Socialinės apsaugos ir darbo ministras neatsisako idėjos ilginti pensijos amžių, bet dabar siūlo nebeskubėti ir atsisakyti minties didinti šį amžių kas pusmetį. Donatas Jankauskas teigia per savaitę apsispręsiantis ir pateiksiantis pasiūlymus Vyriausybei.

“Ilginti pensijinį amžių tikrai siūlysiu, tačiau nuo kada ir kokiais tempais – dar kartą kartoju – matyt, kad reikia dar kartą peržiūrėti. Matyt, nesiūlysiu kas pusę metų ilginti, tai būtų per daug drastiška, ir nesiūlysiu pradėti nei šiemet, nei kitąmet”, – penktadienį po Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje surengtos diskusijos dėl “Sodros” reformos žurnalistams sakė D.Jankauskas.

Jis pabrėžė, kad pensijos amžiaus didinimas turėtų būti lėtesnis: “Drįstu prognozuoti, kad tokį pasiūlymą ir teiksiu Vyriausybei – dėl lėtesnių tempų ir galbūt lėtesnės pradžios”.

D.Jankauskas nenorėjo prognozuoti, nuo kada ir koks pensijos amžius bus pasiektas.

“Šiandien netgi skaičiaus nenorėčiau įvardinti – ar tai bus 65 metai. Viešoje erdvėje aš labai dažnai matau rašant 67 metus, nors iš manęs toks siūlymas niekada nebuvo nuskambėjęs”, – kalbėjo ministras.

Pasak jo, iš visų pateiktų siūlymų dėl “Sodros” reformos daugiausiai abejonių sukėlė nelaimingo atsitikimo draudimo perdavimas draudimo kompanijoms ir septynių ligos dienų apmokėjimo prievolė darbdaviui.

“Reikės peržiūrėti visų pasiūlymų medžiagą ir man jau kaip ministrui apsispręsti, juos teikti Vyriausybei ar ne”, – sakė D.Jankauskas.

Seimo opozicijai priklausantys “tvarkiečai” surinko beveik 90 tūks. gyventojų parašų prieš valdančiųjų ketinimus ilginti pensijos amžių iki 65 ar net iki 67 metų.

Apie tai trečiadienį paskelbė partijos “Tvarka ir teisingumas” Informacijos centras. Jo vadovas Romas Jankauskas informavo, kad parašai renkami toliau.

Pasak jo, jeigu ir toliau bus svarstoma idėja ilginti pensijos amžių, parašai bus perduoti Vyriausybei, kad priimdama sprendimą žinotų, kokia yra gyventojų nuomonė: “O jeigu sprendimas bus priimtas neatsižvelgiant į tai, parašai bus perduodami Seimui arba teks kreiptis į prezidentę”.

Valdantieji, siūlantys Lietuvoje per 10 metų pasiekti 65 metų senatvės pensijos amžių tiek vyrams, tiek moterims, sako, kad pensijos amžiaus ilginimas leistų padidinti pensijas 7-15 proc.

Vyrams numatyta 65 metų pensijinio amžiaus riba būtų pasiekta per 5 metus, o moterų – per 10 metų. Startavus 2011 metais, 65 metų amžiaus riba būtų pasiekta 2021 metais.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai teigia, kad padidinus pensijos amžių iki 65 metų, tikėtina, jog žmonės įvairiais būdais mėgins į pensiją išeiti anksčiau numatyto laiko.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė žiniasklaidoje yra pareiškusi, kad žmonėms reikia paaiškinti apie planuojamas permainas socialinio draudimo srityje, o ne gąsdinti, kad tuoj pat bus pradėtas ilginti pensijos amžius, nors tą tikrai anksčiau ar vėliau reikės daryti.

Šiuo metu moterys Lietuvoje į pensiją išeina sulaukusios 60 metų, vyrai – 62,5 metų.

Ką demografinės prognozės žada ateities pensininkams, jei jau dabar negalime lygintis su europiniais standartais pagal valstybės finansinį dėmesį vyresniajai kartai? Štai, “Eurostato” duomenimis, pensijoms Lietuva skiria apie 7,4 proc. BVP, perpus mažiau nei Italija.

