Ne vienas juos keikia, galbūt vadina neišmanėliais, bet jei pasijunta pažemintas ar nori pasigirti savo laimėjimais, skuba pas juos. Be jų sunku būtų įsivaizduoti šiuolaikišką ir demokratinę visuomenę. Kas jie? Žurnalistai.
Siūlome ištrauką iš naujos dr. Žyginto Pečiulio knygos „Kaip bendrauti su žiniasklaida: principai, patarimai, pavyzdžiai“, kurioje atskleidžiama ne tik žurnalisto profesijos subtilybės, bet ir visa žiniasklaidos virtuvė.

1. Kas vis dėlto yra žurnalistas?
Tai – profesija. Patys žurnalistai dažnai mėgsta sakyti, kad gyvenimo būdas. Kad ir kaip banaliai skambėtų, čia yra tiesos. Jis bendrauja su daug žmonių – eilinių ir žinomų. Jis yra labai informuotas, tačiau tai jam brangiai atsieina. Žurnalistas gyvena nuolatinėje įtampoje ir nedirba tik kai miega. Nors… Ir sapnuose jis dažnai mato savo reportažų ar straipsnių herojus, nepavykusių interviu, žlugusių filmavimų košmarus. Žiūrėdamas kino filmą, jis mąsto, kad galėtų ištrauką panaudoti laidoje, skaitydamas knygą, pasibraukia citatą – gal prireiks. Vesdamas į darželį sūnų, ant tako pamato po lietaus išlindusias sraiges. Tema!
Štai kaip žurnalistą apibūdina belgas psichologas Roger Moysonas: “Žurnalistas nėra žvaigždė. Tik mažas tarnybos sraigtelis, dažniausiai liekantis už kadro. Jis kartais nieko nežino ir yra kupinas stereotipų. Jis nežino, kaip veikia atominis reaktorius, bet gali valandą kalbėti apie jo pavojų. Vis dėlto klausykite jo, gerbkite jį, nes jis atstovauja visuomenei.”
Bruno Leprat įžvelgia tokius žurnalisto pranašumus: pasitikėjimas, budrumas, tikslumas, mandagumas. Ir trūkumus: inertiškumas (atrodo, kad jam niekas neįdomu, nesupranti, ko jis iš tikrųjų nori), plepumas (tarsi neturėtų su kuo namie pasikalbėti), agresyvumas (nedomina jokie argumentai, nes yra iš anksto jus nuteisęs). Pratęskite patys.
2. Kam reikia žurnalisto?
Kad būtume informuoti. Tiesa, daug ką sužinome iš savų šaltinių (šeima, draugai, bendradarbiai, kaimynai, giminaičiai, nemarioji agentūra VPS – viena ponia sakė). Vis dažniau kalbama apie naująją piliečių žurnalistiką, kai vieni kitus informuojame apsieidami be žurnalistų.
Vis dėlto žurnalistų reikės. Dar ilgai, o gal ir amžinai. Kodėl? Nes jie, kad ir kokie būtų, yra komunikacijos profesionalai, žinantys, kas yra naujiena, kaip ją rasti, parengti ir perduoti. Jie budi lyg kokie ugniagesiai, greitoji pagalba, policija, gamtos patruliai drauge sudėjus. Kai prieš auštant močiutės eina melžti karvių, į gatves išvairuojami troleibusai, kastuvais brūžuoja kiemsargiai, paštininkai jau meta į mūsų dėžutes laikraštį, naujienomis atgyja internetas. Mes dar miegame, o radijo ir televizijos informacijos tarnybos jau perduoda naujienas.
Kas čia tokio, sakysite? Kai kam atrodo – geriau tegul jie nebudi, nevargsta, nerašo, ir nieko neatsitiks. Bet pamėginkite nors dieną išgyventi be informacijos (ne per laukines atostogas, kai savaitę gyvenate izoliuoti). Informacija žmogui reikalinga kaip oras, maistas, vanduo. Jeigu vis dėlto tvirtinate, kad galite išgyventi nekvėpuodami ir nesimaitindami, esate unikalus. Kaip dar jumis nesusidomėjo žurnalistai?
3. Iš ko žurnalistas gyvena?
Iš savo profesijos. Dauguma žiniasklaidos priemonių (laikraščiai, žurnalai, interneto tinklalapiai, radijas, televizija) yra privačios, o parduoti informaciją (naujienas, patarimus, pramogas) yra jų verslas. Žurnalistas yra samdomas darbdavio ir atlieka pavestas funkcijas. Istoriškai susiklostė, kad žiniasklaidai yra keliami ypatingi reikalavimai, tam tikri įsipareigojimai visuomenei. Demokratinėse šalyse ji neoficialiai laikoma ketvirtąja valdžia, kontroliuojančia kitas tris – įstatymų leidžiamąją, vykdomąją, teismus. Tradicinė žiniasklaida formuoja mūsų darbotvarkę (klausimus, kurie turėtų būti aptariami viešai), ji ne tik informuoja, bet ir atlieka ugdymo, švietimo misiją.
Profesionaliai žurnalistikai keliami objektyvaus informacijos pateikimo (naujienas atskirti nuo nuomonių ir komentarų, pateikti įvairių požiūrių) reikalavimai, etikos kodeksai nustato žurnalistinės veiklos normas (elgesio, visuomenei žalingos informacijos ribojimo). Deja, rimta, objektyvi, analitinė, tiriamoji informacija nėra labai populiari, kaip ir elitinio meno kūriniai. Didumai auditorijos susidomėjimą kelia skandalai ir populiarioji kultūra. Tai liudija nemaži vadinamosios bulvarinės spaudos tiražai ir komercinių televizijų produkcija, surenkanti daug gausesnę auditoriją nei kultūros programos. Nori nenori šios bulvarėjimo ar geltonėjimo tendencijos veikia ir rimtesnio turinio žiniasklaidą, nes auditorija yra svarbiausias išgyvenimo veiksnys.
[...]

