BFL

Kelionės. Dingusių ir vėl atrastų istorinių miestų, dažnai skaičiuojančių ne vieną tūkstantmetį, galima rasti kiekviename žemyne: ir Pietų Amerikos džiunglėse, ir Afrikos dykumose, ir bekraštėse Azijos stepėse, ir, aišku, Lietuvos kalvose bei lygumose.

Šiandien kiekvienas galime įsijausti į garsaus archeologo Heinricho Schliemanno, suradusio vieną garsiausių antikos laikų miestų – Troją, ar net į pašėlusio filmo herojaus Indianos Džounso kailį. Ir tam nereikia ieškoti milijono eurų ekspedicijoms po laukines džiungles ar atkampius dykumų kraštus, nereikia ir dėtis prie vadinamųjų juodųjų archeologų, besikapstančių po senas kapines ir vagiančių viską, ką galima parduoti.

Trumpai savaitgalio kelionei pakaks Lietuvos ar kaimyninių šalių žemėlapio, kuriame sužymėti piliakalniai bei keistai paženklinti akmenys, ir jau galima leistis paskui legendas ir pasakas, ieškant savojo Eldorado. Turint laiko galima patraukti antikinių didvyrių keliais, vedančiais istorinėmis vietovėmis, kuriose šiandien vis dar stūkso kažkada klestėję miestai, arba leistis kad ir į pusmečio ekspediciją Pietų Amerikos šalyse, ieškant mirusių civilizacijų liekanų.

Lietuvių tautosakoje sakmių apie užkerėtus ežerus, paskendusius ar skradžiai žemės prasmegusius miestus taip pat netrūksta. Dažname ežere, jei patikėtum senaisiais pasakojimais, trumpiausią vasaros naktį turėtum girdėti skambant paskendusio miesto bažnyčios varpus, o piliakalniuose labai pasistengęs rastum paslaptingų landų ar olų, į kurias nusileidęs pamatytum ten jau kitame pasaulyje stūksantį miestą ar bent pilį su paslaptinga gražuole, saugančią nemenką lobį.

Atrodytų, kad tokie pasakojimai tėra gražios legendos ir sakmės apie vaizdingiausius Lietuvos kampelius, tačiau planuodamas laisvalaikio maršrutą neretai nustembi, kaip gražiai susipina tikri istoriniai faktai ir legendos. Tarkim, palei Luokesų ežerą Molėtų ežere gyvenę seni žmonės porindavę apie ežere nuskendusius kaimus, girdimus kalvės garsus ir karvių mūkimą.

Ir štai šiame ežere mokslininkai aptiko dvi priešistorines polines gyvenvietes, kurios galėjo būti pastatytos daugiau nei prieš 2 tūkst. metų. Čia galėję gyventi apie dešimt šeimų. Žmonės gyveno ant polių pastatytuose namuose, šalia dirbo žemę, augino gyvulius. Ežero dugne rasta keramikos šukių, apdirbtų rąstų ir lentų, apdegusių akmenų, kurie greičiausiai buvo naudojami ugniakurui, girnas ir medžio angliukų. Čia rasta ir apdegusių rąstų. Pasirodo, kad gyventojai, palikdami savo gyvenvietę, ją sudegindavo.

Kuršių nerijoje irgi būta akmens ir bronzos amžiaus gyvenviečių. Pasakojama, kas XIX a., kai buvo iškirsti miškai, vėjas nupustė smėlį nuo keleto priešistorinių gyvenviečių. Deja, šiandien žinoma tik viena, esanti netoli Nidos.

Jei kalbėtume apie piliakalnius, be abejo, patys vaizdingiausi – Kernavės ar Lazdijų rajone esantis Pavėsininkų. Labai daug įdomių ir vaizdingų vietų yra Aukštaitijoje, verta užsukti prie čia esančių neblogai išlikusių pilkapių. Na, o iš legendomis apipintų ir literatūros kūrinių išgarsintų paminėtini Pilėnai. Čia praverstų pasiduoti fantazijai, mat tradiciškai pasakojama, kad Margirio pilis stovėjusi ant Punios piliakalnio, tačiau mokslininkai jau remia ietis ir nurodo skirtingas šios pilies vietas – gal Raseiniuose, o gal Kaltinėnuose.

Verta nepamiršti dar kelių pramogų. Lietuvoje yra nemažai akmenų su keistais ženklais. Sakmės tikina, kad tai kipšo kanopos žymės, Perkūno, medžiojančio Veliną, kirvuko žymės, o krikščioniškos legendos porina apie Švč. Marijos apsireiškimus ir jos pėdų paliktas žymes.

Tokių akmenų galima išvysti daug kur. Vienas jų stūkso Dūkšto ąžuolyne šalia Vilniaus, Molėtų rajone – Valiulio akmuo, Žydiškėse – Žalčio akmuo ir kt. Verta užsukti į Naujosios Vilnios pilkapyną, kuriame vienoje vietoje galima pamatyti visus garsiausius Lietuvos akmenyse išraižytus ženklus. Tiesa, čia tik kopijos, tikrieji Arėnų, Salako, Dubingių, Kadarų, Paparčių ir kt. akmenys liko savo vietose. Deja, daug tokių akmenų sunaikinta sovietmečiu – jie susprogdinti ir panaudoti statyboms.