Arba kad ir toks skaičius: išlaidos vyresnio amžiaus žmonių priežiūrai Švedijoje sudaro 2,5 proc. BVP, o Lietuvoje – 0,3 proc. Ir tai juk procentai ne nuo svetimos šalies gerovės, o Lietuvos BVP, kuris, skaičiuojant vienam gyventojui tenkančią dalį, tesiekia 52 proc. ES vidurkio (beje, šį gerokai sumažino naujausios ES narės Bulgarija ir Rumunija). Nors mokame gana didelius mokesčius, ne tik senjorai, bet ir visa socialinė apsauga – Pelenės vietoje. Tiesa, tenka priminti, kad daug metų buvo daromos įvairios išimtys, tad kai socialinių mokesčių mokėtojų mažiau nei gavėjų, nėra ko stebėtis, kad išmokos menkos.

Vis dėlto jei lyginsime ne procentais, o absoliučiais skaičiais, pensijoms skiriamų lėšų kiekis didėjo milžiniškais tempais – nuo 3,6 mlrd. Lt 2000-aisiais iki 8,3 mlrd. Lt 2008-aisiais. Tačiau net ir su tiek padidėjusiomis pensijomis mūsų pensininkai nebuvo pasiekę 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio, o pagal europinius skaičiavimus, panašią į turėtą gyvenimo kokybę garantuoja pensija, siekianti apie 70 proc. gauto vidutinio atlyginimo. Tačiau “Sodros” ir valstybės biudžetų padėtis ir demografinės prognozės verčia kelti klausimą, ar siūlymai, numatyti reformos metmenyse, ateities pensininkams garantuos bent dabartinio lygio pensijas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija informavo, kad šiuo metu apibendrina ekspertų ir visuomenės pateiktą nuomonę, tačiau akivaizdu, jog prieštaraujama praktiškai visiems reformos siūlymams, išskyrus atsisakymą skirti naujas valstybines pirmo ir antro laipsnio pensijas. Pensinį amžių sutinkama didinti tik pagerėjus šalies ekonominei padėčiai ir lėtesniu tempu, tačiau anksčiau į pensiją siūloma išleisti daugiavaikes motinas, pedagogus, medikus.

“Svarbiausios reformos idėjos – atskirti pagrindinę perskirstomąją pensijos dalį ir priklausančią nuo asmens įmokų bei didinti pensinį amžių. Atitinkamą pensijų dydį garantuotų sistema, sudaryta iš kelių dalių – priklausanti nuo asmens sumokėtų įmokų, taip pat sukaupta pensijų kaupimo sistemoje. Sukaupusiems nepakankamą įmokinę pensiją būtų papildomai mokama iš bendrų mokesčių finansuojama nacionalinė pensija. Pensiją norima labiau susieti su asmens mokėtomis įmokomis, kad išmoka priklausytų nuo sumokėtų įmokų”, – komentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Tačiau, kaip savo atskirojoje nuomonėje pabrėžė darbo grupės reformos metmenims rengti narys finansų ekspertas Raimondas Kuodis, vis dar kalbama apie darbo stažo skaičiavimą, nors svarbiausia – įmokų dydis: kas iš to, jei asmuo mokėjo daug metų, bet menkas įmokas.

Kalbėdama apie antrąją pensijų pakopą – “Sodrai” sumokėtų piliečių įmokų pervedimą į privačius pensijų fondus, ministerija pripažįsta: kai tiek “Sodros”, tiek valstybės biudžetai deficitiniai, galima kalbėti tik apie tai, kad nuo įsipareigoto 5,5 proc. iki 2 proc. sumažintos įmokos būtų atkuriamos, tačiau ne apie jų didinimą. Pensijų fonduose sukauptos lėšos tesiekia 3 proc. BVP (mažiau tik Rumunijoje), o, pavyzdžiui, Nyderlanduose – 120 proc. BVP. Daug kur ir didesnės įmokos į pensijų fondus, pavyzdžiui, Lenkijoje 7,3 proc.

Nuomonės išsiskiria ir dėl šių fondų efektyvumo. Viena vertus, visose šalyse privataus verslo efektyvumas didesnis nei valstybės, tačiau juk privatūs fondai siekia gauti ne tik naudos pensininkui, bet ir pelno sau.

