R.Biveinienė

Afišoje prie Muzikos ir teatro akademijos perskaitę apie fortepijoninio dueto „Ara“ koncertą, „konservos“ senbuviai ir šiaip išmanesni klausytojai nesunkiai atspėdavo, kad dueto pavadinimas sudėliotas iš atlikėjų Arabelo Moráguezo ir Rasos Biveinienės vardų pirmųjų skiemenų. Ir tik trumpesnę atmintį turinčiuosius glumino, kad abu pianistai – iš Ispanijos.

Arūnas BRAZAUSKAS

Koncertmeisterė, atlikėja, meno renginių organizatorė R.Biveinienė išnyko nuo lietuviškos scenos apie 2000-uosius. Dabar ji lankosi tėvynėje turėdama ne vienų metų ispaniškos karjeros stažą. Ji – profesorė, Galisijos miesto Vigo konservatorijos Fortepijono katedros vedėja. Dėl aiškumo reikia pasakyti, kad Galisija ir Galicija yra skirtinguose Europos pakraščiuose, o Vigo miestas ne taip jau toli nuo Santjago de Kompostelos, žinomos tūlam lietuviui katalikui.

Apgaulingas lengvumas

Šį pavasarį išklausius „Ara“ koncerto, kuriame greta melodingos klasikos skambėjo „džiazuojantys“ Claude‘as Bollingas, George‘as Gershwinas, Gregas Andersonas, teko neatsargiai prasitarti, kad muzika buvo lengva. Profesorė atlaidžiai ir kantriai paaiškino: „Tą „lengvą muziką“, kaip kai kas apibūdina, dažnai būna labai sunku groti. Yra „lengvų“ dalykų, kuriuos sunkiau groti nei Mozarto sonatas. Atlikimo technikos atžvilgiu tai yra virtuozinė programa – kūriniai, kurių lengvumas pasiekiamas itin dideliu darbu. Skamba lengvai, bet skambinti labai sunku. Groti ką nors virtuoziškai, atseit lengvai – savotiška apgaulė. Klausytojai atpažįsta melodiją, gali ją net pašvilpauti. Jie sako: čia juk ta muzika, kurią aš lengvai niūniuoju. O pianistui tai sunkus kūrinys. Žinoma, yra sudėtingų kūrinių, kurių klausantis galima suprasti atlikėjo triūsą. Bet neretai po tokių didelių pastangų sulauki sveikinimų už smagios muzikos lengvą atlikimą. Tai komplimentas. Vadinasi, sugrojai taip, kaip reikėjo.“

Pianistė prisimena, kaip pasiekiama „tai, ko reikia“: „Nuo pat vaikystės man tai reiškia rutiną, discipliną, kasdienes pratybas – visa tai, kuo remiasi žymioji rusiškoji atlikimo mokykla su jos pedagoginiais metodais. Daug valandų darbo – gal net savotiškas vaikų kankinimas. Bet aš sutinku, kad taip turėjo būti. Tai kaip sportas. Kasdien reikia groti tam tikrą skaičių valandų. Savaitgaliais dvigubai daugiau.“

K.Biveinis

Tarp autorių, kurių kūrinius atlieka „Ara“, įrašytas Karolio Biveinio vardas. „Jis – Galisijos kompozitorių sąjungos narys“, – R.Biveinienė pristato sūnų.

Ispaniškos konservatorijos auklėtinis, fortepijono ir kompozicijos specialybių absolventas, 34 metų kompozitorius su lietuve žmona Kristina gyvena Tujo mieste Galisijoje – kažkada ten teko dirbti ir jo motinai. Sūnaus pasiekimai – kino filmams rašoma muzika ir pripažinimas, kurio jis sulaukė kino muzikos konkursuose. Kompozitoriaus kūrinių galima rasti jo tinklalapyje https://karolisbiveinis.com.

Karjera iš naujo

R.Biveinienė pasakoja: „Atvažiavau į Ispaniją 2000-aisiais, o 2006-aisiais laimėjusi konkursą užėmiau fortepijono pedagogo vietą valstybinėje konservatorijoje. Viskas susiklostė tarsi atsitiktinai. Su dukra Barbora atvykau pas vyrą Ričardą Biveinį, kuris tuo metu dėstė fortepijono discipliną „Mayeusis“ konservatorijoje Vigo mieste. Planavau ten pagyventi kelis mėnesius ir grįžti. Tuo metu tarp Vilniaus ir „Mayeusis“ konservatorijų buvo itin geri dalykiniai ryšiai. Rektoriui Juozui Antanavičiui tarpininkaujant Lietuvos pedagogai vykdavo ten dėstyti. Neturėjau rimtų priežasčių palikti Lietuvą – čia gyvavo mano pradėtas koncertų ciklas „Jaunieji talentai“. Dievinau kamerinę muziką. Lietuvoje grojau, su kuo norėjau, akompanavau labai talentingiems dainininkams.“ Ispanijoje R.Biveinienės kartą paprašė akompanuoti. Po to pasipylė siūlymai akompanuoti, groti solo. Po kelių mėnesių atvažiavo sūnus Karolis. Jis buvo baigęs fortepijono klasę Vilniaus M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. „Karolis irgi neplanavo pasilikti Ispanijoje, bet jam padarė įspūdį aplinka, visa ta laisvė – žmonės ten tarsi kitaip alsuoja. Nėra įtampos, vidinio nerimo, to darymo vardan darymo. Barbora ėmė mokytis ispanų kalbos, paskui lankyti tenykštę mokyklą. Karolis įstojo į konservatoriją. Aš mačiau vaikus laimingus ir tada man iškilo dilema: ar aš juos tempsiu atgal į Lietuvą, ar mes pasiliksime čia. Suvokiau, kad turėsiu pradėti nuo nulio“, – apie gyvenimo lūžį pasakoja pianistė.

Aplenkė 138

R.Biveinienė

Pasak R.Biveinienės, nors užsieniečiai Ispanijoje nepaprastai gražiai priimami, kelią reikėjo skintis pačiai. Žinoma, jeigu žmogus bando prasimušti ir atima kieno nors darbo vietą – būna visokiausių komentarų. „Tai, kas parašyta tavo biografijoje, neturi didelės reikšmės. Tačiau mane lydėjo sėkmė. Be jokios ekonominės paramos, be nieko. Visi žmonės, kurie mane supo, tiesiogiai ir netiesiogiai padėjo. Man buvo gera, jaučiausi reikalinga. Žinoma, buvo atvejų, kokių negalėjau įsivaizduoti Lietuvoje. Pavyzdžiui, reikėjo groti vestuvėse. Nieko – grojau. Reikėdavo bet kur ir bet kam akompanuoti – ėjau, dirbau. Iš pradžių ispanų kalbos žinios buvo nulinės. Tai buvo išbandymas ir kartu pervertinimas viso to, ką pasiekiau Lietuvoje. Dar kartą pasitikrinau, ko esu verta, ar aš galiu atsistoti ant kojų, ar ne“, – kelio pradžią svečioje šalyje prisimena R.Bivenienė.Atsirado kvietimų į privačias konservatorijas, kur mokami geri atlyginimai. Profesorė prisipažįsta: „Apie tai, kaip reikia bendrauti ir dirbti su vaikais, neturėjau jokio supratimo.“ Vis dėlto jai neblogai sekėsi, ir vos tik Lietuva įgijo visas teises Europos Sąjungoje, ji išbandė laimę konkurse į valstybinę darbo vietą. Tam reikėjo išlaikyti ne vien ispanų, bet ir galisų kalbos egzaminus. Konkursas eiti fortepijono profesoriaus pareigas apima muzikos istorijos, kūrinių analizės, harmonijos, pedagogikos egzaminus, be to, reikia apginti mokslinį darbą ir dar apie valandą groti. „Išlaikiau. Į dešimtį darbo vietų buvo 140 pretendentų. Aš buvau antra. Jei nebūčiau užsienietė, gal būčiau buvusi pirma“, – reziumuoja R.Biveinienė. Vigo konservatorijos Fortepijono katedroje, kuriai vadovauja profesorė, dirba dešimt dėstytojų. Tarp jų dueto „Ara“ partneris A.Moráguezas. „Jis – geriausias iš tų, su kuriais galima groti“, – apie kolegą sako pianistė. „Esu vienintelė užsienietė. Katedroje yra du kubiečiai, tačiau jie laikomi savais, kaip ir kiti atvykėliai iš Lotynų Amerikos. Esu baltas paukštis“, – priduria ji.

