Petras Baršauskas

„Šiandien mane motyvuoja noras užbaigti sudėtingus procesus, kuriuos pradėjome – kalbu apie integraciją su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU), sinergiją su ISM Ekonomikos ir vadybos universitetu“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas. Gegužę perrinktas antrajai penkerių metų kadencijai, jis prisipažįsta, jog namuose jau seniai laukiama, kol atsiras daugiau laiko šeimai, tačiau teigia norintis pabaigti pradėtus darbus.

– Kokia jums bus ši kadencija?, – paklausėme P.Baršausko.

– Nelengva. Žinoma, esmė yra rezultatas, Universiteto ateitis, tačiau žmonės negali gyventi tik pokyčiuose. Laikas labiau atsigręžti į dėstytoją, mokslininką, labiau įsiklausyti į jų poreikius.

Laikai pasikeitė – universitetas privalo skaičiuoti pinigus, privalo veikti efektyviai.

Vertinant iš šalies, žiūrint į Universiteto strategiją tarptautiniame kontekste, mūsų išsikelti tikslai abejonių nekelia. Tačiau reikia, kad ir pagrindinis Universiteto žmogus – akademinis darbuotojas – tai suprastų. Kalbu ne apie informacijos perdavimą, o apie bendravimą pačia plačiausia prasme. Pripažįstu, to tikriausiai pastaraisiais metais trūko.

– Universitetas – ne verslo organizacija. Ką reiškia vadovauti akademinei bendruomenei?

– Šiuo klausimu turiu labai aiškią poziciją. Sutinku su tuo, kad kūrybinį darbą dirbančiam žmogui administraciniai suvaržymai turėtų būti kitokie. Iki tam tikro laipsnio. Laikai pasikeitė – universitetas privalo skaičiuoti pinigus, privalo veikti efektyviai. Todėl turime išlaikyti pusiausvyrą tarp laisvių, darbuotojo kūrybiškumo puoselėjimo ir tam tikros atskaitomybės. Turi būti aiškūs kriterijai, kuriais matuojami rezultatai. Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus tą supranta.

Jei kalbame apie finansus, universitetas turi būti valdomas kaip įmonė. Jis turi būti tvarus, turi išsilaikyti, vien kūrybine laisve gyvas nebūsi. Visi pokyčiai, kuriuos vykdome, siekdami išvengti studijų programų dubliavimosi, lėšų švaistymo – sudėtingi, bet būtini procesai.

Žinoma, sutinku ir su tuo, kad toks „kietas“ valdymo procesas, koks gali būti verslo įmonėje, universitete neveikia. Reikia atrasti pusiausvyrą.

– Galbūt su tuo susijusi ir Universiteto viduje bei viešojoje erdvėje kelta įtampa?

– Negaliu tos veiklos, kuri buvo vykdoma prieš šiuos rektoriaus rinkimus, vadinti nei kritika, nei diskusija – buvo tendencingai pateikiama informacija, iškraipomi faktai ir nė vieno žodžio nepasakyta apie turinį. O tai juk ir yra esmė. Niekas man nepasakė: „Ne tokia strategija, ne tokios tendencijos, ne tokie užmojai. Yra žmogus, kuris tą daro geriau“. Apie tai būtume galėję diskutuoti.

– Kas jus motyvuoja rinktis tokias sunkias ir sudėtingas pareigas? Juk vykdomi pokyčiai sukelia dalies bendruomenės nepasitenkinimą, reikia siekti politinių permainų, priimti nelengvus sprendimus.

– Kone kasdien parėjęs namo girdžiu: „O gal jau nuo šiandien pradėkime gyventi?“.

Esu pakankamai pasiturintis žmogus, finansinis atlygis manęs nemotyvuoja, galėčiau gyventi kitokį gyvenimą, dirbti kitus darbus. Prieš penkerius metus sakiau, jog atėjau į KTU dėl dviejų priežasčių: pirma – dėl sentimentų, nes tai yra Universitetas, su kuriuo esu susietas nuo vaikystės, antra – dėl to, kad jaučiuosi turintis įgūdžių, savybių įvykdyti tuos pokyčius, kurių reikia. Labai gerai mačiau, koks gali būti mano indėlis į KTU ateitį.

Norėčiau užbaigti tuos procesus, kad naujam lyderiui, kuris, tikiu, iškils iš jaunosios kartos, perduočiau galingą universitetą.

Šiandien mane motyvuoja noras užbaigti sudėtingus procesus, kuriuos pradėjome – kalbu apie integraciją su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU), sinergiją su ISM Ekonomikos ir vadybos universitetu. Ką tik pasirodę reitingai (žurnalo „Reitingai“, – red. past.) tik patvirtina, kad einame teisingu keliu – šie trys universitetai yra Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingų viršūnėje. Universitetas po integracijos taps nepralenkiamas.

Norėčiau užbaigti tuos procesus, kad naujam lyderiui, kuris, tikiu, iškils iš jaunosios kartos, perduočiau galingą universitetą. Tai mane labiausiai ir motyvuoja.

– Kiek trunka rektoriaus darbo diena?

– Aš tuo gyvenu. Ne dėl to, kad būčiau koks kankinys ar darboholikas, o dėl to, kad atsakingai žiūriu į savo pareigas. Vakare parėjęs namo užkandu, išgeriu arbatos ir vėl sėdu atrašinėti elektroninių laiškų, tvarkyti dokumentų. Būna, žinoma, kad ištrūkstu į kokį koncertą, kartą per savaitę porą valandų sportuoju, bet grįžęs ir vėl – prie darbo. Manau, kad jeigu nori pasiekti rezultato, turi savo tikslu gyventi.

– Darbui atiduodate savo laiką ir gyvenimą. O ką iš to gaunate?

– Jei esi doras, sąžiningas, žiūrintis į ateitį žmogus ir jautiesi padaręs gerą darbą, kuris išliks ir gal net pakeis gyvenimą jauniems žmonėms, tai skatina judėti pirmyn. Jaučiu, kad padariau pokytį, kuris yra negrįžtamas, teigiamą pokytį – tai ir yra rezultatas, kuris „veža“. Nieko ypatingo nereikia.

Viena iš rimtesnių mano klaidų – vidinės komunikacijos nesuvaldymas.

Žinoma, tai, kad man įdomūs tik rezultatai, galbūt yra šiokia tokia problema – ne visada pavyksta dėkoti žmonėms ir juos pagirti. Man, kai viskas atlikta, būna įdomus jau kitas žingsnis, o kitiems galbūt norėtųsi ilgiau pasidžiaugti ir tuo, kas jau pasiekta.

– Ko išmokote per praėjusią kadenciją, kaip vadovas ir sau asmeniškai?

