslininkai, visuomenės veikėjai, politikai, architektai, daug refleksijų sulaukta ir spaudoje, taigi diskusijų fazė jau turėtų būti pasibaigusi. Todėl šiuo metu kyla pragmatinis klausimas: kas susės prie stalo ir kvalifikuotai parengs paraišką? Tuomet savo darbą galės pradėti ir diplomatai.

Tačiau prieš teikiant paraišką būtina nuspręsti, kurią būtent miesto dalį ketinama saugoti. Patekimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra ne tik reklama, pasitarnaujanti miesto puoselėjimui, socialinio kapitalo kūrimui ir turizmo skatinimui, – tai ir įvairūs draudimai bei statybos apribojimai. Todėl svarbu apsibrėžti, ar saugoma konkreti miesto Naujamiesčio teritorija, ar kelios dešimtys rinktinių objektų, ar kelios gražiausios Naujamiesčio gatvės.

„Kalbėdamasis su įvairiais žmonėmis aiškaus atsakymo galutinai nesu gavęs, labai tikėčiausi, kad artimiausiu metu jis išsikristalizuos, – sako ambasadorius. – Jeigu Kauno miesto savivaldybė pasako, kad yra už, sukuria darbo grupę, mobilizuoja ekspertus ir rengia paraišką, nieko daugiau ir nereikėtų. Kaunas galėtų pasikviesti ir paveldo ekspertų iš UNESCO misijos ankstyvam kandidatūros įvertinimui. ICOMOS ar kitos ekspertinės organizacijos specialistai galėtų nustatyti, ar turi Kauno Naujamiesčio architektūra galimybių būti pripažinta pasaulinės reikšmės. Tai labai padėtų tolesniame kandidatavimo arba kandidatūros suspendavimo procese.“

UNESCO yra viena iš Jungtinių Tautų organizacijų, kurią šiuo metu sudaro 195 šalys narės. Kiekviena valstybė joje turi po vieną balsą, todėl konkursas dėl to, kuriuos naujus objektus įtraukti, – didžiulis. A.Gelūno pasakojimu, kai kurioms valstybėms tai jau tapo savotišku sportu ar varžybomis, „kas surinks daugiau“. Italija, Ispanija, Prancūzija ar Kinija jau turi po keliasdešimt saugomų objektų, tad net siūloma įvesti tam tikrą limitą. O kitos valstybės, pavyzdžiui, Švedija, slopina įvairias naujas iniciatyvas, įsitikinusios, kad pasaulio paveldo sąraše įrašytų objektų jau pakanka.

Be to, pastaruoju metu pastebima tendencija garsiai teigti, kad Europa ir taip jau yra pasiėmusi per didelę objektų dalį. Dažnai pasigirsta raginamų atsigręžti į greitai nykstantį nematerialųjį paveldą Afrikoje ir kituose kraštuose, kur nėra tiek daug nekilnojamojo palikimo. Siekiant palengvinti sprendimo priėmimo procesą, valstybės sudaro įvairias koalicijas, teikiamos kelių šalių bendros paraiškos. Pavyzdžiui, 2005-aisiais į UNESCO paveldo sąrašą įrašyta Tartu universitete dirbusio astronomo Friedricho Georgo Wilhelmo Struve’s vardu pavadinta beveik 3 tūkst. kilometrų ilgio trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti. Tuomet bendrą paraišką pateikė devynios valstybės, tarp jų ir Lietuva. Svarstyta ir bendra Ukrainos, Baltarusijos bei Lietuvos paraiška dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybinių pilių, tačiau prasidėjus karui Ukrainoje ši iniciatyva kol kas pritilusi.

Naujų objektų įtraukimo sėkmei įtakos turi ir esamųjų priežiūra, tačiau Lietuva, anot A.Gelūno, tarp „nenaudėlių“ kol kas nėra linksniuojama. Didelį konfliktą su UNESCO galėtų sukelti nebent tiltas į Kuršių neriją.

Paveldą menkai vertina patys kauniečiai?

Kauno Naujamiesčio modernizmo, sulaukusio tarptautinio pripažinimo ir įvertinimo, architekto A.Kančo įsitikinimu, nevertina patys kauniečiai. Pasak jo, Naujamiesčio gyventojai turėtų susivokti, kad negalima kiekviename aukšte dėti skirtingų langų, šalinti senų durų, šiltinti pastatų iš išorės ar bet kaip keisti stogų. Būtent dėl šių priežasčių daugiausiai autentiškumo šiuo metu dažniausiai yra išsaugoję viešosios paskirties pastatai, kuriuose žmonės nuolat negyvena.

„Baisiausia, kad žmonės daro rekonstrukcijas butais, o ne namais. Niekur Vakarų Europoje nerasi namo, kad būtų penki skirtingi butai viename name, todėl reikia daugiau reglamentuoti, griežtinti baudas. Fasadas yra namo veidas, viskas jame turi būti kompleksiška ir harmoninga: juk žmonės nevaikšto užsidėję akinių, kurių pusė yra su paprastu rėmeliu, o kita pusė – nuo saulės“, – lygina architektas, kurio manymu, įtraukimas į UNESCO paveldo sąrašą padėtų sustabdyti tokias renovacijas.

A.Kančo teigimu, didelė klaida buvo Kauno Naujamiestį su apgriuvusiais turgaus rajonais pratęsti iki geležinkelio stoties, kur iš esmės nėra nieko saugomo. Be to, „charakirį“ miestui padarė ir pėstiesiems paskirta Laisvės alėja, suardžiusi buvusią miesto struktūrą. Kol ja galėjo važinėti automobiliai, kiekvienas kiemas turėjo savą įvažiavimą, o dabar kiemai virto kreivomis vidinėmis gatvėmis su apgriuvusiais „viduriais“.

„Pakeisti Laisvės alėjos grindinį, žinoma, būtų gerai, bet tai tik savotiškas papudravimas, nes reikėtų ir tuos vidinius kiemus susiremontuoti – čia turi gyventi žmonės, kurių trūksta centre. Dabar namai yra likę tik pagal perimetrą, o visas vidus perverstas lygiagrečia kampuota ir raityta gatve“, – sako architektas.

Vytauto Didžiojo universiteto istoriko Arvydo Pakštalio manymu, Kauno tarpukario paveldo reikšmės nelabai suvokia nei visuomenė, nei politikai. Paprastai interpretuojama, kad tai yra keliasdešimt gražių pastatų, į kuriuos reikia žiūrėti kaip į gražius monumentus ar muziejinius eksponatus, tačiau modernizmą reikėtų suprasti plačiau – ne tik kaip pastatus, bet ir kaip istorijas bei naratyvus.

„Juk modernizmas ketvirtajame dešimtmetyje kilo kartu su miesto infrastruktūra, su žmonėmis. Paveldas turi būti įnaratyvintas ir papasakotas. Jeigu šalia materialaus paveldo nėra nematerialiojo – bohemiško, diplomatinio, studentiško, tarpkultūrinio ir kitokio Kauno, tai šis palikimas yra negyvas, neneša to krūvio, kurį turėtų nešti“, – teigia istorikas.

Pasak jo, šiuo metu Kauno kultūrinė vizija dažniausiai apsiriboja tuo, kad reikia atnaujinti Laisvės alėją, pakeisti šviestuvus ir grindinį, o tuomet esą gyvybės atsiras savaime, tačiau iš tiesų reikėtų platesnės kultūrinės vizijos, kaip gyvinti Naujamiestį: miesto valdžia turėtų pasirinkti kryptį ir visokeriopai stengtis kurti naratyvą apie modernų Kauną.