“Jei keltume tikslą, koks turėtų būti keliamas, – kad žmogus gautų 70 proc. savo turėtos vidutinės algos, į privačius pensijų fondus reikėtų pervesti 9–10 proc., tačiau tokio orientyro reformos koncepcijoje nėra. Siūloma reforma – tik mažas žingsnelis keičiant proporciją tarp valstybės ir privačių fondų”, – sako Investicijų valdymo įmonių asociacijos prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Privačius pensijų fondus administruojančių investicijų valdymo įmonių ekspertų skaičiavimais, ir tai nėra panacėja: iš pirmos, valstybės garantuojamos “Sodros” mokamos pensijų pakopos pensininkas galėtų tikėtis 20–30 proc. buvusių pajamų, antros, t.y. “Sodros” pervedamų piliečių įmokų privačiam pensijų fondui, – apie 30–40 proc., o dar 20–30 proc. reikėtų kaupti papildomai privačiai draudžiantis.

“ERGO Lietuva gyvybės draudimo” departamento direktorės Aistės Rudžinskytės skaičiavimais, norėdami 1,5 tūkst. Lt pensijos, vyrai 20 metų kasdien turėtų atsidėti iki 4 Lt, o moterys – šiek tiek daugiau nei 5 Lt.

Deja, didžioji dalis būsimų pensininkų nesuvokia padėties rimtumo. Štai kovą “Vilmorus” atliktos apklausos duomenimis, didžioji dalis lietuvių (38 proc.) norėtų 1–2 tūkst. Lt pensijos, o net 55 proc. būsimų pensininkų svajoja keliauti aplink pasaulį. Tačiau tuo pat metu atliktos RAIT apklausos duomenimis, du trečdaliai gyventojų teigė nepritariantys nė vienam iš siūlomų “Sodros” reformos būdų. Nenorėdami nei reformuoti “Sodros”, nei kaupti būsimos pensijos visose trijose pensijų pakopose, kelionę apie pasaulį būsime priversti atidėti visiems laikams.

Demografinėse prognozėse viena naujiena gera, kita bloga: gyvensime ilgiau, tačiau po 50 metų Lietuvoje teliks 2,5 mln. gyventojų. Darbingo amžiaus (15–64 metų) žmonių dalis tarp visų gyventojų smuks nuo 59 iki 41 proc., o vyresnių nei 65 metų padvigubės nuo 16 iki 34 proc. Kaip sparčiai daugėja ilgaamžių, rodo ir tokie skaičiai: vyresnių nei 80 metų 1959 m. buvo 33,5 tūkst., o 2009 m. – per 116 tūkst.

“Eurostatas” prognozuoja, kad vyrų vidutinė gyvenimo trukmė per artimiausius 20 metų pailgės nuo dabar 66,3 (tai mažiausias rodiklis ES) iki 72,8 metų, o moterų – nuo 77,6 (trumpiau gyvena tik rumunės ir bulgarės) iki 81,9 metų. Tiesa, tai kuklesnės prognozės nei Prancūzijos ir Švedijos vyrams, kurie tuomet gyvens vidutiniškai 81–81,9 metų, ar šių šalių moterims, kurioms prognozuojama gyventi 86–87 metus. Beje, mus ilgaamžiškumu lenks ir kaimynai estai, kurių vyrams žadamas 74-erių, o moterims – 82,9 metų gyvenimas.

Siūlymo pensinio amžiaus ribą nuo dabartinės 60 metų moterims ir 62,5 metų vyrams pastumti iki 65-erių kritikai gąsdina, kad lietuviams vyrams teks dirbti beveik iki grabo lentos. Tačiau statistika rodo, kad jau sulaukę 65-erių Lietuvos vyrai dar gyvena vidutiniškai 16, o moterys – 17,9 metų (trumpiausiai latviai – 12,7 m. ir bulgarės – 16,3 m., ilgiausiai prancūzai: vyrai – 18,2, moterys – 22,7 m.).