Pedagogikos pagrindas: turi būti įdomu

R.Biveinienės įžvalgos apie darbą su vaikais ir paaugliais: „Tai nuostabu. Tai metas, kai formuojasi jų muzikiniai ir interpretaciniai skoniai. Formuojasi muzikinė asmenybė. Darbas turi tapti kasdienybės dalis, todėl labai svarbu, kaip vaikas nukreipiamas. Jeigu jis talentingas ir dar geba susitelkti, reikia stengtis parodyti įdomiąją, patraukliąją darbo pusę. Tada jis dirbs tiek valandų, kiek reikia. Per pertraukėles gal paklausys įrašo, gal paskaitinės ką nors, tačiau vis tiek atliks darbus, kurie užduoti, pavyzdžiui, lavins pirštus, o tokius pratimus galima atlikti pasidairant aplinkui, netgi klausantis muzikos.“Klausantis, ką fortepijono pedagogė pasakoja apie savo vaikystę, neatrodo, kad muzikinis ugdymas jai būtų didelė paslaptis. Kai buvusi maža, jai nieko nereiškė išsėdėti prie fortepijono ir tris, ir keturias valandas. Ji savaip apgaudinėjusi tėvus. Jie nežinodavę, kokius kūrinius privalo groti duktė. „Man labai patikdavo atsiversti nežinomus kūrinius ir juos groti – tai vadinama groti iš lapo. Užduodavo vieną Muzio Clementi sonatiną, o aš sugrodavau visą natų knygą. Turėdavau laikrodį, kad gročiau privalomas valandas, bet užduotiems namų darbams skirdavau mažiau laiko, o daugiau grodavau iš lapo. Man tai labai patiko, aš labai mėgau tai, ką dariau“, – pedagogė prisimena muzikinę vaikystę, kuri neatrodo tokia jau tolima.

Lietuviškas tramplinas

R.Biveinienė

R.Biveinienės šuolis į Ispanijos konservatoriją primena nusileidimą po skrydžio atsispyrus nuo tramplino. Žvelgiant atgal matyti, kad kelio pradžia irgi buvo vaisinga. Baigusi Vilniaus konservatoriją R.Biveinienė išvyko dėstyti į Klaipėda, kur buvo paskirtas jos vyras R.Biveinis, fortepijono specialybės absolventas. „Klaipėdos fakultete tuo metu buvo nepaprastai kūrybiška aplinka, aukšto lygio profesūra“, – prisimena profesorė. Po poros metų ji grįžo į Vilnių. „Mane labai traukė darbas su dainininkais. Esama skirtumų dirbant su vokalistais ir, tarkime, stygininkais. Mokydamasi konservatorijoje jau nuo antro kurso dirbau – akompanuodavau Dainavimo katedroje, todėl grįžti nebuvo sudėtinga. Ėmiau akompanuoti Gehamo Grigoriano klasės studentams. Po to dirbau su Vaclovo Daunoro auklėtiniais. Tai buvo nepaprastai įdomu“, – apie lietuvišką tarpsnį pasakoja R.Biveinienė.Pasak jos, Ispanijoje taip besispecializuojantis pianistas vadinamas „repertuarista“. Tai yra koncertmeisteris, dirbantis tik su dainininkais. Lietuvoje tokie specialistai nerengiami. „Savo didžiuoju mokytoju šioje srityje laikau Virgilijų Noreiką, – sako R.Biveinienė. – Tai asmenybė, kuri mane labai paženklino ir kaip atlikėją, ir kaip dėstytoją. Vien iš pedagoginio taško jis mane labai praturtino.“ Iš V.Noreikos ji sako išmokusi labai daug: bendravimo su studentais, pagarbos savo profesijai ir publikai, kruopštumo. „Vienu metu jam akompanavau, tai buvo nuostabūs koncertai. Važinėjome po Lietuvą, ir vėl mokiausi – netgi kaip reikia kvėpuoti. Kolosalios pamokos. Jo maniera dirbti su kiekvienu studentu visiškai skirtinga. Jis staigiai prisitaikydavo pagal charakterį, pagal temperamentą. Man tai buvo labai didelis atradimas ir tam tikrų mano pačios patirties spragų užpildymas. V.Noreika – nepaprasto dydžio asmenybė. Labai apsiskaitęs, įdomus, tolerantiškas, šiltas žmogus. Kartu išlaikantis tam tikrą natūralią distanciją, kuri kuriama ir palaikoma kaip pagarba kitam žmogui, bet ne todėl, kad tokios yra žaidimo taisyklės. Jis niekada tų dalykų nepabrėždavo, viskas klodavosi natūraliai“, – prisimena V.Noreikai akompanavusi pianistė.

Karas ir taika prie fortepijono

Ar Galisijoje vyrauja rusiška fortepijono mokykla kaip kažkada Vilniuje? „Tikrai ne“, – šypsosi profesorė. Pasak jos, rusiška tradicija išugdė fenomenalių atlikėjų. R.Biveinienė mini Tatjaną Nikolajevą. Kada ši nuvyko į tarptautinį konkursą, programoje nebuvo pažymėta, kurį Johanno Sebastiano Bacho preliudą ar fugą ji gros. Į klausimą ji atsakė klausimu: ko jūs norėtumėte? Visus fortepijoninius Bacho kūrinius ji žinojo mintinai. Rusiškosios mokyklos žvaigždės švytėjo ir švyti plataus spektro repertuaru. Tai legendinis Sviatoslavas Richteris (1915–1997), Eliso Virsaladzė (g. 1942 m.), Grigorijus Sokolovas (g. 1950 m.)„Yra nuostabių pianistų, kurie niekada gyvenime neturėjo kontaktų su rusų profesoriais, rusiška mokykla. Ir tai fantastiški pianistai. Yra vokiška tradicija ir jos atstovas Andras Schiffas, vokiečių virtuozas ir pedagogas. Yra amerikiečiai Murray Perahia ir Glenas Gouldas, – vardija R.Biveinienė ir priduria, kad Bachą jie groja visiškai skirtingai. – Interpretacijos menas kinta kaip visa kita. Tai nėra kokie nors kvadratukai, kurių nebūtų galima nupešti kitaip.“ Pasak profesorės, esama spėlionių, kad Sovietų Sąjungoje minėta T.Nikolajeva, puiki atlikėja, buvo parinkta kaip atsvara genialiajam G.Gouldui. Sovietmečiu kultūrinė konkurencija įgaudavo valstybinį mastą. 1958 m. Maskvoje vykusio Piotro Čaikovskio muzikinio konkurso pirmoji vieta vos ne vos atiteko amerikiečiui Vanui Cliburnui (Harvey Lavan „Van“ Cliburn, 1934–2013). Kalbėta, jog kliūtis buvo ta, kad jis nebaigė Maskvos konservatorijos.Ispaniškoji fortepijono tradicija, anot R.Biveinienės, prisodrinta kitų tradicijų pėdsakų, srovių, srovelių. „Kai prasivėrė geležinė uždanga, buvo galima išvažiuoti koncertuoti, dalyvauti meistriškumo pamokose, supratau, kad fortepijono mokyklos, atlikimo stiliai praturtina vieni kitus, o ne konkuruoja. Nebent rusiška mokykla jaučiasi konkuruojanti su kitais“, – sako ji.Solo ir su mokiniais R.Biveinienė grojo ir groja nemažai galisų muzikos. Su savo klasės studentais koncertuodavo kitose Galisijos konservatorijose. Galiausiai kolegos pradėjo remti prie sienos: gal reikia visiems ką nors padaryti? Kilo idėja surengti kasmetį galisų muzikos festivalį – pasikviesti atlikėjų iš kitų mokyklų. Tokia buvo penkių konservatorijų festivalio pradžia. Laikui bėgant Vigo mieste R.Biveinienė suorganizavo dar du festivalius. Veikla neliko nepastebėta: 2011-aisiais visuomeninė organizacija, renkanti Galisijos garbės piliečius, suteikė tokį vardą R.Biveinienei.