Sovietmečiu buvo naikinami ne tik neaiškūs stabai, griaunamos bažnyčios, bet ir visas miestas sulygintas su žeme. Mano jau mažiną atilsį močiutė Vitalija Mikilkevičienė, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Kudirkos Naumiestyje ir jos apylinkėse, pasakojo, kad prasidėjus karui ir šeimai nusprendus trauktis nuo galimo fronto linijos užkasė sode du didžiulius geležimi kaustytus lagaminus nuotraukų. Frontui praslinkus po kelių mėnesių grįžę lagaminų neberado, tik vėjas draikė kelias vestuvines nuotraukas. Gal sprogmuo pataikė, o gal kaimynai patykojo ir nusprendė, kad ten pinigai slepiami. Taip amžiams dingo ne tik vertingos šeimos nuotraukos, bet ir nemažai įdomių istorinių kadrų iš šiandieninio Karaliaučiaus srities miestų, tokių kaip Širvinta, Kudirkos Naumiesčio brolis dvynys. Šiuos miestus teskyrę vos keli šimtai metrų.

Močiutė ne kartą pasakojo, kad neblogai vokiečių kalbą (ji sakydavo – prūsų) pramokusi, kai žaisdavo prie upės su bendraamžiais prūsiukais. Vaikai nekliudomi žaidimų įkarštyje migruodavę tai į vieną, tai į kitą pusę. Niekas netrukdydavę. Tik kai vaikai susipešdavo ir kildavo erzelis, prisistatydavęs vokietis pasienietis ir juos išvaikydavęs. O prūsiukus pašiepiančias vokiškas dainuškas močiutė prisimindavo iki žilos senatvės.

Žaisdavo ne tik vaikai – ir kaimyninių miestų gyventojai buvo pramokę vieni kitų kalbos, eidavo apsipirkti į turgus ar darbo ieškoti. Per šiuos miestus driekėsi ir kontrabandos kelias.

Močiutė ne kartą yra minėjusi, kad Širvinta buvęs labai gražus miestas su įspūdinga raudonų plytų bažnyčia. Šiandien šio miesto vaizdus galima išvysti tik internete publikuojamose senose nuotraukose, pavyzdžiui, feisbuko profilyje, pavadintame „East Prussia in old photos“, ir pan.

Senose nuotraukose akį traukia tamsių plytų, greičiausiai raudonų, keliaaukščiai namai, plačios akmenimis grįstos gatvės, erdvi ir nepaprastai įspūdinga, gražiausias Vokietijos gotikines bažnyčias primenanti XIX a. raudonų plytų liuteronų bažnyčia. Įdomios karo laikų nuotraukos – kareiviai įvairių armijų uniformomis, karinės vilkstinės.

O štai ir 1944 m. nuotrauka – apgriautas bažnyčios bokštas ir subombarduoti namai. Sprogimų išvagotas šaligatvis. Vis dėlto mintyse sukirba, kad gražiam miestui tai visai nemirtinos žaizdos. Tereikėjo noro bei lėšų, ir jaukų miestelį buvo galima išgelbėti. Tačiau sovietų valdžia nusprendė kitaip – nepalikti akmens ant akmens. Iš pradžių Širvintą pervadino Kutuzovu, o vėliau toje vietoje buvo įkurtas karinis poligonas.

Šiandien anksčiau klestėjusio miesto nėra nė žymės. Poligonas sovietmečiu nebuvo aklinai saugomas – naumiestiečiai jame šienaudavo, grybaudavo. Teko ir man toje vietoje būti. Vaikui keistai atrodė suaugusiųjų šnibždesiai, kad štai čia stovėjusi bažnyčia, o čia greičiausiai buvusi aikštė, – tarsi miestas, kaip sakmėse, prasmego skradžiai.

Teko girdėti ir šių dienų legendų, esą tie kareiviai, kurie buvo pristatyti galutinai nugriauti Širvintos bažnyčios, gyvenimą baigė labai netikėtai. O tie žmonės, kurie priglaudė širvintiškių buities rakandus, ramybės neturėję, juos kamavę košmarai, kol neatsikratė pasisavintų daiktų.

Šiandien Širvintą primena beržų alėja, pavadinta Širvintos taku, palei pat Kaliningrado ir Lietuvos sieną. Irena ir Antanas Spranaičiai Kudirkos Naumiestyje įkūrė privatų muziejų „Širvintos kampelis“, skirtą šiam miesteliui prisiminti.

Širvinta, vienintelis Europoje po Antrojo pasaulinio karo neatstatytas miestas, yra savotiškas visos Kaliningrado srities simbolis. Juk čia istoriniai objektai buvo naikinami ne tik pokariu. Istorijos paminklai sistemingai šluojami nuo žemės paviršiaus nuo pat to laiko, kai pagal Potsdamo konferencijos sutarimą ši sritis atiteko Sovietų Sąjungai.

Šiandien yra ir daugiau istorijos naikintojų. Tie keliautojai, kurie prieš gerus šešerius ar penkerius metus dar spėjo apsilankyti Sirijoje, savo nuotraukas su užfiksuotomis istorinėmis vertybėmis tikriausiai saugo kaip savo akį. Juk šiandien daugelis architektūrinių ir istorinių paminklų amžiams dingo nuo žemės paviršiaus per kruviną pilietinį karą, Tiksliau, buvo sąmoningai sunaikinti.

Kruvinosios „Islamo valstybės“ (ISIS) nariai susprogdino Rakos miesto puošmeną – bizantietišką mozaiką, palyginti neseniai archeologų atrastą, Alepo mieste išsprogdino antikines kapavietes, nusiaubė  VIII a. Alepo didžiąją mečetę, Bosros miestą. Greičiausiai nieko neliko iš XI a. kryžiuočių pilies ~Crac de Chevaliers~, Sirijos kariuomenės subombarduotos, kai joje pasislėpė sukilėliai. Apšaudyta istorinė XIII a. ~Khalid ibn al-Walid~ mečetė, greičiausiai bus stipriai apgriauta ir gražuolė Palmyra, vadinama dykumų rože. ISIS buldozeriais sugriovė ir senovinį asirų miestą Nimrudą, nusiaubė Mosulą Irake. Akivaizdu, jog ISIS klestėjusius miestus ir saugomus paminklus pasiryžę sugriauti, kad neliktų ant žemės paviršiaus nė akmens ant akmens.