Šiemet sukanka šimtas metų, kai gimė medijų guru Marshallas McLuhanas.

Pirmasis į universitetą rusiškai išleistą Marshallo McLuhano knygą atsinešė šviesaus atminimo Skirmantas Valiulis. Buvo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurys. Ir tik 2003 m. buvo lietuviškai išleista knyga “Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai”. Labiausiai pasaulyje cituojamas kanadietis šiandien populiarus ir tarp mūsų studentų, tyrinėjančių medijas. Tačiau kartais atrodo, kad jie M.McLuhaną laiko savo amžininku, o juk šiemet sukanka šimtas metų, kai jis gimė.
Iš tiesų M.McLuhanas dažnai vadinamas medijų guru, XX amžiaus mokslo žvaigžde, pasiūliusiu naujus medijų tyrinėjimo metodus, modernias technologijas susiejęs su žmonijos komunikacine patirtimi. Jis stebino mokslo argumentų kalba, šokiravo teiginiais apie karštąsias ir šaltąsias medijas, dirbtinius žmogaus tęsinius. Vis dėlto labiausiai šį mokslininką išgarsino dvi frazės: medija yra pranešimas ir globalus kaimas. Pirmoji reiškia, kad jau pats perdavimo kanalas nulemia pranešimo pobūdį. Antroji išpranašavo skaitmeninės visuomenės šiandieną ir rytdieną.
Priminsime, kad svarbiausi jo darbai pasirodė praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai dar nebuvo medijų termino ir jų studijos dar nebuvo įtrauktos į universitetų programas, kai kiekvienas mokslininkas darbavosi savo darže, o į tarpdiscipliniškumą buvo žvelgiama įtariai. Pagaliau televizija dar buvo vystykluose ir reikėjo lakios vaizduotės, kad pamatytum ateinančią jos karalystę.
Beje, M.McLuhanas – ne tik naujosios komunikacinės eros teoretikas, bet ir žmogus, spėjęs pasinaudoti masinių medijų galimybėmis: jo knygos tapo bestseleriais, už paskaitas jis gaudavo milžiniškus honorarus, jis buvo populiarus TV pokalbių šou dalyvis ir netgi nusifilmavo vienoje Woody Alleno juostoje. Šis mokslininkas įkvėpė populiariosios kultūros įžymybes Andy Warholą, Jimą Morissoną ir kt. Olandų dailininkas Karelis Appelis atvykdavo į svečius, kad nutapytų tai, ką M.McLuhanas sako. “Aš kalbu, o jis piešia”, – pasakojo.

