Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

2036-aisiais į oficialią pensiją, sulaukusi 66 metų, išeis nepriklausomos Lietuvos pensininkų karta. 2036-ųjų pensininkais vadinu žmones, gimusius 1970-aisiais, kuriems 1990-ųjų kovo vienuoliktą buvo daugmaž 20 metų. Nuo dabartinių pensininkų šie naujieji pensininkai skirsis tuo, kad jie visą gyvenimą bus dirbę ir mokesčius mokėję jau nepriklausomai Lietuvai.

O tai labai svarbu. Dalį dabartinių pensininkų problemų galima paaiškinti tuo, kad jie dirbo Sovietų Sąjungoje, kuri žlugo kartu su rubliniais indėliais, kolūkiais ir valdiškomis parduotuvėmis. Paprastai tariant, mokesčiai buvo mokami valstybei, kurios nebėra. Nebėra į ką kreiptis ar piktintis pensijų dydžiu, nėra kam pasakyti: „Visą gyvenimą dirbau ir mokėjau – kur mano pensija?“

Nesupraskite klaidingai – nė per nago juodymą nesiilgiu Sovietų Sąjungos ar sovietmečio. Tačiau pensininkui 2036-aisiais nepaaiškinsi, kad prieš pusę amžiaus buvo tokia Sovietų Sąjunga, kuri surinko visų pinigus ir pradingo. Jei viskas bus gerai, tai 2036-ųjų pensininkas puikiai žinos, kiek jis sumokėjo būtent Lietuvos valstybei. Klausimas „ką padarėte su mano pinigais?“ bus ne tuščia retorika, bet rimtas ir pagrįstas kaltinimas.

Būsimasis pensininkas, uždirbantis apie 600 eurų, per mėnesį sumoka 300 eurų „Sodrai“, iš kurių 200 eurų per mėnesį skiriama valdiškai pensijų sistemai. Per metus – apie 2400 eurų. Jei jis po tiek mokėtų 45 metus, tai jau būtų 100 tūkst. eurų. Žinoma, čia labai apytikslis skaičiavimas, nes atlyginimas per žmogaus gyvenimą keičiasi. Tačiau, nors 2000 m. vidutinis atlyginimas buvo mažesnis nei dabar, ateityje, pvz., 2022 m., vidutinis atlyginimas bus didesnis nei dabar.

Pagal dabartines apytiksles prognozes, toks pensininkas 2036 m. gaus 370 eurų dydžio pensiją. Tam, kad jis bent atgautų tai, ką sumokėjo, jam reikėtų gyventi iki 88 metų. Šiuo metu žmonių, peržengusių 85 metų amžių, yra vienas iš penkiasdešimties. Nemažai žmonių apskritai nesulaukia pensinio amžiaus. Jų mokėti pinigai lieka „Sodroje“.

Jei dabartinės valdiškos pensijos yra prognozė to, kas laukia 2036-ųjų pensininkų laidos, tai apie orią senatvę nėra ko nė svajoti. Jau net nekalbu, kad neatgausite to, ką sumokėjote. Gresia nekoks gyvenimas. Daug kas mėgsta eskaluoti, kad Lietuvoje kas ketvirtas gyvena žemiau santykinio skurdo ribos (žinoma, šis rodiklis rodo ne skurdą, o pajamų nelygybę, bet šiuo atveju – tebūnie). Bet situacija – kur kas sudėtingesnė.

Iš tikrųjų tarp dirbančių žmonių (25–54 metų amžiaus grupė) šis rodiklis siekia 24 proc., ir čia mes niekuo nesiskiriame nuo ES vidurkio – 23 proc. Tačiau net kas trečias vyresnis kaip 65 metų žmogus gauna mažesnes pajamas, nei yra santykinio skurdo riba (ES vidurkis – 17 proc.). Iš čia ir paprastas moralas: kol dirbi, gauni vidutinį atlyginimą ir moki valstybei – gyveni daugmaž vidutiniškai. Kai nebedirbsi ir reikės gyventi iš to, ką sumokėjai valstybei, gyvensi skurdžiau.

Valdiškoje pensijų sistemoje praloš tie, kurie uždirbo bent vidutinį atlyginimą ir sąžiningai mokėjo mokesčius. Ką jau kalbėti apie daug uždirbančius. Jiems iš valdiškos sistemos – tik nuostolis. Išloš mažai mokėję, visai nemokėję ar sukčiavę.

Žodžiu, jei nieko nekeisime, galime ruoštis 1970-aisiais gimusių ir 2036-aisiais į pensijas išėjusių pensininkų piktiems susibūrimams. Ir mums nepaaiškinsite, kad kažkada buvo tokia Sovietų Sąjunga, todėl mūsų pensijos mažos.

Tai ką daryti?

Pirma, reikia kuo greičiau keisti taisykles, kaip skaičiuojama valdiška pensija. Pensiją reikia skaičiuoti ne nuo kažkokio mistinio „stažo“, o vien nuo „Sodros“ įmokų. Tas, kuris į „Sodrą“ sumokėjo dvigubai daugiau, turėtų gauti dvigubai didesnę pensiją. Nebent kas nors mano, kad tai nesąžininga. Labai norėčiau išgirsti, kur čia būtų nesąžiningumas.

Antra, nereikia pasitikėti vien valdiškais finansais ir valdžios pažadais. Net jei aukščiau išvardyti veiksmai bus įvykdyti, valdiška pensija bus tik pažadas, neparemtas jokiu dokumentu, vekseliu, skolos rašteliu ar įsipareigojimu, su kuriuo galėtum kreiptis į teismą ir atgauti pinigus. Todėl reikia netrukdyti žmonėms kaupti senatvei patiems, leidžiant dalį savo pinigų nukreipti ne į „Sodrą“, o į asmeninį pensijos fondą. Neapmokestinant mokesčiais ilgalaikio taupymo ar draudimo. Patikinant žmones, kad į sąžiningai uždirbtus ir apskaitytus pinigus, kuriuos žmogus atsidėjo senatvei, nesikėsins jokia valdžia. Pasižadėjimą įtvirtinant partijų susitarimu ir Konstitucijoje.

2036-ųjų pensininkai, pagalvokite ir apie dar vieną dalyką. Nejaugi norite, kad jūsų senatvės pensija priklausytų ne nuo jūsų pastangų, o nuo politikų sprendimų? Politikų, kurie šiemet pradėjo eiti į penktą klasę ir kuriuos į Seimą pirmai kadencijai išrinks 2036-aisiais?

Net jei tai būtų įgyvendinta, orus gyvenimas 2036-aisiais – dar negarantuotas. Mažėja dirbančių, daugėja išlaikytinių – vien jau tai reikalauja pokyčių. Tačiau įgyvendinus šiuos punktus atsiranda bent jau vilties. Sumažėja tikimybė, kad tie, kurie sąžiningai mokėjo mokesčius ir taupė, gyvens prastai.

2036-ųjų pensininkai, pagalvokite ir apie dar vieną dalyką. Nejaugi norite, kad jūsų senatvės pensija priklausytų ne nuo jūsų pastangų, o nuo politikų sprendimų? Politikų, kurie šiemet pradėjo eiti į penktą klasę ir kuriuos į Seimą pirmai kadencijai išrinks 2036-aisiais?

BFL

Socialinė rūpyba. Visuomenei vis labiau senstant, o darbingo amžiaus gyventojų mažėjant, pagrįstai kyla klausimas, kas ateityje Lietuvoje uždirbs pensijas. Norint išspręsti įsisenėjusias problemas ir įveikti naujus iššūkius, teks keistis ir socialinės apsaugos sistemai.

Apie tai apskritojo stalo diskusijoje, pavadintoje „Kas mokės pensijas 2030 m.?“ diskutavo Valstybinio socialinio draudimo („Sodros“) fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius Mindaugas Sinkevičius, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas dr. Raimondas Kuodis, sociologas ir ekonomistas Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis. Diskusiją moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Vyksta įvairių debatų dėl „Sodros“ fondo įtraukimo į biudžetą. Kyla rimtas klausimas: ar turi prasmės fondo, kuris formaliai per metus patiria apie porą milijardų litų nuostolių, egzistavimas? Ar iš tikrųjų valstybė turi „žaisti“ su tais pinigais, perdėdama juos iš vienos kišenės į kitą? Tai techniniai klausimai. Yra ir filosofinis: kas bus su Lietuvos demografine situacija, pasakyta aiškiai, nors mūsų politinis elitas šiuos skaičius ignoruoja. Jam, ypač prieš rinkimus, nenaudinga pasakyti, kad reikia imtis ryžtingų sprendimų, nes tai būtų nepopuliarus žingsnis. Taigi kaip tokiame kontekste matote tolesnį „Sodros“ fondo egzistavimą?

M.SINKEVIČIUS: Kuriant šį fondą remtasi Vokietijos modeliu. Tai daryta su mintimi, kad reikalingas tam tikras autonominis fondas, turintis savireguliacijos mechanizmą. Šalia fondo trišaliu pagrindu įkurta taryba, į kurią įtraukti darbdaviai, valstybinių institucijų atstovai ir profesinės sąjungos. Fondas turi rinkti pajamas, kiek jų surenka, tiek ir išmoka išmokų.

Fondas gali gerai funkcionuoti, kai jis kiek įmanoma atribojamas nuo politinių įtakų. Šalia fondo esanti taryba turėtų sakyti, kad jei pagal tokius patvirtinamus įmokų tarifus šiais metais planuojame surinkti tiek pajamų, tai turėsime tokias ir tokias išmokas. Kai darbdaviai ir darbuotojai suneša į fondą įmokas, atrodo logiška, kad niekas jų neimtų naudoti kokioms nors kitoms reikmėms. Aišku, galų gale susiklostė taip, kad veikimo principai truputėlį pasikeitė. Pritrūko politinės valios ir kultūros tam, kad suprastume, jog nereikia kištis į gerą daiktą. Politikai ėmė reguliuoti: tarkime, sako – neturime pinigų, bet vis tiek mokėkime didesnes išmokas, arba atvirkščiai. Per daugelį metų susiklostė tokia padėtis, kad, nors tarsi ir norima, jog fondas būtų autonomiškas, bet lygia greta siekiama jam daryti tam tikrą įtaką, jį valdyti. Svarbu, kad fondas būtų atskiras, – ne taip ir svarbu, kas jį administruos.

A.ŠINDEIKIS: Prieštaravimą lemia pats fondo įkūrimas. Jeigu politikai turi galimybę nustatyti mokesčių bazę, išmokas, jūsų pareigas, tai, jei turite fiksuotas įmokas, keičiantis demografinei situacijai neišvengiamai visada turėsite deficitą. Juk politinė valia visada būti geriems (ypač prieš rinkimus) pralenkia realias šalies galimybes.