Tokią praktiką naudojo ne tik šiandieniniai ISIS galvažudžiai ar sovietmečio puspročiai. Kai kurias priešų tvirtoves, citadeles ir miestus naikino jau graikai ir romėnai – kad įsitvirtintų naujose žemėse ir kad demoralizuotų priešininką. Štai Aleksandras Makedonietis sugriovė išpuoselėtą Persepolį. Verta prisiminti ir Kartaginą bei Pūnų karus.

Kartagina – vienas žinomiausių Tuniso turistų traukos taškų. Šio miesto pavadinimas minimas jau Vergilijaus „Eneidoje“. Pasakojama, kad iš Trojos pasprukusį Enėją apžavėjo Kartaginos karalienės Didonės grožis. Tačiau gražios legendos būtų likusios tik gražiomis legendomis, jei ne kartaginiečių užsispyrimas ir karingumas, kuris įvėlė juos į kelis šimtmečius vykusius karus.

Finikiečiai Kartaginą IX a. pr. Kr. įkūrė strateginėje vietoje šalia populiarių prekybinių kelių. Per kelis šimtmečius prekyba miestui sukrovė milžiniškus turtus, išaugo ir karinė galia, užkariautos aplinkinės žemės. Apetitas vis didėjo, ir štai jau prisijungtos Viduržemio jūros salos, užsigrobta Sirakūzų valdoma Sicilijos teritorija. Tačiau kartaginiečiams vis tiek buvo maža – užsigeidė Sicilijos dalies, valdomos Romos. To užteko, kad kiltų Pirmasis Pūnų karas. Šį karą Kartagina pralaimėjo ir turėjo sumokėti milžinišką kontribuciją.

Kietakakčiai kartaginiečiai neapsiramino ir šiek tiek atsikvėpę bei surinkę pinigų laivynui vėl kibo romėnams į gerklę – kilo Antrasis ir Trečiasis Pūnų karai. II a. pr. Kr. trečią kartą nugalėję kartaginiečius romėnai jau buvo pasimokę – miestą sulygino su žeme, nepalikdami akmens ant akmens ir dar nepagailėdami brangios druskos, kurios gausiai visur pripylė, kad niekas neaugtų ir vieta nebūtų tinkama gyvybei. O šimtui metų praėjus ant Kartaginos griuvėsių pasistatė savo miestą. Vėliau romėnai iš ten buvę išvyti, miestas dingęs, o vėliau iš naujo atrastas. Šiandien galima apžiūrėti Antonijaus termų liekanas, akveduką, amfiteatrą, į kurį tilpdavo iki 60 tūkst. žmonių, mozaikas bei freskų liekanas.

Antikiniai miestai ir mitai – puikus kelrodis turistui po Viduržemio jūros regioną. Įsimetus mitų tomelį, Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, Hesiodo „Teogoniją“, Herodoto „Istoriją“ ir žemėlapį galima leistis dievų bei pusdievių pėdomis ieškant savosios Atlantidos.

Turkijoje verta užsukti prie Trojos, ilgai laikytos tiesiog mitine vieta. Vis dėlto H.Schliemannui užsispyrus buvo atrastas gražiosios Elenos miestas, tiksliau, jo sienų, namų likučiai, teatro liekanos. Turkijoje galima užsukti ir į Efesą, garsėjusį tiek įspūdinga biblioteka, tiek didžiuliu viešnamiu, tiek Artemidės šventykla. Tiesa, paties miesto atkasta vos 20 proc., tad laukia dar daug įdomių atradimų.

Italijoje tokių miestų irgi netrūksta – štai Vezuvijaus palaidoti Pompėja ir Herkulanumas. Viskas užkonservuota pelenuose kaip paskutinę miestų gyvenimo dieną – namai, namų apyvokos daiktai. Kadangi italai pasižymi tam tikru atsainumu, nemažai vertybių buvo pavogta, o mokslininkai atkreipia dėmesį, kad kai kurie statiniai gali griūti, vertingos freskos – sunykti, jei nebus labiau saugoma.

Graikijoje galima pasidairyti ir Atlantidos. Kaip žinome, legendą labai paprasta pritaikyti prie atrastų miestų, tačiau nuskendusių miestų šalia Graikijos krantų tikrai yra. Pavyzdžiui, Pavlopetris, kurį dėl žemės drebėjimo nusėdus žemei prarijo jūros bangos.

Helikės miestas Graikijoje – dar vienas pretendentas į Atlantidos vardą. IV a. prieš Kr. (sakoma, kad žiemą) miestas ėmė ir tiesiog dingo nuo žemės paviršiaus. Mokslininkai jo ieškojo jūroje, tačiau nerado nė ženklo. Ir tik prieš 25 metus dviem archeologams šovė į galvą, kad miestas tūno sausumoje po žeme. Hipotezė pasitvirtino. Spėjama, kad miestą pražudė per žemės drebėjimą susiformavęs cunamis, palaidodamas jį po storu dumblo sluoksniu. Taigi Atlantida – gali būti tik graži metafora, tinkama ne vienam miestui. Todėl keista, kai šio mitinio miesto paieškos nusikelia net į Ramiojo vandenyno dugną.