– Mane neretai kritikuoja, ypač Universiteto taryba, dėl to, kad esu (ir ne tik aš, bet ir visa universiteto vadovų komanda) labai orientuotas į pokytį, į rezultatą, mažai rūpinuosi tuo, kaip sunku žmonėms, kai tokie pokyčiai vyksta. Mokausi išgirsti, reaguoti. Viena iš rimtesnių mano klaidų – vidinės komunikacijos nesuvaldymas. Tipinis vadybinis modelis – vadovas kalbasi su savo tiesioginiu pavaldiniu, o šis perduoda jo mintis savo pavaldiniams – didelėje organizacijoje sklandžiai neveikia.

Yra sričių, kuriose esame aiškūs lyderiai, tai – darbas su verslu, tarptautiškumas.

Pokyčių metas organizacijoje, pagal vadybos teoriją, prilyginamas krizei, o krizėje vidinės komunikacijos valdymas yra vienas iš kertinių jos sprendimo būdų. Galbūt, jei būčiau šią pamoką išmokęs anksčiau, nebūtų tokių pasekmių, kai bendruomenėje atsiranda suklaidintų, ne iki galo suprantančių situaciją žmonių.

Po šių rinkimų labai atvirai, nuoširdžiai diskutavome su Taryba. Man priekaištaujama dėl karšto būdo ir rekomenduojama būti ramesniam.

– Tačiau, galbūt, būdamas ne tokio karšto būdo nebūtumėte įgyvendinęs tokių radikalių pokyčių?

– Aš sakau tą patį: nebūna viskas arba juoda, arba balta. Gali būti ramus ir šaltas, bet galbūt tada nepasieksi tokių rezultatų. Žinoma, jeigu teikiamos pastabos, turi į jas reaguoti, mokytis. Visi esam žmonės, visi klystam.

Tačiau, kita vertus, nėra KTU buvęs tokioje aukštoje pozicijoje nei pagal reitingus, nei pagal išorės vertinimą. Yra sričių, kuriose esame aiškūs lyderiai, tai – darbas su verslu, tarptautiškumas.

– Darbas atima visą jūsų laiką. Ką veiktumėte, jeigu jo staiga atsirastų?

– Oi, tik duokit man laiko, rasiu, ką veikti! Labai myliu gamtą, gyvūnus. Man labai patinka keliauti. Dabar jau neatsimenu, kada keliavau savo malonumui. Jei turėčiau laiko, reikėtų sutvarkyti knygų ir dokumentų archyvą namuose. Turiu didžiulę biblioteką – dabar, kai gyvenimas keičiasi, informacija tampa skaitmeninė, ją tikriausiai reikėtų padovanoti. Tačiau pirmiau – sutvarkyti, kam, manau, prireiktų ne mažiau nei metų.

Kitas svarbus dalykas mano gyvenime – sportas. Kad ir koks užimtas būčiau, trečiadienio vakarais sportuoju. Žinoma, būtinai tuo metu, kai man jau reikia išeiti į treniruotę, kas nors vakare, jau po darbo valandų, paskiria posėdį, reikia spręsti skubius klausimus ir panašiai. Kartais būna taip, kad atsistoju tada, kai man reikia, ir išeinu pro duris. Kitaip tiesiog neištrūktum!

– Vis dar žaidžiate futbolą?

– Žaidžiu su buvusios Lietuvos rinktinės žaidėjais, ir ketverius metus iš eilės buvome šalies čempionai. Tik šiemet pradėjome čempionatą nesėkmingai – pralaimėjom pagrindiniam savo konkurentui, Vilniaus komandai. Jau patyliukais kalbama, kad, atseit, baigėsi Kauno hegemonija. Bet aš esu ramus – mes atsitiesim, dar yra laiko.

Futbole matau daug paralelių su savo darbine veikla – kad ir kiek daug būtum pasiekęs, kad ir kokie aukšti rezultatai, kaskart išėjus į aikštę reikia laimėti iš naujo.

– Ar nesiilgite akademinės veiklos?

– Trejetą pastarųjų metų esu sumažinęs savo akademinį krūvį iki minimumo. Šiandien ši veikla nėra mano prioritetas, svarbiau vykdomi integraciniai universitetų procesai, iššūkių administracinėse pareigose įveikimas. Nenoriu dėstyti negarbingai, nenoriu, kad kiti rašytų straipsnius ir leistų man prisirašyti savo pavardę, kad doktorantai skaitytų mano paskaitas. Jei nori dėstyti gerai, reikia rimtai ruoštis kiekvienai paskaitai.

Tik išgyvenęs tam tikrą praktinį verslo ar administracijos probleminį atvejį, pats tampi geru dėstytoju.

Man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis, jausti, kuo jie gyvena. Šiandien tai kompensuoju susitikdamas su studentais diskusijose, be to, konsultuoju magistrantus. Ateityje, kai tik sumažės administracinių darbų našta, grįšiu prie akademinio darbo, man jis teikia didžiulį malonumą.

Buvau vienas iš pirmųjų dėstytojų, pradėjusių taikyti atvejų analizės metodiką savo paskaitose. Buvau parengęs 9 atvejus iš verslo įmonių, jie, manau, buvo labai pavykę. Kai kada taip sudomindavau studentus, kad jie diskutuodavo ir nenorėdavo skirstytis net ir pasibaigus paskaitos laikui. Šiandien žinau ir daugybę administracinių atvejų, kuriuos galėčiau parengti. Esu juos išgyvenęs pats, o, kaip man sakė mokymuose Harvarde, tik išgyvenęs tam tikrą praktinį verslo ar administracijos probleminį atvejį, pats tampi geru dėstytoju.

– Kuo gerai gyventi Lietuvoj?

– Esu sau pasakęs: kad ir visai blogai būtų gyventi Lietuvoje, man vis tiek būtų gerai. Gal jau mano amžius toks, o gal – patriotinis nusiteikimas paveldimas iš šeimos. Nežinau. Tačiau, kai žiūri taip, visada randi teigiamų dalykų.

Nėra toje Lietuvoje taip blogai, kaip kartais bandoma parodyti.

Žinoma, jeigu lyginsime atlyginimus klestinčiose Europos šalyse, JAV ir Lietuvoje – atotrūkis baisus. Tačiau, šiandien ir Lietuvoje gabūs, stiprūs, aktyvūs žmonės turi tokias pačias sąlygas kaip kitur. Ne visi, kaip norėtųsi, bet galimybių dirbančiam žmogui šiandien yra. Pavyzdžiui, galiu atsakingai teigti, kad kai kurių Universitete dirbančių mokslininkų atlyginimas yra triskart didesnis nei rektoriaus.