Įvairių Kauno centro gaivinimo vizijų netrūksta, tačiau jos dažniausiai ir lieka vaizduotėje ar popieriuje. A.Gelūnas pasakoja, kad nebūna nė vieno Kauno architektų absolventų darbų gynimo be projektų, kaip miestui pagaliau išeiti prie upės: kuriami kavinių, uosto pastatų, pasivaikščiojimo zonų projektai. Nedaugelis jų išvysta dienos šviesą. Tačiau ar UNESCO pripažinimas nesumažintų ir taip menkų miesto poslinkių? Vienareikšmiško atsakymo čia nėra.

„Jeigu šalia UNESCO paveldo kas nors sumanytų statyti milžinišką upių uostą su kavinių tinklų, ko gero, nepavyktų tokio dalyko padaryti, bet smulkūs pakeitimai, prisitaikantys prie architektūrinio kraštovaizdžio, šiurkščiai su juo nekonfliktuojantys, – įmanomi. Be to, Kaunas didžiuojasi vienais talentingiausių architektų Lietuvoje, kurie tas intervencijas labai sėkmingai vykdo“, – primena Lietuvos ambasadorius prie UNESCO.

Analogų turi nedaug

Peržvelgus dabar į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų sąrašą galima įsitikinti, kad Kauno Naujamiesčio architektūra turi nedaug analogų. Į šį sąrašą įtraukta „Bauhaus“ architektūra Vokietijos Veimaro ir Desau miestuose, tarpukariu statyti daugiabučiai Berlyne, Havro miestas Prancūzijoje, atstatytas po Antrojo pasaulinio karo, architekto Victoro Hortos suprojektuoti modernistiniai namai Briuselyje, Edinburgo naujamiestis bei keletas pavienių pastatų.

Architekto A.Kančo teigimu, pasaulyje yra tik trys taip sparčiai ir vientisai pastatyti miestai: tai Tel Avivas Izraelyje, į kurį tarpukariu bėgdami nuo persekiojimų suvažiavo bene visi talentingiausi žydų architektai, gaisro per naktį sunaikintas ir jugendo stiliumi per septynerius metus atstatytas Olesiundas Norvegijoje ir Kaunas Lietuvoje.

„Lietuvos istorijoje turėjome tik du laikotarpius, kurie atitiko pasaulinį vystymąsi ir nevėlavo kokiais dviem šimtais metų, – tai barokas Vilniuje ir modernizmas Kaune. Su jais galime į pasaulį eiti bet kur, nes jie turi savo kokybės ženklą ir išskirtinumą. Tuo metu architektūra buvo kaip gyvenimo būdas, pasididžiavimas, tautos energijos išraiška. Neturėsime antro tokio atvejo, kad visuomenė norėtų būti moderni. Tarpukario architektūra buvo kuriama pagal Europos pavyzdį, visi namai projektuojami tarsi vilos. Tuomet vyravo požiūris: esame Europa ir viską padarysime gerai. O dabar lietuvių tendencija yra „namų kaip tėviškės“ kūrimas, architektūra pasuko retro link. Tuo metu buvo išduodami penki–septyni šimtai statybos leidimų per metus ir didelė dalis pastatų buvo su kokybės ženklu, architektūriškai vertingi, o dabar iš tiek pat išduotų leidimų vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti, kiek tų namų yra vertingi“, – apibendrina A.Kančas.

Į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą Lietuvoje įtraukta:

Vilniaus istorinis centras (1994 m.)

Kuršių nerija (2000 m.)

Kernavės archeologinė vietovė (2004 m.)

Struvės geodezinio lanko punktai (2005 m. kartu su Norvegija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Baltarusija, Ukraina ir Moldova)

Į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta:

Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje (2001 m.)

Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse (2003 m.)

Lietuvių polifoninės dainos – sutartinės (2010 m.)

Objektai, kuriems šiemet pasiūlyta suteikti Europos paveldo ženklą:

Miunsteris ir Osnabriukas – Vestfalijos taikos sutarties vietos (Vokietija)

Hambacho pilis (Vokietija)

Senovės Atėnų centras (Graikija)

Aragono karalystės archyvas (Ispanija)

Studentų rezidencija Madride (Ispanija)

Kliuni vienuolynas (Prancūzija)

Roberto Schumanno namai (Prancūzija)

Pikniko „Už Europą“ 1989 m. memorialinis parkas (Vengrija)

Alcide de Gasperi namai-muziejus (Italija)

Kaunas 1919–1940 m. (Lietuva)

Liublino unija (Lenkija)

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija (Lenkija)

Istorinė Gdansko laivų statykla (Lenkija)

Koimbros universiteto biblioteka (Portugalija)

Mirties bausmę panaikinantis įstatymas (Portugalija)

Franja partizanų ligoninė (Slovakija)

UNESCO pasaulio paveldo pripažinimo nauda ir kaina (2007 m. „PricewaterhouseCoopers“ Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas)

Nauda:

Partnerystė

Papildomas finansavimas

Paveldo išsaugojimas

Turizmas

Paveldo atkūrimas

Pilietinis pasididžiavimas

Socialinis kapitalas

Edukacija ir mokymasis

Kaina:

Siūlymas – paraiškos rengimas, dokumentacija, studijos, komunikacija

Valdymas – ataskaitos, stebėsena, administravimas

Planavimas – kontrolė, vystymosi suvaržymai, krūvis žmonėmis

Kitos išlaidos – infrastruktūra, rinkodara, lankytojų patirtys

Liepos 31 d. Trakų Vokėje prasidėsiančiame tarptautiniame tapytojų plenere „Menas paveldui“ vienuoliktus metus iš eilės kurs šešiolika menininkų iš Lietuvos ir Serbijos. Aštuonias dienas truksiantis renginys atvers naujus meno regos laukus – kūrėjai sieks unikaliai pažvelgti į XIX a. pabaigos dvarą, prancūzų kraštovaizdžio architekto F. Andrė projektuotą parką ir kitas unikalias vietas bei gamtą. Visi plenero metu sukurti darbai papildys „Trakų Vokės dvaro sodybos“ meninių darbų kolekciją, kurioje apie 100 vertingų tapybos kūrinių.

Plenero kuratorius, tapytojas Svajūnas Armonas, pabrėžia, jog šiais metais pleneras stebins darbų išskirtinumu, nes jame labai daug naujų veidų. „Po dešimtmečio įdirbio ateina nauja menininkų plejeda, kuri be abejonės „Trakų Vokės dvaro sodybą“ pamatys kitaip. Į plenero koncepciją aš žiūriu klasikine prasme – svarbiausia tapyti iš natūros, kontempliuoti gamtą ir pasiekti rezultatą. Sieksime, kad darbai turėtų išliekamąją vertę“, – pristato S. Armonas.

Plenero organizatoriai šią vasarą sukvietė daug naujų kūrėjų, kurie plenere dalyvauja pirmą kartą, tačiau šios iniciatyvos neapleidžia ir senbuviai – dailininkai Ojaras Mašidlauskas ir Romas Žmuidzinavičius – nuolatiniai plenero Trakų Vokėje dalyviai.

