Beveik 13 tūkst. km miestais ir negyvenamomis dykromis, kalnais ir lygumomis nuo Pekino iki Londono. Tokiai 168 dienas trukusiai olimpinei ekspedicijai dviračiais ryžosi Lietuvos ir kitų šalių dviračių entuziastai.

Kol viso pasaulio sporto aistruoliai stebėjo, kaip Londonui sekasi ruoštis olimpinėms žaidynėms, o sportininkai treniruotėse liejo prakaitą, siekdami kuo geriau pasirengti varžyboms, grupė dviračių entuziastų, skleisdami olimpinę taikos idėją, mynė iš Kinijos sostinės Pekino per Pietų Korėją, Japoniją, JAV, Airiją į Didžiosios Britanijos sostinę Londoną. Šiomis šalimis vingiavo dviračių trečiosios olimpinės ekspedicijos “BaltiCCycle 2012″ maršrutas, simboliškai sujungiantis dvi olimpinių žaidynių sostines.
Priminsime, kad 2004 m. fizikas ir keliautojas Sigitas Kučas kartu su bendraminčiais suorganizavo pirmąją olimpinę ekspediciją iš Nordkapo Norvegijoje į Olimpiją, kurioje, pasak padavimų, ir buvo suorganizuotos pirmosios olimpinės žaidynės, be to, tais metais olimpiadą organizavo graikai. O prieš ketverius metus keliautojai važiavo Šilko keliu iš Olimpijos į Pekiną.
Trečiosios ekspedicijos keliautojai iš Pekino išvyko vasario pabaigoje ir per 168 dienas numynę per 13 tūkst. km Londoną pasiekė griaudint paskutinėms olimpinių varžybų ovacijoms rugpjūčio mėnesį. Visą kelią nuvažiavo šešiese: S.Kučas, du lenkai ir trys Naujosios Zelandijos piliečiai. Tačiau įvairiuose kelionės etapuose prie jų prisidėdavo ir daugiau žmonių – lietuvių, kinų, japonų, škotas, airis ir kt. Štai Gintautas Deksnys kartu su dviratininkais keliavo per Japoniją. Tiesa, vyras atskrido dirbti – vairuoti automobilį ir vežti keliautojų mantą, tačiau, pasirodo, Japonijoje neužtenka tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, todėl vyrui teko persėsti and dviračio balnelio. „Tai buvo tarsi netikėta dovana“, – šypsosi Gintautas.

Šiaurės Korėjos vilties simbolis
Sudarydami maršrutus keliautojai paprastai aplenkdavo didžiuosius miestus, tačiau patiems žymiausiems miestams, istorinėms sostinėms, kultūros ir gamtos paminklams laiko skirdavo. Tad važiuodami per Kiniją keliautojai apžiūrėjo didžiausią Kinijos miestą Šanchajų ir Didžiąją kinų sieną, kitas pakeliui pasitaikiusias įdomybes.
Pasak Sigito, kinai labai draugiški ir smalsūs žmonės. Tačiau su jais susikalbėti beveik neįmanoma nei angliškai, nei gestais. Užsimanius valgyti restorane ar kavinėje tenka piešti, pavyzdžiui, žuvį, arba žygiuoti į virtuvę ir pirštu parodyti, ką nori suvalgyti.
Iš Pekino per dvi savaites dviratininkai pasiekė Dandongą, iš kurio keltu apiplaukė Šiaurės Korėją ir išsilaipino Pietų Korėjos uoste Incheone. Keliautojai pavaikščiojo po Pietų Korėjos sostinę Seulą ir nuvyko prie sienos, skiriančios abi Korėjas, iš tolo pasižvalgė po komunistinio režimo sustingdytą šalį, apžiūrėjo tunelius, kuriuos Šiaurės Korėja išrausė norėdama užpulti kaimyninę šalį. „Įdomu, kad Šiaurės Korėjos gyventojai turi viltį, kad abi šalys kada nors susijungs, siena bus atidaryta ir traukiniai važiuos į kitą pusę, į laisvę“, – sako S.Kučas ir priduria, kad toks savotiškas vilties simbolis yra paskutinė geležinkelio, vedančio į laisvę, stotelė prieš valstybes skiriančią sieną.
Verta paminėti, kad Pietų Korėjoje dviračiais keliauti patogu – visur geri keliai, o apsistoti nakčiai pigiausia viešosiose pirtyse. Mat ten galima ne tik pasilepinti vandens malonumais ar masažais, bet ir užkąsti bei pernakvoti, o nakvynė pigesnė nei viešbutyje. Čia savaitgalius mėgsta leisti ir korėjiečiai, apsistoja ir keliautojai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Net tie, kurie bodisi egzotiškais kraštais, knygą “Pekino dienoraščiai” perskaitys kaip įstabų egzistencinį nuotykį. Ji netrukus pasirodys Lietuvos knygynuose, o “Veide” siūlome ištrauką iš šių dienoraščių.

