Daugelis tėvų vos vaikščioti pradėjusių vaikučių kojytes įspraudžia į kietus ortopedinius batus, vėliau specialiais įdėklais bando koreguoti plokščiapėdystę ar šleivapėdystę. Taip kankinami vaikai ir neretai “gydoma” normali fiziologinė raida.

Kai vilnietės Ingridos Mačėnės dukrai suėjo metukai, gydytoja ortopedė diagnozavo plokščiapėdystę ir rekomendavo nešioti batukus su specialiais pagal koją pagamintais įdėklais, turinčiais koreguoti pėdą. Iš pradžių mergaitė tuos batukus audavosi noriai, tačiau po pusmečio pradėjo pykti, slėpti įdėklus. “Jai tikriausiai spausdavo kojas, tačiau dar metus sąžiningai darėmės įdėklus ir nešiojome. Paskui nuėjome pas kitą ortopedą, kuris pasakė, kad įgimtos plokščiapėdystės nepadės ištaisyti jokie įdėklai. Tad dabar jau keletą metų perkame tik batus su aukštesne pakulne ir lanksčiu padu. Taip pat leidžiame kuo daugiau bėgioti basai”, – pasakoja I.Mačėnė.
Ji pastebėjo, kad dukros, kuriai neseniai suėjo penkeri metai, kojos dabar tiesesnės, ne toks ryškus “iksas” tarp jų, tačiau plokščiapėdystė vis tiek liko.
Vilniaus vaikų ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas Kęstutis Saniukas sako, kad kas ketvirtas žmogus turi plokščiapėdystę, kuri yra mobili. Tokia plokščiapėdystės forma netrukdo gyventi – nesukelia skausmo vaikščiojant, nevargina kojų, tad ir gydyti jos nereikia. O vaikai iki trejų ketverių metų, pasak ortopedo traumatologo, visi yra pilnapadžiai. “Dedant į batukus įdėklus, avint ortopedinius batus ar darant specialias mankštas bandoma koreguoti fiziologinius dalykus, kurie yra išaugami, todėl ir “gydymas” būna sėkmingas. Tačiau reikia vaikui leisti tiesiog gyventi – daug bėgioti, laipioti, važinėti dviračiu, ir pėdos skliautas iki penkerių šešerių metų tampa normalus”, – pabrėžia K.Saniukas.
Tiesa, ir vėliau pėdos skliautas dar didėja – mergaitėms iki dvylikos, o berniukams iki keturiolikos metų. Paskui, moterims nuo 40-ies, vyrams nuo 50 metų, pradeda leistis. Pasak gydytojo, tai normalus fiziologinis procesas, kurio nepavyks pakoreguoti jokiomis priemonėmis, todėl pirkti brangius ortopedinius batus, gaminti specialius įdėklus – tai tik pinigus išmesti į balą.

Įdėklai trukdo dirbti raumenims

K.Saniuko nuomone, daugelis gydytojų ortopedų konsultuoja pacientus ortopedijos centruose, kurie gamina specialią avalynę, todėl ir rekomenduoja įsigyti jų produkcijos. “Tai didelis verslas. Ortopediniai batai yra brangūs, tačiau tėvai, tikėdamiesi, kad jie padės ištaisyti vaikų pėdas, negaili pinigų. Ortopedas vaikus iki penkerių metų turėtų tik stebėti, ar jų pėdutės vystosi normaliai, ir tik tuo atveju, kai mato nukrypimų, skirti gydymą. Nors tokių vaikų, kurie turėtų rimtų problemų, yra vienetai, tačiau įdėklus ir ortopedinius batus šiandien Lietuvoje nešioja vos ne kas antras vaikas”, – apgailestauja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas.
Jis sako, kad amerikiečių mokslininkai jau prieš gerą dešimtmetį įrodė, jog batai neformuoja pėdos, tačiau pas mus jiems vis dar teikiama per didelė reikšmė. “Vienintelė batų funkcija – saugoti kojas nuo sušlapimo ir šalčio, o taisyklingai pėdos formai net pats brangiausias apavas neturi jokios įtakos. Todėl vieno vaiko išaugtus batukus gali drąsiai nešioti ir broliai ar seserys, o vos pradėjusiam vaikščioti mažyliui kasdien net namie aunami batai gali duoti daugiau žalos nei naudos”, – ortopedinės avalynės gamintojų įskiepytus mitus griauna K.Saniukas.
Jam antrina ir vaikų ortopedas traumatologas medicinos mokslų daktaras Regimantas Jonas Žitkauskas: “Ortopediniai batai ir įdėklai vaikų iki septynerių metų amžiaus pėdos nekoreguoja, o atvirkščiai, apriboja jų judrumą. Dėl to prasčiau dirba blauzdos raumenys, jie aptingsta ir nesivysto. Nors pėdutė batukuose įgauna taisyklingą formą, tačiau ištraukta sudrimba, nes raumenys būna silpni. Tad vaikai, ypač vienų dvejų metukų, turėtų kuo daugiau aktyviai judėti basi.”
Ortopedas traumatologas sako, kad vokiečių gydytojai jau daugiau nei dvidešimt metų būtent taip siūlo stiprinti plokščias pėdas. Mat visa pėda pajusdamas žemės paviršių vaikas ne tik stiprina blauzdos raumenis, bet ir mokosi išlaikyti pusiausvyrą be batukų. Tam tikslui net buvo sukurtos kojinaitės su guminiu paduku, kad mažylis bėgiodamas nepaslystų. Žinoma, geriausia, jeigu vaikas turi galimybę kuo daugiau bėgioti basas po smėlį ar pievą, tačiau pėda stiprinama ir lakstant basam po namus.

