Technologinė pažanga pakeitė ir tebekeičia pasaulį ir įgalino daryti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma. Lygiai taip pat technologijos keitė, keičia ir ateityje stipriai keis darbo rinką. O kokios to pasekmės?

Kiekviena didesnė technologinė naujovė per visą istoriją buvo sutinkama ne tik su entuziazmu ir geresnio gyvenimo viltimis, bet ir su baime, kad moderni technika išstums žmones iš darbo rinkos ir jie atsidurs visuomenės užribyje.
„Iš tiesų nė vienas darbdavys nėra suinteresuotas darbo vietų kūrimu ir išlaikymu. Versle darbo vieta tėra priemonė tikslui pasiekti ir verslas paprastai siekia, kad per kuo trumpesnį laiką būtų sukurta kuo aukštesnė pridėtinė vertė“, – paaiškina VGTU Tarptautines ekonomikos ir vadybos katedros docentas, Lietuvos inovacijų centro atstovas dr. Artūras Jakubavičius.
Tačiau dėl tokio požiūrio verslo kaltinti tikrai negalima, nes norint išlikti aršios konkurencijos sąlygomis, našumo didinimas tampa ne galimybe, o būtinybe. Nuolat matome tūkstančius pavyzdžių, kad sėkmingai dirbančios įmonės į technologinę pažangą investuoja nuolat.
„Jei dar prieš 10-15 metų viskas buvo daroma rankomis, tai dabar rankinio darbo pas mus beveik nebeliko, – sako bendrovės „Vilkyškių pieninė“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Gintaras Bertašius. – Sakykime, jei sūrio gamybos principai nepasikeitė, tai kaip tai daroma, pakito visiškai.“
G.Bertašius paaiškino, kad anksčiau rauginant sūrį viskas buvo atliekama žmogaus rankomis: „Sūrio gamintuvuose darbuotojas laikydavo laikrodį, sekdavo laiką, pats nustatydavo ir temperatūrą. Apskritai gamybos procesui tada trūko tikslumo, kas nepadėdavo nei sūrio skoniui, nei kvapui, nei jo saugumui. Kai sūrių masė pakliūdavo į sūrių formas, po presavimo juos reikėdavo išimti rankomis, o tai buvo tiek fiziškai labai sunkus darbas, tiek procesas nebūdavo visiškai saugus.”
Šiuo metu beveik visi procesai jau valdomi automatiškai. Dabar technika nugabena sūrio masę į formas, kur slėgis reguliuojamas automatiškai, galiausiai supresuoto sūrio išėmimas taip pat tapo visiškai paprastu darbu – nuo oro smūgio jis iškrinta iš formos ir konvejeriu nukeliauja į sūdymą, o iš ten automatizuotai yra pakraunamas į konteinerius. „Nega to, yra suvedami technologiniai receptai, paspaudžiamas mygtukas ir vieną dieną galima gaminti vienokį sūrį, kitą – kitokį, be to, dabar jų galime gaminti įvairesnių rūšių nei anksčiau, – pažymi G.Bertašius.
Bendrovės „Vilkyškių pieninė“ vadovas ypač didžiuojasi dar visai neseniai už maždaug 9 mln. Lt įdiegta pakavimo linija, kur dirba keturi skirtingas funkcijas atliekantys robotai, ir sako, kad be jos dabar jau niekaip nebūtų įmanoma išleisti reikiamo kiekio sūrių.
Šį pavyzdį pateikiame ne šiaip sau: „Vilkyškių pieninė“ yra viena iš daugelio daug dėmesio technikos modernizavimui skyrusių Lietuvos įmonių. Be to, joje matyti, kad dabar tiems patiems procesams atlikti reikia jau kur kas mažiau darbininkų nei anksčiau. „Palyginkime, jei šitos pakavimo linijos nebūtų, tai dirbant maksimaliu režimu pusei jos aptarnauti reikėtų 60 žmonių, o dabar užtenka 6, taigi reikalingų žmonių santykis yra 1 prie 10“, – skaičius palygina jis.
„Šiandien mums nebereikia žemos kvalifikacijos darbuotojų, nes jų darbas greičiau ir saugiau padaromas technikos, – dėsto G.Bertašius. – Kita vertus, nors diegiame naujas technologijas, įsigyjame robotus, tačiau ir darbuotojų mus reikia nemažai, tiesa, jie turi būti aukštos kvalifikacijos ir kompetencijos. Kai kurie anksčiau žemos kvalifikacijos darbus dirbę žmonės tai suprato ir persikvalifikavo ir šiandien tebedirba pas mus, o kiti – deja ne.”
Atkreiptinas dėmesys, kad „Vilkyškių pieninė“ geras pavyzdys, kai pažanga ir darbo vietų skaičius nėra priešpastatomi vienas kitam – prieš 15 metų čia dirbo apie 200 žmonių, o dabar – virš 900, nes efektyvus darbas suteikė galimybę jai plėstis.
Komentuodamas šį ir kitus atvejus, A.Jakubavičius taip pat ramina, kad spalvos dažnai sutirštinamos – mašinos žmonių iš darbo rinkos tikrai neišstums. „Inovacijos turi keistą poveikį. Galima sutikti, kad sektoriui ar įmonei modernizuojantis trumpalaikiu laikotarpiu bedarbių daugėja, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje apie inovatyvius verslus kuriasi aibė kitų verslų, kuriems vėlgi reikia žmonių, – tendencijas atskleidžia jis. – Iš tiesų viena inovatyvi darbo vieta gamyboje sukuria keturias tiesiogines darbo vietas paslaugų sektoriuje“.

