"Veido" archyvas

Cheminį ginklą vokiečiai panaudojo Pirmojo pasaulinio karo metais

Baltijos jūrą galima vadinti chaminių ginklų kapinynu, tačiau kai kurios didžiosios Europos valstybės šioje pavojingoje teritorijoje elgiasi labai drąsiai.

2010 m. gruodžio 1 d. Jungtinėse Tautose buvo vienbalsiai priimta Lietuvos inicijuota rezoliucija dėl jūrose paskandinto cheminio ginklo amunicijos. Tai pirmoji Lietuvos savarankiškai pateikta rezoliucija, priimta Jungtinėse Tautose.

Priminsime, kad cheminis ginklas po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų buvo laidojamas Atlanto, Indijos, Ramiajame vandenynuose, Baltijos, Baltojoje, Šiaurės, Tasmanijos, Viduržemio jūrose. Baltijos jūroje po Antrojo pasaulinio karo paskandinta net 40 tūkst. tonų cheminio ginklo amunicijos, kurio sudėtyje esama apie 13 tūkst. tonų nuodingųjų medžiagų.

Didžiulės cheminio ginklo atsargos

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai atliko 50 puolimų, panaudodami cheminį ginklą, anglai – 150, prancūzai – 20, kelis kartus cheminį ginklą panaudojo ir rusai. Cheminio ginklo naudojimas paskatino 29 valstybes 1925 m. birželio 17 d. pasirašyti Ženevos protokolą dėl troškinamųjų, nuodingųjų ir kitokių dujų panaudojimo kare ir bakteriologinių karo metodų uždraudimo. Tą pačią dieną Lietuvos vardu protokolą pasirašė Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje ir Šveicarijos Konfederacijoje dr. Dovas Zaunius. Šį tarptautinį dokumentą Lietuva ratifikavo 1932 m. gruodžio 22 d.

Protokolas draudė karo metu naudoti cheminį ir bakteriologinį ginklą, tačiau šis protokolas nedraudė šių ginklų gaminti.

Deja, neretai parašai po tarptautiniais dokumentais kainuoja mažiau negu popierius, ant kurio jie padėti. Ne veltui tuoj po Antrojo pasaulinio karo Anglijos premjeras Winstonas Churchillis prisipažino: jeigu vokiečiai būtų išsilaipinę į Britų salyną, jis būtų įsakęs panaudoti cheminį ginklą. Šis faktas liudija, jog Anglijoje – nepaisant tarptautinių susitarimų – šių ginklų buvo pakankamai, kad juos būtų galima naudoti masiškai.

Be Anglijos, 1930-aisiais plačią darbų programą gaminant cheminį bei bakteriologinį ginklą buvo išplėtojusios ir Japonija, Italija, Vokietija, taip pat Sovietų Sąjunga. Pirmoji valstybė, klastingai pažeidusi Ženevos protokolą, – tai fašistinė Italija. 1935–1936 m. pradėję karą su Etiopija, italų kariškiai prieš etiopus panaudojo stiprias nuodingąsias medžiagas. Po to cheminį ginklą pradėjo naudoti ir japonai prieš kinus.

XX a. pabaigoje tapo žinomi faktai, kad ir nacionalsocialistinės Vokietijos vadovybė rengėsi panaudoti cheminį ginklą. Išankstiniai parengiamieji darbai buvo atlikti dar Veimaro Respublikos laikais. 1927 m. įvyko pirmieji bandymai su ipritu, iš lėktuvo apipurškiant juo karinį poligoną. Ipritas (kitaip garstyčių dujos) – patvari nuodingoji medžiaga, skatinanti odoje dygti votis, taip pat sukelianti bendrą apsinuodijimą, pirmą kartą panaudota vokiečių 1917 m. liepą kautynėse ties Ipro miestu Belgijoje.

Kaip rodo archyviniai dokumentai, 1940 m. Vokietija turėjo net 14 tūkst. t cheminių kovinių priemonių. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, vermachtas kariniuose sandėliuose turėjo 32 tūkst. t nuodingųjų dujų.