M.SINKEVIČIUS: Tik kai nėra aiškių taisyklių. Dabar mes bene vieninteliai ES neturime aiškių išmokų indeksavimo taisyklių, todėl ir gali dominuoti politinė valia. Kai šalys turi aiškias išmokų indeksavimo taisykles, kiekvienais metais gali pasakyti, kad, tarkime, įvertinus praėjusių trejų metų užmokesčio fondo augimą, infliacijos didėjimą jos yra taip ir taip indeksuojamos. Kokiais tempais auga ekonomika, kiek turime pinigų, tiek ir galima jų padalyti.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, kiekvienais metais turėtų būti mokamos vis kitokios pensijos?

M.SINKEVIČIUS: Daugelyje Europos šalių taip ir yra. Juk, pavyzdžiui, egzistuoja infliacija, o žmonėms už kažką reikia normaliai gyventi; užmokesčiai irgi kasmet keičiasi, o pensijos Lietuvoje nesikeitė nuo 2008 m.

A.ŠINDEIKIS: Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pensijos, kurios paskirtos ir mokamos, formaliai yra asmens nuosavybė.

M.SINKEVIČIUS: Čia irgi problema. Kai pensijų negalima mažinti, tada jas sudėtinga kiekvienais metais tam tikru dydžiu ir indeksuoti. Tarkime, siūlomame naujajame indeksavimo įstatyme įrašytas tam tikras amortizatorius. Jame siūloma, kad jei infliacija didėja, pavyzdžiui, trimis procentais, didinkime pensijas tik dviem procentais, o vieną pasidėkime į rezervą. Aišku, labai paprastai sakau.

Kitos draudimo rūšys (ligos, motinystės, nedarbo) turėtų būti geriau subalansuotos. Yra ir tokia problema, kad draudimo pinigais bandoma skatinti, tarkime, gimstamumą Lietuvoje. Jei norima tai skatinti, šitai reikia daryti ne paimant iš apdraustųjų pinigus, kuriuos jie atsideda pensijoms.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jūsų požiūriu, „Sodros“ fondas turėtų išlikti, tik geriau tvarkomas, veikiantis pagal aiškias taisykles? Net nepaisant to, jog, matyt, daug metų valstybei tektų primokėti į jį iš biudžeto, kad būtų subalansuojami jo mokėjimai?

M.SINKEVIČIUS: Valstybei nereikėtų kažko primokėti „Sodrai“. Praktiškai kiekvienais metais galėtume gyventi be valstybės dotacijos, jei tik Seime nebūtų nuspręsta kažkam stipriai padidinti išmokų ir jei nekiltų krizių. Pagrindinė problema yra kita. Bazinė pensija iš principo yra lyginamoji, perskirstomoji dalis, kurią praktiškai visi gauna vienodą. Daugelyje valstybių bazinės pensijos mokėjimą perima valstybės biudžetas. Vis dėlto Lietuvoje bazinė pensija yra labai didelė – ji sudaro apie 60 proc. visų pensijų draudimo išlaidų. Tai reiškia, kad didelė dalis asmenų nesumoka tiek įmokų, kad galėtų gauti bent bazinę pensiją, tad jiems lėšų reikia perskirstyti tų, kurie įmoka daugiau, sąskaita.

Tokia situacija susiklostė todėl, kad apsisprendėme įskaityti senuosius sovietmečio stažus, atlyginimus ir kita. Jei valstybės biudžetas prisiimtų mokėti bazinę pensiją, o pačios pensijos dydis priklausytų nuo to, kiek žmogus įmokėjo, tai deficitą iš esmės turėtume tik dėl motinystės išmokų. Vėlgi gimstamumas skatinamas draudimo pinigais, o tai nėra teisinga. Sureguliavus šiuos santykius „Sodros“ biudžetas būtų subalansuotas.

R.LAZUTKA: Aktualus klausimas, kiek „Sodra“ subsidijuoja valstybę. Žiūrėdami į šeimos politiką matome, kad „Sodra“ remia šeimas. Iš „Sodros“ pinigų finansuojami tokie dalykai, kurie turėtų būti finansuojami valstybės.

Kitas dalykas: suteikiame galimybių dirbti, dėl kurių žmonės iš tikrųjų pabėga iš darbo rinkos ir dėl to nemoka „Sodrai“ arba moka labai mažai. Galima sakyti, kad socialinis draudimas, neapimdamas tų žmonių, subsidijuoja užimtumą. Pavyzdžiui, kirpėjas ar statybininkas, užuot ėjęs dirbti pagal darbo sutartį, ima verslo liudijimą ir nemoka „Sodrai“. Skatiname tokį žmonių užimtumą, kuris neįtrauktas į socialinį draudimą. Apmokestinkime juos normaliai.

A.ŠINDEIKIS: Kiek tarp darbingo amžiaus žmonių yra nedalyvaujančių „Sodros“ sistemoje?

M.SINKEVIČIUS: Jie sistemoje dalyvauja, bet iš esmės bazinei pensijai – maždaug iki 110 eurų. Tokių yra apie 200 tūkst. nuo 1,3 mln. visų darbingo amžiaus žmonių. Be to, reikia suprasti, kad jie iš tokios pensijos senatvėje nesugebės gyventi ir jiems vis tiek prireiks socialinės paramos.

R.LAZUTKA: Mačiau, kaip kūrėsi socialinis draudimas Lietuvoje. Šis įstatymas buvo priimtas dar net nepaskelbus nepriklausomybės. Toks modelis buvo pasirinktas todėl, kad jis yra arčiau rinkos ekonomikos modelio. Jis numato išmokas, kurias žmonės „nusiperka“ iš anksto. Kitur jis veikia gerai, o kaltę, kad Lietuvoje jis gerai neveikia, priskirčiau politinės valios nebuvimui.

Susitaikykime su tuo, kad darbo rinka Lietuvoje yra specifinė: algos labai mažos (bent formalios, nuo kurių mokami mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos); antras dalykas – yra galimybių dirbti ne pagal darbo sutartį, o kitais būdais, ir dėl to vyksta darbo rinkos erozija. Taip pat – dėl paties tarifo. Kadangi „Sodros“ ar sveikatos draudimo tarifas (plius gyventojų pajamų mokestis) yra toks didelis, kelti atlyginimą darbdaviui tampa labai brangu. Kai atlyginimai maži, mažos ir visos įmokos „Sodrai“.

Kai lyginame vidutinę pensiją ir vidutinę algą Lietuvoje, pensija nėra maža ir sudaro 55 proc. Vis dėlto kada palyginame bendrojo vidaus produkto dalį vienam gyventojui ir vidutinę pensiją, matome, kad pastaroji labai maža.

M.SINKEVIČIUS: Iš tiesų „šešėlis“ – didžiulė problema. Be to, yra kita spraga: turime apie 170 tūkst. asmenų, sudėjus visas jų pajamas, dirbančių mažiau nei už minimalų atlyginimą. Čia tikrai yra „šešėlis“. Estai tai išsprendė paprastai: priėmė įstatymą dėl minimalaus socialinio draudimo įmokos tarifo. Vadinasi, gali dirbti ir už šimtą ar du šimtus litų, bet darbdavys už tave vis tiek turi sumokėti socialinį ir sveikatos draudimą nuo minimalios algos. Estijoje iki minimalios algos ribos „šešėlio“ nebeliko.

A.ŠINDEIKIS: Žmogus, formaliai gaunantis minimalią algą, pretenduoja į įvairias kompensacijas?

M.SINKEVIČIUS: Jeigu bendros šeimos pajamos sumažėja iki minimalios algos, ji automatiškai tampa paramos gavėja. Net jei iš kitų šaltinių (pavyzdžiui, per komandiruotpinigius) žmogus gauna kad ir keletą tūkstančių litų, tačiau oficialiai – tik minimalų atlyginimą, o jo partneris nedirba arba irgi gauna minimalų atlyginimą, o jie turi bent du vaikus, jiems priklauso šildymo kompensacijos, maitinimas vaikams mokykloje ir panašiai.

Dėl didelių socialinio draudimo įmokų tarifų į „šešėlį“ patenka net 170 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, gaunančių mažesnį nei minimalų atlyginimą. Išvadas darykite patys: šioje grupėje didžiąją dalį sudaro įmonių vadovai, buhalteriai ir aptarnavimo sektoriaus darbuotojai. Ar įmanoma, kad pirmosios dvi grupės dirbtų už mažesnį nei minimalų atlyginimą? Be abejo, ne. Šie faktai pagrindžia šešėlinės ekonomikos egzistavimą.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, būtų galima mažinti „Sodros“ bendrąjį tarifą, automatiškai naikinant susijusias lengvatas, ir tikėtis, kad „Sodros“ biudžeto padėtis pagerės?

M.SINKEVIČIUS: Didesnė problema yra ne lengvatos, bet tai, kad daugelis tokių žmonių slepia gaunamas pajamas ir oficialiai parodo tik mažą jų dalį. Iš to net minimaliai pensijai neužtenka. Kalbame apie tokius asmenis, kurie iš visų savo deklaruojamų darboviečių negauna nė minimalaus atlyginimo, pavyzdžiui, uždirba šimtą litų ar dar mažiau.

A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, siūlomas bendrojo „Sodros“ įmokų tarifo mažinimas susijęs ir su lengvatų naikinimu? Ar vis dėlto tai atskiros pataisos?  Kokios lengvatos galėtų būti naikinamos?

R.LAZUTKA: Čia kalba labiau sukasi ne apie lengvatas, o apie skaidrumą. Pavyzdžiui, savarankiškai dirbantis žmogus nurodo, kad uždirba tris šimtus litų, o iš tiesų uždirba tris tūkstančius. Tai labai sunku patikrinti, kai žmonės dirba namie. Nepasakysi, ar tai dvi, ar aštuonios valandos.

M.SINKEVIČIUS: Kaip minėjau, tai padėtų išspręsti minimalus draudimas nuo minimalios algos. Nesvarbu, kiek darbdavys moka darbuotojui, jis vis vien turi mokėti įmokas nuo minimalios algos.

A.ŠINDEIKIS: Ar tie žmonės suvokia, kad, neuždirbant minimalios algos, darbo stažas jiems nėra skaičiuojamas kaip paprastai, tai yra už kalendorinius metus, ir kad išėję į pensiją jie gaus išmokas tik už pusę dirbto laiko? Gal reikėtų visuomenei tai geriau paaiškinti? Juk tai tiksinti bomba – ateityje kažkam reikės prisiimti už juos socialinę atsakomybę.