Net ir labai pažangios technologijos turinio nekuria

Būtent taip mano leidyklos „Alma littera“ direktorė Danguolė Viliūnienė. „Kur reikalingas žmogaus protas ar kūrybiškumas, joks kompiuteris to pakeisti negalės, – įsitikinusi ji. – Mūsų srityje, tai yra leidyboje, mažėjo nebent tekstų surinkėjų, kurių daugiau reikėdavo tada, kai rankraščiai būdavo atnešami atspausdinti spausdinimo mašinėle ir kažkas tai turėdavo surinkti kompiuteriu. O šiaip darbas tapo tiesiog lengvesnis.“
Ji pripažįsta, kad leidybos verslas per pastaruosius 15-a metų pasikeitė kardinaliai, tačiau laikosi nuomonės, kad technologijos nėra didelis baubas nei verlams, nei darbo rinkai, tiesiog reikia mokėti prisitaikyti.
„Knygas leisti tapo kur kas lengviau, nes dideli pokyčiai įvyko spausdinimo technologijose. Be to, mobilusis ryšys ir elektroninis paštas išlaisvino žmones nuo darbo stalo, nes dabar mūsų autoriai, vertėjai ar redaktoriai gali dirbti net gyvendami kituose miestuose ar šalyse. Net darbus jie priduoda dažnai neatkeliaudami į leidyklą“, – dėsto ji. Pašnekovės žodžiais, ypač šiais laikais palengvėjęs bendradarbiavimas su užsienio partneriais ir keitimasis informacija. “Vien ką reiškia elektroninio knygyno „Amazon“ atsiradimas, kuris yra didelė pagalba tiek leidėjams, tiek vertėjams.”, – akcentuoja D.Viliūnienė.
Paklausta, ar knygų verslas nebijo vieno iš pažangos simbolių laikomo interneto konkurencijos ir ar tai nekenkia šiai sričiai, ji sutiko, kad tai daro įtaką: “Anksčiau žmonės informacijos ieškodavo knygose, žinynuose ar enciklopedijose, o dabar neretai lenda į internetą. Vis dėlto kur labiau mums kenkia piratavimas, nelegalus knygų, kurioms galioja autorinės teisės, atsisiuntimas. Galbūt inertnautai mano kitaip, bet iš tiesų tai yra parasčiausia vagystė“, – sako D.Viliūnienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuva 2012-ųjų pavasarį nusprendė, kokia norėtų būti po beveik dvidešimties metų. Užtruko nei daug, nei mažai – dvejus metus, kol tūkstančiai šalies piliečių idėjų, skirtingos vertybinės nuostatos ir lūkesčiai sugulė į vieną dokumentą – Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“.