Jingju išvyka
Silpna, krečia šaltis. Bet dar labiau krato nuo gulėjimo ir nuolatinio termometro kišimo į pažastį, negera nuo keturių sienų. Pavlina kedena plaukus ir „Google“ žemėlapius. Pasirodo, po kelių valandų važiuos į Nacionalinę tradicinio kinų teatro mokyklą. Jos bendraklasė Blanša, ta fatališkai susirūkiusi pusamžė prancūzė girgždančiu balsu, jau ilgus metus gyvenanti Kinijoje, dirbanti čia aktore, režisiere ir prancūzų kalbos mokytoja, Pavlinai suorganizavo pasimatymą su savo prancūzų kalbos mokiniu kinu. Tokio pasimatymo intencija – azijietis su laisvai prancūziškai šnekančia Pavlina pasipraktikuos kalbą, o ši mainais palandžios po jo universitetą.
Numetu termometrą ir paprašau, kad Pavlina pasiimtų ir mane: noriu ir aš į tą mokyklą, kurioje mokomasi būti Pekino operos atlikėjais!
Dvi valandas prasikalatojusios autobusais atsiduriame Pekino pakraštyje. Gruodžio pašalas ir tamsa leidžiasi į batus. Praėjusios griuvėsių ir statybų plotus esame pasitinkamos jauno kino – frankofilo, prisistatančio jam Blanšos suteiktu Renė vardu. Vaikinas studijuoja Dramaturgijos fakultete. Tai reiškia, kad gali sklandžiai „Sudie, mano sugulove“ išversti į prancūzų arba anglų kalbas, rašo scenarijus, geba analizuoti literatūros kūrinius, ypač gerai išmano klasikinę kinų literatūrą.
Vaikinas mus įveda į sausakimšą salę, kurioje vyksta Pekino operos peržiūros – jaunųjų aktorių žiemos semestro įskaitos. Rodomos trumpos visiems (tik ne man) gerai žinomų operų ištraukos. Scenos dešinėje, kaip įprasta, groja gyvi muzikantai.
– Koks tavo mėgstamiausias Pekino operos veikėjas? – šnabžda į ausį Renė, sėdintis mums per vidurį.
– Jing! – mosteliu pirštu į scenoje juodą pakulinę barzdą kratantį personažą raudonai-juodai dažytu veidu, nugarą „pasikaišiusį“ vėliavomis: fantasmagoriška būtybė, karališkas vabzdys.
Širdis ima plakti stipriau – ji visada taip daro, kai kas nors jai labai patinka.
<…>
Į sceną smulkučiais žingsneliais įtipena, regis, įplaukia, baltaveidis dan – anksčiau tik vyrų, o dabar ir moterų įkūnijamas personažas. Dan, kaip ir kiti vaidmenys – sheng ir chou, turi visą eilę potipių: lao dan (motinos, tetos, našlės – vyresnės moterys), qing yi (aristokratės), hua dan (tarnaitės, netekėjusios moterys), dao ma dan (jojikės, kariūnės), cai dan arba chou dan (komiški moterų, kartais – pavojingų furijų vaidmenys).
– Atkreipkite dėmesį į jos rankovių judesius, – pedagogo tonu dėsto kinas man ir Pavlinai. – Atlikėja suklydo!
Kur suklydo? Ką suklydo?
Plaukiantys rankų judesiai, dan atliekamos manipuliacijos su ilgomis rankovėmis – ne šiaip sau plevenimas. Kiekvienas pirštelio krustelėjimas, akių obuolių manevras, suplazdenimas rūbu ką nors reiškia.
<…>
– Ar pasirodymas buvo „geras“, ar „blogas“, priklauso nuo to, kaip techniškai tikslus buvo atlikėjas. Jis gali, tarkim, būti geresnis dainavimo srity, nei akrobatikoje, tačiau bet kokia nedarna ar vieno iš elementų netobulumas viską sugriauna.