B.GRUŽEVSKIS: Būtų įdomu sužinoti statistiką, kiek artimiausiu metu tokių žmonių gali būti Lietuvoje. Gal atskleidus šį mastą būtų geriau suprasta, kiek žmonių kreipiasi dėl trūkstamo stažo. Kadangi norint gauti senatvės pensiją būtinas 30 metų darbo stažas, tai turėtų praeiti dvigubai tiek metų, kad ta grupė žmonių gautų minimalią pensiją.

M.SINKEVIČIUS: Apytikriai po 60 metų tokio darbo jie galėtų gauti minimalią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Taigi, jei žmogus pradėjo dirbti dvidešimties, pensiją jis gautų sulaukęs aštuoniasdešimties. Tai viršija Lietuvos gyventojų amžiaus vidurkį. O kokios dar socialinės grupės, kurios nedalyvauja „Sodros“ sistemoje Lietuvoje, čia patenka? Kaip yra su žemės ūkio sektoriumi ir jo mokamais mokesčiais?

M.SINKEVIČIUS: Dėl žemės ūkio yra keletas problemų. Didelė dalis smulkiųjų ūkininkų moka tik bazinei pensijai skirtą įmokos dalį, vadinasi, jie gaus tik apie 100 eurų siekiančią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jie priklauso tai grupei žmonių, kurių įmokos „Sodrai“ priklauso ne nuo pajamų, o yra minimalios?

M.SINKEVIČIUS: Taip, tik stambesni ūkininkai moka nuo pajamų. Vis dėlto ten egzistuoja įmokų lubos, kurios yra gana mažos ir siekia apie 5,5 tūkst. Lt per mėnesį. Čia prasilenkiama su logika, nes ūkininkui neleidžiama užsidirbti didžiausios galimos pensijos. Beje, tai galioja visiems dirbantiesiesiems savarankiškai.

A.ŠINDEIKIS: O koks būtų jūsų siūlomas pensijų kaupimo modelis, Raimondai?

R.KUODIS: 2010 m. dalyvavau „Sodros“ reformos darbo grupėje ir siūliau savo modelį, kuris, mano galva, buvo itin svarbus reformuojant „Sodrą“. Reikia pabrėžti, kad tai viena progresyviausių sistemų, labai pigiai ir efektyviai sprendžianti pensininkų skurdo klausimus. Mano siūlymas – įvesti asmenines sąskaitas „Sodroje“, neskirstant įmokų dydžio pagal tai, kokioje srityje žmogus dirba. Tai būtų reikšmingai pakeitę paskatas mokėti „Sodrai“.

Vienas pirmųjų siūlymų buvo pakelti algas 31 proc., neatskaičius mokesčių, kad pats žmogus mokėtų visą socialinio draudimo dalį. Juk verslas nemoka „Sodrai“ – tam naudojamos jame dirbančiųjų algos. Skaidrumo trūkumas sukuria paskatą stiprėti šešėlinei ekonomikai. Dėl to plinta mokėjimai vokeliuose ir pan. Taigi mano siūlymas buvo padaryti valstybinį draudimą panašų į privatų fondą, kad žmonės akivaizdžiai matytų, kiek pinigų jie turi sukaupę asmeninėje sąskaitoje.

Antra, daug kalbama apie darbo jėgos apmokestinimo dydį. Vienas pigiausių būdų sumažinti darbo jėgos apmokestinimą yra „Sodros“ mokestį paversti skaidriu taupymo senatvei instrumentu. Deja, pritrūko politinės valios ir šie siūlymai nebuvo įgyvendinti. Vietoj to buvo įvesta vadinamoji taškų sistema, kurios nelaikyčiau tikra reforma. Šitaip prarasta daug svarbaus laiko, per kurį „Sodra“ grimzdo. Jai buvo užkrautos skolos, kurios jai nepriklausė, ir sistema veikė netvarkingai. Vieni apmokestinami taikant vienokias sąlygas, kiti – kitokias. Nelieka teisingumo, nes visi stengiasi gauti pensijas kuo mažiau mokėdami. Stabilios sistemos ant tokių pamatų nepastatysi.

B.GRUŽEVSKIS: Papildyčiau apie modelius. Mūsų Darbo ir socialinių tyrimų institutas siūlė dar radikalesnę reformą: kad, nenutolstant nuo R.Kuodžio pasiūlytos sistemos, vaikai mokėtų į savo tėvų asmenines sąskaitas. Tai būtų privaloma, išskyrus tam tikras išimtis. Tik taip būtų užtikrintas sąžiningumas. Dabar yra taip, kad dideles pajamas uždirbę ir vaikų neturintys žmonės gauna dideles pensijas. O kas už jas moka? Dirbantys skurdžių daugiavaikių tėvų vaikai.

Taigi, pritaikę tokį modelį, vienu šūviu nušautume keletą zuikių. Padidintume vaikų vertę, nes žmogus yra „homo economikus“ ir investuoja į savo ateitį. Be to, vaikai nebebūtų prabangos dalykas, kaip yra dabar, o tai dėl drastiško populiacijos mažėjimo šiandien ypač reikalinga Lietuvai.

Patikslinu, kad pagal šį modelį dalis įmokų būtų mokama į savo, o dalis – į tėvų sąskaitą. Taip pat „Sodrai“ būtų skiriama nedidelė įmoka, kuri garantuotų valstybės biudžetą ir solidarumą. Deja, šis pasiūlymas nesulaukė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pritarimo. Politikai mano, kad jei pasaulyje taip nedaroma, tai tarsi iš viso neegzistuoja.

R.KUODIS: Tuo metu tai, ką siūliau aš, veikia Švedijoje, Vokietijoje (kur yra skaidriai veikiančios sistemos). Privatūs pensijų fondai dabar pabrėžia, kad pas juos yra realiai kaupiamos lėšos, o „Sodroje“ esą – mistiniai pažadai. „Sodra“ būtų investicinis fondas, kuris investuoja į su BVP susietas obligacijas, jeigu tokios egzistuotų. Deja, šios, kaip ir daugelis siūlomų reformų ir sprendimų, nesulaukia politikų palaikymo ir nugula stalčiuose.

B.GRUŽEVSKIS: Taigi, grįždamas prie pagrindinio diskusijos klausimo, kas mokės pensijas 2030 m., galiu pateikti tikslius skaičiavimus. Senatvės pensijų mokėjimas priklauso nuo keturių kintamųjų: įmokų mokėtojų skaičiaus, įmokų sumos, išmokų sumos ir išmokų gavėjų skaičiaus. Tai lemia biudžeto balansą ir pan.

2014 m. įmokų mokėtojų padaugėjo. Tikėtina, kad esant stabiliai ekonominei situacijai jų daugės iki 2018–2019 m. Tačiau nuo 2020 m. prasidės didelė demografinė duobė: išaugs pensinio amžiaus gyventojų banga. Įmokų mokėtojų mažės, nes į darbo rinką ateis mažiau žmonių, nebent išlaikytume 80 proc. užimtumo lygį, o tokia tikimybė – maža. Vadinasi, iki 2030 m. įmokų mokėtojų skaičius turėtų mažėti.

Antra, įmokų sumos nepakanka, kad subalansuotume išmokas. Vidutiniam darbo užmokesčiui esant 660 eurų, Lietuvoje generuojama apie 3,5 mlrd. eurų pajamų. Taigi pajamos netenkina, ir siekiant jas stabilizuoti reikėtų, kad vidutinis darbo užmokestis siektų 735 eurus. 2017 m. tai galima pasiekti, jei išsaugotume 5 proc prieaugį per metus. Iš kitos pusės, įmokas galima stabilizuoti ir užtikrinti subalansuotą biudžetą, jeigu 150 tūkst. būtų padidintas užimtųjų skaičius, o tai daug sunkesnis uždavinys.

Taigi situacijos sprendimas būtų didinti arba darbo užmokestį, arba „Sodros“ įmokų mokėtojų dalį. Realesnis variantas yra padidinti pajamas. Galima tikėtis, kad įmokų suma neturėtų mažėti, jeigu sustiprės sistemos skaidrumas ir kontrolė. Pavyzdžiui, per ekonominę krizę mus gerokai pralenkė Estija, kurioje darbo užmokestis ir kitos socialinės išmokos nuolat didėjo.

Na, ir trečias rodiklis – išmokų dydis, dabar sudarantis 3,3 mlrd. eurų, kurių 2014 m. 56 proc. sudarė senatvės pensijos, ir ta dalis auga, palyginti su kitomis išmokomis. Tikėtina, kad ši tendencija ir toliau išliks, nes pensininkų daugės. Aišku, didės ir užimtumas, gali mažėti nedarbo išmokų dalis. Vis dėlto bendra išmokų gavėjų dalis vis viena didės. Išlaidų norma, kuri garantuotų socialinį stabilumą, būtų 4 mlrd. eurų.

A.ŠINDEIKIS: Jūs manote, kad mums neužteks pensijų po 15 metų?

B.GRUŽEVSKIS: Ne, priešingai. Viskas priklauso nuo politinės nuostatos. Jei valdantieji nuspręstų leisti 4–6 mlrd. eurų skolą, o indeksuoti pradėtume jau nuo šių metų, tai 2030-aisiais pensijos būtų mokamos normaliai. Kitu atveju viskas priklausys nuo investicijų, naujų darbo vietų kūrimo ir pan.

M.SINKEVIČIUS: Apibendrinant galima sakyti, kad netgi mažėjant įmokų mokėtojų skaičiui, bet kylant darbo užmokesčiui, būtų užtikrintos stabiliai mokamos pensijos. Dabar egzistuoja daug darbo vietų, kurios kuria mažai pridėtinės vertės, – ši situacija turi keistis. Jeigu valstybė sugebės pritraukti investicijų, kurios kurs gerai apmokamas darbo vietas, pensijų sistema veiks.

B.GRUŽEVSKIS: Mums nereikia investicijų, kurios generuoja pelną. Jeigu jos negeneruoja išmokų, jeigu negeneruoja darbo užmokesčio, tai faktiškai jos mums nepadės.

A.ŠINDEIKIS: Jeigu sprendimas dėl 170 tūkst. žmonių yra racionalus, tarkime, jeigu jie nedalyvauja tame modelyje, valstybė nefinansuoja savo minimalių tarifų – to, kuris yra minimali alga, – tai gal sprendimas būtų pasakyti, kad jie nėra draudžiami ta suma.