Deformacijos išgydomos tik operuojant

Ortopedinės avalynės gamintojai tvirtina, kad tik batai su supinatoriais yra tinkami vaiko kojytei, kad jie užkerta kelią plokščiapėdystei ir šleivapėdystei, tačiau, pasak K.Saniuko, tai dar vienas mitas, sukurtas, stengiantis tėvams įpiršti brangiai kainuojančius batukus.
R.J.Žitkausko nuomone, supinatoriai suteikia tik komforto. Batai, pagaminti su supinatoriais, yra patogesni, juose mažiau vargsta koja, todėl jie tik pagerina gyvenimo kokybę vaikams kelionių metu arba suaugusiems plokščiapadžiams, kuriuos vargina skausmas. “Geri vaikiški batai ne tie, kurie turi supinatorius. Svarbiausia, kad batukai būtų lanksčiu padu, tvirtu užkulniu ir centimetru didesni už pėdą, kad ji galėtų laisvai judėti. Visiškai pakanka dėvėti tokią avalynę, kad iki dešimties metų susiformuotų graži pėda”, – pataria R.J.Žitkauskas.
Beje, šleivojantiems vaikams, kurie pėdutes stato į vidų, o tarpas tarp kojų yra X formos, specialūs įdėklai, mankštos ir masažai taip pat mažai padeda.
Pasak K.Saniuko, apie 80 proc. vaikų eina pėdutes statydami į vidų ir vos 10 proc. iškart vaikšto tiesiai, kaip suaugusieji. “Tai normalus fiziologinis reiškinys, vadinamas posūkio deformacija. Mergaitėms kojos pačios atsisuka iki aštuonerių–dešimtiems metų, berniukams – iki dvylikos”, – aiškina Vilniaus vaikų ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas.
Jis pastebi, kad negražiausios būna dvejų trejų metų vaikučių kojos, paskui stiprėjant raumenims persitvarko kaulai ir kojytės bei pėdutės dažniausiai pačios išsitiesina. “Kai išsigandusi mama pas mane atveda dvejų metukų mažylį su itin ryškiu “iksu” tarp kojų, aš jai patariu tik skatinti vaiką kuo daugiau laipioti, pavyzdžiui, laiptais, bėgioti, minti dviratuką. Tačiau daugelis nusivilia ir eina pas kitą ortopedą, kad skirtų specialią avalynę”, – patirtimi dalijasi K.Saniukas.
Jo nuomone, specialius įdėklus bei įtvarus tikslinga nešioti tik kurį laiką ir tik po operacijų, kurios būtinos, kai plokščiapėdystė ar šleivapėdystė būna įgimta. Mat jokie kiti gydymo būdai tokiu atveju nepadeda suformuoti taisyklingos pėdos. “Kojų deformaciją būtina gydyti chirurginiu būdu, kai diagnozuojama fiksuota plokščiapėdystė, nes tada sunku vaikščioti, žmogus eidamas greitai pavargsta, jam dažnai skauda kojas. Taip pat kai vaikutis gimsta susuktomis pėdomis arba jos vėliau labai stipriai deformuojasi”, – aiškina K.Saniukas.
Beje, tikroji šleivapėdystė diagnozuojama tada, kai pėdutė yra kieta, visai nepasiduoda judesiams, jos negalima iš karto ištaisyti. Tai dažniausiai pastebima pirmosiomis savaitėmis po gimimo.

Nedaugėja nei plokščiapadžių, nei šleivių

Šiandien naujausias bei pažangiausias operacinis plokščiapėdystės gydymo būdas, naudojamas Vakarų Europos šalyse ir Lietuvoje, – specialaus sraigto implantavimas į pėdą. Dviem sraigteliais yra fiksuojamas kaulas ir taip atkuriama natūrali pėdos anatomija. Ši operacija tinka įvairaus amžiaus žmonėms, ji gali būti atliekama ir vaikams nuo ketverių metų. “Šiuo metu tai efektyviausias plokščiapėdystės gydymas. Iš pradžių operuojama viena koja, paskui kita. Po trijų savaičių jau galima priminti kulnu, o praėjus šešioms savaitėms – minti visu padu. Atliekant šią operaciją komplikacijų rizika labai nedidelė, o ir pooperacinis laikotarpis trumpas bei neskausmingas. Anksčiau kaulas būdavo fiksuojamas vielomis arba vinimis”, – pasakoja Kauno klinikų Ortopedijos ir traumatologijos klinikos vadovas Romas Jonas Kalesinskas.
Pažangiausias šleivapėdystės gydymo metodas šiandien – gipsavimas. Vaiko kojytės be pertraukų pergipsuojamos kas savaitę, vis taisant pėdučių padėtį. Dažniausiai po penkių gipsavimų dar reikia atlikti nesudėtinga chirurginę procedūrą, kurios metu nupjaunama Achilo sausgyslė. Ir tada dėvimi specialūs įtvarai. “Šleivapėdystę būtina gydyti kiek galima anksčiau, geriausiai jau pirmosiomis savaitėmis po gimimo, nes vėliau atsiranda didesnių iškrypimų, kuriuos sunkiau ištaisyti”, – sako K.Saniukas.
Tačiau vaikų ortopedas traumatologas pabrėžia, kad tokių operacijų prireikia retam vaikui. “Lietuvoje nedaugėja nei plokščiapadžių, nei šleivų vaikų. Daugelio jų raida normali, tik tėvai iš nežinojimo stengiasi gydyti. O išgydo tik todėl, kad ir pėdutės, ir kojos išsitiesina savaime”, – apibendrina K.Saniukas.

Ortopedas K.Saniukas: “Reikia leisti vaikui tiesiog gyventi – daug judėti, ir kojos bei pėdos dažniausiai pačios išsitiesina.”