Nusisekęs multikultūralizmas

Ispanų kalba pačioje Ispanijoje vadinama kastiliečių kalba. Ja kalba Kastilijos ir La Mančos regione. Kituose autonominiuose regionuose oficialiai vartojamos baskų, katalonų, galisų kalbos. R.Biveinienė pasakoja apie kalbų mokymąsi: „Norint gauti valstybinį darbą Galisijoje reikia mokėti vietinę kalbą. Dvejus metus lankiau galisų kalbos kursus, išlaikiau egzaminą. Toje kalboje daug bendrų žodžių su ispanų kalba, tačiau, žiūrėk, tai galūnės skiriasi, tai linksniai kitaip vartojami. Dar negaliu pasakyti, kad laisvai galiu mėgautis galisietiškais tekstais, gėrėtis literatūrine kalba. Labai mėgstu jų poezijos klasikę Rosalią de Castro. Pačioje Galisijoje esama įvairių dialektų. Nuvažiuoji kelias dešimtis kilometrų nuo Vigo – žmonės jau kitaip šneka. Kartais patys tarp savęs nesusišneka. Šnekamoji galisų kalba skiriasi nuo norminės. Yra profesorių, kurie susikirto per galisų kalbos egzaminą, nes jie šneka dialektais. Konservatorijoje vieni dėstytojai šneka ispaniškai, kiti galisietiškai. Aš kalbu abiem kalbom. Reikia prisipažinti, kad būdama ten mąstau ispanų kalba.“ Dažnai lankydamasi Portugalijoje, R.Bi-veinienė prisipažįsta mėgstanti greitai, gal net per greitai važinėti pagal jos dizainą dekoruotu visureigiu, kuriame, kad kelias neprailgtų, klausosi įvairiausios muzikos – nuo bliuzo iki fado. Vigo konservatorijos profesorės antropologiniai pastebėjimai gali būti įdomūs ne vien turistams. Pasak jos, galisai skiriasi nuo kastiliečių, andalūziečių ne vien šneka. Palyginti su kitais Apeninų pusiasalio gyventojais, galisai uždaresni, nors portugalai gal dar uždaresni. Portugalijos ir Ispanijos kultūros skiriasi, pavyzdžiui, pagal požiūrį į vaikus. Jeigu vaikas kuo nors užsiima, portugalai į tai žiūri itin rimtai – laukia iš jo konkretaus rezultato. O ispanų tėvai gali pasakyti: mums nereikia, kad vaikas ko nors išmoktų, reikia, kad jis gerai praleistų laiką. Rezultatai lyg ir nebūtini, todėl ispanų vaiko užsiėmimai gali būti labiau išblaškyti, padriki.R.Biveinienė su 24 metų dukra Barbora gyvena name Vigo pakrašty, netoli vandenyno. Keturis aukso medalius Galisijos jojimo varžybose pelniusi Barbora puikiai kalba ispanų ir galisų kalbomis, todėl kai kam kyla minčių, kad R.Biveinienė ją įsidukrino. Absoliučią muzikinę klausą turinti Barbora nepasuko motinos ir brolio pėdomis – šiuo metu ji žvalgosi solidžių nemuzikinių mokslų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinis Paulius Anderssonas – trečios kartos pianistas, kuriam pagyrų negaili nei profesionalai, nei publika. Groti pradėjęs vos penkerių, būdamas vienuolikos jis jau pasirodė scenoje su Šv. Kristoforo orkestru.

Nepaisant įgimtų muzikinių gabumų, pats Paulius žodžio “talentas” beveik nevartoja – laikosi nuomonės, kad apie jo gabumus turėtų spręsti kiti. Juk dar Oscaras Wilde’as sakė, kad atskleisti meną, o menininką – paslėpti esąs meno tikslas.
Jaunojo talento kelias į pasaulinę sceną, atrodytų, nulemtas dinastijos: juk Pauliaus mama Aleksandra Žvirblytė ir močiutė Veronika Vitaitė – pianistės, abi dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (mama – docentė, močiutė – profesorė).
Vis dėlto išlaisvinti paveldėtus muzikinius gebėjimus Pauliui padėjo ne tik artimųjų pagalba, bet ir užsispyrimas. „Būdamas mažas per vieną dieną išmokau Pirmąją Beethoveno sonatą, ir ta proga mama mane nusivedė į „McDonald’s“, – vaikiškus žingsnius muzikoje prisimena P.Anderssonas.
Muzikuoti Paulius pradėjo nuo mušamųjų, improvizuoti iš klausos mokėsi džiazo muzikanto Olego Molokojedovo klasėje.
Pauliaus mama prisimena nuo mažų dienų stebėjusi sūnaus reakciją į muziką. Kad jis turi tinkamų duomenų groti, paaiškėjo labai anksti, o mokytis trukdė tik karštas temperamentas ir energijos užtaisas, nesvetimas Pauliui ir šiandien. „Prisipažinsiu, pagal standartinę metodiką pradžia prilygo fiasko. Jis negalėdavo nusėdėti kelių minučių, o mūsų mokslai stengiantis pažinti klavišus labiau priminė slėpynes“, – juokiasi pianistė A.Žvirblytė.
Nepaisant skatinimo pramogomis ir žaislais, būdamas vienuolikos metų pianistas jau kilo į tarptautinę sceną, o prašomas prisiminti, kaip jautėsi, kai būdamas vaikas koncertavo su Šv. Kristoforo orkestru, tvirtino nežinantis, ką reiškia scenos baimė. Pasak Pauliaus, jam baisu tik tada, kai nėra publikos.
„Po Pauliaus, kai jam buvo devyneri, pasirodymo koncerte man pasakojo: „Tavo vaikas Mocarto sonatą pagrojo žiūrėdamas į salę.“ Aš ir klausiu jo – kodėl? O Paulius į tai atsako: „Žiūrėjau, ar visi mano draugai susirinko“, – pasakoja vaikino mama ir juokiasi prisiminusi, kaip dvi minutes pagrojęs sūnus dar keturias lankstydavosi publikai.

