“Lietuvoje pasibaigė vizijų ir strategijų laikotarpis, o tai reiškia, kad iki galo nesuvokėme, kaip iškovota laisve naudotis. Peršokę iš vienos santvarkos į kitą, esame šiek tiek destabilizuoti, tačiau svarbiausia suvokti, kokios atsakomybės imtis šiuo sudėtingu laikotarpiu”, – sako Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Meksikai Žygimantas Pavilionis.
Trečius metus su šeima Vašingtone gyvenantis ir Lietuvai anapus Atlanto atstovaujantis ambasadorius neabejoja, kad esant tokiai grėsmingai situacijai kaimynystėje būtina susitelkti ir investuoti į kokybinę valstybės pusę.
Apie tai, kas efektyviausiai gelbsti nuo kaimyno agresoriaus ir telkia po visą pasaulį pasklidusią pasaulio lietuvių bendruomenę, “Veido” interviu su politikos mokslų daktaru, diplomatu Ž.Pavilioniu.

VEIDAS: Esate minėjęs, kad Vašingtone Lietuva laikoma geriausiu pavyzdžiu transformacijos to pasaulio, kurį pavyko sukurti po šaltojo karo. Tačiau iššūkių ir sričių, kuriose būtina pasitempti, netrūksta ir šiandien. Kokias iš jų išskirtumėte?
Ž.P.: Lietuva puikiai susitvarkė išorinę statistiką, ekonomiką (BVP, tenkantis vienam gyventojui, mūsų šalyje augo sparčiausiai iš visų valstybių, 2004-aisiais įstojusių į Europos Sąjungą), daugelis jos pastatų blizga kur kas labiau nei Jungtinėse Amerikos Valstijose, o daugelyje sričių ji jau lenkia ir JAV: pradedant interneto ir traukinių greičiu, baigiant elektronine bankininkyste ir dar daug kuo.
Nepaisant to, kad esame geriausias transformacijos to pasaulio, kurį pavyko sukurti po šaltojo karo, pavyzdys, mūsų žmonės vis dar labai nusivylę, emigruojantys, nekovojantys už savo tėvynę taip, kaip Amerikoje. Sovietai per okupacijos metus atakavo mūsų vertybes, žmogaus ir bendruomenės orumą, todėl šiandien turime kiekybinę demokratiją, tačiau kokybės joje vis dar nėra – žmogus nevertinamas.
JAV visuomenė lyderius augina ir investuoja į juos nuo pat mažens. Mano paties keturi sūnūs, Amerikoje grįžę pirmą dieną iš pamokų, džiūgavo, kaip ten gera (ant jų niekas nešaukia, ieško galimybių, kaip dar labiau atskleisti jų asmenybės individualumą). Buvau šokiruotas, nes beveik metus laiko Briuselyje jie verkė.
Taigi Amerikoje daroma viskas, kad kiekvienas žmogus išaugtų stiprus, orus, pasitikintis savimi. Deja, Lietuvoje tai užmiršta.
VEIDAS: Tikriausiai tai ir lemia amerikiečių pilietiškumą bei pagarbą savo šaliai?
Ž.P.: Amerikoje kiekviena mokinių klasė rytą pradeda ištikimybės priesaika valstybei ir dažnai – himnu. Teko girdėti apie panašią iniciatyvą Kaune, tačiau netrukus tėvai apkaltino mokyklos vadovus, kad varžomos asmens teisės apsispręsti. Sunku įsivaizduoti, kuo tokia diskusija būtų pasibaigusi Amerikoje, bet jei nepaisysime šių dalykų, ilgainiui savo laisvę prarasime.
Kiekvienas iš mūsų (kiekviena valstybinė ir visuomeninė organizacija) turėtų savęs paklausti, ką padarė, kad žmonės mąstytų apie savo tėvynę ir iš jos nebėgtų. Šiandien jau yra ženklų, kad jaunoji karta be jokio valstybės įsikišimo imasi pilietinių iniciatyvų, tačiau palyginti su amerikiečiais, kurie keturias valandas per savaitę aukoja bendruomenei, valstybei, Lietuva vis dar smarkiai atsilikusi. Pas mus ryški ir kita problema: nuo politikos iš dalies nustumtas ir į valstybės kūrimą įsitraukti neskatinamas jaunimas.
Tuo metu kaimynines mūsų valstybes jau seniai valdo trisdešimtmečiai. Pažvelkime į Latviją, Estiją: prie valstybės vairo – Kristaus amžiaus žmonės.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Savaitgalį trisdešimtmetis solistas Tomas Pavilionis atliko pagrindinį vaidmenį romantiškoje Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“. Tačiau apie jauno dainininko kelią į operos sceną šįkart kalbėjomės be romantikos akinių.