Neseniai viena gimnazija paskelbė, jog ieško gimtakalbio prancūzo, kuris galėtų dėstyti kalbos, meno, kultūros paskaitas. Darbo skelbimai pasirodė Prancūzijos laikraščiuose, siūlomas atlyginimas buvo ne mažas, bet, Europos standartais, kuklus – 1 000 eurų. Žinot, kiek žmonių kandidatavo? 44. Iš pačių įvairiausių Prancūzijos vietų. Nėra toje Lietuvoje taip blogai, kaip kartais bandoma parodyti.

– Sakote, gyvenimas gerėja?

– Nors ir lėtoki procesai, bet Lietuva juda teisinga linkme. 1991-aisiais išvažiavau stažuotis į Škotiją pagal „Tempus“ projektą. Ko gero, buvau vienas pirmųjų iš Lietuvos, pasinaudojęs šia galimybe. Puikiai prisimenu, kaip, prieš nusipirkdamas alaus bokalą vakare, turėdavau gerai pasvarstyti, ar galiu sau leisti tokią prabangą.

Yra fantastiškų žmonių, juos reikia atskleisti, jeigu tokių trūksta savoje bendruomenėje – pritraukti – ir sudaryti talentams sąlygas augti.

Šiandien, nors ir negalime savo dėstytojams suteikti tokio finansavimo, kad jie kasdien vakarieniautų restoranuose, tačiau, išvykę į užsienį, jie gali jaustis pakankamai laisvai. Žinoma, norėtųsi, kad galėtume mokėti klestinčių Europos šalių lygio atlyginimus. Deja, to, ką praradom per 50 metų, taip greitai neatstatysime. Atsiranda inovacijų, atsigauna gamyba – nuo to priklauso pragyvenimo lygis Lietuvoje. O jis, nors ir lėtai, bet kyla.

– Kaip įsivaizduojate universitetą po dešimties metų?

– Labai paprastas klausimas. Jau seniai mūsų strategijoje numatyta – Universitetas bus lyderis ne tik vietiniu mastu, bet ir tam tikrame Europos regione, mažiausiai – Baltijos šalių.

Tikslui pasiekti visada ko nors trūksta: finansų, žmogiškųjų išteklių, kompetencijų. Tačiau yra fantastiškų žmonių, juos reikia atskleisti, jeigu tokių trūksta savoje bendruomenėje – pritraukti – ir sudaryti talentams sąlygas augti. Jeigu tai padarysim – visko užteks.

Shutterstock

Jau kelerius metus įsiūlyti studijuoti magistrantūroje nepavyksta net ir nemokamai. Tačiau studentų, po bakalauro studijų tęsiančių antrosios pakopos studijas, nemažėja taip drastiškai, kaip skelbiama. Tiesiog dalis jų, neradę, ką studijuoti nemokamai, už aukštesnio laipsnio studijas susimoka patys.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Surinkti į nemokamas magistrantūros studijas studentų nepavyko nei pernai, nei užpernai, nei 2012 m. Pernai į valstybės finansuojamas magistrantūros studijų vietas priimta 4,4 tūkst. studentų, nors valstybė skyrė jiems daugiau vietų (4,6 tūkst.). 2012 m. tuščių nemokamų magistrantūros studijų vietų liko per 800, nors per 4 tūkst. studentų įstojo į magistrantūrą ir sutiko už studijas mokėti iš savo kišenės.

„Veido“ kalbinti ekspertai aiškina, kad tokį skirtumą ir tuščias studijų vietas magistrantūroje iš dalies lemia ir tų vietų bei kvotų apskaičiavimo metodika. Vietos apskaičiuojamos pagal konkrečios mokslų krypties mokslinę produkciją (šis veiksnys turi didžiausią reikšmę) ir toje kryptyje universiteto turimą valstybės finansuojamų bakalauro vietų skaičių.

„Veido“ pašnekovai tokią formulę kritikuoja, o jos netobulumu paaiškina neišgraibstytas magistrantūros vietas. Pagal tokią matematiką valstybės finansuojamas studijų vietas lemia taškais apskaičiuotas mokslas, bet ne valstybės interesai. Todėl neretai pasitaiko, kad universitetas gauna daug magistrantūros vietų, nes turi daug tos srities mokslininkų, nors bakalaurų beveik nėra.

Antrosios pakopos studijų vietos tiesiogiai susijusios ir su pirmąja, bakalauro studijų pakopa. Pavyzdžiui, kelerius metus dėl absolventų pertekliaus mažinant krepšelių skaičių socialinių mokslų studijose, mažiau jų pasiekia ir magistrantūrą. Tačiau mažiau galimybių gauti nemokamą vietą neatbaido socialinių mokslų absolventų, ir baigusiųjų juos kolegijose, siekti magistro laipsnio, kad ir iš savo kišenės.

Magistrantūros prestižas nesmuko?

Stojančiųjų į magistrantūrą kasmet mažėja, tačiau nubyrėjimą lemia ir demografinė šalies padėtis, be to, dalis studentų mokslus tęsia užsienyje, dar kiti netrunka įnikti į darbą. Todėl „Veido“ kalbinti pašnekovai tikina, kad keliasdešimties studentų nubyrėjimas universitetui tikrai nėra skaudus praradimas.

Vis dėlto mažėjimo tendencija rodo, kad aukštosios mokyklos turėtų pasirūpinti didesne trauka į kokybiškas magistrantūros studijas. Priešingu atveju vis mažiau stojančiųjų gali būti rimtas perspėjimas apie per menką mokslo kokybę ir dar rimtesnis signalas apie pačios institucijos ateitį, kuri, be universitete dirbti liekančių magistrų ir doktorantų, yra daugiau nei miglota.

Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. hab. dr. Petras Baršauskas svarsto, kad priežastys, kodėl studentai vangiau pasirenka tęsti studijas, gali būti per silpnas universitete kuriamas mokslas, be kurio negali būti kokybiškų studijų. Be to, niekas nenori pirkti katės maiše: jei studentui neaišku, kokią naudą mainais už papildomus studijų metus gaus, vargiai po ketverių bakalauro studijų metų jis ryšis dar metus kitus skirti magistrantūrai.

„Magistrantūros programos stokoja pokyčių, pridėtinės vertės. Jei jaunas žmogus nemato, kokią pridėtinę vertė magistro studijos sukurs jo gyvenimui, karjerai, jis ir nesirenka jų. Galima sakyti, kad bakalauro studijas abiturientai pasirenka dėl išsilavinimo, tačiau magistrantūrai jie kelia didesnius reikalavimus“, – aiškina P.Baršauskas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studijų prorektorius prof. dr. Romualdas Kliukas sako, kad stojančiųjų į magistrantūros studijas mažėjimą galima pagrįsti įvairiomis priežastimis. Natūralu, kad mažėjant bakalauro absolventų skaičiui mažiau studentų tęsia ir magistro studijas. Kita vertus, trūksta valstybės finansuojamų vietų, o net ir patekus studijuoti nemokamai reikia gauti pinigų, nes stipendijos yra per mažos.

