Konfliktai. „Stratfor“ analitikai ateinantį dešimtmetį prognozuoja nuolatinį Rusijos silpnėjimą ir jos įtakos mažėjimą, tolesnę NATO plėtrą iki pat Azerbaidžano ir nė neužsimena apie pasaulinio karo grėsmę.

Kai kurie nepriklausomi Rusijos analitikai irgi abejoja, kad Vladimiras Putinas bandytų eskaluoti naujus konfliktus, nes tai būtų savižudiškas elgesys. Kiti, pavyzdžiui, Pavlas Felgenhaueris, priešingai, neabejoja, kad Rusija rengiasi akistatai su NATO, tik ne tučtuojau, o dar po kokių penkerių–dešimties metų, kai užbaigs kol kas dar prastai „šiuolaikiškam karui“ pasirengusios kariuomenės modernizavimą (išsamus jo komentaras publikuojamas  šio „Veido“ numerio 82 puslapyje). O Didžiosios Britanijos gynybos ekspertai sutartinai perspėja, kad pavojus yra jau dabar ir kad Rusija – ne tokia jau silpna ir nepavojinga.

Prieš kelias dienas vienu metu grėsmingai nuskambėjo Didžiosios Britanijos gynybos sekretoriaus Michaelo Fallono ir NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojo iš Didžiosios Britanijos Adriano Bradshaw perspėjimai, esą laikas ruoštis blogiausiam įmanomam scenarijui – Rusijos veiksmams prieš Baltijos šalis.

M.Fallonas prisipažino neatmetąs galimybės, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos šalis tokią pačią taktiką, kokią ji taiko padėčiai Ukrainoje destabilizuoti, todėl NATO turinti būti pasirengusi bet kokio pavidalo Rusijos agresijai, ypač nukreiptai prieš Aljansui priklausančias Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją. „Egzistuoja labai realus pavojus, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos valstybes tokius pačius slapto karo metodus, kuriuos, kaip yra kaltinama, ji naudoja Ukrainoje“, – gąsdina M.Fallonas, pridurdamas, kad tai joks naujasis šaltasis karas, nes situacija jau dabar yra „gana įkaitusi“.

Jis ragina prisiminti ir Rusijos bombonešius, skraidančius šalia Didžiosios Britanijos oro erdvės, ir Rusijos įvykdytą vieno Estijos saugumo pareigūno pagrobimą, dėl kurio smarkiai padidėjo įtampa tarp Maskvos ir Talino. „Per Ukrainos sieną plūsta tankai ir kitokia šarvuotoji technika, pagrobiamas Estijos pasienietis, virš Lamanšo sąsiaurio skraido kariniai lėktuvai, o Šiaurės jūroje plaukioja povandeniniai laivai. Visa tai rodo, kad padėtis kaista“, – savo perspėjimus aiškina britų gynybos sekretorius.

Generolas A.Bradshaw, nors ir neminėdamas konkrečiai Baltijos šalių, perspėja, kad Rusijos prezidentas gali bandyti užpulti NATO teritoriją. „Jis apskaičiuos, kad NATO į puolimą nereaguos, nes pernelyg bijos įsivelti į atvirą konfliktą“, – galimą scenarijų dėsto A.Bradshaw, perspėdamas, kad visa tai gali peraugti į atvirą, visuotinį konfliktą, keliantį grėsmę visai kolektyvinio saugumo sistemai.

„Rusija gali būti įtikėjusi, kad savo didelio masto konvencines pajėgas, kurias ji per labai trumpą laiką galėtų aktyvuoti ir permesti iš vienos teritorijos į kitą, galima panaudoti ne tik grasinimui, bet ir NATO teritorijos užėmimui“, – teigia Aljanso pajėgų Europoje vado pavaduotojas, anksčiau vadovavęs Jungtinės Karalystės sausumos pajėgoms.

Rusiją tokie perspėjimai gerokai trikdo. Gal dėl to, kad tokių kėslų ji išties neturi, o gal ir todėl, kad britai garsiai pasako tai, apie ką visi, įskaitant rusus, tik tyliai šnabždasi.

Rusijos užsienio reikalų ministerija, komentuodama šiuos pareiškimus, teigia, kad grėsmę kelia ne Maskva, o kaip tik NATO. „Tai Šiaurės Atlanto blokas kelia gana realią grėsmę, į kurią turime atsižvelgti savo kariniame planavime. O šalys, priimančios paramą iš Aljanso, neneigia, kad tai daroma atremti pramanytai Rusijos grėsmei, kuri niekada neegzistavo“, – sarkastiškai komentuoja Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Lukaševičius.

