Geriau vieną kartą pamatyti, nei daug kartų išgirsti, – tokiu požiūriu vadovaujasi gegužės 23 d. 12–15 val. savo veiklą pristatančios ir duris atveriančios aplinką tausojančios įmonės. Šią dieną Vilniaus nuotekų valykla, Klaipėdos vandenvietė, Marijampolės nuotekų valykla ir Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (ARATC) visuomenei plačiai atvers duris. Apsilankyti minėtuose aplinkosaugos objektuose ypač kviečiamas jaunimas, šeimos su mažais vaikais, nes būtent jų rankose mūsų aplinkos, mūsų Žemės ateitis.

Gegužės 23 d. atvirų durų dienos renginyje „Profesoriaus atradimai gamtoje – eksperimentuok kartu!“ Alytuje visų lankytojų lauks ne tik organizuojama ekskursija po regiono atliekų tvarkymo centre veikiančią mechaninę atliekų rūšiavimo liniją, bet ir įvairios interaktyvios veiklos šeimoms ir vaikams, pavyzdžiui, žinių viktorina, atliekami įvairūs eksperimentai su vandeniu ir cheminėmis medžiagomis. Mažiausių dalyvių taip pat lauks dovanėlės.

Moksleiviams – aplinkosaugos konkursas

Niekas negali paneigti, kad svarbu susieti mokinių elgesį su aplinkos kokybe ir jų pačių galimybe tą aplinką keisti. Ta proga šiuo metu vyksta ir moksleivių konkursas ,,Atradimai gamtoje“, kuriuo siekiama skatinti mokinius domėtis aplinkos apsauga, didinti jų aplinkosauginį sąmoningumą ir skatinti įvairiomis priemonėmis bei formomis ieškoti sprendimo būdų, kaip pagerinti savo gyvenamąją aplinką. Pavyzdžiui, moksleiviai raginami stebėti aplinką matuojant vandens pH, nitratų kiekį, oro temperatūrą, nustatant bioįvairovę, dirvožemio struktūrą, įvertinant aplinkos kokybę. Konkurso dalyviai turi pateikti savo autorinius darbus, kurie parodytų, ką konkrečiai galima nuveikti gerinant savo gyvenamąją aplinką.

Moksleiviai išties domisi atvirų durų dienos renginiais Vilniuje, Klaipėdoje, Alytuje ir Marijampolėje. Dalyviais užsiregistravo ištisos klasės iš įvairų šalies mokyklų. Pavyzdžiui, Alytuje užsiregistravo įvairių klasių moksleiviai iš penkių rajono ugdymo įstaigų.

Visi vykstančio konkurso ,,Atradimai gamtoje“ dalyviai taip pat kviečiami atvykti į vieną iš 2015 m. gegužės 23 d. atvirų durų dienos renginių „Profesoriaus atradimai gamtoje – eksperimentuok kartu!“, kurio metu bus paskelbti nugalėtojai ir pristatyti jų darbai. Konkurso dalyviai bus apdovanojami diplomais, o pirmųjų vietų nugalėtojai gaus konkurso organizatorių įsteigtą prizą – bilietus į kino filmą visai klasei. Todėl renginio organizatoriai tikisi, kad gegužės 23-ioji bus tikra aplinkosaugos šventė tiek šeimoms su mažais vaikais, tiek jaunimui ir visiems besidomintiesiems aplinka, kurioje mes gyvename.

Jaunajai kartai skiepijami atliekų rūšiavimo įgūdžiai

Atvirų durų dienos renginiuose jaunajai kartai bus stengiamasi parodyti, kokią naudą gamtai ir žmogui gali duoti išrūšiuotos ir perdirbtos atliekos. Būtent jaunoji karta labiausiai ir domisi atliekų rūšiavimu bei perdirbimu. Tačiau nedaugelis žino, kaip tokios gamyklos veikia: kaip surinktos atliekos rūšiuojamos, o vėliau – perdirbamos. Tokią galimybę ir suteikia Atvirų durų diena, kai visiškai iš arti galima pamatyti modernius įrenginius, stebėti, kuo virsta, regis, niekam nereikalingas stiklas, plastikas ar kompostas, – naudingais produktais ar energija.

Vienas iš duris lankytojams atversiančių objektų – Alytaus regiono atliekų tvarkymo centre įdiegta nauja įranga, su kuria iš surinktų ir perdirbamų biologiškai skaidžių atliekų (tai maisto gaminimo atliekos, kavos tirščiai, arbatos pakeliai, kiaušinių lukštai, augalų lapai, smulkios šakos, nupjauta žolė, taip pat dumblas, mėšlas) galima išgauti biodujas ir jas panaudoti elektros ar šilumos gamybai arba susidariusias medžiagas panaudoti kaip kompostą. Ši naujoji įranga ne tik sumažina atliekų srautą sąvartynuose, bet ir duoda ir ekonominės naudos. Tokie 2014 m. pabaigoje Alytuje įdiegti įrenginiai Lietuvoje – pirmieji. Jų eksploatacija neabejotinai reiškia naują pradžią atliekų tvarkymo sistemoje. Šį svarbų žingsnį padėjo žengti 2007–2013 m. ES Sanglaudos fondo lėšos, skirtos pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

Pasak ARATC centro direktoriaus Algirdo Reipo, mechaninio rūšiavimo ir biologinio apdorojimo įrenginių projektinis pajėgumas suteikia galimybę per metus perdirbti iki 65 tūkst. tonų atliekų, o planuojama perdirbti 45 tūkst. tonų per metus. Siekiama, kad atliekos pirmiausia būtų perdirbamos, o tos, kurios netinkamos perdirbti, panaudojamos energijai gauti. Mechaninio rūšiavimo įrenginiais atskirtos atliekos toliau tvarkomos atskirai: vienos smulkinamos ir kompostuojamos, kitos perdirbamos ar deginamos. Modernią mechaninio rūšiavimo įrangą galima programuoti ir reguliuoti atsižvelgiant į atliekų kiekį bei kokybę.