Apie mažos Ramiojo vandenyno platybėse pasimetusios salos, polinezietiškai vadinamos ~Rapa Nui~, labiau žinomos kaip Velykų sala, gyventojus, eilėmis pakrantėse sustačiusius milžiniškas ~moai~ stiliaus statulas, išraiškingais mąsliais veidais žvelgiančias kažkur į vandenyno tolius, prikurta tiek keisčiausių šiuolaikinių legendų ir absurdiškiausių hipotezių, kad net į rimtus mokslinius tyrimus pradedi žvelgti su tam tikru skepsiu.

Kurgi ne, jei rimtu veidu pasakojama, kad saloje gyvenę nežemiškos civilizacijos ateiviai, kad sala likusi vienintelė Atlantidos, nuskendusios civilizacijos, atplaišėlė, pasakojama ir apie keisčiausius laiko koridorius, o ir pati Velykų sala esą tai dingstanti, tai atsirandanti. Spėliojama, kad pirmieji šią salą atrado ryžtingieji vikingai, mat čia stovinčios ir į vandenynų tolį dėbsančios ~Ahu Nau Nau~ statulos –labai jau europietiškų bruožų.

Viskas gerokai paprasčiau – vietiniai sunaikino civilizaciją, pereikvoję gamtinius išteklius. Archeologiniai tyrinėjimai atskleidė, kad dabar tuščioje saloje žėlė vešlios džiunglės, gyveno gausybė paukščių, o žmonių populiacija buvo daug didesnė – galėjo gyventi daugiau 20 tūkstančių. Tačiau miškai buvo beatodairiškai kertami, alinamas dirvožemis nebeatsinaujindavo, nyko paukščiai, seko maisto šaltiniai, ėmė grėsti badas. Žmonės pradėjo kovoti dėl senkančių maisto išteklių, dalis salos gyventojų žuvo žiauriose kovose, dalis mirė iš bado, o likusius pribaigė europiečių atradėjų atplukdytos ligos.

Šiandien beliko savotiškos statulos, vaizduojančios viršutinę vyro kūno dalį, stilizuotus veido bruožus su įstatytomis akimis obsidiano rainelėmis ir ištęstais ausų lezgeliais. Tokių statulų, iškaltų iš vulkaninio tufo, saloje suskaičiuojama daugiau nei 600, jos siekia nuo trijų iki 12 metrų aukščio, sveria, įvairių šaltinių teigimu, nuo 20 iki 50 tonų. Manoma, kad pačios seniausios statytos apie 380 metus.

Rano Raraku kalnas sužavi daugelį keliautojų, mat čia iš akmens buvo kalamos šios statulos. Atrodo, kad darbas nutrauktas tik trumpam ir paslaptingi skulptoriai tuoj grįš tęsti ko pradėję: vienos statulos įpusėtos, antrų iškalti tik veidai, trečios iki nosies sulindusios į žemę, ketvirtos, baigtos ir paruoštos gabenti į pakrantę, stypso kalno papėdėje.

Gal mokslininkams pavyks rasti kai kuriuos atsakymus, kai bus iššifruotos ~rongorongo~ raštu prirašytos 28 medinės lentelės. Tiesa, apie šį piktografinį raštą mažai žinoma, nors jis turi nemažai panašumų su ant uolų rastais piešiniais – petroglifais, vaizduojančiais žmogų-paukštį, gyvūnus ir pan.

Daugybė dingusių ir mirusių miestų yra Pietų Amerikos ir Azijos džiunglėse, panirusių vandenynuose ir laukiančių savų atradėjų. Juk visuomet tikri istoriniai faktai gerokai įdomesni nei legendos, nors jos sužadina vaizduotę ir veda užsispyrusius mokslininkus atradimų link.

Daiva Urbienė

"Veido" archyvas

Gali valandų valandas stebėti, kaip Patagonijoje lūžinėja ledynai

Nuo sausiausios dykumos pasaulyje iki visą žemę savo drėgme maitinančių Amazonės džiunglių. Nuo šiltos Karibų jūros iki atšiaurios Patagonijos. Nuo dangų remiančių Andų kalnų iki giliausių sidabro šachtų – visa tai ir daug daugiau gali pasiūlyti Pietų Amerikos žemynas.

Knyga-gidas, kurią vežiausi į kelionę po Pietų Ameriką, gerokai sudilusi. Kažkurią knygos skiltį žymi Bolivijos indėno padovanotas skirtukas su Marijos atvaizdu (“Tai mūsų žemė motina Pačamama”, – tikino jis). Tiek sudėvėta knyga, tiek numinti batai ir spalvą pakeitę drabužiai primena, kad kelyje buvo praleista pusantrų metų. Tačiau kai manęs eilinį kartą paklausia, į kurią Pietų Amerikos šalį rekomenduočiau vykti, aš ir vėl trumpam suglumstu, prieš išpildama išmoktą atsakymą apie man patikusias šalis. Nors vardydama Kolumbijos, Čilės ar Peru pavadinimus aš nemeluoju – man iš tiesų tos šalys paliko didelį įspūdį, iš tiesų Pietų Amerikoje per daug valstybių ir jos per turtingos reginių, kad sugebėtum išskirti tik tris.

Ugnikalnių medžiotojams ir aukščio gerbėjams

Bolivijos futbolo rinktinė, kuri žemyne tituluojama kaip viena silpniausių, vis dėlto sugebėjo nugalėti Diego Maradonos vadovaujamą Argentinos ekipą įspūdingu rezultatu 6:1, nes buvo žaidžiama Bolivijoje, kurioje futbolo stadionas įrengtas poros kilometrų aukštyje virš jūros lygio. Iš lygumų atvykę priešininkai, bėgiodami tokiame aukštyje, gerokai uždusdavo, kol persivarydavo kamuolį per stadioną, o štai Bolivijos sportininkams tai nė motais – gerokai virš jūros lygio jie gyvena kasdien.