O. Mašidlauskas prisimena, kad idėja organizuoti tokio pobūdžio plenerą kilo tada, kai „Trakų Vokės dvaro sodybos“ kolektyvas suprato, jog tapyba – puikus būdas fiksuoti unikalaus dvaro ir jo aplinkos pokyčius. Per dešimtmetį pakito plenero formos, temų spektras, bet idėja išliko ta pati – per meną atskleisti  istoriją ir išryškinti  aplinkos grožį.

Aštuonių dienų trukmės šiųmetinėje programoje – ne tik tapyba. Plenero „Menas paveldui“ dalyviai turės galimybę nuvykti į Kernavę, dalyvaus diskusijoje apie Lietuvos dailę, surengs kasmetinę socialinę akciją „Piešti gali kiekvienas“.

S. Armonas akcentuoja, kad visi plenero dalyviai kurs meno darbus, kuriuose atsispindės objektai ir detalės būtent iš Trakų Vokės dvaro sodybos aplinkos. „Trakų Vokė – labai graži, tad vieta kūrybai yra fantastiška. Svarbiausia, kad menininkai nekonkuruotų ir vieni kitų nekritikuotų“, – apibendrina S. Armonas.

Dauigiau informacijos: plenero kuratorius, dailininkas Svajūnas Armonas, mob. 8 650 17 799; koordinatorė Trakų Vokės dvaro sodyboje – Vaida Markevičiūtė, mob. 8 646 03 685.

TARPTAUTINIO MENININKŲ PLENERO „MENAS PAVELDUI“ 2014 M. PROGRAMA

Liepos 31 d., 10 val. (ketvirtadienis)

Nuvykimas į Trakų Vokės dvarą, susipažinimas su aplinka, jo istorija, įsikūrimas darbo vietose.

15.30 val. (Jei bus spaudos atstovų) – disksuija.

16 val. Plenero atidarymas Trakų Vokės dvaro sodybos centriniuose rūmuose

Rugpjūčio 1 d. (penktadienis)

Kūrybinis darbas Trakų Vokės dvaro sodyboje

Patalpos atrakinamos nuo 10 val. iki 18 val.

Rugpjūčio 2 d. (šeštadienis)

Išvyka į Kernavę (užsienio svečiai) 15 val.

Kūrybinis darbas Trakų Vokės dvaro sodyboje nuo 10 val. iki 15 val.

Rugpjūčio 3 d. (sekmadienis)

Bendras vakaras, pokalbis apie Lietuvos dailę (viešbutis „EuropaCity“) 18 val.

Kūrybinis darbas galerijoje  „JuozasArt“

Kūrybinis darbas Trakų Vokės dvaro sodyboje nuo 11 val. iki 16 val.

Rugpjūčio 4 d. (pirmadienis)

Kūrybinis  darbas Trakų Vokės dvaro sodyboje.

Patalpos atrakinamos nuo 10 val. iki 18 val.

Rugpjūčio 5 d. (antradienis)

Kūrybinis  darbas.

Patalpos atrakinamos nuo 10 val. iki 18 val.

Socialinė akcija „Piešti gali kiekvienas“ apie 11 val.

Rugpjūčio 6 d. (trečiadienis)

Svečiai pristato savo kraštų dailę, išvyka į pirtį 17 val.

Kūrybinis darbas galerijoje  „JuozasArt“.

Kūrybinis darbas Trakų Vokės dvaro sodyboje nuo 10 val. iki 16 val.

Rugpjūčio 7 d. (ketvirtadienis)

Plenero uždarymas 18 val.

Jano Bulhako nuotr.

Mirties tema jaudino visų epochų žmones. Mirties akivaizdoje susimąstoma apie gyvenimo prasmę, asmens atminimą, nuveiktus darbus, išliekančius ženklus. Ekskursijoje kalbėsime apie tai, kaip laikui bėgant kito mirties suvokimas, laidojimo tradicijos ir papročiai, kokią žinią amžininkams ir ateities kartoms siekė perteikti antkapiai ir epitafijos. Vilniaus katedros požemiuose mūsų laukia garbingų valstybės ir Bažnyčios istorijai nusipelniusių asmenų palaidojimo kriptos, istorijos apie pamirštas ir dar neatrastas kapavietes.
Sapiegų giminės mauzoliejuje apžiūrinėdami prabanga ir elegancija dvelkiančius monumentalius garsios šeimos antkapinius paminklus, aptarsime laidojimo tradicijas, baroko epochos žmonių požiūrį į mirtį ir ruošimąsi pasitikti lemtingą akimirką. Užsakovų galią, turtą ir subtilų meninį skonį liudijančius Sapiegų antkapius kūrė iš Italijos atvykę skulptoriai. Tuo metu klestinčiame Vilniuje iš svetur atvykę įvairių sričių menininkai turėjo progų atskleisti savo talentą.

Ekskursija prasidės Vilniaus katedroje.
Trukmė: 2 val.
Būtina registracija tel. 8 5 269 78 03 arba el. p. muziejus@bpmuziejus.lt

Pagal istorinius šalies metraščius atkurti senieji nacionalinės virtuvės receptai išplečia kulinarinio lietuvių paveldo ribas ir pasauliui parodo, kad mes nesame vien tik cepelinų tauta.

„Jei tik žinotumėte, koks pyktis mane apima išgirdus kalbas, kad Lietuva – didžkukulių valstybė… Dieve šventas, užsieniečiai tik iš mandagumo juos ragauja, o paskui svarsto: nejau mes tai kasdien valgome?“ – greitakalbe nuoskaudą dėl netinkamai, jo nuomone, pristatomo kulinarinio šalies paveldo žeria restorano-muziejaus įkūrėjas Vaclovas Kontrauskas. Kaip žmogus, nukarūnavęs cepelinus, pagarsėjęs pašnekovas neabejoja: nacionalinė šalies virtuvė pasižymi kur kas senesnėmis ir labiau išsiskiriančiomis tradicijomis, nei patiekalai iš „sunkiasvorės“ bulvės.
Drauge su žmona Henrita, istorike ir restorano „Ida Basar“ vadove, kruopščiai istorinius šaltinius apie senovės lietuvių maitinimosi įpročius išstudijavęs verslininkas teigia, kad bulviniai lietuvių patiekalai (vėdarai, cepelinai, kugelis) atsirado gana vėlai, tik XIX amžiuje: „O iki tol lietuviai vartotojo daug grybų, uogų, žvėrienos, žuvies ir turėjo begalę prieskoninių žolelių: čiobrelių, mėtų, kadagių, erškėčių, spanguolių uogų ir kt. Kulinariniams tikslams vartotas ir kanapių aliejus. Istoriniuose šaltiniuose ir kronikose aptikta informacija leidžia spręsti, kad XIV a. lietuvių virtuvė buvusi tiesiog gurmaniška. Deja, šiandien tai nedaug kas žino.“
Vėlesniais amžiais iš lietuvių virtuvės carui buvo tiekiamos seliavos, Žagarės vyšnios, o tarp Žemaitijos bajorų itin populiarėjo žąsienos sriuba, netrukus paplitusi visoje Vakarų Europoje. Taip pat išlikę duomenų apie tai, kad XV amžiuje mūsų krašte itin vertinta žvėriena: vytinta šerniena buvo galima mokėti mokesčius Lietuvos iždui, medumi imta duoklė ir pan.
Užsienio kulinarinių tradicijų įtaka Lietuvoje taip pat buvo gana stipri  jau nuo pat XIII amžiaus. Vokiečių, Viduržemio jūros regiono (graikų ir italų), prancūzų, žydų, totorių mongolų virtuvės subtilybės daugiau įtakos turėjo valdovams, didikams, ir bajorams: šis socialinis sluoksnis buvo atviresnis Europos kultūrinei tradicijai, nešykštėjo pinigų kulinarinėms naujovėms. Taigi galima teigti, kad tai, ką šiandien vadiname lietuviškuoju kulinariniu paveldu, suformavo susimaišiusios vietinė ir užsienio tradicijos.