Kūrėjai jį pristato kaip visuomenės susitarimą ir tiki, kad strategija „Lietuva 2030“ yra tas kelias, kuriuo susivienijusi ir bendromis vertybėmis besivadovaujanti šalis nueis į sėkmę.
Tačiau norėti maža. Tam reikia politikų, visuomenės pritarimo ir efektyvių priemonių gražioms idėjoms įgyvendinti, kad strategija, kaip ankstesnės, neliktų vien šūkiai. Šįsyk vilties teikia tai, jog iš Vyriausybės kilusią strategijos rengimo idėją perėmė visuomenininkai, ir jie pasiryžę neleisti, kad ji nugultų valdininkų kompiuteriuose.

Vieningo politinio pritarimo nesulaukta
Pirmieji strategijos žingsniai – ne lengvi. Gegužės 15-ąją, kai Seimas balsavo dėl nutarimo, kuriuo ji buvo tvirtinama, kas iš parlamentarų viso svarstymo metu į kompiuterį nosį įkišęs sėdėjo, kas spėjo ir nusnausti. „Strategijos svarstymo ir tvirtinimo eiga šiek nuvylė ir supykdė visuomenininkus, nes visuomeninė iniciatyva buvo paversta politiniu procesu“, – sako Valstybės pažangos tarybos narys, Žinių ekonomikos forumo direktorius Edgaras Leichteris, aktyviai dirbęs kuriant strategiją.
Nors pasipriešinimo balsų sulaukta tik trijų, opozicijoje esantys socialdemokratai vieningai susilaikė. „Diskusijose su opozicijos atstovais pavyko sušvelninti mito, kad „Lietuva 2030“ yra konservatorių rinkimų propaganda, įtaką. Aktyviems piliečiams, kurie kūrė ir sukūrė šią viziją, skaudu girdėti to kius mitus, apipinančius jų didelį dvejus me tus trukusį savanorišką darbą“, – neslepia Tadas Langaitis, aktyvus visuomenininkas, įvairių nevyriausybinių organizacijų steigėjas, vienas tų, be kurių entuziazmo ir užsispyrimo strategija jei ne su visam, tai bent jau tikrai ilgam būtų nusėdusi biurokratų stalčiuose.

„Lietuva 2030“: sumani šalis, kurioje gera gyventi ir dirbti
Strategijos kūrėjai deklaruoja siekį pažadinti visuomenės ir kiekvieno jos nario kūrybingumą, susitelkti prie idėjų, kurios padėtų Lietuvai tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi. 2030 m. Lietuva turi būti šalis, kurioje: • Sumani visuomenė – laiminga visuomenė, kuri yra kiekvieno piliečio idėjoms, naujovėms ir iššūkiams atvira, solidari, savivaldi ir politiškai brandi; • Sumani ekonomika – lanksti ir gebanti konkuruoti pasaulyje, aukštą pridėtinę vertę kurianti ekonomika, grindžiama žiniomis, inovacijomis, verslumu ir socialiniu atsakingumu bei „žaliuoju“ augimu; • Sumanus valdymas – atviras ir skatinantis dalyvauti, rezultatyvus, atitinkantis visuomenės poreikius ir užtikrinantis geros kokybės paslaugas valdymas, kompetentinga ir priimanti kryptingus strateginius sprendimus valdžia. „Lietuva 2030“ turi tapti pagrindiniu planavimo dokumentu priimant strateginius sprendimus, rengiant valstybės programas. Strategijos įgyvendinimą kontroliuos Atviras pažangos forumas „Lietuva 2030“ ir Valstybės pažangos taryba bei jos sekretoriatas, dirbsiantis Ministro Pirmininko tarnyboje. Forumo renginiuose ne rečiau nei dukart per metus bendrai diskusijai ir idėjų sklaidai bus suburti akademikai, verslo, kultūros ir kiti aktyvūs visuomenės atstovai. Valstybės pažangos taryba kasmet vertins strategijos iniciatyvų aktualumą, sudarinės kasmetinių darbų sąrašą ir jį pateiks Vyriausybei. 2020 m. numatomas išsamus tarpinis strategijos vertinimas.  Visas strategijos tekstas – www.lietuva2030.lt.
E.Leichteris strategijos „Lietuva 2030“ išskirtinumu, leidžiančiu tikėtis, kad ji virs realybe, būtent ir mano esant tai, jog į jos kūrimą buvo aktyviai įtraukti piliečiai. „Tai buvo sunku, ypač regionuose. Atokiau nuo sostinės gyvenančius žmones reikėdavo tiesiog įtikinėti, kad jų nuomonė kažkam rūpi, kad ji yra svarbi“, – prisimena pašnekovas.
Rezultatas pasiektas – strategija sukurta, bet ne mažiau svarbus ir tas dvejus metus trukęs visuomenės žadinimo procesas.