Rengtasi visuotiniam cheminiam karui

XX a. pabaigoje vokiečių istorikas Gilleris kariniame Freiburgo archyve rado slaptų dokumentų, iš kurių matyti, kad 1942 m. pabaigoje A.Hitleris ketino pradėti cheminį karą prieš SSRS. Pagrindinio smūgio objektas – Leningradas. Paaiškėjo, kad buvo parengtas detalus ir vokiškai skrupulingas planas, nustatytas tikslus cheminių sviedinių skaičius pirmam smūgiui į miestą.

Iki 1945 m. vasario Vokietijoje buvo pagaminta 60 tūkst. t įvairių kovinių dujų. Lankantis Vinicoje (Ukraina), kur karo metais buvo A.Hitlerio būstinė “Vervolfas”, vietiniame kraštotyros muziejuje straipsnio autoriui teko matyti įdomių dokumentų. Juos paliko besitraukianti vokiečių armija kartu su 52-ojo cheminių minosvaidžių pulko 2-ojo bataliono įranga. Ant vieno paketo su dokumentais buvo užrašyta: “Jokiu būdu neatiduoti priešui į rankas”, “Atidaryti tiktai gavus signalą “Indanthren”. Šiame pakete buvo slaptoji instrukcija ND Nr. 199 “Šaudymas cheminiais sviediniais bei minomis” bei slapti šios instrukcijos papildymai.

Sprendžiant iš rastų dokumentų teksto, smulkios instrukcijos dėl nuodingųjų medžiagų panaudojimo buvo surašytos 1940 m., o kariniams daliniams išsiuntinėtos 1941 m. birželio 11 d., t.y. likus 11 dienų iki karo tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos pradžios. Prasidėjus karui ir vykstant sunkiems mūšiams Krymo pusiasalyje, vienu momentu vokiečiai panaudojo nedidelį kiekį nuodingųjų dujų. Bet sovietų vyriausybės griežtas perspėjimas, kad tam pasikartojus bus “suduotas baisus atsakomasis smūgis”, atšaldė vokiečių generolus, ir vokiečiai Rytuose daugiau nuodingųjų dujų nebenaudojo.

Tiesa, 1945 m. vasarį A.Hitlerį užvaldė nauja idėja: “Vokietija daugiau savęs nelaiko surišta Ženevos susitarimais dėl karo vedimo taisyklių.” Ši idėja turėjo realų pagrindą. Kaip tik tuo metu buvo sukurtos dar kelios naujos nuodingosios medžiagos, tarp jų zarinas – bespalvis, nervus paralyžiuojantis skystis.

Iš aprašytų duomenų kyla klausimas, kodėl vokiečiai, nepaisant rimto, visapusiško pasirengimo cheminiam karui, vis dėlto neišdrįso panaudoti šio baisaus ginklo. Regis, lemiamą vaidmenį suvaidino du veiksniai. Pirmuoju Antrojo pasaulinio karo etapu, iki 1942 m., kai vermachtą lydėjo vien sėkmė, vokiečiai nematė būtinumo panaudoti nevisiškai patikimą ir dar mažai žinomą ginklą. Vėliau, kai karo svertas pakrypo į antihitlerinės koalicijos valstybių pusę, ypač aviacijos srityje, dujų panaudojimas galėjo virsti baisiu bumerangu. O juk dešimtys milijonų vokiečių neturėjo dujokaukių.

Bet faktas lieka faktu, iš jo matyti, kad net keliolika metų Europos žemyno gyventojai buvo ties visuotinio cheminio karo riba, ir tokios katastrofos pasekmes sunku įsivaizduoti. Jau tuo metu mokslininkai buvo apskaičiavę, jog tam, kad viename kvadratiniame kilometre būtų sunaikinti visi civiliai gyventojai paprastais šaunamaisiais ginklais, reikia išleisti 2 tūkst. dolerių, branduoliniu ginklu – 800, cheminiu – 600, o bakteriologiniu – tiktai vieną dolerį.