Prorektorius priduria, kad iš dalies galima kaltinti ir jauną verslo kultūrą, nes darbdaviai ne visada linkę mokėti daugiau aukštesnę kvalifikaciją turintiems specialistams. Magistrantūros studentai būna priversti dirbti, o derinti darbą ir antrosios pakopos studijas nėra lengvas uždavinys.

„Kai kalbama apie technologinių ir fizinių mokslų sritis, reikia pabrėžti, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje visi inžinieriai turi magistro kvalifikacinį laipsnį. Juk kartais inžinieriaus klaida gali kainuoti šimtus gyvybių. Tokios sistemos reikėtų siekti ir pas mus. Jau dabar valstybės mastu kuriami kai kurių profesijų standartai, kai, norint užimti atsakingas pareigas projektavimo ar gamybos srityje, bus reikalingas magistro laipsnis“, – komentuoja R.Kliukas.

Didesnė alga ir išradimai

Kaip rodo Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) absolventų stebėsenos tyrimo apklausos duomenys, kas penktas studentas tęsia mokslus, nes nori gilinti žinias jam įdomioje srityje. Beveik tiek pat studentų tęsia studijas ir dėl didesnės tikimybės gauti darbą, o penktadalis magistro laipsnio siekia dėl prestižo.

Tokie lūkesčiai, pasirodo, pagrįsti: be galimybės nuspręsti, ar verta siekti akademinės karjeros, detaliau panagrinėti dominančią sritį, magistro laipsnis studentui duoda ir „žemiškesnės“ naudos – didesnį atlyginimą ar darbo vietą apskritai. MOSTA tyrimo rezultatai rodo, kad bent 2013 m. laidos magistrai įsidarbino geriau nei bakalaurai. Praėjus metams po studijų baigimo darbą turėjo 88 proc. magistro ir vientisųjų studijų absolventų, o įsidarbinusių bakalaurų buvo 82 proc.

Aukštesnį išsilavinimą turintys universitetų absolventai gavo ir didesnį atlyginimą: 2013 m. laidos magistro ir vientisųjų studijų absolventų draudžiamosios pajamos po metų nuo studijų baigimo siekė 742 eurus, bakalaurų – 555 eurus, o bakalauro studijas baigusiųjų kolegijose – vidutiniškai 470 eurų.

Aukšto lygmens specialistų ir vadovų paieškos įmonės „Indigroup“ vykdomasis partneris Karolis Blaževičius tvirtina, kad magistro laipsnis dažniausiai reikalingas tose pozicijose ir srityse, kuriose dauguma konkurentų jį turi: „Tarkime, atrankoje užimti vadovo poziciją įvertinama, jei kandidatas turi magistro laipsnį. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog aukštesnis jo išsilavinimo lygis yra pastebimas. Lietuvoje žmonės labiau vertinami pagal patirtį. Pats bakalauras jau bus prielaida manyti, kad žmogus yra išsilavinęs. O pakankamas tas išsilavinimas ar nelabai – subjektyvi nuomonė.“

K.Blaževičiaus teigimu, atsisakyti samdyti įmonės vadovą vien todėl, kad jis neturi magistro laipsnio, gali nebent 50 Lietuvos įmonių. Kitos negali sau leisti tokios prabangos. K.Blaževičius atkreipia dėmesį, kad dauguma vadovų jau dirbdami baigia magistrantūros studijas už įmonės lėšas.

„Veido“ kalbinti pašnekovai neigia mitą, esą magistro laipsnis nuvertėjo ir prarado savo prestižą. Be apčiuopiamos naudos darbo rinkoje, nesunkiai galima pamatuoti ir antrosios pakopos studijų reikšmę visuomenei bei pačiai institucijai. KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad, žvelgiant iš valstybės pozicijų, bakalaurai turi bendrąjį išsilavinimą, bet technologijas, išradimus kuria specifinių detalių žinių turintys magistrai. O universitetui kokybiškos magistrantūros studijos yra jo ateities, jo mokslinio potencialo didinimo pamatas.

„Magistrantūros ir doktorantūros programos yra pasirengimas ateities universitetui. Dalis šių žmonių turi likti universitete, o jei tokių žmonių nėra – ateitis nekokia, – perspėja KTU rektorius. – Studijų pakopos susijusios tarpusavyje: jei magistrantūros metais pavyko kažką „užkabinti“, galbūt tos temos tęsinys bus doktorantūroje. Todėl magistrantūra turi būti aukšto lygio. Net bakalauro studijos turi turėti mokslinį pradą, o magistrantūra, baigiamasis darbas, turi būti tik tiriamojo, probleminio pobūdžio, sprendžiant aktualią, iki tol netyrinėtą problemą.“

Siekiant antrosios studijų pakopos kokybės svarbu užkrinti, kad magistrantūroje studijuotų ir jai pasirengę studentai. KTU rektoriaus manymu, magistrantūros studentų net padaugėtų, jei universitetas atvertų duris visiems norintiesiems, tačiau KTU neketina atsisakyti kokybės reikalavimų – reikiamų bakalauro studijų rezultatų, specializuotų testų.

Reikalavimų stojantiesiems į magistrantūrą nemažins ir VGTU. Nepaisant universiteto keliamų reikalavimų ir nemažos atrankos, į naują statinio informacinio modeliavimo magistrantūros studijų programą šiemet stojo daugiau bakalaurų, nei universitetas galėjo priimti. „Norime rengti aukšto lygio specialistus, daug dirbame gerindami studijų kokybę, – paaiškina VGTU prorektorius R.Kliukas. – Taip pat didelį dėmesį skiriame bendradarbiavimui su verslu, deramės ar jau bendradarbiaujame su nemažai užsieniečių profesorių – siekiame, kad kiekviena studijų programa turėtų bent po vieną pedagogą iš kitos šalies.“

Magistrantūros studijų tikslas sensta

P.Baršauskas neabejoja, kad stiprinant antrosios pakopos studijų trauką pokyčių reikia ir pačiose magistrantūros studijų programose, kurios nuo bakalauro studijų turi skirtis iš esmės. Dabar kai kuriais atvejais jos ne tik yra labai panašios, bet ir paskaitas skaito tie patys dėstytojai. „Programas reikia atnaujinti, reaguoti į išorės – verslo, pramonės poreikius. Galbūt magistrantūra gali būti specializuota“, – svarsto KTU rektorius.

