Leidykla “Katalikų pasaulis” išleido Peterio Seewaldo pokalbių su popiežiumi Benediktu XVI (Josephu Ratzingeriu) knygą “Pasaulio šviesa”. Skaitytojams pateikiame Bažnyčios vadovo mintis apie celibatą, moterų kunigystę, abortus ir Santuokos sakramento galiojimą.
– Po skyrybų vėl susituokę katalikai nebegali priimti Komunijos. Kartą pareiškėte, kad šią taisyklę reikėtų “intensyviau apmąstyti”.
– Žinoma, tai reikia padaryti. Viena vertus, Viešpats tikrai mums pasakė: santuoka, sudaryta tikint, neišardoma.
Manipuliuoti šiais žodžiais nevalia. Juos ir privalome palikti tokius – net jei jie prieštarauja šiandien dominuojančioms gyvensenoms. Kai kuriomis epochomis krikščionybė buvo taip įsigalėjusi, kad santuokos neišardomumas buvo norma, tačiau daugelyje civilizacijų ji tokia nėra. Vyskupai iš Trečiojo pasaulio šalių man vis sako: “Santuokos sakramentas yra sunkiausias iš visų.” Arba: “Pas mus jis dar net neatėjo.”
Šio sakramento subalansavimas su tradicinėmis bendro gyvenimo formomis yra vyksmas, į kurį įtraukta visa egzistencija, ir grumtynės, kurių baigties nevalia skubinti prievarta. Tad tai, ką dabar išgyvename pamažu irstančioje Vakarų visuomenėje, nėra vienintelis krizės apraiškos atvejis šioje srityje. Tačiau dėl to atsisakyti monogaminės santuokos arba nutraukti grumtynes dėl šios formos prieštarautų Evangelijai.
– Jėzus sako, kad Kūrėjas sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir ką Dievas sujungė, to žmogui nevalia perskirti. Tačiau jau pirmieji mokiniai murmėjo prieš šį įsakymą.
– Taip. Ką galima padaryti, tai, pirma, įdėmiau patyrinėti santuokos galiojimo klausimą. Iki šiol bažnytinės teisės suponuota, kad tas, kas sudaro santuoką, žino, kas ji yra. Suponuojant tokį žinojimą, santuoka galiojanti ir neišardoma. Tačiau šiandienėje nuomonių sumaištyje, iš pagrindų pakitusioje aplinkoje veikiau “žinoma”, kad normalu santuoką sulaužyti. Tad keltinas klausimas, kaip pažinti galiojimą ir kada įmanomas gydymas.
Galynėjimosi visada bus. Tačiau dėl to sumažinus matą ar jo atsisakius, visuomenės moralinis lygis nepakiltų. Išlaikyti sunkų matą, į kurį žmonės visada galėtų lygiuotis, yra būtina užduotis, kad nebūtų didesnių nuopuolių.
Tad čia egzistuoja tam tikra vidinė įtampa. Pastoracija turėtų ieškoti būdų, kaip likti artimai žmonėms bei jiems padėti ir jų, sakykime taip, nereguliariame būvyje tikėti Kristų kaip Išganytoją, tikėti Jo gerumu, nes Jis visada yra jiems čia net ir tada, kai jie negali priimti Komunijos, taip pat likti Bažnyčioje, net jei jų būvis neatitinka bažnytinės teisės nuostatų. Pastoracija turi padėti suvokti: aš esu žemiau krikščioniui privalomos kartelės, tačiau ir toliau esu krikščionis, esu mylimas Kristaus ir lieku Bažnyčioje, juolab kad esu Jo palaikomas.