Pekino opera skiriasi nuo mums pažįstamos vakarietiškosios operos – vietoj balsų tipų (baritono, boso, tenoro, soprano) čia egzistuoja tam tikri tipažai, sakytum, „amplua“ arba „kaukės“. Šiame specifiniame mene vienodai svarbus ir balsas, ir plastika, ir mimika, ir akrobatika. Vakaruose operos solistai vertinami už balsą – žavimasi dainininko tembru, plačiu jo diapazonu arba kitomis vokalinėmis savybėmis, o Pekino operos aktorius vertinamas už visų išvardintų elementų įvaldymą.
Dešiniajame scenos kampe gyvai grojantis ansamblis, sudarytas iš tradiciniais kiniškais instrumentais ir mušamaisiais grojančių muzikantų, paiso specialių ritmo ir melodijos taisyklių: muzika apibūdina į sceną išėjusį veikėją, „anonsuoja“ siužeto įvykius.
Scenoje ratu einantis xiao sheng (jaunas vyras; vienas iš sheng personažo – teigiamo veikėjo, vyro – potipių), pasirodo, toli keliauja.
– Kai jis nustos eiti ratu, reikš, kad jau atvyko, – aiškina frankofilas, netikėtai tapęs mūsų dėstytoju.
<…>
Renė pakviečia pietų. Fiziškai jaučiuosi nekaip, tačiau emocijos geria šampaną: nesinori dar namo. Įlendame į eilinę apšnerkštą kamurkę, kinas užsako kepintų žemės riešutų ir kažkokių kremzlių. Knibinėjame iš vienos lėkštės. Mano apetitas ne pats geriausias, tad šiek tiek susitaukavusiais pirštais iš rankinės ištraukiu užrašų knygutę ir pasiteirauju, ar Renė neprieštarautų, jei su juo padaryčiau mažutį interviu.
Toliau – mano padriki klausimai ir Renė atsakymai. Interviu neišvystytas, nenušlifuotas, tik šiek tiek restauruotas – pokalbis sulipdytas iš užsirašytų frazių šukių. Žinoma, jį skaitant iškyla dar daugiau klausimų: pašnekesys įvyko spontaniškai, be specialaus pasiruošimo, skubant. Su Renė ketinau pasimatyti pavasarį ir pokalbį išplėtoti, tačiau antrąkart susitikti mums nepavyko.
– Kas nusprendžia, kad tas arba anas aktorius bus dan, sheng, jing arba chou? Ar tai nulemia pati gamta?
– Taip, viskas priklauso nuo aktoriaus fizinių duotybių: kūno sudėjimo, balso tembro. Jei atlikėjas gabesnis akrobatikos srity, tikėtina, kad jis ateityje specializuosis wuxi (karo) pjesėse, atliks karžygių ir herojų vaidmenis.
– Kaip suprantu, šio meno išmokstama ne aukštosiose mokyklose, ne per kelerius metus… Ar tebeegzistuoja žiaurios Pekino operos mokyklos, į kurias neturtingi tėvai parduoda savo vaikus, o jie ten yra kankinami ir marinami badu?
– Taip, treniruotis pradedama nuo paauglystės. Tėvai nuveda savo vaikus į tam tikras Pekino operos mokyklėles. Priimami 10–13 m. vaikai. Porą metų yra skiriama bendram lavinimui, paskui vyksta specializacija. Mokytojai per tuos metus akylai stebi paauglius, pagal jų duotybes parenka vieną iš keturių vaidmenų. Berniukas, pvz., gali pradžioje būti mokomas dan technikos, bet sulaukęs brendimo pokyčių, pasikeitus balsui, gali būti perkvalifikuotas į, pvz., sheng. Krūvis be proto didelis…