Kanados prerijų vaikas
Vienas M.McLuhano biografų Douglas Couplandas mokslininko sampratos formavimąsi sieja su jo gyvenimo faktais. Pasak jo, įtakos turėjo ir vaikystė, praleista beribėse Vakarų Kanados platybėse, ir protestantiškas auklėjimas, taip pat motinos raiškiojo skaitymo pamokos.
Herbertas Marshallas McLuhanas gimė 1911 m. Edmontone, airių išeivių šeimoje. 1929-aisiais, Didžiosios depresijos išvakarėse, aštuoniolikmetis Marshallas įstojo į Manitobos universiteto Menų fakultetą. Studijavo anglų literatūros įvadą, geologiją, istoriją, lotynų kalbą, astronomiją, psichologiją. O jo mėgstamiausi dalykai buvo anglų literatūra, istorija ir teologija.
1932 m., kišenėje turėdami vos po šimtą dolerių, M.McLuhanas su draugu trims mėnesiams išvyko į Angliją, pirmąją tolimą kelionę. Vėliau ši šalis tapo M.McLuhano sielos namais. Čia jis studijavo Kembridže. Dar prieš kelionę jaunuolis dienoraštyje įrašė: “Man tikrai turi pasisekti gyvenime.”
Kembridže Marshallas atrado anglų rašytojo G.K.Chestertono kūrybą ir susižavėjo žaismingu jo stiliumi bei paradoksaliomis išvadomis. Kad ir tokiomis: “Pasaulis susideda iš konservatorių ir progresistų. Pastarųjų reikalas toliau daryti tas pačias klaidas, konservatorių – neleisti tų klaidų ištaisyti.” Ateityje M.McLuhanas sužibės ne menkesniais perliukais: “Streikuotojai laukia žurnalistų, tik tada sprogdina bombas. Kol nėra TV kamerų, niekas nevyksta”; “TV yra psichodelinis narkotikas”; “Klausiantis žmogus šiandien yra svarbesnis už žinantį atsakymus”; “Kai vartojate retesnę kalbą, tarsi apsivelkate svetimą kostiumą. Kalbos yra kaukės”; “Feministės mano žinančios atsakymą, tačiau nežino, į kokį klausimą”.
Iš Anglijos M.McLuhanas grįžo į JAV Viskonsino universitetą. Skirtumas tarp Kembridžo ir Viskonsino jam sukėlė šoką. Įpratęs prie aukšto diskusijų ir studijų lygio, čia jis nerado bendros kalbos su studentais. Čia buvo šnekama žargonu, nesidomima nei istorija, nei senovės kultūra. Vietoje diskusijų su kolegomis – lengvi mandagūs amerikietiški paplepėjimai apie šį bei tą. Kita vertus, jaunam dėstytojui tas niekų tauškimas patiko, nes leido gimti naujoms idėjoms.
Kaip tik Viskonsine įvyko svarbus lūžis: M.McLuhanas atsisakė tėvų tikėjimo ir pasirinko Katalikų bažnyčią. Katalikybė jam atvėrė Romą, grandiozinius ritualus, istoriją, meną, grožį. Vėliau jis dirbo katalikiškuose universitetuose.
1942 m. Marshallui gimė sūnus Thomas Ericas, pirmasis iš šešių vaikų. Vartydamas vaikiškas knygas, jaunas tėvas susidomjo populiariu komiksų herojumi Dagwoodu Bumsteadu. Būtent šis komiksas ir įkvėpė pirmąją knygą “Mechaninė nuotaka” (1951 m.). Ją M.McLuhanas parašė jau dirbdamas Toronto universiteto katalikiškame St. Michael koledže, kuriame subūrė įvairių sričių specialistus (ekonomistą, psichologą, architektūros teoretikę), taip sukurdamas Toronto mokyklą. Jos atstovai kaip tik ir mūrijo modernių medijų tyrinėjimų pamatus, susiedami raštą, kalbą, žemėlapius, Bibliją, spaudą, kiną, radiją, televiziją.
Vėliau Toronto mokyklos sekėjai nuėjo dar toliau – komunikacijos kontekste analizavo kelius, dviratį, automobilį (mediologijos mokykla). Mokyklos idėjas pratęsė tokie grandai, kaip R.Debray, J.Ellulis, J.Baudrillard’as. Tačiau kiti M.McLuhano likimą lygino su ne iš karto pripažintų mokslininkų – Vienos šarlatanu vadinto S.Freudo, A.Einsteino, L.Pasteuro ar Ch.Darwino lemtimi.
1962 m. pasirodė “Gutenbergo galaktika”, sukėlusi entuziazmo ir kritikos šėlsmą. Joje rašoma, kaip raštas sugriauna akustinę gentinės visuomenės kultūrą, kaip spauda sukelia industrinę revoliuciją, atveria kelią nacionalizmui ir kapitalizmui, o elektroninės medijos grąžina visuomenę prie gentinės visuomenės ištakų. Po dvejų metų pasirodė “Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai”, 1967 m. – “Medija yra pranešimas”, 1969 m. – “Counterblast”.

Ar Šekspyras žiūrėtų televizorių?