Bolivija, Ekvadoras, Peru – tai šalys aukščio mėgėjams. Per jas driekiasi Pietų Amerikos stuburas – Andų kalnai. Driekiasi ir Čilės ar Kolumbijos teritorijoje, bet tik pirmose trijose šalyse Andai visiškai diktuoja gyvenimo būdą ir yra giliai įaugę į gyventojų kraują, jų dainas, meno kūrinius, rankdarbius ar pasakas.

"Veido" archyvas

Kalnų gyventojų kasdienybė turistams atrodo lyg atvirukas

Ekvadore trijų keturių kilometrų aukštyje indėnai augina bulves ir gano gyvulius, Bolivijoje tokiame aukštyje plyti lyguma – vadinamosios plokščios aukštikalnės (o tikrai aukšti kalnai yra tik tie, kurie perkopia 5 km ribą), o štai Peru kalnuose užgimsta žemyno milžinė Amazonė. Visose trijose šalyse daugiausiai gyventojų kasdien saulę pasveikina ir palydi būtent mėgaudamiesi kalnų peizažu.

Andų kalnai net ir kelių kilometrų aukštyje pilni gyvybės. Lėtai vaikščiodamos ugnikalnio šlaitu, menkus samanų kuokštelius rupšnoja lamos, kur ne kur pamatysi kažin ko laukiantį asiliuką, retsykiais virš galvos prasklęs Andų kondoras, žinomas kaip vienas didžiausių paukščių pasaulyje, o jei pasiseks, galbūt pamatysite būrį rausvų flamingų, kedenančių plunksnas aukštikalnių ežere.

Garsiausia Pietų Amerikos civilizacija – inkai gyveno susitelkę Andų kalnuose. Pabandė nusileisti iki jūros Peru teritorijoje, pamėgino žygiuoti iki lygumų Čilės ežerų regione, bet nepatiko, na, dar ir šiek tiek nepasisekė. Ir grįžo į kalnų prieglobstį, kur iki šiol stovi gražiausi senieji inkų miestai.

"Veido" archyvas

Senovinius inkų miestus Andų kalnuose lanko ne tik turistai

Galbūt todėl ir dabar Andų teritorija yra indėniškiausia Pietų Amerikos dalis. Inkų palikuonys ir Andai tiesiog neatskiriami. Tad atvykti į Andus raginčiau ne tik aukščio mėgėjus, bet ir tuos, kurie domisi spalvingu indėnų gyvenimu, margais jų rankdarbiais ir triukšmingais turgumis.

Tačiau Andai ne tik apdovanoja gyventojus įvairiais turtais (Bolivijoje kalnų šachtose iškasta tiek sidabro, kad būtų galima nutiesti tiltą per Atlanto vandenyną), bet ir skriaudžia. Įtampa, susikaupusi kalnų grandinėje, išsiveržia ugnimi per ugnikalnių kraterius. Ekvadore driekiasi visa ugnikalnių linija, kurią jau spėta praminti ugnikalnių alėja.

Skamba romantiškai, atrodo tikrai gražiai (per kelias valandas važiuodamas palei ugnikalnių alėją lenki rankų pirštus, skaičiuodamas snieguotas kepures), bet kartais tas grožis pridirba tikrų rūpesčių. Peru teko matyti vietą, kur visas kaimas buvo palaidotas po akmenimis, kurių griūtį sukėlė išsiveržęs ugnikalnis. Iš žemės styrojo tik bažnyčios bokštas su neveikiančiu laikrodžiu.

Rizikos mėgėjams

Yra žmonių, kuriems kraujas pradeda greičiau cirkuliuoti, kai jie sėdi autobuse, važiuojančiame kalnų serpantinais. Kelias nelabai koks – duobėtas ir gerokai išmaltas, vairuotojas lekia kaip išprotėjęs, o prieš akis veriasi viena už kitą baisesnė bedugnė. Dar jiems patinka vaikščioti pavojingais miesto kvartalais ir jausti aplink besikaupiančią įtampą. Tokiems žmonėms daugiausiai adrenalino suteiks Bolivija ir Gajana.

Buvau atvykusi į Gajaną vos prieš kelias valandas, stotelėje laukiau autobuso ir staiga prieš akis išvydau du vyrus, bėgančius vienas paskui kitą. Besivejantysis rankoje turėjo mačetę, mojavo ja į šalis ir grasino papjauti. Bandantysis pasprukti įsmuko pro praviras kažkieno namų duris. Viduje pasigirdo moters klyksmas – ji puolė slėpti už baldų savo vaikus ir garsiai šaukti, kad kas nors iškviestų policiją.

Atvykus policijai abu vyrai noriai pasidavė. Tas, kuris spruko nuo mačetės savininko, tikėjosi policijos apsaugos. Bet tasai antrasis irgi norėjo policininkams pasiskųsti – mačetės savininko teigimu, bėgęs nuo jo žmogus apvogė parduotuvę. Gajanoje tokie linčo teismai – įprasta kasdienybė, kaip ir nieko nauja naktį išgirsti šūvius sostinės gatvėse, o pradėję vakarieniauti kaip draugai, vyrai vakarienę gali baigti lėkdami pasiimti ginklų iš savo mašinų (gudresni juos laiko arčiau).

