Fiodoras Dostojevskis – Michailui Dostojevskiui

1849 metų gruodžio 22 diena

1849-ųjų balandį buvo suimtas įtakingas rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis, o su juo ir daug kitų, priklausiusių Petraševskio bendrijai – slaptai intelektualų draugijai, kuri reguliariai rinkosi aptarti Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I uždraustos literatūros. Po aštuonių mėnesių, gruodžio 22 dieną, juos nuvedė į Semionovo aikštę Sankt Peterburge, užmovė gobtuvus ir pririšo prie stulpų. Sušaudymo komanda pakėlė šautuvus ir nusitaikė. Aikštė nuščiuvo. Tylą greitai pertraukė ne spaudžiamų gaidukų garsas, bet įsakymas šauliams nuleisti ginklus. Paskutinę akimirką egzekuciją atšaukė, ir paklaikę bendrijos nariai buvo išsiųsti į kalėjimą. Kiek vėliau tą dieną Dostojevskis parašė laišką broliui Michailui ir nupasakojo neįsivaizduojamai kankinamus dienos įvykius, prašė nesijaudinti dėl jo gerovės, kol kalės, ir kalbėjo, kaip dėl šios patirties „atgimė“. Po penkerių metų Dostojevskį paleido ir jis parašė tokius kūrinius, kaip „Nusikaltimas ir bausmė“ ir „Broliai Karamazovai“, tapusius pasaulio klasikos lobynu.

Petro ir Povilo tvirtovė, 1849-ųjų gruodžio 22-oji

Michailui Michailovičiui Dostojevskiui, Nevos prospektas, priešais Griaznają gatvę,

Neslindo namuose

Broli, brangiausias drauge! Viskas nuspręsta! Esu nuteistas ketveriems metams sunkiųjų darbų tvirtovėje (kaip manau, Orenburgo), o po to tarnauti eiliniu. Šiandien, gruodžio 22-ąją, mus nuvedė į Semionovo rikiuotės aikštę. Ten visiems perskaitė nuosprendį, liepė pabučiuoti Kryžių, mūsų kardus sulaužė mums virš galvų ir gavome paskutinius apdarus (baltus marškinius). Tada tris pririšo prie egzekucijos stulpo. Aš buvau šeštas. Kvietė po tris; taigi atsidūriau antroje grupėje ir man gyventi buvo likusi ne daugiau kaip minutė. Prisiminiau tave, broli, ir visus taviškius; paskutinę akimirką visos mintys sukosi apie tave ir tik tave; brangus mano broli, tik tada supratau, kaip tave myliu! Įsigudrinau apkabinti šalia stovėjusius Pleščejevą ir Durovą ir atsisveikinau su jais. Galiausiai nuskambėjo signalas pasitraukti, pririštuosius prie stulpo parvedė atgalios ir paskelbė, kad Jo Imperatoriškoji Didenybė dovanojo gyvybes. Tada paskelbė dabartinius nuosprendžius. Bausmę dovanojo tik Palmui ir grąžino į kariuomenę su turėtu laipsniu.

Brangus broli, man ką tik pasakė, kad šiandien arba rytoj mus išsiųs. Paprašiau su tavimi susitikti. Man atsakė, kad tai neįmanoma; galiu tik parašyti tau laišką: paskubėk ir atsakyk kaip galėdamas greičiau. Bijau, kad galbūt kažkaip sužinojai apie mums skirtą mirties bausmę. Kai vežė į Semionovo rikiuotės aikštę, pro vežimo langus mačiau daugybę žmonių; gal žinios pasiekė tave ir tu dėl manęs kentėjai. Dabar bus ramiau. Broli! Aš nepuoliau dvasia ir nenuliūdau. Gyvenimas visur gyvenimas, gyvenimas savyje, o ne tame, kas supa aplinkui. Šalimais bus žmonių, o būti ~žmogumi~ tarp žmonių ir amžių amžius likti žmogumi, nenusiminti ir nepasiduoti nelaimėms, kurios gali užgriūti, – štai kas yra gyvenimas, štai kokia gyvenimo užduotis. Supratau tai. Šioji mintis apsigyveno mano kūne ir kraujyje. Taip, tai tiesa! Galvą, kuri kūrė ir gyveno kilniausią meno gyvenimą, tą galvą man jau nukirto. Liko tik atmintis ir sukurti, bet dar neįkūnyti vaizdiniai. Jie mane sudraskys, tai tiesa! Vis dėlto dar turiu širdį ir tą pat kūną ir kraują, kurie taip pat gali mylėti, kentėti, geisti ir prisiminti, ir tai galų gale yra gyvenimas. ~On voit le soleil!~ O dabar sudie, broli! Neliūdėk dėl manęs!