M.SINKEVIČIUS: Tai yra teisinga. Vadinamąsias namų šeimininkes, mamas, kurios nedirba, verčiame mokėti privalomąjį sveikatos draudimą nuo minimalios algos – 9 proc., apie 90 Lt. Pagal darbo sutartį galima dirbti ir už litą, ir už du, ir visi vis tiek gauna draudimą. Taigi namų šeimininkės, kurios neturi jokių pajamų, privalomai kas mėnesį moka 90 Lt, o pagal darbo sutartį dirbantys asmenys gali įmokėti litą ir gauti tą patį draudimą. Kur čia logika?

R.KUODIS: Logikos čia neieškokite, jos seniai nebėra. Mano siūloma sistema labai paprasta: jokio stažo, priklausančio atskiroms darbo šakoms. Mokėjimas į asmeninę sąskaitą visus sulygina. Įnešei kažkiek litų ar eurų – nuo to gausi tam tikrą pensiją. Nesvarbu, ar tu dabar emigravęs ar neemigravęs, mokytojas ar ne mokytojas.

Kitas dalykas, kurį irgi jau seniai siūlau, – žmogaus, kuris dirba vienas, pavyzdžiui, savo įmonėje ir yra direktorius-darbuotojas, atskyrimas. Jis pats turėtų mokėti sau algą. Pagal mano sistemą jam patraukliau turėtų būti mokėti sau algą, nei mokėti dividendus. Tada žmogus pats nusistatytų algą, skaidriai mokėtų įmokas į „Sodrą“, į savo asmeninę sąskaitą. Minėtos problemos išsispręstų savaime. Pabrėšiu dar kartą: asmeninės sąskaitos labai padidina paskatas išlikti darbo rinkoje todėl, kad kuo ilgiau joje išsilaikai, tuo didesnę sumą būsi sukaupęs. Tada tavo pensija bus ne dabartinė, vergiška, iš kurios gali tik vegetuoti.

B.GRUŽEVSKIS: Mes sakome, kad yra 170 tūkst. žmonių, kurie gauna mažiau nei minimalią algą ir kad jie vis tiek turėtų mokėti.

R.KUODIS: Neverskime įstatymais, paskatinkime, kad jie patys mokėtų.

Kai dalyvavau Algirdo Butkevičiaus 2012 m. suburtoje darbo grupėje, buvo pateiktas toks faktas, kad žmonės, kurie dirba pagal normalias darbo sutartis, nuo algos moka 55 proc. Bet yra apie 40 mlrd. Lt darbo pajamų, nuo kurių vidutinis tarifas yra 4 proc. Matote, koks klondaikas guli toje šešėlinėje ekonomikoje?

A.ŠINDEIKIS: Nors negalima įveikti „šešėlio“, gal galime jį įveikti bent vienu aspektu – patraukti iš „Sodros“ sistemos išmokų ateityje atžvilgiu?

M.SINKEVIČIUS: Vis dėlto jie niekur nesidės ir turės iš kažko gyventi. Tokie žmonės sulauks pensinio amžiaus, jų bus daug, jie spaus politikus ir, nepaisant visko, politikai jiems tikrai kažką mokės.

R.KUODIS: Politikai serga gerojo samariečio sindromu. Žiniasklaida parodys keletą badaujančių žmonių, kurie negali savimi pasirūpinti, ir politikai bus linkę jiems padėti. Jei nepadės, tai šie dalyvaudami rinkimuose išsirinks tuos, kurie padės.

A.ŠINDEIKIS: Ar nėra utopiška manyti, kad jei jie savo sąskaitoje matys, jog nieko nėra, taps protingesni ir pradės daugiau mokėti?

R.KUODIS: Jie gaus bazinę pensiją, kuri bus mokama iš biudžeto ir prilygs socialinei pašalpai. „Sodra“ būtų visiškai skaidri kaip eilinis pensijų fondas ir galėtų konkuruoti su kitais pensijų fondais.

M.SINKEVIČIUS: Žmogui bus daug aiškiau suvokti, kaip susidaro jo kapitalas.

A.ŠINDEIKIS: Jis ir dabar mokesčių nemoka, tai suvokdamas. Ar tikrai pasikeis mąstymas pamačius, kad toje eilutėje mažai kas yra, ir parūps daugiau mokėti? Aš nesu tikras, kad taip bus.

R.KUODIS: Jei nepabandysite, niekada ir nebūsite niekuo tikri. Dabartinė sistema dar blogesnė, nes ji neskaidri. Ji užprogramuoja didelį skurdą ir dideles politines perturbacijas ateityje. Šito buvo galima išvengti, bet politikai daug metų ignoruoja krūvas problemų. Lietuva apskritai turi bene mažiausią biudžetą ES.

A.ŠINDEIKIS: Vis dėlto įdomus šitas modelis, kada 170 tūkst. žmonių, nesvarbu, už kiek dirba, vis tiek turėtų mokėti minimalias įmokas. Kaip Lietuvoje šis mechanizmas praktiškai veiktų?

M.SINKEVIČIUS: Darbdavys už juos mokėtų. Jie niekur nesidėtų: net jei nenorėtų mokėti, „Sodra“ paskaičiuotų. Aišku, būtų prarasta kažkiek lankstumo. Vis dėlto mokėtų tie, kurie turi vieną darbą. Aišku, atsirastų spraga, kur galima darbintis į antrą ir trečią darbą, kad nereikėtų mokėti. Mes darome prielaidą, kad jeigu žmogus dirba keliuose darbuose, jis jau sukaupia minimalią draudimo sumą. Jeigu dirba viename darbe, darbdavys turi jį apdrausti bent minimaliai. Su minimalia alga susijusi ne tik pensija, bet ir nedarbo draudimas, ligos pašalpa. Jeigu įvyksta nelaimingas atsitikimas, žmogus, kuris dirba už 200 Lt, gauna ligos pašalpą, o darbdavys prisiima išlaidas minimaliai jį apdrausdamas.

A.ŠINDEIKIS: Puikus sprendimas yra. Ar buvo kažkoks panašus politinis pasiūlymas?

M.SINKEVIČIUS: Seimo vicepirmininko Algirdo Syso yra įregistruota būtent tokia pataisa. Jeigu Seimas apsispręs, šis projektas bus įgyvendintas.

Žmonės vengia būti visiškai neįdarbinti, nes taip visų pirma praranda sveikatos draudimą, be to, supranta, kad bent kažkiek apdrausti turi būti. Yra rizika, kad jie pradės dirbti visiškai nelegaliai, bet tai nebūtų masinis reiškinys.

R.KUODIS: Antra vertus, jeigu mes vis daugiau žmonių pritrauktume prie minimalių mokėjimų „Sodrai“, tai tų, kurie moka nuo visos sumos, mažėtų. Jie nėra kvaili žmonės ir mato, kad sistema juos apgaudinėja. „Sodros“ pensijų lubos turi atsirasti, bet kiek mes jau apie tai šnekame, tiek ir šnekėsime.

A.ŠINDEIKIS: Apie tai daug kalba pramonininkai. Ar tai būtų didelės sumos, jei atsirastų tos lubos?

M.SINKEVIČIUS: Tai labai slidu. Paskaičiavus matyti, kiek yra finansų. Pavyzdžiui, jeigu paimtume penkias vidutines draudžiamas algas, išeitų apie 11 tūkst. Lt. Didžiulis atlyginimas, ar ne? Tokių asmenų visoje Lietuvoje yra apie 5 tūkst. Nuo jų praradimas didžiulis. Bet, aišku, prognozuoti, kiek papildomai gali atsirasti, mano galva, sunku.

R.KUODIS: Tai mechaninis efektas. Pagal mano siūlomą sistemą algos perskaičiuojamos, padidinamos „ant popieriaus“ 31 proc. Taip būtų daugiau sumokėta mokesčių. Mokesčių tarifai atitinkamai sumažėtų. Didysis progresyvumas yra „Sodroje“, o ne pajamų mokestyje. Klausimas toks, kaip iš „Sodros“ padaryti mokesčio taupymo ir mokėjimo senatvėje instrumentą bei išspręsti darbo apmokestinimo klausimą.

A.ŠINDEIKIS: Koks būtų efektas ekonomikai, jeigu atsirastų daugiau darbo vietų, kuriose mokamos tokios algos?

R.KUODIS: Sustabdytume darbo pagal normalias darbo sutartis eroziją. Dabar tik idiotai dirba pagal normalias darbo sutartis. Aišku, tie idiotai suneša didžiąją dalį „Sodrai“, bet tai nėra tvaru.

M.SINKEVIČIUS: Tokias pajamas gauna labiau išsilavinę, kompetentingi žmonės, ir jie ieškos įvairiausių spragų, nes puikiai supranta, kad tai nėra sąžininga sistema jų atžvilgiu, kai mokama nuo visko.

A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, šioje diskusijoje optimistiškai žiūrima į ateitį ir manoma, kad bus kam mokėti pensijas, jeigu tik sutvarkysime „Sodros“ sistemą ir patrauksime žmones iš „šešėlio“?

B.GRUŽEVSKIS: Šiandien tikrai yra visos galimybės išsaugoti esamą sistemą, sudaryti sąlygas indeksuoti pensijas ir užtikrinti geresnę apsaugą vyresnio amžiaus žmonėms. Normalizuojant pinigų surinkimą, sistematizuojant skirtingų grupių adekvatumą įmokų atžvilgiu ir, aišku, mažinant paties fondo išmokų įvairovę (kad jos būtų ten, kur yra pagal draudimo nuostatas, o ne ten, kur išmokos svarbios politikos ir valstybės atžvilgiu). Turime labai aiškiai skirti, kas draudžiama ir kas ne.

Tikslinga būtų pagal įmoką šiek tiek diferencijuoti ir paslaugų paketą. Jeigu kolega – „kvailys“, kuris mokėjo nuo visko, tai pridėkime jam prie bedarbio pašalpos tą šimtą litų ar panašiai. Dar reikėtų pagalvoti apie investavimo infrastruktūrą. Tai labai padidintų išmokos patrauklumą. Lubos – nei gerai, nei blogai, bet geriau, kad jos būtų.

M.SINKEVIČIUS: Viena problema yra „šešėlis“, kita – tokios išmokos kaip motinystės. Jeigu būtume tuos tris milijardus litų investavę į infrastruktūrą, o ne išdaliję mamoms ir taip neva skatinę gimstamumą, būtume turėję geresnę infrastruktūrą, kurią naudotume daugelį metų, pavyzdžiui, būtume pastatę darželių.

A.ŠINDEIKIS: Paslaugų diferencijavimas – irgi politiškai sunkus dalykas.

B.GRUŽEVSKIS: Jis galėtų leisti pasijusti, kad nesi nevykėlis.