Apie 40 proc. visų komunalinių atliekų sudaro biologiškai skaidžios, kurios yra atsinaujinantis gamtos išteklius ir gali tapti naudinga žaliava: biodujomis, biokuru, trąšomis. Patekusios į sąvartynus šios atliekos daro didelę žalą aplinkai, klimatui, žmogui: joms yrant išsiskiria metanas ir kitos dujos, tai kelia gaisrų pavojų, šios atliekos pritraukia daugybę graužikų ir paukščių, kurie gali būti užkrečiamųjų ligų platintojai.

Alytaus biologinio apdorojimo įrenginiuose apdorojamos iš mišrių komunalinių atliekų srauto atskirtos biologiškai skaidžios atliekos ir atskirai surinktos maisto atliekos. Biologiškai skaidžių atliekų srautas apdorojamas anaerobiniu (be deguonies) būdu, gaminant elektros energiją. Pagaminta elektra naudojama įrenginių technologiniam procesui, o perteklinė žalioji energija bus pateikiama į bendrą elektros energijos tinklą. Ir tik likusi visai nedidelė dalis atliekų patenka sąvartynus.

Visą šį atliekų sutvarkymo kelią Atvirų durų dienos dalyviai galės stebėti nuo pradžios iki pabaigos.

Renginys „Profesoriaus atradimai gamtoje − eksperimentuok kartu!“ Alytuje

Laikas: 2015 m. gegužės 23 d., 12−15 val.

Vieta: Alytaus regiono nepavojingų atliekų sąvartyno teritorija (mechaninio rūšiavimo ir biologinio apdorojimo įrenginys).

Adresas: Takniškių kaimas, Alovės sen. Alytaus r.

Renginys nemokamas.

BFL

Metų pradžioje Seimo Aplinkos apsaugos komitete buvo svarstytas klausimas dėl pirmumo teisės įsigyti žaliavinės medienos. Šalies medienos perdirbėjai nuolat skundžiasi, kad didelė dalis mūsų medienos iškeliauja į Kiniją ir kitas valstybes, o vietinė pramonė dėl to kenčia. Medienos perdirbėjai, kurių indėlis į šalies BVP sudaro kelis milijardus litų, norėtų turėti lengvatų įsigydami vietinės medienos.

Kyla teisinių diskusijų, ar galimos lengvatos, kurios nepažeistų ES konkurencijos, sąžiningos prekybos įstatymų.
Praėjusiais metais Lenkijos baldininkai kreipėsi į šalies ekonomikos ministrą Januszą Piechocinskį, kad jis uždraustų parduoti medieną Vokietijai. Dėl nuolat didėjančio medienos eksporto lenkų verslininkai priversti medieną vežtis iš kitų Lenkijos regionų ar net importuoti, o tai didina gaminių savikainą.
Latvijos medienos perdirbėjai yra susikūrę uždarą pirkėjų klubą, kuris, veikiant pagal užkulisines taisykles, leidžia latviška mediena pirmumo teise apsirūpinti Latvijos perdirbėjams.
Lietuvos miškininkai, Generalinė urėdija, urėdijos šią problemą siūlo spręsti pakeičiant prekybos mediena taisykles, suteikiant tam tikrų privilegijų seniems, nuolatiniams bei patikimiems medienos pirkėjams ir pasirašant ilgalaikes sutartis su šalies medienos perdirbėjais.
“Veido” surengtoje diskusijoje apie šias problemas diskutavo Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas, Generalinės miškų urėdijos urėdo pavaduotojas Gintaras Visalga, Nemenčinės miškų urėdijos urėdas Eligijus Ryškus, Ukmergės miškų urėdijos urėdas Vigantas Kraujalis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, Medienos prekybos įmonių asociacijos vadovas Robertas Ašmonas, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotojas Elonas Šatas ir advokatų kontoros LAWIN vadovaujantysis partneris advokatas Rolandas Valiūnas.

