BFL

Svajojame apie skandinavišką ar vokišką gyvenimą, lyginame jų ir mūsų atlyginimus, pensijas. Išsirinkę naują valdžią žiūrime, ar padės ji tas mūsų svajas įgyvendinti. Girdime prioritetus: socialinių problemų sprendimas, socialinės atskirties mažinimas, palankios šeimai aplinkos kūrimas. Gražu paklausyti. Tačiau kokia bus šalies ekonomikos plėtra? Juk nuo to ir priklauso socialinių problemų sprendimas.

Vitas MAČIULIS

Nepadidinsime nei atlyginimų, nei pensijų, nesusigrąžinsime svetur prakutusių darbščiųjų savo piliečių, jei neturėsime vokiškos ar skandinaviškos ekonomikos. Reikėtų juos pasivyti. Bet jeigu jų ekonomika auga po 1–1,5 proc., o mūsų augs po džiuginančius 2–2,5 proc., tai dabartinis jaunimas į skandinavus galės lygiuotis tik išeidamas į pensiją.

Norint turėti skandinavišką gyvenimą anksčiau, ekonomikos plėtroje reikia ryžtingų ir netradicinių žingsnių. Tačiau tokie žingsniai reikalauja atsisakyti stereotipų ir pažvelgti į šalį, anot vieno protingo žmogaus, ne nuo Šatrijos, bet nuo Monblano aukštumų.

Stebint sėkmingai besivystančias valstybes, jų sėkmės istorijas, kyla nekasdienių minčių apie galimus šalies ekonomikos plėtros scenarijus. Jie įvairiose vietose, įvairiu būdu ir įvairių žmonių jau buvo išsakyti. Tačiau be įgyvendinimo būdų, be veiksmų. Galbūt šis tekstas kažkam pasirodys provokuojantis, tačiau jo tikslas – paskatinti diskusiją.

Lietuva – Kinijos vartai į Europą

Apie tokį projektą daug šnekų, bet mažai darbų. Išimtis – „Saulės“ traukinys ir kalbos apie kinų investicijas Klaipėdos uoste. Tas dukart per mėnesį keliaujantis traukinys – šaunu, tačiau tai tik plyšelis, o ne vartai. Kinija netrukus taps didžiausia pasaulio ekonomika, o Europos Sąjunga – didžiausia rinka. Į ją kinai aktyviai ieško prekių kelių. Sparčiai juda Šilko kelio projektas, tačiau tokių galingų ekonomikų bendravimui to tikrai neužteks. Galėtume ir mes atverti kinams į Europą dar vieną platų ir patrauklų kelią. Tam reikėtų patrauklių veiksmų. Pavyzdžiui…

Parduoti Kinijos investuotojams arba išnuomoti šimtui metų 1 km Melnragės pajūrio ir 1 kv. km akvatorijos išoriniam giliavandeniam uostui pastatyti. Ne sudaryti sąlygas investuoti ar vilioti kitokiais mažais „saldainiukais“. Ne patiems 10 metų diskutuoti ir dar 10 metų bandyti pastatyti, bet parduoti, ir taškas. Tik tada išrankiesiems kinams, kuriuos vilioja viso pasaulio protingieji, bus patrauklu. Jie viską pasistatys ir įsirengs, bet be mūsų pagalbos išsiversti juk negalės, ir kartu sukurs gausybę darbo vietų bei įlies gausų srautą į mūsų mokesčių sistemą.

Ir su nepatenkintais melnragiškiais, įskaitant VIP‘us, kinai finansiškai susitvarkytų. Jei reikia pavyzdžio, tai Margaret Thatcher valdymo laikotarpiu kinams buvo parduota keletas valstybei priklausančių gražiausių ir didžiausių Londono pastatų. Greičiausiai kainavo brangiau negu 1 kv. km mūsų žemelės Europos pakraštyje, o angliško išdidaus tautiško triukšmo buvo ne mažiau. Bet ėmė ir ryžtingai padarė, atverdami platų kelią kinų investicijoms Jungtinėje Karalystėje.

Parduoti arba išnuomoti šimtui metų Kėdainių arba Kazlų Rūdos buvusį karinį aerodromą su visais takais, sklypais ir priklausiniais. Tikslas ir sąlygos – tokios pat kaip Melnragės uosto. Viską jie pasistatys ir susitvarkys.

Įkurti Šanchajuje galingą Lietuvos prekybos atstovybę (Danijos, turinčios tik apie 6 mln. gyventojų, atstovybėje dirba 70 žmonių; Lietuva Kinijoje taip pat „aktyvi“ – prekybos atstovybėje nuoširdžiai stengiasi bene du darbuotojai).

Sudaryti sąlygas kinams įkurti Vilniuje arba Klaipėdoje savo „Chinatown“, Kinų kvartalą. Gal kai kam prisižiūrėjus filmų ir baugu, tačiau Europos ir JAV miestų, turinčių analogus, patirtis rodo, kad dėl kinų tikrai mažiausiai problemų. O jiems tai – dar vienas patrauklumo veiksnys.

Vilniaus ir Klaipėdos ar kituose universitetuose įkurti arba sustiprinti kinų kalbos katedras, sudaryti visas įmanomas paskatas lietuviams studijuoti kinų kalbą. Turėjusieji verslo reikalų su kinais tikrai patvirtins, kad bendravimas jų kalba jiems labai svarbu.

Įkurti Vilniuje kinų kultūros centrą, kviesti čia kinų menininkus ir muzikantus, versti į mūsų kalbą jų knygas: žmogiškasis dėmesys Rytų kultūroje – palankių kontraktų variklis.

Politiškai įpareigoti premjerą bent kasmet, o ministrus – kas ketvirtį vizituoti Kinijos aukštuosius pareigūnus. Prezidentės užsienio politikos dimensijoje Kinija taip pat turėtų užimti vyraujančią vietą. Tokių veiksmų rezultatas būtų didžiulės kinų investicijos, kurių pasekmė – neišsemiamas paslaugų poreikis: statybos, logistikos, nekilnojamojo turto plėtros, mažmeninės prekybos ir daugybės kitų aktyviems žmonėms reikalingų paslaugų.

Tuo tarpu lietuviams daryti nieko nereikia – tik leisti nusipirkti mažą lopinėlį mūsų žemelės ir turėti truputį pakantumo kitokiems, bet nuoširdiems ir draugiškiems žmonėms.

Lietuvos ir Kinijos verslo tarybos pirmininkas Mindaugas Reinikis

Tokio projekto „Lietuva – Kinijos vartai į Europą“ šiandien nėra, nors suprantama, kad kai kam to norėtųsi. Tačiau to paties turbūt norėtų kiekviena šalis. Logistiniu požiūriu Kinijos vartai į Europą yra ir bus didieji jūrų (Antverpenas, Hamburgas) ir oro uostai (Frankfurtas). Finansiniai vartai į Europą yra Londonas. Be to, kinams Europa yra nevienalytė – senoji, Vakarų Europa, ir naujoji, Rytų Europa, Vidurio ir Balkanų šalys, Kinijoje netgi turinčios savo pavadinimą – 16+1. Turime suprasti, kad kinai tai traktuoja kaip vieną regioną.

Jeigu norime pritraukti investicijų, reikia atlikti namų darbus – ką mes dedame ant stalo, ką galime perdaryti, ką pasiūlyti. Kinams reikia duoti labai konkretų pasiūlymą, o toliau – investicijų medžioklė. Kinai irgi skaičiuoja. Kita vertus, „Chinatownai“ atsiranda ne tiesiog pasiūlius, o iš poreikio: Bratislavoje tai pavyko, tačiau mūsų regione nėra tiek kinų.

Mums apskritai būtina apsispręsti, ar valstybei reikia žmonių iš užsienio. Jei taip – pareguliuoti ir palengvinti jų atvykimą, įsikūrimą. Dabar nėra vienos politikos. Mūsų ambasadoje Kinijoje darbuojasi devyni žmonės, tačiau ambasada – ne tik Kinijai, bet ir Vietnamui, Pietų Korėjai, kitoms šalims. Kitaip tariant, ambasadai reikia dirbti su puse pasaulio turint tik keletą darbuotojų, todėl, be abejo, diplomatinį korpusą reikia stiprinti. Bet „įpareigoti“ Lietuvos premjerą susitikti su kinų premjeru nebūtų įmanoma, nes egzistuoja tam tikras diplomatinis protokolas. Kita vertus, buvęs premjeras Algirdas Butkevičius buvo aktyviausias – net šešis kartus susitiko su Kinijos premjeru. Tik bėda, kad grįžęs premjeras neturi kam perduoti tų žinių.

Kinija, nori nenori, jau ir dabar yra praktiškai pirma pasaulio ekonomika, nors jei niekas iš mūsų pusės nesikeis, blogiau nebus – tiesiog bus taip, kaip yra.

Lietuva – žaliasis rojus

ES struktūrinę paramą visų pirma nukreipti ekologiniams augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiams, vaistažolių ir arbatžolių ruošimui, ekologinėms kaimo sodyboms ir miestų restoranams.

Reikėtų įkurti specialią, turinčią didelius įgaliojimus ekologiškumo kontrolės instituciją, kurios objektyvumu užsieniečiai patikėtų. Savikontrolė ir visuomeninių organizacijų patikinimai čia nepadės.

Kuo plačiau išplėtoti elektromobilių ir elektrinių autobusų infrastruktūrą, sudaryti jų eksploatavimui daug lengvatų. Taksi iš oro uostų ir turistiniai autobusai – tik elektriniai.

Smarkiai padidinti šalies žaliosios energetikos bei klimato kaitos įsipareigojimus ir demonstruoti įgyvendinimo rezultatus.

Skirti labai dideles investicijos į žaliąją rinkodarą: visose įmanomose parodose, oro uostuose, miestų viešosiose erdvėse reklamuoti, kad Lietuva – žaliausias kraštas, visais įmanomais būdais skelbti tą žalumą patvirtinančią informaciją. Arūno Matelio „Skrydis per Lietuvą“ ir Mariaus Jovaišos „Neregėta Lietuva“ turėtų tapti nepamainomais kiekvieno Lietuvos tarptautinio prisistatymo atributais.

Nors didžiuojamės savo architektūra ir istorija, šiuo požiūriu netapsime europiniu traukos centru. O žaliojo turizmo, žaliojo transporto, žaliojo maitinimo, prie kurių labai tiktų medicininis turizmas, rojumi tapti galėtume. Paslaugos žaliai nusiteikusiems pasiturintiems turistams ir palankiausios sąlygos žaliesiems investuotojams galėtų tapti svarbiausiu naujosios Lietuvos ekonomikos varikliu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

Teodoras Medaiskis / BFL/A.Ufarto nuotr.

Nauja pensijų įstatymo redakcija nustato aiškesnę ir skaidresnę pensijų apskaičiavimo, taip pat ir jų indeksavimo tvarką.

Dr. Teodoras Medaiskis, socialinio modelio bendraautorius VU profesorius

Bendroji ir individualioji dalys. Kaip ir anksčiau, socialinio draudimo pensiją sudaro dvi dalys, tik dabar jos pervadintos, kad pavadinimai labiau atitiktų esmę: bendroji dalis, kuri priklauso tik nuo asmens turimo pensijų draudimo stažo, ir individualioji dalis, kuri priklauso nuo asmens mokėtų įmokų.

Bendroji dalis dabar aprėpia ir anksčiau mokėtą priedą už stažą, dėl to asmenims, turintiems didesnį stažą, ji tampa šiek tiek didesnė negu anksčiau mokėta pagrindinės dalies ir stažo suma. Skaičiuojama ji labai paprastai: turimo stažo santykis su vadinamuoju būtinuoju stažu lemia, kokia bus mokama bazinės pensijos dalis. Pavyzdžiui, jei asmuo turi 40 metų stažą, o būtinasis stažas šiandien yra 30 metų, tai toks asmuo gaus bendrąją dalį, lygią 4/3 bazinės pensijos. Tiesa, būtinojo stažo reikalavimas per ateinantį dešimtmetį laipsniškai didinamas iki 35 metų, nes didėja ir išėjimo į pensiją amžius, kaip jau buvo nustatyta ankstesniu įstatymu.

Apskaitos vienetai. Skaičiuojant individualią dalį, remiamasi naujove – apskaitos vienetais, kurie pakeičia anksčiau buvusius koeficientus. Mokėjęs įmoką, kuri nustatytu tarifu turi būti sumokėta nuo vieno vidutinio darbo užmokesčio, asmuo įgyja vieną apskaitos vienetą. Ir visai nesvarbu, ar tas asmuo samdomas, ar savarankiškai dirbantis, ar dar kokią veiklą vykdantis. Mokėjai daugiau – įgijai daugiau apskaitos vienetų. Per visą gyvenimą surinktas apskaitos vienetų kiekis dauginamas iš vieneto vertės eurais (kuri nuolat indeksuojama). Ši sandauga ir yra individualios pensijos dalies dydis.

Draudžiamosioms pajamoms vis labiau atsiliekant nuo vidutinio darbo užmokesčio, tai didino įmokų vertės nelygybę.

Ši pensijos apskaičiavimo tvarka per bendrąją dalį šiek tiek didina pensijas, bet svarbiausia tai, kad ji leidžia išvengti dviejų rimtų dabartinio pensijos skaičiavimo ydų. Pirma, pagal dabartinę tvarką gali atsitikti taip, kad įmokų mokėjimas mažintų pensijos dydį, nes įmokos nuo nedidelio uždarbio mažina dabartinio koeficiento, pagal kurį apskaičiuojama pensija, vidurkį. Dabar taip nebus: kiekviena, kad ir nedidelė, įmoka pensiją tik didins. Antra, apskaitos vienetas įgyjamas už Statistikos departamento skelbiamą vidutinį darbo užmokestį, o ne už nežinia kaip nustatytas „draudžiamąsias pajamas“. Iki šiol vidutinį uždarbį gaudavęs asmuo vienais metais galėjo įgyti vienokius, kitais metais jau kitokius koeficientus, atsižvelgiant į tai, kokios buvo nustatytos draudžiamosios pajamos. Draudžiamosioms pajamoms vis labiau atsiliekant nuo vidutinio darbo užmokesčio, tai didino įmokų vertės nelygybę.

Pensijų indeksavimas. Bazinės pensijos dydis bei apskaitos vieneto vertė dabar bus indeksuojami pagal trejų praėjusių, einamųjų ir trejų ateinančių metų prognozuojamus darbo užmokesčio fondo augimo indeksus. Taip tikimasi užtikrinti ekonomiškai, o ne politiškai motyvuotus sprendimus, susieti pensijų didėjimą su darbo užmokesčio didėjimu ir kartu sukaupti rezervą, kuris leistų nemažinti pensijų, jei darbo užmokestis šalyje kurį laiką sumažėtų.

Ligšiolinė tvarka, kai įmokos buvo imamos nuo viso darbo užmokesčio, o išmokos skaičiuojamos tik nuo penkerių draudžiamųjų pajamų, nebuvo visiškai teisinga.

Papildomas šios pensijų skaičiavimo tvarkos privalumas yra tas, kad ji leidžia kasmet atnaujinti jau mokamos pensijos dydį ne tik dėl indeksavimo, bet ir atsižvelgiant į per metus sumokėtas įmokas. Jei pensininkas dirba, moka įmokas, tai papildomai jo įgyti apskaitos vienetai kasmet automatiškai įskaitomi į bendrą sumą. Visos iki 2018 m., kai įstatymas įsigalios, dar neapskaitytos įmokos bus įskaitytos į stažą bei apskaitos vienetus, dėl to tokias įmokas mokėjusių asmenų pensijos bent kiek padidės.

