BFL

Trys klausimai Žemės ūkio rūmų pirmininkui Andriejui Stančikui.

– Ar tik sutapimas, kad ūkininkai nemokamai dalija pieną akcijos, raginančios nepirkti prekybos centruose, dienomis? Kokią žinutę norite pasiųsti visuomenei?

– Pieno dalijimą organizavusi Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija „Kooperacijos kelias“ nutarė prisijungti prie pilietinės akcijos „Neisiu į prekybos centrą 3 dienas“, tačiau ūkininkų tikslas – miesto gyventojams parodyti, kiek iš tikrųjų ūkininkas gauna už litrą pieno. Vartotojas, pirkdamas pieno produktus prekybos centruose, turėtų susimąstyti, kur dingsta pinigai, kai toks didžiulis skirtumas tarp žaliavos tiekėjui mokamos sumos ir kainos, kurią jis sumoka parduotuvėje.

Už ekologiško pieno litrą ūkininkui šiandien mokama 8–15 centų, o prekybos centre 2,5 proc. riebumo ekologiško pieno litras kainuoja 1,27 euro.

Štai pavyzdys: už ekologiško pieno litrą ūkininkui šiandien mokama 8–15 centų, o prekybos centre 2,5 proc. riebumo ekologiško pieno litras kainuoja 1,27 euro. Kai taip stipriai skiriasi žaliavos ir realizuojamo produkto kaina, kyla klausimas: kur sąžiningumas. 2013 m. žaliavos kaina buvo 70 proc. didesnė, o parduotuvėse pieno kaina beveik nepasikeitė. Tada ir perdirbimo įmonės, ir prekybos centrai išgyveno, o šiandien, pasirodo, visiems yra labai blogai.

– Ar Vyriausybė gali kuo nors padėti ūkininkams? Kokių pažadų išgirdote susitikęs su premjeru?

– Premjeras pritaria, kad problemą reikia spręsti siekiant susitarimo su perdirbėjais. Valdžia taip pat bando ieškoti galimybių paremti ūkininkus, pastaruoju metu tam skirta 18 mln. eurų. Tik tenka apgailestauti, kad perdirbėjai susitarimų nelabai laikosi.

Buvo sutarta nekeisti kainų nuo birželio iki rugpjūčio, bet jau dabar ūkininkai yra gavę pranešimų, kad birželį ji ženkliai mažinama. Taigi ūkininkai dar nėra gavę valstybės paramos, o perdirbamoji pramonė per kainas tuos pinigus jau pasiima.

Pasižiūrėję, kaip keičiasi kaina Europoje, Okeanijos šalyse, pamatysime, kad pastaruoju metu ji yra beveik stabili, svyravimas siekia apie 1,2 proc. O pas mus pagal Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros išduotus leidimus kainas buvo leista sumažinti iki 14 proc. Kokiu argumentu remiantis tai turėtų būti daroma? Ar dėl 18 mln. paramos ūkininkams?

– Kokią ateitį prognozuojate Lietuvos pienininkystei, kai smulkieji ūkininkai jau dabar baigia išsiparduoti savo karves?

– Svarbiausias uždavinys šiuo kritiniu momentu yra sektoriaus išlaikymas. Ir tai net ne ūkininkus liečia labiausiai. Matydami, kad pieno ūkiu verstis nebeapsimoka, jie tiesiog pasitrauks iš tos gamybos, nors ir su dideliais nuostoliais. Kažkas pereis į kitas žemės ūkio sritis, kažkas galbūt visai atsisakys ūkininkavimo. Bet kaip išsilaikys perdirbamoji pramonė, jei šalyje nebeliks žaliavos? Ar vien su įvežtinių pienų ji išgalės išgyventi? Kažkada turėjome linų sektorių.

Naikinant jį visi tik ir kalbėjo, kad žaliavą vešimės iš Baltarusijos, Prancūzijos, Kinijos. Bet neliko linus auginančių ūkininkų, neliko ir visos perdirbamosios pramonės, linų sektorius prarado daugybę darbo vietų. Su pieno produktų perdirbimu, jų transportavimu, dalyvavimu eksporto rinkose dalyvauja didžiulis skaičius žmonių. Jei neturėsime žaliavos, neišlaikysime sektoriaus, visa tai prarasime.

Bendrauti ir bendradarbiauti su neprognozuojamais kaimynais sunku, bet tai išmoko lankstumo.

