Drąsiaus Kedžio dramą sukūrė pati Lietuvos teisėsauga ir dabar už tai skaudžiai moka.
Ar gali būti taip, kad aukšti policijos pareigūnai žinojo apie Drąsiaus Kedžio žudynių planus, tačiau į slaptojo liudytojo įspėjimus ne tik deramai nesureagavo, bet netgi sąmoningai bandė tai nuslėpti? O jei vis dėlto tai tėra iki smulkmenų apgalvota nusikaltėlių provokacija, kaip ginasi posto netekęs generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas, kokie tuomet buvo jų motyvai?
Skandalas policijos vadovybėje kol kas pateikia daugiau klausimų nei atsakymų, kaip ir visa Kauno pedofilijos byla. Patyrę pareigūnai – buvę generaliniai prokurorai, komisarai ir teisėjai bei kiti žinomi teisininkai „Veidui“ pateikia savo įvykių, susijusių su policijos vadovybe, vertinimus bei galimas priežastis.
Buvę generaliniai prokurorai: tarp operatyvininkų ir tyrėjų tvyro konkurencija
Policijos viršūnės sukompromituotos, pasitikėjimas teisėsauga pakirstas. Taip policijos vadovybės padėtį viešai prabilus slaptajam policijos informatoriui apibūdina 1997–2000 m. generalinio prokuroro pareigas ėjęs advokatas Kazys Pėdnyčia.
„Jei tai tikrai žulikų pasaulio sukurptas galingas smūgis, tai jis parengtas labai profesionaliai, nes pateikta tokių detalių, kurių iškart negali nei patvirtinti, nei atmesti: akivaizdu, kad būtina atlikti kruopštų tyrimą, – teigia K.Pėdnyčia. – O nusikaltėlių interesas galėtų būti labai paprastas – sukompromituoti ir susilpninti teisėsaugos struktūrą, nukreipti dėmesį nuo kažkokių dalykų.“
Vis dėlto K.Pėdnyčiai galimos provokacijos, apie kurią vos kilus skandalui prabilo V.Račkauskas, versija neatrodo įtikinama. Tokios nuomonės ir Artūras Paulauskas, dirbęs generaliniu prokuroru 1990–1995 m. Pasak jo, slaptojo agento pateikiamos detalės ir atskiri įvykių fragmentai byloja, kad jis žino daug ir su policija tikrai bendradarbiavo. „Tad kas tai: pražiopsojimas ar aplaidumas? Kita vertus, D.Kedžio byla rezonansine tapo tik po žudynių, iki tol triukšmo buvo kur kas mažiau. Tad visai gali būti, kad policija tiesiog neįvertino kylančios grėsmės. Be to, kiek žinoma, informatorius su pareigūnais ėmė bendradarbiauti likus kelioms savaitėms iki žudynių, o jų išvakarėse apie D.Kedžio planus pranešė tik kažkuriam žemesnio rango pareigūnui, tad kyla klausimas, ar tas pareigūnas apskritai perdavė tai aukštesniems kolegoms. Galėjo būti ir taip, kad sprendimą, reaguoti ar ne, priėmė jis vienas“, – tikėtiną įvykių scenarijų dėsto A.Paulauskas.
Tai, kad kriminalinės policijos pareigūnai galėjo neskubėti dalytis turima informacija su prokurorais, nei A.Paulausko, nei K.Pėdnyčios nestebina. Pasak buvusių prokurorų, tai įsisenėjusi sistemos bėda: operatyviniai darbuotojai vengia dalytis informacija su tyrėjais, ją „filtruoja“, nes, užuot dirbusios ranka rankon, įvairios žinybos tebekonkuruoja tarpusavyje. „Atsimenu, tie tyrėjai, kurie palaikydavo gerus santykius su operatyvininkais, retsykiais kartu butelį išgerdavo, geriau tirdavo nusikaltimus“, – teigia A.Paulauskas.