Įmokų „lubos“. Seimas pagaliau pasiryžo tam, kad socialinio draudimo įmokos nebūtų skaičiuojamos nuo labai didelių (10 šalies vidutinių) atlyginimų, laipsniškai šią ribą mažinant. Ligšiolinė tvarka, kai įmokos buvo imamos nuo viso darbo užmokesčio, o išmokos skaičiuojamos tik nuo penkerių draudžiamųjų pajamų, nebuvo visiškai teisinga. Ji buvo motyvuojama socialinio solidarumo sumetimais: turtingesnieji tegu sumoka ir už ne tokius turtingus. Tačiau perskirstomoji (solidarumo) funkcija socialinio draudimo pensijose ir taip jau vykdoma per bendrąją pensijos dalį, kuri nuo įmokų nepriklauso. Tegu tie turtingieji sumoka daugiau bendrų mokesčių, iš kurių ta bendroji dalis ir bus finansuojama, o individualiojoje dalyje laikykimės griežto proporcingumo: kuo daugiau mokėjau, tuo daugiau apskaitos vienetų turi būti priskaitoma be jokių iškraipymų.

Penkių apskaitos vienetų per metus pakanka solidžiai (mūsų sąlygomis) pensijai, todėl daugiau priskaityti ir nereikėtų, vadinasi, nereikėtų imti ir įmokų. Jei gaunantieji didelius atlyginimus norėtų dar didesnės pensijos – jiems, kaip ir visiems kitiems, atviri kaupiamieji pensijų fondai.

BFL

Aušra LĖKA

Romos Ispanijos aikštėje ar Prancūzijos Rivjeroje pilna vakariečių senjorų – susikibusių už rankų porų, vienišų ar stumiamų vežimėlyje. Teisybės dėlei, daugėja tokių ir lietuvių. Ne todėl, kad būtų smarkiai padidėjusios pensijos, – todėl, kad keičiasi požiūris į vertybes.

Pensijos smarkiai kilti net nežada. Tad nors Lietuvoje pensininkai asocijuojasi su skurdo statistika ir protesto akcijomis, nauja pensijų reforma, įteisinta praėjusią savaitę Seimo priimtuose įstatymuose, pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno, gal šioks toks palengvinimas „Sodrai“, bet ne pensininkams.

Socialinio modelio, kurio dalis buvo ir pensijų reforma, bendraautoris Vilniaus universiteto profesorius dr. Teodoras Medaiskis to nė neneigia: pensijų skaičiavimo būdo pakeitimas savaime nepadidina pensijų, bet turėtų padaugėti aiškumo, skaidrumo ir teisingumo.

244,5 euro – tokia pernai buvo vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija.

Nuo 2017 m. laipsniškai turėtų būti įvestos „Sodros“ įmokų lubos, bazinės pensijos finansavimą pradėtų perimti valstybės biudžetas. Nuo 2018 m. nutarta keisti pensijų skaičiavimo būdą įvedant apskaitos vienetų sistemą, naujai reglamentuoti valstybinės socialinio draudimo pensijos finansavimo šaltinius, didinti būtinojo stažo reikalavimą nuo dabartinių 30 iki 35 metų.

Tačiau kiek tai turtingesnius padarys ateities pensininkus ir „Sodrą“?

Pensijos menkos, išlaidos joms – milžiniškos

244,5 euro – tokia pernai buvo vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Aritmetika paprasta: jei sumokėjus komunalinius mokesčius už butą (šildymo laikotarpiu – su nuolaida nepasiturintiems pensininkams) ir už būtinus paprasčiausius maisto produktus galas su galu susieina – tobula.

Valstybei pensijos pernai atsiėjo 2,6 mlrd. eurų, kas sudaro didžiąją „Sodros“ išlaidų dalį.

Kaip atrodo toji tobulybė, suskaičiuokite atėmę iš šios sumos kokį pusšimtį eurų būstui, o likusią sumą padaliję iš 30 ar 31 mėnesio dienos: tas galo su galu sudūrimas reiškia 6 eurus per dieną maistui ir visoms kitoms išlaidoms. Belieka melsti Dievą sveikatos, nes jei reikėtų kokių vaistų, aritmetika vargu ar susieitų. Be to, ir pensininkui prireikia naujų batų ar kitų daiktų. Knygas, teatrą ar keliones daugeliui tenka pamiršti.

Vidutinė pensija – vos keliolika eurų daugiau nei skurdo riba. Tačiau valstybei pensijos pernai atsiėjo 2,6 mlrd. eurų, kas sudaro didžiąją „Sodros“ išlaidų dalį. Tai milžiniška suma, nes, pavyzdžiui, visos surenkamos į „Sodros“ biudžetą pajamos 2015 m. siekė 3,2 mlrd. eurų, o šių metų valstybės biudžetas, be ES lėšų, uždirbs nepilnus 6 milijardus.

Šiandien vienas dirbantysis išlaiko vieną pen­sininką, o 2060 m., prognozuojama, teks iš­laikyti jau pusantro. Vadinasi, jei ir toliau nieko nekeisime, ateities pensininkai smarkiai pavydės dabartiniams, nors šie valdžią kartais kaltina vos ne genocidu.

Permainos geros, bet sistemos neišgelbės

Ką daryti, kad ir pensijų dydis leistų oriai gyventi, ir „Sodros“ biudžete nežiojėtų milžiniška skola (o ji siekia 3,7 mlrd. eurų, arba 108 proc. metinio „Sodros“ biudžeto)?

Vienas iš socialinio modelio projekto autorių T.Medaiskis konstatuoja: išskyrus nedidelį (vi­dutiniškai 5 eurais) bendrosios dalies padidėji­mą daliai gavėjų, įstatymo projektas nėra skirtas pensijoms didinti. Jis palieka tuos pačius pen­sijų dydžius ir tas pačias galimybes pensijoms didėti, kaip ir ankstesnis, „nes pensijos didėja ne dėl įrašų įstatymo tekstuose, o nuo to, kaip didėja gyventojų ir valstybės pajamos. Kitaip tariant, nuo to, ar didėja šalyje darbo našumas ir užimtumas, ar mažėja nedarbas, ar taikoma sėkminga demografinė politika ir t.t. Pensijų įstatymas tam gali turėti tik netiesioginę įtaką“.

Vis dėlto T.Medaiskis tikisi, kad platesnė pensijų finansavimo bazė (ne vien darbo mo­kesčiais) atvers didesnes galimybes joms ateityje didėti labiau, negu tai būtų pagal da­bartinį jų finansavimo būdą. Įtakos gali turėti ir tai, kad darbdaviai, mokėdami mažesnę socialinio draudimo įmoką, turės galimybę (ar bus priversti) didinti algas. O tai turi tiesioginį poveikį pensijų dydžiui.

Subalansuoti „Sod­ros“ biudžetą būtų įmanoma, nebent jei staiga atsirastų daug darbingo amžiaus žmonių, bet to nebus.

Be to, nauja tvarka teisingesnė daugiau už­dirbantiems asmenims: perskirstymas ma­žes­nes išmokas gaunančiųjų naudai turėtų vykti per bendrąją (bazinę) pensijos dalį, todėl ir siūloma jos finansavimą perkelti į biudžetą, o individualiosios (įmokinės) dalies dydį turėtų lemti įmokos. Dabar mažas pajamas gavusio asmens pensijos santykis su buvusiu uždarbiu gali siekti daugiau kaip 70 proc., o dideles pajamas gavusio (ir nuo jų įmokas mokėjusio) – 20 proc. ar net mažiau.

Deja, reforma – ne panacėja ne tik pensininkams, bet ir „Sodrai“. „Subalansuoti „Sod­ros“ biudžetą būtų įmanoma, nebent jei staiga atsirastų daug darbingo amžiaus žmonių, bet to nebus. Arba labai greitai augtų atlyginimai, bet ir čia stebuklo nenutiks. Arba pradėti didinti mokesčius, bet tokiu atveju dar mažiau žmonių norės mokėti „Sodrai“. Lieka mažinti išmokas, bet tai nelabai teisinga ir sąžininga“, –  Lietuvos laisvosios rinkos (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas nemato išeičių, nes tokia kaip dabar pensijų sistema veikia tik tada, kai jauna visuomenė ir pensijas gauna nedaug žmonių.

Otto von Bismarckas ją sukūrė, kai į pensiją išeidavo apie 5 proc. darbuotojų, kiti jos nesulaukdavo. Visuomenėje, kurioje daug senų žmo­nių, tokia sistema negali išsilaikyti arba pensijos turi būti labai mažos. Tad, Ž.Šilėno nuomone, Seimo priimta valstybinių socialinio draudimo pensijų reforma – labiau kosmetinis, nei esminis problemos sprendimas, nors teigiamų pokyčių yra, pavyzdžiui, bent jau kalbama apie kaupimą.

„Kaupiamos pensijos, žinoma, geriau nei pažadėtos. Bet kaupti reikia pinigais, o ne ap­skai­tos vienetais. Štai dabar sveikatos apsaugos sistemoje taip pat skaičiuojama ne pinigais, o balais, tad valdžia sumažina balo vertę ir tada gydymo įstaigos gauna mažiau pinigų. Tad ir kai pensija bus sukaupta apskaitos vienetais, valdžia gali pasakyti, kad anksčiau balas buvo vertas vieno euro, o dabar 70 centų, ir realiai pensija sumažės“, – ir giria, ir peikia pokyčius  Ž.Šilėnas.

Dabar didžiausia dalis tenka „Sodrai“, todėl nieko gero ateities pensininkams nešviečia.

Vis dėlto, LLRI prezidento nuomone, šiai „Sodros“ sistemai niekas negali pagelbėti, nes ji paremta tuo, kad turi ateiti daugiau pinigų, nei išeiti, todėl čia krizė – amžina: „Protingiau būtų laipsniškai išeidinėti iš šios sistemos arba bent jau pusę pinigų kaupti „Sodroje“ ar per „Sodrą“, o kitą – per privatų draudimą, pensijų fondus. Bet dabar didžiausia dalis tenka „Sodrai“, todėl nieko gero ateities pensininkams nešviečia.“

Vilniaus universiteto docentas dr. Audrius Bitinas siūlo pensijų reformos permainas vertinti platesniu kontekstu – tokiu atveju pliusų matyti daugiau: „Iš pirmo žvilgsnio ne visi po­kyčiai atrodo palankūs vyresnio amžiaus žmonėms (pavyzdžiui, ilgesnis būtinasis stažas – nuo 30 iki 35 metų), tačiau pensijų sistemos reformą reguliuojantys teisės aktai buvo priimti kaip viena iš socialinio modelio sudėtinių da­lių, taigi vyresnio amžiaus žmonėms kitose srityse (darbo teisė, užimtumo sistema) sudaromos palankesnės sąlygos užsidirbti didesnei pensijai. Be to, esama ir naujų nuostatų, kurios tiesiogiai darys įtaką esamų pensininkų pajamoms (pagaliau numatytas pensijų indeksavimo mechanizmas, kuris sumažins politikų vaidmenį didinant pensijas tik pagal politinę valią) ar būsimų pensininkų pajamų garantijoms (įsteigtas rezervo fondas).“

Bet, kaip pripažįsta A.Bitinas, priimti teisės aktai nėra pagrindas tvariai pensijų sistemai: „Pakeitimus galima vertinti teigiamai, tačiau „Sodros“ biudžetas toliau lieka ir dar daug metų bus deficitinis, nes nėra numatyta kompensacinio mechanizmo iš valstybės biudžeto. Tą galima buvo padaryti greičiau perkeliant bazinės (bendrosios) pensijos finansavimą iš valstybės biudžeto. Suprantama, ateities pensijų sistemos biudžeto tvarumas priklauso ne tik nuo sukaupto rezervo, bet ir nuo dirbančiųjų skaičiaus didėjimo, o tai Lietuvoje problema numeris vienas.“

Vis dėlto, A.Bitino nuomone, naujasis Darbo kodeksas (deja, ir vėl pakibęs nežinioje, nes ve­tuotas Prezidentės), kiti socialinio modelio įstatymų paketai sudaro prielaidas naujam startui.

Reikalingos permainos liko už borto

Deja, nemažai svarbių socialinio modelio autorių idėjų liko už borto. T.Medaiskis apgailestauja, kad paliktas dabar galiojantis pensinio amžiaus didinimas iki 65 metų, tačiau neliko socialinio modelio autorių siūlymo didinti išėjimo į pensiją amžių po 2026 m., jei 65 metų gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė didėtų. Buvo siūloma didinti pensinį amžių puse metų, praėjus dvejiem metams nuo statistikų paskelbto atitinkamo vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės padidėjimo.

„Pensinio amžiaus didinimas – efektyviausias būdas palaikyti pastovų santykį tarp dirbančiųjų ir išėjusiųjų į pensiją skaičiaus. Ne­palaikant šio santykio pensija santykinai mažėja. Gal kam atrodo, kad iki 2026 m. dar daug laiko, ir sprendimą pakaks priimti vėliau. Ta­čiau lūkesčius dabartinei dirbančiųjų kartai privalu formuoti laiku“, – sako T.Medaiskis.

Įstatyme neliko ir jo autorių siūlymo išankstinę senatvės pensiją skirti ne penkeriais, kaip dabar, o trejais metais anksčiau, iki asmeniui sukaks pensinis amžius. T.Medaiskio nuomone, išankstinių pensijų iš viso neturėtų būti: „Jei pensinio amžiaus nesulaukęs žmogus ne­randa darbo, tai pirmiausia yra nedarbo, o ne senatvės  problema. Todėl ji ir turi būti spren­džiama nedarbo draudimo, o ne pensijų priemonėmis, tada pensija tokiam asmeniui, kaip dabar, nemažėtų. Be to, reikia neapleisti pa­stangų grąžinti netekusį darbo žmogų į darbo rinką.“

Socialinio modelio projekte numatytas bendrosios pensijos dalies finansavimas iš valstybės biudžeto, kas leistų pensijų naštą perkelti nuo darbo užmokesčio į bendresnius pajamų šaltinius (pelno mokesčius, PVM ir pan.). Kartu tai sumažintų socialinio draudimo įmokas darbdaviui, todėl atpigintų darbo jėgą, kurios apmokestinimas Lietuvoje gana didelis.

„Nors apskritai tokiai pertvarkai buvo pritarta, jos įgyvendinimas numatytas kasmet skiriant iš anksto neapibrėžtas valstybės biudžeto lėšas. Todėl visas procesas gali užtrukti dešimtmečiais, o gali ir iš viso neįvykti“, – prognozuoja vienas iš socialinio modelio projekto autorių T.Medaiskis.

Lūkesčiai su realybe turi mažai bendra

Vis dėlto politikai turėtų būti sąžiningi ir nekelti būsimiems pensininkams lūkesčių, nelabai ką turinčių bendra su realybe.