Nors Lietuvos gamintojai ir apskritai verslininkai jau daug kartų pasimokė, kad didžioji rytinė kaimynė yra neprognozuojama, labai rizikinga, dažnai elgiasi necivilizuotai, tačiau net ir nukentėję, net ir daug praradę, po kurio laiko jie vėl ima didinti eksporto apimtis į Rusiją. Iki pastarojo konflikto maisto produktų ir kitų prekių eksportas buvo pasiekęs jau 20 proc. viso mūsų šalies eksporto. Taigi Rusija yra didžiausia mūsų eksporto partnerė.
Beje, dar praėjusį mėnesį įvairūs mūsų žemės ūkio atstovai ir gamybininkai ragino šią dalį dar labiau didinti, nes Rusija mums nuo seno pažįstama rinka, ten turime daug pažinčių ir partnerių, rusai lietuviškus maisto produktus mėgsta, tad gal ten ir vežkime daugiau maisto produktų, nes vakariečiai mūsų produkcijos nežino, o ir pažinčių ten dar mažai turime. Kitaip tariant, mūsų budrumas nusilpo, dar kartą užlipome ant to paties grėblio, ir to pasekmės ne pirmą kartą bus išties skaudžios, o nuostoliai didžiuliai.
Beje, didžiulių nuostolių gali patirti ne tik mūsų pieno produktų gamintojai – Rusija, regis, nusprendė rimtai pasityčioti iš Lietuvos. O štai Lietuvos atsakas neatrodo rimtai: verslininkai viską, ką galėjo (o galėjo nelabai daug), jau padarė, politikai dirbo ir tebedirba labai formaliai (tiesa, ir priemonių necivilizuotam kaimynui paveikti nesama daug), diplomatai jau seniai išsikvėpę, tik žiniasklaida labai daug šūkavo ir gąsdino, bet tai galiausiai šioje istorijoje labiau pakenkė, nei padėjo.
Šiandien dauguma lietuvių (beje, ir valdžios atstovų) laukia, kol mums kažkas padės: gal Europos Parlamentas, gal Europos Komisija, gal Pasaulio prekybos organizacija, gal dar kokia tarptautinė institucija, tačiau šios viltys labai naivios. Niekas mums nepadės, o jei padės, tai labai negreitai. Taip, mus paguos, padrąsins, pasakys, kad esame teisūs, o Rusija neteisi, bet kas mums iš to? Iš tiesų šią problemą turėsime išspręsti patys.
Deja, kaip ir kiekvieną kartą, mes nežinome, kaip tai daryti, nes neturime jokių planų, kaip elgtis susidarius ypatingai situacijai. Juk pirmą kartą apie nuodugnią mūsų vilkikų patikrą išgirdome prieš mėnesį, ilgokai klausėmės ir kaip bus sustabdyti pieno, vėliau galbūt mėsos ar žuvies produktai iš Lietuvos, bet ir vėl nieko nedarėme, vien tiktai piktindamiesi.

Smūgis visai ekonomikai

Jei tokios taktikos nekeisime, dar kiek laiko pasipiktinę, turėsime pradėti skaičiuoti nuostolius, o jie tikrai nebus menki, ypač maisto gamintojams ir vežėjams. Tarkime, “Rokiškio sūris” į Rusiją eksportuoja maždaug 20 proc. savo produkcijos: per pirmąjį šių metų pusmetį išvežtos produkcijos vertė siekia 81 mln. Lt. Panašią dalį produkcijos į Rusiją išgabena ir “Žemaitijos pienas”. Bet labiausiai Rusijos sprendimas neįsileisti lietuviškų pieno produktų pakenks „Pieno žvaigždėms“, nes ši bendrovė gauna daugiausiai pelno iš prekybos Rusijoje: parduodama savo produktus NVS šalims ji gavo net 47 proc. pajamų. Reikšmingą dalį – maždaug trečdalį produkcijos į Rusiją eksportuoja ir Vilkyškių pieninė: eksporto dydis per šešis šių metų mėnesius siekia maždaug 52 mln. Lt.
„Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa neabejoja, kad smūgį dėl Rusijos veiksmų gali patirti ne vien didieji Lietuvos pieno perdirbėjai, bet visa šalies ekonomika. Jis skaičiuoja, kad vien keturios didžiausios pieno pramonės įmonės per pusmetį Rusijoje pardavė produkcijos, vertos 500 mln. Lt, vadinasi, per metus vien pienininkai iš Rusijos gauna milijardą litų pajamų.
Jei savo necivilizuotas žaidimo taisykles Rusija primes dar ir mėsos, žuvies perdirbėjams ar kitos produkcijos gamintojams, turėsime milžinišką nuostolių puokštę. “Tokie praradimai gamintojams reiškia didžiulį iššūkį. Tiesa, tie praradimai dar nėra žinomi, nes viskas priklausys nuo Rusijos veiksmų trukmės, – komentuoja D.Trumpa. – Blogiau už finansinius nuostolius dėl neparduotos produkcijos gali būti prarastos pozicijos Rusijos rinkoje. Jei draudimas įvežti produktus galios ilgai, Rusijos pirkėjai atras naujus gaminius. Tokiu atveju visas įdirbis, kuris susiklostė dar nuo sovietinių laikų, ir verslo pastangos pastaraisiais metais nueis veltui. Svarbias pozicijas reikėtų išsikovoti iš naujo. Nė nereikia sakyti, kad toks darbas kainuotų daug pastangų, pinigų ir laiko.“
Rusijos vartotojų įpročiams atsisakyti lietuviškų gaminių įtakos gali turėti ir pareiškimai apie prastą lietuviškų produktų kokybę, nepaisant to, ar tokie teiginiai atitinka tikrovę. Draudimas įvežti pieno gaminius į Rusijos Federaciją, kaip prognozuojama, bus antireklama Lietuvos gamintojams ir pakenks jų reputacijai.
Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vadovas Giedrius Bagušinskas mano, kad tai gali sutrikdyti visą užsienio prekybos santykių grandinę: “Juk dabartiniai Rusijos institucijų sprendimai atsilieps ne tik Lietuvos gamintojams, bet ir jų partneriams. Ši situacija, galima sakyti, nepalanki abiem pusėms. Kenčia juk ir Rusijos verslininkai, kurie užsako lietuviškų produktų. Pavyzdžiui, Kaliningrado srityje, kurioje parduodama itin daug lietuviškų maisto produktų, griaunama visa tiekimo sistema.“
Be maisto pramonės, svarbu aptarti ir dar vieną reikšmingą mūsų ekonomikos sektorių – transportą. Pasirodo, mūsų transporto ir logistikos įmonės į Rusiją eksportuoja apie trečdalį savo paslaugų. „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas tikina, kad transporto sektorius yra dar labiau pažeidžiamas nei maisto pramonė, todėl skaičiuoja, kad jei dėl draudimo vežti pieno gaminius į Rusiją Lietuvos vežėjai praras užsienio užsakovus, ilgainiui transporto verslas gali patirti milijardinių nuostolių ir prarasti konkurencingumą regione.
„Gamintojai savo produktus gali nukreipti į kitas rinkas, tačiau transporto įmonės susiduria su kur kas didesnėmis problemomis. Jų sustabdymas gali pakenkti įvaizdžiui ir patikimumui, sugriauti taip kruopščiai kuriamą tilto tarp Rytų ir Vakarų įvaizdį“, – komentuoja Ž.Mauricas.

pienas22

Padėtį eksporto rinkose analizuojantys perdirbėjai mano, kad po staigaus kainų augimo rinkoje vyksta jų korekcija – pieno produktai pastebimai pinga.