A.Šindeikis: Šiandienos tema – Lietuvos medienos perdirbėjų apsirūpinimas miško žaliava. Daug metų diskutuojama, bet nepasiekiama abi puses tenkinančio sprendimo. Viena vertus, labai skaidriai, europietiškai galvota, kad pirkti medieną turi teisę tie, kurie už ją moka daugiau (dėl to mediena iškeliauja svetur). Kita vertus, Lietuvos perdirbėjai tvirtina, kad jei pakankamą kiekį medienos už įkandamą kainą gautų vietinėje rinkoje, prie Lietuvos BVP prisidėtų daugiau, kasmet sukurdami dar kelis milijardus litų vertos produkcijos.
Konfliktas brendo seniai, bet tik šiemet pirmąkart Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje svarstyta galimybė sukurti įstatymą, kuris mūsų perdirbėjams suteiktų pirmumo teisę įsigyjant medienos. Taigi ar tokia tvarka teisiškai apskritai įmanoma ir ar tai būtų ekonomiškai logiška? Juk traktuojama, kad jei į užsienį eksportuojama apvalioji mediena, tai yra problema, nes rimta valstybė žaliavas visada stengiasi perdirbti, kurti kuo didesnės pridėtinės vertės produktus ir tik tada juos eksportuoti.
K.Dieninis: Europos Sąjungos rinkoje yra vienodos prekybos taisyklės, taikomos visoje ES. Dėl to negalime saviems medienos perdirbėjams suteikti geresnių sąlygų ar privilegijų, palyginti su kitų ES šalių pirkėjais.
Kitas dalykas – bent jau šiame etape kalbama apie prekybą valstybiniais miškais, tai yra valstybine žaliava, tad normalu, kad valstybė nori gauti didžiausią įmanomą naudą. Vis dėlto turime tikrai neblogas prekybos mediena taisykles, kurios skaidriai sureguliavo situaciją, kaip kas turi pirkti, ir visiems buvo sukurtos vienodos sąlygos. O dabar bandoma sugalvoti saugiklių, kurie gal nediskriminuotų tiesiogiai, bet padėtų mūsų pramonei. Kiekvienam jų reikia pagrindimo, bet ne ekonominės logikos, nes tokiais kriterijais remtis ES teisėje negalima. Reikalingas nediskriminacinis, proporcingas pagrindimas.
A.Šindeikis: Vis dėlto iš principo tai įmanoma? Kadangi tai yra valstybės išteklius ir valstybė gali turėti tikslą parduoti ne pirminį produktą, o galutinį produktą už konkurencingą kainą?
K.Dieninis: Turbūt ne. Juk bent jau pagal dabartines taisykles valstybė nežino, kas bus daroma su nupirkta mediena, tai yra ar kažkokia pridėtinė vertė bus sukurta. Jei suteiksime pirmenybę Lietuvos pirkėjams, išlieka klausimas, ar jie patys nepradės vežti šios medienos į Kiniją ar dar kur. Vis dėlto, jei valstybė nori (ir tai jau įtvirtinta taisyklėse), jog būtų suteikiama tam tikra garantija, kad aukcionai nebus iškreipiami, tam yra pirkėjo patikimumo patikrinimas. Tokį kriterijų vertiname kaip objektyvų. Tai iš tikrųjų leidžia valstybei įsitikinti, kad sąlygos yra sąžiningos, o tai, kas deklaruojama, kad bus perkama, ir bus nupirkta. Šiuo metu tai yra tinkamos sąlygos, o kokių gali būti papildomų kriterijų, sudėtinga įvertinti.
R.Valiūnas: Gyvename pasaulyje, kuriame dominuoja interesai, kurie ir lemia sprendimus. Ar jie teisingi, ar neteisingi, čia jau kitas klausimas. Lietuvoje, matyt, interesai taip pat dominuoja. Nežinau, kokia yra urėdų pozicija, bet nenustebčiau, jei jiems svarbiausia – didžiausia kaina. Nematyčiau čia nieko blogo, juolab jei jų veikla finansuojama iš parduodamos medienos. Vis dėlto, kadangi kalbame apie valstybinius miškus ir valstybės poziciją, valstybė turėtų įvertinti, koks čia pagrindinis jos interesas. Manyčiau, svarbiausia sukurti kuo didesnę pridėtinę vertę. Jei parduodama mediena iškeliauja į užsienį, aišku, kad tiek pardavimo marža, tiek tam reikalingas darbas – nedideli. Akivaizdu, kad žaliavų eksportas niekada nesukūrė didžiausios pridėtinės vertės, tad žiūrėčiau, ką galima padaryti daugiau. Tarp didžiausios ir mažiausios pridėtinės vertės skirtumas labai didelis, o kadangi valstybė turėtų siekti didžiausios vertės, sveikas protas sako, kad miško pardavimą reikėtų reguliuoti taip, jog vietinė pramonė, sumokanti daugiausiai mokesčių ir toje veikloje įdarbinanti daugiausiai vietos darbuotojų, būtų absoliutus prioritetas.
Teisė man nėra tikslas, teisė tėra įrankis, tad sakyti, kad žmonės tarnauja teisei, o ne teisė žmonėms, būtų neteisinga. Jeigu apsisprendžiame, kad mūsų tikslas yra kuo daugiau perdirbti vietoje, tada jau turėtume žiūrėti, ar teisė tai leidžia. Vis dėlto protinga ne sakyti, kad ji kažko neleidžia, o visas pastangas nukreipti į tai, kaip būtų galima sukurti visas tikslui pasiekti reikalingas prielaidas. Užsienio valstybės deda daug pastangų kurdamos tai įvairiais būdais. Vieni iš jų teisėti, kiti balansuoja ties riba.
Kalbėdami apie balansavimą ties riba turime “airBaltic”, Latvijos nacionalinės oro linijų bendrovės, pavyzdį: balansuodama ties riba (ar net ją peržengdama), ji vis dar skraido ir sukuria Latvijai milžinišką pridėtinę vertę. Dėl to valstybės politikai ir pareigūnai neturėtų užimti prieštaravimo pozicijos, o dėti visas pastangas, kaip būtų įmanoma rasti teisėtą būdą valstybės ekonominiams tikslams pagrįsti. Jeigu gryno būdo nerandama, pasakyti politikams, kad balansuosime ties riba, ir spręskite jūs.
E.Šatas: Įdomu klausytis tokių stiprių argumentų, bet problema ta, kad kalbame teoriškai, o argumentai yra bendro pobūdžio, nors ir suprantami. Vis dėlto institucijos, dalyvaudamos šiame procese, susiduria su konkrečiais projektais. Tarkim, tai, kas iki šiol bandyta daryti (tie projektai vertinti ES Teisės departamento, Seimo Teisės departamento, Konkurencijos tarybos), buvo elementaru. Vietiniai perdirbėjai turi turėti pirmenybę nusipirkti medienos, nes bus sukuriama didesnė pridėtinė vertė, ir viskas. Tačiau Konstitucija sako, jog valstybė saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, ir akivaizdu, kad toks įsikišimas tam darytų įtaką. Kadangi norima sustiprinti vietinius medienos perdirbėjus, laikoma, kad sąžiningai konkuruojant jų padėtis nėra palanki, palyginti su kitų valstybių perdirbėjais, ir valstybė ieško priemonių, kaip konkuravimą paveikti vietinių perdirbėjų naudai.
Konkurencija turi viską sudėlioti į savo vietas. Jei norima nukrypti nuo šios nuostatos, aišku, tokia galimybė yra – juk valstybė ūkį turi reguliuoti taip, kad jis tarnautų tautos gerovei. Vis dėlto problema ta, kad tokių priemonių būtinumo ir proporcingumo nepagrindžia net patys suinteresuoti asmenys. Projektuose tokių skaičiavimų ar vertinimų nematėme – gal taip ir būtų geriau, bet, siekiant nukrypti nuo konstitucinio imperatyvo, visiems bendros taisyklės, bendrų samprotavimų neužtenka.
A.Šindeikis: Ar jums žinoma Latvijos ir Lenkijos praktika šioje srityje?
E.Šatas: Kiek man žinoma, Lenkijos praktika ir sistema identiška esamai Lietuvoje, o Latvijoje, kiek teko girdėti, balansuojama ties teisėtumo riba.
A.Šindeikis: Ties riba – tai ne už ribos, tad gal ir gerai?
RAšmonas: Ar matėte į lietuvių kalbą verstą latvių variantą? Ten nėra nieko panašaus, ką jie sako, tai yra kad Latvija labai gina savus.
A.Šindeikis: Vadinasi, taikoma paprotinė teisė, o ne rašytinė.
V.Vaičiūnas: Visų pirma Latvijoje nėra teisės akto, analogiško mūsų prekybos mediena taisyklėms. Yra tik principai, kuriuos savo veikloje taiko akcinė bendrovė “Latvijas valsts meži”, bet teisės akto nerasite.
R.Valiūnas: Lietuvos medienos perdirbimo pramonė irgi neprotestuotų, jei urėdai taikytų tokius principus ir be teisės akto. Bet mūsų urėdai sąžiningi, laikosi įstatymų raidės ir kitokių papročių.
A.Šindeikis: Vadinasi, latviai gudresni: nėra teisės akto – nėra ir pažeidimo. Prekyba tiesiog vyksta pagal protingą principą ir niekas dėl to negali prisikabinti. Ar taip yra?