Apie ateitį negalvojame
Koks nelengvas šis procesas, puikiai žino ir sociologas Mindaugas Degutis. 2011 m. lapkritį jis tyrė visuomenės nuomonės požiūrį į visos Europos Sąjungos strategiją „Europa 2020“. Eurobarometro tyrime išryškėjo, kad dauguma Lietuvos ir kitų ES šalių piliečių prioritetus vertina atsižvelgdami į tas visuomenės problemas, kurios jiems aktualiausios šiuo metu, – nedarbą, gyvenimo lygį, o ilgalaikiai ryti sąlygas formuotis kūrybingai, atsakingai ir atvirai asmenybei, joje įtvirtintas siekis tapti integralia, sėkminga, politiškai ir ekonomiškai konsoliduota Šiaurės ir Baltijos valstybių regiono, į kurį įeitų penkios Šiaurės ir trys Baltijos valstybės, dalimi.
būtent ir siūloma daugiau lėšų skirti mokslui, technologijų plėtrai, inovacijoms, švietimui. Tvirtai akcentuojama ir žalioji ekonomika, kurios esmė – išteklius taupančių technologijų plėtojimas.
Skamba gražiai, bet čia yra vienas „bet“. „Demokratinėse valstybėse tam turi pritarti rinkėjai, tačiau rasti konsensusą dėl reformų Europai vis sunkiau: senstančioje visuomenėje niekas nenori atsisakyti privilegijų. Dau guma rinkėjų Vakarų Europoje nori išsaugoti savo status quo, o to padaryti beveik neįmanoma“, – aiškina Klau dijus Maniokas, viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ valdybos pirmininkas, analizavęs, ar strategija „Europa 2020“ ir Lietuvos prioritetai atitinka artėjantį naują ES finansinį laikotarpį (2014–2020 m.).
Ar ambicijos pasvertos
Neišvengiamas traukimasis nelabai dera su strategijų tikslais. Strategijos „Lietuva 2030“ pažangos rodikliuose nu matytas ryškus proveržis: Lietuvai po beveik 20 metų prognozuojama vieta pažangiausių Europos Sąjungos valstybių dešimtuke pagal visus svarbiausius indeksus: gyvenimo kokybės, laimės, demokratijos, darnios visuomenės, pasaulio konkurencingumo ir globalizacijos.
Strategijos autoriai pabrėžia: sėkmingai vystysis tik XXI amžiaus iššūkiams, sparčiai technologijų, klimato ir ekonomikos kaitai pasirengusios šalys, nebijančios naujovių ir drąsiai priimančios konkurencijos iššūkius.
Minimalus tikslas, kokį mato K.Maniokas, – bent jau daugiau neatsilikti: „Ir tai jau būtų šis tas, ypač dabar, kada daugelis valstybių bando daryti tą patį – visi kliedi inovacijomis, investuoja į švietimo kokybę ir tikisi technologinio proveržio.“
Pašnekovas sako, kad pasiseks tiems, kurie tai darys sveikai, remdamiesi specifiniais pranašumais ir valdymo kokybe. Strategiją „Lietuva 2030“ jis vadina tikrai geru ir naudingu dokumentu, bet pabrėžia, kad Lietuvos proveržiui noro neužteks – reikia žinoti kaip, reikia pokyčių technologijų. „Labai svarbu, kad strategija būtų paremta konkrečiais veiksmais. Tai būna sunkiausia“, – pabrėžia K.Maniokas.