“Lietuvos rytas” rašo, kad sumažėjus pieno produktų kainoms eksporto rinkose, perdirbėjai turi dvi galimybes: branginti juos Lietuvoje arba mažinti žaliavinio pieno supirkimo kainas. Kelti pieno produktų kainas rizikinga, nes jei vartotojai pasirinks kaimyninių šalių produktus, nukentės ne tik perdirbėjai, bet ir pieno gamintojai. Kol kas sunku nuspėti, kiek gali mažėti pieno supirkimo kainos. Perdirbėjai užsimena apie 5-10 procentų.

“Manau, kad perdirbėjai turėtų didinti ne produktų kainas, bet šiek tiek sumažinti pieno supirkimo kainas. Jos priartėjo prie 2007-ųjų lygio, tad ūkininkai dabar tikrai nesiskundžia”, – teigė Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto skyriaus vadovas Albertas Gapšys.

Vilkyškių pieninės generalinis direktorius Gintaras Bertašius sakė, jog kaip tik pastaruoju metu eksporto rinkose ne tik Vilkyškių pieninė, bet ir kitos įmonės patyrė nuostolių dėl sumenkusių pieno produktų kainų.

“Pieno miltų kaina krito net per 20 proc., sviestas atpigo apie 15 proc., išrūgų miltų kaina krito net 35 proc.”, – vardijo G.Bertašius.

Anot jo, anksčiau Vilkyškių pieninė kainas analizuodavo kartą per ketvirtį.

“Pastaraisiais metais padėtis pasikeitė iš esmės. Pavyzdžiui, grietinėlės pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos kiekvieną savaitę, išrūgų – kartą per dvi savaites. Taigi per mėnesį šių ir kitų produktų kainos gali pasikeisti 2-4 kartus. Tokios yra rinkos taisyklės”, – sakė G.Bertašius.

A.Gapšys teigė, kad pasauliniame “Fonterra” aukcione per paskutines savaites kai kurių pieno produktų kainos pasikeitė.

“Mano žiniomis, planuojamas pieno produktų sandorių kritimas. Kokios priežastys? Visada po didelio augimo kainos krinta. Pastaruoju metu eksporto kainos augo sparčiai, todėl tikėtinas kainų sumažėjimas”, – sakė A.Gapšys.

"Veido" archyvas

Vis dažniau žmonės skundžiasi pieno netoleravimu. O juk teigiama, kad jis pagrindinis kalcio, B grupės vitaminų ir kitų svarbių maisto medžiagų šaltinis.  Išeitis – valgyti daugiau rūgusio pieno gaminių: jogurto, varškės, sūrio, kefyro, kurie už pieną yra ne mažiau vertingi ir skanūs.

Pieną gerti sveika… ne visada

Pienas – pirmasis mūsų maistas. Jame iš tikrųjų yra visų būtiniausių medžiagų organizmui augti ir vystytis: baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralų, įvairių biologiškai aktyvių medžiagų. Iš vitaminų piene ypač gausu A, B6 ir B2, iš mineralinių medžiagų itin svarbūs kalcis ir fosforas, būtini kaulams ir dantims formuotis bei tvirtėti. Kalcio yra ir daržovėse bei vaisiuose, tačiau įrodyta, kad iš pieno ir jo produktų kalcį organizmas pasisavina geriausiai. Naudingi ir pieno baltymai, kurie būtini naujoms ląstelėms atsirasti. Dėl šių savybių vaikams per dieną patariama išgerti apie litrą pieno.

Tačiau vis daugiau žmonių skundžiasi pieno netoleravimu. Šį negalavimą sukelia organizmo nesugebėjimas pasisavinti laktozės – piene esančio cukraus. Iš nevisiškai virškinamajame trakte suskaidytos laktozės pasigamina pieno ir riebalų rūgštys, žarnyne kaupiasi dujos, prasideda rūgimo procesas. Todėl skauda ir pučia pilvą, žmogus gali viduriuoti.
Dar viena dažna problema – alergija pienui, kurią sukelia neigiama organizmo reakcija į pieno baltymus. Tada išgėrus pieno gali berti odą, atsirasti jos dilgėlinė, gali prasidėti dusulys, vėmimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas.
Visų šių negalavimų paprastai nebūna vartojant rauginto pieno produktus.

Kuo jie ypatingi?

Rauginto pieno produktai organizmo pasisavinami geriau ir greičiau nei grynas karvių pienas. Jie daug rečiau sukelia alergiją, nes nuo rūgimo pakinta pieno baltymų sandara. Raugintame piene dėl fermentacijos nelieka ir laktozės, todėl jie gerai organizmo toleruojami. Svarbiausia rauginto pieno produktų sudėtinė dalis –  pieno rūgšties bakterijos (Lactobacillus ir Bifidobacterium ) – ypač naudingos mūsų žarnynui ir visam organizmui.

Rūgpienis ir kefyras

Nekaitintas karvių pienas esant kambario temperatūrai natūraliai surūgsta maždaug per savaitę. Taip įvyksta dėl pieno bakterijų poveikio. Pieninėse rūgpienis gaminamas naudojant pieno rūgšties bakterijų raugą. Kefyras nuo rūgpienio skiriasi tuo, kad jo fermentacijos metu veikia ne tik rūgimo bakterijos, bet ir tam tikri grybeliai. Jis gaminamas naudojant kefyro grybo raugą, kurį sudaro pieno rūgšties bakterijos ir  pieno mielės, todėl kefyro skonis yra šiek tiek aštresnis nei rūgpienio.