Suvirškinome daugybę klaidingų mitų

Pasak Lietuvos kulinarinį paveldą tyrinėjančio Vilniaus universiteto mokslininko dr. Rimvydo Laužiko, patys seniausi duomenys apie lietuvių virtuvę pasiekia dar iš priešistorinio laikotarpio. Taikydami šiuolaikinius laboratorinius metodus archeologai, padedami antropologų, paleobotanikų bei paleozoologų, atlieka tyrimus, leidžiančius keisti žmonijos požiūrį į šiuo metu vyraujančius mitybos įpročius. „Atrodytų, daugeliui įprasta ir vienu svarbiausių kulinarinio paveldo produktų laikoma ruginė duona Lietuvos teritorijoje pradėta skanauti ne anksčiau kaip prieš 800 ar 1000 metų (anksčiau mūsų kraštuose rugiai nebuvo auginami), o šiuo metu Lietuvoje vis labiau populiarėjančios salotos, pasirodo, dar tik leidžia savo šaknis“, – tvirtina mokslininkas.
Iš televizijos laidų visuomenei pažįstamas virtuvės vadovas Robertas Ščesnavičius, dalydamasis prisiminimais apie savo senelę, gyvenusią tuo metu, kai Lietuva dar buvo carinės Rusijos valdžioje, prisiminė girdėjęs jos pasakojimų apie tai, kad žmonės šaipydavęsi iš valgančiųjų salotas. „Tai, kas mums šiandien atrodo įprasta ir sena, prieš šimtą metų žmonijai kėlė nuostabą ir nežadino jokio apetito“, – sako pripažintas virėjas.
„Situacija, susijusi su bulvėmis, Lietuvos virtuvėje analogiška kaip Italijoje – su pomidorais. Nedaug kas žino, kad pomidoras – italų virtuvės naujokas. Jam vos 300 metų, bet niekas itališkos virtuvės be pomidorų šiandien neįsivaizduoja“, – dėmesį atkreipia restoranų kritikos tinklaraščio „Laukinės žąsys“ autorius Andrius Užkalnis.
Dėl to, kad daugeliu atveju kulinarinis šalies paveldas ar nacionaliniai patiekalai suvulgarinti ir “sumasinti”, sako nedvejojanti ir kulinarė, virtuvės žurnalistė Beata Nicholson, pati gana dažnai įkvėpimo ieškanti senuosiuose lietuvių receptuose: „Manau, kad iš senųjų receptų būtina ištraukti tai, ką turime geriausio, ir pritraukti prie dabartinio gyvenimo. Nes į mūsų laikus atkelti tai, ką prieš šimtmečius valgė valstiečiai, nelabai realu. Nors kiekvienoje visuomenėje netrūksta manančiųjų, kad kulinarinis paveldas – lyg šventa karvė, neturinti teisės keistis, gyvenime viskas klostosi šiek tiek kitaip.”
„Gal prabėgus šimtui metų ir mūsų kaimynai sakys, kad pica – lietuviškas patiekalas? Čia nėra jokios mistikos, tik šiuo metu skamba keistokai. Bet pažiūrėkime: šaltibarščiai pas mus atkeliavo iš Graikijos, skryliai ir virtiniai – iš Italijos, cepelinai – iš regioninės prancūzų virtuvės, kurioje taip ir neįsitvirtino, o mūsų šalyje tapo nacionaliniu pasididžiavimu“, – gana netikėtomis įžvalgomis stebina R.Ščesnavičius.
Kiti pašnekovai papildo, kad Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui į Lietuva pasikvietus Krymo totorius ir karaimus ilgainiui mūsų krašte išpopuliarėjo jų atsivežti balandėliai ir virtiniai.
Iš tiesų istoriniuose šaltiniuose aptinkami lietuviškos virtuvės valgiaraščiai iki šiol stebina ne tik savo įvairove, bet ir egzotika (austrėmis, imbieru ir pan.), o gausus prieskonių vartojimas tarsi atskiria didikų virtuvę nuo valstietiškos.
XVI amžiuje Lietuvai ir Lenkijai sukūrus bendrą valstybę abiejų šalių kulinarinės maisto gamybos tradicijos taip pat susiliejo. O štai kartu su Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca į Lietuvą iš Italijos plūstelėjo daržovių įvairovė, tokie skanumynai, kaip marcipanas.
Taigi akivaizdu, kad kiekvienas istorinis tarpsnis prie nacionalinės šalies virtuvės prisideda savo įspaudu, kitas dalykas – nuolat susiduriama su migruojančiu kaimyninių šalių paveldu. Šiuo atveju labai daug lemia socialinė žmogaus padėtis (priklausymas aukštuomenei arba prastuomenei), iš dalies tai ir formuoja kulinarines šalies tradicijas, kurių raida vyko ir vyksta dviem kryptimis.

Lietuvoje kultūros paveldo objektams taikomi griežti reikalavimai, tačiau tai pagimdė paradoksą: kuo reikalavimai griežtesni, tuo daugiau saugomų pastatų nyksta ir griūva.

Šiandien Lietuvoje apstu nykstančių kultūros paveldo objektų. Iš pirmo žvilgsnio tai keista, nes mūsų šalyje tikrai netrūksta verslininkų ar šiaip iniciatyvių pinigingų žmonių, kurie norėtų ir galėtų prikelti daugybę ankstesnių amžių istoriją menančių statinių, tačiau tas noras greitai išgaruoja. Paprastai jį išgarina stebėtinai nelankstūs mūsų paveldosaugininkai ir į draudimus orientuota visa kultūros paveldo politika. Jei nesi kyšininkas ir nesistengi apeiti įstatymų, net norėdamas atlikti, regis, menką remontą turi nueiti kryžiaus kelius.
„Sena mūsų bėda ta, kad požiūris į paveldo išsaugojimą Lietuvoje dažnai suabsoliutinamas. Užuot svarstę, kaip geriau panaudoti kokį nors objektą, kad visuomenei būtų atskleistos unikaliausios jo savybės ir kartu padedama jam gyvuoti, dažniausiai pasirenkame nieko neleisti, kad tik niekas nieko nesugadintų, – kritikuoja Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis. – Tokiu atveju verslininkai į tokius objektus pradeda žiūrėti kaip į nelabai įdomius projektus, šie paprasčiausiai paliekami likimo valiai, nyksta ir praranda savo vertę.“
Kad niekaip nerandame tinkamos pusiausvyros tarp būtinybės išsaugoti kultūros paveldą ir paprasto netrukdymo gražiau gyventi, sutinka ir Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjo pavaduotojas Rytis P.Strimaitis: „Yra du keliai, kaip galima išsaugoti kultūros vertybę: arba padaryti rezervatą ir viską uždrausti, arba gyventi taip, kad tai, kas tikrai vertinga, išliktų, o visa kita būtų pritaikyta šios dienos reikmėms.“
Dauguma išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių renkasi antrąjį kelią, bandydamos atsiliepti į naujo laikmečio iššūkius, o Lietuvoje kažkodėl mielesnis pirmasis variantas. Taigi iki vadinamosios saugojimo vartojant koncepcijos įsigalėjimo mums dar toli. Mes net nekalbame apie paveldo pritaikymą verslo poreikiams – vien jau gyventi kultūros paveldo objekte ar, tarkime, urbanistikos kultūros vertybe pripažintoje teritorijoje gali būti tikrai sudėtinga.
Štai Plungės rajone esančio Alsėdžių miestelio senoji dalis pripažinta urbanistiniu paminklu, taigi gyvenimui čia įtaką daro gana griežti paveldosaugos reikalavimai. „Susiduriame su keistoka situacija: atrodo, tarsi alsėdiškiams gyventi čia nebereikėtų, o mūsų misija turėtų būti tik saugoti šią teritoriją“, – stebisi Alsėdžių seniūnė Danutė Repšienė.
Taigi dabartinis Lietuvoje įsivyravęs požiūris yra trumparegiškas ir griežti draudimai paprastai grįžta bumerangu, kaip jau ne kartą esame matę anksčiau. „Kai tik būdavo prikalama lentelė „Istorinis paminklas, saugomas valstybės“, toks pastatas pradėdavo ilgą savo griuvimo ir byrėjimo istoriją“, – karčiai šmaikštauja R.P.Strimaitis.