Talentų motyvacija subręsta

Pirmieji pianisto žingsniai užtruko: Paulių bent iki trylikos metų skambinti pianinu reikėdavo jei ne varu varyti, tai bent paskatinti. Bet užteko kelerių metų, kad Paulius subręstų muzikai.
Paklaustas, kokią dalį sėkmės formulėje užima talentas ir darbas, jis gūžčioja pečiais ir sako apskaičiuoti negalintis: prieš koncertus groja po penkias valandas, o jei tik galėtų, skambintų visas septynias.
Pauliaus mama ir mokytoja A.Žvirblytė sako, kad toks virsmas natūralus, motyvacija atsiranda vėliau, tačiau jei gebėjimai neatsiskleidžia sulaukus 15–16 metų, ko gero, pastangos prakalbinti gabumus bus bevertės. Talento apraiškos gali matytis ir vaikystėje, bet pasakyti, ar jis augs žvelgiant į penkiametį vaiką – sudėtinga.
Šiandien Pauliaus klausti, ar pagaliau pamėgo muziką, nebereikia. Apie fortepijono genijus, scenos grandus ir kompozitorius jis kalba kaip apie senus pažįstamus, įvertindamas kiekvieną jų savybę ir pabrėždamas išskirtinumą.
Ar žavintis scenos maištautojais nevaržo klasikinės muzikos repertuaras? Ne, Paulius savo malonumui klasiką papildo džiazo ritmais, grodamas su dviem saksofonininkais arba su dinastija ir O.Molokojedovu projekte „Muzikinės instaliacijos“.
Dabar Paulius džiaugiasi kiekvienu kvietimu koncertuoti, išmintingai lygina Rytų ir Vakarų mokyklų atstovų stilių ir įvertina Lietuvos pedagogų profesionalumą. Laikai, kai A.Žvirblytei tekdavo raudonuoti per profesorių meistriškumo pamokas dėl sūnaus, nes šis pamindavo autoritetus arba per koncertą skambindavo, kaip jam atrodė geriau, jau praėjo.
„Anksčiau rasdavau argumentų prieštarauti, klausydavausi tokių išsišokėlių, kaip Ivo Pogoreličius, ir stengiausi juos mėgdžioti, o kopijavimas muzikoje smerkiamas, be to, nevykusi kopija tampa parodija. Vėliau supratau, kad yra tam tikras amžius, patirtis ir esminės taisyklės, kurias išmanydamas gali leisti sau 20 minučių trukmės kūrinį atlikti beveik valandą ar koncerte avėti šlepetes“, – svarsto jis.
Ne tokiu ekscentriškumu, apie kokį pasakoja, bet jaunyste ir gabumais Paulius išsiskiria pasaulio scenose. Muzikos bendruomenei, pasak Pauliaus mamos, patinka stebėti būtent jauno muzikanto karjeros pradžią ir sekti jo istoriją. Tačiau kiekviena pelnyta premija dar nėra titulas: kaip tikina muzikų šeima, toks įvertinimas tik atveria vartus pakliūti į koncertinę estradą. Žinoma, kad žiuri narys pastebėtų ir pakviestų į festivalį, nuolat reikia būti kuo geriausiai pasirengusiam, bet tie, kurie svajoja apie didžiąją sceną, lengvesnio kelio neras.
„Auklėtiniams sakau: grokite ir rodykitės, nežinai, kur pasiseks. Amerikoje vienam pianistui nesisekė „prasimušti“, tad jis padarė kelis įrašus nereikšmingoje radijo stotyje, kurios kelyje atsitiktinai klausėsi garsus dirigentas. Taip prasidėjo to pianisto karjera“,– pasakoja A.Žvirblytė.
Muzikai vardija, kad taip ir vyko dauguma Pauliaus pasirodymų. Pavyzdžiui, dalyvaudamas palyginti nedideliame konkurse Lietuvoje, sulaukė kvietimo į tarptautinį pianistų forumą „Bieszcziady bez granic“ Lenkijoje. Ten nuvykęs prieš dvejus metus šešiolikmetis iškart pelnė pagrindinį apdovanojimą – „Auksinį Parnasą“ ir kvietimą atvykti kitąmet. Negana to, tąkart dirigentas J.Bervetsky pabrėžė, kad Paulius jau turi viską, ko reikia koncertuojančiam atlikėjui.
Žinoma, malonu būti įvertintam, kai nuvyksti skambinti į Gruziją, o ten dirigentas pasižada koncertuoti drauge, kai tik Paulius panorės. Vis dėlto tobulumui ribų nėra, o užmigti ant laurų Pauliui, regis, negresia. Juo labiau kad ir jo mama, nepaisydama savo patirties scenoje, vis dar dairosi, ko nauja išmokti.
„Būna keista, kai mane sveikina ir giria, o aš negaliu pamiršti, kaip grojau, ir galvoju: visa laimė, kad negirdėjo koks kritikas“, – savikritikos nestokoja Paulius.
„Jei manai, kad viską jau pasiekei, pradedi degraduoti. Jei neisi pirmyn, eisi atgal“, – net neabejoja A.Žvirblytė.
Kaip tikram užsispyrėliui, Pauliui mokytis padeda ir svetimas pavydas. Kaltinimų, esą visi apdovanojimai – tai mamos ir močiutės nuopelnas, ir pareiškimų, kad jokio talento jis neturi, abiturientas girdėjo ne tik iš bendraamžių, bet ir iš mokytojų. „Visada atsiras tokių, kuriems nepatiksiu. Tačiau groju vienas, tuose konkursuose įtakos neturėjo nei mama, nei močiutė, jos mane lydėjo kaip pedagogės, juk buvau nepilnametis“, – skeptikams aiškina jaunuolis.
A.Žvirblytė papildo, kad muzikų šeimose mokymo procesą sudaro natūralus bendravimas ir aplinka, kurie formuoja perduodamus dalykus, todėl ir muzika tampa natūraliu reiškiniu. Ji pati sako karjerą pradėjusi nuo žaidimų po fortepijonu.
Abu muzikai pritaria, kad tėvai turi padėti puoselėti talentą. Tiesa, muzika tampa verslu, kurį domina jaunos asmenybės, todėl atsirado vunderkindų tendencija, kai gabumų puoselėjimas nuo mažumės iškreipiamas. A.Žvirblytė pasakoja, kad Maskvoje yra fenomenaliai grojančių devynmečių, kurie pasiekia kraštutinumą – nebelanko mokyklos ir mato tik instrumentą. „Taip tampama vunderkindu arba nerviniu ligoniu, bet žmogus turi vystytis organiškai“, – apibendrina Pauliaus mama.

Po koncertų palydėtas aplodismentais ir glėbiais gėlių net ir žymiausias pasaulio atlikėjas nuo scenos grįžta į kasdienybę, kurioje tenka kovoti už siekį dirbti savo darbą bei išlikti savimi.

Prieš pusantrų metų tapęs tarptautinio F. Chopino pianistų konkurso laureatu I. Wunderis Lietuvos publikai pažįstamas jau keletą metų. Pirmasis jo koncertas 2008-aisiais Vilniuje buvo anonsuojamas kaip jauno, itin talentingo ir virtuoziško pianisto pasirodymas. Tuo tarpu pastarieji pusantrų metų gali būti vadinami I. Wunderio karjeros viršūne, kuri įeis į pasaulio fortepijono istoriją. Klausytojais perpildytose salėse skambinantis I. Wunder kovo 28 d. koncertuos Kauno valstybinėje filharmonijoje, o 29 d. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.