Ir rūgpienis, ir kefyras turi nemažai kalcio bei fosforo, B grupės vitaminų, abu gerina virškinimą, skatina žarnyno veiklą ir šlapimo išsiskyrimą, šiek tiek spartina medžiagų apykaitą. Tai puikūs gėrimai alergiškiems, netoleruojantiems pieno ir… besilaikantiems dietų žmonėms.

Jogurtas

Jis gaminamas iš pasterizuoto pieno, pridėjus raugo su gyvosiomis bakterijomis. Jogurtas, kaip ir visi rauginti pieno produktai, žarnyne slopina puvimą, atkuria ir palaiko natūralią mikroflorą. Šis produktas gerina virškinimą ir žadina apetitą, padeda išvengti vidurių užkietėjimo. Vertingiausias – šiluma neapdorotas jogurtas be priedų (uogienių, džemų, saldiklių). “Gyvojo” jogurto galiojimo laikas paprastai būna neilgas – 1–2 savaitės. Besilaikančioms dietų tinkamiausi liesi (iki 1 proc. riebumo) jogurtai. Nelinkusioms pilnėti galima rinktis ir riebesnius, kurie, daugelio nuomone, skanesni už liesus.

Raugintos pasukos

Pasukos gaunamos gaminant (sukant) sviestą iš grietinėlės. Paprastai jos rauginamos pridedant pieno bakterijų raugo. Į  pasukas pereina beveik visas grietinėlės lecitinas, organizmo riebalų apykaitai ypač svarbi medžiaga. Lecitinas padeda skaidyti riebalus ir šalinti iš organizmo cholesterolio perteklių. Pasukos yra labai nekaloringos, todėl tai puikus dietinis produktas siekiant sulieknėti.

Varškė

Ją galima vadinti natūraliu pieno koncentratu: baltymų varškė turi net keturis, vitamino A – tris, o fosforo – 2,5 karto daugiau nei pienas. Deja, kalcio varškėje šiek tiek mažiau nei gryname piene. Tai sveikas, lengvai virškinamas pieno produktas. Varškė gaminama iš rūgusio ir saldaus pieno mišinio, atkiriant dalį išrūgų. Ji gali būti 18, 9, 5, 2 proc. riebumo arba liesa (mažiau nei 1 proc. riebumo). Kuo varškė riebesnė, tuo joje daugiau vitamino A, tačiau kartu, deja, ir cholesterolio.

Varškės sūriai

Iš riebios varškės spaudžiami sūriai – senas tradicinis lietuvių patiekalas, dėtas ir ant švenčių stalo. Iš šiandien jie vis dar populiarūs. Varškės sūriai paparastai būna 18 arba 22 proc. riebumo, kartais gardinami kmynais ar kitais prieskoniais. Varškės sūrių maistinės savybės panašios į varškės: juose gausu vitamino A, kalcio, fosforo, B grupės vitaminų. Turi nemažai cholesterolio.

Grietinė

Be grietinės neįsivaizduotume beveik nė vieno tradicinio lietuviško patiekalo. Ji gaminama iš grietinėlės su pieno bakterijų raugu. Greitinėje ypač daug vitamino A. Kitų naudingų komponentų – B grupės vitaminų, kalcio, fosforo yra panašiai kaip ir piene. Vertėtų žinoti, kad natūralioje grietinėje turėtų būti tik pieno riebalai. Jei gamintojai į ją įmaišo augalinės kilmės riebalų (pavyzdžiui, palmių, rapsų, sojų ar saulėgrąžų aliejaus), toks produktas jau turėtų vadintis grietinės ir augalinių riebalų mišiniu.

Dietologai įspėja, kad natūralios grietinės turėtų vengti sergantieji ateroskleroze, mat joje gana daug cholesterolio (100 g 30 proc. natūralios grietinės turi apie 100 mg cholesterolio – trečdalį dienos normos). Taip pat jos derėtų atsisakyti ir norintiems sulieknėti…

Apie ožkų pieną ir jo produktus

Palyginti su karvių, ožkų pienas yra šiek tiek riebesnis ir turi daugiau baltymų. Jame taip pat daug įvairių mineralinių medžiagų bei vitaminų, organizmas jį lengviau pasisavina. Ožkų pieną paprastai gali gerti alergiškieji karvių pienui, nes jo baltymų sudėtis kitokia nei karvių pieno.

Ožkų pieno geriausia pirkti parduotuvėse (yra didžiuosiuose prekybos centruose), nes, prieš ten patekdamas, jis visapusiškai ištiriamas. Iš ožkų pieno Lietuvoje gaminami kelių rūšių sūriai: kaimiškas, rūkytas, fetos tipo.

Gerųjų bakterijų poveikis organizmui

Įvairiais duomenimis, suaugusio žmogaus organizme yra daugiau kaip 500 rūšių bakterijų, bendras jų kiekis sudaro apie pusantro kilogramo. Jos padeda virškinti maistą ir šalinti jo likučius, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, dalyvauja vitaminų B12, K, folio rūgšties sintezėje, veikia fermentų kiekį, valo ir saugo žarnyną, palaiko imunitetą, slopina patogeninių bakterijų dauginimąsi. Sveiko žmogaus žarnyne vyrauja 10–20 bakterijų rūšių, iš kurių dažniausiai minimos Lactobacillus bei Bifidobacterium. Šių bakterijų natūraliai galime gauti ir valgydami rauginto pieno produktus.

• Bifidum bakterijų daugiausiai randama storajame žarnyne. Jos  patenka į naujagimio žarnyną dar su motinos pienu. Šios bakterijos iš dalies atsparios skrandžio sulčių naikinamajam poveikiui ir gamina ypač žmogui svarbius vitaminus B1, B2, B12, PP. Jos taip gamina bakteriociną – medžiagą, slopinančią auksinių stafilokokų, salmonelių, dizenterijos sukėlėjų dauginimąsi žarnyne.