Gajanoje žiūrėdamas į praeivių veidus spėlioji apie jų polinkį į agresiją, Bolivijoje taip pat žiūri į autobusus ir svarstai, ar jie pasieks numatytą tikslą. Gal ir pasieks, bet kelionės pabaigoje jau teks šokinėti per skyles grindyse, o vaikus iškelti ant rankų per “apnuogintą” rūkstantį variklį. Tai sužinosi tik pajudėjęs…

Galbūt rizikingų šalių sąraše kažkas pasigedo Kolumbijos vardo? Turiu perspėti, kad Kolumbija, nors yra pelniusi “šlovę” kaip rizikinga ir nesaugi šalis, gali nuvilti adrenalino mėgėjus. Per du mėnesius šioje šalyje mačiau daug ginklų, daug maskuojamųjų spalvų uniformų, tačiau tai buvo policijos ir kariuomenės pareigūnai, šmirinėjantys visur ir besistengiantys užtikrinti gyventojų bei svečių saugumą.

Gamtos stebuklai

Vieni kolekcionuoja nuotykius kelyje, kiti įveiktas kalnų viršūnes, o treti vaikosi gamtos stebuklų – reginių, kuriuos stebėdamas pamiršti, kur gimei ir ką valgei pusryčiams. Tokiems rekomenduoju į savo ateities planus įsirašyti dvi vietas Pietų Amerikoje – tai Bolivijoje plytinti druskų dykuma Ujūnis ir Patagonija, atšiauri ledynų ir kalnų karalystė, besidriekianti palei Čilės ir Argentinos sieną.

Važiavome visureigiu sniego baltumo lyguma, kuri driekėsi iki pat horizonto. Už lango plieskė maždaug 25 laipsnių karštis, o prietaisai rodė, kad esame trijų kilometrų aukštyje. Kažkas čia ne taip – sniegas ir karštis vienu metu, lyguma trijų kilometrų aukštyje? Ar taip gali būti? Gali, ir atsakymas į šį rebusą yra Ujūnio pavadinimas. Tik išlipus iš visureigio paaiškėjo, kad tasai “sniegas” – tai daugiau nei šimtą kilometrų besidriekantys druskos plotai.

"Veido" archyvas

Druskynų “sniege” augančių kaktusų vaizdas atima žadą

Tačiau tuo Ujūnio stebuklai nesibaigė. Čia taip pat išvydau druskynų “sniege” augančius milžiniškus kaktusus, alyvinės spalvos ežere žirgliojančius rausvus flamingus, besimaitinančius tokios pat spalvos dumbliais, Salvadoro Dali paveikslus primenančias išbėgusių formų uolas ir iš žemės trykštančius karštuosius geizerius.

Ir jei ištrūkus iš Ujūnio dykumos ims atrodyti, kad daugiau jau niekas negali jūsų nustebinti, važiuokite į Patagoniją. Stovėdama prieš milžinišką lyg daugiabučių kvartalas ledo sieną ir stebėdama, kaip nuo jos traškėdamas atplyšta Puntuko dydžio ledo gabalas ir krinta į apačioje tyvuliuojantį ežerą, sujudindamas ratilus aplink save, maniau, kad tokį vaizdą galima pamatyti tik vieną kartą gyvenime. Bet šis spektaklis vis tęsėsi – buvo galima spėlioti, kurioje ledyno vietoje atskils kita atplaiša ir griaudėdama smigs į vandenį.

Tačiau dar labiau už vaizdą jaudino lūžtančio ledkalnio garsas – tikriausiai tokį visa apimantį garsą girdi žvėrys gaisro metu arba žmonės išsiveržus ugnikalniui. Šis garsas užpildo visą erdvę – ne tik mišką, laukus, bet ir kiekvieną kūno ertmę: plaučius, nosies šnerves ar ausų kanalus. Tik jį išgirdęs supranti, ką reiškia posakis “pervėrė kiaurai”.

Rekomendacijų sąrašą būtų galima tęsti be galo. Gurmanams išrašyčiau kelialapį į Argentiną, kur juos stebintų sultingi jautienos kepsniai ir kvapnus raudonasis vynas. Pasiilgusiems vandens malonumų brūkštelėčiau receptą su tokiais vaistų pavadinimais, kaip Karibų pakrantė Kolumbijoje arba vandenyno bangos Brazilijoje. Tų pačių šalių pavadinimus išraityčiau rekomendacijose tiems, kurie ieško smagios ir nerūpestingos draugijos. O norintiesiems keliauti pigiai jų išvykos lape įrašyčiau Bolivijos ir Gajanos vardus.

"Veido" archyvas

Venesuela stebina pačiu įvairiausiu kraštovaizdžiu – nuo krokodilais ir piranijomis knibždančių upių, savanų platumų, egzotiškų gyvūnų pamėgtų džiunglių iki svaiginančių Andų kalnų ir palmių giraitėmis apsuptų paplūdimių.

Venesuela apdovanota ne tik didžiuliais naftos telkiniais, bet ir neįtikėtino grožio gamta. Dar įstabesnė ji lietuvio akiai, daugumą venesueliečiams įprastų gamtos stebuklų ir gyvūnų mačiusiai tik per televizorių. Kai per savanos plynę šuoliavome ant arklio, o aplink – tik sudžiūvusios žolės kupstai ir karvių bandos, jautėmės tarsi patekę į seną vesterną. O tankiu mišku prijoję apaugusią upę ir persėdę į valtį, pasijutome lyg peršokę į kitą kino juostą – pakrantėse daugybė tingiai besiilsinčių kaimanų ir krokodilų, aplink visiškai kitokia gamta. Ir dar kitokią gamtą (tarsi filme “Tarzanas” ar “Anakonda”) išvydome nuvykę į neišbrendamas džiungles, kur virš galvų praklykdavo papūgos, o po medžius karstėsi beždžionės.