Idealiu atveju, pasak jo, magistrantūros studijos neturėtų būti to paties bakalauro tęsinys, o juolab dublis. Jei skirtingas institucijas baigę bakalauro absolventai rinktųsi studijuoti artimą, bet ne identišką studijų programą (pavyzdžiui, menų krypties mokslų absolventas tęstų menų technologijų studijas), P.Baršausko manymu, didelė tikimybė, kad tokios studijos kūrybiškumo ir naujų žinių požiūriu būtų dar efektyvesnės.

„Tarkime, visi įsivaizduoja, kad Masačusetso technologijų institute (MIT) yra tik technologijos. Be technologijų, dar 30 proc. ten sudaro menas, tiek pat – dizainas. Ne todėl, kad MIT daro kažką ne taip, o todėl, kad skatina kūrybiškumą. Esant tokioms sudėtinėms dalims atsiveria galimybių padaryti ką nors kita, sukurti ką nors nauja“, – prestižinio MIT mokslų turinio pavyzdį pateikia KTU rektorius.

Tačiau dabar magistrantūroje taikyti madingą ir reikalingą tarpkryptiškumą, absolventams suteikiant ne tik vienos specifinės srities žinių, yra sudėtingas uždavinys. Renkantis magistrantūros studijas daug vietos improvizacijai ir fantazijai nelieka, nes jos turi derėti su bakalauro studijomis, o universitetai dėl reglamentų, klasifikatorių negali laisvai įregistruoti naujų, skirtingas studijų sritis apimančių programų. Griežti jų rėmai išliko nuo pat magistrantūros studijų Lietuvoje atsiradimo 1993–1994 m.

„Šie metai buvo labai įdomūs, tada tikrai su entuziazmu viską vežėmės iš Europos ir greitai įdiegėme savoje aukštojo mokslo sistemoje. Apskritai 1990–2000 m. buvo didelio proveržio laikotarpis, tačiau po pakilimo vėl atėjo stagnacija, – prisimena KTU rektorius. – Tąkart susiformavo panašūs tikslai, kurie išliko iki dabar: bakalauro studijose siekiama parengti išsilavinusią asmenybę, turinčią bendrųjų žinių, o jas gilinti ir specializuoti – magistrantūros studijų tikslas. Taip buvo Europoje, tą taikėme ir Lietuvoje. Tais laikais nejautėme didelio poreikio diegti tarpdiscipliniškumą, kurį padiktavo šiuolaikinis gyvenimas.“

Žinoma, per dvidešimtmetį aktualijos pasikeitė: elektronikos inžinieriui nebepakanka išmanyti vien inžineriją ir apsieiti be informatikos, verslo žinių.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

– Kelerius metus skelbiama, kad bakalaurai nebenori tęsti studijų. Ar iš tiesų mažėja antrosios pakopos studijų populiarumas?

– Mane stebina tokie teiginiai, nes statistika yra kitokia. Jei skaičiuotume studentus vienetais, žinoma, stojančiųjų į antrosios pakopos studijas yra mažiau. Pavyzdžiui, 2012 m. į magistrantūros studijas stojo 8,3 tūkst. bakalauro absolventų, 2013 m. jų buvo 8,4 tūkst., o pernai stojančiųjų skaičius nukrito iki 7,7 tūkst. Tačiau negalime pamiršti demografinės Lietuvos situacijos. Mokinių, abiturientų, taigi ir bakalauro absolventų, mažėja.

2012 m. jų buvo 32,5 tūkst., o pernai – tik 24 tūkst. Kadangi absolventų skaičius mažėja dar bakalauro studijose, norėdami įvertinti magistrantūros populiarumą turime remtis procentine išraiška. Štai 2012 m. į magistrantūrą stojo 26 proc. bakalauro absolventų, 2013 m. tokių buvo 29 proc., o 2014 m. – net 32 proc. Taigi darau išvadą, kad bakalaurų, pasirinkusių magistro studijas, tikrai nemažėja. Skaičiuojant vienetais, jų mažiau, bet procentais – daugiau.

– Nuo 2012 m. į nemokamas magistrantūros studijas nesusirenka tiek pirmakursių, kiek valstybė vietų jiems pasiūlo, tačiau stojančiųjų į mokamas magistrantūros studijas nemažėja. Ką siūloma studijuoti nemokamai?

– Jei stojantieji dalies programų nesirenka, vadinasi, tokios magistrantūros studijos jiems nereikalingos. Universitetai, siūlydami magistrantūros programas, turi galvoti, kurią jų baigę magistrai turės daugiau galimybių rasti darbo. Magistrai juk turi daugiau galimybių įsidarbinti ir gauti didesnį atlyginimą nei bakalaurai.

– O kaip valstybė turėtų skirstyti studentams nemokamas magistrantūros studijų vietas?

– Vietų skirstymas turi būti paremtas valstybės užsakymu, glaudžiai susijusiu su rinkos pasiūla ir pareikalavimu. Kol neišmoksime reaguoti į rinkos poreikius, tokių neatitikimų tikrai gali būti. Tačiau duomenys apie rinkos poreikius, absolventų įsidarbinimą jau renkami, todėl manau, kad turint daugiau informacijos šie dalykai spręsis.

Nors priėmimas į aukštąsias mokyklas dar nesibaigė, matome, kad anksčiau labai populiarių socialinių mokslų abiturientai aklai jau nesirenka ir svarsto, kokias studijas baigę jie gaus darbo, kokių specialistų trūksta.

– Pernai į valstybės nefinansuojamas magistrantūros studijų vietas priimta 4,4 tūkst. studentų, nors liko 180 tuščių nemokamų studijų vietų. Kodėl kasmet atsiranda tokių skirtumų?

– Numatyti iš anksto, kiek tiksliai vietų bus užpildyta, labai sudėtinga. Neužpildytų vietų lieka ne tik magistrantūros, bet ir bakalauro studijose. Tos lėšos vis tiek nueina į aukštąsias mokyklas, jos paskiriamos studijoms, jų kokybei gerinti. Iš anksto apskaičiuoti, kiek bakalauro absolventų pasirinks magistrantūrą, kad neliktų valstybės finansuojamų vietų, nepavyks, reikia susitaikyti, kad šioks toks neatitikimas vis tiek bus.

– Kalbama, jog itin aktualus yra tarpkrypiškumo poreikis, kad specialistas išmanytų ne tik vieną sritį, bet turėtų daugiau kompetencijų. Tačiau renkantis magistrantūros studijas laisvė pasirinkti naują sritį yra ribota.