Nelaimės Baltijos jūroje gali kartotis

Ruošėsi cheminiam karui ir sovietinė Rusija. J.Stalinas ne tik turėjo šį baisų ginklą, bet ir ketino ji panaudoti dar anksčiau už A.Hitlerį. Juo labiau kad praktinės patirties jau turėta. 1919 m. pasitelkus cheminį ginklą buvo numalšintas sukilimas Jaroslavlyje. 1921 m. birželį M.Tuchačevskis pasirašė įsakymą dėl nuodingųjų dujų panaudojimo malšinant valstiečių sukilimą Tambovo gubernijoje. 1941 m. SSRS turėjo galingą karinį-cheminį potencialą. 1942 m. antroje pusėje sovietų armija sulaukė naujų cheminių medžiagų fiksolio ir fektiso. Netrukus šis ginklas buvo panaudotas prieš vokiečių divizijas Kaukaze.

Taigi per Antrąjį pasaulinį karą Vokietija ir antihitlerinės koalicijos narės sukaupė didžiules cheminio ginklo atsargas. Po karo reikėjo skubiai spręsti, kur dėti 302 tūkst. t trofėjinių cheminių ginklų. SSRS okupacijos zonoje buvo 35 tūkst. t bombų ir sviedinių su cheminiais užtaisais, arba 12 proc. Vokietijos atsargų. JAV ir Anglijai teko atsikratyti beveik 270 tūkst. t sprogmenų. 1946–1947 m. JAV ir Anglijai atitekę sprogmenys buvo sukrauti į laivus, o šie išbuksyruoti į Baltijos jūrą ir paskandinti Skagerako ir Kategato sąsiauriuose, jungiančiuose Baltijos jūrą su Atlanto vandenynu.

Sovietų Sąjunga bombas ir sviedinius su cheminiais užtaisais nuskandino Liepojos uosto ir Danijai priklausančios Bornholmo salos rajonuose. 1995 m. tarptautiniai ekspertai nustatė, kad ekologinio pavojaus išbarstyti šaudmenys nekelia, jei tik jų nepajudins, pavyzdžiui, žvejų tralai ar kiti mechaniniai dirgikliai. Tačiau kad taip negali įvykti, naivu tikėtis.

Juk dar 1984 m. pavasarį skandinavų spauda plačiai aprašė tragediją, įvykusią Baltijos jūroje su danų traleriu “Heldarf Tendiur”, kai jo tralas kartu su menkėmis ištraukė sviedinį. Nebuvo nei sprogimo trenksmo, nei liepsnos liežuvių, tiktai vėjas pagavo sidabrinį debesėlį. Niekas iš laivo ekipažo neišsigelbėjo. Pasirodo, sviedinys, pakeltas iš jūros dugno, buvo užtaisytas nuodingomis dujomis.

Tokios istorijos gali kartotis. Juk Rusija ir Vokietija šiuo metu tiesia “Nord Stream” dujotiekį Baltijos jūros dugnu. Šis susitarimas ir sprendimas buvo pavadintas “Putino-Schroederio paktu”.

"Veido" archyvas

1943 metų sovietinis plakatas

Lietuva nuosekliai kelia paskandinto cheminio ginklo klausimą tarptautiniuose forumuose. Bandyta įtikinti, kad “Nord Stream” projektas gali būti labai kenksmingas Baltijos florai ir faunai, kad gali išjudinti dugne esantį cheminį ginklą. Be to, bandyta atkreipti dėmesį, kad būsimą dujotiekį saugos rusų karo laivai, kartu Baltijos jūrą paversiantysi vos ne didele Nevos įlanka.

Deja, visų šių mūsų pastangųrezultatas – nulinis.

Viešai “holokausto neigėju” apšauktas istorikas Petras Stankeras yra nekaltas. Tokį sprendimą, susipažinusi su istorikų ekspertizės išvadomis, padarė Vilniaus apygardos prokuratūra, nutraukusi ikiteisminį tyrimą P.Stankero atžvilgiu, nes “nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių”.

Paprasčiau tariant, jokio holokausto neigimo pernai lapkričio pradžioje “Veide” publikuotame P.Stankero straipsnyje nėra ir nebuvo. Tą nuo pat skandalo pradžios teigė tiek pats istorikas, tiek “Veido” redakcija, tiek visi su sveiku protu nesusipykę žmonės, nepatingėję perskaityti visą P.Stankero straipsnį apie Niurnbergo tribunolą. O ne tik vieną, iš teksto išplėštą, stilistiškai neteisingai sudėliotą, grupelės lakia vaizduote pasižyminčių rėksmingų piktavalių pernelyg sureikšmintą sakinį.