Pamatyti egzotinių gyvūnų – į Los Llanos

Svarbu paminėti, kad vienas į džiungles ar savaną stebėti gyvūnų ir paukščių nenuvyksi – autobusai iki ten nenuveš, vietų pavalgyti ar apsigyventi taip pat nerasi. Norint aplankyti gražiausius gamtos kampelius, reikia pirkti turus iš vietinių agentūrų. Į turo kainą įeina nakvynė, maitinimas, o gidai pasistengia, kad tos kelios dienos pralėktų įdomiai.

Didžiausią įspūdį paliko keturių dienų kelionė į savaną Los Llanos. Tai geriausia vieta susipažinti su įvairiausiais gyvūnais, ypač sausuoju sezonu, kuris tęsiasi nuo gruodžio iki balandžio. Tuomet lygumą raižančios upės nusekusios, tad pakrantėse matyti besiilsintys gyvūnai. Apsigyvenę fermerio rančoje keliautojams įrengtame kempinge, galėjome sėdę į valtis išbandyti išvykas upėmis ar sulipę ant džipo stogo leistis į naktinius safarius.

Mums pasisekė – pamatėme visus toms vietomis įprastus gyvūnus: dviejų rūšių skruzdėdas, daugybę kaimanų ir krokodilų, didžiausius pasaulyje graužikus kapibaras, išaugančias iki gerai nupenėtos kiaulės dydžio, gėlavandenius delfinus, žvejojome ir valgėme piranijas. Kiek gyvūnų pamatysi, priklauso ne tik nuo gamtos įgeidžių, bet ir nuo gido kvalifikacijos.

Į Los Llanos mus lydėjo patyręs gidas, kuriuo nesiliovėme stebėtis – ir tuomet, kai staiga nėręs iš valties į kaimanų ir piranijų knibždančią upę ištraukė didžiulį archajišką išvaizdą išlaikiusi vėžlį “mata-mata”, kuris galvą ne įtraukia į vidų, bet nulenkia į šoną, ir kai naktį nulėkęs prie tvenkinio rankose parnešė nedidelį kaimaną, ir kai pelkėtose vietovėse rado kelių metrų ilgio stambių anakondų. Tokio dydžio anakonda, apsivijusi 20–40 kg sveriančią kapibarą, sugeba jai sutraiškyti kaulus ir po to praryti, o tu stovi už penkių metrų ir žiūri, kaip venesuelietis ją baksnoja lazdele.
Kita vieta, kurią Venesueloje rekomenduojama aplankyti, – Orinoko upės delta, užimanti tokį pat plotą kaip Belgija. Į šią upių išraizgytą ir džiunglių apsuptą vietovę tenka keliauti upe, tad trims dienoms visiškai atitrūksti nuo civilizacijos – plaukdamas upe matai tik kur ne kur pakrantėse įsikūrusius indėnų kaimelius.

Orinoko deltoje gyvena 25 tūkst. Varao genties indėnų, iš kurių keliautojai gali nusipirkti šviežios žuvies, iš įvairiausių sėklų pagamintų papuošalų ar iš medžio išdrožtų gyvūnų figūrėlių. Tas tris dienas, kurias praleidome Orinoko deltoje, gyvenome džiunglėse šalia upės mažuose namukuose be durų, kurių stogas dengtas palmių lapais. Namukus pamėgome ne tik mes – po mūsų laisvalaikio pavėsinės lapais gyveno ir du tarantulai. Tiesa, džiunglėse gyvūnų pamatyti kur kas sunkiau nei Los Llanos – kaimanų čia neišvydome, užtat matėme medžių viršūnėse besisupančių beždžionių ir įvairiaspalvių papūgų.

Bakas benzino kainuoja dolerį

Venesuela garsėja ir turkio spalvos Karibų jūros skalaujamais paplūdimiais. Jų pasirinkimas didžiulis – nuo turistų labiausiai pamėgtos Margaritos salos iki ramaus Rokeso (Los Roques) salyno ar vietinių pamėgto Choroni kurorto. Pasirinkę šį kurortą nenusivylėme, nes čia laukė kalnų ir palmių giraičių apsupti geltono smėlio paplūdimiai, šilta jūra ir smagios bangos. Pats miestelis darbo dienomis ramus, tačiau artėjant savaitgaliui ima panėšėti į Palangą.

Pabodus lygumų vaizdams, galima kopti į svaiginančių Andų viršukalnes ar aplankyti vadinamuosius stalo kalnus – plokščiakalnius. Įspūdingiausia yra Roraima, tačiau norint į jį užkopti prireiks net šešių dienų. Galima nuvykti ir prie didžiausio pasaulyje Angelo krioklio, kuris krinta kilometrą žemyn. Tiesa, sausuoju sezonu vaizdas nebus toks įspūdingas, nes bus galima pamatyti ne kilometrą krintančią vandens kaskadą, o tik kalną apgaubusį debesį.

Aplankyti Roraimą ar Angelo krioklį vėlgi pavyks tik užsisakius turą. O šie Venesueloje nepigūs – kelionė su trimis nakvynėmis gali kainuoti 160–350 JAV dolerių (400–875 Lt), priklausomai nuo to, į kokią vietą keliausi ir, svarbiausia, kokiu kursu išsikeisi pinigus. Oficialus kursas – 4 bolivarai fuerte (išvertus stiprusis bolivaras – Bs.F) už dolerį, tačiau juodojoje rinkoje už dolerį galima gauti 5,5–6,2 Bs.F, todėl visi keliautojai stengiasi keisti pinigus juodojoje rinkoje: keisti dolerius siūlo posadų (pigesni nedideli viešbutukai Venesueloje) savininkai, taksi vairuotojai, pardavėjai.