Sugebama derinti sena ir nauja

„Nors Lietuvoje ypač jautriai reaguojama į kultūros paveldo apsaugą, Europoje į tai žiūrima paprasčiau, lanksčiau. Pavyzdžiui, Vienos senamiestyje derinami tiek nauji, tiek seni pastatai. Tas pats pasakytina ir apie Londoną – čia už poros šimtų metrų nuo pasaulinės reikšmės architektūros paminklų statomi modernūs pastatai. Visa tai žmonės priima be didesnio sureikšminimo ar protestų“, – atkreipia dėmesį statybų bendrovės „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis.
Tokių ryškių pavyzdžių Europos valstybėse apstu. Sakykime, ant XIX a. pastatyto Vokietijos parlamento pastato Reichstago įrengtas stiklinis kupolas (tai padaryta, kai susivienijus Rytų ir Vakarų Vokietijai buvo atliekama statinio rekonstrukcija). Ir šiandien tai ne tik nelaikoma kultūros paveldo gėda – šis pastatas yra tapęs vienu didžiausių visoje Europoje turistų traukos objektų.
Dar vienas pavyzdys – Luvro muziejus. Nuo XII a. savo istoriją skaičiuojanti buvusi karališkosios šeimos rezidencija taip pat nepabijojo prisitaikyti prie pasikeitusių laikų ir 1989 m. šalia buvo pastatyta stiklinė piramidė, funkcionuojanti kaip pagrindinis įėjimas į muziejų.
Pabandykime įsivaizduoti, kaip toks drąsus projektas būtų sutiktas Lietuvoje? Mes jau manome, kad vykdome revoliucijas, jei Medininkų pilies bokšte įrengiame liftą.
Barselonos, Hamburgo, Berlyno, Londono ir kitų Europos miestų senamiesčiuose galime pamatyti įvairaus dydžio klinikų ar kitokių įstaigų, įsikūrusių istoriniuose, bet moderniai įrengtuose pastatuose. O štai Lietuvoje tai neįmanoma. Tai iliustruoja Klaipėdos pavyzdys: noras atnaujinti Klaipėdos senamiestyje įsikūrusią Respublikinę Klaipėdos ligoninę iš šalies atrodė ir tebeatrodo kaip Sizifo darbas. „Modernizuojant ligoninę, statant naujus korpusus paveldosauginiai reikalavimai man sutrumpino daug gyvenimo“, – prisipažįsta vyriausiasis jos gydytojas Romaldas Sakalauskas.
Keturiose skirtingose senamiesčio vietose išsidėsčiusi ligoninė įkurta dar 1933 m. ir, kaip sako R.Sakalauskas, yra užsitarnavusi teisę likti senamiestyje. Pastangos ją pagražinti ir atnaujinti dažniausiai būdavo sutinkamos su nepasitenkinimu ir traktuojamos kaip akiplėšiškumas. „Klausimai, kodėl mes norime kažką rekonstruoti ar statyti, kam to reikia, mane visada erzindavo – negi geriau, kai viskas aplūžę?“, – stebisi ligoninės vadovas.

Paryžiuje UNESCO būstinėje gruodžio 3–7 d. į Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komiteto sesiją per 600 nematerialaus kultūros paveldo ekspertų, pareigūnų bei kitų specialistų iš daugiau nei 110 valstybių buvo susirinkę diskutuoti įvairiais nematerialaus kultūros paveldo klausimais ir aptarti visuotines jo išsaugojimo priemones.

Lietuvos atstovai šioje sesijoje dalyvavo stebėtojų teisėmis, nes šiuo metu Lietuva nėra minėto Komiteto narė (komitetas sudarytas iš 24 UNESCO valstybių narių, dalis komiteto atnaujinama kas dvejus metus per Generalinę asamblėją).
Šios Komiteto sesijos metu pristatytos 16 valstybių, prisijungusių prie Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos (2003), tarp jų ir Lietuvos, periodinės ataskaitos, kaip minėta konvencija įgyvendinama atitinkamose šalyse ir kokie pokyčiai, susiję su įtrauktais į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą elementais, įvyko nuo įtraukimo laikotarpio bei koks jų status quo. Lietuva pateikė Komitetui informaciją apie 3 elementus: kryždirbystės tradiciją ir kryžių simboliką (2008), Dainų ir šokių švenčių (2008) bei sutartinių tradicijas (2010).
Komitetas taip pat svarstė 8 valstybių pateiktas paraiškas dėl įtraukimo į Nematerialaus kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina pagalba, sąrašą. Palankaus sprendimo sulaukė 4 valstybių paraiškos: Botsvanos keramikos, Indonezijos Papua krepšių pynimo, Kirgizijos veltinių kilimų ir Ugandos Bigvala – dūdų muzikos ir šokių tradicijos. Taip pat buvo pristatytos 2 valstybių paraiškos įtraukti į Gerosios praktikos, įgyvendinant Konvencijos tikslus ir principus, registrą: Kinijos Fujian lėlių teatro tradicijos perdavimo kitoms kartoms strategija bei Meksikos Xtaxkgakget Makgkaxtlawana: Vietinių tautų menų centro indėlis išsaugant Veracruz Totonac tautos nematerialųjį kultūros paveldą. Komitetas palankiai įvertino abi paraiškas. Taip pat buvo svarstomi 10 valstybių tarptautinės paramos, didesnės nei 25 tūkst. JAV dol., prašymai. Palankiai įvertintos dvi: Burkina Faso nematerialaus kultūros paveldo registro (262,080 dol.) ir Senegalo tradicinės muzikos registro (80,789 JAV dol.) paraiškos.
Didžiausias dėmesys buvo skirtas 36 paraiškų įtraukti tradicijas į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą svarstymui. Šis sąrašas papildomas kasmet, jo tikslas – didinti nematerialus kultūros paveldo žinomumą, reikšmės suvokimą bei skatinti kultūrų įvairovę gerbiantį dialogą. Reprezentatyvusis žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašas papildytas 27 naujomis tradicijomis:
Alžyro Tlemcen regiono amatai ir tradicijos, susijusios su nuotakos kostiumu,
Armėnijos epo „Dovydas Sasunietis“ atlikimas,
Azerbaidžano amatai, susiję su taro (styginio instrumento) gamyba ir naudojimu,
Austrijos Imsto karnavalo Schemenlaufen (kaukėtų persirengusių šokėjų eitynės),
Kolumbijos Quidbo – Šv. Asyžiaus šventė,
Brazilijos Recife meno festivalio Frevo (įvairių žanrų muzikos ir šokių lydinys),
Bolivijos Ichapekene Piesta festivalis,
Belgijos Entre-Sambre-et-Meuse eitynės,
Kroatijos Dalmatijos regiono daugiabalsis dainavimas klapa,
Ekvadoro tradicinių toquilla šiaudinių skrybėlių pynimas,
Prancūzijos bretonų kolektyvinė šokių šventė Fest-Noz,
Vengrijos tradicinis siuvinėjimas matyo,
Indijos Ladakh regiono budistų giedojimas,
Irano Kāšān regiono ritualai Qālišuyān Mašhad-e Ardehāl, skirti pagerbti  šventąjį Soltan Ali,
Italijos Cremona (Kremonos) tradicinio smuiko gamyba,
Japonijos Nachi no Dengaku (religinis scenos menas ugnies festivalio metu),
Malio, Burkina Faso ir Dramblio kaulo kranto kultūrinės praktikos ir raiškos, susijusios su Senufo balafonu (tradiciniu muzikos instrumentu),
Maroko Sefrou regiono vyšnių šventė,
Omano Al ‘azi, elegija, eitynės ir poezija (dainuojamosios poezijos konkursas),
Korėjos Respublikos Arirang – lyrinė liaudies daina,
Rumunijos keramika Horezu,
Ispanijos Kordobos patios (kiemų) šventė,
Turkijos Mesir Macunu šventė,
13 valstybių (Jungtinių Arabų Emyratų, Austrijos, Belgijos, Čekijos Respublikos, Prancūzijos, Vengrijos, Korėjos Respublikos, Mongolijos, Maroko, Kataro, Saudo Arabijos, Ispanijos, Sirijos Arabų Respublikos) sakalininkystės gyvoji tradicija,
Jungtinių Arabų Emyratų ir Omano tradicinė beduinų dainuojamoji poezija Al-Taghrooda,
Venesuelos Kristaus Kūno šventės šokantys velniai,
Vietnamo Phú Thọ provincijos Hung karalių kultas Hùng à Phú Thọ.