„Jūsų dabartinė situacija specifinė, nes tai praeities palikimas, o praeities pakeisti jūs negalite. Aš svarstyčiau apie tam tikrą nacionalinį susitarimą, ką daryti su karta, kuri šiandien nebegali grįžti į darbo rinką. Gal būtų galima susitarti dėl kažkokio nacionalinio fondo, kuris padėtų mokėti pensijas. Bet tai atskiras atvejis, viena karta jūsų dabartinėje istorijoje. Visai kitas klausimas – kaip mokėti pensijas ateityje“, – „Veidui“ sakė socialinio draudimo eksper­tas, teisės daktaras, Gento ir Briuselio (Belgija) universitetų profesorius Marcas De Vosas.

Jis siūlo pereiti prie asmeninio kaupimo ir draudimo principu paremtos pensijų sistemos, kurios esmė – taupymas (kol būsimas pensininkas dirba, jis kaupia pinigus, kurie ateityje bus panaudoti jo pensijai). „Tai patikimiau, nei žadėti, kad valstybė garantuos pensiją mokėti pinigais, kuriuos uždirbs ateities dirbantieji, kai jūs būsite išėję į pensiją. Jei ekonominis ar demografinis augimas nebus spartus, turėsite kartą, kuriai nebus kam uždirbti pinigų“, – įspėja M.D.Vosas. O valstybė, kiek pajėgs, padės mažai sukaupusiems gyventojams.

Deja, SEB banko specialistams Baltijos šalyse apskaičiavus pasirengimo pensijai rodiklį paaiškėjo, kad Lietuvos gyventojai pagal dešimtbalę sistemą verti vos trejeto, o jų lūkesčiai dėl būsimos pensijos realius skaičius pranoksta daugiau kaip pusantro karto.

Remiantis SEB tyrimo duomenimis, di­džiausią pensininkų pajamų dalį sudaro pensijos – apie 70 proc., apie 22 proc. – dirbančių pen­sininkų atlyginimas. 70 proc. apklaustųjų Lie­tuvoje labiausiai tikėtinu pajamų šaltiniu senatvėje, be pirmos ir antros pakopos pensijų, nurodė darbo pajamas. Beje, Eurostato duomenimis, tik dešimtadalis dirbančių Lietuvos pensininkų tai daro savo malonumui, dėl nefinansinių priežasčių. ES tokių – 37 proc.

49 proc. būsimų pensininkų tikisi artimųjų paramos. Bet realybėje ji vos apčiuopiama. Tik 39 proc. tikisi prisidurti iš savanoriškai sukauptų pensijų (pavyzdžiui, trečios pakopos pensijų fonduose), 28 proc. – gauti pajamų iš indėlių ar kitokių finansinių investicijų, nepilnas trečdalis – iš nuosavo verslo, 27 proc. – iš nekilnojamojo turto nuomos ar pardavimo. Tačiau, kaip pastebi SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė, tik maždaug kas antras (54 proc.), kuris tikisi gauti pajamų iš santaupų ar turto, jau yra pradėjęs taupyti ar ėmęsis kitų konkrečių veiksmų. O savarankiškai papildomai pensijai lėšas kaupia tik šiek tiek daugiau negu trečdalis gyventojų.

Būsimi pensininkai labai nerealiai vertina savo pajamų ir išlaidų pokyčius. „Pasirodo, jaunesni žmonės mano, kad sumažės išlaidos maistui, nes pensininkai mažiau vaikšto į kavines, restoranus, turi laiko parduotuvėse ieškoti pigesnių prekių. Tačiau apklausti pensininkai sakė, kad išlaidų dalis maistui net padidėja, mat sumažėja pajamos, be to, kainos kyla sparčiau, nei didėja pensija“, – apie kito SEB tyrimo išvadas pasakoja  J.Varanauskienė.

Dar vienas skirtumas – jaunesni žmonės prognozuoja tapę pensininkais sutaupyti kelionių sąskaita. Jau išėjusieji į pensiją čia taupymo neįžvelgė, nes kelionėms apskritai nelieka pinigų. Jaunesni respondentai šiek tiek pervertino išlaidas sveikatai, bet apklausti buvo tik pensininkai iki 65 metų, tad gal šių išlaidos didėjimas dar priešaky. Tiek jaunesnių, tiek jau pensininkų respondentų atsakymai sutapo dėl sumažėjančių išlaidų drabužiams ir avalynei. Tačiau to sumažėjimo nepakanka, kad liktų kelionėms, nes visa pensija išleidžiama maistui ir būstui.

Tad ar gali pensininkas Lietuvoje išgyventi iš pensijos? „Pensija pensijai nelygu, o žirklės tarp didžiausios ir mažiausios pensijos yra siauresnės nei tarp darbo užmokesčio. Daug priklauso nuo sveikatos būklės, nuo to, ar pensininkas gyvena vienas. Bet pažįstu pensininkų (tiesa, jų pensija didesnė nei vidurkis), kurie sako, kad jiems nepritrūksta pinigų, nors, žinoma, jų visuomet norisi daugiau“, – sako SEB banko ekspertė J.Varanauskienė.

Vis dėlto, nors sakoma, kad vidutinė pensija tėra pusė turėtos algos, pasak J.Varanaus­kienės, iš tikrųjų kontrastas mažesnis, todėl ir šokas išėjus į pensiją šiek tiek mažesnis, nei galėtų būti, nes žmogus prieš pensiją jau buvo pratinęsis prie mažesnių pajamų. Priešpensinio amžiaus žmonės rinkoje mažiau konkurencingi ir sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą, tad, kaip rodo SEB tyrimai ir oficiali statistika, vi­du­tinių pajamų kreivė nėra tolygi: didžiausias pajamas žmogus ima gauti nuo maždaug 35 me­tų, o apie penkiasdešimtmetį jos pradeda ma­žėti. Atliekant tyrimą 61–65 metų žmonės sakė, kad jų pensija siekia 60–70 proc. priešpensinių pajamų, kurios buvusios mažesnės nei vidutinis užmokestis. „Tad pamoka jauniems žmonėms, kurie atidėlioja taupymą senatvei: vėliau nebus iš ko taupyti“, – pataria J.Varanauskienė.

Dar vienas aspektas: vidutinę pensiją nuo skurdo ribos skiria vos keliolika eurų. Bet skurdas, kaip ir pensija, nėra absoliutus dydis. „Svarbūs ne tik kažkokie skaičiai, kiek kartų per savaitę pensininkas išgali nusipirkti mėsos, bet ir santykiniai dalykai. Tad labai logiška, kad pensija turi būti peržiūrima kintant darbo užmokesčiui, nes žmonėms, gaunantiems ma­žas pajamas, blogai ne tik todėl, kad jų pajamos mažos, bet ir todėl, kad jie mato, jog kitų pajamos didesnės. Be to, kylant vidutiniam atlyginimui ima kilti ir kainos“, – atkreipia dė­mesį J.Varanauskienė.

Turtuoliai – vargšai

Vis dėlto pensininkai – konkretūs žmonės, o ne statistinis vidurkis. Štai garsi mokytoja, da­bar pensininkė Laima Abraitytė svarsto: „Kai seni žmonės vieniši, ligoti, labai atjaučiu. Bet, mano manymu, labiausiai skundžiasi ne tie, kurie labiausiai neturi. Vis skelbiama, kad iš pensininkų sukčiai išvilioja tūkstančius eurų, vadinasi, jiems dar ne paskutinioji. Be to, jei žmogus gauna labai mažytę pensiją, matyt, mažai ir dirbo – arba trumpai, arba pasiilsėdamas kokį nesunkų darbą. Jei žmogus visą gyvenimą dirbo, vadinasi, turi butą, drabužių, tereikia pasitenkinti mažu. O kiek tokių, kurie nesugeba atsisveikinti su nomenklatūriniu butu? Didelėje erdvėje tik dulkės kaupiasi, o jie verkia, kad visa pensija mokesčiams išeina. Gyvenimą keisti reikia. Užsienyje įprasta užaugus vaikams persikelti į mažesnį būstą, bet mūsiškiams svarbu verkšlenti.“

L.Abraitytė atskleidžia savo finansines są­ma­tas: ji gauna 315 eurų senatvės pensijos plius 116 eurų valstybinės premijos, kurią pel­nė už ilgametį pedagoginį, visuomeninį, vadovėlių leidybos darbą. Už butą (be dujų, telefono ir televizijos) priklausomai nuo šildymo sezono moka apie 40–90 eurų, jokios valstybės paramos niekada neprašydama. Jei turi kokių didesnių išlaidų, prisiduria iš sukauptų pinigų už vadovėlių rašymą, nes šių pinigų neiššvaisčiusi, o kaupusi, jei kada jų prireiks.

Visą gyvenimą daug dirbusi pedagogė siūlo valstybei visų pirma padėti jaunoms šeimoms. Tada ir vaikelius lengviau būtų auginti, o ateityje būtų kam uždirbti pensijas.

Vakarų ekspertai taip pat nenustoja stebėtis, kad nemažai Lietuvos senolių balansuoja ties skurdo riba, nors pagal valdomą turtą – tai gana pasiturintys žmonės. Teismai užgulti besidraskančiųjų dėl palikimo, kurį palikęs asmuo neretai iš valstybės (vadinasi, visų mokesčių mokėtojų) gaudavęs nuolaidų akivaizdžiai jam per dideliam būstui išlaikyti. Bet neretoje šeimoje senjoras turbūt amžiams užsitrauktų po­tencialių pa­veldėtojų rūstybę, jei parduotų būstą, o už gautus pinigus nusipirktų (o gal nuo­motųsi?) kuklų butą, šiek tiek atsidėtų ban­ke būtinoms išlaidoms ir dar nusipirktų kelionę į Prancūziją.

Gal todėl Žydrasis krantas – vakariečiams pensininkams, o lietuviams jis – tik žydroji svajonė.

Socialinio modelio bendraautorius VU profesorius dr. T.Medaiskis: „Sprendimai dėl pensijų bus motyvuoti ekonomiškai, o ne politiškai“

Nauja pensijų įstatymo redakcija nustato aiškesnę ir skaidresnę pensijų apskaičiavimo, taip pat ir jų indeksavimo tvarką.

Bendroji ir individualioji dalys. Kaip ir anksčiau, socialinio draudimo pensiją sudaro dvi dalys, tik dabar jos pervadintos, kad pavadinimai labiau atitiktų esmę: bendroji dalis, kuri priklauso tik nuo asmens turimo pensijų draudimo stažo, ir individualioji dalis, kuri priklauso nuo asmens mokėtų įmokų.

Bendroji dalis dabar aprėpia ir anksčiau mokėtą priedą už stažą, dėl to asmenims, turintiems didesnį stažą, ji tampa šiek tiek didesnė negu anksčiau mokėta pagrindinės dalies ir stažo suma. Skaičiuojama ji labai paprastai: turimo stažo santykis su vadinamuoju būtinuoju stažu lemia, kokia bus mokama bazinės pensijos dalis. Pavyzdžiui, jei asmuo turi 40 metų stažą, o būtinasis stažas šiandien yra 30 metų, tai toks asmuo gaus bendrąją dalį, lygią 4/3 bazinės pensijos. Tiesa, būtinojo stažo reikalavimas per ateinantį dešimtmetį laipsniškai didinamas iki 35 metų, nes didėja ir išėjimo į pensiją amžius, kaip jau buvo nustatyta ankstesniu įstatymu.

Apskaitos vienetai. Skaičiuojant individualią dalį, remiamasi naujove – apskaitos vienetais, kurie pakeičia anksčiau buvusius koeficientus. Mokėjęs įmoką, kuri nustatytu tarifu turi būti sumokėta nuo vieno vidutinio darbo užmokesčio, asmuo įgyja vieną apskaitos vienetą. Ir visai nesvarbu, ar tas asmuo samdomas, ar savarankiškai dirbantis, ar dar kokią veiklą vykdantis. Mokėjai daugiau – įgijai daugiau apskaitos vienetų. Per visą gyvenimą surinktas apskaitos vienetų kiekis dauginamas iš vieneto vertės eurais (kuri nuolat indeksuojama). Ši sandauga ir yra individualios pensijos dalies dydis.

Ši pensijos apskaičiavimo tvarka per bendrąją dalį šiek tiek didina pensijas, bet svarbiausia tai, kad ji leidžia išvengti dviejų rimtų dabartinio pensijos skaičiavimo ydų. Pirma, pagal dabartinę tvarką gali atsitikti taip, kad įmokų mokėjimas mažintų pensijos dydį, nes įmokos nuo nedidelio uždarbio mažina dabartinio koeficiento, pagal kurį apskaičiuojama pensija, vidurkį. Dabar taip nebus: kiekviena, kad ir nedidelė, įmoka pensiją tik didins. Antra, apskaitos vienetas įgyjamas už Statistikos departamento skelbiamą vidutinį darbo užmokestį, o ne už nežinia kaip nustatytas „draudžiamąsias pajamas“. Iki šiol vidutinį uždarbį gaudavęs asmuo vienais metais galėjo įgyti vienokius, kitais metais jau kitokius koeficientus, atsižvelgiant į tai, kokios buvo nustatytos draudžiamosios pajamos. Draudžiamosioms pajamoms vis labiau atsiliekant nuo vidutinio darbo užmokesčio, tai didino įmokų vertės nelygybę.

Pensijų indeksavimas. Bazinės pensijos dydis bei apskaitos vieneto vertė dabar bus indeksuojami pagal trejų praėjusių, einamųjų ir trejų ateinančių metų prognozuojamus darbo užmokesčio fondo augimo indeksus. Taip tikimasi užtikrinti ekonomiškai, o ne politiškai motyvuotus sprendimus, susieti pensijų didėjimą su darbo užmokesčio didėjimu ir kartu sukaupti rezervą, kuris leistų nemažinti pensijų, jei darbo užmokestis šalyje kurį laiką sumažėtų.

Papildomas šios pensijų skaičiavimo tvarkos privalumas yra tas, kad ji leidžia kasmet atnaujinti jau mokamos pensijos dydį ne tik dėl indeksavimo, bet ir atsižvelgiant į per metus sumokėtas įmokas. Jei pensininkas dirba, moka įmokas, tai papildomai jo įgyti apskaitos vienetai kasmet automatiškai įskaitomi į bendrą sumą. Visos iki 2018 m., kai įstatymas įsigalios, dar neapskaitytos įmokos bus įskaitytos į stažą bei apskaitos vienetus, dėl to tokias įmokas mokėjusių asmenų pensijos bent kiek padidės.

Įmokų „lubos“. Seimas pagaliau pasiryžo tam, kad socialinio draudimo įmokos nebūtų skaičiuojamos nuo labai didelių (10 šalies vidutinių) atlyginimų, laipsniškai šią ribą mažinant. Ligšiolinė tvarka, kai įmokos buvo imamos nuo viso darbo užmokesčio, o išmokos skaičiuojamos tik nuo penkerių draudžiamųjų pajamų, nebuvo visiškai teisinga. Ji buvo motyvuojama socialinio solidarumo sumetimais: turtingesnieji tegu sumoka ir už ne tokius turtingus. Tačiau perskirstomoji (solidarumo) funkcija socialinio draudimo pensijose ir taip jau vykdoma per bendrąją pensijos dalį, kuri nuo įmokų nepriklauso. Tegu tie turtingieji sumoka daugiau bendrų mokesčių, iš kurių ta bendroji dalis ir bus finansuojama, o individualiojoje dalyje laikykimės griežto proporcingumo: kuo daugiau mokėjau, tuo daugiau apskaitos vienetų turi būti priskaitoma be jokių iškraipymų.