Jo teigimu, A.Fallono žodžiai yra „žemiau diplomatinės etikos“, o visiškai nepriimtinas Rusijos Federacijos apibūdinimas jam primenąs tiesiog juokingą praėjusių metų JAV prezidento Baracko Obamos kalbą, kurioje šis Rusiją paminėjo kaip vieną iš trijų didžiausių grėsmių Amerikai.

Kad ir ką A.Lukaševičius sakytų, Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, iš britų perspėjimų, net jei ir nesinori tikėti jais paraidžiui, niekas nesišaipo: maža ką.

Tiesa, kai kurie politologai ramina, esą grėsmė Baltijos šalims pastaruoju metu yra netgi sumažėjusi. Tačiau net taip manantieji pritaria, kad geriau apsidrausti, negu per daug atsipalaiduoti.

„Tokie įspėjimai nėra naujiena, tačiau puiku, jeigu jie prisidės prie mūsų saugumo stiprinimo. Kuo daugiau Baltijos regione bus vadinamosios kietosios galios, tuo bus saugiau“, – įsitikinęs politologas Bernaras Ivanovas.

Iš tiesų, kaip jis ir sako, nors ir tyliai, nekeliant panikos, Lietuvoje ruošiamasi rusiškiems netikėtumams. Štai gruodžio pabaigoje Lietuvos Seimas priėmė Krašto apsaugos ministerijos (KAM) parengtą įstatymų pataisų paketą, kuriame numatytas karinės jėgos panaudojimas taikos metu. Nors tai niekur neparašyta, akivaizdu, kad šis dokumentas priimtas omenyje turint ne šiaip grėsmę nacionaliniam saugumui, o grėsmę, kurią gali kelti „žalieji žmogeliukai“. Dokumente konkrečiau negu iki tol reglamentuotas ir ginklų, sprogmenų bei karinės technikos panaudojimas.

Vasario pradžioje Vyriausybės nutarimu visoje Lietuvos teritorijoje įsigaliojo aukštesnis nei iki tol teroro akto grėsmės lygis: iki šiol galiojęs žemiausias grėsmės lygis buvo pakeistas į žemą. Kitaip sakant, iki šiol galiojusi nuostata, kad Lietuvoje teroro aktas galimas, bet nėra tikėtinas, pasikeitė: atsirado maža teroro akto tikimybė.

Ką tik baigėsi ir hibridinio karo grėsmėms skirtos lauko taktinės pratybos „Sąveika 2015“, kuriose dalyvavo apie 1800 karių iš brigados „Geležinis Vilkas“ ir kitų Lietuvos kariuomenės vienetų.

Beje, tiek A.Fallonas, tiek daugelis gynybos analitikų sutartinai tvirtina, kad hibridinis karas – naujas ir puikiai Ukrainoje prajodinėtas Rusijos „arkliukas“. A.Fallono teigimu, V.Putinas, bandydamas destabilizuoti NATO, pasitelktų kibernetines atakas, nereguliariuosius karius ir mėgintų sukelti įtampą tarp rusų mažumos.

Lenkijos geopolitikos ekspertas Piotras Maciążekas priduria, kad Lietuvoje pasitarnauti Rusijai gali net ir lenkų mažuma. Juk Rusija įvairiose šalyse jau ne kartą bandė išnaudoti ir kitas tautines mažumas. Tad ryšiais su Kremliumi įtariamos Lietuvos partijos, pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ar Socialistinis liaudies frontas, analitiko nuomone, gali tapti realia politinės strategijos dalimi.

„Šių partijų veikla hibridinio karo atveju gali pasitarnauti Rusijos interesams šalyje. Juk po Krymo aneksijos kuriami vis egzotiškesni scenarijai, pagal kuriuos Vilniaus rajone gyvenanti lenkų mažuma dėl autonomijos stoja kovoti lenkiško tipo ginklais, atvežtais iš Kaliningrado srities. Tokia situacija galėtų tapti rusiškos propagandos pergale“, – vieną iš scenarijų nurodo P.Maciążekas.

Juolab kad Rusijai ir iki šiol puikiai sekėsi naudotis lenkų mažuma Lietuvoje, o ši strategija gali būti plečiama toliau per vienpusišką žiniasklaidą ir partijų politinę veiklą.

Na, o į dažnai (ypač tų pačių Lietuvos rusų ar lenkų) užduodamą klausimą, ar visa tai nėra Lietuvos paranoja ir ar blogiausiam scenarijui nesiruošiame tik mes patys, puikiai atsako NATO veiksmai. Lietuvoje jau dabar veikia NATO energetinio saugumo kompetencijos centras ir NATO ryšių bataliono perdislokuojamas ryšių ir informacinių technologijų modulis.