Anot UNESCO generalinės direktorės Irinos Bokovos, „nematerialusis kultūros paveldas yra mūsų tiltas tarp praeities ir ateities. Tai ne tik būdas mums geriau suprasti pasaulį, bet ir visos priemonės, kuriomis jį formuojame. Tai – išminties ir žinių pagrindas darniam vystymuisi plėtoti. Nematerialusis kultūros paveldas yra neįkainojama bendruomenių, grupių ir individualių asmenų nuosavybė. Tik žmonės gali užtikrinti vertybių apsaugą ir jų perdavimą ateities kartoms.“
Daugiau informacijos    www.unesco.org

(http://www.unesco.org/culture/ich/index.php?lg=en&pg=11&inscription=7&type=2)

Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios tvarkybos darbai – istorija be galo. Dėl lėšų trūkumo darbų maratonas tęsiasi nuo 2008-ųjų. Ir kada viskas bus baigta, visiškai neaišku. Valstybės kišenės tuščios, o parapijai bažnyčios tvarkyba – irgi nelengva našta. Tad bažnyčioje dirbantys restauratoriai skaičiuoja, kaip racionaliai panaudoti kiekvieną šventovei atriektą gabalėlį lėšų.

Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios statybos darbai pradėti 1853 metais. Tuo rūpinosi kunigaikštis Irenėjus Oginskis. Dėl caro administracijos draudimo statyti katalikų šventoves statybos užsitęsė daugiau kaip 20 metų. Pasak bažnyčios tvarkybos darbų projekto autorės architektės Gražinos Jarmalienės, manoma, kad neoromantinės šventovės projektas parengtas Italijoje. Projekto autoriumi laikomas architektas Gąssowskis. Tačiau Rietavo bažnyčios statyboms iki 1860 metų vadovavo Prūsijos karališkasis architektas Friedrichas Augustas Stüleris, nuo 1860-ųjų – architektas Ferdinandas Steinbartas. Tuo metu bažnyčių projektams parengti samdydami užsienio šalių architektus Lietuvos dvarininkai ignoravo Rusijos aukštosiose mokyklose mokslus baigusius ir rusiškąjį neoklasicizmą primesti mėginusius architektus.

Rietavą puošė ne tik neoromantinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, bet ir kunigaikščių Oginskių rūmai. Abu architektūros kūriniai įprasmino didikų ir kunigaikščių giminės turtą bei didybę. Tiesa, kunigaikščių Oginskių rūmai neišliko, šių dienų sulaukė tik juos juosęs parkas.

Architektūros istorijos tyrinėtojų Rietavo bažnyčia dėl silueto ir formų neretai lyginama su 1845–1854 metais Potsdame pagal F. A. Stülerio projektą statyta evangelikų Taikos bažnyčia. Abiejose remiamasi Lombardijos romaninių bazilikų su aukštomis kampanilėmis tradicija. Rietavo bažnyčia yra kryžminė, bazilikinė, jos presbiterija užbaigta trimis apsidėmis. Navų dalies ir transepto sankirtą pabrėžia platus aštuoniakampis bokštas, dengtas žemu piramidiniu stogu, kurio viduryje yra aklinas kupolas. Bažnyčia trijų navų, kurias dengia kryžminiai skliautai, šoninės navos žemesnės už vidurinę, į kiekvieną veda atskiras įėjimas. Ties pagrindiniu fasadu prie šoninių navų šliejasi du aukšti, liekni kvadratinio skerspjūvio bokštai – kampanilės su smailėmis. Bažnyčios siluetas, tūrių ir fasadų kompozicija sudėtingi, daugiaplaniai.

sa.lt

Kalėdų laikotarpiui baigiantis, Trijų Karalių vakarą, sausio 6 d. 18.30 val., Bažnytinio paveldo muziejus kviečia į koncertą „Suspindo žvaigždelė“. Koncertuos arfininkė Agnė Keblytė ir kamerinis choras „Aidija“. Koncerto vedėja – aktorė Joana Čižauskaitė.

Šurmulingą kalėdinį laikotarpį palydės puikioje Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios akustikoje giedamos kompozitorių J. Naujalio, M. Mažvydo, F. Gruberio kalėdinės giesmės, atliekami B. Dvariono, A. Brucknerio, F. Liszto, O. Messiaeno, kitų kompozitorių kūriniai.
Prieš daugiau nei dvejus metus duris atvėręs Bažnytinio paveldo muziejus spėjo tapti atvira, patrauklia ir įpareigojančia kultūrine Vilniaus erdve. Muziejus įsikūręs Vilniaus senamiestyje, įspūdingame Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje. Muziejaus ekspozicija supažindina lankytojus su Lietuvos auksakalystės šedevrais, liturgine tekstile, paveikslais, skulptūromis. Prieš koncertą, 17 val. koncerto klausytojai kviečiami į ekskursiją po Bažnytinio paveldo muziejaus ekspoziciją.
Įvairių tarptautinių konkursų laureatė, buvusi M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivė, kerinčiais arfos garsais burianti Agnė Keblytė šiuo metu yra Ženevos aukštosios muzikos mokyklos studentė.
Tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatas kamerinis choras „Aidija“, suburtas 1989 m., vadovaujamas Romualdo Gražinio, yra aktyvus Lietuvos muzikinio gyvenimo dalyvis. Anot muzikologės Vytautės Markeliūnienės, dvasine gaiva, jaunatvišku polėkiu, meistriškumu bei muzikalumu klausytojų dėmesį patraukiančiai „Aidijai“ būdingas netrafaretiškas gyvumas, muzikinių prasmių ryškumas, netikėtos detalių ir visumos sąveikos. Tam tikri teatro elementai, apeigiškumas galėtų būti įvardijami kaip dar vienas būdingas „Aidijos“ muzikinių programų bruožas. „Tas pats ir vis kitas“ – ar tik ne šis muzikos kritiko Edmundo Gedgaudo aforizmas taikliausiai paliudija „Aidijos“ išskirtinumą.