V.Vaičiūnas: Latvijoje pirkėjų yra daugiau nei dvidešimt, o Lietuvoje – apie 850. Ten absoliučiai kitokia pramonės struktūra. Mūsų rinkoje vyrauja vidutinis ir smulkusis verslas, o Latvijos valstybinių miškų įmonė prekiauja išimtinai su stambiaisiais medienos perdirbėjais. Ten – pusiau uždaras klubas.
E.Šatas: Kokie kiekiai medienos eksportuojama iš Latvijos ir Lietuvos? Logiškai mąstant, iš Lietuvos turėtų būti eksportuojama daugiau.
V.Vaičiūnas: Tiek santykiniais, tiek absoliučiais dydžiais iš Latvijos ir Estijos apvaliosios medienos eksportuojama daugiau.
G.Visalga: Keturių penkių pastarųjų aukcionų duomenys rodo, kad 5–10 proc. apvaliosios žaliavinės medienos, pagamintos valstybiniuose miškuose, nenuperkama. Taigi žaliavos yra pakankamai ir Lietuvos pirkėjai turi visas sąlygas ja apsirūpinti. Antra, Lietuva yra viena mažiausiai apvaliosios medienos eksportuojančių šalių, o latviai ir estai jos eksportuoja pustrečio tris kartus daugiau.
Žiūrint į valstybės vidų, eksportas iš valstybinių miškų sudaro apie 10–12 proc., o privačių miškų sektorius eksportuoja apie 50 proc. visos savo pagamintos medienos. Jiems čia jokių svertų nėra. Valstybinių miškų sektoriuje yra ilgalaikiai įsipareigojimai, ir nebūna taip, kad vieną dieną parduosime vienam, kitą – kitam. Parduodame pagal sutartis, kurios sudaromos nuo pusės iki dešimties metų laikotarpiui.
Trečia, yra apvaliosios medienos prekybos sistemos. Lietuva ir Lenkija prekiauja analogiškomis sąlygomis ir būdais, ko negalima pasakyti apie Latviją. Pagal registruotų pirkėjų iš valstybinių miškų skaičių turime jų apie 850. Daugiausia – smulkiojo ir vidutinio verslo atstovų. Kitaip tvarkomasi Latvijoje, kur yra vadinamasis dvidešimtuko klubas, o apvalioji mediena iš valstybinių miškų nėra perkama – tiesiog susėdama ir tam tikromis kainomis bei kiekiais pasidalijama. Tai jau įvardytume ne balansavimu ties riba, o kriminaliniu balansavimu.
E.Ryškus: Pridurčiau, kad tokia sistema skatina tik stambųjį verslą, tad atsirasti vidutiniam bei smulkiajam verslui sąlygų kaip ir nėra. O Lietuvoje tam yra visos sąlygos: bet kas panoręs užsiimti medienos verslu turėtų tik užsiregistruoti medienos pardavimo sistemoje. Būtų tik viena sunkesnė sąlyga: pirmus metus tokiems pirkėjams privalomi išankstiniai mokėjimai, bet tapus nuolatiniu pirkėju jau būtų galima gauti mokėjimo atidėjimą.
O į teiginį, kad galėtume paveikti pardavimą, atsakyčiau, kad priėjimo prie sistemos neturime. Viskas vyksta virtualioje erdvėje, ir urėdija, pateikusi tam tikrą kiekį medienos parduoti aukcione, tik jo pabaigoje sužino, kas dalyvavo, kokias kainas teikė ir kas laimėjo.
A.Šindeikis: Kokia yra urėdijų pozicija: ar norite parduoti siūlančiajam daugiausiai, ar kaip valstybinių miškų urėdijų atstovai žiūrite į didesnį tikslą?
E.Ryškus: Juk kiekviena įmonė siekia pelno.
V.Vaičiūnas: Nebuvo ginčų, kad Lietuvos, o ypač valstybinių miškų, mediena turi būti parduodama su didžiausia nauda valstybei, ypač vertinant platesniame kontekste: kad būtų sukuriama kuo didesnė pridėtinė vertė, darbo vietos, čia sumokami mokesčiai ir kt. Tik visą laiką, keičiant ir tobulinant taisykles, kildavo klausimas, kokių teisinių instrumentų turime savo dispozicijoje, kad nediskriminuodami atskirų ūkio subjektų galėtume suteikti prioritetus, kurie tarsi būtų logiški. Buvo sudarytos Vyriausybės, tarpinstitucinės darbo grupės, bet konkurencijos bei ES teisės aspektai nuolat iškildavo visu rimtumu.
Vis dėlto negalima nematyti, kad pagal dabartines taisykles medienos perdirbimo pramonei ir taip suteikta daug galimybių bei išlygų. Visų pirma – galimybė sudaryti ilgalaikes, iki dešimties metų trukmės, medienos pirkimo iš valstybinių miškų sutartis. Tokias sutartis gali sudaryti tik nuolatiniai patikimi pirkėjai (nuolat iš urėdijų perkančios, visada tvarkingai atsiskaitančios stabilios įmonės). Taip parduodama apie 60 proc. medienos. Visada raginome medienos perdirbėjus pirmiausia pasinaudoti šiomis galimybėmis, netgi iš pradžių aukcione sumokėjus didesnę kainą, kuri jau po pusmečio išsilygins pagal tuometines rinkos kainas. Taigi saugiklių yra. Turime ir Konkurencijos įstatymą, kuriame esama nuostatų, kad už pažeidimus gali būti taikomos baudos, siekiančios procentus nuo apyvartos.
R.Ašmonas: Pardavėjai nėra tik valstybiniai miškai. Šiuo metu jie pagal medienos pasiūlą sudaro apie pusę. Taigi bet koks pasikeitimas pas juos smarkiai atsilieptų ir privatiems pardavėjams. Jei kalbėsime apie pirkėjus, Latvijos metodika smarkiai profiliuoja į stambų perdirbimą, tačiau nesiryžčiau sakyti, kad smulkieji ir vidutiniai perdirbėjai būtų nereikalingi miškų ūkyje, ypač mūsų miškuose. Vėlgi ne kartą kėliau klausimą, kas Lietuvos stambiesiems perdirbėjams trukdo įsigyti medienos iš valstybinių miškų.
R.Valiūnas: Matyt, absoliučiomis kainomis įsigyti galima, bet jiems kliudo, kad negali įsigyti šiek tiek pigiau. Įsigydami pigiau, jie galėtų efektyviau reguliuoti gamybą.
R.Ašmonas: Pridėčiau – ar galime aukoti valstybės sistemą, išskirdami tam tikras grupes ir jas kažkaip subsidijuodami?
R.Valiūnas: Jei konkurencinė sistema būtų vienoda visoje Europoje ar net geriau – visame pasaulyje, šios diskusijos apskritai galėtų nebūti. Vis dėlto, nekalbant apie Kiniją, kurios galimybes visi žinome, net Latvijoje yra visokių savotiškų taisyklių ir greta turime jau ne tokią skaidrią aplinką. Taigi didžiosios įmonės Latvijoje turi galimybę medieną pasidalyti namie ir dar konkuruoti čia. Aišku, nepalaikyčiau idėjos, kad tik stambioms įmonėms būtų teikiama pirmenybė, – vienodas galimybes turėtų turėti visos Lietuvos perdirbimo įmonės, įvertinamos pagal kažkokius kriterijus. Tačiau jei galime parduoti milijoną kubinių metrų (bet kokį skaičių paėmiau), o Lietuvos galingumai yra du milijonai, tai proporcingai tą milijoną ir paskirstai.
E.Ryškus: Galime parduoti apie septynis milijonus.
V.Kraujalis: Noras, kad nupjautas medis būtų perdirbtas Lietuvoje, visiems suprantamas, tačiau pažiūrėkime, kaip susiklostė situacija Lietuvoje ir Latvijoje. Latvija nuėjo stambių medienos perdirbėjų keliu, o Lietuva – vidutinių ir smulkiųjų. Europos rinkoje smulkieji perdirbėjai išsikovojo didžiausią dalį, tai ir suteikė galimybę perdirbti daugiau lietuviškos medienos. Mūsų medienos, lyginant procentiškai, išvažiuoja labai nedaug, ir tas smulkiųjų įmonių buvimas leidžia labai racionaliai išnaudoti medieną. Asortimentavimas Lietuvoje yra vienas geresnių, tad jau patys miškininkai sukuria nemažą pridėtinę vertę. Svarbu, kad pramonininkai sugebėtų visą tą stiebą perdirbti, nes dabar dalis medienos išvažiuoja, nes mūsų pramonė neturi kam jos panaudoti.
S.Besagirskas: Žinome žemės ūkio sistemą, kai pradinė grandis subsidijuojama, tai yra ūkininkas remiamas, bet visos kitos grandys kuria gana nemažą pridėtinę vertę, nes pradinė dalis palyginti pigi. Valstybei ta subsidija atsiperka: ir produktas tampa konkurencingas, ir uždirbama per kitas grandis. Matau tendencijas, kad kitos šalys šitą mechanizmą pasigauna ir ima, gal ne taip akivaizdžiai kaip žemės ūkyje, jį taikyti ir kitose srityse. Tada visa gamyba ir paslaugos lieka šalyje ir kuriama kur kas didesnė pridėtinė vertė, jei skaičiuojama visa grandinė.
K.Dieninis: Na, su subsidijavimu būtų labai sudėtinga.
S.Besagirskas: Tai sąlyginis žodis.
K.Dieninis: ES teisė neleistų subsidijuoti miškų sektoriaus, nes tai būtų valstybės pagalba, o kažką paslėpti šiame atvirame pasaulyje būtų sudėtinga. Turėčiau kitą pasiūlymą: jei Latvijoje iš tiesų egzistuoja kone korupcinė sistema, kažkoks susitarimas tarp stambiųjų perdirbėjų, iškart sakėme – tai skųskite. Čia suveikė lietuviškas mentalitetas – nebūsime skundikai. Na, atsiprašau, jei norime vienodų konkurencinių sąlygų, kodėl neturėtume to pasakyti?