Be to, tiek Baltijos šalyse, tiek Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje NATO toliau stiprina pozicijas ir steigia šiose šalyse NATO štabus, vadinamuosius pajėgų integravimo vienetus (angl. ~NATO Force Integration Unit~, NFIU). Lietuvoje toks vienetas, kuriame tarnaus apie 40 karių iš skirtingų NATO šalių ir maždaug tiek pat iš Lietuvos, veiklą pradės šiais metais. Šis NATO štabas bus atsakingas už Lietuvoje dislokuotų sąjungininkų pajėgų pratybų organizavimą bei ryšio tarp jų ir NATO operacinių vadaviečių palaikymą.

„Ši ir kitos iniciatyvos daugiausia skirtos įtikinti silpnesnėms ir labiau pažeidžiamoms NATO narėms, kad Aljansas rimtai vertina jų saugumo užtikrinimą“, – įsitikinę „Stratfor“ analitikai, nors nesuklysime sakydami, kad tiek pat svarbus motyvas – ir atgrasyti Rusija nuo veiksmų šiame regione.

Beje, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas vos prieš porą dienų kaip tik pasirašė susitarimą, reglamentuojantį NATO tarptautinių karinių vadaviečių Lietuvoje statusą, – šiuo susitarimu reglamentuojami į Lietuvą atvykstančio NATO personalo ir šeimos narių privilegijos bei imunitetas, judėjimo ir buvimo Lietuvoje, naudojimosi transporto, medicinos paslaugomis, vietos personalo įdarbinimo ir kiti klausimai. J.Oleko teigimu, šis susitarimas yra būtinas ne tik Lietuvoje jau veikiančių NATO tarptautinių vienetų statusui įtvirtinti, bet ir tam, kad būtų sudarytos sąlygos tolesnei Lietuvos integracijai į NATO struktūras ir intensyvesniam tarptautiniam bendradarbiavimui.

Žinoma, kuo Lietuva bus „giliau“ įsiliejusi į NATO ir kuo daugiau NATO bus pas mus, tuo mažiau Rusijai kils noro veltis į reikalus su mumis, suprantant, kad tai reiškia vėlimąsi į pasaulinio masto konfliktą.

O gal teisūs ir tie, kurie mano, jog Rusija yra tokia nusilpusi, kad to daryti net neketina?

Neseniai nepriklausomas dienraštis „Novaja gazeta“ išspausdino vieną metų senumo dokumentą, kuriame surašyta tuometė Kremliaus strategija Ukrainoje. Čia detaliai aprašoma, kaip bus atimamas Krymas, kaip turi būti destabilizuojama padėtis visoje Ukrainoje. Tiesa, dokumente numatyta, kad konfliktas įsiplieskia ne Donecke, o Charkove. Tačiau pasikeitus aplinkybėms planas, kaip rodo nesena istorija, buvo pakeistas, ir ne todėl, kad taip buvo naudingiau Rusijai, o todėl, kad Rusija Charkovo esą „nebeįkando“.

Yra ir nuomonių, kad net labai stipri Rusija į Baltijos pusę net nesidairytų. Esą jos prioritetai – Baltarusija, Moldova, okupuotos Gruzijos teritorijos, tad ji ir taip turi ką veikti.

Dar viena analitikų stovykla – tie, kurie aiškina, kad „mes patys prisišauksim bėdą“. Esą tampydami Rusiją už ūsų ir mosuodami NATO vėliava (o dar blogiau – vieninteliai visoje Europos Sąjungoje tiekdami ginklus Ukrainai) sulauksime rimtų nemalonumų ir patys būsime dėl to kalti.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius įsitikinęs, kad bėdos galiausiai sulauks tie „visi kiti“, kurie neremia Ukrainos ir vis glėbesčiuojasi su Rusija. Tačiau jis nebesako, kaip anksčiau, kad Rusija neturi finansinių išteklių konfrontacijai su NATO.

Nebesako to ir gynybos ekspertas, buvęs Lietuvos diplomatinės atstovybės Afganistane vadovas Aleksandras Matonis, anksčiau ne kartą raminęs, kad Rusijos kariuomenė – moraliai pasenusi ir visiškai nuskurusi, o dabar pripažįstantis, kad ji yra „pakankamai moderni“ ir puikiai ginkluota.

Žinoma, sprendžiama iš to, kas yra Ukrainoje. Tačiau tiek mums, tiek britams to pakanka, kad susidarytume puikų vaizdą apie Rusijos galimybes.