• Lacto bakterijų, priešingai nei bifidum, didesnė koncentracija ne storajame, o plonajame žarnyne. Jos turi ypač didelę reikšmę virškinant maistą, jų kiekio sumažėjimas ypač pajuntamas, kai ilgesnį laiką vartojami antibiotikai: prasideda viduriavimas ar kiti virškinimo negalavimai.

Sutrikus bakterijų pusiausvyrai

Nustatyta, kad sutrikusi žarnyno mikrofloros pusiausvyra turi įtakos tokių ligų ar būsenų, kaip klubinės žarnos uždegimas, opinis kolitas, atopinės alerginės ligos, laktozės (pieno cukraus) netoleravimas, lėtinis vidurių užkietėjimas, dirgliosios žarnos sindromas, net storosios žarnos vėžys, atsiradimui.

Žemdirbiai ir pieno supirkėjai įsitikinę, kad per metus beveik 40 proc. išaugusi pieno supirkimo kaina artimiausiu metu nusistovės, o ūkininkai nerimauja dėl galimų nuostolių, jei pienas gerokai atpigtų, kaip buvo prieš kelerius metus.

Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas beveik neabejoja, kad pieno supirkimo kaina artimiausiu metu turėtų stabilizuotis.

“Būtų gerai, kad išliktų dabartinio lygio”, – “Lietuvos žinioms” sakė B.Markauskas.

Šiemet natūralaus pieno kilogramas kas mėnesį brango po 4-5 centus ir dabar kainuoja apie 97-98 centus už kilogramą. Pieno gamintojai mano, kad kaina pasiekė aukščiausią ribą ir turėtų mažiausiai kelis mėnesius išlikti dabartinio lygio.

“Manome, kad kainos turėtų stabilizuotis, nes jau pasiektas rinkos lygis. Greičiausiai jos tokios išliks mažiausiai tris mėnesius”, -prognozavo kooperatyvo” “Pienas LT” valdybos pirmininkas Naglis Narauskas.

Statistikos departamento duomenimis, per praėjusius metus vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina padidėjo 40 procentų. 2010 metais ji siekė 864 litus už toną.

Per metus Lietuvoje pieno produktai mažmeninėje prekyboje vidutiniškai pabrango apie 15-20 proc, o geriamasis pienas – apie 30 procentų.

Didžiąsias pieno perdirbimo įmones, priklausančias asociacijai Pieno centrui, užgriuvo Konkurencijos tarybos inspektoriai. Bendrovių būstinėse ketvirtadienį jie atliko kratas, rašo “Lietuvos rytas”.

Inspektoriai tvirtino vykdantys premjero Andriaus Kubiliaus pavedimą išsiaiškinti, kas kaltas dėl brangstančių pieno produktų.

Kratos atliktos bendrovėse “Pieno žvaigždės”, “Rokiškio sūris” ir Vilkyškių pieninėje, kurių vadovai praėjusią savaitę viešai aiškino pieno brangimo priežastis ir neslėpė, kad šie produktai dar brangs.

Konkurencijos tarybos atstovė spaudai Palmira Kvietkauskienė dienraščiui patvirtino, kad šios institucijos specialistai lankėsi kai kuriose pieno perdirbimo įmonėse ir atliko patikrinimą.

“Mes įžvelgiame tam tikrų įtarimų pieno perdirbėjų grandyje. Tačiau išvadas pateiksime tik po tyrimo”, – užsiminė P.Kvietkauskienė, bet nutylėjo, ką pavyko išsiaiškinti ir ar buvo paimti dokumentai.

Valdininkė paaiškino, jog Konkurencijos taryba vykdo premjero pavedimą.

Kratos nenustebino pieno perdirbėjų. Prieš dvejus metus taip pat būta panašių vizitų.

“Jokių įtarimų neišgirdome. Mes suprantame, kad kai politikai, aukščiausi šalies pareigūnai prišneka apie mus, ši tarnyba turi reaguoti, dirbti savo darbą”, – “Lietuvos rytui” teigė “Pieno žvaigždžių” direktorius ir Lietuvos pienininkų asociacijos Pieno centro vadovas Linas Sasnauskas.

Jis nenorėjo atskleisti, ar inspektoriai ką nors išsinešė iš “Pieno žvaigždžių” centrinės būstinės Vilniuje, tik aptakiai pridūrė: “Jie visur elgiasi panašiai. Darbo principai vienodi”.

Kai šių metų pavasarį prievaizdai užgriuvo didžiuosius degalinių tinklus valdančias bendroves, išsinešė ne tik dokumentus, bet ir kompiuterius.

Degalų prekeiviai buvo įtariami karteliniu susitarimu, tačiau jokių tyrimo išvadų iki šiol nepateikta.

Konkurencijos tarybos darbuotojai buvo nuvykę net į Pagėgių savivaldybę, kurioje veikia viena didžiausių pieno perdirbimo įmonių Vilkyškių pieninė. Šios bendrovės vadovas Gintaras Bertašius praėjusią savaitę taip pat viešai aiškino, kodėl brangsta pieno produktai.

“Kažkas jiems liepė tai daryti, jie tai ir daro. Mes jau esame įpratę prie tokių akcijų”, – teigė G.Bertašius. Jis negalėjo pasakyti, ką veikė inspektoriai bendrovėje, nes buvo išvykęs.

Konkurencijos taryba jau ne pirmą kartą tiria pieno perdirbėjų veiklą. 2008 metais didžiosios bendrovės buvo nubaustos dėl to, kad keitėsi tarpusavyje konfidencialaus pobūdžio informacija. Bendrovėms “Pieno žvaigždės”, “Rokiškio sūris”, “Marijampolės pieno konservai”, Vilkyškių pieninei, Kelmės pieninei, “Modest” ir Kelmės pieno centrui tuomet buvo skirta 2,2 mln. litų bauda.