Penkių apskaitos vienetų per metus pakanka solidžiai (mūsų sąlygomis) pensijai, todėl daugiau priskaityti ir nereikėtų, vadinasi, nereikėtų imti ir įmokų. Jei gaunantieji didelius atlyginimus norėtų dar didesnės pensijos – jiems, kaip ir visiems kitiems, atviri kaupiamieji pensijų fondai.

BFL / G.Savickio nuotr.

Be sienų. Dabar galima laisvai keliauti ir dirbti net keliose Europos Sąjungos šalyse. Bet tai taip pat reiškia, kad ir darbo stažas bei gerovė senatvei gali būti kaupiamos skirtingose vietose.

Viktorija Karsokaitė, euroblogas.lt

Beatričė Kepežinskaitė dirbti pradėjo dar nebaigusi mokyklos ir įstojusi į universitetą po paskaitų papildomai uždarbiaudavo. Po pirmo kurso ji išvyko į Ispaniją ir šiuo metu ten gyvena.

„Pradėjau dirbti dar 12-oje klasėje, po pamokų uždarbiaudavau savo reikmėms. Po to įstojau į universitetą ir studijas derinau su darbu. Bet visą gyvenimą norėjau gyventi Ispanijoje, šią kalbą mokiausi mokykloje ir pagaliau nusprendžiau šią savo svajonę išpildyti. Tačiau išvažiavus tapo neaišku, kas bus su mano darbo stažu, kurį sukaupiau Lietuvoje“, – sako Beatričė.

Tinklaraštis Euroblogas.lt specialistų klausia, ar galima tikėtis gauti dvi skirtingų Europos šalių pensijas ir kokia yra pensijų skyrimo tvarka.

2+2 = pensija

„Sodros“ Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Lidija Stasiūnienė ramina Beatričę. Anot jos, kiekviena valstybė darbo stažą apskaičiuoja pagal nacionalinius teisės aktus, tačiau išdirbti metai sumuojami. Pavyzdžiui, 5 metus išdirbus Lietuvoje ir 12 metų Airijoje, bendras darbo stažas sudarys 17 metų.

Asmeniui, dirbusiam Lietuvoje 17 metų, Latvijoje – 16 metų ir Jungtinėje Karalystėje – 15 metų, kiekviena šalis, skirs pensiją pagal joje įgytą stažą ir gautas pajamas.

„Kiekviena valstybė moka pensiją tik už toje šalyje įgytą stažą. Pavyzdžiui, asmeniui, dirbusiam Lietuvoje 17 metų, Latvijoje – 16 metų ir Jungtinėje Karalystėje – 15 metų, kiekviena šalis, skirs pensiją pagal joje įgytą stažą ir gautas pajamas“, – teigia „Sodros“ specialistė. Ji pridūrė, kad jei teisė į pensiją įgyta keliose šalyse, kiekviena jų pensiją apskaičiuos proporcingai toje šalyje įgytam stažui.

Be to, ši sistema patogi tuo, kad nebūtinai turi gyventi toje šalyje, iš kurios gauni senatvės pensiją, – gali keliauti kur nori, o pinigai bus pervedami į nurodytą banko sąskaitą.

Tiesa, kad įgytum teisę į bent minimalią pensiją, reikia turėti ne mažesnį nei vienerių metų darbo stažą. Kadangi skaičiuojamas bendras stažas toje valstybėje, jis gali būti įgytas skirtingais laikotarpiais.

„Tačiau susumavus darbo stažą, įgytą visose ES ir (arba) EEE valstybėse narėse, taip, jis turi būti ne mažesnis nei valstybės, kurioje siekiama teisės į pensiją, nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas minimalus darbo stažas“, – teigia L. Stasiūnienė.

„Sodros“ specialistė primena, kad darbo stažas, gautas susumavus Lietuvoje ir kitose ES valstybėse narėse įgytą stažą, turi būti ne mažesnis nei 15 metų.

Taigi, kur reikėtų kreiptis Beatričei? Pasak L. Stasiūnienės, Lietuvoje reikėtų kreiptis į bet kurį „Sodros“ teritorinį skyrių, o gyvenant kitoje valstybėje, kreiptis reikia į tos šalies kompetentingą įstaigą. Jai reikėtų pateikti dokumentus, patvirtinančius asmens darbo stažą visose šalyse (jei siekiama, kad darbo stažas būtų sumuojamas). Tai gali būti darbo sutartys, įvairios formos, socialinio draudimo pažymėjimai ir daugybė kitų – priklausomai nuo toje šalyje galiojančių teisės aktų.

Tokia, „bendro sumavimo sistema“ galioja nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą datos – 2004 m. gegužės 1 d. L. Stasiūnienė teigia, kad toks pensijų kaupimo būdas sudaro galimybes žmonėms keliauti ES teritorijoje ir neprarasti savo teisių į išmokas. Be to, nėra diskriminacijos dėl pilietybės, asmuo bendrauja su viena įstaiga, kuri bendradarbiauja su kitų valstybių kompetentingomis įstaigomis.

Kiekviena šalis už save

Vilniaus universiteto dėstytojas  profesorius Teodoras Medaiskis tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia, kad sistema, kai išeinančiam į pensiją asmeniui kiekviena šalis apskaičiuoja pensiją pagal savo įstatymus, įskaitydama visose kitose ES šalyse įgytą stažą, bet moka tik už toje šalyje įgytą stažo dalį, yra teisinga. Tokiu būdu sudarytą pensijos dydį išmoka tos šalies, kur pensininkas gyvena, įstaiga, atsiskaitydama su kitomis šalimis.

„Jei dirbdamas žmogus mokėjo mokesčius ar įmokas keliose šalyse, tai kiekviena iš tų šalių ir yra proporcingai atsakinga pagal savo įstatymus už to žmogaus apsaugą senatvėje. Ši sistema suteikia teisę gauti pensiją ir tuo atveju, jei konkrečioje šalyje žmogus nėra įgijęs reikalaujamo stažo. Pavyzdžiui, Lietuvoje tik 10 metų dirbęs žmogus pensijos negautų, nes minimalus Lietuvoje reikalaujamas stažas – 15 metų. Tačiau jei šis žmogus turi dar 30 metų stažo kitose ES šalyse, Lietuva skaičiuos jam pensiją pagal savo įstatymus už 40 metų stažą ir mokės 10/40, t.y. ketvirtadalį apskaičiuoto dydžio“, – aiškina ekonomistas.

Kai dirbantys uždirbs dvigubai daugiau, o mokesčiai bus surenkami kur kas geriau, dvigubai didesnės bus ir pensijos.

Tačiau, anot T.Medaiskio, reikėtų nepamiršti, kad kiekviena šalis taiko savus įstatymus. Tai minėjo „Sodros“ specialistė, tačiau profesorius tai itin pabrėžia. Jei, pavyzdžiui, kokiam nors asmeniui Lietuvoje pensija mokama nuo 62 metų, tai nuo tokio amžiaus Lietuvos pensijos dalį toks asmuo ir gaus. Tačiau jei jis kitą stažo dalį yra įgijęs Britanijoje, tai britai pagal savo įstatymus pradės mokėti savąją dalį tik nuo 65 metų.

„Su kai kuriomis trečiosiomis šalimis ES šalys sudaro dvišales sutartis, paremtas tuo pačiu principu. Žinoma, lieka šalių, su kuriomis sutartys nesudarytos. Jei pensines teises Lietuvoje įgijęs žmogus gyvena tokioje šalyje, tai Lietuva jam siunčia į tą šalį tokią pensiją, kokią jis gautų, gyvendamas Lietuvoje“, – komentuoja T.Medaiskis.

Lietuvos pensijų sistemos bėda – pernelyg mažos pensijos

Komentuodamas Lietuvos socialinio draudimo pensijų sistemą, ekonomistas T.Medaiskis teigė, kad šis modelis priklauso vadinamam kontinentiniam (arba Bismarcko) modeliui, kurį geriausiai atitinka Vokietijos pensijų sistema. Anot jo, velnias slypi ne sistemoje ir paties modelio keisti nėra reikalo, – nuo to pinigų daugiau neatsiras.

„Tikriausiai visi sutiktų, kad bene didžiausia Lietuvos pensijų sistemos bėda – pernelyg mažos pensijos. Tačiau padėčiai pataisyti labiausiai reikalingi ne pačios pensijų sistemos, o bendri ekonominiai pokyčiai. Kai dirbantys uždirbs dvigubai daugiau, o mokesčiai bus surenkami kur kas geriau, dvigubai didesnės bus ir pensijos“, – įsitikinęs ekonomistas.

Pasak T.Medaiskio, pirmiausiai reikėtų taisyti ne pensijų sistemą, o iš pamatų, kaip seną kilimą, iškratyti visą šalies ekonomiką. Tai, profesoriaus nuomone, iš esmės pakeistų esamą padėtį.

BFL

Pensijos. Ateities pensininko gyvenimo orumą lems ne tik grynieji ekonomikos rodikliai. Kad būtų surenkama daugiau lėšų pensijoms, pagaliau turime išaugti iš sukčiavimo kultūros. Tik matydamas pažangą šioje srityje Vilniaus universiteto docentas socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis drįstų skelbti optimistinę pensijų didėjimo prognozę.

VEIDAS:Ar galėtume palyginti padėtį to dirbančiojo, kuris šiandien tampa pensininku, ir to, kuris į užtarnautą poilsį išeis po dešimtmečio?

T.M.: Dešimtmetis – ne toks jau didelis laiko intervalas, kad galėtume tikėtis radikalių pokyčių. Atsimenu, atkūrę nepriklausomybę manėme, kad po dešimtmečio, na, po penkiolikos metų, o po dvidešimties – tai jau tikrai gyvensime ne prasčiau kaip Vakarų Europoje. Praėjo dvidešimt penkeri metai, gyvename tikrai geriau, bet vis dar toli gražu ne taip, kaip senųjų Europos Sąjungos šalių dirbantieji ar pensininkai.

Dešimtmečio pokyčių mastą galime įvertinti ir atsigręžę dešimčia metų atgal, į 2005-uosius. Turinčio būtinąjį draudimo stažą senjoro vidutinė senatvės pensija tų metų kovo mėnesį buvo 395 Lt (114 eurų), dabar – 252 eurai (870 Lt). Tai yra daugiau nei dvigubai didesnis dydis, tačiau tada jis sudarė apie 43 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio, o 2014 m. pabaigoje – apie 45 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio. 2015 m. pradžios vidutinis darbo užmokestis dar nepaskelbtas, bet, manau, pensijos ir neto uždarbio santykis pirmąjį šių metų ketvirtį išliks 43–45 proc. lygio.

Taigi apžvelgiant praėjusį dešimtmetį galima sakyti, kad pensininkų santykinė padėtis, palyginti su dirbančiaisiais, beveik nepakito arba tik truputį pakito senjorų naudai (ypač turint galvoje krizės laikotarpį, kai pensijos buvo sumažintos mažiau, negu krito darbo užmokestis, todėl vidutinės pensijos ir vidutinio neto darbo užmokesčio santykis buvo pašokęs iki Lietuvoje dar neregėtų 50 proc. aukštumų).

Vertindami vidutinės senatvės pensijos dydį remiamės „Sodros“ duomenimis. Tačiau 2015-ųjų situacija nuo 2005-ųjų skiriasi tuo, kad dabar išeinantys į pensiją žmonės jau yra įgiję santaupų pensijų fonduose. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, vidutinio uždarbio gavėjas, dalyvavęs kaupime nuo pat pradžios (t.y. nuo 2004 m.) turėtų būti sukaupęs apie 2–2,5 tūkst. eurų, kuriuos gali pasiimti išeidamas į pensiją. Tiesa, jo „Sodros“ pensija dėl dalyvavimo kaupime, to paties tyrimo duomenimis, yra beveik keturiais eurais mažesnė. Padaliję sukauptą sumą iš vidutinės tikėtinos gyvenimo išėjus į pensiją trukmės, gauname kad ir nežymią persvarą kaupusiųjų naudai. Be to, reikia nepamiršti, kad kalbame apie kaupimo laikotarpį, per kurį dėl krizės pensijų fondų aktyvų vertė kurį laiką smarkiai krito. Jei ne krizė, kaupusiųjų persvara būtų bent kiek didesnė.

Nors, kaip perspėja Lietuvos bankas, „praeities rezultatai negarantuoja, kad tokie patys ar panašūs rezultatai bus ir ateityje“, galime manyti, kad ir po dešimtmečio vidutinė socialinio draudimo pensija sudarys 45, geriausiu atveju – 50 proc. vidutinio šalies neto darbo užmokesčio.

Šiuo metu siūloma pensijų skaičiavimo pokyčių. Jei jie bus priimti, padidins pensijos dydžio ryšį su viso gyvenimo uždarbio dydžiu. Kaupiamoji pensijų sudedamoji taip pat bus ženklesnė, ypač tų kaupimo dalyvių, kurie pasirinko tokį dalyvavimą antrojoje pakopoje, kai patys į ją sumoka papildomą įmoką savo lėšomis ir dėl to gauna valstybės subsidiją. Tačiau šiuo metu, „Sodros“ duomenimis, net 96 proc. antrosios pensijų pakopos dalyvių yra pasirinkę dalyvavimą sena tvarka, kai vos 2 proc. įmokų perkeliama iš socialinio draudimo į kaupimą. Toks dalyvavimas, kaip liudija minėtas tyrimas, gali duoti tik nežymų pensijos padidėjimą, iš esmės nekeičiantį bendro pajamų senatvėje dydžio.

VEIDAS: Kaip turėtų veikti socialinis mechanizmas, kad ateities pensininko, socialinių išmokų gavėjo siekis gyventi oriai taptu realus?

T.M.: Įmokų pensijoms tarifas Lietuvoje panašus į daugelio ES šalių, tai yra gana didelis. Tačiau bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti pensijų išlaidoms, palyginti su ES, – viena mažiausių (Eurostato duomenimis, 2012 m. ji siekė 7,7 proc., kai ES vidurkis beveik dvigubai didesnis – 13,2 proc.). Paaiškinti tokį skirtumą būtų galima tuo, kad Lietuvoje mokesčiais, taip pat ir socialinio draudimo įmokomis surenkama kur kas mažiau lėšų negu senosiose ES šalyse. Todėl problemos sprendimas glūdi ne tiek socialinės apsaugos, kiek bendrosios ekonominės, mokesčių politikos srityje.

Kai mūsų ekonomika prilygs itin išsivysčiusių šalių ekonomikai, bus didesnis ir kokybiškesnis užimtumas, mūsų dirbantieji pajėgs uždirbti kur kas didesnius atlyginimus, o darbdaviai supras, kad tokius atlyginimus ir privalo mokėti, tada bus surenkama daugiau lėšų pensijoms, netgi esant dabartiniam įmokų tarifui. Kai pagaliau kada nors išaugsime iš sukčiavimo kultūros ir socialinio draudimo įmoka bus mokama nuo viso darbo užmokesčio, o ne nuo tos dalies, kuri netilpo į vokelį, pinigų pensijoms ir kitoms socialinio draudimo išmokoms bus daugiau, o ir dirbantieji įgis didesnes pensines teises. Jei per dešimtmetį pasiektume ženklios pažangos šiuose dalykuose, mano prognozė dėl pensijų dydžio būtų kur kas optimistiškesnė.