Tiesa, žiniasklaida penktadienį paskelbė, kad apie D.Kedžio žudynių planus galėjo žinoti ir kai kurie prokurorai. Tačiau ši informacija kol kas nėra patvirtinta. K.Pėdnyčia pabrėžia, kad šįkart byla privalo būti ištirta itin greitai, pateikiant visuomenei visus atsakymus. O jei šie prokurorų žingsniai – kratos aukštų pareigūnų namuose, įtarimų pareiškimai ir apklausos – nepasitvirtins, gresia ne mažesnis skandalas.
Kita vertus, A.Paulauskas tvirtina, kad būtent apmaudžios teisėsaugos klaidos nuo pat pradžių tiriant vadinamąją Kauno pedofilijos bylą ir sukėlė tokias skaudžias visai šalies teisėsaugai pasekmes. Šią bylą pareigūnai tyrė formaliai ir neprofesionaliai, o dabar policijos vadovybėje vykstantis apsivalymas – viso to padarinys.
Pasak buvusio generalinio prokuroro, ypač daug klaidų padaryta pradinėje bylos tyrimo stadijoje – neatliktos būtinos kratos, apklausos, deramai neapklausta mergaitė, o tai žlugdo visą bylą, nes laikas jau baigia sunaikinti visus pėdsakus. A.Paulauskui iki šiol kelia įtarimą ir keistos D.Kedžio bei A.Ūso mirtys – versija, kad abu vyrai žuvo per nelaimingą atsitikimą, jo neįtikina. „Kedžio dramą sukūrė teisėsauga“, – neabejoja pašnekovas.
„Buvo pedofilija ar nebuvo, esmės nekeičia – bet kokiu atveju teisėsauga šioje byloje veikė prastai“, – pritaria ir K.Pėdnyčia. Kai kurios pedofilijos bylos detalės jam irgi atrodo sunkiai suprantamos: pavyzdžiui, kad ir toks faktas, jog įtarimai buvo pareikšti vieninteliam A.Ūsui, nors jis, logiškai mąstant, prie D.Kedžio dukters būtų galėjęs prieiti tik per jos motiną L.Stankūnaitę. Tad jeigu jam buvo pareikšti įtarimai, pasak K.Pėdnyčios, turėjo būti įtariama ir L.Stankūnaitė.
„Veidas“ susisiekė ir su Algimantu Valantinu, kuriam kilęs pedofilijos skandalas kainavo generalinio prokuroro postą. Paklaustas, ką teisėsauga padarė ne taip tirdama D.Kedžio bylą ir ar joje apskritai dar liko profesionalų, gebančių greitai išnarplioti tokias sudėtingas bylas, A.Valantinas buvo nekonkretus – jį varžo teisėjo mantija. „Kiekvienas tyrimas parodo tokią tiesą, kokią tuo metu pavyksta nustatyti. Tokios žaidimo taisyklės. Kartais tu žinai, kaip iš tikrųjų buvo, bet to neužtenka: jei įrodymų nėra, tenka praryti karčią piliulę“, – užuominomis kalbėjo A.Valantinas.
Buvę komisarai: policijos pajėgos silpsta
Tuo metu, kai slaptasis liudytojas neva teikė informaciją pareigūnams apie D.Kedžio žudynių planus, Vizgirdas Telyčėnas ėjo generalinio komisaro pareigas. Tačiau jis tikina apie tai ničnieko nežinojęs. „Jei tikrai buvo tokia informacija, kokia dabar pateikiama, atmetu bet kokias prielaidas, kad policija būtų į tai nereagavusi“, – teigia V.Telyčėnas.
Kad patyrę ir puikiai savo darbą išmanantys pareigūnai galėjo pažiūrėti pro pirštus į tokią grėsmingą informaciją, negali patikėti ir buvęs ilgametis policijos vadovas Vytautas Grigaravičius. Esą šie pareigūnai puikiai žino, ką tokiais atvejais reikia daryti: jie privalėjo informuoti apygardos ar Generalinę prokuratūrą ir kartu derindami veiksmus mėginti sustabdyti D.Kedį nuo žudynių. Galbūt taip ir buvo, tik kol kas tai kažkodėl slepiama? „Tai, kas dabar vyksta, sunkiai suvokiama – pavaldiniai daro kratas savo vadovų namuose, darbo kabinetuose… Jei tie pareigūnai, kurių pavardės dabar minimos, liks tarnyboje, kaip jie toliau kartu dirbs? Visa tai labai rimta ir skandalinga“, – tvirtina V.Grigaravičius.