Venesuelos valdžios nustatytas kursas vakariečiams keliautojams itin nepalankus ir neatitinka tikrovės, nes kur kas prasčiau gyvenantiems vietiniams kainos atrodo mažesnės negu keliautojams iš Europos. Pavyzdžiui, 1,5 litro vandens kainuoja 5–8 Bs.F, vakarienė dviem – apie 70–90 Bs.F, tad keliauti po Venesuelą, palyginti su kitomis Pietų Amerikos ar Pietryčių Azijos šalimis, yra brangu.

Pigiausia prekė Venesueloje – benzinas, kurio 75 litrus galima prisipilti už 5 Bs.F (apie vieną dolerį). Venesuela – viena daugiausiai naftos rezervo turinčių šalių pasaulyje, tad šalies prezidentas Hugo Chavezas benziną šalies gyventojams dalija beveik dykai. Dėl to Venesuelos gatvės užkimštos daugybės džipų, senų surūdijusių amerikietiškų mašinų, o vairavimo kultūra itin prasta – saugos diržų nesisega beveik niekas, išvažiuoti į priešpriešinę juostą vairuotojams nieko nereiškia, praleisti pėsčiąjį jiems atrodo kvailystė, o pamatyti vairuotoją su alaus buteliu rankoje – gana įprasta.

Turistams po Venesuelą saugiausia keliauti autobusais, nes traukinių nėra. Tiesa, susisiekimas išplėtotas prastai: atstumai labai dideli, autobusai važiuoja retai, o į tolimesnius miestus – dažniausiai tik vėlai vakare. Gera žinia bent ta, kad tolimųjų reisų autobusai patogūs, tad užmigti pavyksta lengvai. Beje, kai kurie autobusų vairuotojai kondicionierių mėgsta atsukti itin smarkiai, todėl šilti drabužiai ar užklotai tiesiog būtini.

Nepaisant to, kad vienuolika metų šalį valdantis prezidentas H.Chavezas beveik nemokamai gyventojams dalija benziną, sutikti Venesuelos gyventojai piktinosi diktatūros apraiškomis garsėjančiu šalies vadovu. Venesueliečiai skundėsi, kad valdant H.Chavezui smarkiai padidėjo nusikalstamumas, korupcija, į naftos gavybos ir perdirbimo bendrovių vadovų postus H.Chavezas sukišo nekompetentingus, bet sau palankius žmones, tad šiose įmonėse padažnėjo gaisrų, sumažėjo jų efektyvumas. O posadų savininkai skundėsi, kad Venesueloje nesijaučia saugūs, nes bet kada jų posados gali būti nacionalizuotos. Tarkime, šiemet H.Chavezas nacionalizavo prancūzų valdytą prekybos tinklą “Exito”, apkaltinęs savininkus kainų kėlimu po valiutos devalvacijos.

Pavojinga, bet keliauti galima

Venesuelos miestuose pasitiks salsos ritmai ir šilti žmonės. Venesueliečiai mėgsta bendrauti – jiems nieko nereiškia autobuse užkalbinti nepažįstamąjį, pravažiuojant automobiliu pakalbinti dirbantį kelininką, o parduotuvėje ar restorane į tave kreiptis “mano meile”. Ispanų kalba keliaujant po Venesuelą – didelis privalumas, nes angliškai moka nedaugelis.

Tiesa, į Venesuelą labiausiai verta vykti dėl gamtos stebuklų, nes dauguma miestų ne tik neišvaizdūs, bet ir pavojingi. Daug pasako vien tokie turistinio vadovo “Lonely Planet” vardijami patarimai, kaip turėti kišenėje smulkių pinigų, kad būtų ką duoti užpuolikui, antraip jo elgesys gali tapti neprognozuojamas. Saugumas buvo viena pagrindinių diskusijų temų su kitais vakariečiais.

Iš tiesų tai viena pavojingiausių, o gal net pati pavojingiausia Pietų Amerikos valstybė, bet grįžus iš šios šalies galima apibendrinti – Venesueloje pasisaugoti tikrai reikia, bet laikantis kelių taisyklių galima keliauti visai saugiai.

Pagrindinės taisyklės – nevaikščioti miestuose sutemus, nesinešioti pasikabinus ant kaklo fotoaparatų, neiti į miestą pasiėmus daug daiktų ar pinigų. Temsta Venesueloje visuomet apie šeštą vakaro, tad tokiu metu pagrindiniuose miestuose baigiasi ir gyvenimas gatvėje – prekeiviai susikrauna savo prekes, o kai kuriose miestuose sutemus net sunku rasti atidarytą restoraną ar kavinę. Venesuelos miestuose visi restoranai, viešbučiai ar namai apsupti tvoromis ar bent jau ant langų uždėtos grotos arba plieninės žaliuzės. O spalvoti daugiabučiai namai, kuriuose gyvena vidurinė klasė, visi be išimties apjuosti tvoromis, kuri baigiasi spygliuota viela ar net elektros kabeliais.

Beje, Venesuela garsėja kaip šalis, kurioje įvyksta ne tik daug apiplėšimų, bet ir nužudymų. Greičiausiai dėl didelio nusikalstamumo lygio važinėjant po Venesuelą keliautojų matyti nedaug. Tačiau dėl baugių istorijų šios šalies tikrai neverta ignoruoti – nors keliaujant istorijų galima išgirsti daug ir įvairių, nukentėjusio nesutikome nė vieno. O įspūdžiais ir susižavėjimu šia šalimi tryško kiekvienas.