Socialinės apsaugos žinioje esančios priemonės, siekiant šio progreso, greičiau yra antraeilės. Pavyzdžiui, būtų naudinga labiau susieti pensijų išmokų dydžius su mokėtomis įmokomis. Tai iš tikrųjų sustiprintų paskatas mokėti įmokas. Socialinio modelio rėmuose siūlome tai daryti, tačiau savaime ši priemonė mažai ką pakeis, kol nebus pasiekta aiškios pažangos mano minėtose srityse. Visą šalies ūkio plėtrą teigiamai paveikti labiausiai turėtų socialinio modelio projekte siūlomos darbo santykių ir užimtumo tobulinimo priemonės, skatinančios kokybišką užimtumą.

VEIDAS: Kaip suderinti socialinę apsaugą  su vis prastėjančia demografine padėtimi? Ar vis labiau senstančios visuomenės dirbančiųjų karta pajėgs surinkti lėšų savo tėvų ir senelių pensijoms?

T.M.: Veltui manoma, kad manevruojant įvairiais pensijų sistemos modeliais (einamojo finansavimo, kaupiamasis ir pan.) galima išspręsti šią problemą. Jei bus daug nedirbančių, bet mažai dirbančių žmonių, o jų darbas bus nenašus, negelbės jokie pensijų bei apskritai socialiniai modeliai, pensijos, kaip ir  kitos socialinės išmokos, liks neišvengiamai mažos. Todėl vien socialinės apsaugos priemonėmis šios problemos išspręsti nepavyks.

Kitos išeities, kaip dirbančiosios visuomenės dalies produktyvumo didinimas, nėra. To reikėtų siekti bent dviem susijusiais  būdais. Pirma, dirbančiųjų darbo našumas turi būti didesnis, antra, didesnė visuomenės dalis turi ilgiau ir stabiliau likti darbo rinkoje, jei gyvensime ilgiau.

Didesnį dirbančiųjų darbo našumą užtikrins aukštesnės technologijos, visą gyvenimą trunkantis mokymasis įvaldyti vis naujas technologijas, moderni ūkio plėtra, pažangesni darbo santykiai.

Ilgesnis ir stabilesnis buvimas darbo rinkoje pasiekiamas tinkamai įgyvendinant įvairiausias priemones. Tai priemonės užimtumui didinti bei nedarbui mažinti, lanksti sauga darbe. Tai gera šeimos ir darbo pareigų derinimo politika, kuri leistų abiem tėvams auginti vaikus, nepasitraukiant iš darbo rinkos, neprarandant profesinių įgūdžių ir karjeros ambicijų. Kartu tokia politika leistų didėti gimstamumui ir gerintų demografinę padėtį. Tai ir neišvengiamas pensinio amžiaus vėlinimas, siejant jį su didėjančia tikėtina gyvenimo trukme (norime ilgiau gyventi – teks ir ilgiau dirbti).

Pensijos amžiaus vėlinimas negali būti įgyvendinamas vien mechaniškai. Jį turi lydėti vyresnio amžiaus žmonėms pritaikytos mokymosi visą gyvenimą priemonės. Taip pat reikalingas naujas darbo bei pensijos derinimas, leidžiantis, kur įmanoma, įgyvendinti laipsnišką išėjimą į pensiją, kai vyresnis žmogus gauna dalį pensijos, o dalį dienos dirba, galbūt pavaduodamas jaunesnį kolegą, tuo metu prižiūrintį vaikus. Taip užtikrintume kartų patirties perimamumą, panaudotume vyresniųjų patirtį ir sudarytume sąlygas jaunimui derinti darbą ir šeimos pareigas.

Ta proga verta dar kartą paneigti paplitusį mitą, kad vyresnieji užima jaunimo darbo vietas. ES šalių duomenys rodo, kad tose šalyse, kuriose didelis vyresniųjų užimtumas, mažas ir jaunimo nedarbas. Ir priešingai – kur menkas vyresniųjų užimtumas, ten ir jaunimas neranda darbo.

Šiemet „Sodros“ biudžeto pajamos didesnės nei pernai, tačiau skola jau perkopė 10,5 mlrd. Lt ribą ir kitąmet dar augs. O tai ir signalizuoja, kad artimiausius trejus metus pensijos ir dauguma kitų socialinių išmokų mūsų šalyje nedidės.

Vertinant mūsų “Sodros” finansinius srautus apima jausmas, kad dėl prastų demografinių tendencijų mūsų valstybė nepajėgi išlaikyti ir finansuoti dabartinės socialinės apsaugos sistemos. O ateityje padėtis bus tik dar blogesnė.
„Lietuvoje sukurta socialinės apsaugos sistema niekuo ne blogesnė už daugelio ES šalių. Tiesa, finansuojama ji nepalyginamai mažiau, bet tai jau ne socialinės apsaugos, o visos Lietuvos valstybės, šešėlinės ekonomikos dalies įveikimo problema“, – paaiškina socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis.
„Apmaudu, bet „Sodros“ reformos šią kadenciją nesulauksime, o tai reiškia, kad artimiausiu laiku galime prognozuoti santykinį pensijų mažėjimą. Kitaip tariant, pensijos nesikeis, bet dėl infliacijos už jas visko mažiau bus galima nusipirkti“, – dėsto buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys.
Kaip beprecedentį įvykį jis mini ir tai, kad pirmą kartą valstybės biudžeto svarstymo istorijoje Seimas pasiūlė pataisyti „Sodros“ biudžetą iš esmės, nes matė, jog „Sodrai“ užkrauta funkcijų, kurios turi būti finansuojamos iš valstybės biudžeto. „Kalbu apie Darbo biržos finansavimą, ant „Sodros“ užkrautą palūkanų mokėjimą už neva padarytus valstybinio socialinio draudimo įsiskolinimus, taip pat atsisakymą kompensuoti „Sodrai“ pervedimus į privačius kaupiamuosius fondus, – kritikuoja R.J.Dagys. – Tačiau į Seimo siūlymus atsižvelgta minimaliai: visos anksčiau išvardytos funkcijos „Sodrai“ paliktos, o 12 mlrd. Lt sudarantis biudžetas padidintas vos 400 tūkst. Lt, bet juk tai grašiai.”
O štai Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas atremia, kad „Sodros“ biudžetas bus subalansuotas, kai dalis pensijos bus mokama iš valstybės, o dalis – iš socialinio draudimo biudžeto. Tiesa, kada tai bus, neįvardijama, o 2014-aisiais, jo teigimu, teks susitaikyti su milijardiniu kitų metų „Sodros“ deficitu dėl kryptingos perspektyvos, kad 2015-aisiais įsivestume eurą.
T.Medaiskis kaip neigiamai pensijų ir visos „Sodros“ sistemą veikiantį veiksnį mini dar ir šešėlinės veiklos įsigalėjimą Lietuvoje. Akademikas tikina, kad pensijų sistemos finansavimas šalyje net ir geriausiais laikais nesiekė Europos Sąjungos vidurkio, o norint bent kiek sumažinti „Sodros“ biudžeto deficitą, kuris kitąmet sieks 9 mlrd. Lt, būtina imtis drastiškų priemonių.

Amortizuoti finansinę duobę

Pasaulinė praktika rodo, kad ir dosnesnę socialinės apsaugos sistemą turinčių valstybių gyventojai senatvei taupyti ima iškart po universiteto baigimo.
Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, tai išties protingiausias kelias, leidžiantis pasirūpinti bent pensijos dalimi: „Nenorėdami atsidurti prie suskilusios geldos, net ir tuo atveju, kai valstybė imasi įgyvendinti savo įsipareigojimus (tai nebūtinai reiškia, kad jie bus įgyvendinti žmonėms priimtinu būdu ir garantuos pragyvenimo standartą. Juk gali nutikti ir taip, jog bazinės pensijos lygis bus toks žemas, kad žmonės, nesukaupę savo santaupų, pateks į labai apverktiną padėtį), žmonės visada turi galimybę kaupti patys. Taigi net ir vyresniems piliečiams patartina atidėti po keletą litų per investavimo fondus ar tuo pačiu konservatyviu būdu – tai leis sušvelninti finansinę duobę, kuri neišvengiamai atsiranda išėjus į pensiją.“
Paklaustas, ko reikia, kad “Sodros“ aruodai tuštėtų ne taip sparčiai, ekonomistas mini ne visuomet populiarias priemones (viena jų galima vadinti pavėlintą vyrų ir moterų pensinį amžių, kuris iki 2025 m. pasieks 65 metų ribą). Tačiau ir tai nebus riba: tolesnėje ateityje žmonės į pensiją eis 67-erių ar net 70 metų.
Ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei pensinio amžiaus vėlinimas, politikės ir sociologės Giedrės Purvaneckienės manymu, neišvengiamas: „Moksliniai tyrimai įrodo, kad, palyginti su ankstesnėmis kartomis, dabar žmonės tokias pat protines ir fizines galias išlaiko dešimčia metų ilgiau. Jau vien todėl žmogus gali ilgiau dirbti ir gyventi aktyvų gyvenimą. Kitas dalykas – socialiai aktyvus žmogus jaučiasi reikalingas ir gyvena geriau nei tas, kuris jau išėjęs į pensiją.“
Sociologė neabejoja, kad jei tik valstybė perimtų bazinės pensijos mokėjimą, o „Sodros“ pensija liktų tokia pati, galima būtų tikėtis pensijos padidėjimo: neatsiliktume nuo latvių ir estų, o gal ir pralenktume juos.
Tačiau G.Nausėda sako, kad bent jau kol kas galvoti apie pensijų didėjimą ankstoka, juolab kad kiti metai gali būti gana sudėtingi, mat pastaruoju metu prarandame ekonomikos augimo greitį.
Taigi bent jau kol kas, „Veido“ kalbintų pašnekovų teigimu, Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės kalbos apie per krizę sumažintų pensijų kompensavimą gerokai per ankstyvos. Kitų metų biudžetas suprojektuotas, o kol jame neatsiras didesnių viršplaninų pajamų, tikėtis pensijų kompensavimo būtų naivu.
Primename, kad Konstitucinis Teismas yra priėmęs nutarimą, kad valdžia turi kompensuoti sumažintas pensijas, o neišmokėtos dalies pensijų kompensavimą Vyriausybė ketino pradėti 2014 m. Bet tai nėra realu, o jei kompensavimas ir bus pradėtas, išmokėta bus tik labai nedidelė dalis.
T.Medaiskis mano, kad pensijų kompensavimas dar ir pavojingas, nes griauna pensijos dydžio ir dirbančiųjų uždarbio ryšį: „Būtent tai ir stumia mus į tokią pensijų sistemą, kuriai esant dirbančiųjų uždarbis ir gyvenimo lygis kyla, o pensininkų – ne.“
Sociologas neabejoja, kad būtent dėl per krizę sumažintų atlyginimų pensijos tų žmonių, kurie išėjo į pensiją nuo 2012 m. ir eis vėliau, bus atitinkamai mažesnės (tą efektą dar sustiprina ne visai vykusi naujoji pensijų skaičiavimo tvarka). Taigi šiuo atveju tampa nebeaišku, kas tiems žmonėms kompensuos dalies pensijos praradimą, ir ne kelerius metus, o iki gyvos galvos.

Atvirai tyčiotis iš milijono kaupiančiųjų – tuo šiuo metu užsiima grupelė Seimo narių, vadovaujamų Ministro Pirmininko patarėjo S.Jakeliūno, siūlančių dar kartą reformuoti šiuo metu reformuojamą privataus pensijų kaupimo sistemą.
Ta pati grupelė Seimo narių surengė konferenciją, kurią galima būtų pavadinti konferencija privataus kaupimo „sunaikinimo“ klausimais. Tendencingai buvo pasirinktas Lenkijos pavyzdys, tačiau buvo visiškai neanalizuoti kitų šalių, tokių kaip Estija pavyzdžiai, kuriose pensijų kaupimas vyksta sėkmingai, dalyviams prisidedant savo lėšomis, valstybei kompensuojant visus praradimus krizės laikotarpiu ir skatinant pensijų fondų investicijas į vietos ekonomiką. Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacija bandė šiai konferencijai siūlyti savo pranešėjus, tam, kad parodyti abi problemos puses, bet tokia iniciatyva buvo atmesta kaip nepriimtina.
Kaip pasityčiojimas ir nepagarba valstybei bei Konstitucijai vis garsiau skamba siūlymai nacionalizuoti pensijų fondus, nors Konstitucinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad pensijų fondų lėšos yra asmeninė žmogaus nuosavybė.
Vykdant reformą, matomai buvo tikėtasi, kad didesnė dalis žmonių stabdys kaupimą, tuo išreikšdami nepasitikėjimą pensijų fondais. Deja, reformos statistika rodo priešingą tendenciją – iš daugiau nei 1 mln. 103 tūkstančių kaupiančiųjų stabdyti kaupimą valią pareiškė tik 0,9 proc. dalyvių. Visi likę išreiškė pasitikėjimą jau veikiančia pensijų kaupimo sistema, o ženkli visų dalyvaujančių dalis – 272,5 tūkst. jau sutiko prie kaupimo prisidėti savo lėšomis. Jei įvertinsime, kad šiuo metu dirbančių ir mokančių mokesčius iš 1 mln. 103 tūkst. dalyvių yra apie 700 tūkst. – tokiu atveju savanoriškai prisidėti prie kaupimo išreiškė norą beveik 40 proc. visų kaupiančiųjų, tiesa, nežinodami, kad jų sprendimas vėl bus kvestionuojamas, o ateitis – griaunama.
Iš politikų lūpų pasigirsta nuomonių, kad didžioji dalis dalyvių yra neapsisprendę. Ar tikrai? Ar galima tuos dalyvius, kurie liko kaupti „minimaliai“, gaunant tik įmokas iš „Sodros“ vadinti neapsisprendusiais? Jie jau apsisprendė likti privačiame pensijų kaupime. Iš mūsų darbo su dalyviais praktikos galime patvirtinti ir tik apgailestauti, kad kai kurie priėmė sprendimą kaupti minimaliai, nes nepasitiki valstybe. Kiti taip nusprendė dėl ekonominių priežasčių, treti – vis dar laukia, ir galimai apsispręs iki lapkričio 30 d. Jiems būtų daug lengviau priimti vieną svarbiausių sprendimų savo gyvenime, jei ne neramumai Seime, politikų trumparegiškumas bei aiškiai demonstruojama nepagarba piliečiams.
Nesenai išreikštas siūlymas, kad gyventojai uždirbantys iki 2000 lt turėtų pasitraukti iš pensijų fondų. Bet ar tai tiesa?  Skatinamąją įmoką mokant nuo vidutinio darbo užmokesčio, kuris šiuo metu siekia 2253 lt, būtent mažiau uždirbantiems asmenims labiausiai apsimoka dalyvauti pensijų kaupime, nes valstybės skatinamoji įmoka yra lygi ar net viršija dalyvio savarankiškai į pensijų fondus įmokamą sumą. Be to, tarp mažiau uždirbančių yra jauni dalyviai, kurie ateityje gali gauti pajamas, žymiai didesnes nei vidutinis atlyginimas. Kaip bus su jais? Kas kompensuos jų prarastas ir nesukauptas pensijų lėšas?
Pasigirsta teiginių, kad vyresniems žmonėms yra mažesnė galimybė sukaupti didesnes sumas, todėl jiems taip pat reikėtų „grįžti į Sodrą“. Vienintelė tiesa  – taip, dėl amžiaus šių dalyvių kaupimo laikotarpis trumpas,  tačiau jau dabar pensijų išmokų statistika rodo, kad sukauptos sumos gerokai viršija netektį dėl „Sodros“ pensijos sumažėjimo. Panagrinėkime, kad ir plačiai nuskambėjusį pavyzdį, kas geriau – 7000 lt sukaupti pensijų fonde ar 32 lt didesnė „Sodros“ pensiją? Paskaičiuokime, koks būtų anuiteto dydis pagal Lietuvos banko skelbiamas bazinių anuitetų lenteles – 62 m. žmogus, sukaupęs 7000 lt iš pensijų fondų gautų 39,5 lt – arba net 23 proc. didesnę išmoką nei pensijos sumažėjimas iš „Sodros“. Atrodytų, ar svarbūs tie 7 lt? Bet paskaičiuokime, kas būtų, jei pensijų fondų sąskaitoje būtų sukaupta 100 tūkst. ar net 200 tūkst.? Koks tada būtų skirtumas ir jo įtaka žmogaus gyvenimo kokybei?
Tai, kas šiuo metu  vyksta pensijų kaupime rodo, kad pasitikėti valstybe neįmanoma. Deja, tai ne vienintelė sritis. Kaip rodo Chevron istorija, prasidėjus rimtiems darbams, keičiamos sąlygos ir taisyklės. Kalbame apie investuotojų pritraukimą, bet tokiu elgesiu tik atbaidom investuotojus. Valdymo bendrovės, kurios valdo pensijų fondus, nebūtų nei viena pradėjusi veiklos, jei būtų žinoję apie politinės valios nestabilumą. Šiuo metu daug kalbama apie neišvystytą anuitetų rinką (joje veikia tik viena bendrovė), tačiau kokia solidi finansų įmonė norės investuoti, ateiti į rinką, kai  valstybėje visiška anarchija, sistema kiekvienais metais „draskoma“ ir perdaroma.
Labai gaila, kad milijonui dirbančiųjų, kurie moka mokesčius ir išlaiko politikus, tenka kentėti tokias patyčias dėl savo pensijos ir  sukaupto turto. Tikiuosi ir viliuosi, kad jie aktyviai gins savo interesus, o sekančiuose rinkimuose  jie įvertins, kuriuos politikus rinkti į „Seimą“ ir kam patikėti savo pačių ateitį. Taip pat tikiuosi, kad valstybės institucijos, tokios kaip Lietuvos bankas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kurie, dar visai nesenai pateikę skaičiavimus ir vertinimus, įrodę naujosios reformos naudą tiek žmonėms tiek valstybei ilgalaikiu laikotarpiu, aktyviai, drąsiai reikš savo nuomonę ir gins dalyvių interesus bei stabilią visos Lietuvos ekonominę ateitį.