Štai neseniai Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija paskelbė „infografinį“ pranešimą, kuriame pateikiama detalių apie zenitinės artilerijos ir raketų kompleksą „Pancir S1“ (pagal NATO klasifikaciją – „SA-22 Greyhound“), taip pat žiniasklaidos ir vienos gynybos konsultacinės bendrovės paskelbtų nuotraukų, esą rodančių, kad ta sistema buvo naudojama Rytų Ukrainoje kelias pastarąsias savaites.

Britanijos pranešime „Kaip atpažinti Rusijos „Pancir S1“ (arba SA-22), kurio nenaudoja Ukrainos pajėgos“, nurodomi šio ant sunkvežimio sumontuoto komplekso skiriamieji požymiai.

SA-22 buvimas Rytų Ukrainoje yra ne tik dar vienas Rusijos tiesioginio karinio dalyvavimo tame konflikte įrodymas, kaip teigia Didžiosios Britanijos ambasadorius prie NATO Adamas Thomsonas, bet ir Rusijos pajėgumų įrodymas.

Beje, dar prieš keletą metų Suomijos valstybės gynybos universiteto tyrėjai, vertinę Rusijos karinius pajėgumus, paskelbė išvadą, kad visoje Europos Sąjungoje Rusijos puolimui galėtų pasipriešinti tik Didžioji Britanija. Tokią išvadą jie padarė atsižvelgdami į tai, kad iki 2020 m. savo kariuomenės perginklavimui ir stiprinimui Rusija ketina skirti 20 trilijonų rublių. Beje, V.Putinui, kuris 2011 m. paskelbdamas šį skaičių pasakė, kad jam net baisu jį ištarti, dabar turėtų būti dar baisiau, tačiau sumos mažinti jis neketina.

Ekspertai Rusijos pajėgas apibūdina kaip „modernų ir galintį greitai smogti kumštį“. Tai visiškai nepanašu į pasenusį įvaizdį, kad Rusijos kariuomenė – tik nesuskaičiuojamos pėstininkų pajėgos. „Neslepiama Rusijos kariuomenės užduotis – sutelkti savo pajėgas pasienyje su Europa, būti pasirengusiai pradėti įvairialypius kovinius veiksmus ir numatytiems taikiniams smogti per valandą nuo įsakymo gavimo“, – dar prieš keletą metų perspėjo Suomijos ekspertai, kurių prognozės pildosi paraidžiui ir net su kaupu.

Pasaulio banko duomenimis, jau 2013-aisiais Rusija gynybos reikmėms išleido 4,2 proc. BVP (perskaičiuojant doleriais). Iš 131-os šalies, kurių karinių išlaidų statistikos duomenis pateikia Pasaulio bankas, 2013 m. Rusija užėmė garbingą devintą vietą. Virš jos – sukarintos Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalys, tebekariaujantis Afganistanas ir dar Azerbaidžanas (rungtyniaujantis su šiek tiek nuo Rusijos atsilikusia Armėnija).

Pagal BVP dalį, tenkančią gynybai, Rusija jau tuomet aplenkė visas galingas pasaulio šalis ir net visas branduolines valstybes. Dar 2013 m. pirmą kartą savo naujausioje istorijoje Rusija aplenkė net JAV (3,9 proc. BVP), ką jau kalbėti apie Prancūziją (2,2 proc.) ir Vokietiją (1,3 proc.).

2014 m. Rusija pasistengė dar labiau – gynybai skyrė daugiau nei 5 proc. BVP.

Rusijos išlaidas kariuomenei apskaičiavo Gaidaro institutas (Rusija).

Tiesa, pagal realią karinėms reikmėms skiriamų pinigų sumą Rusijai iki Amerikos dar labai toli – Maskva tam turi dešimt kartų mažiau nei Vašingtonas (atitinkamai 70 mlrd. ir 740 mlrd. dolerių). Tačiau, ekspertų teigimu, kas šeštas Rusijos kariuomenei atitenkantis rublis yra skirtas reikmėms, paslėptoms po įrašu „slaptai“. Šių išlaidų dalis per pastaruosius kelerius metus padidėjo pusantro karto ir didėja toliau.

Gaidaro instituto karinės ekonomikos laboratorijos vedėjo Vasilijaus Zacepino teigimu, 2016 m. tokios slaptos išlaidos sudarys net 25 proc. visų kariuomenės išlaidų, vadinasi, įslaptintas bus kas ketvirtas jai skirtas rublis.

Ką su tokiais slapta į gynybą investuotais rubliais Rusija planuoja nuveikti? O gal tai tik antis, siekiant atgrasyti NATO, kuri pati tesiekia atgrasyti Rusiją?

Rima Janužytė