Šios rėksmingos grupelės propagandos pakako, kad P.Stankeras būtų viešai apdergtas, apkaltintas, pasmerktas ir nubaustas, per kelias valandas išvejant iš darbo Vidaus reikalų ministerijoje. Pačiais šlykščiausiais komunistiniais ir chunveibiniškais metodais susidorota su žmogumi, kuris, kaip paaiškėjo (laimei, pakankamai greitai, visuomenei dar nespėjus pamiršti skandalo esmės), buvo ir yra absoliučiai nekaltas.

Šiandien kyla dėsningas klausimas: o ar nekaltai apkaltintas, darbą praradęs P.Stankeras dabar sulauks tokio pat viešo jį kaltinusių ir smerkusių kairiųjų ultrų atsiprašymo? Nes kai apdergti žmogų nuo galvos iki kojų, atimti iš jo darbą, tai visokiausi “profesionalūs žmogaus teisių gynėjai” pirmutiniai, o kai atsakyti už savo žodžius, tai visi tie rėksniai šmakšt į krūmus, ir apie savąją “teisę į vertinimą” prabyla. Jie, matote, tik baksnoja pirštu į tai, kas jiems atrodo verta tokio pabaksnojimo, o jau represijų P.Stankero atžvilgiu kiti ėmėsi.

Kiti aiškina, esą P.Stankeras nevertas atsiprašymo, nes, kaip istorikas, rašąs nepakankamai profesionaliai. Betgi ne čia esmė. Esant tokiai situacijai šis klausimas apskritai yra už svarstymo ribų. Esmė ta, kad žmogų viešai, tarptautiniu mastu, apšaukė holokausto neigėju, o tai šių dienų Europoje yra labai rimta dėmė, ypač P.Stankero profesijos žmogui.

Šie kaltinimai, kaip neginčijamai paaiškėjo (nes nė viena iš suinteresuotų pusių net nebandė skųsti prokurorų sprendimo), buvo melagingi.

Tad klausimas, kas atsiprašys P.Stankero ir kompensuos jo patirtą moralinę bei finansinę žalą, nėra retorinis. Žmogų “greituoju būdu” atleido iš darbo už tai, ko jis nepadarė ir niekados nedarė. Nes to pareikalavo septynių šalių ambasadoriai, o vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis pasirodė esąs bailus minkštakūnis, kuris, užuot ramiai išsiaiškinęs, kas vyksta ir tik tuomet priėmęs sprendimą, nuėjo pačiu lengviausiu keliu: “nėra žmogaus – nėra problemos”. Galima tik džiaugtis, kad Vilniaus apygardos prokurorai ir jų ekspertais pasitelkti istorikai pasirodė esą drėbti iš kitokio molio, nei ministras R.Palaitis, ir rėmėsi faktais, o ne emocijomis.

Dėl pastabų apie holokaustą iš Vidaus reikalų ministerijos (VRM) pasitraukusio Petro Stankero advokatė ketvirtadienį teismą paragino kritiškai vertinti vidaus reikalų ministro teiginius, nes esą jis yra suinteresuotas bylos baigtimi.

“Iš atsakovo pusės kalbėję liudytojai buvo suinteresuoti, šališki (…) Tiek pats ministras, tiek Bendrojo departamento direktorius Alvydas Genys”, – posėdžio metu kalbėjo advokatė Rūta Andriulevičiūtė.

Ketvirtadienį Vilniaus apygardos administracinis teismas toliau nagrinėjo P.Stankero skundą dėl ministro įsakymo jį atleisti. P.Stankeras siekia, kad atleidimas būtų pripažintas neteisėtu ir prašo grąžinti jį į buvusias pareigas bei priteisti darbo užmokestį už priverstinį pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.