Tačiau vardijant šiuos skaičius vertėtų neužmiršti ir kitų tyrimų: Baltijos šalių trejetukas bei Vengrijos ir Slovakijos gyventojai (tradicinių autsaiderių bulgarų ir rumunų duomenų nėra) po savo 65-ojo gimtadienio nugyvena trumpiausią laikotarpį nekankinami negalios. Ne visai tikslu tvirtinti ir tai, kad mes – smarkiai jaunesni už kitus pensininkai: Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos katedros lektorius Dainius Bernotas atkreipia dėmesį, kad nors daugelyje Europos išsivysčiusių šalių pensinis amžius – 65 metai, realiai trejais ketveriais metais jis mažesnis, nes nemažai žmonių pasinaudoja galimybe anksčiau išeiti į pensiją. Tačiau pasaulyje pasiektas mažiausias jaunų ir didžiausias senų žmonių skaičius verčia ilginti pensinį amžių, tą daro ar planuoja daryti daugelis ne tik Europos šalių. Tad ir mums vertėtų diskutuoti, kada ir kokiais tempais, o ne ar apskritai tai daryti.

Juolab kad Lietuvai, be pasaulinių visuomenės senėjimo tendencijų, prisideda dar dvi papildomos problemos: keleri metai iš eilės šalies natūralus prieaugis tūkstančiui gyventojų – minus 13,3–3,5, o emigracija savo mastu lenkia imigraciją. Visų šių skaičių rezultatas toks, kad vietoj dabar Lietuvoje darbingo amžiaus žmonių ir vyresnių nei 65 metų santykio 1,6 liks po tiek pat dirbančiųjų ir pensininkų.

“Sodra” mums grasina: į pensiją išeisite vėliau – gal nuo 65-erių, o gal net nuo 67-erių. Pensinį amžių žada ilginti ir kitos šalys. Išeina, kad pensinis amžius – viso labo tik buhalterinis skaičius, o ne fiziologijos lemta riba. Ką apie tai mano medikai?

Žavi žilaplaukė savo technomuzikos kūriniais į prestižiškiausius Prancūzijos klubus pritraukia tūkstančius lankytojų. 69-erių didžėja iš Anglijos Ruth Flowers derina technomuziką su senosios muzikos mokyklos atstovų, tokių kaip “Abba”, Freddie Mercury ir “Rolling Stones”, hitais. Žinovai teigia, kad Ruth miksuoja geriau negu jaunuoliai.

Septyniasdešimtmetį perkopę Švitrigėlė ir Jonas Pranskėčiai išėję į pensiją Lietuvos rekordų knygoje buvo įregistruoti dukart: pirmiausia kaip didžiausius gintaro čiužinius, po 10 kg, pasisiuvę keistuoliai ir antrąkart – kaip aistringiausi keliautojai, kurių sąraše 93 aplankytos šalys.

Kitas mūsų pašnekovas, Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius, balandžio pabaigoje švęs 68-ąjį gimtadienį. Jis turistams vadovauja ne iš kabineto – kiekvienais metais rengia “Snaigės” žygius ir pats kiekvieną savaigtalį slidėmis nušliuožia po keliasdešimt kilometrų. O sniegui nutirpus rengia žygius pėščiomis, vasarą kopia į kalnus, ir ne bet kokius – į Altajų, Tian Šanį, Kaukazą, tvirtindamas, kad visa tai daro nebe dėl savęs, o norėdamas žygių dvasia apkrėsti kitus. “Kiekvienas turime daryti tai, ką galime. Jei žinau, kokie gali būti gražūs kalnai, noriu tą grožį parodyti ir kitiems”, – tikina ponas Algimantas.

Tik keliautoją liūdina žmonių tingumas ir senumas – ne kūnu, o dvasia. “Juk žmogaus amžius ne popieriuose užrašytas. Jei tinkamai nusiteiki, nejauti metų. O išėjus į pensiją tik statusas pasikeičia. Ir tiems, kurie buvo aktyvūs, tampa dar geriau, nes turi laiko užsiimti tuo, kas malonu, – tikina pašnekovas ir priduria dėl žmonių pasyvumo visų pirma kaltinąs mokyklą. – Iš prigimties žmogus yra judrus, o kai ateina į mokyklą, pasirodo, jog visos programos sudarytos taip, kad nuslopintų jo aktyvumą. Paskui stebimės, kad tik kas septintas vaikas sveikas”.

Lietuvos elektrinės, kuri po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo tapo pagrindine elektros tiekėja Lietuvoje, vadovas Pranas Noreika praėjusią savaitę pareiškė, kad neketina palikti įmonės vadovo posto, teigdamas, jog apie įmonės vadovų kaitą turi spręsti ne jis, bet valdžia. O valdžia, rodos, patenkinta jo darbu. Tokį pareiškimą praleistum pro ausis, jeigu nežinotum, kad P.Noreika šiai elektrinei vadovauja jau 50 metų ir jam dabar – 82-eji. Gerai suskaičiavus išeina, kad direktorius jau daugiau kaip 20 metų galėjo ilsėtis išėjęs į pensiją. Betgi nesiilsi.