Norint suprasti, kad kartų solidarumu paremta pensijų sistema artėja prie rimtos krizės, didelio proto nereikia. Kuo daugiau jaunų darbuotojų palieka šalį ir kuo daugiau pensininkų turi išlaikyti vienas aktyvus darbuotojas, tuo problemiškesnis tokios sistemos darbas.

Debatai dėl pensininkų ateities labai aršūs visame pasaulyje, ne išimtis ir Lietuva. Šiuo atveju mūsų krašte žibalo į ugnį įpila ir prievolė dar kartą apsispręsti dėl naujosios pensijų kaupimo tvarkos.
Nors iš pirmo žvilgsnio tie ginčai labai techniški ir, atrodo, reikalauja rimtų finansinių žinių, vis dėlto pati problema labai paprasta ir visi galimi atsakymai slypi tiesiog gamyboje. Kiekvienais metais valstybė pagamina tam tikrą produkto kiekį (vadinamąjį BVP), jis turi būti paskirstytas tarp aktyvių jį tuo metu kuriančių darbuotojų ir pensininkų, kurie daugiausia jį vartoja. Jei ši esminė tiesa debatuose nebus pamiršta, tai nebus sudėtinga suvokti laukiančius iššūkius ir neišvengiamus bet kurios pensijų sistemos kompromisus.
Vykstanti pensijų reforma numato valstybės remiamų asmeninių pensijų fondų formavimą. Ką tai reiškia? Klasikinė kartų solidarumu paremta sistema pensininkams siūlo besąlygiškai reikalauti savo dalies iš dirbančių asmenų, kurių “Sodrai” mokamų mokesčių dalis daugiausia formuoja esamų pensininkų pajamas. Kita alternatyva – dalies lėšų kaupimas privačiuose fonduose – reiškia, kad šiuo atveju reikalavimas išmokėti būsimas pajamas tenka kapitalui, kuris pasirodo sąskaitoje sukauptų akcijų ir/ar obligacijų pavidalu. Kitaip tariant, kartų solidarumas ir pensijų kaupimas privačiose sąskaitose tiesiog nurodo du skirtingus pagaminto pyrago dalijimo variantus.
Deja, dalis privačių pensijų šalininkų, kalbėdami apie tokį pensijos kaupimo būdą, kalba taip, tarsi kažkokiu nepaaiškinamu būdu įmanomi nemokami pietūs. Tikrai girdėjote tokių gudročių aiškinimų, kad jei Lietuvos gyventojai galėtų už savo pensijoms skirtas lėšas prisipirkti akcijų ir obligacijų, o ne išdalyti tuos pinigus esamiems pensininkams, jie galėtų susikurti puikią, „orią“ (kad ir ką tai reikštų) senatvę. Klausimo, o kas turėtų mokėti pensijas dabartiniams pensininkams, vengiama, nors patylomis, matyt, tikimasi, kad valstybė iki to laiko, kol perėjimas bus baigtas, skolinsis.
Kita alternatyva – didesni mokesčiai, vadinasi, sumažintas dirbančių asmenų vartojimas – juk vis tiek prislėgtų esamus darbuotojus, taigi nutylint nemalonų klausimą lyg ir tikimasi didesnių mokesčių, reikalingų skoloms dengti, naštą permesti būsimoms kartoms.
Tokia „nemokamų“ pietų, kurių, deja, ekonomikoje nebūna, vizija remiasi keletu klaidingų ir klaidinančių argumentų. Pirma rimta klaida – įsitikinimas, kad akcijų ir obligacijų portfelis yra tarsi kažkokia gėrybių sankaupa, kuri kažkur guli ir laukia, kol būsimi pensininkai ateis iš jos pasisemti. Nors visi esame įpratę manyti, kad sukauptą finansinį turtą (taip pat ir tą, kuris susiformavo privačiame pensijų fonde) panorėję galime parduoti ir gauti už jį grynųjų, reikalingų prekėms ir paslaugoms įsigyti, vis dėlto tai bus neįmanoma, jeigu tai tuo pat metu bandys padaryti daugybė žmonių. Jei daug senjorų vienu metu bandys išgryninti savo finansinį turtą ir įsigyti reikalingų prekių, jie tuoj pat pamatys, kad gauna gerokai mažiau, nei tikėjosi. Tiesiog duodami vyresniems žmonėms daugiau virtualių popieriaus lapelių (daugiau akcijų ir obligacijų) negalime garantuoti, kad ateityje jų poreikiams tenkinti bus sukurta ir daugiau produkto, taigi pajamų.
Nors ir sunkiau apčiuopiama, tokia pat rimta klaida yra ir bandymas įmokas į privačius pensijų fondus pateikti kaip nacionalines santaupas, kurios ateityje turėtų padėti generuoti didesnį produktą. Panašia klaidinga prielaida, tikėtina, remiasi ir Seimo konservatorių bandymas įpareigoti privačius pensijų fondus dalį turimo kapitalo investuoti į Lietuvoje registruotų įmonių akcijas. Vis dėlto ir šiuo atveju esmė nesikeičia: akcijos ir obligacijos yra tik popieriukai (arba įrašai kompiuterių smegenyse). Šie vertybiniai popieriai kalba tik apie teises į atitinkamą dalį gamybinio turto, bet patys tikrai nėra gamybinis turtas.
Bet kuriuo istorijos momentu padidinti nacionalines santaupas galima tik vienu būdu: sumažinus einamąjį nacionalinį vartojimą, taip didesnę nacijos produkto dalį paverčiant gamybiniu turtu, dėl ko ateityje ir galėtų padidėti gamyba. Ar įmokos į pensijų fondus virs nacionalinėmis pajamomis, priklauso tik nuo to, kaip tos įmokos bus finansuojamos. Tarkime, jei žmonės arba Vyriausybė naujus pensijų fondus formuos iš skolintų lėšų, tai galiausiai nacionalinis taupymas tik labiau susitrauks. Norint pensijomis padidinti taupymo lygį reikia, kad arba dirbantys žmonės kasmet atidėtų didesnę savo pajamų dalį, arba dabartiniai pensininkai sutiktų gauti mažesnes išmokas. Nemokamų pietų, deja, nėra.
Vertinant iš makroekonominės perspektyvos esminis klausimas yra ne kas – “Sodra” ar privatūs pensijų fondai ateityje finansuos būsimų senjorų vartojimą, tačiau kas (pensininkai ar dirbantieji) sumažins savo vartojimą, taip ruošdamiesi senatvei. Jei dabar taupymo lygis nepadidės, tai produkto padalijimas tarp dirbančiųjų ir pensininkų ir ateityje bus ne mažiau sudėtingas, nesvarbu, ar kaupsime privačiuose fonduose, ar remsimės kartų solidarumo sistema.
Kalbos apie tai, kad pasitelkę vertybinius popierius savo demografines problemas galime permesti tolimų kraštų, kuriuose vis dar gimsta daug vaikų, ekonomikai, irgi ne itin pagrįstos. Augančios ekonomikos kraštuose vis akivaizdesni tie patys visuomenės senėjimo klausimai, kurie kamuoja ir senąsias išsivysčiusias šalis, o pasikliauti nestabilia Afrika gali, matyt, tik nepataisomi optimistai.
Grėsmingai aštrėjanti pensijų krizė yra viena sudėtingiausių problemų, su kuriomis susiduria viso pasaulio politikai. Vis dėlto, kad ir kaip žiūrėsi, esminė problema nėra tokia jau klampi ir nesuvokiama. Visokius visų biudžetų apribojimus nustato šalyje sukurto produkto apimtys, nepaisant to, kiek vertybinių popierių ar kokių kitų socialinio draudimo balų sukaupta. Jei gamyba neauga, šalis savo senjorams negali duoti daugiau, neatimdama iš darbuotojų.
Pagrindinis dalykas, kurį privalu prisiminti, kad visada reikia remtis ne turtu, ir juolab ne finansiniu turtu, kuriam priklauso pensijų fonduose sukauptos lėšos. Galų gale nesvarbu, ar tai mums patinka, ar ne, remtis tenka ir reikia tik visuomene.

Grėsmingai aštrėjanti pensijų krizė yra viena sudėtingiausių problemų, su kuriomis susiduria viso pasaulio politikai.

Liūdna, bet Lietuvoje dabartinių pensininkų interesai priešinami su būsimų pensininkų interesais.

Paskutiniame posėdyje kadenciją baigiantis Seimas priėmė pensijų kaupimo sistemą keičiantį įstatymą. Jo esmė – palikti „laikinai“ dėl krizės sumažintą pensijų kaupimo įmokos tarifą ties 2 proc., o norintiems vėl kaupti deramu mastu įvesti prievolę papildomai mokėti iš savo kišenės ir už tai skirti subsidiją iš valstybės biudžeto.
Tai yra kaupimo numarinimas, nes dauguma gyventojų neturės atliekamų lėšų, kurias galėtų skirti kaupimui, todėl jie vėl taps priklausomi nuo „Sodros“. Dabartinių pensininkų interesai priešinami su būsimų pensininkų interesais. O ar gali gerovės valstybėje jų interesai veikti bendra kryptimi? Pažvelkime į visa tai platesniame kontekste.
Norint suprasti šio sprendimo reikšmę, reikėtų grįžti prie pensijų kaupimo reformos ištakų. Suvokęs realias grėsmes, kurios dėl prastėjančios demografijos kyla „Sodros“ sistemai, 2002 m. pabaigoje Seimas įteisino pensijų kaupimą. Pagal numatytą modelį, pensijai kaupiantiems gyventojams „Sodra“ mokės mažesnę papildomą pensijos dalį. Kuo daugiau lėšų skiriama kaupimui, tuo mažesnė „Sodros“ pensija, tuo mažesnė „Sodrai“ tenkanti finansinė našta. Kai iki krizės kaupimui buvo pervedama 5,5 proc. gyventojo draudžiamųjų pajamų, papildoma „Sodros“ pensijos dalis už tuos metus mažinama 59 proc. O už 2012 m., kai kaupimui skiriama vos 1,5 proc., papildoma „Sodros“ pensijos dalis mažės tik 16 proc. Taigi dėl sumažintų pensijų kaupimo įmokų „Sodra“ pasmerkiama nuolatiniam išlaidų didėjimui ateityje.
Kad kiekvienam taptų aiškiau, kuo ne pagal pajėgumus didėjančios „Sodros“ išlaidos, kurias galiausiai teks mažinti, pavojingos Lietuvai, prisiminkime lapkričio viduryje ES šalyse vykusius protestus prieš viešųjų išlaidų mažinimą. Trumpam nusikėlę į Portugaliją, Ispaniją ar Italiją išvysime tikras riaušes. Graikijoje Molotovo kokteliai jau seniai ne naujiena. Dėl ko jie skraidė pastarąjį kartą? Dėl to, kad tūkstantį eurų per mėnesį siekiančios pensijos bus mažinamos 5 proc.
Per ES nuvilniję protestai žymi gerovės valstybės sutemas, kurios ir toliau bus lydimos neramumų, susvetimėjimo, prievartos bei nesantaikos. Gerovės valstybėje tik jos įkūrimas yra džiaugsmingas ir taikus, kai naujų pašalpų ir pensijų gavėjai mėgaujasi staiga atsiradusiomis išmokomis.
Iškalbingas gerovės valstybės pradžios ir pabaigos palyginimas su silpniausių visuomenės narių įsodinimu į vežimą, kurį tempia stiprieji. Gerovės valstybės pradžioje į vežimą sulipa tik maža visuomenės dalis, o jį tempia didžioji dalis visuomenės, užtat gerovės valstybės pabaigoje mažėjantis skaičius produktyvių žmonių tempia vis daugiau susėdusiųjų į vežimą. Būtent tai turime Lietuvoje, kurioje užimtųjų privačiame sektoriuje skaičius per 2008–2011 m. sumažėjo penktadaliu ir praėjusių metu pabaigoje sudarė vos 30 proc. gyventojų.
Gerovės valstybės pabaiga bus skausminga, nes produktyvios visuomenės dalies teisės į jų pajamas tarytum nublanksta prieš išmokų gavėjų „teises“ į paskirtas išmokas. Konstitucinis Teismas nutaria, kad „Sodros“ pensijų mažinimas gali būti tik laikinas ir kompensuojamas. Tiesa, nepasakoma, iš ko tai daryti, jeigu žmonės nebeuždirba tiek, kiek anksčiau, o „Sodros“ skola viršija 11 mlrd. Lt. Kai kurie socialinių išmokų gavėjai, paprašyti padirbėti visuomenės labui, ne tik kad atsisako „vergauti už pašalpas“, bet dar ir akiplėšiškai bylinėjasi su pašalpų mokėjimą nutraukusia savivaldybe.
Gerovės valstybės tikslas – padėti silpniesiems visuomenės nariams, bet ar normalu, kad silpnųjų ir stipriųjų santykis nuolatos mažėja stipriųjų nenaudai? Kad galiausiai silpnaisiais tampa nebe silpnieji, o dauguma visuomenės?
Gyvename gerovės valstybėje, kuri pagal įstatymo raidę mus aprūpina plačiomis socialinėmis garantijomis, tačiau iš tikrųjų šis aprūpinimas vis labiau braška. Kaip kitaip pavadinti tai, kad šiemet nuo spalio 31 d. visos „Sodros“ išmokos žmonėms mokamos iš skolintų lėšų? Juk „Sodros“ deficitas sudaro net šeštadalį jos išlaidų, tad 62 dienas per metus „Sodra“ viską moka iš skolos, nors neturima tam realaus šaltinio ir tikimasi, kad tai apmokės ateities kartos.
Dar vienas iliustratyvus pavyzdys, nurodantis gerovės valstybės griūtį: Lietuvoje tik 14 proc. gyventojų tiki, kad gaudami „Sodros“ pensiją sugebės patenkinti savo poreikius. Ironiška, tačiau net ir ateiviais tiki dvigubai daugiau gyventojų! (33 proc.)
Galima būtų prieštarauti, kad Lietuva nėra tokia gerovės valstybė kaip Skandinavijos šalys, tačiau pagal įstatymą valstybė mus aprūpina ir pensijomis, ir nemokamu švietimu, ir gydymu, ir dar kitomis paslaugomis. Tai, kad tas aprūpinimas yra skurdus ir neefektyvus, dar nereiškia, jog nesame gerovės valstybė, vertinant pagal valdžios funkcijas.
Kas bendro tarp gerovės valstybės braškėjimo ir pensijų kaupimo? Kaupimas suteikia žmonėms alternatyvą gelbėjantis nuo gerovės valstybės griūties. Nuosavybe pagrįstos sukauptos lėšos mažina žmonių priklausomybę nuo „Sodros“. „Sodros“ pensija nebėra vienintelis pensininko finansinis šaltinis. Paskirstę riziką tarp skirtingų senatvės aprūpinimo formų, žmonės labiau apsisaugoja. Ilguoju laikotarpiu tai yra ne našta, o pagalba „Sodrai“.
Galima nemėgti pensijų fondų, tačiau jie – tik vienas būdų, leidžiančių sukaupti lėšų. Jeigu nepatinka pensijų fondai, politikai gali tiesiog mažinti „Sodros“ mokestį ir leisti gyventojams susirasti jiems priimtinesnį būdą atidėti. Svarbiausia, kad gyventojai senatvėje turėtų daugiau finansinių šaltinių.
Tai, kad pensijų kaupimo reformą įgyvendino socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė, tik parodo, jog tai ne ideologinis dalykas. Juk kalbame apie valstybės išlikimą. Socialinė sistema yra vienas valstybės pagrindų, o jeigu ji netvari, praskolinta ir tarsi tiksinti bomba, tuomet jos sprogimas bus skausmingas visiems gyventojams. Graikijos gerovės valstybės sprogimas tik patvirtina tokio įvykio grėsmę demokratijai.
Tvirta yra ta valstybė, kurios piliečiai sugeba tvirtai stovėti ant savo kojų. Jeigu vis daugiau žmonių išlaikomi valstybės, t.y. likusių visuomenės narių, tokia valstybė pasmerkiama silpnėjimui. Solidarumas svarbu, tačiau situacija, kai mažiau nei trečdalis žmonių prievartine tvarka solidarizuojasi su kitais dviem trečdaliais, yra nebe solidari, o sukurianti vis didesnę naštą ir nestabilumą.
Prisiminkime, kad pradėti kurti gerovės valstybę labai lengva, o jos neišvengiama griūtis yra itin skausminga. Jeigu nenorime sulaukti įsisiūbuojančių riaušių ir neramumų, turime leisti žmonėms palengva mažinti savo priklausomybę nuo vieno šaltinio, turime leisti jiems patiems pasirūpinti savimi ir kaupti savo ateičiai, o ne sodinti visus būsimus pensininkus į vieną vežimą, kurio būsimi dirbantieji nebepatrauks.