Jūs patyrėte, ką reiškia būti vunderkindu…

…ir kaip gerai, kad tas periodas jau baigėsi. Vunderkindo titulas mano gyvenime atsirado jau gana vėlai, kai pradėjau skambinti fortepijonu – tada buvau keturiolikos. Ačiū Dievui, kad iki tol mano vaikystė buvo normali, o muzika – tik pomėgis. Tiesa, dar būnant ketverių pradėjau mokytis griežti smuiku, mat tėvai tiesiog norėjo suteikti išsilavinimą. Smuikas nebuvo tai, ką privalau daryti.

Sulaukus keturiolikos vienas fortepijono pedagogas atsitiktinai išgirdo mane grojant pianinu. Jis ir paskatino siekti pianisto karjeros.

Dabar smuiko į rankas beveik nepaimu. Manau, fortepijonas turi daugybę privalumų. Pirmiausia tai, kad juo pavyksta išreikšti daugybę balsų ir spalvų vienu metu, jis gali atstoti orkestrą, ir tai skambinimui suteikia pilnatvę.

Ir praėjus vos metams jau koncertavote kaip solistas.

Iš mažo Austrijos kaimelio teko persikelti į Linzą, vėliau – į Vieną. Tiesa, parvažiuodavau namo pas tėvus, kad galėčiau ramiai ruoštis koncertams. Manau, labai naudinga turėti galimybę pabūti vienumoje, gamtoje. Beje, ir dabar gyvenu mažame miestelyje Šveicarijoje, nors koncertų grafikas lėmė, jog viename mieste pernai praleidau ilgiausiai vienuolika dienų.

Prieš pusantrų metų tapote Tarptautinio F. Chopino vardo pianistų konkurso antrosios vietos laureatu. Tai vienas reikšmingiausių pasaulyje pianistų konkursų. Laureato vardas, tikriausiai, įpareigoja. Kada Jums buvo lengviau – prieš ar po laimėjimo?

Ko gero – prieš. Iš tiesų gyvenimas labai pasikeitė, yra daug įtampos, bet dabar jau prie to pripratau ir tuo mėgaujuosi.

Konkurse labai svarbi sėkmė – visi aštuoniasdešimt dalyvių buvo labai stiprūs. Apskritai galiu pasakyti, kad konkursų nemėgstu. Labai svarbu neleisti, kad konkursas pakeistų tave, tavo muzikinę viziją. Ši rizika labai didelė, mat žiuri sėdi keliolika narių, kiekvienas jų turi savo skonį, tad dalis atlikėjų mėgina rasti vidurkį ir išlaviruoti tarp jų visų. Itin išsiskiriantis, genialus, bet netradicinis, ekstremalius sprendimus mėgstantis atlikėjas, konkurso niekuomet nelaimėtų, mat pusė komisijos sakytų, kad jis – genijus, o kita – jo nekęstų. Tokiam atlikėjui konkurse vietos nėra.

F. Chopino konkursas yra specifinis, nes jame konkuruojama skambinant būtent šio kompozitoriaus kūrinius. Jei atlikėjas mėgsta šį kompozitorių ir nori parodyti, kaip jį atlieka – puiku. Bet jei žmogus į konkursą eina vien tik siekdamas karjeros – požiūris nėra teisingas. Suprantama, kad konkursų neišvengsi. Jie nulemia įrašų ir koncertų kontraktus. Muzika yra ir verslo dalis. Mano manymu, tai yra problema, mat anksčiau tokio skaičiavimo, kurį konkursą reikia stengtis laimėti, kuriame – dalyvauti, anksčiau nebuvo. Šiandien sakau užtikrintai, kad mano konkursai jau praeityje.

Prizinę vietą konkurse pasidalinote su lietuviu Luku Geniušu…

Konkurse su Luku ne tik susipažinome, bet ir susidraugavome. Žurnalistai juokavo, kad abu antrosios vietos laureatai turi „lemtingas“ pavardes: vienas genijus, kitas – stebuklas (vok. wunder – stebuklas). Kalbėjome net apie bendrus projektus, deja, kol kas to padaryti nespėjome.

Tai antrasis kartas, kai dalyvavote F. Chopino konkurse. Pirmasis konkursas buvo mažiau sėkmingas. Esate minėjęs, kad po jo net svarstėte atsisveikinti su muzika.

Labai gerai, kad taip nutiko. Tai paskatina susimąstyti, viską pervertinti. Man pasisekė – buvau apsuptas tinkamų žmonių.

Prisimindamas tą sunkų laikotarpį, manau, kad tuo metu dar nebuvau tikrai suaugęs. Net nenutuokiau, kokio tai dydžio renginys. Grojau daugiau savo malonumui. Kompozitoriaus muzika man buvo graži, tačiau nesuvokiau, kaip turėčiau ją skambinti. Kai netapau laureatu, labai nenusiminiau. Ne, aš nesilioviau grojęs, na, galbūt kelioms savaitėms, bet skambinimas man kurį laiką nebeteikė malonumo, tad rimtai svarsčiau, galbūt turėčiau užsiimti kažkuo kitu.

Po konkurso dvejus metus F. Chopino nebeskambinau, bet po poros metų suvokiau, kad turiu, kad tiesiog privalau atrasti, kaip vis dėlto reikėtų skambinti šio kompozitoriaus muziką. Supratau, kad be muzikos gyventi negaliu, o F. Chopinas buvo viso to dalis. Kreipiausi į A. Harasiewicz, kuris man padėjo pasirengti antrajam konkursui. Vertindamas retrospektyviai galiu pasakyti, kad ši krizė man buvo labai naudinga.

Daug žymių atlikėjų pasakoja, kad labai retai yra patenkinti savo pasirodymu. Pavyzdžiui, žymus Lietuvos smuikininkas prof. Raimundas Katilius palyginimo atlikimo meną su tolstančia horizonto linija, kurios pasiekti neįmanoma. Ar dažnai esate patenkintas savo pasirodymu?

Manau, sau keliami tikslai visuomet turi būti itin aukšti. Pasiekti to, ką esu užsibrėžęs, beveik niekada nepavyksta – tad beveik kas kartą po koncertų esu nusivylęs.

Viena vertus, nusivylęs, bet antra vertus, džiaugiuosi, kai pavyksta perteikti mintį, kai jaučiu, kad publika suprato, ką siekiau pasakyti – o juk tai nutinka labai dažnai.

Iš savęs reikalauju daug. Toks esu. Bet man labai svarbu, kad gyvenime būtų į ką atsiremti, turiu omenyje asmeninį gyvenimą, artimus žmones. Tada galiu siekti dar daugiau.

Klausytojai dažnai mato tik paradinę atlikėjų karjeros pusę. Įdomu, kiek laisvės turite planuodamas savo programas ir koncertus?

Tai tiesa, kad kuo aukščiau žmogus kyla, kuo daugiau pasiekia, tuo daugiau atsiranda suinteresuotų pusių, siekiančių savų tikslų: tai ir vadybininkai, ir kiti šioje srityje dirbantys žmonės. To neišvengsi, bet labai svarbu šiame interesų šurmulyje neprarasti savęs, nepamiršti, kodėl apskritai kadaise pasirinkai skambinti fortepijonu.

Palyginti su kitais atlikėjais, esu labai laisvas ir laimingas, nes didelę dalį kūrinių ir būsimų programų galiu pasirinkti pats. Po konkurso buvau pakviestas pasirašyti sutartį su Deutsche Grammophon įrašų kompanija. Šiais metais ketinu įrašyti dvi kompaktines plokšteles. Vienoje – P. Čaikovskio ir F. Chopino koncertai drauge su maestro V. Ashkenazy. Kitoje – kūriniai nuo Scarlatti iki šių dienų. Tačiau šiam rinkiniui nėra jokios primestos temos. Tai tiesiog kūriniai, kurie padėjo man užaugti, kurie skatino rinktis fortepijoną.