2010 m. Lietuvoje perdirbta 16,6 proc., o 2011 m. – 18,2 proc. visų atliekų. Popierius antram gyvenimui atgimsta, kai būna perdirbamas į kartonines dėžes, tualetinį popierių. O štai PET ar polietileno atliekos virsta maišeliais, vamzdžiais, pakuotėmis ir t.t.
Pagrindiniai popieriaus, plastiko ir stiklo perdirbėjai Lietuvoje yra „Klaipėdos kartonas“, „Polivektris“, „Kauno stiklas“, „Plasta“ ir „Maldis“, o štai metalo perdirbėjų mūsų šalyje nėra, tik Kauno „Žalvaris“ ir Alytaus „Torlina“ gali perdirbti aliuminio metalą. Dėl to anksčiau Lietuvos metalas perdirbti buvo vežamas į Latvijos plieno gamyklą „Liepajas metalurgs“, o dabar, latvių įmonei patiriant finansinių sunkumų, yra plukdomas kitų šalių perdirbėjams.
Dėl nuožmios konkurencijos brangių antrinių žaliavų sektoriuje Lietuvos įmonės perdirba tik dalį antrinių žaliavų, nemažai jų tonomis plaukia į Vokietiją, Olandiją, Latviją, net Kiniją.
„Kai Vokietijos koncernai už popieriaus toną pasiūlo 15 eurų daugiau, „Klaipėdos kartonui“ nebelieka ko perdirbti“, – aiškina atliekų surinkimo ir tvarkymo įmonės „Ekobazė“ vadovas Karolis Kubilius.
Iš tiesų į atliekas dabar žiūrima jau ne kaip į niekam nereikalingą daiktą, o kaip į naudingą išteklių, todėl visame pasaulyje, pasak K.Kubiliaus, vyksta atliekų judėjimas, kurį lemia ekonominiai svertai. „Ir iš Vokietijos, kurioje sąvartynai brangūs, dalis atliekų atvežama į Lietuvą“, – tvirtina „Ekobazės“ vadovas.
Tiesa, tikslių duomenų, kokia dalis atliekų perdirbama Lietuvoje, o kiek jų išvežama užsienin, šiuo metu nėra. Viena aišku, kad kol kas Lietuvoje perdirbama tik maža dalis atliekų, nes apie 80 proc. jų toliau smirsta sąvartynuose.
Galbūt į sąvartynus keliaujančių atliekų šiek tiek sumažės, jei dalis perdirbti netinkamų atliekų bus imta masiškiau ruošti antriniam kurui ir jos bus deginamos. “Visa Europa mato tokią perspektyvą ir mūsų „Akmenės cementas“ ketina pradėti deginti iš atliekų gautą kurą, o „Fortum Klaipėda“ gali deginti ir mažiau kaloringas atliekas, nei reikia cemento gamykloms“, – apibendrina K.Kubilius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Latvijoje, Liepojos mieste įsikūrusioje energiją taupančių lempučių perdirbimo gamykloje „Lampu demerkurizacijas centrs“ per metus perdirbama 200-250 t perdegusių taupiųjų lempučių.