– Kaip Pekino operą paveikė Kultūrinė revoliucija?
– Mao Dzedongo žmona „prižiūrėjo“ kultūros sritį, tad tai paveikė ir Pekino operą. Tuo metu kovota prieš visa, kas sena, kas susiję su tradicijomis ir senąja istorija. Pekino operos kostiumai buvo supaprastinti, iki tol buvę aktoriai-žvaigždės privesti dainuoti kareiviams ir darbininkams. Operų siužetai perrašyti, legendos, nuotykių arba meilės istorijos paverstos propagandiniais kūriniais.
– O dabar Kinijoje kas nors eksperimentuoja su Pekino opera? Pvz., ar niekas nebando jos „sušiuolaikinti“?
– Vakaruose egzistuoja Šekspyro pastatymai, pritaikant Pekino operos schemą. Tai ypač klestėjo 9-ame dešimtmetyje. Jeigu tokį spektaklį atvežtų į mūsų šalį, publika net už dyką neitų. Mes labai konservatyvūs. Buvo mūsų mokykloje pastatytas „Vyšnių sodas“ ir tokio vokiečio studento pjesė „Lakštingala“, bet viskas atrodė nekaip…
– Tavo karta mėgsta Pekino operą?
– Mh… Mes kažkada per paskaitas diskutavome, kad būtų galima surengti Pekino operos pasirodymą Vagfutine (tame hamburgerių, dangoraižių ir prašmatnių parduotuvių rajone, kur yra keptų ežių ir vabzdžių turgus – V.G.), šalia prekybos centro. Gal tai pritrauktų jaunimą… Kita vertus, tai reiktų daryti labai atsargiai, kad nebūtų nuslysta į prastą popsą. Net jei Pekino opera būtų reformuota, labai svarbu gerbti ir išlaikyti jos tikrąjį veidą.
– Kokia Pekino operos aktorių padėtis šiandien? Tai prestižinė profesija?
– Kaip kam pasiseka… Čia irgi viską lemia pažintys, ryšiai, į kokią trupę pavyks papulti. Kuo toliau, tuo mažiau atsiranda norinčių studijuoti Pekino opera. Nes tai yra pragariškas darbas, trunkantis ilgus metus. Dabar jaunimas svajoja tapti TV žvaigždėmis, tapti matomais ir geidžiamais. Pekino operos aktoriai patys pasirenka televiziją arba filmuojasi kung fu filmuose, kadangi turi gerą fizinį pasirengimą, išlavintą kūną – tai pelningesnis ir sotesnis darbas.
– Teigiama, kad epinio teatro „tėvas“ Bertoldas Brechtas atsiribojimo metodą „išrado“ po to, kai išvydo 1935 m. Vakaruose gastroliuojančios Pekino operos garsenybės Mei Lanfango pasirodymą.
– Brechtas? (Kelias minutes vyksta aiškinimas, kas tas Brechtas. Kiniškai „Brechtas“ skamba visiškai kitaip – užtrunka, kol įvyksta atpažinimas – V.G.). Na, čia jau jo teorijos ir išvedžiojimai apie tai, kad aktorius išlaiko distanciją su savo personažu, kad su juo nesusitapatina. Taip, tiesa: Pekino opera yra simbolinis menas, kuriame daug sąlygiškumo, tačiau personažas neatsiejamas nuo asmeninių aktoriaus emocijų.
Aktorius turi išjudinti žiūrovą, tapti vienu su savo vaidmeniu. Pvz., kartą mano pažįstama aktorė net apsiverkė scenoje – taip įsijautė į savo vaidmenį. Žinoma, atlikėjas privalo valdyti savo emocijas ir jas paversti tam tikra energija, kurią pajustų žiūrovas. Gyvos emocijos čia labai svarbios, nors iš pažiūros viskas atrodo labai dekoratyvu, techniška…