Dabar apie materialius dalykus: mano knygas (tebeturiu Bibliją) ir kelis rankraščio lapus, nebaigtos pjesės apmatus ir romaną (be to, baigtą apsakymą „Vaiko istorija“) iš manęs atėmė; veikiausiai juos gausi tu. Dar palieku savo paltą ir senus drabužius, jei atsiųsi jų paimti. Dabar, broli, galbūt turėsiu nužygiuoti ilgą kelią. Reikia pinigų. Mano brangus broli, kai gausi šį laišką ir turėsi kokią galimybę gauti kiek nors pinigų, iškart atsiųsk man. Pinigų man reikia labiau nei oro (vienam konkrečiam reikalui). Taip pat atsiųsk kelias eilutes. Tada, jei atkeliaus pinigai iš Maskvos, prisimink mane ir neapleisk. Ką gi, tai viskas! Turiu skolų, bet ką galiu padaryti?

Pabučiuok žmoną ir vaikus. Nuolat jiems mane primink ir pasirūpink, kad jie manęs nepamirštų. Gal dar kada nors susitiksime! Broli, pasirūpink savimi ir šeima, gyvenk ramiai ir atsargiai. Pagalvok apie vaikų ateitį… Gyvenk deramai. Manyje niekada nevirė toks sveikas ir smarkus dvasinis gyvenimas. Ar mano kūnas ištvers? Nežinau. Iškeliauju sirgdamas, kamuoja skrofuliozė. Tačiau nesvarbu! Broli, gyvenime jau tiek patyriau, kad dabar vargu ar kas gali mane išgąsdinti. Tebūnie kas bus! Pirmai progai pasitaikius pranešiu apie save. Perduok Maikovskiams mano atsisveikinimą ir paskutinius linkėjimus. Pasakyk, kad dėkoju jiems už nuolatinį domėjimąsi mano likimu. Pasakyk už mane Eugenijai Petrovnai kelis kuo šiltesnius tavo širdies padiktuotus žodžius. Linkiu jai daug laimės ir visada ją prisiminsiu su dėkinga pagarba. Paspausk ranką Nikolajui Apolonovičiui ir Apolonui Maikovui, taip pat visiems kitiems. Surask Janovskį. Paspausk jam ranką ir padėkok. Galiausiai paspausk rankas visiems, kas manęs nepamiršo. Ir tiems, kurie pamiršo, ir jiems mane primink. Pabučiuok mūsų brolį Kolią. Parašyk laišką broliui Andrejui ir pranešk apie mane. Taip pat parašyk dėdei ir tetai, šito prašau savo vardu, pasveikink juos nuo manęs. Parašyk mūsų seserims, linkiu joms laimės.

Galbūt mes, broli, vėl kada nors susitiksime! Pasirūpink savimi, dėl Dievo meilės, ir gyvenk toliau, kol susitiksime. Gal kada nors vėl apsikabinsime ir prisiminsime jaunystę, tą auksinį laiką, kuris buvo mūsų jaunystė ir svajonės ir kurį šią akimirką raunu iš širdies su krauju ir laidoju.

Ar tikrai taip gali būti, kad daugiau niekada nepaimsiu plunksnos? Manau, po ketverių metų galbūt turėsiu tokią galimybę. Siųsiu tau viską, ką parašysiu, jei ką nors parašysiu, Dieve mano! Kiek daug mano išgyventų, iš naujo sukurtų vizijų pražus, išnyks iš smegenų arba kaip nuodai išsilies į kraują! Taip, jei man neleis rašyti, aš pražūsiu. Verčiau penkiolika metų kalėjimo su plunksna rankoje!

Rašyk man dažniau, rašyk smulkiau, daugiau, daugiau faktų. Kiekviename laiške aprašyk visokiausias šeimos gyvenimo smulkmenas, niekus, nepamiršk. Tai suteiks man vilties ir gyvybės. Jei žinotum, kaip tavo laiškai atgaivindavo mane čia, tvirtovėje. Paskutiniai du su puse mėnesio, kai man uždraudė gauti ar rašyti laiškus, buvo itin sunkūs. Aš sirgau. Kadangi tu retsykiais neatsiųsdavai pinigų, aš dėl tavęs jaudindavausi; tai reiškė, kad tu pats patiri stygių! Dar kartą pabučiuok vaikus, mano mintyse neblėsta mieli maži jų veideliai. Ak, kad jie būtų laimingi! Būk laimingas ir tu, broli, būk laimingas!

Neliūdėk dėl manęs, dėl Dievo meilės, neliūdėk dėl manęs! Tikėk: nepuoliau dvasia, prisimink, kad viltis manęs neapleido. Po ketverių metų mano dalia palengvės. Būsiu eilinis kareivis – jau ne kalinys, ir prisimink, kad kada nors tave apkabinsiu. Šiandien tris ketvirčius valandos praleidau mirties gniaužtuose, išgyvenau su šia mintimi; stovėjau ties bedugne paskutinę akimirką, o dabar vėl gyvenu!

Jei kas nors mini mane blogu žodžiu, jei su kuo nors susivaidijau, jei kam nors padariau blogą įspūdį – sutikęs pasakyk, kad jie turėtų tai pamiršti. Mano sieloje nėra nei kartėlio, nei pagiežos; šią akimirką labai norėčiau apkabinti kurį nors iš buvusiųjų draugų. Tai paguoda, patyriau ją šiandien prieš mirtį atsisveikindamas su brangiais žmonėmis. Tada maniau, kad žinia apie mano egzekuciją tave pražudys. Tačiau dabar nurimk, aš vis dar gyvas ir gyvensiu su mintimi, kad kada nors tave apkabinsiu. Galvoju tik apie tai.

Ką tu veiki? Apie ką šiandien galvojai? Ar žinai apie mus? Kaip šalta šiandien buvo!

Ak, kad tik mano laiškas greitai tave pasiektų. Kitaip keturis mėnesius neturėsiu jokių žinių. Mačiau vokus, kuriuose per paskutinius du mėnesius siuntei pinigus; adresas buvo užrašytas tavo ranka ir džiaugiausi, kad tau viskas gerai.

Kai pažvelgiu į praeitį ir pagalvoju, kiek laiko iššvaistyta tuščiai, kiek prarasta apgaudinėjant save, klystant, dykinėjant, nežinant, kaip gyventi, kaip nevertinau laiko ir dažnai nusidėdavau širdžiai ir sielai, mano širdis srūva krauju. Gyvenimas yra dovana, gyvenimas – tai laimė, kiekviena minutė galėjo būti ištisas laimės amžius. ~Si jeunesse savait!~ Dabar, keisdamas gyvenimą, atgimstu nauju pavidalu. Broli! Prisiekiu: neprarasiu vilties ir išsaugosiu tyrą sielą ir širdį. Atgimsiu geresnis. Čia visa mano viltis, visa paguoda!

Gyvenimas kalėjime jau pakankamai nužudė manyje tuos kūno poreikius, kurie nebuvo visiškai tyri; anksčiau mažai paisiau savęs. Dabar stygius nieko nereiškia, taigi nebijau, kad mane nužudys kokia materiali neganda. To negali būti! Ak! Būti sveikam!

Sudie, sudie, broli! Kada vėl tau parašysiu? Gausi kuo smulkesnį mano kelionės pasakojimą. Jei tik išsaugosiu sveikatą, viskas bus gerai!

Ką gi, sudie, sudie, broli! Tvirtai tave apkabinu, karštai bučiuoju. Prisimink mane be skausmo širdyje. Neliūdėk, meldžiu tavęs, neliūdėk dėl manęs! Kitame laiške papasakosiu, kaip man einasi. Tada prisimink, ką sakiau: suplanuok gyvenimą, nešvaistyk jo, sutvarkyk likimą, galvok apie vaikus. Ak, kaip norėčiau tave pamatyti, kaip norėčiau! Sudie! Dabar atsiplėšiu nuo visko, kas buvo brangu; skaudu tai palikti! Skaudu persiplėšti perpus, perkirsti širdį pusiau. Sudie! Sudie! Aš tave pamatysiu, žinau, viliuosi; nesikeisk, mylėk mane, neleisk išblėsti prisiminimams, mintis apie tavo meilę bus geriausia mano gyvenimo dalis. Sudie, dar kartą sudie! Visiems sudie!

Tavo brolis

Fiodoras Dostojevskis.

1849-ųjų gruodžio 22-oji.

Per areštą iš manęs atėmė kelias knygas. Tik dvi iš jų buvo uždraustos. Gal galėtum kitas atgauti? Noriu paprašyti štai ko: viena iš knygų buvo „Valeriano Maikovo raštai“, jo kritiniai esė – Eugenijos Petrovnos egzempliorius. Tai buvo jos turtas, kurį paskolino man. Areštuojamas prašiau policijos pareigūno grąžinti knygą jai ir daviau adresą. Nežinau, ar jis ją gražino. Pasiteirauk! Nenoriu atimti iš jos atminimo. Sudie, dar kartą sudie!

Tavo

F.Dostojevskis