Į šį fabriką lemputės atkeliauja ir iš Lietuvos, Latvijos bei Estijos. Fabrike veikia dvi energiją taupančių lempučių perdirbimo linijos: viena skirta ilgosioms (60-180 cm ilgio) gyvsidabrio lempoms perdirbti, kita –energiją taupančioms lemputėms.

„Neperdirbamų lempų nėra – kiekviena į šią gamyklą patekusi lemputė pirmiausia yra įvertinama pagal pavojingumą aplinkai ir antriniam panaudojimui gaunamas medžiagas, o tada parengiama perdirbt“, – pastebi mūsų šalyje taupiųjų lempučių surinkimu besirūpinančios organizacijos „Ekošviesa“ vadovas Tadas Ruželė.

Pasak jo, Liepojos gamykloje visas lempučių perdirbimo procesas yra kompiuterizuotas, sklandžiam darbui užtikrinti įrenginyje yra sumontuoti net 76 skirtingi, visą perdirbimo procesą reguliuojantys davikliai. 80 proc. visų gamykloje perdirbamų lempų yra ilgosios gyvsidabrio lempos, dažniausiai surenkamos iš įmonių. Didžiąją dalį šių lempų sudaro stiklas (apie 80 proc.), taip pat – metalas, plastmasė, elektronikos dalys, fluorescenciniai milteliai.