Vienos didžiausių Lietuvoje pieno perdirbimo įmonių „Pieno žvaigždės“ vykdomasis direktorius Linas Sasnauskas teigia, kad netrukus galima laukti įdomių pieno rinkos pokyčių. Jo teigimu, ūkininkai jau prašo supirkti jų pieną kur kas didesnėmis

Spalio mėnesį mes turime ūkininkų prašymus, kur kaina yra šokanti dešimtimis procentų į viršų, galima laukti įdomių pokyčių pieno rinkoje“, – ketvirtadienį Lietuvos radijui teigė L.Sasnauskas.

Anot jo, už litrą pieno ūkininkams šiuo metu mokama 1,1–1,2 lito, o per devynis mėnesius jiems išmokėta apie 240 mln. litų daugiau negu pernai.

„Pabrangus pienui 50 procentų, natūralu, kad išauga gamybos savikaina. Mes iki šiol sugebėjome pabrangusią žaliavą kompensuoti eksporto rinkose, vidaus rinkoje korekcijos buvo nedidelės. Šiandien eksporto rinkose yra štilis, nėra didelių pirkimų. Kai sustoja pardavimas eksporto rinkose, reikia ką nors daryti su vidaus rinka, nes žaliavos kaina auga ir toliau“, – teigė jis.

Jo teigimu, Vyriausybės pareiškimai, neva perdirbėjai ir prekybos tinklai spekuliuoja kainomis, demonstruoja jos nekompetenciją.

„Korekcijos vidaus rinkoje šiais metais buvo daromos labai minimalios – vos kelių procentų. Nesakyčiau, kad buvo pastebimas labai didelis brangimas. Norėčiau atmesti tuos kaltinimus, kuriuos girdime“, – kalbėjo L.Sasnauskas.

Ketvirtadienį rengiama spaudos konferencija, kurioje Lietuvos pienininkų asociacija Pieno centras komentuos, kas lemia didėjančias pieno produktų kainas.

„Lietuvos rytas“ praneša:

„Pieno kainos kils ir toliau. Perdirbėjai įspėja, kad pienas ir jo produktai šalyje artimiausiu metu vėl brangs. Užtat jį superkančios įmonės nuostolių neplanuoja.

Pastaraisiais mėnesiais pirkėjai akivaizdžiai pastebėjo, kad pieno ir jo produktų kainos kyla lyg ant mielių. Perdirbėjai nori Lietuvoje atsigriebti už sumažėjusį pelną užsienio rinkose.

„Pelningai parduodami gaminius užsienyje, mes sugebėjome vidaus rinkose nekeisti kainų. Tačiau tik tol, kol eksporto rinkos mums galėjo uždirbti tokį pelną, kuris padengdavo vidaus rinkos nuostolius.

Šiuo metu taip elgtis nebegalime ir esame priversti daryti korekcijas Lietuvoje”, – sakė bendrovės „Pieno žvaigždės” vykdomasis direktorius Linas Sasnauskas.

Bendrovės „Rokiškio sūris” vadovas Dalius Trumpa teigė, kad pieno supirkimo kaina nuo spalio turėtų didėti 8–10 proc. Tai reiškia, kad pienas parduotuvėse galėtų brangti maždaug puse tiek.

Anot L.Sasnausko, per 9 mėnesius ūkininkams už pieną išmokėta 240 mln. litų daugiau nei pernai. Supirkimo kainos per metus išaugo apie 20 proc.

Pasak D.Trumpos, vartotojas Lietuvoje yra labai silpnas, ir kiekvienas kainų pakėlimas, ypač ne pirmo būtinumo produktų – jogurto, varškytės, sūrelių – mažina pardavimą.

Skelbiama, kad 36 proc. 2,5 proc. riebumo pieno kainos sudaro žaliavinio pieno kaina, 5 proc. – ūkininkų pieno surinkimo sąnaudos, 17 proc. – pieno perdirbėjų logistikos sąnaudos, 7 proc. – jų gamybos veikla, 18 proc. – prekybininkų, o 17 proc. – valstybės dalis.

„Pieno žvaigždės”, „Rokiškio sūris” ir Vilkyškių pieninė teigia, kad šįmet gaus pelno. Bet jis uždirbtas tik iš eksporto rinkų, o vietos rinka, net ir didinant produktų kainas joje, išliks nepelninga arba nuostolinga.

Pasak L.Sasnausko, „Pieno žvaigždžių” pelnas sieks apie 2 proc. apyvartos – 14,5 mln. litų. D.Trumpos teigimu, „Rokiškio pieno” pelnas sieks 1–2 proc. apyvartos.“

„Kauno diena“ rašo:

„Pieno produktų kainos didės – apie tai oficialiai ketvirtadienį paskelbė trys didžiausios šalies pieno perdirbimo bendrovės. Pienas ir jo produktų kainos kyla ne todėl, kad gamintojai, prekybininkai ir perdirbėjai pasilieka didesnę kainos dalį, o todėl, kad jau metai smarkiai – beveik 50 proc. – pakilusi žaliavinio pieno supirkimo kaina. Tokias brangimo priežastis nurodė Linas Sasnauskas, bendrovės “Pieno žvaigždės” generalinis direktorius.

“Produkciją turėjome pabranginti dar praėjusių metų pabaigoje arba šių metų pradžioje. Tačiau to nepadarėme. Iki šiol vietos rinkoje patiriamus nuostolius kompensuodavome eksportuodami gaminius ir juos brangiau parduodami. Bet eksporto rinkose jaučiamas štilis, kainos krinta, pajamos nebeauga, todėl esame priversti peržiūrėti produkcijos kainas Lietuvoje”, – surengtoje spaudos konferencijoje aiškino L.Sasnauskas.