Ar išgirsime kurį nors jų Jūsų koncertuose Lietuvoje?

W. A. Mozarto Sonata B-dur yra viena tokių. Mano pirmasis mokytojas kadaise duodavo man daugybę įrašų, sakydamas, kad galiu išsirinkti ir groti tai, ką pats labiausiai norėčiau. Ši sonata man labai daug reiškia. Ji buvo vienas kūrinių, įsirėžusių į mano gyvenimą nuo labai jaunų dienų.

Pabaigai: kokie trys dalykai, Jūsų nuomone, būtini geram muzikui?

Kuklumas, emocija, meilė muzikai. Stengiuosi jas visas ugdyti. Nemanau, kad esu žvaigždė. Man tiesiog patinka skambinti.

Kodėl kuklumas?

Turime suvokti, kad šioje žemėje esame tik svečiai. Atlikėjas turi jaustis laimingas, kad gali, kad sugeba atlikti kūrinius ir džiaugtis tuo, kad jam leidžiama tai daryti. Tai ir yra kuklumas. Tai tiesa, kad dalis žmonių turi pašaukimą groti. Bet tai neturi nieko bendro su arogancija, demonstruojant, kad esi geresnis, talentingesnis už kitus. Priešingai, tie, kuriems lemta tapti atlikėjais, turi suvokti ir atsakomybę, kuri seka šią profesiją, kaip, beje, ir bet kokį kitą darbą. Mes, atlikėjai, esame matomi, žinomi, ir tie, kurie ateityje pasirinks muzikų kelią, seks mūsų kelią ir matys mus kaip pavyzdį.

Milda Celiešiūtė

Pianisto Ingolf Wunder koncertai Lietuvoje:

Kovo 28 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje (Bilietus platina Kauno filharmonijos kasos ir www.tiketa.lt)

Kovo 29 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje (Bilietus platina www.bilietai.lt)

Daugiau informacijos apie koncertus: www.culture-live.lt

Vasario 22 d. ir 23 d. iš Niujorko atvykstantis charizmatiškasis pianistas Viktoras Goldbergas (Izraelis/JAV) Lietuvoje surengs du pasirodymus. Pirmą kartą viešintis atlikėjas koncertuos Kauno filharmonijoje bei Piano.LT koncertų salėje Vilniuje.

Pasaulinis turas

Vos daugiau nei už savaitės Lietuvos klausytojai turės galimybę išgirsti klasikinės muzikos pasaulyje gerai žinomą pianistą V. Goldbergą. Koncertais Lietuvoje atlikėjas pradės savo gastroles Europoje, kurias jis užbaigs žymiojoje Vienos Konzerthaus salėje. Po pasirodymų Europoje seks intensyvus koncertinis turas Azijoje: Šanchajuje, Kinijoje, Filipinuose ir P. Korėjoje. „Ilgai ieškojome tinkamos datos pianistui atvykti į Lietuvą, tad labai džiaugiamės, jog jo užpildytame grafike atsirado vietos ir dviems koncertams mūsų šalyje. Niujorko Carnegie Hall, Linkolno centro Alice Tully Hall – tai tik keletas garsių salių, kuriose pasirodo V. Goldbergas. Jis yra laukiamas didžiųjų scenų Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje, tad mūsų klausytojams šie koncertai bus puiki proga čia Lietuvoje išgirsti tai, kas dažnai būna pasiekiama tik užsienyje.” – džiaugiasi koncerto organizatoriai.

„Pianizmo ir poetiškumo stebuklas…”

Užsienio kritikai išskiria nepaprastą V. Goldbergo talentą prikaustyti klausytojus nuo pirmųjų garsų bei uždegti juos savo giliomis interpretacijomis ir meistriška technika. „Magiškas, uždegantis grojimas… ” rašo Washington Post, „Pianizmo ir poetiškumo stebuklas…”  žavisi The Boston Intelligencer. „V. Goldbergas – didis talentas… jo grojimas kupinas poetiškumo… jį tiesiog dievina klausytojai”, taip po pianisto pasirodymo rašė prestižinio Emmy apdovanojimo laimėtojas, eilės knygų, tame tarpe ir knygos apie Vladimirą Horowitzą, autorius Davidas Diubalis. „Jam skambinant kūrinį, salėje tvyrojo magiška įtampa, klausytojai sulaikę kvapą stebėjo kiekvieną jo paspaudimą… V. Goldbergas dažnai lyginamas su legendiniu V. Horowitzu… jis nepalyginamas su niekuo… jis toks išskirtinis ir nuostabus… Savo grojimu jis demonstruoja neišsemiamą aistrą, energiją ir ugnį.” (The Philippine Star)

Užburianti programa

Lietuvos publikai dar mažai pažįstamas atlikėjas, mūsų šalyje atliks įdomią ir daug jėgų reikalaujančią programą, kurioje A. Skriabino, J. Haidno, J. Brahmso ir P. Čaikovskio kūriniai. „Man patinka sudėlioti programą taip, jog joje būtų juntamas balansas ir įvairovė. Tai paverčia koncertą neužmirštamu išgyvenimu klausytojams. Dažniausiai praleidžiu labai daug laiko, kol atrenku kūrinius. Renkuosi tuos, kurie man daug reiškia, o taip pat ir tokius, kuriuos manau, jog publikai reikėtų išgirsti. Kadangi Lietuvoje koncertuosiu pirmą kartą, noriu, kad klausytojai išgirstų visas mano skambinimo spalvas, tad parinkta programa bus labai įvairi, kontrastinga ir įtraukianti.” – sako pianistas V. Goldbergas, nekantriai laukiantis susitikimo su lietuvių publika.

Pianisto Victor Goldberg koncertai Lietuvoje:

2012 m. vasario 22 d. – Kauno Filharmonija;
2012 m. vasario 23 d. – Piano.LT, Vilnius.

Youtube nuorodos:

http://www.youtube.com/watch?v=6ZHqZGixTeU

http://www.youtube.com/watch?v=dqIeVIEJwC8

http://www.youtube.com/watch?v=RxrZgUnnkeY

Vasario 1-ąją, eidamas 92-uosius, mirė lietuvių pianistas, dirigentas ir pedagogas Rimas Geniušas. Jo gyvenimo kelias 1920 m. prasidėjo Petrograde, kur tuo metu dirbo ir mokėsi tėvai.