Lempų perdirbimo procesas susideda iš kelių etapų: pirmiausia lemputės suskirstomos pagal ilgį – vienu metu aparate gali būti perdirbamos tik vienodo ilgio lemputės. Tada, jau patekusioms į perdirbimo liniją lemputėms specialiais peiliais nupjaunami galai ir iš stiklinio vamzdelio vidaus itin stipria oro srove išpučiami fluorescenciniai milteliai. Likęs stiklas patenka į specialias talpas ir, kaip ir kitos medžiagos, tampa žaliava antriniam panaudojimui.

Įprastos energiją taupančios lemputės yra perdirbamos itin aukštoje temperatūroje. Gatvės apšvietimo lempos, priklausančios dujošvyčių lempų kategorijai, perdirbamos atskirai. Šių lempų stiklas turi specialių priemaišų, dėl kurių stiklas negali būti maišomas su kitų energiją taupančių lempų stiklu.

Kiekviename perdirbimo etape į orą išmetamas medžiagas matuoja specialūs davikliai, o į lauką patenkantis oras dar specialiai valomas aktyviąja anglimi. Beveik 100 proc. iš perdirbamų lempų gaunamų žaliavų panaudojamos pakartotinai. T. Ruželė pastebi, kad gamyklos perdirbimo pajėgumai nėra visiškai išnaudojami dėl energiją taupančių lempučių ilgaamžiškumo: „Šiuo metu tik pradedama jas dažniau pirkti, nes kuo toliau, tuo mažiau visose Europos Sąjungos šalyse bus parduodama neekonomiškų senųjų kaitrinių lempučių ir pereinamą prie taupiųjų.“

Liepojos gamykloje atskirai yra kaupiamos ir kitos atliekos: popierius, kartotinės dėžės, lempų apsauginės plėvelės. Vėliau šios atliekos atiduodamos specialioms įmonėms, atsakingoms už tvarkingą jų perdirbimą. Gamykla Liepojoje veikia nuo 1991 m. Šiuo metu joje dirba 5 darbuotojai.

Latvijoje ir Estijoje lempučių surinkimu besirūpinanti „Eko gaisma“ mūsų šalyje veikia „Ekošviesos“ vardu. „Ekošviesa“ energiją taupančių lempučių surinkimą Lietuvoje organizuoja nuo 2010 m. Surinktos lemputės yra atiduodamos elektroninių atliekų perdirbėjams, kurie, naudodami specialias technologijas, saugiai pašalina gyvsidabrį, o stiklą perdirba antriniam panaudojimui. Elektrą taupančių lempučių surinkimo punktų adresai skelbiami interneto svetainėje www.eko-sviesa.lt.

Seną buitinę techniką bei elektroniką teisingiau tvarko žmonės, turintys aukštesnį išsilavinimą ir aukštesnes pareigas, tuo tarpu mažesnes pajamas gaunantys darbininkai dažniau nenaudojamą buitinę techniką išmeta tiesiog į šiukšlių dėžę ar konteinerį, taip užteršdami aplinką.
Tokius duomenis pateikia RAIT rinkos tyrimų kompanija, spalio mėnesį atlikusi reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą.
Prie šiukšlių konteinerio panaudotą techniką dažniau palieka vidurinį išsimokslinimą turintys, vidutines pajamas (801-1100 Lt vienam šeimos nariui) turintys bei darbininkai ir ūkininkai. Panaudotus prietaisus dažniau nemokamai priduoda aukštą išsimokslinimą turintys, dirbantys respondentai,  specialistai ir tarnautojai. Už pinigus buitinę techniką ir elektroniką dažniau priduoda aukštąjį išsilavinimą turintys apklaustieji.
„Akivaizdu, kad žmonių turimos žinios nulemia mūsų aplinkos švarumą ir saugumą, todėl daug dėmesio skiriame visuomenės informavimui, stengiamės visiems paaiškinti, kaip svarbu teisingai tvarkyti atliekas – tik taip galime išsaugoti savo gamtą švaresnę“, – sako Gamintojų ir Importuotojų Asociacijos (GIA) direktorius Alfredas Skinulis.
Kaip rodo tyrimas, 45 proc. apklaustųjų atiduoda nereikalingą buitinę techniką arba elektroniką perdirbimui, o  38 proc. ją  išmeta.  37 proc. visų apklaustųjų neveikiančią buitinę techniką arba elektroninius prietaisus išmeta į šiukšlių konteinerį arba pastato šalia jo,1 proc. apklaustųjų teigia seną elektroniką išmetę bet kur aplinkoje. Penktadalis apklaustųjų (21 proc.) nebenaudojamus prietaisus už pinigus priduoda atliekų supirktuvėje arba į namus iškviečia atliekų surinkėją. 18 proc. patys nuveža arba nuneša nebenaudojamą techniką į artimiausią vietą, kur nemokamai priima buitinę techniką bei elektroniką.
Kaip žinoma, GIA kartu su VŠĮ „Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacija“ bei bendrove „Atliekų tvarkymo centras“ Lietuvos švietimo įstaigose organizuoja projektą „Mes rūšiuojam“, kurio metu už surinktas elektronikos atliekas ar naudotas baterijas vaikai ir jaunimas gaus dovanų. Prie šio projekto prisijungė daugiau kaip 1000 švietimo ar ugdymo įstaigų, kuriose mokosi ar ugdoma apie 300 tūkst. vaikų ir jaunuolių. Projekto metu vaikams ir jaunimui yra aiškinama apie žalą, kurią gamtai daro neteisingai tvarkomos atliekos, jiems suteikiama informacija apie teisingą atliekų tvarkymą ir ugdomi įpročiai teisingai tvarkyti visas buityje susidarančias atliekas. Daugiau informacijos apie šią akciją galima rasti internete www.mesrusiuojam.lt
Elektronikos atliekos negali patekti į bendrus buitinių atliekų sąvartynus, todėl jų negalima mesti į buitinių šiukšlių konteinerius. Elektronikos atliekų taip pat negalima ardyti patiems ar leisti tai daryti neturintiems specialių leidimų, nes atliekose gali būti pavojingų medžiagų, kurios gali padaryti žalą žmogaus sveikatai ir aplinkai. Taip surinktos atliekos bus saugiai perdirbamos, o gautos medžiagos bus panaudotos pakartotinai.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje įsikūrė apie tūkstantį naujų mažų mėsos, pieno, žuvų, daržovių perdirbimo įmonėlių.