– Susitarimas yra toks, kad bakalauro studijos suteikia platų išsilavinimą, o magistro –  siauresnį. Antrosios pakopos studijos skirtos gilinti, specializuoti tam tikros srities žinioms. Nemanau, kad tokia siaurėjimo tendencija keisis. Be to, magistrantūra orientuota į mokslinį darbą, studentas gali nuspręsti, ar po jos sieks mokslininko karjeros, ar imsis profesinės veiklos. Tačiau šiandien svarbu, kad aukštoji mokykla būtų lanksti. Tarkime, jei matome, kad poreikiai keičiasi, stinga kitų studijų programų, jų turi atsirasti.

Lietuvoje yra net 46 aukštosios mokyklos, bet stojantieji renkasi vos kelias iš jų. Šiųmečio priėmimo aukštąsias mokyklas pirmojo etapo statistika netrukus viešojoje erdvėje buvo pakrikštyta trileriu. Įtemptas siužetas atvedė universitetus į aklavietę? Faktas, kad per dešimtmetį studentų Lietuvoje sumažėjo trečdaliu, o aukštųjų mokyklų tinklas išliko toks pat tankus, buvo aiškus jau seniai, tik jį mokykloms vis pavykdavo ignoruoti.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pasibaigus pirmajam priėmimo į šalies aukštąsias mokyklas etapui, akis bado kuklūs pakviestųjų studijuoti į valstybės finansuojamas, vietas pirmakursių skaičiai. Tik kelios aukštosios mokyklos – Vilniaus Universitetas, Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas, Kauno Technologijos Universitetas (KTU) ir didžiausios Lietuvos kolegijos – Vilniaus ir Kauno, sugebėjo išlaikyti solidžius, nuo praėjusių metų nepakitusius skaičius, ar net padidino pirmakursių srautą.

Paveikslas yra dar prastesnis

Net kelių nevalstybinių universitetų pakviestuosius studijuoti į valstybės finansuojamas studijų  vietas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o dalyje universitetų šie skaičiai, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo itin ryškiai.

Žinoma, kai kuriems universitetams dideli pirmakursių praradimai atsilieps finansiškai, tačiau ne viskas prarasta: aukštosios mokyklos pasidalys 518 tikslinio finansavimo studijų vietų, iš kurių 496 numatytos universitetuose. Be to, galima pakviesti studijuoti daugiau pirmakursių, kurie už studijas mokėtų iš savo kišenės. Kai kurios aukštosios mokyklos, vykdančios labiau ekstensyvią nei intensyvią kokybės plėtrą, gali priimti studijuoti bet ką, kas tik turi vidurinio išsilavinimo pažymėjimą ir pinigų. Jei susiklosto toks scenarijus, tiksliųjų mokslų dėstytojai turi mokyti skaičiuodami studentus ant rankų pirštų.

„Pakviestųjų studijuoti skaičiai tikrai nėra dramatiški. Galima sakyti, kad jie net dar per švelnūs, nes aukštojo mokslo sistema yra nugyventa katastrofiškai“, – nevynioja žodžių į vatą KTU rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas

Rektorius patikina, kad siekdami išspręsti sistemą alinančias problemas negalime apsieiti be valstybės priemonių ir aukštojo mokslo strategijos. Priešingu atveju, šviesesnės ateities perspektyvos tikėtis neverta, nes situacija kasmet tik blogės. Pasak KTU rektoriaus, valstybės vaidmuo, taikomos skatinimo priemonės svarbios ir reikalingos ne tik kalbant apie aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą, kuris savaime neįvyks. Be kitų spręstinų klausimų, reikia ir vienodų konkurencinių sąlygų – universitetai turėtų laikytis bendros pozicijos priimant pirmakursius.

Geriausia dvigubų standartų iliustracija – šįmetis priėmimas, kai pirmąkart kai kurios aukštosios mokyklos nustatė kokybės kartelę stojantiesiems – minimalų konkursinį balą, kurio nesurinkusiųjų studijuoti nepriims. Kitos susilaikė nuo tokio slenksčio arba nustatė jį sunkiai neįveikiamo žemumo.

„Kai kurių universitetų minimali riba yra 2 balai, bet kai kur yra pakviestųjų studijuoti ir su 0,35 konkursiniu balu“, – skirtingų universitetų taikomų sąlygų pavyzdį pateikia KTU rektorius.

Tačiau tarp stojančiųjų populiariausi buvo universitetai, kuriems nesmogė pirmakursių skaičiaus mažėjimas, buvo iškėlę didžiausią 2–3 balų kartelę. Pavyzdžiui, Vilniaus kolegija, kuri iš neuniversitetinių aukštųjų mokyklų buvo nustačiusi ambicingiausią 1,1 balo ribą, pirmakursių skaičių padidino. Kaip „Veidą“ patikino šios kolegijos direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai Žymantė Jankauskienė, Vilniaus kolegija turėjo progą įsitikinti, kad ją renkasi stiprūs abiturientai, todėl neatmeta galimybės konkursinį balą kilstelėti dar aukščiau.

Studentų mažėja, o studijų pasiūla – tarpsta

Ir dėl kokybės, ir dėl racionalumo sutankinto aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas, institucijų skaičiaus mažinimas jau kurį laiką laikomas pagrindiniu sisteminiu uždaviniu. Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai, kalbėdami apie šią neišvengiamą būtinybę, taiko jai du epitetus: pirmiausia reformos imtis vis delsiama, antra, be valstybės įsikišimo ir politinės valios reforma ir neįvyks.

„Akivaizdu, reorganizuoti aukštųjų mokyklų tinklą reikia,  tačiau kol kas matau atvirkščias šiam procesui priemones, kuriomis siekiama, kad vegetuojančios aukštosios mokyklos išgyventų“, – sako VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė dr. Nerija Putinaitė.

Ji priduria, kad šiųmečius sumažėjusius pakviestųjų studijuoti skaičius galima paaiškinti ir politinių priemonių pasekmėmis: sumažinus valstybės finansuojamų studijų vietų socialiniuose moksluose, ryškius praradimus patyrė būtent tie universitetai, kurie daugiausia ir organizuoja socialinių mokslų studijas.