Vaiva Grainytė

Apie knygą ir autorę

Vaiva Grainytė – poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė teatrologijos studijas. Bendradarbiauja su įvairiais leidiniais, rašo kultūros kritikos temomis. Audiopoetinių ir muzikinių projektų dalyvė, kartais tampa Regina arba DJ Regina. Kinijoje parašė Pekino dienoraščius ir operos „Geros dienos!“ libretą.
„Pekino dienoraščiai“ – unikali knyga. Gebėjimu pažvelgti į svečią šalį – Kiniją – ne turistės žvilgsniu, ne pro „skaitmenos“ objektyvą, ne iš už kampo. Ten gyventa, keliauta, džiaugtasi ir kamuotasi. Tai labai pastabi, talentinga ir savaip negailestinga knyga. Jokio alpulio prieš kobalto liniją ant kinų porceliano, jokios kapituliacijos prieš karštį ar nepriteklius, jokio nenoro atrodyti ir parodyti geriau, nei buvo ir yra. Taikli, pagauliai užrašyta autentika“, – tvirtina Kęstutis Navakas.

Scanpix

Pekino centre esančią Tiananmenio aikštę šeštadienį, minint 1989 metais vykusio kruvino susidorojimo su protestuotojais metines, užplūdo tūkstančiai turistų iš Kinijos ir kitų šalių; juos atidžiai stebi sustiprintos policijos pajėgos.

1989 metų birželio 4 dieną Pekino širdyje armijos vykdyti brutalūs veiksmai prisimenami tuo metu, kai Kinija tęsia griežčiausią per kelerius pastaruosius metus kampaniją prieš bet kokias nepaklusnumo apraiškas; jos metu buvo suimti dešimtys teisininkų, rašytojų ir menininkų.

Fotoaparatais ir skėčiais “ginkluoti” turistai plūdo pro saugumo kontrolės postus į milžinišką aikštę, tačiau daugelis vengė atsakinėti į klausimus apie šią atmintiną datą ir neigė ką nors žinantys apie Tiananmenio įvykius prieš 22 metus.

Vienas studentas, pavarde Li, atvykęs iš šiaurinio Vidinės Mongolijos regiono, kuriame praeito mėnesio pabaigoje buvo prasiveržę protestai, sakė esantis per jaunas, kad prisimintų 1989 metais kilusį judėjimą už demokratiją, tačiau pridūrė šį tą girdėjęs apie šiuos įvykius.

“Girdėjau, kaip apie tai kalba suaugusieji. Tai buvo universiteto studentų protesto judėjimas”, – 24 metų Li sakė naujienų agentūrai AFP, vaikštinėdamas po aikštę, kurioje demonstrantai kelias savaites reikalavo demokratinių reformų, kol galiausiai buvo išvaikyti armijos.

Manoma, kad 1989 metais Kinijos vyriausybei naktį iš birželio 3 į 4 dieną pasiuntus prieš protestuotojus tankus ir karius, Tiananmenio aikštėje žuvo šimtai, o galbūt ir tūkstančiai žmonių.

Šiuos protestus Pekinas oficialiai vadina kontrrevoliuciniu sukilimu, nors pastaruoju metu Tiananmenio įvykiai vertinami kiek švelniau.

Vienas AFP žurnalistas pastebėjo civilius drabužius vilkinčių policininkų, dėvinčių ausines ir turinčių radijo ryšio stoteles. Šie pareigūnai vaikščiojo tarp turistų, kurie fotografavosi Tiananmenio aikštėje priešai Kinijos revoliucijos lyderio Mao Zedongo (Mao Dzeduno) portretą.

Vienas pensininkas iš šiaurės rytinio Čangčuno miesto pareiškė AFP “nieko nežinantis” apie Tiananmenio įvykių metines ir nuėjo šalin.

61 metų turistė iš Jungtinių Valstijų Sue Lorenz (Sju Lorens) sakė žinanti, kodėl birželio 4-oji yra svarbi diena.

“Tai Tiananmenyje vykusių susirėmimų tarp studentų ir kariuomenės metinės”, – amerikietė spėjo pasakyti AFP prieš įsikišant policijai ir nutraukiant šį interviu.