M.SINKEVIČIUS: Ir negalima skatinti „Sodros“ pinigais gimstamumo. Tai tikrai neteisinga.

R.KUODIS: Tokiais sprendimais daromos visiškai nusikalstamos klaidos. Pavyzdžiui, motinystės pašalpa buvo susieta su alga jau prasidėjus nėštumui. Atsirado piktnaudžiavimas, kai valstybė numeta ant kelio pinigų ir sako: tu neimk. Tai elementari beprotybė. Man nesuvokiama, kaip žmonės, atsakingi už sistemą, daro tokias klaidas.

Kitas dalykas – paramos fokusavimas. Visi sutaria, kad jeigu nori turėti efektyvesnę paramą, reikia ją fokusuoti, bet politikė Vilija Blinkevičiūtė sugebėjo prastumti vaiko pinigus visiems. Tai visiškas idiotizmas. Dabar girdžiu, kad jeigu moki ne visiems, tai neva stigmatizuoja vaiką, nes jis gauna paramą, o kiti ne. Tai juk galima paslėpti kitais būdais. Nebūtina visų – ir turtingų, ir neturtingų vaikams mokėti po keliolika ar keliasdešimt litų, nes parama nefokusuota ir ji nepasiekia tų, kuriems labiausiai reikia.

B.GRUŽEVSKIS: Toks mokėjimas gali būti priimtinas politiškai. Atrodo, tai visi suprantame, bet kai šalis neturtinga, tai nekorektiška. Sistema kenčia.

A.ŠINDEIKIS: Jeigu siūlomos apgalvotos pertvarkos, racionalūs argumentai, kodėl per mūsų politinį mechanizmą tai nėra realizuojama?

R.KUODIS: Politika orientuota į procesą, o ne į rezultatą. Procesas yra savitikslis: praplaukti be didelių nemalonumų savo kadencijas. Reforma visada yra rizika. Jeigu numeti reformą kitai partijai, tai susikuri geresnę startinę poziciją kitiems rinkimams. Lietuva jau daug metų eina graikišku keliu.

A.ŠINDEIKIS: Kur mes maždaug esame tame kelyje? Jau netoli Graikijos?

R.KUODIS: 15 metų šneku, kad Lietuva turi praktiškai mažiausią biudžetą regione. Kam nors tai įdomu? Tik dabar politikai pradeda apie tai kalbėti. O kiek turime išvestinių problemų iš to: jos apima gynybos finansavimą, skurdžią socialinę sistemą, sveikatos apsaugą ir daug kitų.

A.ŠINDEIKIS: O atsakymas dėl bene mažiausio biudžeto – „šešėlis“?

R.KUODIS: Milžiniškas „šešėlis“ ir krūvos legalių išimčių.

Algimantas Šindeikis, Vaiva Sapetkaitė, Martyna Bražiūnaitė, Vilija Balaševičiūtė

Lentelė 1

Vidutinės pensijos ir vidutinio atlyginimo santykis (proc.)

ES vidurkis           55

Latvija    47

Vokietija  47

Lietuva    48

Suomija    49

Estija     50

Jungtinė Karalystė    53

Norvegija  56

Švedija    58

Austrija   59

Lenkija    60

Liuksemburgas         78

Šaltinis: „Eurostat“, 2013 m. duomenys

Trečdalis Lietuvos gyventojų norėtų dirbti ir sulaukę pensinio amžiaus, tačiau net 41 proc. mūsų šalies gyventojų įsitikinę, kad pensininkai dirbti neturėtų.

Didžiausia kliūtis, kuri užkerta kelią vyresnio amžiaus žmonėms dirbti Lietuvoje, yra neigiamas darbdavių požiūris į juos – taip mano 81 proc. mūsų šalies gyventojų. Tai parodė didžiausios Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų kompanijos TNS LT atliktas „Eurobarometro“ tyrimas. Šis visuomenės nuomonės tyrimas vykdomas Europos Komisijos ir Europos Parlamento iniciatyva, remiantis juo priimami politiniai sprendimai.

Kas dešimtas arba 11 proc. visų apklaustųjų Lietuvoje teigė, kad pasijuto diskriminuojami darbo vietoje dėl savo amžiaus. Pagal šį rodiklį mūsų šalis patenka tarp dešimties Europos Sąjungos valstybių, kuriose ši problema opiausia. Tarp kitų ES valstybių šis rodiklis siekia vos 6 proc.

„Dauguma Lietuvos gyventojų mano, kad vyresni nei 55 metų darbuotojai nėra atviri naujoms idėjoms ir neturi pakankamai žinių apie naująsias technologijas. Pagrindiniais jų privalumais, konkuruojant su jaunesniais darbo rinkos dalyviais, įvardijama tik patirtis ir patikimumas. Kita vertus, tyrimas parodė, kad mūsų šalyje vyresnio amžiaus žmonėms nesuteikiama galimybė tobulėti, lankyti įvairus mokymus“, – teigia tyrimų bendrovės TNS LT vyresnioji projektų vadovė Agnė Ambrazevičienė.

Norą dirbti sulaukus pensinio amžiaus mūsų šalies moterys pareiškė rečiau negu vyrai. Tuo metu vyresnio amžiaus – nuo 55 metų – respondentai, taip pat turintys savo verslą ar užimantys vadovo pareigas yra labiau linkę dirbti ir tada, kai sulauks pensijos. Paklausus, iki kelių metų planuoja tęsti savo esamą darbą, Lietuvos gyventojų įvardintas vidurkis siekė 59,1 metus. Tuo metu kitose ES valstybėse šis rodiklis buvo aukštesnis ir siekė 61,7 metus. Ilgiausiai norėtų dirbti švedai – iki 64,4 metų amžiaus.

Didžioji dalis arba 71 proc. mūsų šalies gyventojų nepritaria tam, kad pensinio amžiaus riba turėtų padidėti iki 2030-ųjų. Įdomu tai, kad Lietuva kartu su Slovakija ir Vengrija patenka tarp trijų ES šalių, kurių gyventojai aktyviausiai palaiko idėją, kad moterų pensinio amžiaus riba turi būti mažesnė. Taip mano 56 proc. apklaustųjų mūsų šalyje. 73 proc. Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad moterims pensinis amžius turėtų būti žemesnis dėl to, kad jos galėtų rūpintis savo anūkais arba kitais artimaisiais, kuriems reikia globos. Tuo metu dauguma ES gyventojų prieštarauja, kad vyrų ir moterų pensinis amžius būtų skirtingas. Daugiau nei pusė respondentų nesutinka, kad ši riba turėtų būti mažesnė moterims.
„Eurobarometro“ tyrimas buvo atliktas 2011 m. rugsėjo-lapkričio mėnesiais. Šis tyrimas apima 27 Europos Sąjungos valstybes ir penkias šalis, nepriklausančias ES: Kroatiją, Islandiją, Makedoniją, Norvegiją ir Turkiją. Jo metu tiesioginių interviu būdu buvo apklausta daugiau nei 31 tūkst. vyresnių nei 15 metų respondentų.
Lietuvoje „Eurobarometro“ tyrimas vyko 2011 m. rugsėjo-spalio mėnesiais.  Jo metu buvo apklausti 1014 mūsų šalies gyventojų. Tyrimą atliko TNS LT tiesioginio interviu būdu.
TNS LT kontroliuoja tarptautinė tyrimų kompanija „TNS Global“, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių  Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.

BFL

Aštuoniasdešimtmečiai prancūzai ar vokiečiai dar aktyviai keliauja, užsiima mėgstama veikla, o daugelis mūsų senjorų tik egzistuoja. Senstant visuomenei tokių žmonių vis daugėja ir toliau daugės. Kaip tai paveiks pačius žmones ir valstybę?

Šiuo metu Lietuvoje kas penktas gyventojas yra pagyvenęs – atšventęs šešiasdešimtmetį ir vyresnis. Kad 60 metų ir vyresnių žmonių Lietuvoje yra daugiau negu vaikų iki 14 metų, pirmą kartą užfiksuota per 2001 m. gyventojų surašymą. Tada pagyvenusių žmonių buvo 19,3 proc. Per pastaruosius dešimt metų jų skaičius padidėjo dar 4,3 procentinio punkto.

Mažėjant gimstamumui ir ilgėjant gyvenimo trukmei gyventojų senėjimo tendencija pastebima visame pasaulyje. Tai natūralus procesas, nes medicinos pažanga užtikrina ilgesnį ir kokybiškesnį gyvenimą. Štai 1959 m. mūsų šalyje vyresnių nei 80 metų žmonių buvo 33,5 tūkst., o 2009 m. – daugiau kaip 116 tūkst.

Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų 65 metų ir vyresnių žmonių dalis Europos Sąjungos valstybėse padidės 70 proc., o vyresnių kaip 80 metų – 170 proc.

Lietuvoje prie pasaulinių visuomenės senėjimo tendencijų prisideda dar dvi didelės problemos: masinė emigracija ir itin mažas gimstamumo rodiklis, šiuo metu neužtikrinantis net kartų kaitos. Tad tikėtina, kad po dvidešimties metų beveik trečdalį Lietuvos gyventojų sudarys pagyvenę žmonės. O vienam pensininkui teks du arba vos vienas darbingo amžiaus žmogus. Ar mūsų valstybė pajėgs pagyvenusiems žmonėms užtikrinti normalią gyvenimo kokybę, kuri jau dabar apverktina?

Laukia, kol kas nors užves ant kelio

61 metų vilnietės Danutės Dragūnaitės beveik visos dienos bėga dviejų kambarių bute. Išsilavinusi moteris anksčiau dažnai lankydavosi teatruose, koncertuose, keliaudavo, tačiau per pastaruosius šešerius metus tik vieną kartą buvo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Prie jūros taip pat neatostogavo beveik dešimt metų. Viename Vilniaus miegamųjų rajonų gyvenanti moteris net po sostinės Senamiestį pasivaikščioti išsiruošia labai retai. Dažniausiai ji nueina iki turgaus, pasikalba su kaimynėmis ir grįžta namo.

“Iš aktyvaus gyvenimo esu iškritusi jau šešerius metus. Kai netekau darbo, labai susiaurėjo draugų ratas, o šiandien jų visai neturiu. Tad vienai kur nors išsiruošti labai sunku. Dažniausiai vaikai kur nors nusiveža, bet jie daug dirba, todėl bendraujame ne kasdien”, – guodžiasi D.Dragūnaitė.

Moteris norėtų praskaidrinti dienas vienišiems žmonėms, pavyzdžiui, galėtų su jais pabendrauti, paskaityti ar nunešti knygų, kurių turi daug sukaupusi, pagaminti maisto, tačiau sako apie tokią savanorystę nerandanti informacijos.