„Herojus išgyvena vieną meilės naktį, ir ta meilės naktis jį nužudo“, – taip savo naują pastatymą trumpai apibūdina režisierius Gintaras Varnas, „Kornetą“ dar vadinantis dviejų valandų eilėraščiu.
Todėl Tomo Povilionio, kuriam teko garbė premjeroje išgyventi šį eilėraštį, klausiu, ar jis laiko save romantišku žmogumi.
„Kasdienybėje esu ne tiek romantikas, kiek jautrios sielos žmogus. Mane lengva įžeisti. Todėl sudėtinga dirbti su režisieriais, kurie repeticijose šaukia, rėkia, neleidžia išsakyti savo nuomonės. Suprantu, kad taip daro sąmoningai, siekdami sužadinti ir atskleisti gilesnes atlikėjo emocijas, bet man toks darbo metodas turbūt netinka“, – prisipažįsta solistas.
G.Varną Tomas vadina įspūdingiausiu lig šiol savo sutiktu režisieriumi. Klaipėdos muzikiniame teatre, repetuojant Giacomo Puccini „Džanį Skikį“, teko padirbėti ir su kita žymia sostinės režisiere Yana Ross. O štai reikliosios Dalios Ibelhauptaitės rankos jaunas solistas kol kas ragavo tik dalyvaudamas koncerte „VCO Rock“, tačiau ateityje ketina įsilieti į „Vilnius City Opera“ spektaklius.

Tarp operos ir populiariosios muzikos

Užaugęs Kaune, o po studijų porą metų gyvenęs Klaipėdoje, dabar tenoras džiaugiasi galėdamas vadinti save vilniečiu. Mat nuolatinės kelionės iš uostamiesčio, kur ketverius metus dirbo Muzikinio teatro solistu, į sostinę, kur repetuoja populiariosios klasikos grupė „el Fuego“, per tuos metus gerokai įgriso.
T.Pavilionis atvirai pasakoja, kad iš pradžių su „el Fuego“ uždirbtos lėšos sudarė maždaug keturis penktadalius jo pajamų, o uždarbis iš operinės veiklos – likusį penktadalį. Dabar, persikėlus į sostinę ir vaidmenų Nacionaliniame operos ir baleto teatre sąrašui ilgėjant, abi pajamų dalys proporcingai išsilygino. Ir nors visi senieji „el Fuego“ trio nariai (be tenoro Tomo, nuo pat grupės įsikūrimo joje dainavo baritonas Jonas Sakalauskas ir bosas Eugenijus Chrebtovas) vis dažniau pasirodo pagrindinėje šalies operos scenoje, atsisakyti koncertinės veiklos vyrukai kol kas neketina, nes papildomi pinigai kišenių neplėšia.
Ir jei sulauktų pasiūlymo tapti etatiniu Nacionalinio operos ir baleto teatro, kuris dabar patiria tenorų stygių, solistu, Tomas dar pasvarstytų, ar verta jį priimti: juk toks nuolatinis įsipareigojimas galėtų kliudyti koncertams su „el Fuego“. Šiaip ar taip, tenoro karjera Vilniuje vis tiek įsibėgėja: lygia greta su „Korneto“ repeticijomis Tomui teko mokytis ir grafo Almavivos vaidmenį Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, kurios premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre numatyta balandį. Vienu iš šios operos dirigentų taps ispanas Alexis Soriano, praėjusių metų pabaigoje Valdovų rūmuose pristatęs Madrido karališkajame archyve aptiktą XVIII amžiaus operą „Everardas II – Lietuvos karalius“. Joje pagrindinį vaidmenį taip pat atliko T.Pavilionis.
Ir nors grafo Almavivos partiją jam jau teko dainuoti Klaipėdos muzikiniame teatre, solistas tikina, kad darbo dėl to nesumažėja, mat Klaipėdoje ši opera atliekama lietuviškai, o sostinėje teks dainuoti originalo kalba – itališkai. Analogišką kalbinę transformaciją teks išgyventi ir Alfredui iš Giuseppe’s Verdi operos „Traviata“: Tomo debiutas vilnietiškame šios operos pastatyme jau planuojamas, kaip ir debiutas Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, kurioje atliks Lenskio vaidmenį.
Pirmuoju solisto vaidmeniu Nacionaliniame operos ir baleto teatre tapo Buratinas to paties pavadinimo Jurgio Gaižausko operoje vaikams. Tomas juokauja, kad šis ilganosis personažas jį tiesiog persekioja, mat karjerą Klaipėdos muzikiniame teatre irgi pradėjo nuo Buratino.
Prisimename ir tai, kad nei Buratino, nei Alfredo, nei Korneto ar grafo Almavivos vaidmenų jo repertuare galėjo nebūti, mat studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje T.Pavilionis pradėjo kaip baritonas, o ne kaip tenoras. Tik įpusėjęs bakalauro programą ir patekęs į dėstytojo Vytauto Juozapaičio rankas vaikinas išgirdo naujieną, kad yra ne baritonas, o tenoras. O tuomet teko daug ką pradėti iš naujo: iki tol gaudavęs puikius specialybės įvertinimus, puikiai atlikdavęs Ūdrio dainą iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“, Tomas staiga pasijuto „tenoru atsilikėliu“, kuriam anaiptol nebe tarptautiniai vokalistų konkursai rūpėjo. Kaip baritoną jį jau buvo pasirengęs priimti gimtojo Kauno muzikinis teatras, o kam reikalingas neišlavintas tenoras? Todėl dar po poros metų gavęs darbą Klaipėdos muzikiniame teatre, pasiūlymo ilgai nesvarstė.
„Šiandien esu laikomas bręstančiu spinto tenoru, kuriam kol kas tinka lyriniai vaidmenys. Tačiau raumenys tvirtėja, balsas stiprėja, ir kas žino – gal po dešimtmečio galėsiu ir dramatinę Otelo partiją dainuoti“, – prognozuoja atlikėjas.