Pritrūko konkretumo
Jos nuomone, viskas strategijoje surašyta labai aptakiai, dėl to atrodo, kad nelabai žinoma, kaip to bus siekiama, kas už tai atsakingas, nes atsakomybė išskaidoma, tarsi perkeliama ant piliečių pečių.
Iki pat Seimo strategiją lydėjusieji atkerta, kad konkrečių nuostatų strategijoje tyčia nėra daug. „Valstybės institucijų atžvilgiu esu nusiteikęs skeptiškai. Pagal viską – tai Vyriausybė turėtų įpareigoti ministerijas imtis konkrečių veiksmų, kuriais būtų siekiama strategijoje numatytų tikslų. Bet tarp skirtingų politinių jėgų kyla tiek nesutarimų dėl to, kokių veiksmų išties reikėtų, kad strategija tiesiog nubrėžia gaires“, – dėsto E.Leichteris.
Visuomenė turi spausti politikus
Ar nauja strategija bus įgyvendinta ir Lietuva taps šalimi, kurioje gera gyventi bei dirbti ir iš kurios nebus bėgama svetur? „Politikai supranta, kad „nužudyti“ Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ ar bandyti padėti ją į stalčių po rinkimų jiems būtų labai nepalanku, – įsitikinęs vienas jos kūrėjų T.Langaitis. – Už jos stovi daug aktyvių piliečių, savanorių, kurių nuomonė svarbi ne vienoje srityje ir kuriems rūpi valstybės pažanga. Tai visuomeniniu prakaitu sukurtas projektas, ir politikai puikai žino, kad jie gali užsitarnauti visuomenės palankumą įgyvendindami pažangos darbus.“ ■

Po dvidešimties nepriklausomybės metų nuo kaimynų latvių, o ypač estų labiausiai skiriamės emigracijos mastais, pesimizmu ir kritiškumu valstybės institucijų atžvilgiu.

Turime pripažinti: prieš dvidešimt metų Lietuva daugeliu aspektų buvo trijų Baltijos šalių lyderė, o dabar pagal kai kuriuos parametrus varžosi su latviais dėl antros vietos. Estija – galva aukščiau už kaimynes praktiškai visose srityse. Tai akivaizdžiai rodo daugybe parametrų pamatuotas trijų Baltijos šalių 1990–2010 m. raidos tyrimas, praėjusią savaitę ekspertų, politikų ir žurnalistų aptartas Taline.
Tyrime dalyvavę Lietuvos ekspertai susirūpinę: mūsų šalis pateko į užburtą nepasitikėjimo ratą.

Esame apolitiški ir pikti

Estai pirmauja ne tik pagal ekonominius ir socialinius rodiklius. Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto mokslo ir strateginės plėtros prodekanas prof. dr. Zenonas Norkus atkreipia dėmesį į dar vieną estišką fenomeną, nemažai lemiantį jų sėkmę – politinį stabilumą. „Estijoje rinkimus laimėjo valdančioji koalicija – jokių populizmo gaisrų. O pas mus artėja Seimo rinkimai, ir turbūt Andriui Kubiliui teks eiti į opoziciją. Matyt, vėl atsiras koks Valinskas Nr. 2. Estijos politinės kultūros sąlygomis Valinsko fenomenas sunkiai įsivaizduojamas“, – neabejoja Z.Norkus.
„Pagal politinio susvetimėjimo rodiklį tarp mūsų ir Estijos – gana didelė praraja“, – pritaria ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Ainė Ramonaitė. Pasak politologės, lietuviai pasižymi neobjektyviai kritišku požiūriu. Vertinant objektyvius rodiklius, Latvijoje padėtis daug kur blogesnė nei Lietuvoje, bet žmonių nuostatos blogiausios Lietuvoje.
Štai į „TNS Emor“ klausimą, ar patenkinti permainomis savo šalyje per metus nuo nepriklausomybės atkūrimo, pozityviai atsakė pusė estų ir tik 25 proc. lietuvių, 23 proc. latvių. Beje, 1996–2002 m. patenkintų permainomis lietuvių buvo daugiau nei estų. O Eurobarometras pernai išsiaiškino, kad 45 proc.estų, bet tik 25 proc. lietuvių ir 21 proc. latvių mano, jog šiuo metu reikalai juda į gerąją pusę. Lietuvių pasitikėjimas teisine sistema, parlamentu perpus mažesnis nei estų.
A.Ramonaitės vertinimu, negatyvus požiūris į politikus jau tapo sistemine visuomenės problema. „Lietuvoje tokia nuostata, kad jei gerai galvoji apie valdžią, tai tau pačiam kažkas negerai. Užburtas ratas: galintys efektyviai veikti politikoje į ją nebeina, nes bijo susigadinti reputaciją. Atrodytų, kritinis požiūris į valdžią turėtų versti ją pasitempti, bet iš tikrųjų, atvirkščiai, skatina tik oportunizmą, nes, kad ir kaip stengsiesi ir būsi švarus, vis tiek bus blogai. Totalus nepasitikėjimas pats save augina, ir iš to užburto rato sunku išsisukti“, – tvirtina A.Ramonaitė. Viena esminių priežasčių, politologės manymu, ta, kad Estijoje, nors rinka dar mažesnė nei mūsų, žiniasklaidos normos panašesnės į Vakarų.
Lietuvoje žmonės tampa ir vis labiau apolitiški. Nuo Sąjūdžio laikų susidomėjimas politika smuktelėjo nuo 60–80 proc. iki kiek daugiau nei 50 proc. Latvijoje ir Estijoje, o Lietuvoje – net iki beveik 30 proc.
Z.Norkaus manymu, racionalesnė ir Estijos užsienio politika. „Estijos santykiai su Rusija ne lengvesni nei mūsų – ji turi dar daugiau problemų, nes ten didelė rusakalbių populiacija. Bet estai neužsibrėžia tikslo demokratizuoti Rusiją ar Baltarusiją. Mes esame maža valstybė, o mąstymas didžiavalstybinis, imperinis, ne pagal išgales. Estai neieško konfliktų, o mes jų ieškome ir nieko nelaimime, išskyrus „guzus“, – apgailestauja Z.Norkus.
Estai kur kas sėkmingiau tvarkosi ir etnokultūrinių mažumų klausimais. „Estija turi didelę rusakalbių mažumą, net keblu ją vadinti mažuma, nes ji sudaro iki trečdalio gyventojų, bet ten nėra tokios etniniu pagrindu sukurtos partijos, kaip Lietuvoje Lenkų rinkimų akcija. Nors Estija nepriklausomybės pradžioje ėmėsi griežtos pilietybės politikos, vėliau daug rusų natūralizavosi, jie lojalūs Estijos piliečiai. Mes uždelsėme spręsti tautinių mažumų problemas“, – pabrėžia Z.Norkus.