Buvęs kriminalinės policijos vyriausiasis komisaras Alvydas Sadeckas spėlioja, kad slaptojo liudytojo informacija turėjo būti labai nekonkreti, jei į ją nesureaguota. „Galimas tik toks paaiškinimas, bet mes turbūt daug ko nežinome“, – svarsto A.Sadeckas. Jo įsitikinimu, šešėlis mestas ant vienos stipriausių policijos tarnybų – kriminalinės policijos, o ją esą iki šiol vargu ar buvo galima kaltinti neveiklumu.
Vis dėlto buvę komisarai įžvelgia policijos sistemoje ir nemažai spragų: įvairios reformos, vis didesnė politikų įtaka silpnina teisėsaugą ir jos bendras lygis krinta. „Intelektualių, kompetentingų pareigūnų, galinčių ištirti sudėtingiausius nusikaltimus, mažėja“, – konstatuoja V.Grigaravičius ir nusistebi, kad šalyje iki šiol nerengiami operatyviniai darbuotojai, nors apie šią problemą kalbama jau daug metų.
Bet grįžkime prie Kauno pedofilijos bylos. Ką ją tyrusi teisėsauga, V.Grigaravičiaus nuomone, padarė ne taip? Buvęs policijos vadas aiškina, kad ją tyrusiems pareigūnams koją galbūt pakišo baimė prisiimti atsakomybę garsioje byloje: esą tokiais subtiliais atvejais pareigūnai linkę laukti, kol paaiškės naujos aplinkybės arba kas nors savaime išsispręs, nes nė vienas nenori, kad ant jo užgriūtų nepasitenkinimo lavina. „Iš baimės ir prasideda atsimušinėjimai, siuntinėjimai nuo vienų pas kitus. Apskritai prokurorais dėtas aš iš pat pradžių būčiau šią bylą sujungęs į vieną, taip pat sudaręs nuolatinę darbo grupę, kad visas tyrimas ir strategavimas būtų vienose rankose. Manau, tai būtų padėję gana greitai tą nusikaltimą išnarplioti“, – svarsto V.Grigaravičius.
Advokatai: aiškumo suteiktų pokalbių pagarsinimas
Remigijus Merkevičius, advokatas, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas, mano, kad skandalas, susijęs su policijos vadovybe, yra ne kas kita, kaip esamo teisinio reglamentavimo išdava. Pasak R.Merkevičiaus, šiuo metu visas nusikalstamų veikų tyrimas sutelktas policijos rankose – pagal įstatymo raidę pareigūnai su turima operatyvine informacija gali elgtis kaip tinkami, nes jokios išorinės kontrolės nėra. „Todėl ir turime situaciją, kad patys pareigūnai, kurių teisinė kvalifikacija nėra pati geriausia, sprendžia, pasidalyti turimais duomenimis su prokurorais ar ne, žinomi faktai svarbūs ar nelabai“, – konstatuoja teisininkas.
Komentuodamas pareigūnų kompetenciją – ko iš tiesų šiandien verti mūsų ramybės sergėtojai, advokatas metė akmenį ir į prokurorų daržą: iš bylų jis susidarė nuomonę, kad šių kvalifikacija dažnai būna ne didesnė nei policijos pareigūnų. „Prokurorais pas mus vadinami ir tokie asmenys, kurie į prokuratūrą ateina didžiąją gyvenimo dalį išdirbę bibliotekoje. Ir jie tiria bylas, nors tai tolygu nemokantįjį plaukti įmesti į ežero vidurį“, – kritikuoja R.Merkevičius.