Sugrįžus į Lietuvą, dar mažam berniukui buvo atgabentas pianinas, tačiau prisėsti prie jo vaikas išdrįso tik po kelerių metų. Ir „prilipo“ – ilgam.
1932 m. pradėjo fortepijono studijas Kauno konservatorijoje, tačiau vis labiau traukė kitas – dirigento kelias. 1948 m. baigė pirmąjį Mykolo Bukšos surinktą būsimų dirigentų kursą. Vėliau važinėdavo tobulinti įgūdžių pas Sankt Peterburgo profesorius. Savo pirmąjį spektaklį – G.Rossini „Sevilijos kirpėją“ R.Geniušas Kaune dirigavo 1945 m. Nuo 1952 iki 1996 m. dirbo dirigentu Lietuvos operos ir baleto teatre, kuriame parengė daugiau nei tris dešimtis premjerų. Tarp jų buvo ir Vytauto Klovos operos „Duktė“, „Ave, vita“, „Pilėnai“, Vytauto Laurušo „Paklydę paukščiai“, Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Taip pat – visi to laikmečio G.Verdi „Traviatos“ pastatymai, kuriais teatras tradiciškai palydėdavo senuosius metus.
Tačiau abu Geniušų sūnūs – pianistas Petras ir dirigentas Julius – muzikanto gyslelę paveldėjo ne tik iš tėvo, bet ir iš mamos: Irena Geniušienė jaunystėje taip pat studijavo konservatorijoje, tik vėliau pasirinko grafikos meną. Todėl Geniušų butas sostinės M.K.Čiurlionio gatvėje visuomet buvo kupinas muzikos ir paveikslų. Čia paprastai apsistodavo ir R.Geniušo anūkas Lukas, kai iš Maskvos atvykdavo koncertuoti į Vilnių.
„Vaikų negalima auklėt žodžiais: daryk taip, nedaryk anaip, šitaip gražu, anaip – negražu. Tie vaikai dėmesio nekreipia, būtinai atvirkščiai padarys. O gestą, žvilgsnį, ypač tavo paties elgesį, pastebės ir įsisąmonins šimteriopai“, – viename paskutiniųjų interviu tvirtina Maestro.
R.Geniušas atvėrė kelią į muziką ne tik savo vaikams. Beveik pusę amžiaus profesorius dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, čia ilgai vadovavo Operos katedrai. Parašė knygas „Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai“ (1973) bei „Operos solisto pratimai“ (1985).

Operos solistas Rafailas Karpis ir pianistas Darius Mažintas gruodžio 11 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir gruodžio 27 d. Vilniaus paveiklų galerijoje pristatys koncertus „Laiškai iš praeities“, kuriuose skambės retai atliekamos aranžuotos žydų dainos balsui ir fortepijonui jidiš kalba, M. Ravelio žymusis „Kaddish“ bei A. Šenderovo dainų ciklas „Puslapiai iš užmirštos knygos“. Artimiausiu metu dienos šviesą išvys ir to paties pavadinimo kompaktinė plokštelė.

Pasak pianisto Dariaus Mažinto, koncerte skambėsiančios dainos skirtos visiems žmonėms, kadangi jos yra apie bendruosius dalykus, kurie suprantami kiekvienam žmogui. Jos labai kontrastingos, kupinos tiek lyrikos, tiek sveiko humoro jausmo bei dramatizmo. Ryškūs jaunosios muzikų kartos atstovai šiuo projektu siekia įprasminti iki Antrojo pasaulinio karo egzistavusią žydų kultūrą, o Rafailas Karpis tuo pačiu nori prisiliesti prie savo šaknų ir prisiminti kadaise egzistavusią jidiš kalbą, kuri yra ties išnykimo riba. „Tai ganėtinai svarbus socialinis ir istorinis reiškinys – pagerbimas, paminėjimas tų Lietuvos piliečių, kurių mes nebegalime matyti. Dainas rinkau pats – tai man artima, tai man įdomu, tai – sąsajos su mano šaknimis”,- teigia Rafailas Karpis. Atlikėjai mano, kad tautoms geriausiai gali tarpininkauti muzikos kalba, kuri yra universali ir suprantama visiems.

Balsui ir fortepijonui aranžuotose žydų dainose atsispindi tuo metu gyvenusių žmonių jausmai, socialinės problemos. Dainos tarsi byloja apie tai, kad norint sukurti ir išlaikyti stiprią kultūrą nebūtinai reikia turėti savo žemę. Daugelio dainų tekstų autoriai yra glaudžiai susiję su Vilniaus ir tuometinės Lietuvos istorija, jie buvo aktyvūs kultūros veikėjai, tad  šių renginių metu klausytojai turės unikalią galimybę išgirsti retai atliekamus nepaprasto grožio ir turinio kūrinius.

Koncerte skambėsiančios dainos įrašas: http://www.youtube.com/watch?v=vQheGzm3u_0

Talentinguosius jų pralaimėjimai išgarsina labiau nei kitus sėkminguosius – pergalės. Pavyzdys – šiandien Nacionalinėje filharmonijoje koncertuojantis pianistas Ivo Pogoreličius.

Garbanius vaikinukas, vilkintis rudais marškiniais ir mėlynais džinsais. Nors 1980-aisiais džinsai Rytų Europoje buvo gerbiami gerokai labiau nei dabar, tokia dalyvio apranga Varšuvoje vykusio tarptautinio F.Chopino pianistų konkurso vertinimo komisijai pasirodė provokuojanti. Dar įžūlesnė, į jokius tradicinių interpretacijų rėmus nebetelpanti jiems pasirodė „laisvamaniška“ Ivo Pogoreličiaus atlikimo maniera.
Užtat konkurso publika pirmojo turo pasirodymuose kvietė pianistą nusilenkti net aštuonis kartus, o džinsų ir rudų marškinių derinys konkursui pasibaigus tapo itin madingas tarp išsilavinusių to laikotarpio jaunuolių. Tačiau žiūrovų simpatijos nepadėjo jugoslavui patekti į finalinį konkurso turą. Kaip ir žymios Argentinos pianistės, minėto konkurso žiuri narės Marthos Argerich simpatijos: ji, protestuodama prieš I.Pogoreličiaus pasirodymo vertinimus, atsisakė savo vietos komisijoje.
Varšuvoje įvykęs skandalas suintrigavo muzikinį pasaulį. Netrukus komisijos supeiktasis I.Pogoreličius buvo kviečiamas skambinti rečitalius Niujorko „Carnegie Hall“ ir kitose prestižinėse salėse, o jo šlovė ir koncertų honorarai užtemdė minėto konkurso laureatų karjeros laimėjimus.

Žaidžia kūrinių tempais

Kuo kultinis pianistas tapo po trijų dešimtmečių? Tai smalsiausi Vilniaus žiūrovai išvys šiandien Nacionalinės filharmonijos salėje. Beje, ne tik Vilniaus: žymaus pianisto vardas pritraukė muzikos profesionalus iš Latvijos ir Estijos, todėl bilietų į vienintelį pianisto pasirodymą Baltijos šalyse jau nebeliko. Tuo labiau kad keliomis dienomis anksčiau Varšuvoje turėjęs vykti I.Pogoreličiaus pasirodymas dėl neaiškių priežasčių atšauktas. Panašių akibrokštų koncertų organizatoriams pianistas yra pateikęs ne vieną. Pasak jo gastroles Vilniuje rengiančio viešosios įstaigos „Culture Live“ meno vadovo Dariaus Mažinto, sąlygas prodiuseriams I.Pogoreličius seniai įprato diktuoti pats. Būna ir taip, kad koncertas staiga atšaukiamas iki jo pradžios likus valandai.
Savaime suprantama, kiekvieno rečitalio programą pianistas taipogi sudėlioja pats. „Tačiau buvom laimingi, sužinoję jo pasirinkimą: Vilniuje skambės du Frederyko Chopino (Sonata b-moll ir Noktiurnas c-moll) ir du Ferenzo Liszto („Mefisto valsas“ ir Sonata h-moll) kūriniai. Šią programą galima vadinti pianisto vizitine kortele“, – teigia D.Mažintas.
Pasak jo, I.Pogoreličiaus karjerą galima suskirstyti į tris laikotarpius. Pirmasis pasižymėjo superperfekcija: pianistas jaunystėje stebindavo neprilygstama Maskvos pedagogų ištobulinta skambinimo technika. Vėliau didžiausią dėmesį atlikėjas sutelkė į muzikos spalvas: jo klausantis atrodydavo, kad fortepijonas – ne plaktukinis klavišinis, o styginis instrumentas, kuriame įmanoma plastiška garsų kaita. Trečiasis laikotarpis, prasidėjęs po I.Pogoreličiaus žmonos ir pedagogės Alizos Kezeradzės ankstyvos mirties 1996-aisiais, vadinamas siurrealistiniu: jis išsiskiria ne visiems klausytojams priimtinu ekscentriškumu, tempų žaisme. „Pavyzdžiui, F.Liszto Sonata h-moll, kurios įprasta trukmė – maždaug 20 minučių, atliekama I.Pogoreličiaus gali trukti beveik valandą. Lėtas kūrinio dalis šis atlikėjas dar labiau išplečia, o greitas – dar labiau „suspaudžia“, – aiškina D.Mažintas.