Mažesniems pakviestųjų į privačius universitetus skaičiams, pašnekovės teigimu, turėjo įtakos ir kitas politikų žingsnis – mažinti studijų stipendijų vietas nevalstybinėse aukštosiose mokyklose. Tuo metu tikslinio finansavimo studijų vietų didinimas argumentuojant specialistų trūkumu ir valstybės užsakymu, N.Putinaitės teigimu, gali būti ne visai pagrįstas, kitaip tariant, bandymas paremti konkrečias aukštąsias mokyklas.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, reziumuodamas šių metų priėmimo į universitetus ir kolegijas statistiką, tvirtino, kad per 10 metų studentų skaičius sumažėjo trečdaliu, nesumažėjo tik aukštųjų mokyklų skaičius, o jų siūlomų studijų programų gausybė tik išaugo.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mokinių ir studentų skaičius nuo 2004-ųjų iki 2014 m. sumažėjo 253 tūkst. Vadinasi, dabar jaunuolių yra net 31 proc. mažiau. O nuo 2009 metų mažėjantis studentų skaičius per metus susitraukia vos keliolika tūkstančių studentų. Pavyzdžiui, 2013–2014 mokslo metais aukštosiose mokyklose studijavo 11 tūkst. mažiau studentų nei metais anksčiau.

Anot ekonomisto, dėl šių skaičių ignoravimo turime situaciją, kad kai kuriuose universitetuose dirba trigubai daugiau darbuotojų nei jiems pavyksta pakviesti pirmakursių: „Manau, kad visiems akivaizdu, jog tokia situacija yra nenormali – jau seniai reikėjo optimizuoti aukštųjų mokyklų skaičių. Nebūtinai reikia tinklą ardyti uždarant aukštąsias mokyklas. Yra ir kitų optimizavimo formų – jos gali susijungti, taip sumažėja infrastruktūros išlaikymo išlaidos, darbuotojų skaičius. Kai kurias aukštąsias mokyklas, nesugebančias parodyti adekvačios kokybės ir pritraukti studentų, galima paversti sėkmingesnių universitetų filialais.“

Tokioms reformoms, jo nuomone, reikėjo ruoštis tuoj po įstojimo į Europos Sąjungą. Juk jau tada buvo aišku, į kokią pusę krypsta demografinės tendencijos, kilo ekonomika, buvo galima numatyti lėšų reformai. „Mes dešimt metų ignoruojame faktą, kad jaunų žmonių Lietuvoje mažiau nei jų buvo praėjusio amžiaus pabaigoje“, – apibendrina ekonomistas.

N.Mačiulis viliasi, kad šiųmetė statistika pagaliau atvers akis Švietimo ir mokslo ministerijos atstovams, Vyriausybei, ir bus imtasi greitesnių reformų, nes situacija nei kitąmet, nei dar po kelerių metų, akivaizdu, nepagerės. Tik kažin, kaip tas reformas pavyks paskatinti artėjant rinkimams.

Aukštųjų mokyklų be politinės valios nesumažės

Jau kurį laiką keliant aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo klausimą, sutariama, kad toks procesas neprasidės be politinės valios. Paskatinti universitetų jungimąsi reikia koalicijos, Seimo, kaip  steigėjo, palaikymo, nes pačios aukštosios mokyklos „iš apačios“ bent kol kas jungtis nelinkę.

Kai kurie universitetai bendradarbiauja tarpusavyje, vykdo jungtines studijų programas, lyg ir jungiasi turiniu, bet tai – tik atskiri pavyzdžiai, o ne bendra tendencija. KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad audžia rimtus ateities planus su LSMU: universitetai pradėjo nuo turinio integracijos, pasiūlė studentams daug bendrų studijų programų, o kitąmet duris ali atverti bendras jų darinys – fakultetas ar centras.

Panašių partnerystės pavyzdžių rastume ir daugiau, tačiau didesnės apimties bandymai, nors tokių ir būta: Kauno universitetų siekis atkurti istorinį Lietuvos universitetą, Vilniaus universitetų konsorciumo tikslai, įtvirtinti sutartimi, kūnu taip ir netapo.

Nereikia stebėtis, kad patys universitetai be atskiro paraginimo nesijungia, juk autonomiškų universitetų statutuose įrašyta rektorių pareiga – turinti universitetą, tad kažkurių fakultetų uždarymas, suprantama, būtų priešingas veiksmas tokiai idėjai.

Vienintelis sėkmingo susijungimo pavyzdys – LSMU sukūrimas iš Kauno medicinos universiteto ir Lietuvos veterinarijos akademijos. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad šio universiteto jungimosi tikslas ar priežastis buvo sustiprėti. O dabar, abejojant kai kurių aukštųjų mokyklų likimu, jos jungtis turėtų dėl išlikimo, o ne dėl to, kad tvirtai stovi ant kojų ir dar nori kelti kokybę.

Jungiantis dviem Kauno universitetams, bendro darinio formavimui buvo panaudota ir ES struktūrinių fondų lėšų. Jomis pasinaudoti tam pačiam reikalui XV Vyriausybė siūlė ir kitiems universitetams. Atspėti nesunku: pinigai liko nepaliesti.

„Universitetų jungimąsi turėtų paskatinti valstybė. Ji turėtų motyvuoti aukštąsias mokyklas, skatinti jų sinergiją. Jėgos principu universitetų niekada nesujungsi, šiam procesui  reikalinga ekonominė ar su rezultatu susieta trauka, motyvacinės priemonės“, – apie galimus stimulus, kurie paragintų jungtis aukštąsias mokyklas ir taip optimizuotų jų tinklą, svarsto KTU rektorius P.Baršauskas.

Universitetų jungimo pradmenys Danijoje

Universitetų jungimosi procesas yra lėtas, brangus ir neapsieina be valstybės paramos ir kitose šalyse, kurios šį darbą jau „užkūrė“. Ryškiausiu universitetų tinklo reformos pavyzdžiu dažnai pristatoma Danija, kur per mažiau nei metus iš 12 universitetų liko tik 8, o štai Suomijoje 2006–2011 m. universitetų skaičius sumažėjo nuo 20 iki 16.

Už skatinamąsias priemones iš valstybės pusės pasisakantis KTU rektorius primena, kad pirmiausia reikia pradėti nuo strategijos ir finansinių priemonių plano. Be šių elementų reikalai nepajudėjo nė vienoje šalyje, kuri universitetų tinklą jau praretino: „Pirmiausia, valstybė turi turėti strategiją, tarkime, nori, kad universitetas pakliūtų į geriausiųjų Europoje šimtuką. Tada, pavyzdžiui, reikia stambaus ir stipraus universiteto, kuriame būtų užtikrintas tarpkryptiškumas. Pavyzdžiui, iš trijų mokyklų atsiradęs Suomijos Alto universitetas – geras pavyzdys, kai sujungiamos geriausios technologijų, verslo, bei meno ir dizaino mokyklos. Būtent tokios yra trys dedamosios, nes šiandien svarbiausia yra kūrybiškumas.“

Pasak pašnekovo, Danijos universitetų jungimo sistema buvo radikaliausia, bet jos idealizuoti nereikėtų, vėliau panašių veiksmų ėmėsi suomiai, o dabar reformą masiškai jungiant universitetus įgyvendina net Prancūzija.