Kitas advokatas Rimas Andrikis mano, jog šie įvykiai tik dar kartą patvirtina, kad Lietuvos teisėsauga tirdama Kauno pedofilijos bylą padarė vieną esminę klaidą – ją pernelyg įslaptino. Ir tai esą tiek teisėsaugai, tiek visai visuomenei padarė meškos paslaugą. „Ši byla suskaldė Lietuvą ir dabar reikėtų imtis atsakomybės ją suvienyti. O pradėti galima nuo tam tikrų bylos dokumentų, kurie nėra tokie jau slapti, paskelbimo bei tam tikrų principinių dalykų visuomenei paaiškinimo. Aš, pavyzdžiui, be jokių komentarų viešai paskelbčiau keturių penkių byloje figūruojančių asmenų pokalbių išklotines. Tai atsakytų į daug klausimų. Vardan teisingumo ir visuomenės rimties galima išslaptinti net valstybės paslaptis, bet dabar daroma priešingai: su kiekviena nauja epopėja ant šios bylos po naują spyną užkabinama“, – apibendrino R.Andrikis.
Kauno pedofilijos byla: įvykių chronologija
2006 m. vasara–ruduo
Įtardamas, kad buvusi jo sugyventinė Laimutė Stankūnaitė verčiasi prostitucija, D.Kedys 2006-ųjų vasarą pasiima pas save jų mažametę dukterį, kuri po tėvų skyrybų gyveno su motina. L.Stankūnaitė keletą mėnesių bando susigrąžinti dukrą, tačiau nesėkmingai. Rudenį L.Stankūnaitė susipažįsta su tuomečio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano patarėju Andriumi Ūsu ir šis padeda moteriai laimėti bylą dėl dukters globos – mergaitė vėl grąžinama motinai.
2008 m. lapkričio mėn.
D.Kedžio dukra, būdama ketverių metų, tėvui papasakoja apie motinos namuose neva patiriamą seksualinę prievartą: esą „dėdė Andrius“, turint galvoje A.Ūsą, ją verčia bučiuotis, laižo ir atlieka kitus tvirkinamuosius veiksmus. Pirmasis D.Kedžio pareiškimas pradėti ikiteisminį tyrimą A.Ūso atžvilgiu užregistruojamas 2008 m. lapkričio 29 d., netrukus pradedamas ikiteisminis tyrimas. Gruodį Kauno m. apylinkės teismas uždraudžia L.Stankūnaitei matytis su dukra, įvyksta mergaitės apklausos. A.Ūsui pareiškiami įtarimai dėl mažametės tvirkinimo.
2009 m. sausio–rugsėjo mėn.
D.Kedys užverčia skundais ir pareiškimais teisėsaugos institucijas, generalinį prokurorą, vaiko teisių apsaugos kontrolierę. Jis apkaltina ne tik A.Ūsą bei L.Stankūnaitę, neva bendrininkavusią išnaudojant dukterį, bet ir jos seserį Violetą Naruševičienę, kurios dukra esą taip pat tvirkinta, bei Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių; nurodo teisėsaugai ir kitus galimus tvirkintojus. Įtarimai L.Stankūnaitei ir V.Naruševičienei panaikinami, o J.Furmanavičiui iš viso nepateikiami. Dėl neveiklumo ir tyrimų vilkinimo D.Kedys skundžia ir pačius prokurorus. Teisėjams, prokurorams, Seimo nariams ir vaiko teisių apsaugos kontrolierei jis taip pat pateikia filmuotą medžiagą, kurioje dukra pasakoja apie patiriamą seksualinę prievartą. Nesulaukdamas reakcijos, paskelbia įrašus internete, kreipiasi į žiniasklaidą. Įsiplieskia nuožmi kova dėl to, su kuo turi gyventi mergaitė. Nors D.Kedžio teisybės paieškos teisėsaugos institucijose stringa, dalis visuomenės jį ima laikyti naujuoju kovos su pedofilų klanu herojumi.
2009 m. rugsėjo mėn.