Juokas pro ašaras

Tiesa, dar iki „el Fuego“ T.Pavilionis sugebėdavo padoriai užsidirbti ten, kur niekam nerūpėjo jo balso tipas, – giedodamas laidotuvėse. Mat dar mokydamasis vidurinėje mokykloje būsimasis solistas vargonuodavo netoli namų esančioje Kauno Šilainių bažnyčioje, tad reikiamą repertuarą žinojo neblogai. Išvažiavus studijuoti sostinėn, su pinigais buvo striuka. Tada ir pamatė laikraštyje skelbimą, siūlantį darbą gerą balsą ir elektroninį sintezatorių turinčiam žmogui.
Dėl balso „Dainų dainelės“ laureatui abejonių nekilo, tačiau prireikė pradinės investicijos sintezatoriui įsigyti. Vis dėlto investicija atsipirko su kaupu: netrukus Tomas gedulingose ceremonijose tapo toks populiarus, kad metė giedotojų firmą ir pradėjo individualią veiklą. Paskaitos, žinoma, kentėdavo, tačiau kiek tikro gyvenimo pamatė! Juk giedodavo ir šarvojimo salėse, ir kapinėse, ir netgi per gedulingus pietus, kurie išmetus burnelę Lietuvoje dažnai baigiasi visai negedulingai. „Kartą, pamenu, laidotuvininkai apskritai įsilingavo lyg per vestuves, o giminaičiai teisinosi, kad tokia buvusi paties mirusiojo valia: matyt, linksmų plaučių žmogaus būta“, – prisiminęs šypsosi Tomas.
Bet ypač gerai jis pamena vienos tremtinės laidotuves ir jose prie kapo duobės kito tremtinio rėžtą įkvėptą kalbą, prasidėjusią žodžiais: „Ir išvežė mus, jaunus, raudonais traukiniais…“ Po to prasidėjo ilgas ir nuoseklus pasakojimas apie tai, kaip velionė tame traukinyje susipažino su kareiviais ir su jais susidraugavo… Kai šypsotis pradėjo ne tik atokiau kapo duobės stovintys laidotuvininkai, bet ir velionės duktė, kunigas ryžosi kalbėtoją nutraukti…
Nepaisant anekdotiškų nutikimų, Tomą nuo šio darbo pradėjo persekioti košmariški sapnai ir depresyvios mintys. Negelbėjo nė atsiribojimas: ilgainiui išmoko „nepastebėti“ velionių, tik ateidamas užmesdavo akį į nuotrauką, kad žinotų, kam giedoti amžiną atilsį: mirusiajai ar mirusiajam. Užtat užsigrūdino, giedodamas kapinėse žiemą. Nors tenoras laikomas jautriu ir dažnai savininkui problemų keliančiu balsu, solistas prieš „Korneto“ premjerą drąsiai vaikštinėjo lauke be kepurės.

Vyriausybė teikia prezidentei Žygimanto Pavilionio kandidatūrą į Lietuvos ambasadorius JAV. Pritarus siūlomai kandidatūrai, ambasadorius ypatingiems pavedimams Ž. Pavilionis pakeistų ambasadai JAV nuo 2007-ųjų vadovaujantį Audrių Brūzgą.

Diplomatinę karjerą Užsienio reikalų ministerijoje Ž .Pavilionis pradėjo 1993 m. Jis dirbo URM Vakarų Europos šalių skyriaus trečiuoju sekretoriumi, Politikos direktoriaus padėjėju, Europos integracijos departamento Politinio bendradarbiavimo skyriaus pirmuoju sekretoriumi, Politinio bendradarbiavimo skyriaus vedėju.

1999-2002 metais Ž.Pavilionis buvo paskirtas patarėju į Lietuvos nuolatinę misiją prie Europos Sąjungos, vėliau ministru-patarėju. 2002-2004 metais Ž. Pavilionis buvo URM Europos integracijos departamento direktorius, Lietuvos vyriausiojo derybininko su ES pavaduotojas, o 2006 metais diplomatas paskirtas URM sekretoriumi ir ėjo šias pareigas iki pernai metų vidurio, kada tokios pareigybės buvo panaikintos.