Padeda prasimušti jauniesiems

Beje, po žmonos mirties I.Pogoreličius keletui metų buvo beveik sustabdęs savo muzikinę karjerą. Nors privatus atlikėjo gyvenimas saugomas po devyniais užraktais, viešumon išlindo informacija, neva tuo laiku jis vietoj muzikos interpretacijų kurdavo juvelyrinius dirbinius ir juos dovanodavo artimiems draugams.
Savo kailiu patyręs, kad jaunųjų talentas ne visada noriai pripažįstamas, I.Pogoreličius stengėsi rūpintis jaunaisiais Kroatijos, kurios pilietybę pasirinko po Jugoslavijos skilimo, ir kartu viso pasaulio perspektyviais menininkais. Jis organizavo pianistų konkursą, kurio piniginei premijai nebuvo lygių – 100 tūkst. JAV dolerių. Tiesa, toks konkursas tebuvo surengtas vienintelį kartą. Užtat Bavarijoje įvyko aštuoni pianisto vardo muzikos festivaliai, skirti jauniems atlikėjams garsinti. Šiuose festivaliuose keturis kartus viešėjo ir tuomet dar Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras. Be to, I.Pogoreličiaus įkurtas fondas kaupė pinigus Sarajevo kare nukentėjusiems žmonėms. Tai pianistui padėjo tapti UNESCO geros valios ambasadaroriumi. Šiuo metu I.Pogoreličius nuolat gyvena Šveicarijoje, Lugano mieste.

Pasaulio Guinesso rekordų knygoje jis vadinamas sėkmingiausiu pianistu pasaulyje. Tačiau keliasdešimt apkeliautų šalių, tūkstančiai sugrotų koncertų, glėbiai gautų gėlių ir šusnys laiškų nepavertė Richardo Claydermano širdies akmeniu.

Per kiekvieną koncertą jis atiduoda klausytojams viską, ką turi viduje. Išgirsti jausmingas romantikos princo melodijas Lietuvos publika galės jau spalio 7-ąją Vilniaus kongresų rūmuose. Lengvo klausymosi muzikos atstovu tituluojamas R. Claydermanas Lietuvoje surengs savo vienintelį koncertą.

35-erius metus viso pasaulio publiką pianino melodijomis užburiančio muzikanto repertuare – instrumentiniai populiariosios muzikos perkūriniai, naujai suskambantys kino filmų garso takeliai, etninė muzika ir populiariausių klasikų kūryba. R. Claydermanas laikomas vienu produktyviausių šių dienų pianistų. Per koncertus klausytojai tiesiog užliūliuojami nepriekaištingai ir drauge jausmingai atliekamų meilės dainų. Be garsiosios „Baladės Adelinai“ („Ballade pour Adeline“) kokybiškos muzikos gurmanus prancūzas pradžiugina tikrais perliukais iš „Beatles“ ar ABBA repertuaro, pavyzdžiui hitais „Don’t Cry For Me Argentina“, „Nostalgia“ bei „Time To Say Goodbye“.

Titulas „Romantikos princas“ turi savo istoriją. Jis gimė 1984-aisiais Niujorke. „Pasirodžiau labdaros koncerte, o jį renginčios organizacijos pirmininkė buvo buvusi Amerikos pirmoji ledi Nancy Reagan. Po koncerto ji padėkojo man ir pasakė: „Žinai Richardai… Tu esi tikras romantikos princas“. Žurnalistai tuos žodžius pasigavo. Ji turėjo omeny, kad mano muzikos stilius švelnus, sužadinantis meilę, jausmus… Esu gana drovus, tad mano muzika ir mano asmenybė yra neatskiriamos“, – legendine tapusią istoriją pasakoja pats R. Claydermanas.

Jis visai neįsižeidžia, kai kartais žiniasklaida pavadina jį „liftų muziku“. „Tokia tiesa – mano muzika dažnai skamba liftuose, parduotuvėse, lėktuvuose… Tai reiškia, kad ji atpalaiduoja. Gali klausytis jos nesiklausydamas ir gali atrasti kažką naujo. Esu girdėjęs, kad ne vienas žmogus užsideda mano plokštelę, kad atsikvėptų ir pailsėtų. Žinau, kad ne viena kūdikio gyvybė užsimezgė klausant mano muzikos… Tai tiesiog pasakiška, tai – meilės muzika. Tai mane verčia jaustis ypač puikiai“, – sako legendinis pianistas.

R. Claydermano tėvas – pianino mokytojas, tad prancūzas skambinti pianinu ėmė labai anksti – kaip pats sako trejų ar ketverių. Būdamas 12-os jis pradėjo mokslus Paryžiaus muzikos konservatorijoje, kur jau paauglystėje susilaukė pripažinimo. Pasaulinė šlovė Philippe‘ą Pages‘ą, jį aplankė 1976-aisiais, įrašius jau minėtąją „Baladę Adelinai“. Būtent tada jis persivadino Richardu Claydermanu.

R.Claydermanas ypač mylimas ne tik europiečių, bet ir itin garsus Azijoje. Pavyzdžiui, Japonijoje jis yra įrašęs melodiją „Prince of the Rising Sun“, skirtą princo vestuvėms. Minios į klausytis jo renkasi į koncertų visame pasaulyje, kuriame žemyne tai bebūtų. Rusijos simboliuje – Maskvoje kremliuje – R. Claydermanas surengė net du įsimintinus koncertus. Viename pasirodymų Kinijoje jo klausėsi net 22 tūkstančiai žmonių, o gyvo koncerto transliacija per šios šalies televiziją 1987-aisiais sutraukė daugiau kaip 800 milijonų žiūrovų.

Prancūzų muzikas pasiekė ir įspūdingas parduotų kompaktinių plokštelių aukštumas – jau prieš penkerius metus jų buvo parduota daugiau kaip 90 milijonų (neskaičiuojant piratinių albumų). R.Claydermano sąskaitoje – 267 auksinės ir 70 platininių plokštelių. Su tokiais skaičiais vargiai gali varžytis bet kokia šių dienų žvaigždė. Šiuo metu 57-erių R.Claydermanas su šeima gyvena Prancūzijos šiaurėje, Normandijoje. Nors muzika atlikėją priverčia keliauti aplink pasaulį, o per metus jis surengia apie 200 koncertų, vos tik galėdamas jis skrenda namo.

Kaip apie daugiau kaip 1200 skirtingų melodijų įrašiusį pianistą pasakė vienas vokiečių žurnalistas: „Veikiausiai nė vienas pianistas po Ludwigo van Beethoveno nepadarė tiek populiarindamas fortepijono muziką kaip jis.“ Tad nepraleiskite progos spalio 7-ąją išgirsti gyvą legendą, kurio skambinamų melodijų jausmo neperteiks jokie skaičiai.