Į Policijos departamentą kreipiasi slaptasis informatorius, kuris maždaug nuo 2009 m. rugsėjo 20 d. pradeda nuolat teikti informaciją Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) pareigūnams apie D.Kedžio planuojamas žudynes. Slaptasis informatorius spalio 4 d. praneša, kad kitą dieną D.Kedys ketina nušauti teisėją J.Furmanavičių bei V.Naruševičienę, o vėliau – ir L.Stankūnaitę, A.Ūsą, tuometį Kauno apygardos teismo pirmininką Albertą Milinį bei buvusį savo verslo partnerį Saulių Velečką. Tačiau dabar aiškėja, kad LKPB šią informaciją galimai nuslėpė ir nesiėmė deramų veiksmų D.Kedžiui sustabdyti. Apie tokio informatoriaus egzistavimą viešai taps žinoma tik 2011 m. lapkritį.
2009 m. spalio 5 d.
Kaune nušaunamas teisėjas J.Furmanavičius bei L.Stankūnaitės sesuo V.Naruševičienė. Įtariamuoju paskelbiamas D.Kedys, policija pradeda jo paiešką.
2010 m. balandžio 17 d.
Kauno rajone, ant marių kranto, randamas D.Kedžio lavonas. Vėliau ekspertai nurodo, kad D.Kedžio mirtis nebuvo smurtinė – jis mirė esą nuo uždusimo užkimšus kvėpavimo takus svetimkūniais (žolėmis bei skrandžio turiniu). D.Kedžio kraujyje ir šlapime rasta etilo alkoholio. Po metų, 2011 m. pavasarį, gauta Švedijos nacionalinės teismo medicinos tarnybos išvada dėl D.Kedžio mirties tik patvirtina Lietuvos ekspertų išvadas. Vis dėlto vyro artimieji bei didžioji dalis sekėjų tebėra įsitikinę, kad D.Kedys buvo nužudytas.
2010 m. gegužė
Kauno apylinkės teismas, motyvuodamas, kad L.Stankūnaitei jokie įtarimai pedofilijos byloje nepareikšti ir kad nėra nė menkiausios užuominos, jog ji netinkamai atliko motinos pareigas, nusprendžia grąžinti jai dukterį. Iki tol mergaitės globa buvo paskirta D.Kedžio seseriai Kauno apygardos teismo teisėjai Neringai Venckienei. Prie D.Kedžio ir N.Venckienės namų Garliavoje buriasi rėmėjai, kad sutrukdytų grąžinti mergaitę motinai.
2010 m. birželio 13 d.
Alytaus r. Eigirdonių kaime esančiame vandens telkinyje randamas mįslingomis aplinkybėmis žuvusio A.Ūso, vienintelio įtariamojo Kauno pedofilijos byloje, kūnas. Atlikus tyrimą paaiškėja, kad neblaivus A.Ūsas, nesuvaldęs savo vairuojamo keturračio motociklo, žuvo prigėręs vandenyje. Prokurorai patikina neturį įrodymų, kad A.Ūsas galėjo būti nužudytas.
2010 m. lapkričio mėn.
Panevėžio apygardos teismas priima galutinę ir neskundžiamą nutartį, galutinai atmesdamas Aido ir Neringos Venckų skundus dėl nepareikštų įtarimų L.Stankūnaitei. Be to, kiek vėliau Panevėžio m. apylinkės teismas nutaria patenkinti prokurorų prašymą ir vadinamąją Kauno pedofilijos bylą nutraukia. Teismas motyvuoja, kad mirus vieninteliam bylos įtariamajam tolesnis nagrinėjimas neturi prasmės, nors tiek D.Kedžio, tiek jo kalte neabejojantys A.Ūso artimieji buvo prieš.
2010 m. gruodžio 11 d.
Savo automobilyje netoli Kauno randamas šūviu į galvą nužudytas Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio įsūnis Vaidas. Nustatyta, kad 24-erių metų vaikinas keletą dienų buvo mušamas ir kankinamas. V.Milinis prieš mirtį, kaip pareigūnams atskleidė vienas D.Kedžio rėmėjų Vitalijus Keršys, apie pusmetį buvo stebimas ir sekamas. Jis buvo laikomas trečiuoju pedofilu Aidu, tvirkinusiu D.Kedžio dukterį. V.Milinio motina vėliau žiniasklaidai teigė įtarianti, kad prie sūnaus nužudymo prisidėjo D.Kedžio šalininkai. Oficialiai tai nebuvo patvirtinta, žudikai nerasti.