D.Dragūnaitė ruošėsi nueiti ir į Senjorų klubą, bet išgirdusi, kad ne visus ten priima, net nepasiteiravo, ar galėtų dalyvauti klubo veikloje.

“Jeigu kas nors paskatintų, užvestų ant kelio, tai eičiau. Kai niekas neįtraukia į veiklą, atrodo, kad kitiems mano mintys bus neįdomios. Bijau likti nesuprasta. Galėčiau kartą per mėnesį nusipirkti bilietą į Operos ir baleto teatrą, bet vienai eiti nesmagu. Kaip ir į parodų atidarymus ar tiesiog pasivaikščioti po Senamiestį”, – sako moteris ir priduria, kad dar stabdo menkos finansinės galimybės.

Ponia Danutė kavinėje negalėtų sau leisti atsigerti sulčių ar ko nors užkąsti. Gydytojai jai rekomendavo plaukioti baseine, tačiau moteris neišgali susimokėti už sporto klubo abonementą. Dėl tos pačios priežasties ji jau dvidešimt metų neperka nei žurnalų, nei laikraščių. Naujienas pensininkė skaito internete ir sužino iš televizijos laidų.

Dar graudesnė padėtis tų žmonių, kurie iš savo 600–700 Lt pensijos turi ne tik išgyventi patys, bet ir padėti bedarbiams vaikams, ar išvykus jiems dirbti į užsienį vieniši leidžia dienas senelių globos namuose. O tokių senolių Lietuvoje šiandien labai daug.

Labiausiai slegia vienišumo jausmas

Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makarevičienė tvirtina, kad daugelis Lietuvos pensininkų tik egzistuoja. Mat iš socialinio draudimo pensijos įmanoma nusipirkti tik pačių būtiniausių maisto produktų ir susimokėti komunalinius mokesčius. “Žmonės gyvena pusbadžiu. Patys pensininkai išgyventų, bet ant daugelio jų pečių – dar keli bedarbiai. Neseniai pas mane atėjo moteris, kurios pensija 550 Lt, o dukra ir žentas, auginantys du vaikus, buvo atleisti iš darbo. Tokių pensininkų gyvenimo kokybė tragiška. Jeigu valstybė neieškos galimybių kurti darbo vietas, lietuvių tautai gresia išnykti”, – neabejoja G.Makarevičienė.

Beje, senjorų gyvenimo kokybę užtikrina ne tik stabili ekonominė padėtis, bet ir jų kasdienė veikla, psichologinis klimatas namuose, sveikata.

Pasak VU gerontologijos ir reabilitacijos centro vadovo Vidmanto Aleknos, vyresnio amžiaus žmones labiausiai slegia vienišumo jausmas. Jeigu artimųjų ryšiai tvirti, su senu žmogumi bendraujama pagarbiai, į jo patarimus įsiklausoma, tai toks senjoras jaučiasi laimingesnis, nors fizinės jėgos ir silpsta. Jeigu žmogus turi draugų ar mėgstamos veiklos, tai ir sulaukus aštuoniasdešimties ar devyniasdešimties jo dvasinis gyvenimas bus visavertis. “Labai svarbu, kad valstybė skirtų pakankamai dėmesio senjorų užimtumui. Kol kas vykdomi tik pavieniai projektai, tačiau bendros sistemos nėra”, – apgailestauja V.Alekna.

Gydytojas atkreipia dėmesį, kad senstant visuomenei tarp pagyvenusiųjų sparčiai gausėja labai senų žmonių. O norint jiems užtikrinti visavertį gyvenimą reikalingos brangios medicininės paslaugos ir profesionalūs specialistai.

Mykolo Romerio universiteto docentė Sarmitė Mikulionienė teigia, kad dabar Lietuvoje pediatrų (vaikų gydytojų) ir geriatrų (vyresnio amžiaus žmonių gydytojų) santykis atitinka demografiškai jaunos visuomenės poreikius.

“Sprendžiant pagal tai, kokia šiandien gydytojų sudėtis pagal specializaciją, pas mus beveik neturėtų būti vyresnio amžiaus žmonių, vien vaikai. Tai socialinės struktūros atsilikimas nuo šalies demografinės raidos”, – tvirtina S.Mikulionienė.

“Sveikatos apsaugos ministerija parengė teisinę bazę, leidžiančią ligoninėse kurti geriatrijos skyrius, kuriuose būtų gydomi vyresni nei 65 metų ligoniai. Kada tokie skyriai pradės veikti, priklausys nuo ligoninių vadovų”, – sako VU gerontologijos ir reabilitacijos centro vadovas.

Pasiligojusį sugyventinį – į globos namus

Beje, vis aktualesnė tampa ir senyvo amžiaus žmonių priežiūros bei globos problema. Anksčiau tuo rūpindavosi artimieji ir šeimos nariai. “Šiandien vienam vyresnio amžiaus žmogui tenka vis mažiau potencialių pagalbos teikėjų iš jų vaikų kartos. Be to, nemaža dalis vidurinės kartos yra emigravusi ir geriausiu atveju galės tapti nuotoliniais savo tėvų priežiūros ir globos organizatoriais, bet ne tiesioginiais vykdytojais. O likusieji Lietuvoje padidinus išėjimo į senatvės pensiją amžių iki 65 metų, susidurs su užimtumo ir senų tėvų priežiūros derinimo dilema”, – dėsto S.Mikulionienė.

Sociologės nuomone, puikiais pagalbos reikalingų senjorų pagalbininkais galėtų tapti jų bendraamžiai, tačiau energingesnių vyresnio amžiaus žmonių potencialas Lietuvoje kol kas menkai panaudojamas. “Puikus Pagyvenusios moters veiklos centro Kauno paslaugų ir laisvalaikio skyriaus “Juozapinė” veiklos pavyzdys, kai vyresnio amžiaus moterys atranda gyvenimo pilnatvę savanoriškai besirūpindamos silpnos sveikatos senjorais. O tokių organizacijų turėtų būti kiekvienoje seniūnijoje”, – mano S.Mikulionienė.

Deja, šiandien senjorų, kurie nepajėgia savimi pasirūpinti, priežiūra dažnai permetama globos įtaigoms, nors, pasak V.Aleknos, geriausiai žmogus jaučiasi gyvendamas sau įprastoje aplinkoje. Kauno “Kartų namų” direktorė Ilona V.Klimantavičienė pastebi, kad dažniausiai globos namuose apsigyvena emigrantų tėvai bei seneliai ir žmonės, kurie gyveno nesusituokę. “Pastaraisiais metais itin padaugėjo istorijų, kai pasiligojusio žmogaus nebenori slaugyti jo gyvenimo partneris. Kai pora gyvena nesusituokusi, ištikus nelaimei nelieka ir įsipareigojimo”, – svarsto I.V.Klimantavičienė.

Beje, mūsų šalyje labai stiprus ir kartų konfliktas. Vyrauja stereotipiškas požiūris, kad senyvo amžiaus žmogus neturtingas, visada susiraukęs ir viskuo besiskundžiantis. “Mes nepratę gėrėtis vyresnės kartos nugyventu gyvenimu, pasisemti jų išminties, kurios jaunesniems tiesiog dar neduota. O pasaulyje plėtojama vadinamoji sidabrinė ekonomika.

Tai efektyvus vyresnės kartos ekonominio potencialo panaudojimas, o ne išmetimas į šiukšlyną ties pensinio amžiaus riba. Taip pat kuriamos naujos prekių ir paslaugų rūšys, orientuotos į vyresnio amžiaus vartotojų poreikius”, – pasakoja S.Mikulionienė ir priduria, kad kiti metai Europos Sąjungoje skelbiami aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais. Tad turime progą atsigręžti į savo vyresniuosius.

BFL

Demografinėms tendencijoms Lietuvoje vis blogėjant nusprendėme pasidomėti, kas šiandien gyvena tipiškame Vilniaus senos statybos daugiabutyje ir kas jame, tikėtina, gyvens po dešimtmečio. Šį kartą daugiausiai radome pensininkų, emigracijos praretintų priešpensinio amžiaus gyventojų šeimų ir bedarbių.

Vilnius, Lazdynų mikrorajonas. Užsukame į vieną seniausių Lazdynų gatvės daugiabučių, statytų dar 1953 m. Tai pavargęs plytinis namas vietomis aptrupėjusiu ir suskilinėjusiu fasadu, sukrypusiais balkonais, vienuose butuose sutrūnijusiais, o kituose – pakeistais plastikiniais langais. Senas ir apšiuręs, bet vis dar gana tvirtas namas, turintis ir gerų savybių, pavyzdžiui, puikią garso izoliaciją, kokios trūksta dažname naujos statybos daugiabutyje. Deja, storos sienos šio namo gyventojams nepadeda išvengti milžiniškų sąskaitų už šildymą.

Čia stebėtinai tylu ir ramu, nelaksto ir nekrykštauja vaikai, nebent koks šunelis suskalija. Ant suolelių, susėdusios greta, šnekučiuojasi kelios pagyvenusios moteriškės – nuo neatmenamų laikų pažįstamos kaimynės.

Nieko keista, juk apie 70 proc. šio namo gyventojų – pensininkai arba priešpensinio amžiaus žmonės, kurių vaikai jau seniai arba išsikėlę į naujesnius rajonus, arba emigravę į užsienį. Na, o visi kiti gyventojai – tai šeimos, gyvenančios iš itin kuklių pajamų, bedarbiai arba iš minimalaus atlyginimo už laikinus darbus besiverčiantys asmenys bei vos kelios jaunesnės šeimos su vaikais, čia gyventi likusios iš esmės tik todėl, kad geros progos ištrūkti nepasitaikė. Kaip sako namo gyventojai, kaimynai čia keičiasi tik tuomet, kai kas nors numiršta.

Toks šiandien senos statybos daugiabučio Lietuvoje socialinis portretas. Panašų vaizdą su nedidelėmis išimtimis pamatytume ir kituose seniausiuose miestų ir miestelių, kur padėtis dar liūdnesnė, daugiabučiuose.

“Šiame rajone, Lazdynų ir Šiltnamių gatvėse, jau kas penktas butas tuščias, nes jų gyventojai arba mirę, arba išvykę į kitus miestus ar rajonus, arba emigravę iš Lietuvos, – teigia pensininkas Edmundas Narkūnas, Lazdynų gatvės gyventojas. Jis per pastarąjį visuotinį gyventojų surašymą šiame rajone dirbo surašinėtoju. “Apie 65 proc. gyventojų yra 70–80 metų amžiaus, todėl aš darau išvadą, kad po penkerių šešerių metų tuščias bus jau kas antras butas”, – priduria E.Narkūnas.