„Europos šalys modeliuoja tuos procesus, apsvarsto, ką valstybė turėtų daryti, ko siekti. Bet tai daro valstybė. Tarkime, Danijoje apsisprendė visa koalicija, Vyriausybė, buvo skirta lėšų šiai reformai, kad tik pasipriešinimas būtų mažesnis. Konkursine tvarka universitetuose liko dirbti geriausieji, dauguma žmonių turėjo palikti universitetus, bet jie turėjo dvejus metus susirasti darbą. Žinoma, Lietuvoje tokių pinigų neturime, bet be valstybės injekcijos, galbūt ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo toks procesas yra neįmanomas“, – dėsto prof. P.Baršauskas.

Tačiau be atskirų politikų pritarimo ar skirtingų Vyriausybių pritarimo, kad Lietuvai keliasdešimties aukštųjų mokyklų yra per daug, ryškesnių politinės valios apraiškų kol kas dar nebuvo. Buvusi švietimo ir mokslo viceministrė N.Putinaitė sako, kad dabartinė Vyriausybė ne tik nepadėjo ant darbo stalo aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo priemonių plano, bet dar ir bando ištrinti ankstesnės Vyriausybės sprendimus, kuriais naudojantis būtų galima šį procesą pradėti.

„Mažėja stojančiųjų, tad akivaizdu, kad aukštųjų mokyklų tinklas yra per didelis. Geriausieji studentai, gavę valstybės finansavimą, studijų krepšelius nusineša į kelis universitetus. Yra vienas legalus būdas išlaikyti stabilią situaciją – įstatyme įrašyta, kad jei aukštoji mokykla du kartus įvertinama neigiamai, ji yra reorganizuojama arba likviduojama. Tačiau dabartinė Vyriausybė iš naujos Studijų ir mokslo įstatymo redakcijos šią nuostatą bando išbraukti, kad vertinimo rezultatas neturėtų įtakos akreditavimui. Pagal dabar galiojančią tvarką neigiamai įvertinta mokykla yra neakredituojama. Reikėtų ieškoti priemonių universitetų tinklo optimizavimui, tačiau matau priešingą politiką – nesinaudoti jau esančiomis priemonėmis“, – paaiškina N.Putinaitė.

Pašnekovė priduria, kad aukštųjų mokyklų gaunamas finansavimas neapsiriboja studijų krepšelio lėšomis, nes jos gauna ir bazinį finansavimą, skirtą studijoms, mokslui, administracinėms, ūkio išlaidoms. Todėl aukštoji mokykla teoriškai gali išgyventi ir neturėdama studentų.

„Studentų mažėjo, tačiau universitetų pastatai liko visi, nemačiau judėjimo, kad aukštosios mokyklos atsisakytų dalies pastatų dėl studentų mažėjimo ir imtųsi panašių priemonių, – sako N.Putinaitė. – Mano nuomone, tinklo optimizavimo klausimas yra esminis, palyginti su visais aukštojo mokslo klausimais, kad lėšos būtų skiriamos mokslo ir studijų kokybei didinti, o ne pastatams šildyti ar administracijai išlaikyti, kuri, matyt, jau nelabai turi to darbo.“

Šiemet apie vidines pertvarkas – kai kurių padalinių jungimą, personalo skaičiaus mažinimą, prabilęs Šiaulių universitetas (ŠU) į pirmą kursą valstybės finansuojamose vietose pakvietė studijuoti 89 pirmakursius, dar numatytos 25 tikslinio finansavimo vietos. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) duomenimis, pernai šis universitetas studijuoti pakvietė  169 studentus į valstybės finansuojamas studijų vietas, 54 pirmakursiams buvo skirtos tikslinės studijų vietos.

ŠU studijų prorektorius dr. Remigijus Bubnys  aiškino, kad statistika nėra tokia dramatiška, nes 2014 m. 54 pirmakursiai iš 169, pakviestų į valstybės finansuojamas studijų vietas, buvo gavę tikslinį finansavimą. Vadinasi, be tikslinių studijų vietų ŠU šiemet nemokamai studijuoti pakvietė 89 pirmakursius, pernai – 115. Matematika paprasta: nubyrėjo 26 studentai.

„Be to, 10 proc. buvo sumažinta studijų vietų socialinių mokslų studijose, dar pridėkime demografines tendencijas. Taigi 10–15 proc. mažiau pirmakursių tikrai buvo  galima tikėtis“, – sako R.Bubnys. Tačiau ir į valstybės nefinansuojamas vietas ŠU kvies maždaug šimtu pirmakursių mažiau nei pernai.

ŠU prorektorius patikina, kad studentų mažėjimas įkvėps ir tolesnes pertvarkas. Pavyzdžiui, po priėmimo pabaigos planuojama mažinti dėstytojų, kurių etatai kol kas apskaičiuoti pagal optimistinę studentų skaičiaus prognozę. Dabar ŠU yra maždaug 200 vien akademinio personalo etatų, kitaip tariant daugiau nei į pirmą kursą kviečiamų bakalaurų. Prorektoriaus teigimu, planuojama atsisakyti ir nerentabilių studijų programų.

Panašu, kad dalis šiemet studentams pasiūlytų naujų studijų programų taip pat gali būti nerentabilios. LAMA BPO duomenimis, šiemet pirmakursiams buvo pasiūlytos 39 naujos bakalauro programos. Į 5 iš jų nebuvo pakviestas studijuoti nė vienas pirmakursis, o į 11 pakviestųjų skaičius svyruoja nuo 1 iki 7 studentų.

P.Baršauskas svarsto, kad dauguma aukštųjų mokyklų nesiima vykdyti nerentabilių studijų programų, kuriose yra vos keli studentai. Pavyzdžiui, KTU į sociologijos studijas jau trejus metus nepavyko surinkti akademinės grupės, todėl šios programos atsisakyta. KTU rektorius perspėja, kad nereikia smerkti aukštųjų mokyklų, jei jos kai kurias studijas vykdo vos keliems studentams. Anot jo, gali būti, kad universitetas sąmoningai rizikuoja: apskaičiavęs, kad vienais metais nesurinko pakankamo studentų skaičiaus, galbūt jis kitąmet tikisi sulaukti dešimteriopai daugiau pirmakursių.

Galima svarstyti įvairius scenarijus, pasikliauti užsienio studentais, kurių nors ir nežymiai, bet daugėja,  tik demografinės tendencijos – negailestingos: prieš dešimt metų Lietuvos universitetuose ir kolegijose mokėsi 190 tūkst. studentų, o dar iki krizės aukštojo mokslo diplomo siekė net 210 tūkst. studentų, o šiemet Lietuvoje studentų liko tik 140 tūkstančių.