– Apsisaugojimo nuo nėštumo temą Paulius VI 1968 m. padarė savo garsiosios enciklikos “Humanae vitae” tema. Kadaise jis atkreipė dėmesį, kad žmogaus kišimasis į gamtinę tvarką gali sukelti fatališkų padarinių. Gyvybė per didi, per šventa, kad turėtume teisę čia kišti nagus. Jis tarsi norėjo pasakyti: jei negerbsime vaikų gyvybės, neteksime gyvybės ir patys, mūsų visuomenė, mūsų pasaulis. Galbūt anuomet tos vizijos dar nebuvo įmanoma suprasti. Šiandien išgyvename ne tik nepaprastai žalingus kontraceptinių piliulių padarinius sveikatai ir aplinkai, bet ir mūsų socialinės sistemos žlugimą, nes tapome bevaike visuomene, netenkančia pagrindų. Vis dėlto Katalikų Bažnyčiai vis nepavyksta padaryti suprantamą savo seksualinę etiką apskritai. Vienas brazilų topmodelis, pavyzdžiui, pareiškė, kad šiandien nė viena moteris neišteka būdama mergelė…
– Tai didžiulis problemų laukas. (…) Į tai, ką sako tas topmodelis ir galvoja daugelis kitų žmonių, atsakyčiau, jog statistika negali būti moralės matas. Nėra gerai, kad demoskopija tampa politinių sprendimų kriterijumi vis žvairakiuojant: “Kur gauti daugiau sekėjų?”, užuot klausus: “Kas yra teisinga?” Tad apklausų, kas daroma, kaip gyvenama, rezultatai savaime nėra to, kas tiesa ir teisinga, matas.
Paulius VI pasirodė pranašiškai teisus. Jis laikėsi įsitikinimo, kad visuomenė pati sužlugdys savo didžiąsias viltis, jei abortais žudys žmones. Kiek nužudoma vaikų, kurie kada nors galėjo tapti genijais, duoti žmonijai naujų dalykų, padovanoti naują Mocartą, techninių įžvalgų?! Reikia tik pagalvoti, kiek žmogiškosios būties pajėgumų taip sunaikinama – jau nekalbant, kad negimę kūdikiai yra žmogiškieji asmenys, kurių kilnumą ir teisę į gyvybę privalome gerbti.
– Dar viena problema yra kontraceptinės piliulės.
– Taip. Paulius VI norėjo pasakyti ir jo vizijoje teisinga štai kas: seksualumą ir vaisingumą vieną nuo kito iš pagrindų perskyrus, kaip nutinka taikant piliulę, seksualumas tampa bet koks. Tada visos seksualumo rūšys pasidaro lygiavertės. Dėl tokios sampratos, vaisingumą traktuojančios kaip kažką kita ir galbūt lėmusios, kad vaikai gaminami racionaliai ir nebelaikomi natūralia dovana, labai greitai lygiavertis tapo homoseksualumas.
“Humanae vitae” perspektyvos išlieka teisingos. Tačiau kas kita yra dabar vėl surasti būdų, kaip tuo gyventi. Mano akimis, visada bus branduolio pobūdžio grupių, tuo viduje persiėmusių, tai įgyvendinančių ir tada patraukiančių kitus.
Mes – nusidėjėliai. Bet to neturėtume laikyti tiesą paneigiančia instancija, jei tokia aukšta morale nėra gyvenama.
Turėtume daryti tiek gėrio, kiek išgalime, vienas kitą palaikyti ir pakęsti. Visa tai šiandienių seksualinių tyrimų ir šiandienės antropologijos kontekste pastoraciškai, teologiškai ir sąvokomis suprantamai išreikšti yra didžiulė užduotis, prie kurios darbuojamasi ir privalu darbuotis dar daugiau bei geriau.
– Paramos galima sulaukti bent jau iš Raquel Welch, buvusio Holivudo sekso simbolio. Ši Jungtinių Valstijų aktorė šiandien sako, kad kontraceptinės piliulės pasirodymas prieš penkiasdešimt metų lėmė seksą be atsakomybės. Ji silpnina santuoką bei šeimą ir veda prie “chaotiškų santykių”. Ar Katalikų Bažnyčia iš principo atmeta bet kokį nėštumo reguliavimą?
– Ne. Juk žinoma, kad ji pritaria natūraliam nėštumo reguliavimui, kuris yra ne tik metodas, bet ir kelias. Mat tai suponuoja laiko vienas kitam turėjimą. Kad gyvenama palaikant tvarų santykį. O tai iš pagrindų kai kas kita, negu be jokios vidinės sąsajos su kitu asmeniu išgerti piliulę, kad atsiduotum pirmam sutiktajam.