“Kaip suprasti medijas” išleista 100 tūkst. tiražu ir tapo kiekvieno, kuris domėjosi medijomis, privaloma lektūra. Knyga laikyta ir tebelaikoma komunikacijos ir informacijos mokslų klasika, sugriovusia sienas tarp elitinės ir populiariosios kultūrų, tarp literatūros, meno, mokslo ir technologijų.
Apžvalgininkai M.McLuhaną vadino didžiuoju idėjų provokatoriumi, o jo kūriniuose įžvelgė genialumo nuojautų. Jis buvo žodžių žaismės virtuozas, dvejopų prasmių meistras. Jo stilius lygintas su tapyba, viduramžių audiniu, kuriame menininkai supindavo įvairių laikų scenas, personažus, objektus, pasakojimus. Kitiems tai priminė J.Joyce’o prozą, J.Boscho paveikslus ar rusišką matriošką, kai iš vienos išnyra kita.
Tačiau šalia žavėjimosi šūksnių padvelkdavo ir skeptiškumo šaltukas. M.McLuhano rašymo stilius ne visiems buvo įveikiamas. Balta varna jį laikė net Toronto universitete. Kai kurie kolegos atvirai prisipažindavo nieko nesupratę.
Paryžiuje jį atvirai vadino pamišėliu, kurio mąstymas laukinis, klampus kaip rūkas, o ideologija – euforinė. Jis esą mėgina paneigti istoriją, o “Gutenbergo galaktika” buvo lyginama su biblioteka po žemės drebėjimo. Filosofas J.-M.Benoit apkaltino autorių intelektualine agresija, mulkinimu ir pilvakalbyste. Anot kito skeptiko, sekant M.McLuhano logika, W.Shakespeare’as nežiūrėtų spalvotosios televizijos.
O pats M.McLuhanas oponentams atsakydavo, kad aiškus rašymas jį baugina, nes rodo tyrinėjimų ir minties trūkumą. Anot jo, knyga yra procesas. “Jeigu pasirodys, kad klydau, gerai, aš pripažinsiu tai”, – sakydavo jis.
Svarbu pabrėžti, kad M.McLuhano idėjos buvo ir yra perpasakojamos iš trečių ketvirtų lūpų, todėl dažnai iškreipiamos, parodijuojamos, praradusios esmę. Autoriui ir anksčiau ir dabar primetama tai, ko jis nebuvo sakęs ar rašęs.
Iš tiesų M.McLuhanas tik išanalizavo dviejų tūkstančių metų rašto kultūros transformacijas, konstatavo griūvantį literatūros, filosofijos, moralės pasaulį ir apibūdino visuomenę, veikiamą naujų technologijų. Vadinamasis TV guru savo vaikams neleisdavo žiūrėti televizijos ilgiau nei valandą ir manė, kad TV yra toksiška rašto visuomenei. Jis numatė knygos populiarumo mažėjimą, tačiau nekalbėjo apie jos išnykimą, o tik apie naują jos vaidmenį.

Nuo šlovės iki ignoravimo
Beje, Marshallas numatė pasaulinį tinklą, leisiantį visiems kurti žmonijos enciklopediją, įsivaizdavo supersmegenis, galėsiančias bet kuriuo metu mums padėti, jis taip pat svajojo apie universitetą oro uoste, kuriame galėtų vykti nesibaigiančios iš visų pasaulio kraštų atvykusių žmonių diskusijos.
Šis mokslininkas jaunimui atrodė kietuolis, o vyresniems – pernelyg arogantiškas. Įdomu tai, kad jis negalėjo klausytis mažiau iškalbingų už save.
1960 m. M.McLuhanas patyrė smegenų kraujagyslių priepuolį. Nuo tada jį nuolat kamavo sveikatos problemos – per paskaitas jis sustodavo vidury sakinio ir kalbėti pradėdavo tik po minutės dviejų. Bėgant metams darėsi vis labiau ekscentriškas, vis dažniau nusišnekėdavo.
1976 m., sugrįžusį iš Niujorko, kur suvaidino save W.Alleno filme “Anė Hol”, Marshallą ištiko širdies smūgis. Po to santykiai universitete tapo ypač sudėtingi, kolegos pradėjo jį ignoruoti, studentai privengti, o leidėjai ėmė prašyti, kad rašytų suprantamiau. O jis nemėgo taisyti to, ką yra parašęs.
1980-aisiais buvo uždarytas jo vadovautas medijų tyrimo centras, o tų pačių metų pabaigoje baigėsi žemiškoji M.McLuhano era. Tačiau pasaulis toliau nardo po jo minčių ir darbų galaktiką.

Žygintas Pečiulis
Vilniaus universiteto profesorius