Ekonomika: jau nesame lyderiai

Estai pirmi ir pagal visus ekonomikos rodiklius. Estijos BVP per dvidešimt metų išaugo 65 proc., mūsų – 15,3 proc. 1990 m. mūsų BVP lenkė estų, o dabar padėtis atvirkštinė. Nors ir estams dar toli iki klestinčių Europos šalių, Žmogaus socialinės raidos indekse jie pakilo į 34 vietą 169-ių šalių rikiuotėje – tarp Maltos ir Kipro, o Lietuva ir Latvija – vos 44 ir 45 eilutėje.
Konkurencingumo indekse pagal konkurencingumo rodiklį estai 33 vietoje iš 139-ių, lietuviai 47-oje, latviai 70-oje. „Transparency International“ korupcijos suvokimo indekse estai taip pat šalia labiau pažengusių šalių: jie stabiliai pelno 6,5–6,6 rodiklio iš 10 galimų, lietuviai balansuoja 4,6–5 ribose.
Spartesnę estų ekonomikos raidą lėmė daug priežasčių, tarp jų – ir geografinė padėtis. „Kuo arčiau išsivysčiusių šalių, tuo daugiau jos perkelia pas kaimynus savo gamybos grandžių. Tarp Suomijos ir Estijos tokių atvejų daug. Plyno lauko investicijų, kad į Lietuvą būtų perkeliami gamybos padaliniai, – tokių pavyzdžių mažai. Lietuva labiau nutolusi nuo aukštos technologijos centrų, turime gerus kelius tranzitui, bet esame atsidūrę kaip ir Europos užkampyje, nes kitose šalyse nejuda „Avia Baltica“ projektas“, – vardija Z.Norkus.
Jei lyginsime trijų baltijiečių socialinę gerovę, ir vėl pirmauja estai. Jų didesnis ir vidutinis, ir minimalus mėnesinis atlyginimas, taip pat pensijos. Tačiau, kaip pabrėžia Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedros doc. dr. Jolanta Aidukaitė, pagal daugelį socialinių rodiklių visos trys Baltijos šalys patenka į tą pačią kategoriją.
Pagrindinį skirtumą sociologė įžvelgia šeimos politikoje: latviai ir estai, priešingai nei lietuviai, moka išmokas visiems vaikams iki 16 metų, o jei jie mokosi – iki 21-erių, Estijoje – net iki 24-erių. Tos išmokos nedidelės, bet nuo pat nepriklausomybės atkūrimo valstybės jas moka parodydamos, kad kiekvienas vaikas joms svarbus.