Skamba dramatiškai, tačiau E.Narkūnas turi pagrindo taip manyti, nes buvo vienas tų, kurie vykstant surašymui lankė gyventojus ir rinko duomenis apie juos. Statistikos departamentas šios informacijos patikslinti bei pateikti išsamesnių duomenų kol kas negali – dar ne visi duomenys suvesti.

Vis dėlto E.Narkūną surašymo metu labiausiai stebino ne skaičiai – jis sako seniai numanęs, kad Lietuvoje belikę gerokai mažiau gyventojų, nei įsivaizduojame, o tai, kiek daug jam teko pamatyti liūdnų, nusivylusių, vienišų ir piktų žmonių. “Atrodė, tarsi žmonės jaustųsi kažkuo nusikaltę. Visur vien nevilties žvilgsniai. Tai liūdino labiausiai”, – prisipažįsta surašinėtojas.

Suaugę vaikai – seniai užsienyje

Lazdynų gatvės gyventojai Erikai Masionienei – 58-eri, bet ji iš kaimynų vis išgirsta, kad atrodanti jaunai. Mat ši moteris dešimčia–dvidešimčia metų jaunesnė už daugumą savo kaimynių.

Ši vilnietė dirba vadybininke ir apie pensiją dar negalvoja, užtat neatmeta galimybės išvykti pas dukterį į Berlyną, kur ši, būsima gydytoja, gyvena ir studijuoja jau septintus metus. Vienintelė moters dukra vis žada ją išsivežti, kaip juokauja, auginti anūkų. “Esu šimtu procentų įsitikinusi, kad į Lietuvą ji nebegrįš. Parvykusi vasaros atostogų duktė čia ištveria vos savaitę. Ir pati, lankydamasi Vokietijoje, įsitikinau: pas mus labai niūru ir sunku, be to, daug kas neįsivaizduoja, iš ko mes čia gyvename”, – svarsto E.Masionienė.

Moteris paliečia jautrią temą. Beveik visi namo gyventojai – pensininkai arba šeimos, turinčios mažai pajamų, todėl dideli mokesčiai už šildymą jiems ypač sunki našta. E.Masionienė už savo mažo 43 kv. m buto šildymą praėjusią žiemą mokėjo iki 360 Lt per mėnesį, bet bute, nepaisant didelių mokesčių, vis tiek būdavo vėsu. “Paskaityti knygos prisėsdavau apsivilkusi du megztinius ir su vilnonėmis kojinėmis”, – tvirtina ji.

Kiti namo gyventojai sakė už savo butų šildymą šalčiausiais mėnesiais mokantys po 400–800 Lt. Dažnai tai būna paskutiniai kruopščiai taupyti pinigai, kartais – net skolinti.

“Skaitikliai taip nureguliuoti, kad kiek jie nori, tiek ir lupa už tą šildymą”, – apgaule įsitikinęs vienas seniausių namo gyventojų, dar 1964-aisiais čia su šeima įsikūręs buvęs elektrikas Algirdas Miknevičius. Jis, beje, vienas tų retų optimistų, manančių, kad jų namas, nors ir senas, bet tvirtas ir stovės dar kokį šimtą metų, o lietuviai, dabar bėgantys iš Lietuvos, vis tiek ilgainiui sugrįš.

Pastarąjį dešimtmetį gyventojai aktyviai migravo iš vieno gyvenamojo rajono į kitą: pasak “Lazdynų būsto” atstovo Viliaus Mackonio, jaunesni ir daugiau uždirbantys išsikėlė į naujos statybos namus, senesni ir vargingiau gyvenantys liko senuose daugiabučiuose. Toks gyventojų pasiskirstymas pagal socialinę padėtį, sunkiai įsivaizduotas sovietmečiu, šiandien tapo būdingas daugeliui daugiabučių namų.

Savininkų neranda kas dešimtame bute

“Senuose namuose liko gyventi daugiausia nusenę tėvai, motinos ir seneliai, todėl turime rimtai pagalvoti, kas juose gyvens po dešimties–dvidešimties metų, kai dauguma dabartinių gyventojų išmirs, – sako Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidentas Juozas Antanaitis. – Naivu tikėtis, kad lietuviai, svetur turintys gerai mokamus darbus, butus, namus ir ten auginantys užsienio kalbomis jau laisvai kalbančius vaikus, sugrįš, – taip neatsitiks, todėl visai realu, kad Lietuvoje irgi turėsime daugybę likusio laisvo gyvenamojo ploto, kaip atsitiko Berlyne. Tad, užuot kalbėję apie daugiabučių renovaciją, turime svarstyti, kad galbūt dalį jų reikės nugriauti.”

Pernai Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktas tyrimas, kurį užsakė Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija, parodė, kad 61 proc. šalies gyventojų nemoka mokesčių į valstybės biudžetą. O kai kuriuose mažuose miesteliuose mokesčius mokantys gyventojai sudaro vos penktadalį visų gyventojų. Regionuose, pasak asociacijos prezidento Roberto Dargio, padėtis ypač graudi, nes juose ima vyrauti pensininkai, bedarbiai bei gyvenantieji iš pašalpų, emigrantų atsiųstų pinigų ar atsitiktinių uždarbių. Tokiomis sąlygomis vykdyti masinę daugiabučių renovaciją, tuo labiau emigracijai toliau didėjant, R.Dargio nuomone, yra visiškai neprotinga.

Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros, administruojančios daugiabučių namų modernizavimo programą, direktorius Algirdas Čepas yra kitos nuomonės – renovuoti, jo manymu, verta, nors jis ir pripažįsta, kad kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Alytuje, jau maždaug kas dešimtame bute nerandama savininko, su kuriuo būtų galima konkrečiai tartis dėl namo renovacijos. Šiuose butuose gyvena artimi ar tolimi giminaičiai, draugai ar šiaip nuomininkai, o savininkų nėra, nes jie išsikraustę į kitą būstą, kitą miestą ar kitą valstybę. Tiesa, Vilniuje su šia problema susiduriama rečiau.

Tačiau grįžkime prie mūsų aplankyto seno daugiabučio Lazdynų gatvėje. Čia neseniai mirė dar viena senyvo amžiaus sulaukusi gyventoja ir jos butas dabar stovi tuščias. Galimas daiktas, taip bus neilgai, nes butu pasirūpins jį paveldėję giminaičiai, jei jie dar ne užsienyje. Bet kokiu atveju dabar gyventojų kaita dar nėra tokia didelė, kad dėl to kiltų didesnių rūpesčių. Tačiau kas laukia po penkiolikos ar dvidešimties metų, kai išmirs daugelis dabartinių pensininkų? Ar jų vaikai tikrai norės gyventi apgriuvusiuose namuose? O jei ne, ar visiems pakaks nuomininkų, jeigu emigracija toliau taip didės? Visa tai kelia didelių abejonių.

Senų butų gyventojai – didelių šilumos kainų įkaitai

• 80 proc. visų Lietuvos miestų gyventojų gyvena daugiabučiuose namuose

• 1,64 mln.  lietuvių gyvena senos statybos daugiabučiuose, kurių būklė šilumos suvartojimo požiūriu laikoma labai prasta

• 547 tūkst.  šiuose daugiabučiuose namuose yra butų

• 28 tūkst. yra daugiabučių namų, kurie suprojektuoti iki 1993 m., o tai reiškia, kad jie pasižymi daug mažesne šilumos varža ir dabartinius energetinius standartus viršija 1,5–2 kartus

• 24 tūkst. daugiabučių Vyriausybė užsibrėžė renovuoti iki 2020 m.

Dauguma Lietuvos pensininkų naudojasi užtarnauto poilsio galimybe. “Sodros” surinktais duomenimis, šių metų kovą Lietuvoje dirbo 56,5 tūkst. senatvės pensijų gavėjų – 9,4 proc. visų pensininkų.

“Tai ne tiek ir mažai, nes pensininkų yra įvairaus amžiaus – ir 61 metų, ir 85 metų. Lietuvos gyventojai, sulaukę pensinio amžiaus, savo noru retai išeina iš darbo, nes pensijos labai mažos, todėl išėjus į pensiją gyvenimo lygis smarkiai smunka. Jie stengiasi likti darbe, nebent turi problemų dėl sveikatos”, – komentuoja Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka.

Šiuo metu Seime nagrinėjamas įstatymo projektas, kuriuo norima tolinti pensinį amžių. Jei Seimas pritartų, nuo 2012 m. moterims pensinis amžius kasmet atitoltų keturiais mėnesiais, o vyrams – dviem mėnesiais, kol pasiektų 65 metus. Šiuo metu moterys į pensiją išeina 60-ies, o vyrai – 62,5 metų.

R.Lazutka pabrėžia, kad norint spręsti “Sodros” biudžeto deficito problemą neužtenka vien tik vėlinti pensinį amžių.

Būtina pasiekti, kad darbo rinka būtų palankesnė pagyvenusiems žmonėms. Šiuo metu Lietuvoje dar vyrauja nuomonė, kad pensininkai užima jaunimo darbo vietas, kad jie lėtesni ir neimlūs naujovėms.

“Vakaruose atlikti tyrimai parodė, kad paprastai apmokymai įmonėse pritaikyti jauniems žmonėms, o jeigu būtų sukurta pagyvenusių darbuotojų mokymo metodų, viskas būtų kitaip – vyresni žmonės įsisavinti naujoves galėtų panaudodami savo ankstesnę patirtį”, – tvirtina profesorius.

Jei su amžiaus diskriminacija ir stereotipais nebus kovojama, valstybės išlaikytinių skaičius nesumažės. “Atidėsime pensinį amžių, o vyresni žmonės paprasčiausiai bus išstumti iš darbo rinkos. Jie esi į darbo biržą pašalpos ar kreipsis į medicinos komisiją dėl invalidumo pensijos. Tuomet koks skirtumas – mokėsime mažiau pensijų, bet daugiau bedarbių pašalpų ir neįgalumo pensijų”, – įspėja R.Lazutka.

"Veido" archyvas

Mažesnis vyresnių žmonių domėjimasis IT yra pasaulinė tendencija, tačiau Lietuvoje atskirtis tarp jaunimo ir senjorų ypač didelė, palyginti su pirmaujančiomis ES šalimis

Daugelis interneto funkcijų gali palengvinti būtent vyresnių žmonių gyvenimą, sutaupydamos jiems laiko, jėgų ir pinigų. Tačiau Lietuvos pensininkai į naująsias technologijas žiūri vis dar įtariai ir mieliau pasikliauja senais, bet jiems užtikrintais metodais, pvz., valandą stovi banko eilėje, kad grynaisiais pinigais sumokėtų komunalinius mokesčius, užuot tai padarę internetu; prekybos centrų vitrinose ieško akcinių prekių, nors apie nuolaidas galėtų sužinoti dar prieš išeidami iš namų.