Perdirbėjų dosnumą liudija ir skaičiai. Per devynis šių metų mėnesius šalies ūkininkams už supirktą žaliavinį pieną sumokėta 240 mln. litų daugiau nei prieš metus. Šie milijonai išmokėti iš pajamų, gautų užsienyje, ir įmonių rezervų. Tačiau toliau kylant žaliavinio pieno supirkimo kainai, perdirbėjai įrodinėja esantys priversti mažinti nuostolį, kurį neša prekyba Lietuvoje.

“Jeigu žaliavinio pieno kaina kyla, didėja ir galutinio produkto kaina”, – lyg maldą kartojo perdirbėjai ir skaičiavo, kad žaliava sudaro 60 proc. vartotojams pateikiamo pieno savikainos.

Dalius Trumpa, “Rokiškio sūrio” valdybos pirmininkas, prognozavo: kadangi žaliava spalį, palyginti su rugsėju, turėtų brangti apie 8–10 proc., maždaug 4–5 proc. brangs ir pieno produktai. Jis jau žino, kiek konkrečiai padidės “Rokiškio sūrio” produkcijos kainos, bet tikino negalįs to atskleisti, nes baiminasi sulaukti Konkurencijos tarybos dėmesio.

“Vertinant žaliavos paklausą Lenkijoje, mus gali priversti gruodį dar pakelti pieno supirkimo kainas. Jeigu taip įvyks, nors to nenorėtume, tuomet pieno produktai dar brangs. Kiek? Dievas žino”, – iš anksto įspėjo Vilkyškių pieninės generalinis direktorius Gintaras Bertašius.

Įmonių vadovai nenorėjo sutikti su politikų vertinimais, kad maisto kainos Lietuvoje brangsta dėl pernelyg silpnos konkurencijos.

“Perdirbėjų dalis nėra išpūsta, kaip kartais norima pabrėžti. Mus žiauriai spaudžia konkurencija tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Mūsų pelno maržos nudrožtos iki minimumo”, – įrodinėjo L.Sasnauskas.

Perdirbimo įmonės esą išnaudojo turimus rezervus, tad atsakomybę už maisto kainas galėtų prisiimti ir Vyriausybė, nes pridėtinės vertės mokestis (21 proc.) yra vienas didžiausių ES. Pagal šiandienos kainodarą 17 proc. galutinės pieno kainos tenka valstybei, 18 proc. – prekybininkams, 24 proc. – pieno perdirbėjams, 41 proc. – ūkininkams ir bendrovėms.

Smulkieji pieno produkcijos gamintojai kol kas neketina sekti didžiųjų rinkos žaidėjų pavyzdžiu. “Pirma palauksiu, kol jie gerai pabrangins savo produkciją. O kai turėsiu tokią rinką kaip jie, gal ir aš pakelsiu kainas”, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo pieno ūkio savininkas Jurgis Požėra.

Prienų rajono ūkininkas jau pusantrų metų nebeparduoda pieno perdirbėjams – pats gamina sūrį, grietinę, varškę, fasuoja pieną. Produkciją jis parduoda įvairiose Kauno vietose: prie prekybos centrų, turguje. Į gamybą J.Požėra metėsi iš nevilties, nes nebenorėjo tonos pieno parduoti po 42 centus už litrą. “Tai pasityčiojimas”, – prisiminęs kainas įvertino pašnekovas.

Tačiau sprendimas imtis gamybos ūkininką ne itin džiugina: “Labai daug darbo, bet kitos išeities neturėjau. Didelio verslo nėra. Prekiauju, kad išgyvenčiau, o ne dėl to, kad norėčiau pralobti.”

Ūkininkas skaičiuoja, kad litras 3,2 proc. riebumo pieno parduotuvėje kainuoja 2,8 lito, o J.Požėra už du litrus prašo 3,5 lito. Kol kas produkcijos jis branginti neketina. Per pusantrų metų pakilo tik sviesto kainos. Šiek tiek nerimo ūkininkui kelia sklandantys gandai, kad laikai, kai ūkininkai gali laisvai prekiauti savo produkcija didmiesčiuose, baigsis, kai tik pasikeis Žemės ūkio ministerijos vadovybė.

Ukmergės rajono ūkininkė Angelė Maskoliūnienė, gaminanti ir parduodanti sūrius, savo produkcijos branginti taip pat nė neplanuoja.

“Mačiau, kad parduotuvėse kainos kyla, bet mes kainų nekeisime, nes žmonės visai nebepirks. Jau dabar perkamumas labai kritęs: žmonės renkasi vieną mažą sūrelį, o anksčiau pirkdavo du, – skundėsi ūkininkė. – Mums apsimoka dirbti tik todėl, kad patys turime žaliavos ir nesamdome pardavėjų – patys gaminius parduodame ūkininkų turgeliuose, mugėse.”

Kainas keliančios trys didžiosios šalies pieno perdirbimo įmonės – “Pieno žvaigždės”, “Rokiškio sūris” ir Vilkyškių pieninė, – nors ir susimažinusios maržas, šiuos metus tikisi užbaigti dirbdamos pelningai. Tiesa, pelnas bus uždirbtas tik iš eksporto, o vietos rinka, net ir didinant produktų kainas, esą neš nuostolius. Anot L.Sasnausko, “Pieno žvaigždžių” pelnas sieks apie 2 proc. apyvartos, arba 14,5 mln. litų, ir visas bus uždirbamas iš eksporto. D.Trumpos teigimu, “Rokiškio pieno” pelnas sieks 1–2 proc. apyvartos, nors per aštuonis mėnesius vidaus rinkoje įmonė patyrė 860 tūkst. litų nuostolių. Vilkyškių pieninės generalinis direktorius G.Bertašius teigė, kad bendrovė dirbs pelningai, tačiau jei vietos rinkoje pavyks gauti bent nulinį pelną, bus galima “gerti šampaną”.