– Dėl visko kaltas visada atrodo celibatas – dėl seksualinių išnaudojimų, išstojimų iš Bažnyčios ar kunigų trūkumo. Net patys vyskupai siūlo parodyti “daugiau fantazijos ir kilniadvasiškumo”, kad “greta celibatinės kunigystės pagrindinės formos išsitektų ir vedusių vyrų kunigiškoji tarnyba”.
– Kad vyskupams laiko sumaištyje tokios mintys kyla, galiu suprasti. Sunku tik pasakyti, kaip toks gretabūvis apskritai turėtų atrodyti. Mano manymu, celibato kaip ženklo reikšminga paskirtis, o ir gyvastingumas sustiprėtų, jei susidarytų kunigų bendruomenės. Svarbu, kad kunigai gyventų ne kur nors izoliuotai, bet nedidelėmis bendruomenėmis, vienas kitą palaikytų ir per tai patirtų bei vėl imtų suvokti bendrabūvį tarnaujant Kristui ir daug ko atsižadant dėl Dangaus Karalystės.
Celibatas visada yra, sakykim taip, akibrokštas tam, ką paprastai mano žmogus, kažkas, kas įgyvendinama ir įtikinama tik tada, kai yra Dievas ir kai aš per tai stoju už Dievo Karalystę. Šiuo požiūriu celibatas yra ypatingo pobūdžio ženklas. Papiktinimą jis kaip tik todėl ir kelia, kad parodo, jog yra žmonių, kurie tiki. Todėl tas papiktinimas turi ir teigiamą pusę.
– Tai, kad moterų kunigystė Katalikų Bažnyčioje negalima, aiškiai nuspręsta aukščiausiojo magisteriumo non possumus. Popiežiaujant Pauliui VI, Tikėjimo mokymo kongregacija tai konstatavo 1976 m. dokumente “Inter insigniores”, o Jonas Paulius II patvirtino 1994 m. apaštališkajame laiške “Ordinatio sacerdotalis”. Savo tarnybos galia ten jis apie “dieviškąją Bažnyčios santvarką” pareiškia, “kad Bažnyčia neįgaliota moterims teikti kunigo šventimų ir kad visi Bažnyčios tikintieji turi laikytis šio galutinio sprendimo”. Kritikai čia įžvelgia diskriminaciją. Jėzus esą tik todėl nepašaukė moterų kunigystėn, jog tai prieš 2000 metų buvę neįsivaizduojama.
– Tai nesąmonė, nes tuometiniame pasaulyje knibždėjo kunigių. Visos religijos turėjo savo kuniges, veikiau stebėtina, kad jų nebuvo Kristaus bendruomenėje, o tai vėlgi tolydžiai susiję su Izraelio tikėjimu.
Jono Pauliaus II formuluotė labai svarbi: Bažnyčia “neįgaliota” teikti šventimus moterims. Nesakome, kad nenorime, sakome, kad negalime. Viešpats savo Bažnyčiai suteikė pavidalą paskirdamas Dvylika, o jų įpėdiniais vyskupus ir presbiterius – kunigus. Tokį Bažnyčios pavidalą sukūrėme ne mes, ji tokia įsteigta Jo paties. To laikytis yra klusnumo aktas, šiandienėmis aplinkybėmis galbūt varginančio klusnumo. Tačiau svarbu kaip tik tai, ką rodo Bažnyčia: nesame savavališkas režimas. Negalime daryti, kas patinka. Mums egzistuoja Viešpaties valia, kurios laikomės, net jei tai šioje kultūroje ir šioje civilizacijoje vargina ir sunku.
Apskritai Bažnyčioje moterims yra tiek daug didžių, reikšmingų funkcijų, kad apie diskriminaciją negali būti nė kalbos. Taip būtų, jei kunigystė būtų valdžia, o ji turi būti tarnystė. Pažvelgus į Bažnyčios istoriją, atsiskleidžia, kad moterų – nuo Marijos ir Monikos iki Motinos Teresės – reikšmė tokia iškili, jog jos Bažnyčios paveikslą daugeliu atžvilgiu formuoja labiau negu vyrai. Prisiminkime tokias dideles katalikų šventes, kaip Devintinės ar Gailestingumo sekmadienis, – juk pradžią joms davė moterys…
Iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas