Ką tik paminėjome Lietuvos žydų genocido dieną. Ją kasmet atsimename, tačiau yra dar viena pamiršta žydų tautos tragedija. Dar prieš tai, kai Antrojo pasaulinio karo liepsnose naciai užkūrė krematoriumus ir liepė aukoms kastis duobes Babij Jare, būta ir repeticijų. Pagrindinė „prevencinių etninių valymų“ iniciatorė bei vykdytoja buvo carinė Rusija.

Tomas ČYVAS

Tik XIX amžiuje Rusijos carų dvaras, pats nelabai iki tol kalbėjęs rusiškai, o ir kiti šios imperijos politiniai strategai, pajunta poreikį kurti nacionalizmą iš viršaus. Savo kailiu šias pastangas patyrė ne tik lietuvių, lenkų ar ukrainiečių tautinio atgimimo entuziastai – rusiška etninė politika turėjo tapti gera mokomąja priemone būsimiems nacių ideologams.

Žydų klausimas

Antisemitizmas Rusijos imperijoje ypač aršias formas ėmė įgauti po caro Aleksandro II nužudymo, nors tarp sąmokslininkų buvo tik viena žydė, o jos vaidmuo nebuvo pagrindinis. Būtent po to įvairiuose imperijos kampeliuose pasipila žiaurėjantys žydų pogromai, o valdžia „visuomenės entuziazmo“ netramdo.

Generolo Jevgenijaus Aleksandrovo žmona savo atsiminimuose 1906 m. rašė, kad caras Nikolajus II nerodė jokios empatijos žydų pogromų aukoms ir net nelaikė to rimtais neramumais. Išreiškęs nuomonę, kad Voluinėje ramu, ir gavęs patikslinimą, kad ten vykęs žydų pogromas, jis atsakęs: „Ką gi, tai tėra tik žydų pogromas.“

Antisemitizmo pasitaikė ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir vėlesniais  laikais. Jis atsispindi ir ankstyvojoje lietuvių publicistikoje. Žydai toje ankstyvojoje lietuvių spaudoje neretai laikyti tikrąjį tikėjimą atmetusiais ir dorus valstiečius demoralizuojančiais tipais, ir dar – kaltais dėl Kristaus nužudymo.

Negana to, tiek liberalioje, tiek klerikalinėje lietuvių spaudoje žydo, kaip lietuvio išnaudotojo, tinginio, gyvenančio iš skolinimo, o ne iš sunkaus valstietiško darbo, įvaizdis kurtas nuo pat pradžių, o ypač tokia tendencija sustiprėjo po 1905 m. „Neretai žydams apibūdinti naudojami epitetai – kraugeriai, siurbėlės, erkės, vorai, kurie laukia tinkle savo musių (suprask, valstiečių)“, – rašoma Valdo Sirutavičiaus, Dariaus Staliūno ir Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės  studijoje „Lietuvos žydai“.

Tačiau Lietuvoje iki pat Didžiojo karo beveik nepasitaikė realių žydų pogromų, kokie siautė Ukrainoje ar Moldovoje, nors mėginimų būta. Toks „renginys“ įvyko 1903 m. Balstogėje. Pažymėtina, kad visoje imperijoje pogromus organizavusią tarsi visuomeninę organizaciją „Союз русского народа“ (Rusų tautos sąjunga – rus.) asmeniškai patronavo pats caras Nikolajus II. Tad nors caro valdžia formaliai ir neliepė mušti ir engti žydų, tokias visuomenės nuotaikas ji kryptingai skatino.

Didysis karas ir paūmėjimas

Didžiojo karo metais nacionalistinė isterija kilo daugelyje šalių, bet Rusijos imperijoje ji ypač paūmėjo. Padažnėjo pogromų, caro armija ne tik vengė juos stabdyti, bet priešingai – kryptingas nekentimas buvo oficialiai įvalstybinamas.

Lietuva labai dažnai prisimena lietuviškos spaudos (tiksliau, jos lotyniškų, o vėliau ir gotikinių rašmenų) draudimą ir knygnešius. Bet Rusijos imperijos etninių strategų siekiai ir eksperimentai buvo daug platesni ir savaip „moksliškai“ grindžiami.

Didžiojo karo metais ne tik buvo uždaryta žydiška spauda, draudžiant leidybą ir platinimą. Drausta netgi pranešti apie pogromus ir žydų padėtį. 1915-ųjų balandį uždrausta net publikacija apie didžiosios kunigaikštienės Tatjanos Nikolajevnos labdaringą pagalbą Kauno gubernijos žydams, kuriems deportacijų metu kariuomenė trukdė teikti net medicininę pagalbą.

Maža to, 1915 m. pavasarį Kijevo karinėje apygardoje, o jau tų pačių metų rugsėjo 26 dieną – ir Šiaurės karinėje apygardoje, kuri apėmė ir Petrogradą, nutarta nepraleisti korespondencijos, parašytos vokiškai, vengriškai ir žydiškai. Cenzūra turėjo ją perskaityti ir sunaikinti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.