Lietuvių sumažėjo rekordiškai
Visos trys šalys susiduria su gyventojų mažėjimo problema: 1990–2010 m. jų sumažėjo 1,5 mln., arba 15 proc. Tai didžiausias to laikotarpio sumažėjimas visoje Europoje. Išankstiniais šių metų gyventojų surašymo duomenims, per dvidešimt vienus metus Lietuva prarado 17,3, Latvija – 16,4, Estija – 14,7 proc. gyventojų.
„Prieš 20 metų mūsų demografinė padėtis buvo daug geresnė, pagal visus pagrindinius parametrus lenkėme latvius ir estus. Nuo šio šimtmečio pradžios lig šiol tampame autsaideriais“, – apgailestauja Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovė prof. dr. Vlada Stankūnienė.
Demografė primena, kad 1990 m. emigracijos iš Latvijos ir Estijos mastai buvo didesni nei iš Lietuvos, tačiau tai buvo daugiausia reemigracija į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją. Tačiau į Vakarus tokia dalis žmonių kaip iš Lietuvos iš ten neemigravo. Lietuva pagal emigraciją, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, – tarp lyderių visoje ES. „Skaičiai katastrofiški“, – konstatuoja V.Stankūnienė. Vos mažiau nei pusė lietuvių tenori, kad jų vaikai ateitį sietų su Lietuva.
Arti tragiškų ir mirtingumo rodikliai. „Turime 40-ies metų duomenis, ir anksčiau jie buvo geresni – vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo didesnė nei Latvijoje ir Estijoje, o dabar esame treti. Tiesa, moterys Latvijoje gyvena dar trumpiau nei Lietuvoje, tačiau Lietuvos vyrų mirtingumas toks pat kaip 1965 m. Tarp esminių – išorinės priežastys, gyvenimo būdas“, – apgailestauja V.Stankūnienė.
Esame ir ligotesni už kitus: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, sveiki vyrai estai būna iki 61,3 metų, lietuviai – iki 58,3, estės – iki 70,6, o lietuvės – iki 67,8 metų. Pastaruosius penkerius metus šiek tiek pagerėjo gimstamumo rodikliai, bet jie vis tiek prastesni nei Estijoje.
Kas lemia tokias tendencijas? „Demografija labai gerai diagnozuoja bendrą socialinę ekonominę padėtį šalyje“, – pabrėžia V.Stankūnienė.

Baltijos sesės ar tik kaimynės
Tyrime bandoma atsakyti ir į klausimą, ar baltijietės – sesės, ar tik kaimynės. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas primena, kad prasidėjus nepriklausomybės sąjūdžiams visos trys šalys koordinavo veiksmus, vienybė pravertė ir siekiant ES narystės. „Tačiau kai Estija buvo pirma pakviesta pradėti derybas dėl narystės, ji prarado interesą plėtoti trišalį bendradarbiavimą, ypač aiškiai deklaruodama, kad yra Šiaurės šalis. Tuo metu tarpusavio konkurencija buvo aiškiausiai pastebima“, – vertina R.Vilpišauskas.
Vėliau Lietuva su Latvija prisivijo estus ir baigė derybas vienu metu. Tapusios ES narėmis šalys labiau konkuravo, nei bendradarbiavo. Pastaruosius porą metų vėl galima matyti bendradarbiavimo bangą, kurią sustiprino ir krizė, ir politiniai pokyčiai, pavyzdžiui, Lietuvoje grįžus prie Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo formato. „Dabartinis etapas sietinas su jau išplėtotų ekonominių ryšių svarbos supratimu, politiniu poreikiu tarpusavyje bendradarbiauti energetikos, transporto infrastruktūros srityje. Esant dideliam neapibrėžtumui euro zonoje, tikėtinas ir intensyvesnio Šiaurės bei Baltijos (galbūt kartu su Lenkija ir Vokietija) bendradarbiavimo etapas ES viduje“, – prognozuoja. R.Vilpišauskas.