Bilieto kaina 40 Lt.
Bilietai parduodami bilietai.lt kasose ir Bažnytinio paveldo muziejuje, Šv. Mykolo g. 9, Vilniuje (antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.).

Vilniaus miesto savivaldybės negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija atmetė Kultūros paveldo departamento prašymą stabdyti sovietinių arklidžių pastato privatizavimą vienoje gražiausių Pavilnio regioninio parko vietų – Pūčkorių atodangos papėdėje, istorinio Pūčkorių palivarko teritorijoje.

Puškarnios dvaras, šiandien vadinamas Pūčkorių palivarku, buvo žinomas dar nuo XIV amžiaus, o iki mūsų dienų išliko gerai išsilaikę XVIII ir XIX a. pradžios pastatai. Iki XVIII a. palivarkas priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės iždui, vėliau jį valdė privatūs savininkai. Lietuvai tapus nepriklausoma, palivarko pastatus atsiėmė buvusių savininkų palikuonys Patapai. Jie gražiai tvarko protėvių palikimą, restauravo iki šiol beveik nepakitusį medinį gyvenamąjį namą, kitados garsėjusį puošniu interjeru. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos ir patrankų liejyklos savininko Aleksandro Patapo iniciatyva bandoma atgaivinti istorinę Pūčkorių patrankų liejyklą, siekiama šią unikalaus kraštovaizdžio vietą paversti visuomenei bei turistams patrauklia viešojo pažinimo erdve.

Vilniaus miesto savivaldybė, įvertindama savininkų pastangas atgaivinti dvarą, įteikė jiems padėkos raštą. Deja, ta pati savivaldybė skuba privatizuoti šioje valstybės saugomo kultūros objekto teritorijoje sovietmečiu išdygusias arklides.

Iš praeityje valdytų 115 hektarų teisėtiems savininkams valstybė sugrąžino viso labo vieną hektarą. Žemės aplink ūkinius pastatus neskirta teigiant, jog parko teritorijoje to padaryti neįmanoma. Tačiau nei Pūčkorių palivarko priklausymas regioninio parko teritorijai, nei valstybės saugomo kultūros paveldo objekto statusas netrukdo valdininkams parduoti arklidžių pastato, aplink kurį buvo suformuotas 21 aro žemės sklypas.

“Stichiškos privatizacijos metais ne viena kultūros paveldo teritorija buvo sudraskyta gabalais, išdalinta tarp kelių savininkų. Tuo istorinėms bei kultūros vertybėms padaryta didžiulė žala. Labai keista, kad, užuot vengus tokių klaidų, jų grandinė ir šiandien tęsiama toliau. Kultūros paveldo departamentas siekia, kad paveldo objektai priklausytų vienam valdytojui, kad valstybės saugomose teritorijose neatsirastų jas darkančių ir vientisumą griaunančių svetimkūnių. Visiems laikas imti galvoti ne apie abejotiną vienadienę naudą, tačiau apie tai, kad kultūros paveldas yra didelė nacionalinė vertybė, su kuria privalu elgtis ne formaliai, bet atsakingai”, – taip savivaldybės siekį privatizuoti Pūčkorių palivarko arklidžių pastatą komentuoja Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Beje, Vilniaus savivaldybė anksčiau buvo priėmusi sprendimus arklides nugriauti, tam pritarė Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas. Tačiau vėliau sostinės savivaldybė kažkodėl kardinaliai pakeitė savo ketinimus.

"Veido" archyvas

Užuot nubaudusi V.Uspaskichą už neprižiūrimą dvarą ar net atėmusi jį, valstybė ruošiasi šį dvarą išpirkti

Užuot atėmusi ir niokotojus nubaudusi, valstybė iš nevalyvų savininkų ruošiasi išpirkti griūvančius kultūros paveldo objektus.

Bartkuškio dvaras Širvintų rajone ir Kalnaberžės dvaras Kėdainių rajone – vertingi Lietuvos paveldo objektai. Pirmąjį XIX a. viduryje pastatė grafai Idalija ir Ignas Pliateriai. Kadaise čia buvo puikus parkas, virė gyvenimas, dirbo plytinė, veikė degtinės varykla. Antrajame dvare vaikystę praleido Rusijos imperijos reformatorius Piotras Stolypinas, o tarpukariu dvaras priklausė rašytojui Kaziui Binkiui.

Dabartinis Kalnaberžės dvaro valdytojas – bendrovė “Lukta”. Manoma, kad jos akcijų turi europarlamentaras milijonierius Viktoras Uspaskichas. Bartkuškio savininkė – buvusio kandidato į prezidentus Juozo Petraičio žmona Giedra. Abu dvarai katastrofiškos būklės – kiauri stogai, griūva perdangos, yra sienos.

Kultūros paveldo departamentas šiuos savininkus (ir ne tik juos) ne kartą buvo įpareigojęs sutvarkyti pastatus. “Reikalavome ir reikalaujame, kad istoriniai pastatai būtų apsaugoti bent nuo lietaus ir sniego, kad į juos negalėtų patekti pašaliniai asmenys”, – sako departamento direktorė Diana Varnaitė. Tačiau savininkai į tokius raginimus nereaguoja, mat už reikalavimų nevykdymą dabar gresia tik 1000 Lt bauda. Kadangi šių ir dar keliasdešimties dvarų būklė tolydžio blogėja, svarstoma galimybė juos iš savininkų priverstinai išpirkti.

Priminsime, kad prieš 20 metų Lietuvoje buvo registruotos 3342 buvusių dvarų ir palivarkų sodybos. Dabar į kultūros vertybių registrą įtraukta vos 600. Iš jų, pasak paveldosaugininkų, sparčiai nyksta daugiau nei dešimtadalis. Ar valstybė, norėdama juos išgelbėti, visus turėtų išpirkti?

“Man pikta. Belgijoje, Liuksemburge, Vokietijoje yra kitokia tvarka: jeigu žmogus disponuoja paveldu, kasmet turi atsiskaityti savivaldybei, ką padarė objekto labui – nudažė kaminą ar pataisė lietvamzdį. Už tai gauna nedidelę kompensaciją. Jeigu savininkas neatsiskaito arba nieko nedaro, iš jo valstybė pastatą ne išperka, o tiesiog atima ir dar skiria didžiulę baudą už tai, kad sugadino”, – pasakoja Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė.

Tiesa, tam, kad Lietuvoje būtų galima nusavinti turtą, reikėtų keisti įstatymus. Tačiau Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis tikina, kad departamentas neturi teisės inicijuoti naujų įstatymų, ir priduria, jog Škotijoje elgiamasi dar kitaip – pasamdomas rangovas, kuris sutvarko paminklą, o savininkui pateikiama sąskaita sumokėti. Jei šis nesumoka, tada turtas jau atimamas.