Tuo tarpu didžiuma visuomenės nepatenkinta: jei ilgins pensinį amžių, mes pensijos nesulauksim, teks dirbti iki grabo lentos!

Tik politika ir ekonomika

2000 m. JAV vyresnių kaip 65 metų žmonių buvo 12,4 proc., tuo tarpu 2030 m., kaip numatoma, bus jau 20 proc. Pagal europines prognozes, 2050 m. senyvo amžiaus žmonės sudarys 34,6 proc. bendro gyventojų skaičiaus. Tačiau šiuolaikinėje mokslo literatūroje vieno amžiaus vyresni žmonės pagal sveikatos būklę ir judrumą dalijami į “jaunus-senus” ir “senus-senus”. Pažengusiose šalyse “jauni-seni” sudaro net 80–85 proc. visų žmonių, vyresnių nei 60 metų. Vyresnėse grupėse daugėja “senų-senų”, tačiau netgi tarp asmenų, vyresnių nei 80 metų, daugelis neserga rimtomis ligomis ir gali būti priskirti prie “jaunų-senų”.

Iš šito skirstymo aiškėja, kad metų kiekis visiškai nerodo, ar žmogus tikrai senas, kaip mes tai suprantame. Taigi kyla klausimas, kada šiais laikais mes vis dėlto pradedame iš tikrųjų senti.

Kiekvienas gydytojas jums atsakys: tuoj pat, kai gimstame. Klausimas tik toks, kada pasenstame tiek, kad nebeįstengiame dirbti. Vilniaus universiteto Gerontologijos centro vadovas doc. Vidmantas Alekna į šį klausimą turi suktą atsakymą: ne visos organizmo sistemos sensta vienodai, be to, net senstančias galima pataisyti. Na, mes juk visų pirma pastebime, kai ima senti mūsų akys – “minusas” ima keistis į “pliusą” ir nebematome nei toli, nei arti. Ką daryti? Pasikeisti akinius. Medikai tai vadina funkcijų kompensavimu. Taigi kompensavę tam tikros funkcijos stoką mes vėl galime sėkmingai dirbti. Negana to, prireikus gydytojas siūlo keisti darbą: jei nebegali būti balerina, juk nereiškia, kad negali būti ir pardavėja ar mezgėja.

Todėl, gydytojo įsitikinimu, pensinio amžiaus nustatymas – tai politinis bei ekonominis sprendimas, ir jokiu būdu ne medicininis. “Vienam ir 55-erių jau sunku dirbti, o kitas sėkmingai dirba ir iki aštuoniasdešimties”, – pabrėžia gerontologijos specialistas.

Dėl to kuo lankstesnė socialinė sistema ir kuo turtingesnė valstybė, tuo labiau laimi jos piliečiai – dar sveiki išėję į pensiją, turi laiko patirti tai, ko nespėjo dėl laiko stokos dirbdami ar augindami vaikus.

Kolegai pritaria ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto fiziologijos profesorius Algis Abaravičius. “Vidutinė tikėtina Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė 66-eri, o moterų – 76-eri metai. Matyt, tai ir yra vienas orientacinių rodiklių, kurį būtų galima pavadinti senėjimo limitu. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad tai riba. O kokia toji riba? Neseniai paaiškėjo, kad Gruzijoje gyvena 130 metų moteris. Tikriausiai tai ir yra fiziologinė riba”, – aiškina profesorius.

Susidaro įspūdis, jog teisingiausia būtų konkretų žmogų į pensiją išleisti tuomet, kai tyrimai rodo, kad jis nebegali dirbti. Tačiau Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės Medicinos diagnostikos centro gydytojas Jokūbas Fišas pabrėžia, kad nors yra sugalvota daugybė testų, kaip nustatyti pajėgumą dirbti, jie nėra objektyvūs, nes neretai prastų testo rezultatų sulaukęs žmogus darbe yra kur kas naudingesnis nei jaunas, mat fizinį nepajėgumą kompensuoja protas ir patirtis.