2011 m. gegužės 2 d.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, baimindamasi pakenkti savo reitingams, pasirašo dekretą, kuriuo atsisako atleisti Kauno apygardos teismo teisėją, D.Kedžio seserį N.Venckienę iš pareigų. Teisėjų garbės teismas siūlė atleisti N.Venckienę dėl jos viešų pasisakymų apie kolegas bei kitų veiksmų, nedarančių garbės teisėjo vardui.
2011 m. birželio 28 d.
Generalinė prokuratūra paskelbia surinkusi pakankamai duomenų, kad teisėją J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę nušovė juos pedofilija kaltinęs D.Kedys. Prokuratūra taip pat pareiškia nutraukianti ikiteisminį tyrimą įtariamojo D.Kedžio atžvilgiu, nes jis nebegyvas. Taip pat užsimenama, kad D.Kedys greičiausiai turėjo bendrininką.
2011 m. lapkričio 3–6 d.
Į Generalinę prokuratūrą kreipusis slaptajam informatoriui, kuris kruvinųjų Kauno įvykių išvakarėse buvo įspėjęs policiją apie D.Kedžio planuojamas žudynes, prokuratūra pradeda ikiteisminį tyrimą dėl Policijos departamento pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba ir pareigų neatlikimo. Be to, liudytojas praneša, kad D.Kedžiui ruoštis žudynėms padėjo jo draugas, buvęs kultūristas Raimundas Ivanauskas. Jis ir jo draugė Eglė Barauskaitė suimami.
2011 m. lapkričio 8 d.
LNK televizijos laidoje „Abipus sienos“ slaptasis liudytojas, padėjęs D.Kedžiui rengtis žudynėms, pareiškia, esą šiurpiems nusikaltimams jį kurstė sesuo teisėja N.Venckienė, kartojusi, kad jis žudys „ne žmones, o velnius“. Į prokuratūrą ir žurnalistus po dvejų metų kreipęsis paslaptingas informatorius televizijai patvirtina, kad prieš žudynes jis buvo susitikęs su aukštais policijos pareigūnais, tačiau sureaguota nebuvo.
2011 m. lapkričio 10 d.
Lietuvos apeliacinis teismas – penkiolikos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija – paskelbia nutartį, kurioje pareiškia, kad net ir A.Ūsui mirus jam mesti kaltinimai dėl mažametės tvirtinimo turi būti išnagrinėti teismo. Tai reiškia, kad A.Ūso byla pradedama nagrinėti iš naujo Vilniaus m. II apylinkės teisme.
2011 m. lapkričio 11 d.
Tirdamas, ar aukšti pareigūnai iš tikrųjų galėjo žinoti apie D.Kedžio rengiamas žudynes, Policijos departamentas atliko penkiolika kratų. Kratos atliekamos ir generalinio policijos komisaro pavaduotojų Visvaldo Račkausko bei Algirdo Stončaičio, buvusio LKPB viršininko pavaduotojo Tomo Ulpio bei kitų pareigūnų namuose bei darbo vietose.
2011 m. lapkričio 14–18 d.
Policijos generalinio komisaro pavaduotojui V.Račkauskui, buvusiam LKPB viršininko pavaduotojui T.Ulpiui bei dar trims žemesnio rango pareigūnams pareikšti įtarimai piktnaudžiavimu, o kai kuriems jų – ir dokumentų klastojimu bei disponavimu jais. Pareikšti įtarimus LKPB viršininkui A.Matoniui pritrūksta įrodymų, jis apklausiamas kaip specialus liudytojas. V.Račkauskas traukiasi iš posto. Aiškėja, kad apie D.Kedžio žudynių planus galimai žinojo ir kai kurie prokurorai. Prokuratūra šios informacijos nei patvirtina, nei paneigia.
2011 lapkričio 21 d.
Kėdainių r. apylinkės teismas turėtų paskelbti, kas toliau globos D.Kedžio septynmetę dukrą.
Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/472011 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
Loading ...