Visagalės savivaldybė

“Mūsų žmonės vis dar nesuvokia, kad autentiškumas – didelė vertybė, – tvirtina A.Degutis. – Paveldo objektus restauruoti brangu, todėl atsiranda vis daugiau savininkų, kurie siūlo nugriauti ir pastatyti tokį patį, tik naują – bus ir pigiau, ir gražiau”.

Tai, kad Lietuvoje labai mažai savininkų, kurie suvokia, kokį turtą jie valdo, ir elgiasi atsakingai, pritaria ir Lietuvos pilių bei dvarų asociacijos prezidentė Lina Blažytė. Pasak jos, dauguma žmonių dvarą įsigyja, nes įsigeidžia, bet paskui nežino, ką su juo daryti. Treti dvarus paveldi, bet neturi pinigų turtui tvarkyti ir prižiūrėti, todėl dažnai palieka pastatus likimo valiai.

“Tačiau prieš nusavinant dvarus reikėtų atidžiai pasižiūrėti, kiek valstybė prisidėjo prie to, kad objektas būtų išsaugotas”, – tvirtina asociacijos prezidentė.

Pasirodo, daugelį sąlygų dvarams nykti sukuria savivaldybės. Visų pirma žmogui nusipirkus kultūros paveldo objektą po juo esanti žemė vis tiek lieka valstybės nuosavybė, todėl savivaldybė turi išnuomoti ar kitu panaudos būdu perduoti ją naujajam šeimininkui. Tačiau neretai nutinka taip, kad vietiniai valdininkai nori patys pasinaudoti gražiomis vietomis: įteisinti nelegalias statybas ar suformuoti sklypus individualiems namams statyti. Pavyzdžiui, iš Plinkšių dvaro Mažeikių rajone valdininkai norėjo atkovoti ežero pakrantę. Po dvejų bylinėjimosi teismuose metų dvaro savininkas laimėjo bylą. O štai Jurbarko rajono Belvederio dvaro šeimininkas vis dar varsto teismų duris. Kol dvaras neturi žemės, savininkas neturi teisės nieko daryti, net likviduoti avarinės pastatų būklės.

Dar daugiau bėdų kyla su objektais, priklausančiais keliems savininkams. Puikus pavyzdys – Palangos kurhauzas, kurio keli šeimininkai niekaip negali susitarti, kaip tvarkyti ir kiek kas turi mokėti. Į nepavydėtiną padėtį yra patekęs ir Lentvario dvaro rūmus Trakų rajone nupirkęs verslininkas Laimutis Pinkevičius. Šio dvaro žemė buvo išdalyta į daugybę mažų sklypelių. Ir nors L.Pinkevičius atpirko dalį sklypų, tikėdamasis suformuoti vieną didelį dvaro sklypą, sujungti jų negali, nes į vidurį įsiterpę sklypeliai, priklausantys ūkiniams pastatams, o juose gyvena pastatus privatizavę žmonės.

“Taigi valstybė dažnai ne padeda išsaugoti kultūros paminklus, bet trukdo”, – apibendrina L.Blažytė.

Bažnyčiai įstatymai negalioja

Šį pavasarį visi matėme, kaip buvo suniokota Aušros vartų galerija, vedanti į koplyčią: nuplėštos grindys, laiptų pakopos, išmontuoti senoviniai mediniai porankiai, mozaikinės betono laiptų pakopos, išardytos istorinės medinės durys, sugadintas sienų mūras ir tinkas, medinės langų palangės pakeistos marmurinėmis, užmūryta niša. Už paminklo autentiškumo sugadinimą niokotojams – “Archinova” direktoriui Antanui Gvildžiui, architektams Iljai Makarovui ir Virgilijui Spudui buvo panaikinti nekilnojamųjų kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatai, o Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba, kuri užsakė darbus, įpareigota atlyginti Aušros vartų galerijai padarytą žalą ir atstatyti viską taip, kaip buvo. Tačiau tarnyba, užuot pataisiusi paminklą, ėmė bylinėtis su departamentu.

Tai nieko keista, jei žinai aukščiausios bažnytinės valdžios poziciją. Specialistai padarytą žalą įvertino 22 tūkst. Lt, o kardinolas Audrys Juozas Bačkis viešai pareiškė, kad toks vertinimas “mažų mažiausiai nėra adekvatus” ir spręsti apie “vietų, erdvių ir objektų apsaugą” yra išskirtinė Bažnyčios kompetencija.

Tačiau G.Drėmaitė mano kitaip: “Bažnyčiai, kaip ir bet kuriai kitai šalies institucijai ar piliečiui, galioja tie patys įstatymai, t.y. kultūros paminklus saugo valstybė” .

A.Degutis antrina: “Mes per daug liberaliai elgėmės su Bažnyčia, todėl jiems išsivystė nebaudžiamumo jausmas”. Iš tiesų už Aušros vartų suniokojimą Bažnyčia nubausta kone pirmąkart. Tiesa, prieš kelerius metus Radviliškio rajono Pociūnėlių klebonas Vytautas Kurtinaitis buvo priverstas atstatyti šventoriaus vartus, kuriuos buvo išgriovęs.

Kapų plėšikai nesutramdomi

Dar vienas skaudulys ir paveldo niokojimo drama – nelegalioji archeologija. Šios negerovės Lietuvoje į viešumą iškilo 1985-aisiais, kai viename pilkapyne iš 80 pilkapių nelegaliai buvo iškasinėta net 30. Po to vandalai apsiramino. 2003 m. kilo kitas didžiulis skandalas Rytų Lietuvoje, kai nedidelėje teritorijoje buvo nelegaliai iškasinėti net 52 pilkapiai. Lobių ieškotojai pilkapiams tuomet padarė arti pusės milijono litų žalos. O visai neseniai sučiupti Apuolės piliakalnį iškasę juodieji archeologai pridarė net 1,5 mln. Lt žalos.

Specialistai teigia, kad dabar po Lietuvos laukus su metalo ieškikliais slankioja maždaug 200 žmonių. Laimei, dauguma jų į kultūros paveldo objektus nelenda. Tačiau yra ir “profesionalų”, vadinamų juodaisiais archeologais, kurie gyvena iš kapų plėšimo. Tiesa, prekyba archeologiniais radiniais uždrausta irLietuvoje nėra tokių radinių rinkos, todėl dauguma jų kontrabanda iškeliauja į užsienį, dažniausiai Rusiją.

Nors neseniai buvo pataisytas Kilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymas ir visi norintieji kasinėti su metalo ieškikliais privalo gauti Kultūros paveldo departamento leidimą, jis giedros archeologijos padangei neužtikrino. “Dabar sutikę žmogų su metalo ieškikliu galime paklausti, ką jis veikia ir ar turi leidimą”, – sako Kultūros paveldo departamento kontrolės skyriaus vedėjas Rimantas Kraujalis.

Dar paminklosaugininkai piliečius gali bausti administracinėmis 1–3 tūkst. Lt baudomis. Tačiau pagauti juoduosius archeologus ne taip lengva. O pagavus reikia nustatyti padarytą žalą ir išgyventi teismų maratoną.

Didelių vilčių, kad bus sustabdytas pilkapynų niokojimas, R.Kraujalis neturi – tai bėda, su kuria susiduria daugelis pasaulio valstybių, ir dar neišrastas būdas, kaip veiksmingai kovoti su kapų vandalais.