Bronius Markauskas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas, komentuodamas situaciją, sakė:
- Pieno perdirbimo įmonės dar galėtų palikti mažesnes produkcijos kainas, tačiau verslas yra verslas. Esu tikras, kad įmonėms nekyla sunkumų parduoti savo produkciją užsienyje ir eksporto rinkose jie uždirba daugiau nei vidaus. O šis verkšlenimas – tai pasiteisinimas vartotojų akyse. Rūpesčių jiems gali kelti tik žaliavos stygiaus, nes kai kurie kooperatyvai išveža ir parduoda pieną užsienyje.

Taip, žaliava brangsta, bet, manau, pirmiausia dėl to, kad ūkininkai pradėjo kooperuotis ir užėmė rimtesnes derybų pozicijas. Dar visai neseniai už superkamą pieną Lietuvoje buvo mokama mažiausiai ES, o dabar jau artėjama prie vidurkio.

Įmonės skelbia dirbančios su minimalia marža. O kas juos ten patikrins? Kadangi dividendus išsimoka kone kasmet, vadinasi, perdirbėjų padėtis nėra bloga. Ekspertai taip pat konstatuoja, kad ir kokios krizės būtų, maisto pramonė išlieka stabiliausia pelno ir ekonominio gyvybingumo požiūriu. Tačiau pieno kainų svyravimas yra normalus reiškinys. Prie to reiktų priprasti ir ūkininkams, ir vartotojams. Tik blogai, kad kainas lemia inercija: nors žaliava dar tik brangs, produktų kainos padidinamos iš anksto. O kai žaliava pinga, gaminių kainos žemyn pasuka labai iš lėto.“

„Respublika“ rašo:

Pieno perdirbėjų teigimu, ūkininkams šiandien tenka net 41 proc. pieno kainos, kurią šiandien pirkėjai mato parduotuvėse. Dar „Pieno centras“ plakė valstybę: ši pridėtinės vertės mokesčio, kurio dydis dabar lygus 21 proc., pavidalu pasiima 17 proc. bendros pieno kainos. Kalbinti šalies ūkininkai buvo nustebinti tokias pieno perdirbėjų skaičiais. Tarkime, Prienų rajono pieno kooperatyvo „Pienas LT“ narys M. Butkevičius sakė, kad dabar ūkininkams perdirbėjai moka labai įvairiai, žemutinė kainų riba yra 30 ct/kg, o viršutinė – 90 ct/kg. „Pavyzdžiui, man, žmogui, kuris priklauso stambiam kooperatyvui, perdirbėjai moka 86 ct/l. Tačiau nuo šio rodiklio kaina gali tiktai mažėti, o ne didėti,“- pasakojo ūkininkas.

Stebėjosi ir pieno gamintojų asociacijos vadovas Andriejus Stančikas. „Kadangi pieno trūksta, pastaruoju metu kainos, aišku, didėjo. Šiuo metu iš esmės jos svyruoja tarp 60 ir 90 ct/kg. Smulkūs pieno gamintojai gauna dar mažiau. Nelygu kaip susiderama. Tačiau kad kas nors ūkininkams mokėtų daugiau kaip po litą, to niekas nėra girdėjęs,“- tvirtino pašnekovas.

O valstybei priklausantis Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas apskaičiavo, kad rugpjūtį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina buvo vos 60 ct/kg.

Pasirodo, bendrą 1,3 mlrd Lt. apyvartą turinčių pieno perdirbimo įmonių vadovai susirinko pareikšti, kad pieno produktų kainos kilo, kyla ir toliau kils, tačiau perdirbėjai dėl to nekalti. Esą pieno produktai bus brangesni dėl toliau augsiančių pieno žaliavų kainų, šiuo metu nepalankios situacijos tarptautinėse rinkose, kuriose pieno perdirbimo įmonės tariamai dengdavo nuostolius, atsiradusius perkant nuolat  brangstantį pieną vietos rinkoje.  „Jau dabar žinome, kad iš ūkininkų perkamo natūralaus pieno kaina kils 10 proc.“ , – sakė Vilkyškių pieninės vadovas  G. Bertašius. – Paprastai nuo šio skaičiaus galutinė produkto kaina paauga perpus mažiau – 5 proc.“.

Lietuvos miestų prekybos centruose populiarėja pernai pradėta teikti paslauga – natūralaus kaimiško pieno automatai. Juos prižiūri ir valdo patys ūkininkai, kas rytą pripildantys automatus šviežio pieno ir pristatantys vienkartinę tarą. Litro pieno kaina šiuose “pienomatuose” – 2–2,5 Lt. Ši paslauga gana populiari. Pavyzdžiui, Vilniuje po darbo dienos namo grįžtantys žmonės kaimiško pieno nebegauna – automatai jau būna tušti.

Keturis aparatus Vilniuje turintis ūkininkas Artūras Barauskas sako, kad prieš metus patikėjęs tokio projekto sėkme, dabar jau gailisi jį pradėjęs. Automatas kainuoja apie 38 tūkst. Lt, prekybos centrui per mėnesį tenka mokėti 250 Lt, prisideda ir elektrai, vienkartinei tarai, logistikai tenkančios išlaidos. Ūkininkas skaičiuoja, kad investicijos per planuotus trejus metus, net ir gavus ES paramą aparatams pirkti, neatsipirks. “Tačiau pernai pieno supirkimo kainos buvo labai mažos, atrodė, mieste pardavinėdami patys uždirbsime daugiau”, – aiškina jis.

Šiuo metu įvairių Lietuvos miestų prekybos centruose stovi 26 “pienomatai”: šešiolika – “Iki”, šeši “Norfos”, trys “Maximos” ir vienas “Rimi” parduotuvėje.