Jose dažniausiai dirba vos po kelis darbuotojus, kurie patys, tarkime, augina kiaules, paskui gamina mėsos produktus ir parduoda arba gaudo žuvis, jas išrūko ir siūlo vartotojams. Tokių naujų žuvų perdirbimo įmonių vien šiais metais Neringos savivaldybėje planuojama įregistruoti dvi. “Ypač pastarąjį pusmetį pastebime, kad randasi vis daugiau nedidelių cechelių, prekybos įmonėlių. Taip žmonės patys susikuria sau darbo vietų”, – sako Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo tarybos narys Aldas Kikutis.
Pasak jo, tai lemia šiek tiek gerėjanti ekonominė situacija, be to, vienas stimulų pradėti su maistu susijusį verslą – ir pasikeitęs VMVT inspektorių bendravimo su verslininkais stilius. “Yra sudaryti kontroliniai klausimynai, tad pradėjęs verslą žmogus žino, ko iš jo reikalauja kontroliuojanti įstaiga, ir net gavus baudą, aišku, už ką ji buvo skirta”, – dėsto A.Kikutis. Anot VMVT direktoriaus dr. Jono Miliaus, verslininkai pirmiausia konsultuojami, taip skatinant kurtis kuo daugiau smulkių maisto perdirbimo įmonėlių.
Vis dėlto A.Kikutis apgailestauja, kad po trejų– penkerių metų tokios įmonės ar mažos parduotuvėlės labai dažnai užsidaro. Mat gaunamos lėšos nepadengia kaštų arba smulkūs verslininkai nesugeba užsitikrinti finansavimo, taip pat dažnai pritrūksta teorinių žinių.

Elektroninių ir elektros atliekų surinkėjai ir perdirbėjai jaučia atsigaunant vartojimą, nors pastebi, kad atiduoti perdirbimui lietuviai labiausiai linkę stambią elektrotechniką, o smulki dažniausiai vis dar keliauja į šiukšlių konteinerį.

“Šiemet elektrotechnikos atliekų surinkimas gerokai pagyvėjęs. Pirma, elektroninės įrangos gamintojus ir importuotojus vienijanti asociacija EEPA šiais metais pradėjo aktyviau dirbti. Antra, vartojimas šiemet irgi padidėjęs – gyventojai daugiau perka naujos elektrotechnikos, o mums atiduoda seną. Mūsų įmonėje atliekų surinkimas šiemet padidėjo 100 proc., palyginti su pernai”, – tvirtina buitinės technikos atliekų surinkimo ir perdirbimo įmonės “EMP recycling” generalinis direktorius Almontas Kybartas.
Padidėjusį tokių atliekų pristatymą stebi ir kitos įmonės, tad tikimasi, kad krizės laikotarpiu kritę surinkimo skaičiai šiemet bus didesni. Aplinkos ministerijos duomenimis, 2008 m. Lietuvoje buvo surinkta 10,9 tūkst. tonų buityje susidarančių elektroninės įrangos atliekų, 2009 m. – 6,8 tūkst., o 2010 m. – 8,8 tūkst. tonų.
Pasak A.Kybarto, dažniausiai žmonės perdirbti atiduoda stambią elektrotechniką – šaldytuvus, televizorius, skalbimo mašinas. “Mums atiduodama tai, kas netelpa į konteinerį. O smulkios elektronikos surenkama mažai, nes žmonės plaukų džiovintuvą, telefoną ar barzdaskutę vis dar išmeta į konteinerį”, – mano A.Kybartas.
Jam pritaria ir Elektros ir elektroninės įrangos bei baterijų ir akumuliatorių gamintojų ir importuotojų asociacijos (EEPA) direktorius Giedrius Mikulskas, teigiantis, kad sunkiau iš žmonių perdirbimui surinkti smulkią įrangą, kurią lengva išmesti, – skaičiuotuvus, žaislus bei kitus su galvaniniais elementais veikiančius prietaisus. “Sunkiai pavyksta surinkti ir įrangą, kurioje yra vertingų sudedamųjų dalių. Pavyzdžiui, šaldytuve yra juodojo metalo, tad metalų prekeiviai linkę nupirkti ir supresuoti juos į metalo laužą, negalvodami, kad į aplinką išsiskiria gausybė kenksmingų medžiagų. Metalo aikštelėse – kalnai metalo laužo, tarp kurio akivaizdžiai matyti šaldytuvų detalių”, – tvirtina G.Mikulskas.
Pasak jo, daugiausiai žmonių tinkamai atsikrato baterijų ir akumuliatorių, nes yra aktyviai informuojama apie tam skirtas vietas, be to, juos patogu atnešti.