Klaidinga informacija apie „Sodros“ skolą

Savaitraštyje „Veidas“ (2012-11-26, Nr. 48, p. 31) spausdinamas Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertės Kaetanos Leontjevos straipsnis „Pensijų kaupimas: pagalba ar našta „Sodrai“?

Jame rašoma: „<…> „Sodros“ skola viršija 11 mlrd. Lt“.

Šis teiginys yra klaidingas ir neatitinka tikrovės. Naujausiais duomenimis, šių metų spalio pabaigoje „Sodros“ skola sudarė 9,322 mlrd. Lt.

Straipsnyje taip pat rašoma: „<…> šiemet nuo spalio 31 d. visos „Sodros“ išmokos žmonėms mokamos iš skolintų lėšų“, „Sodros“ deficitas sudaro net šeštadalį jos išlaidų, tad 62 dienas per metus „Sodra“ moka iš skolos“.

Šie teiginiai klaidinantys ir netikslūs.

Pirma, einamųjų metų „Sodros“ deficitas planuojamas pamėnesiui, o jam padengti skolinamasi ne metų pabaigoje, o reguliariai visus metus.

Antra, šiemet iki spalio pabaigos „Sodros“ deficitas buvo 1 mlrd. 844 mln. litų ir sudarė 16,48 proc. visų išlaidų, kurios baigiantis spaliui buvo 11 mlrd. 185,5 mln. litų. Taigi, kad sudarytų „šeštadalį išlaidų“, deficitas turėjo būti apie 20,1 mln. litų didesnis, nei faktiškai buvo.

Taip pat atkreiptume dėmesį, kad metai turi 365 arba 366 dienas, taigi net ir keliamųjų metų šeštadalis būtų 61 diena, o ne 62.

Kaimyninėse šalyse sėkmingai veikianti antros pakopos pensijų kaupimo sistema Lietuvoje gali patirti fiasko.

Maždaug milijonui Lietuvos gyventojų, dalyvaujančių antros pakopos privačiuose pensijų fonduose, pirmą kartą gali atsirasti galimybė to atsisakyti ir pasikliauti tik valstybine pensijų draudimo sistema – toks siūlymas svarstomas Seime. Prognozės, kiek iš to 1,1 milijono pasinaudotų tokia galimybe, skiriasi: privačių pensijų fondų atstovai drąsinasi, kad ne daugiau kaip 1 proc., o jų oponentai – kad daugiau kaip pusė.
Patikėjusieji privačių draudimo fondų pranašumais šiandien jaučiasi dvigubai apgauti. Valstybė netesi pažadų ir vietoj žadėtų 5,5 proc. „Sodra“ į privačius fondus perveda vos 1,5 proc. įmokų. Tačiau ir šių sumų pensijų fondai nesugeba pelningai investuoti: fondų investicinių portfelių vertė, palyginti su „Sodros“ jiems pervesta suma, padidėjo 5 proc., o „Sodros“ mokama senatvės pensija daugiau nei dvigubai didesnė nuo 2003 m., kai pradėjo veikti antros pakopos pensijų draudimo sistema. Žinoma, tokį pensijų šuolį lėmė anaiptol ne efektyvus valstybinės socialinės draudimo sistemos darbas, bet politiniai sprendimai, tačiau skaičiai daug sakantys.
Tad kas geriau: pasikliauti tik prasiskolinusia valstybine „Sodra“ ar rizikuoti kad ir nelabai efektyviai mūsų pinigus investuojančiais privačiais pensijų fondais?

Beveik keturiskart mažesnės įmokos – konstituciškos
Senstančioje visuomenėje vien solidarumo principu paremta pensijų sistema negali senjorams garantuoti solidesnių sumų. Todėl prieš devynerius metus ir sukurta antra pensijų pakopa, kai dalis įmokų, mokamų valstybiniam socialiniam draudimui, nukreipiama į dirbančiųjų asmeninę pensijų sąskaitą privačiuose pensijų fonduose, kurie juos investuoja. Žadėta ir tebežadama, kad taip pensiją galima padidinti apie 20 proc.
Tačiau pensijų fondų turto didėjimas minimalus. Priežastys mažiausiai dvi: pirma, valstybė sumažino įmokas į privačius fondus, antra, jie nesugebėjo sėkmingai investuoti. Dėl abiejų šių praradimų kaltinama krizė, tačiau didelių pokyčių nežada ir prasidėjęs ūkio atsigavimas.
Valstybė neplanuoja sugrąžinti žadėto įmokų dydžio. Nuo 2004 iki 2008 m. į pensijų fondus pervedama dirbančiojo draudžiamųjų pajamų dalis didėjo nuo 2,5 iki 5,5 proc., bet ištikus krizei 2008 m. sumenko iki 3 proc., paskui iki 2 proc., o šiais metais – iki 1,5 proc. Tačiau nepaisant 3,7 karto sumažėjusio procento, birželį Konstitucinis Teismas nusprendė, kad tai nepažeidžia Konstitucijos. „Konstitucinio Teismo nutarimas nieko konkretaus neįpareigoja keisti“, – pabrėžia Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Dagys.
LAWIN finansų ir mokesčių praktikos grupės partneris Giedrius Stasevičius Konstitucinio Teismo verdikte įskaitė daugiau. „Jokia teisinė ar ekonominė sistema negali tiksliai įvardyti pensijos dydžio po keleto dešimtmečių (tai priklausys nuo bendros ekonominės padėties, infliacijos ir t.t.), tačiau valstybė turi garantuoti, kad būtų išlaikomos tos bazinės pensijų kaupimo sistemos sąlygos, su kuriomis sutiko kaupti nusprendęs dirbantysis, pasirašydamas pensijų kaupimo sutartį“, – aiškina G.Stasevičius. Pensijų kaupimo sistemos korekcija gali būti laikina ypatingos padėties atveju, bet BVP vėl pradėjus augti, ypač jam grįžus į prieškrizinį lygį, „ypatingoji padėtis“ turi baigtis.
Tačiau parlamentaras R.Dagys aiškina, kad valstybė juk šių pinigų nepasisavino, o tik krizės metais perkėlė iš rizikingesnio kaupiamojo į mažiau rizikingą solidarųjį „Sodros“ pensijų draudimą. Seime svarstoma nauja įmokų schema: „Sodra“ į privačius fondus pervedinėtų 2 proc., patys draudžiamieji prisidėtų tokia pat suma, o valstybė jiems dar primokėtų skatinamąją įmoką.
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Algirdas Sysas kategoriškai prieš tokią pataisą: menkesnių pajamų žmonės papildomai mokėti neturi lėšų, be to, tikėtina, kad didelė jų dalis visai atsisakys dalyvauti antros pakopos pensijų draudimo sistemoje, vadinasi, iš kukliausių pajamų žmonių įmokų būtų “skatinami” turtingesnieji.

Privatūs fondai klientams uždirbo minimaliai
Seime svarstomuose įstatymų projektuose numatyta galimybė kurti ir valstybės administruojamą kaupiamąjį pensijų fondą. Atrodytų, be reikalo, nes seniai įrodyta, kad privatus verslas būna kur kas efektyvesnis. Deja, ne kliento naudai.
„Privatūs pensijų fondai iš principo nėra blogybė, bet jų pelnas neturi būti per daug riebus. Negražu, kai krizės laikotarpiu maždaug trečdaliu krito fondų akcijų vertė, o fondų pelnas labiausiai išaugo. Seniai siūlėme taisyti įstatymus, reglamentuojančius jų veiklą, bet pataisos vilkintos visais būdais“, – apgailestauja R.Dagys.
„Šiuo metu antroje pensijų kaupimo pakopoje sukaupta jau beveik 4,4 mlrd. Lt. Iki šiol Lietuvoje jokioje kitoje srityje nepavyko sukurti tokio mechanizmo, kuris leistų geresniais laikais sukaupti reikšmingas sumas galimoms ateities problemoms spręsti. Tad antroji pensijų pakopos sistema – teigiamas pavyzdys“, – vertina Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka. Vis dėlto jis pripažįsta, kad pensijų fondų rezultatai prastesni, nei buvo galima tikėtis. Dėl to kalta ne tik pasaulinė ekonominė krizė ir nestabilus fondų finansavimas iš „Sodros“, bet ir investicijų valdymo klaidos. Tad Lietuvos bankas šiuo metu diegia naują pensijų fondų priežiūros modelį.
Šiandien 95 proc. antros pakopos pensijų fondų valdomo turto – „Sodros“ pervestos gyventojų įmokos. Tai, kad savo pinigais išlaikėme privačius fondus ir turime praktiškai tą pačią sumą, kurią susimokėjome, sėkminga investicija pavadinti sunku. Tiesa, fondai, teoriškai žadėdami penktadaliu didesnę pensiją, kartu įspėja: „Visa investavimo rizika tenka pensijų fondo dalyviui; praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų – investicijų vertė gali ir kilti, ir kristi, jūs galite atgauti mažiau, nei investavote.“ Sprendimo teisė, žinoma, priklauso žmogui, tačiau už ką mokame investiciniams fondams – už profesionalų patarimą ar už kartą per metus piliečiui atsiunčiamą laišką su neguodžiančiais skaičiais?
Dabar pats pensijų fondo dalyvis turi pasirinkti investicijų riziką. Dauguma pasirinkto fondo nekeičia, kiti dažnai priima emocijomis grįstus sprendimus. “Vienas šios problemos sprendimo būdų – pensijų sistemos reforma, vadovaujantis gyvenimo ciklo koncepcija, tai yra būsimam pensininkui senstant fondas pats mažintų jo sukauptų lėšų investavimo riziką“, – dar vienos Seime svarstomos pataisos esmę aiškina V.Šapoka.