P.Stankeras dėl pernai lapkričio pradžioje savaitraštyje “Veidas” publikuoto ir kritikos sulaukusio straipsnio iš pareigų buvo atleistas savo paties prašymu lapkričio 25-ąją. Tačiau istorikas tą pačią dieną savo prašymą atšaukė ir teigė norintis likti dirbti iki gruodžio 29 dienos, nes esą prašymą atleisti parašė būdamas streso būklės ir spaudžiamas.

Pasak R.Andriulevičiūtės, nors susidaro įspūdis, kad P.Stankeras pats pageidavo būti atleidžiamas, tai nebuvo tikroji jo valia.

” (…) nesutapo tikroji valia su ta, kuri buvo išdėstyta pareiškime dėl atleidimo iš pareigų. Ji buvo įtakota išorinio poveikio, ministro nurodymo, pareiškėjui būnant streso būsenoje”, – tikino pareiškėjo atstovė.

Ji tvirtino, kad P.Stankerui buvo liepta atsistatydinti ir kuo greičiau, ir esą laikas nuo pokalbio su ministru lapkričio 25-osios ryte iki parašyto prašymo atleisti buvo labai trumpas, ir pareiškėjas dėl streso būklės nesuprato savo veiksmų. Be to, ji pabrėžė, kad ministerijoje nebuvo visiškai aiškinamasi dėl minėto straipsnio.

“Ministras pareiškė, kad tokie mano straipsniai yra nesuderinami su valstybės tarnautojo etika ir jis prašo, kad aš paduočiau pareiškimą išeiti iš valstybės tarnybos, ir pareiškė, kad kol jis bus vidaus reikalų ministras, mano kojos VRM nebus”, – anksčiau yra sakęs P.Stankeras.

Tuot tarpu vidaus reikalų ministras praeitame posėdyje aiškino, kad P.Stankerui siūlyta ne palikti pareigas, o tiesiog pagalvoti apie savo veiksmus.

Advokatė taip pat pabrėžė, kad vasario viduryje Generalinė prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl minėto straipsnio pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą, be to toje byloje ekspertai konstatavo, kad straipsnyje žodžio “holokaustas” net nėra, o skirtas jis yra aprašyti Niurnbergo procesą.

Tuo tarpu Vidaus reikalų ministerijos atstovė Dovilė Gotceitaitė tvirtino, kad P.Stankeras buvo atleistas laikantis normų, savo paties prašymu, jo valia buvo išreikšta tinkamai.

Pasak atsakovo atstovės, P.Stankeras teismo posėdžių metu neįrodė, kad jam buvo liepta atsistatydinti.

Ketvirtadienį teismo posėdžio metu savo parodymas pateikė žurnalo “Veidas”, išspausdinusio straipsnį, vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas. Pasak jo, straipsnyje buvo išsakyta autoriaus pozicija dėl Niurnbergo proceso objektyvumo, tačiau jokiu būdu ne apie holokaustą.

“Autorius abejoja tam tikromis istorinėmis tiesomis, jis pradeda svarstyti, ar nebuvo Niurnbergo procesas šiek tiek šališkas, nes buvo nugalėtojų teismas. Mus tai pasirodė įdomus kampas ir mes išspausdinome (…) Straipsnis ne apie žydus ir holokaustą o apie Niurnbergo procesą”, – kalbėjo G.Sarafinas.

Jis tvirtino, kad turinys redakcijoje nebuvo keistas, tiesiog straipsnis “sutvarkytas apimties, logikos, stiliaus, gramatikos, dizaino, fotografijos ir kitomis prasmėmis”. Straipsnyje žodis “būgtai” buvo pakeistas žodžio “neva”.

“Kai prasidėjo ambasadorių reakcija, spaudos reakcija, mes skaitėme sakinį ir supratome, kad sakinį interpretuoti galima įvairiai ir žodis “neva” yra ne toje vietoje”, – kalbėjo “Veido” vyriausiasis redaktorius.

Anot jo, išsyk į interneto tinklalapį ir į kitą numerį buvo įdėti pataisymai ir atsiprašymai.

“Ponas Stankeras teigia, kad jis neneigia holokausto, tai yra tik gramatinė klaida”, – sakė G.Sarafinas.

Savo verdiktą Vilniaus apygardos administracinis teismas turėtų pateikti kovo 14-ąją.