Yra ir kita medalio pusė – dauguma vyresnių žmonių nesupranta interneto naudos, nes nėra pakankamai informuoti.

Atsiliekame nuo Europos

Statistikos departamento 2010 m. duomenimis, Lietuvoje internetu naudojasi 9,2 proc. pensininkų. 4,4 proc. jų prisijungia kasdien, 3,9 proc. – bent kartą per savaitę. Palyginimui, tarp mokinių ir studentų interneto vartotojai sudaro absoliučią daugumą: 99,3 proc. jų naudojasi internetu, 90,7 proc. tai daro kasdien. Skaičiai atrodo logiški – kompiuteris ir internetas lig šiol visuomenės pirmiausia suvokiami kaip jaunimo darbo ir pramogų įrankiai. Senoji karta, užaugusi be virtualaus gyvenimo, šias technologijas vertina skeptiškai ir sėkmingai gyvena be jų.

Dėl to nenuostabu, kad pensininkai yra mažiausiai kompiuteriniu požiūriu raštinga visuomenės dalis – tai patvirtina ir pernai atliktas “TNS Gallup” tyrimas. Jo duomenimis, 78 proc. žmonių nuo 65 iki 74 metų savo įgūdžius naudotis IT vertina kaip nepakankamus. Tik 14 proc. šios amžiaus grupės asmenų namie turi kompiuterį, prijungtą prie interneto.

Svarbu paminėti, kad tokiam rezultatui įtaką daro ir finansiniai apribojimai – juos, kaip pagrindinį barjerą, nurodė 14 proc. apklaustųjų.

Mažesnis vyresnių žmonių domėjimasis IT yra pasaulinė tendencija, tačiau Lietuvoje atskirtis tarp jaunimo ir senjorų ypač didelė, palyginti su pirmaujančiomis ES šalimis. Pvz., Didžiojoje Britanijoje praėjusiais metais 60 proc. pensinio amžiaus žmonių niekada nebuvo naudojęsi internetu (Didžiosios Britanijos statistikos departamento duomenys), Lietuvoje – 90 proc. Labiausiai visoje ES naujovėms atviri Švedijos pensininkai: portalo “ScienceDaily” duomenimis, dar 2008 m. tarp jų interneto vartotojai sudarė 38 proc.

Nebūtinas, bet patogus

Kodėl garbaus amžiaus sulaukusiam žmogui verta bandyti perprasti iš pirmo žvilgsnio sudėtingą ir bauginančią interneto sistemą? Argi jo gyvenimas šiuolaikiniame pasaulyje neįsivaizduojamas be kompiuterio? “Be interneto gyventi įmanoma, bet su internetu – patogiau, o dažniausiai ir pigiau. Ypač svarbu tai tampa kaimiškose vietovėse, kur sudėtingesnis ir brangesnis susisiekimas. Ten internetas tampa tiesiog būtinybe”, – teigia informacinių technologijų švietimu bibliotekose užsiimančio projekto “Bibliotekos pažangai” IT srities koordinatorius Gediminas Navickas.

Jo manymu, pensininkams internetas gali teikti tokią pačią naudą, kaip ir kitiems gyventojams. “Mokesčių mokėjimas per elektroninės bankininkystės programas, registravimasis pas gydytojus elektroniniu būdu, bendravimas, el. valdžios paslaugos”, – galimybes vardija IT specialistas.

Kad pensininkų interneto poreikiai daug nesiskiria nuo bendros Lietuvos gyventojų situacijos, rodo ir Statistikos departamento duomenys. Pagrindinis skirtumas – vyresni žmonės dažniau ieško informacijos, susijusios su sveikata, ir mažiau naudojasi socialiniais tinklais, interneto forumais. Kita vertus, net JAV, kur internetu naudojasi du iš trijų senjorų, tik 3 proc. vyresnių nei 65 metų asmenų yra “Facebook” ar kitų socialinių tinklų vartotojai. Vyresni žmonės nesiveržia į juos, nes ten jaučiasi svetimi, patekę į jaunimo teritoriją, o jaunoji karta savo ruožtu mažiausiai nori, kad seneliai matytų jų viešus pokalbius su draugais.

Kitas “Veido” pašnekovas, vienintelio Lietuvoje tinklalapio, skirto senjorams, “Draugauki.me” redaktorius Paulius Sluškonis, be jau minėtų interneto funkcijų, išskiria ir vadinamąją debesų kompiuteriją (angl. “cloud computing”) – galimybę neturint specialios programinės įrangos, tiesiog internete redaguoti ir archyvuoti įvairią garso, vaizdo ir tekstinę medžiagą. “Programinės įrangos diegimas – dažnai sudėtingas procesas ir jam reikia specialių žinių. O debesų kompiuterija leidžia atlikti pačias įmantriausias užduotis vien užsiregistravus tam tikrame tinklalapyje. Sutikite, kad senjorams tai didelis palengvinimas”, – tikina P.Sluškonis.

Jo redaguojamo “Draugauki.me” tinklalapio turinio autoriai – patys senjorai: jie rašo pranešimus, dalyvauja diskusijų forume, kuria filmukus ir skelbia juos “YouTube” kanale. Pelno nesiekiančiame tinklalapyje kasdien apsilanko per 500 vartotojų.

Nereikia bijoti mokytis

Kompiuterinio raštingumo trūkumas yra pagrindinė priežastis, kodėl pensininkai vangiai naudojasi internetu. Taip pat labai svarbūs ir psichologiniai barjerai – dažnai vyresni žmonės bijo žengti pirmąjį žingsnį ir bent pabandyti. “Naujovės gąsdina, nes tam reikia skirti laiko, tobulinti gebėjimus, apkrauti galvą naujais dalykais. Natūralu, kad žmogus tam priešinasi”, – vyresnių žmonių psichologiją analizuoja P.Sluškonis.

Paieškojus galima rasti ir tendencijas laužančių pavyzdžių. Klaipėdoje gyvenanti 62 metų muzikos mokytoja Nijolė Usevičienė sako prie kompiuterio kasdien praleidžianti bent penkias valandas: ji skaito naujienas (televizijos nežiūri), naudojasi muzikinėmis programomis, internetu sumoka visus mokesčius, netgi perka el. parduotuvėse, ko dar nėra pratę daryti daugelis jaunosios kartos interneto vartotojų. Dirbanti pensininkė aktyviai išnaudoja ir internetinio bendravimo galimybes. “Elektroniniu paštu palaikau ryšius su kituose miestuose gyvenančiais muzikantais, taip pat neįsivaizduoju gyvenimo be “Skype” programos, nes be jos negalėčiau bendrauti su dukra ir sūnumi, kurie šiuo metu gyvena ne Lietuvoje”, – sako pašnekovė.

Prieš 15 metų kompiuteriu naudotis ją išmokė dukra. “Ji pasakė, kad kompiuteris – ne automobilis. Nereikia bijoti, avarijos nesukelsi”, – prisimena N.Usevičienė.

Neturintiems artimųjų, kurie padėtų žengti pirmuosius žingsnius virtualioje erdvėje, alternatyva gali būti viešosios bibliotekos. “Šiuo metu Lietuvoje yra per tūkstantį bibliotekų, kurios aprūpintos kompiuteriais ir interneto ryšiu, teikia viešą interneto prieigą, taip pat turi kvalifikuotą personalą, galintį padėti ir pakonsultuoti”, – tikina projekto “Bibliotekos pažangai” atstovas G.Navickas.

Viešosios bibliotekos iš dalies išsprendžia ir finansinį kompiuterinio neraštingumo klausimą – jos yra atviros ir tiems, kurie negali sau leisti įsigyti asmeninio kompiuterio ar įsivesti interneto.

Didėja socialinė atskirtis

Vis dėlto siekis išmokti drąsiai naudotis kompiuteriu yra tikras iššūkis vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems dažnai keblumų sukelia netgi mobilusis telefonas. Reaguodami į tai Didžiosios Britanijos IT technologai sukūrė specialią operacinę sistemą “SimplicITy”. “Linux” sistemos pagrindu sukurtas paketas siūlo tik šešias pagrindines funkcijas – el. pašto, informacijos paieškos “Google”, nuotraukų tvarkyklės ir kitas. Viskas pateikta kuo paprastesne forma, kad naudojimasis kompiuteriu būtų lengvai perprantamas. Vartotojai, kuriems šešių funkcijų nebepakanka, gali persijungti į įprastą “Linux” operacinę sistemą.

Lietuvoje analogiškų pavyzdžių kol kas nėra – bibliotekų kompiuteriuose ir kompiuterinio raštingumo kursuose naudojamos standartinės “Windows” operacinių sistemų versijos. Vienintelis palengvinimas – sistema išversta į lietuvių kalbą, tačiau lietuviški kompiuteriniai terminai vyresnio amžiaus žmonėms dažnai gali pasirodyti tokie pat nesuprantami kaip ir angliški.

Nepaisant to, Lietuva kartu su Vakarų pasauliu juda viena kryptimi: spartėjančios integracijos į virtualią erdvę link. Tai nereiškia, kad vyresni žmonės, lig šiol gyvenę be interneto, negali sėkmingai to daryti toliau. Tačiau jie turi suprasti, kad technologijų ignoravimas gresia dar didesne socialine atskirtimi, kai vyresnių žmonių balsas, dažnai užmirštamas realiame pasaulyje, tuo labiau nebus išgirstas virtualiame.

Pensininkų, kurie savanoriškai integruojasi į skaitmeninę visuomenę, yra vienetai. Paskatinti visus kitus galėtų imtis valdžios institucijos. Prieš rinkimus kai kurių politikų programose pasirodė idėjų suteikti nemokamą internetą pensininkams, tačiau kol kas svariausią indėlį į vyresnių žmonių kompiuterinio raštingumo didinimą atlieka visuomeninės iniciatyvos. Pavyzdžiui, “Bibliotekų pažangai” nebūtų be filantropo “Microsoft” vadovo Billo Gateso, kurio kartu su žmona įkurtas fondas yra pagrindinis projekto finansavimo šaltinis. Valstybės indėlis į beveik 100 tūkst. Lt siekiantį “Bibliotekų pažangai” biudžetą – tik 13 tūkst. Lt.