Kaimyninėse šalyse draustis privaloma
Privatūs fondai dėl menkesnės, nei tikėtasi, sėkmės dilgėlėmis nesiplaka. UAB „Danske Capital investicijų valdymas“ generalinis direktorius Darius Kuzmickas pabrėžia, kad pensijų kaupimas – ilgalaikis kelių dešimtmečių procesas, todėl negalima daryti skubotų išvadų po kelerių metų ir pagal pavienius pavyzdžius. Antra, praėję keleri metai – kriziniai, tad tai, kad sunkiausiu laikotarpiu fondai ne prarado, o netgi truputį uždirbo, D.Kuzmicko vertinimu, rodo, jog sistema veikia gerai.
„Danske Capital investicijų valdymas“, išanalizavę kaimyninių šalių antros pakopos pensijų kaupimo fondų rezultatus, padarė išvadą, kad sukauptų lėšų dydis skirtingose šalyse daugiausia priklauso nuo pervedimų į fondus sumų, o ne fondų mokesčių dydžio ar investicinės grąžos. Štai vidutinis statistinis lietuvis antros pakopos pensijų fonde sukaupęs vos 1114 eurų, nors estas – 1815, lenkas – 3373, ir tik latvis mažiau – 1063 eurus.
Bet tarp kaimynių Lietuvoje į antros pakopos pensijų fondus ir pervedama mažiausiai – 1,5 proc. (Estijoje – 6 proc., iš kurių 2 proc. skiria pats kaupiantysis, 4 proc. – valstybė; Latvijoje – 2 proc., Lenkijoje – 2,8 proc.). D.Kuzmickas pabrėžia, kad Lietuvoje ir pensijų fondų mokesčiai palyginti maži: pagrindinis fondus valdančių bendrovių pajamų šaltinis, turto valdymo mokestis, Lietuvoje siekia 0,9, Latvijoje – 1,5, Estijoje – 1,4 proc. klientų sukaupto turto vidutinės metinės vertės, tik Lenkijoje jis mažesnis – 0,5 proc.
„Antros pakopos pensijų kaupimo sistema pasaulyje pripažinta patikimu būdu spręsti senėjančios visuomenės pensijų problemą tose šalyse, kuriose anksčiau egzistavo tik valstybės socialinio draudimo sistema. Estijoje šiuose fonduose dalyvavimas būtinas visiems, gimusiems po 1983 m., Latvijoje – po 1971 m., Lenkijoje – po 1969 m., tik Lietuvoje neprivalomas. O siūlymo leisti žmonėms pasitraukti iš antros pakopos pensijų draudimo nauda ir reikalingumas nėra paremti jokiais tyrimais, skaičiavimais ar moksliniais argumentais. Tai populizmas. Naudos galėtų gauti nebent iki 1 proc. iš milijono dalyvaujančiųjų šioje sistemoje, kurie prie jos prisijungė per vėlai“, – tikina D.Kuzmickas.
Seimo narys A.Sysas privatiems pensijų fondams žada kur kas didesnes netektis. „Daug kas priklausys nuo to, kas turės rašyti prašymą, – išeinantieji iš fondo ar pasiliekantieji. Manau, turėtų rašyti pasiliekantieji, juo labiau jei keisis įmokų dydis. Tada privačiuose fonduose neliktų nė pusės iš milijono. Beje, ir dabar nemaža jų dalis antroje pensijų pakopoje dalyvauja tik popieriuje, nes yra emigravę ar neturi draudžiamųjų pajamų ir už juos „Sodra“ įmokų nemoka“, – pabrėžia Seimo narys.
Kai valdžia vis keičia pensijų fondų žaidimo taisykles, o šie sugeba užsidirbti tik savo pragyvenimui, ar tik nebūtų efektyviausia pensijai kaupti kojinėje?

Antros pakopos pensijų fondų turtas    4002 mln. Lt
„Sodros“ pervedimai nuo fondų veiklos pradžios    3806 mln. Lt
Skirtumas tarp turto ir „Sodros“ pervedimų (įvertinus išmokas iš PF)    247 mln. Lt
Pensijų fondų išmokos    50 mln. Lt

Šaltinis: Lietuvos bankas, 2011 m.

9,2 tūkst., arba 1,5 proc., Lietuvos senatvės pensininkų nesugebėjo patys užsidirbti pensijos.

Priminsime, kad teisę gauti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją šiuo metu turi vyrai, sulaukę 62 metų ir 8 mėn., bei moterys, kurioms sukako 60 metų ir 4 mėn. Kita būtina sąlyga – bent minimalus 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas.Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir kaupimo pensijų skyriaus duomenimis, deja, tiek metų dirbę būna ne visi pensinio amžiaus sulaukę asmenys. Tokiu atveju jiems skiriama šalpos pensija iš valstybės biudžeto lėšų, šiuo metu siekianti 324 Lt. Šalpos pensija taip pat gali būti mokama asmenims, kurie užsidirbo mažesnę, nei minėta, šalpos senatvės pensiją. Tokiu atveju iš valstybės biudžeto lėšų jiems primokamas skirtumas, kad ir jie gautų nors 324 Lt. Senatvės pensijos amžiaus sulaukusių šalpos pensijos gavėjų šių metų pradžioje buvo 9182.O apskritai senatvės pensininkų šiuo metu yra 601,8 tūkst. – apie 20 proc. šalies gyventojų. Vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, dabar siekia 841,3 Lt. Taip pat yra mokamos ir kitos pensijos – netekto darbingumo, ištarnauto laiko, invalidumo, išankstinės senatvės, maitintojo netekimo, našlių ir našla

Nors Vyriausybė praktiškai sužlugdė pensijų reformą ir pasitikėjimą ja, dabar ji siūlo reformuoti ne milijardiniuose deficituose skendinčią „Sodrą“, bet pensijų kaupimo reformą.
Kovo pradžioje Vyriausybė pasiūlė „lankstesnę pensijų kaupimo privačiuose fonduose sistemą“, kuri, pasak jos, orientuota „į vykstančią pensijų sistemos reformą“. Kalbos apie pensijų reformą netyla jau kelerius metus ir dažnas būsimas pensininkas susipainiojo, ką tiksliai žadama reformuoti ir ką tai reikštų konkrečiai jam. Turint omenyje milijardinius „Sodros“ biudžeto deficitus, prastėsiančią demografinę padėtį ir menką gyventojų pasitikėjimą „Sodros“ sistema, poreikis keisti pensijų sistemą yra akivaizdus. Tačiau ar tikrai Vyriausybė susitarė dėl būdo, kaip spręsti „Sodros“ problemas, ir ar reformos autorių taikiklyje – tinkamas taikinys?

Vyriausybės siūlymai

Taigi ką būtent pasiūlė Vyriausybė? Pirma, siūloma mažinti privačių pensijų fondų taikomus atskaitymus nuo turto ir naikinti atskaitymus nuo įmokėtų lėšų. Antra, milijonui pensijai kaupiančių gyventojų siūloma leisti nebedalyvauti kaupime ir grįžti į valstybinę „Sodros“ sistemą.
Trečia, vietoje prisižadėto sumažintų pervedimų į asmenines pensijų sąskaitas atkūrimo (nuo 1,5 iki 5,5 proc.) siūloma skirti subsidiją iš valstybės biudžeto tiems gyventojams, kurie sutinka į privačius pensijų fondus įmokėti papildomą dalį savo uždirbamų pajamų. Nuo 2014 m. žmogaus sumokamų „Sodros“ įmokų dalis, pervedama į jų asmenines sąskaitas pensijų fonduose, būtų padidinta nuo 1,5 iki 2 proc. Gyventojai, pasirinkę į savo sąskaitas pensijų fonduose skirti dar 1 proc. savo uždirbamų pajamų, gautų subsidiją iš valstybės biudžeto, sudarančią 1 proc. vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Tai reiškia, kad Vyriausybė net neketina tesėti pažado ir atkurti pervedimus iki 5,5 proc., tad daugiau susitaupyti norintiems gyventojams teks skirti papildomų lėšų iš savo kišenės.
Nuo 2016 m. gyventojas kaupimui turėtų papildomai skirti nebe 1, o 2 proc. savo uždirbamų pajamų, o valstybės biudžeto subsidija sudarytų 2 proc. VDU. Nuo 2018 m. gyventojo „Sodros“ įmokų, pervedamų į jo asmeninę sąskaitą, dalis būtų padidinta nuo 2 iki 3,5 proc.

Kodėl 2002 m. buvo pradėta pensijų reforma

Dabartinio Vyriausybės siūlymo esmės nesuprasim nenusikėlę į 2002 m., kai tuometinis Seimas patvirtino pensijų reformą numatančius įstatymus. Pensijų reforma pradėta vykdyti dėl vienos esminės priežasties – prastėjančios demografinės padėties, kuri vis labiau mažino valstybinės „Sodros“ sistemos tvarumą. Kadangi lėšos „Sodroje“ nėra kaupiamos ateičiai, bet akimirksniu išdalijamos dabar, o žmonės gyvena vis ilgiau, tai būsimiems dirbantiesiems teks vis sunkesnė pensininkų išlaikymo našta.
Taigi prastėjanti šalies demografinė būklė reiškia, kad dirbančiųjų santykis su pensininkais mažėja – vis mažesnis skaičius dirbančiųjų turės išlaikyti vis didesnį skaičių pensininkų. Negalima pamiršti ir dirbančiųjų emigracijos įtakos, kuri taip pat mažina dirbančiųjų ir pensininkų santykį.
2002 m. apsispręsta leisti gyventojams senatvei susitaupyti dalį uždirbamų pajamų ir taip sumažinti valstybinei „Sodros“ sistemai tenkančią finansinę naštą. Įvestos II pensijų kaupimo pakopos esmė ta, kad taupyti pasirinkusių gyventojų „Sodros“ įmokos skyla į dvi dalis: viena nukreipiama į jų asmeninę sąskaitą pensijų fonde, o kita – į „Sodrą“. „Sodrai“ mokama dalis laipsniškai mažėjo, o į pensijų fondus – didėjo ir nuo 2,5 proc. 2004 m. pasiekė 5,5 proc. 2007 m.
Kad kaupimas pensijų fonduose nėra „atgyvena“, neva egzistuojanti tik neišsivysčiusiose šalyse (kaip mėgsta teigti pensijų reformos kritikai), patvirtina ir šių metų vasario mėnesį išleista Europos Komisijos (EK) Baltoji knyga „Adekvačių, saugių ir tvarių pensijų darbotvarkė“. Joje teigiama, kad „senėjanti visuomenė visų valstybių narių pensijų sistemoms kelia didelių sunkumų“, o viena iš EK pateikiamų rekomendacijų yra „skatinti sukurti papildomo pensijų kaupimo sistemas, kad būsimų pensininkų pajamos būtų didesnės“. Baltojoje knygoje pabrėžiama, kad papildomos pensijos turėtų atlikti didesnį vaidmenį užtikrinant pensijų adekvatumą ateityje.

Kaupimo įmokų pervedimas per „Sodrą“ – esminė klaida

2002 m. vykdant pensijų reformą nebuvo apsieita ir be klaidų: užuot įteisinus tiesioginį įmokų pervedimą iš darbdavio į pensijų fondus, pasirinktas pigesnis variantas – administruoti įmokų pervedimą per „Sodros“ sistemą. Tai buvo padaryta vien tik pervedimų paprastumo sumetimais. Tačiau ilgainiui šis sprendimas leido sudaryti klaidingą įspūdį, kad pensijų kaupimas pensijų fonduose vykdomas iš „Sodros“, o ne iš gyventojų uždirbtų lėšų. Kadangi formaliai „Sodros“ biudžete pervedimai traktuojami kaip „Sodros“ išlaidos, „Sodros“ biudžetui tapus deficitiniam, nutarta išlaidas karpyti – pakertant prieš dešimtmetį pradėtą pensijų reformą.
Kas nutiktų, jeigu bankui ar tarptautinei pinigų pervedimų bendrovei patiriant finansinių sunkumų jūsų pervedamos lėšos būtų panaudotos banko ar bendrovės problemoms spręsti? Politikai neabejotinai pasipiktintų tokia tarpininko savivale ir imtųsi atitinkamų veiksmų: skirtų baudas, patrauktų bendrovės vadovus atsakomybėn, lieptų grąžinti pasisavintas lėšas. Tačiau šiuo atveju politikai patys priėmė sprendimą, kad tarpininkas – „Sodra“ savintųsi pervedamas lėšas ir panaudotų jas savo patiriamoms finansinėms problemoms spręsti. Viso to būtų galima išvengti, jeigu būtų įtvirtinti tiesioginiai pervedimai ir panaikinta „Sodros“, kaip tarpininko, funkcija.

Prezidentui V.Adamkui – premjero A.Kubiliaus garantijos dėl sumažinimų laikinumo

Prezidento Valdo Adamkaus dienoraščiai „Paskutinė kadencija“ atskleidžia, kad 2009 m. antrą kartą mažinant pervedimus į pensijų fondus nuo 3 iki 2 proc. jam buvo suteiktos garantijos dėl šio mažinimo laikinumo ir būsimo kompensavimo. Kaip prezidentas rašė dienoraštyje (2009 m. gegužės 6 d.), „Dar tada, kai [pensijų kaupimo] dalis buvo mažinama nuo 5 proc. iki 3 proc., perspėjau valdančiąją koaliciją, kad tokie sprendimai pakerta žmonių pasitikėjimą Vyriausybe, ir vetavau tai numatantį įstatymą. Dabar finansinė padėtis net sunkesnė, biudžetas nesurenkamas, be to, žinodamas, kad Seimas vis viena atmestų mano veto, sutikau su dar vienu apkarpymu, bet tik sulaukęs premjero garantijų, kad pervedimų sumažinimas galios ne daugiau kaip porą metų ir vėliau bus kompensuojamos prarastos lėšos į pensijų fondą nukreipiant jau 6 proc. „Sodros“ įmokų.“
Iškalbingi faktai. Prezidentui duotas patikinimas buvo įtvirtintas ir įstatymu, tačiau praėjus kiek daugiau nei metams nuo garantijų įtvirtinimo įstatymas buvo pakeistas ir jame nebeliko nė žodžio apie sumažintų pervedimų laikinumą ar juo labiau apie lėšų kompensavimą. Valdančiųjų pažadas prezidentui ir milijonui pensijai kaupiančių dirbančiųjų buvo sutryptas. Gyventojai prarado ne tik milijardus litų būsimų pensijų, bet ir pasitikėjimą bei viltį – ir pensijų reforma, ir savo šalies politikais.

Siūlymas reformuoti dešimtmetį vykstančią pensijų reformą – žalingas

Kol Konstitucinis Teismas svarsto sumažintų pervedimų teisėtumo klausimą, Vyriausybė siūlo nelaukti jo sprendimo ir keisti visą pensijų kaupimo modelį. Nors Vyriausybė kone sužlugdė pensijų reformą ir pasitikėjimą ja, reformuoti ji siūlo ne milijardiniuose deficituose skendinčią „Sodrą“, bet pensijų kaupimo reformą. Ligi šiol pensijų kaupimas buvo pensijų sistemos išvalstybinimo dalis, o dabar siūloma dar ir pensijų kaupimą paversti valstybės reikalu – juk būtent tą ir reiškia subsidijos iš valstybės biudžeto suteikimas žmonėms, kurie lėšų kaupimui skirs papildomai. Suvalstybinama tai, ką buvo siekiama išvalstybinti. Įtvirtinama iliuzija, kad kaupimas senatvei įmanomas tik iš valstybės subsidijų, o ne iš žmonių uždirbtų ir sąmoningai tam skirtų pinigų.
Pensijų reformos reformą „vainikuojantis“, o greičiau laidojantis pasiūlymas – leidimas nebedalyvauti privačiame kaupime ir grįžti į valstybinę „Sodros“ sistemą. Politikams neužtenka blaškytis patiems, jie nori, kad kartu blaškytųsi ir gyventojai. Gal politikai nori, kad krintant finansų rinkoms gyventojai migruotų į „Sodrą“, o rinkoms kylant – vėl bėgtų į fondus? Argumentuojama, kad daliai gyventojų gali nebeapsimokėti dalyvauti tokiame pensijų kaupimo modelyje, kurį dabar siūlo Vyriausybė. Bet tai dar viena priežastis, kodėl reikia keisti ne esamą modelį, bet grįžti prie kadaise įstatymu įtvirtintų pažadų žmonėms.
Grįžimą į „Sodrą“ propaguojantys politikai kalba apie žmonių pasirinkimo laisvę. Jeigu nuoširdžiai norima gerbti šią laisvę, kodėl tada gyventojams siūloma tik viena kryptis: į „Sodrą“ sugrįžti leisti, bet iš jos išeiti – ne? Pensijų kaupimas leistų gyventojams būti mažiau priklausomiems nuo valdžios, kurios vienintelis nuoseklumas – nuoseklumo nebuvimas. Turint omenyje, jog pensijų reforma buvo atlikta dėl „Sodros“ netvarumo, liūdna, kad šiam netvarumui pasireiškus buvo pakirsta šaka, kuri gali leisti būsimiems pensininkams išsigelbėti.

Kaetana Leontjeva
Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė