M.Kalinauskas

Savaitgalį praūžė vieną didžiausių Baltijos šalyse žaidimų kultūros paroda „GameOn“, kurioje kartu su Mykolo Romerio universitetu dalyvavo ir strateginio partnerio Dongseo universiteto (Pietų Korėja) delegacija. Kodėl tai svarbu?

Marius KALINAUSKAS, MRU žaidybinimo taikymo mokyme tyrėjas, „LevelUp Labs“ žaidimų kūrimo laboratorijos moksleiviams įkūrėjas.

Lietuva pagal plotą yra beveik dvigubai mažesnė už Pietų Korėją, tačiau pagal gyventojų tankumą savo šalyje viename kvadratiniame kilometre matytume 45 žmones, tuo tarpu Pietų Korėjoje tą patį plotą užima 507 gyventojai. Negana to, beveik visų jų rankose būtų po išmanųjį telefoną, su kuriuo jie žaistų vaizdo žaidimus. O kita nemaža dalis gyventojų žaidžiantiems šiuos išmaniuosius žaidimus kurtų.

Pietų Korėja ir Lietuva iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dvi itin skirtingos šalys tiek geografine, tiek kultūrine prasme. Vienintelės dvi statistikos kategorijos, kuriose mes galime varžytis – interneto sparta ir savižudybių skaičius.

Pietų Korėja ir Lietuva iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dvi itin skirtingos šalys tiek geografine, tiek kultūrine prasme. Vienintelės dvi statistikos kategorijos, kuriose mes galime varžytis – interneto sparta ir savižudybių skaičius, kuris dėl greito gyvenimo tempo bei didžiulės vidinės konkurencijos yra viena opiausių problemų Pietų Korėjoje. Šalies siekis tapti technologijų lydere bei pasauline ekonomine galia davė ir teigiamų ir neigiamų rezultatų. Ekonominio progreso tamsiąja puse tapo stresas, kuris transformuojasi į asmenines tragedijas. Kita vertus, europiečių namai prikimšti technikos gaminių iš Pietų Korėjos. Tokie prekių ženklai kaip „LG“, „Samsung“, ar „Hyundai“ dažnam lietuviui gerai atpažįstami. Net vienas svarbiausių Lietuvos energetinio saugumo garantų – laivas-saugykla „Independence“ buvo sukurtas Pietų Korėjoje, „Hyundai Heavy Industries Co., Ltd“ laivų statykloje. Taigi pietų korėjiečiai moka gaminti bei parduoti technologijas, tačiau retas europietis yra girdėjęs apie kiek kitokį – technokultūrinį eksportą, kurį Pietų Korėja vykdo su nemažesniu užsidegimu ir produktyvumu. Antrasis pagal dydį Pietų Korėjos miestas – Busanas yra pagrindinė šio eksporto šakos ašis.

Technolkultūrinis eksportas apima sritis, susietas su skaitmeninio turinio industrija. Kompiuterinių žaidimų kūrimas, vaizdo efektai, skaitmeninė animacija yra trys pagrindiniai skaitmeninio turinio elementai, kurie parduodami taip pat sėkmingai kaip ir išmanieji telefonai, robotai ar automobiliai.

Kompiuterinių žaidimų kūrimas, vaizdo efektai, skaitmeninė animacija yra trys pagrindiniai skaitmeninio turinio elementai, kurie parduodami taip pat sėkmingai kaip ir išmanieji telefonai, robotai ar automobiliai.

Didžiosios Holivudo filmų studijos, taip pat stipriausios žaidimų leidybinės kompanijos nuolat kliaujasi Pietų Korėjos skaitmeninio turinio kūrėjais, tad nemaža dalis kino ar žaidimų produkcijos, kuri intuityviai priskiriama JAV, iš tiesų yra korėjiečių sunkaus techninio ir kūrybinio darbo rezultatas.

Skaitmeninio turinio poreikis auga daugėjant įrenginių bei paslaugų, kurių pateikimas tiesiogiai priklauso nuo vaizdo efektų, animacijos, ar interaktyvių programų. Dėl šios priežasties technokultūrinio eksporto potencialas yra didesnis nei vien technologinių produktų. Tiems, kurių akyse pradėjo suktis dolerių banknotai užuodus naują „pelningą rinką“ – patartina šiek tiek atsikvėpti. Darbas skaitmeninio turinio srityje reikalauja daug kantrybės, atsidavimo ir kūrybinės kibirkšties. Jei šie žodžiai neįtikina – „Google“ suveskite žodį „rotoscoping“ ir patys įsitikinsite kiek laiko ir pastangų kainuoja vienos seniausių ir daugiausiai kantrybės reikalaujančių animavimo technikų realizavimas.

Pietų Korėjoje vyraujantis konkurencinis klimatas bei didelė populiacija padeda iškilti geriausiems bei agresyviausiems kūrėjams. Tačiau viena iš priežasčių, kodėl Pietų Korėjos kūrybinė produkcija nėra dažnai matoma Europoje – milžiniška kultūrinė takoskyra tarp Vakarų ir Rytų kultūrų. Mes skirtingai suprantame neverbalinius simbolius, juokiamės iš skirtingų dalykų, galiausiai  –  netgi bijome skirtingai. Norint įsitvirtinti Azijoje, nepakanka vien dirbti greičiau, geriau ir pigiau. Dar reikia išmokti storą ir dažnai – nerašytą, kultūrinių niuansų knygą.

Kultūrinės patirtys dažniausiai ateina  per asmeninį patyrimą bei išgyvenimus. Jokia knyga, filmas ar žaidimas neatstos kelių mėnesių praleistų svečioje šalyje bendraujant su vietos žmonėmis, ragaujant jų maistą, klausantis jų istorijų. Kai kurie elgsenos ir pažiūrų aspektai atrodo tokie skirtingi, jog atrodo, kad susidūrė du pasauliai. Pernai Pietų Korėjos Dongseo universiteto ir Mykolo Romerio universiteto studentų komandos „GameJam“ renginyje per itin trumpą laiką kūrė bei pristatinėjo savo žaidimų prototipus ekspertams bei plačiajai visuomenei. Kelių dienų maratone kūrėjai generavo idėjas, kūrė dizainą bei programavo tai, kas ateity galbūt galėtų tapti jų sėkmės tramplinu žaidimų industrijoje. Stebint lietuvių komandas akivaizdžiai matėsi noras nustebinti technologiniais sprendimais, sukurti veikiančias žaidimo mechanikas, paruošti pritrenkiantį vizualinį pristatymą. Tuo tarpu Pietų Korėjos kūrėjai didžiausią dėmesį skyrė… pasakojimui, kuris vėliau aplipdomas, animacija bei programiniu kodu. Pradėti nuo istorijos, o ne nuo mechanikos nėra nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog kitoks požiūris į produkto kūrimą. Tačiau tokios smulkmenos neretai sukelia nesusikalbėjimą tarp multikultūrinių komandų, arba dar daugiau – užveria duris į nepažintas rinkas.

Pietų Korėja Lietuvą mato kaip vartus į Europą, kaip geografinį tiltą, kuris padėtų sujungti dvi skirtingas kultūras ateities darbams bei iššūkiams. Skamba banaliai, bet tiesos neretai ir būna banalios. Daug svarbesnis klausimas – ką mato pati Lietuva?

Pietų Korėja Lietuvą mato kaip vartus į Europą, kaip geografinį tiltą, kuris padėtų sujungti dvi skirtingas kultūras ateities darbams bei iššūkiams. Skamba banaliai, bet tiesos neretai ir būna banalios. Daug svarbesnis klausimas – ką mato pati Lietuva?

Verslo pasaulis paprastai būna pirmasis tokių rinkų atvėrimo iniciatorius, tačiau kalbant apie technokultūrinį kontekstą Lietuvoje iniciatyvą į savo rankas perėmė akademinė aplinka, kuri puikiai supranta: norint kūrybinio informacinių technologijų proveržio, Lietuvoje reikia apskritai keisti požiūrį į informacinių technologijų specialistą.

Pasakyti, kad Lietuvai trūksta informatikų, reiškia nepasakyti nieko. Kai prekių bei paslaugų įvairovė tokia milžiniška, informacinių technologijų specialisto sąvoka yra plati kaip niekad. Informacinių technologijų specialistu gali būti laikomas ir programinės įrangos testuotojas, ir žaidimų kūrėjas, ir informacinių sistemų architektas. Ar jie dirba tik toje pačioje pramonės šakoje? Ne. Ar jie gauna vienodus atlyginimus? Irgi ne! Tuomet kodėl jie sukišami po vienu skėčiu, neatskiriant įvairaus pobūdžio informacinių technologijų sričių?

Sostinėje ir ne tik tviska stiklo ir plieno biurai, kuriuose įsikūrusios užsienio įmonių atstovybės. Ten už santykinai gerus startinius atlyginimus klaviatūras barškina lietuviškos rankos. Tačiau šios įmonės vadovaujasi ekonomine logika ieškodamos kainos ir kokybės derinio. Jų interesai – pragmatiški ir suprantami, tačiau valstybės galvos turėtų mąstyti plačiau. Lietuvai per brangu būti pigios darbo jėgos valstybe. Šiuo metu pats laikas susimąstyti apie idėjų eksportą, kuris galimas tik tada, jei bus išugdoma technologiškai raštingų ir kūrybinę potenciją turinčių žmonių karta, kurie savo idėjomis ir informacinių technologijų žiniomis prisidės prie globalaus pasaulio pasakojimo kūrimo.

Svarbu kuo greičiau baigti slėptis už aptakių frazių ir valstybiniu lygmeniu nustatyti šalies prioritetus. Įvardinti aiškią informacinių technologijų kryptį, o jos vystymui skirti nuoseklų finansavimą. Tokiu keliu kadaise pasuko Pietų Korėja ir per santykinai trumpą laiką visame pasaulyje tapo žinoma dėl savo paslaugų ir produktų. Ši transformacija nebuvo nei lengva, nei savaiminė. Tam reikėjo užsispyrimo, juodo darbo ir ryžto vadinti daiktus tikraisiais vardais. Ypač dabar, kai vidutinio galingumo išmanus telefonas yra galingesnis už 2006-ųjų kompiuterį, o ne už kalnų išplėstosios bei virtualios realybės laikas bei daiktų interneto era.  Pietų korėjiečiai technokultūrinį eksportą suvokia kaip vieną svarbiausių savo šalies gerovės šaltinių. Tuo tarpu lietuviškas pasakojimas vis dar sukasi aplink magišką bei visa talpinantį terminą „informacinės technologijos“. Valstybinės politikos formuotojai bei visuomenė turėtų rimtai susimąstyti, ar neatėjo laikas šiam techniniam terminui tikslingai suteikti humanitarinių bruožų, o informacines technologijas vertinti kaip naujos kartos istorijų pasakojimo būdą. Nes greitai Baltijos regione jas ims pasakoti kas nors kitas.

Scanpix nuotr.

Valstybinės naujienų agentūros išplatintame pranešime sakoma, kad JAV prezidentas Barackas Obama, neigdamas tokią Šiaurės Korėjos strateginę poziciją, elgiasi taip pat kvailai, kaip bandydamas delnu užtemdyti saulę.

Nors ir kamuojama potvynio, didžiausiu, penktuoju branduoliniu bandymu Šiaurės Korėja gali neapsiriboti. Seulas praneša, kad Pchenjanas planuoja naują branduolinį bandymą, kuris gali būti atliktas nuo 2-ojo tunelio atsišakojančiame arba 3-iajame tunelyje, pagrindiniame Pungjė-ri branduoliniame poligone. Tačiau Seulas, neatskleisdamas daugiau žvalgybinės informacijos detalių, tikina, kad yra pasirengęs atsakyti į tolesnius bandymus, ginkluotosiose pajėgose įvesta aukščiausio lygio karinė parengtis.

Anksčiau, penktadienį, Pietų Korėja pranešė, kad jos kaimynė galėjo atlikti iki tol galingiausio branduolinio užtaiso bandymą, kurio sprogimo galia, tikėtina, buvo apie 10 kilotonų. Šis bandymas pranoko iki tol galingiausiu laikytą trečiąjį Šiaurės Korėjos branduolinį bandymą 2013-ųjų vasarį, jo galia siekė 6–9 kilotonas.

Praėjusios savaitės Pchenjano veiksmai sulaukė ne tik Pietų Korėjos, bet ir tarptautinės bendrijos pasmerkimo. JAV prezidentas B.Obama perspėjo Šiaurės Korėją dėl „rimtų pasekmių“ ir konsultavosi su Japonijos ir Pietų Korėjos lyderiais. Ženevoje susitikę JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas taip pat išreiškė didelį susirūpinimą dėl Šiaurės Korėjos atlikto branduolinio bandymo ir teigė raginsią Jungtines Tautas nagrinėti šį klausimą.

Jungtinių Tautų Saugumo Taryba penktadienį nutarė rengti naujas sankcijas Šiaurės Korėjai, tačiau jau po pirmojo branduolinio bandymo ši sulaukė penkių tarptautinių sankcijų paketų. Pirmąjį branduolinį bandymą Šiaurės Korėja atliko 2006-ųjų spalį.

Kol Šiaurės Korėja žada po „sėkmingo“ bandymo toliau „kokybiškai ir kiekybiškai“ didinti savo branduolinį arsenalą ir giriasi, kad branduolinę kovinę galvutę, kurią detonavo praėjusią savaitę, gali sumontuoti ir ant balistinės raketos, Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad dėl potvynio šalies šiaurės rytų regione skubios pagalbos reikia 140 tūkst. žmonių.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Didžiulės vienos šeimos valdomos įmonės Pietų Korėją iš skurdžios, karų nualintos valstybės pavertė viena turtingiausių pasaulio šalių.

„Samsung“, LG, „Hyundai“ – tai tik kelios visame pasaulyje žinomos milžiniškos Pietų Korėjos bendrovės, kurių gaminiai supa mus kasdieniame gyvenime. Tarkim, „Hyundai“ koncerno, kuriam priklauso ir „Kia“, gaminami automobiliai konkuruoja ir kai kuriais aspektais net lenkia japoniškus automobilius. „Samsung“ 2009 m. pagal pardavimą aplenkė „Hewlett-Packard“ ir tapo didžiausia pasaulyje technologijų bendrove, kurios išmanieji telefonai sėkmingai konkuruoja su rinkos senbuvių „Apple“ ar „Nokia“ gaminiais, o televizoriai senokai už nugaros paliko rinkos senbuvės „Sony“ produkciją.
Tačiau nedaugelis žino, kad „Samsung“ taip pat siuva ir drabužius, stato laivus, užsiima statybomis, o dar visai neseniai gamino automobilius, tiesa, tik Azijos rinkai. LG ne tik gamina elektroniką bei buitinę techniką, bet ir turi didžiulius chemijos pramonės bei telekomunikacijų padalinius, o „Hyundai“ neapsiriboja vien automobiliais – šiam konglomeratui priklauso ir didžiausios pasaulyje laivų statyklos bei plieno liejyklos. Šios trys bendrovės yra labiausiai žinomos už Korėjos sienų, tačiau šioje šalyje galima suskaičiuoti dar porą tuzinų tokio kalibro įmonių, pavyzdžiui, „SK Group“, „GS Group“ ar „Hanwha“.

Chaebol bendrovės – verslo dinastijos
Visos šios bendrovės Pietų Korėjoje vadinamos vienu vardu – chaebol (chae – turtas + pŏl – klanas ar šeima), mat jos vis dar priklauso įkūrėjo šeimai ir yra valdomos jos narių. Šiandien daugumai jų vadovauja jau trečios kartos įkūrėjo palikuonys, kurie savo prabangiu gyvenimu, ypatingu uždarumu nuo visuomenės, ryšiais su politikais, korupcija bei nebaudžiamumu gali būti vadinami naujaisiais Pietų Korėjos monarchais.
Ir išties, 1910-aisiais žlugus karališkajai Yi dinastijai, šalis ištvėrė japonų okupaciją, skausmingą padalijimą į dvi respublikas ir du karus. Po Antrojo pasaulinio karo Pietų Korėja buvo viena vargingiausių Azijos valstybių, tačiau dėl chaebol bendrovių įkūrėjų genialumo ir juos lydėjusios ekonominės sėkmės šiandien ši šalis pragyvenimo lygiu jau aplankusi Europos Sąjungą.
Pietų Korėjos bendrasis vidaus produktas siekia 31,75 tūkst. JAV dolerių, o ES BVP – 31,55 tūkst. dolerių vienam gyventojui. Turtingiausių ir vargingiausių piliečių pajamų nelygybę atskleidžiantis “Gini” koeficientas siekia vos 0,31 – truputį blogesnis nei socialiai orientuotose Skandinavijos valstybėse, tačiau geresnis nei, pavyzdžiui, Kanadoje.
Taigi šiandien Pietų Korėja kitoms valstybėms yra tapusi pavyzdžiu, kaip per vienos kartos gyvenimo laikotarpį šalį iš skurdžios paversti turtinga tarptautinės prekybos partnere. Tačiau nedaugelis žino, kad šią sėkmę lėmė keistas Pietų Korėją valdžiusių karinių diktatorių ir chaebol bendrovių įkūrėjų tandemas. Svarbu paminėti, kad dabar ši valstybė yra demokratinė – Vašingtone įsikūrusi demokratijos lygį valstybėse vertinanti nevyriausybinė organizacija „Freedom House“ Pietų Korėją prilygina Japonijai.
Tad kaip gimė chaebol dinastijos ir kokių problemų jos kelia šaliai šiandien?

Su nedidele diktatorių pagalba…
„Samsung“ įmonių grupė šiandien, ko gero, yra pati žinomiausia ir didžiausia chaebol Pietų Korėjoje, todėl jos istorija geriausiai tinka iliustruoti, kaip atsirado verslo dinastijos ir kaip joms pavyko išlikti iki šiandien.
Viskas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Korėją buvo kolonizavusi Japonija. 1938 m. pasiturinčios žemvaldžių šeimos sūnus, trisdešimtmetis Lee Byung-chullas gimtajame Daegu miestelyje įkūrė įmonę „Samsung“ (korėj. k. – trys žvaigždės). Iki pat 1993-iųjų bendrovės logotipe puikavosi trys žvaigždės. Kompanijos įkūrėjas buvo tikras diplomatas – tais laikais verslininkui norint turėti daugiau nei turgaus prekystalį reikėjo palaikyti gerus santykius su kolonizatoriais japonais. Tačiau Lee Byung-chullas niekada neperžengė kolaboravimo ribos – antraip jo likimas po 1945-ųjų būtų buvęs daug tragiškesnis.
Iš pradžių „Samsung“ užsiėmė prekyba, tačiau ilgainiui pradėjo gaminti alkoholinius gėrimus bei maisto produktus. 1947 m. Lee Byung-chullas žengė strategiškai naudingą žingsnį ir perkėlė „Samsung“ būstinę į Seulą. Šeštajame dešimtmetyje Pietų Korėją valdantis diktatorius Rhee Syng-manas, su kuriuo „Samsung“ įkūrėjas palaikė gerus ryšius, mokėjo atsidėkoti – už tai Lee nubyrėdavo įvairių tuo metu šalyje dislokuotos JAV kariuomenės užsakymų. „Samsung“ tuo metu ėmėsi cukraus ir tekstilės gamybos, o Lee Byung-chullas tapo turtingiausiu Pietų Korėjos verslininku, tiesa, jau tada jis buvo laikomas korupcijos simboliu.
1960-aisiais šalyje įvyko karinis perversmas, ir valdžią perėmė kitas diktatorius – Park Chung-hee. Jo valdoma karinė chunta nusprendė atsikratyti korumpuotų senojo režimo verslininkų – šie buvo varomi gatvėmis su plakatais „Aš esu korumpuota kiaulė“ ir vėliau sodinami į kalėjimą. „Samsung“ vadovą turėjo ištikti panašus likimas, tačiau jis įtikino prezidentą Parką, kad kai kurios „kiaulės“, pasitelkusios į pagalbą užsienio kapitalą, gali atgaivinti šalies ekonomiką.
Diktatorius savo nuožiūra atrinko keliolika perspektyviausių verslininkų ir sutiko neįkalinti jų, jei šie investuos į jo nurodytas perspektyvias pramonės šakas ir pavers Pietų Korėją eksporto lydere. Mainais šioms bendrovėms buvo suteiktos valstybės paskolos, valstybiniai infrastruktūros užsakymai, galimybė išbandyti produktus vidaus rinkoje bei parama eksportuojant. Tarp „pakylėtų“ verslininkų buvo ir tuo metu statybomis užsiimančios firmos „Hyundai“ įkūrėjas Chung Ju-yungas bei plastiką gaminančios „Lak-Hui Chemical“ (šiandieninė LG) pradininkas Koo In-hwoi.
1980-aisiais Park Chung-hee buvo nužudytas, o į jo postą stojo Chun Doo-hwanas – dar vienas diktatorius, valdęs aštuonerius metus iki pat pirmųjų demokratinių rinkimų. Nors šis diktatorius nebuvo toks prielankus verslo magnatams, nieko padaryti jau nebebuvo galima – verslo dinastijos buvo tapusios Pietų Korėjos pasididžiavimu, be to, maitino visą šalį.
Diktatorių biurokratinio aparato padedamos chaebol bendrovės vis plėtė savo verslus ir didino jų vertę: nuo tekstilės prie statybų ir sunkiosios pramonės, tada perėjo prie naftos perdirbimo, automobilių pramonės, elektronikos bei finansinių paslaugų. Tačiau didelėmis inovacijomis šios bendrovė nepasižymėjo – dažniau buvo laikomos Vakarų ar japonų firmų kopijuotojomis.
„Pietų Korėjos verslo milžinų stiprybė atsiskleidžia, kai jie gali šiek tiek patobulinti kitų sukurtą produktą ir paleisti jį į masinę gamybą“, – apibendrina Singapūro universiteto profesorius Chang Sea-jinas.
Iki pat Azijos finansų krizės, įvykusios 1997–1998 m., šeimų valdomos korėjietiškos bendrovės buvo laikomos per didelėmis, kad žlugtų. Tačiau sunkmetis atsijojo per daug savo veiklą išplėtusias firmas – tada kartu su kiek mažesnėmis bankrutavo ir viena didžiausių Pietų Korėjos bendrovių „Daewoo“. Kiti konglomeratai taip pat turėjo peržiūrėti savo veiklas, atsisakyti nepelningų verslų ir susitelkti į svarbiausias pramonės sritis.

Naujieji monarchai
Deja, nei krizės, nei Pietų Korėjos demokratizavimas nepadėjo pakeisti chaebol bendrovių. Ir šiandien jos yra laikomos valstybėmis valstybėse, jas nuolat lydi korupcijos ir finansinių nusikaltimų skandalai, o jas valdančių šeimų atstovai elgiasi kaip Vakarų aristokratai. Štai, pavyzdžiui, „Samsung“, „Hyundai“ ir LG valdančių šeimų nariai jau senokai tuokiasi tarpusavyje, o Korėjos televizijoje šiandien net kuriamos muilo operos, kuriose pasakojamos šių giminių gyvenimo peripetijos.
Dabar svarbiausias verslo dinastijų tikslas ir daugelio nusižengimų priežastis – išlaikyti kuo daugiau bendrovių valdžios palikuonių rankose. Padaryti tai legaliomis priemonėmis šiandienos demokratinėje Pietų Korėjoje sudėtinga, juolab kad tarptautiniai bendrovių akcininkai reikalauja vis daugiau skaidrumo ir galių.
Štai „Samsung“ grupės prezidentas Lee Kun-hee, įkūrėjo Lee Byung-chullo sūnus, 2008 m. buvo apkaltintas korupcija, mokesčių vengimu bei finansinėmis machinacijomis, kurios leido jau jo sūnui Jay Y.Lee dirbtinai mažomis kainomis įsigyti bendrovės akcijų ir padidinti šeimos kontrolę.
Vis dėlto chaebol įtaka šalyje didžiulė. Lee Kun-hee buvo nuteistas penkeriems metams kalėjimo, prisiėmė teisinę bei moralinę kaltę ir paliko bendrovės vairą, tačiau, kaip ir diktatūros laikais, po dvejų metų šalies prezidentui suteikus amnestiją grįžo į „Samsung Electronics“ vadovo postą.
Kitos bendrovės „Hanwha“, užsiimančios sprogmenų gamyba, statybomis ir draudimo paslaugomis, vadovas Kim Seung-younas 2007 m. kartu su savo apsaugos darbuotojais įsiveržė į kavinę ir sumušė visą personalą. Priežastis – išvakarėse toje kavinėje buvo sumuštas jo sūnus. Tais pačiais metais didžiausios korėjietiškų automobilių gamintojos „Hyundai Motor“ prezidentas buvo apkaltintas iššvaistęs bendrovės lėšas – apie 90 mln. dolerių. Tačiau ir šie vadovai išsisuko tik baudomis – nė vienas nesėdo į kalėjimą, nes šalies prezidentas Lee Myung-bakas jų pasigailėjo.
Nebaudžiamumo jausmas leidžia chaebol bendrovėms ir toliau tvarkytis Pietų Korėjoje kaip savo kieme. Reikia pripažinti, kad dėl jų šalis greitai atsitiesė po pastarojo sunkmečio – Pietų Korėjos BVP praėjusiais metais didėjo daugiau nei 4 proc., o nedarbas siekia vos 3 proc. Tačiau šių konglomeratų įtaka stabdo šalies inovacijas – atsiradusios jaunos ir sėkmingos įmonės akimirksniu būna nupirktos vienos iš didžiųjų grupių.
„Chaebol korporacijos primena senus miško medžius – jų lapija atrodo įspūdingai, bet jie uždengia visą saulės šviesą apačioje augantiems augalams“, – lygina Hasung Jangas, Korėjos universiteto verslo mokyklos dekanas.

"Veido" archyvas

"Veido" archyvas

"Veido" archyvas

Pietų Korėja gali pasiūlyti visko: nuo senųjų šventyklų ir istorijos paminklų iki megapolių šurmulio ir prekybos oazių

Keturios dienos Seului ir tiek pat laiko likusiai Pietų Korėjai. Taip nusprendėme dėliodami viešnagės vienoje turtingiausių Azijos valstybių planus. Atsižvelgdami į rekomendacijas, kelionei pasirinkome rudenį, nes tuo metų laiku ten gražiausia gamta ir palankiausios oro sąlygos – dar gana šilta ir retai lyja.

Pietų Korėja tik pusantro karto didesnė už Lietuvą, todėl spėjome ne tik pasisvečiuoti Seule ir jo apylinkėse, bet ir nusigauti į pietus. Žinoma, per gana trumpą laiką neįmanoma aplankyti visų įdomiausių šalies vietų. Pietų Korėją, užimančią seniau buvusios vieningos Korėjos pietinę dalį, supa trys galingos valstybės – Kinija, Rusija ir Japonija, tačiau šalis sugebėjo išlikti ir išsaugoti savitą kultūrą bei papročius.

Turistai – iš kaimyninių šalių

Šiek tiek keista, kad per visą viešnagės laiką sutikome tikrai nedaug europiečių ar amerikiečių. Daugiausiai užsienio turistų į Pietų Korėją atvyksta iš kaimyninių šalių: Kinijos, Honkongo, Taivano ir Japonijos, o turistų iš tolimojo užsienio gausa ši Azijos šalis pasigirti negali. Bene labiausiai išsiskiria japonų turistai, kurie it skruzdėlės užplūsta lankytinus objektus ir kaip vaikai domisi įvairiausiais dalykais. Beje, dauguma užsieniečių dažniausiai vyksta tik į Seulą ir demilitarizuotą zoną tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų.

Šalies šiaurės vakaruose, prie Hangango upės, įsikūręs Seulas yra politinis, kultūrinis, socialinis ir ekonominis Pietų Korėjos ir Rytų Azijos centras, jame gyvena per 10 mln. žmonių. Per pastaruosius 30 metų gyventojų Seule padaugėjo daugiau nei du kartus. Tai miestas, kuriame gyvenimas verda visą parą. Čia bet kuriuo metu rasi veikiantį restoraną, gali apsipirkti dieną ir naktį veikiančiuose turguose ar milžiniškuose prekybos centruose, leisti laiką karaokės klubuose. Tie, kurie domisi istorija ir tradicijomis, taip pat nenusivils.

Namdaemuno ir Dongdaemuno turgūs – lankytinų Seulo vietų sąrašo viršuje. Juose mėgsta pirkti ir vietos gyventojai. Čia parduodama viskas, pradedant produktais iš ženšenio ar “stebuklingų” grybų bei žolelių ir baigiant neoriginaliomis “Dolce & Gabana” ar “Louis Vuiton” prekėmis. Prekeiviai labai paslaugūs, nebruka prekių per prievartą, su kai kuriais galima pabendrauti angliškai. Dongdaemuno turgus veikia visą parą: dieną prekiaujama lauke, o vakare ir naktį prekyba vyksta savotiškuose prekybos centruose – daugiaaukščiuose pastatuose įrengtose prekyvietėse. Šiek tiek neįprasta naktinio turgaus atmosfera: skamba garsi muzika, šurmuliuoja daug žmonių, sklinda neįprasti gatvėje gaminamo maisto kvapai.

Įdomu, kad kai kurių Seulo gatvių parduotuvės yra praktiškai vienos specializacijos. Pavyzdžiui, vienoje gatvėje vyrauja elektronikos, o kitoje – ūkinių prekių parduotuvės. Netrūksta ir prabangių prekybos centrų.

Transporto sistema Seule gerai išplėtota, tačiau piko valandomis gatvės užsikemša ir eismas labai sulėtėja. Negelbsti nė padidintos eismo reguliuotojų pajėgos. Racionaliausia transporto priemonė pirmą kartą į Seulą nuvykusiems turistams – taksi, nors gali prireikti pastangų išaiškinti vairuotojui, kur nori nuvažiuoti. Vienas kilometras, nuvažiuotas taksi, kainuoja šiek tiek daugiau nei pusantro lito.

Centrinėje Seulo dalyje esantis karališkųjų rūmų kvartalas – bene įdomiausia miesto dalis tiems, kurie domisi istorija. Kvartalą sudaro penkeri rūmai su gražiai sutvarkytomis teritorijomis. Seniausi išlikę rūmai pastatyti XIV a. Vieni jų įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Prie Deoksungung ir Gyeongbokgung rūmų budi sargyba, vyksta iškilmingos jos keitimosi ceremonijos, sutraukiančios daug turistų. Prie rūmų nemokamai galima pasipuošti nacionaliniais korėjiečių drabužiais ir nusifotografuoti su sargybiniais. Aplink rūmų teritoriją esančiose gatvelėse įsikūrusios arbatinės, meno galerijos, jaukios parduotuvėlės.

Muziejuje – lietuviški akcentai

Didmiesčio triukšmo išvarginti korėjiečiai atgaivą randa parkuose. Žymiausias ir įspūdingiausias – Olimpinis parkas, užimantis 150 ha plotą. Seulo ir visos Pietų Korėjos gyventojai didžiuojasi 1988 m. surengę vasaros olimpines žaidynes ir stengiasi išsaugoti jų dvasią. Parkas su daugiau nei 200 pasaulio menininkų skulptūrų išraižytas daugybės takelių, kuriuose netrūksta bėgimo ir ėjimo mėgėjų, dviratininkų. Parko lankytojams įrengta įvairių treniruoklių, specialių takų pėdoms masažuoti. Beje, korėjiečiai mėgsta mankštintis ne tik parkuose. Seule gana dažnai galima pamatyti ir ant šaligatvio pratimus atliekantį taksi vairuotoją ar gatvės prekeivį.

Olimpiniame parke stovi įspūdingi 24 metrų aukščio Pasaulio taikos vartai, taip pat plevėsuoja visų 159 Seulo olimpinėse žaidynėse dalyvavusių šalių vėliavos. Parke veikia muziejus, skirtas Seulo olimpinėms žaidynėms ir visai olimpinių žaidynių istorijai. Jame esama iš lietuviškų akcentų: krepšiniui skirtą stendą puošiančioje nuotraukoje užfiksuotas legendinis mūsų šalies krepšininkas Arvydas Sabonis, tarp eksponatų yra ir krepšinio kamuolys su olimpine čempione tapusios Sovietų Sąjungos rinktinės narių, tarp jų ir keturių lietuvių – A.Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio ir Valdemaro Chomičiaus autografais.

XXIV olimpiada Seule buvo sėkmingiausios olimpinės žaidynės Lietuvos atletams, tada dar atstovavusiems Sovietų Sąjungos rinktinei. Lietuviai iš žaidynių Pietų Korėjoje parsivežė net 15 medalių.

Ir akims, ir skrandžiui

Į vieną didžiausių pasaulio uostų ir antrą pagal dydį Pietų Korėjos miestą Pusaną iš Seulo nuvykome greituoju traukiniu. Beveik 400 km maršrutą įveikėme per tris valandas. Pagrindinis tikslas Pusane buvo apsilankyti Jagalči žuvų turguje. Nepaisant to, kad jis laikomas bene labiausiai dvokiančia vieta Pietų Korėjoje, čia verta praleisti pusdienį. Pažintiniu požiūriu apsilankymas šiame turguje prilygsta ekskursijai į jūrų muziejų.

Lauke ir po stogu įsikūrusioje prekyvietėje akys raibo nuo įvairiausių žuvų ir kitų jūros gyvių. Buvo sunku patikėti, kad visa tai, kas ant prekystalių, yra valgoma. Visas abejones galima išsklaidyti čia pat. Bet kuri patikusi žuvis gali būti pateikta turguje įsikūrusiuose restoranėliuose. Pietums pasirinkome kelių rūšių žalios ir keptos žuvies, keletą keistų gyvių, sriubos. Visa tai su įvairiomis užkandėlėmis bei daržovėmis žmogui kainavo apie 25 litus.

Pusanas – labai gyvas miestas, nenorintis nusileisti sostinei Seului. Čia vyksta daug koncertų, įvairių festivalių: nuo iš pirmo žvilgsnio absurdiškų ančiuvių valymo ir kiaušinių ridenimo iki solidaus tarptautinio kino festivalio. Pusane daug naktinių klubų. Į vieną jų patekti pavyko tik įtikinus apsaugą, kad nesame amerikiečiai. Daugiau pasidomėjus paaiškėjo, kad šiame mieste dislokuotos JAV karinės jūrų pajėgos, kurių jauni kareiviai yra įgiję prastą reputaciją ir dažnai būna nepageidaujami naktiniuose klubuose.

Diena su vienuoliais

Vykstantiems į Pusaną rekomenduojama būtinai aplankyti Haedong Yonggungsa šventyklą. Pagal tradiciją Pietų Korėjos budistų šventyklos yra kalnuose, tačiau ši stovi ant uolos prie Japonijos jūros. Į šią įspūdingą šventyklą nuostabiame gamtos kampelyje atvyksta tūkstančiai turistų ir piligrimų.

Golgul budistų šventykloje ne tik apsilankėme, bet ir pasilikome ilgesniam laikui – pasinaudojome galimybe pažvelgti į vienuolyno gyvenimą iš arti. Nuo 4.30 val. kartu su vienuoliais dalyvavome maldose, įvairiose meditacijose, daug jėgos ir ištvermės reikalaujančio kovos meno – sunmudo pratybose tiek salėje, tiek lauke. Iš viso tam per dieną skiriamos aštuonios devynios valandos.

Būnant vienuolyne būtina laikytis įvairių vidaus taisyklių: sveikinantis su vienuoliais nusilenkiama, maisto įsidedama tiek, kiek suvalgoma, vyrai ir moterys valgo atskirai bei gyvena atskiruose kambariuose, kuriuose šviesa gesinama 22 val.

Valgiai – aštrūs

Tradicinė korėjiečių virtuvė – tikras išbandymas prie lietuviško maisto pripratusiems skrandžiams. Dauguma korėjiečių patiekalų pasižymi aštrumu. Kai kurie patiekalai tokie aštrūs, kad užgniaužia kvapą, arba tokie specifiniai, kad sunku suprasti, iš ko jie pagaminti. Dauguma valgių patiekiami su ryžiais, aštria arba prėska, šalta arba karšta sriuba, įvairiais užkandžiais – ančiuviais, salotomis, ridikėliais ir, žinoma, kimči – raugintais kopūstais su aitriųjų paprikų gabalėliais ar padažu. Be kimči neįsivaizduojamas joks ilgesnis prisėdimas prie stalo.

Išsirinkti patiekalus sunku, nesuprantant ir nemokant korėjiečių kalbos. Užsisakant nedideliuose restoranuose dažniausiai belieka pasikliauti tik patiekalų nuotraukomis valgiaraštyje ar ant sienų prie įėjimo, nes užsienio kalbų nemokantiems padavėjams retai pavyksta papasakoti apie siūlomą valgį.

Pietaudami ar vakarieniaudami korėjiečiai mėgsta vaišintis vietos degtine, kurios stiprumas nesiekia 20 laipsnių. Tai vienas labiausiai šalyje reklamuojamų alkoholinių gėrimų. Jį pristatantys plakatai kabo net tualetuose.

Pietų Korėjoje užkąsti ar pavalgyti populiaru tiesiog gatvėje, kur greitai paruošiami įvairūs ir nebrangūs patiekalai bei užkandžiai, kainuojantys keletą litų.

Pietų Korėja trečiadienį ruošiasi pradėti dideles karines pratybas netoli sienos su Šiaurės Korėja, kuriose dalyvaus naikintuvai ir tankai, taip pat bus naudojami koviniai šaudmenys, Seului ir Vašingtonui karingai reaguojant į Pchenjano veiksmus.

Pietų Korėjos kariškiai sakė, kad ketvirtadienį sausumos pajėgų ir aviacijos šaudymo pratybos vyks už 20 kilometrų į pietus nuo sienos su Šiaurės Korėja. Šiuose manevruose dalyvaus savaeigiai pabūklai ir 800 karių.

Počeono kariniame poligone panašūs mokymai yra ne kartą vykę anksčiau, tačiau šįkart jie organizuojami Seului smarkiai sustiprinus budrumą dėl galimos šiaurinės kaimynės atakos.

Tuo tarpu Pietų Korėjos karo laivynas trečiadienį pradėjo keturias dienas truksiančias šaudymo pratybas prie rytinių krantų, palyginti toli (už 100 kilometrų) į pietus nuo sienos su Šiaurės Korėja. Šiuose mokymuose dalyvauja šeši karo laivai, taip pat sraigtasparniai.

Kariškiai nurodė, jog bus mokoma reaguoti į Šiaurės Korėjos povandeninių ir pakrančių sargybos laivų įsibrovimus.

Pietų Korėjos jūrų pėstininkai buvo paskirti saugoti Kalėdų eglės, kuri antradienį buvo įžiebta netoli sausumos sienos, baiminantis, kad Pchenjano pajėgos gali apšaudyti “propagandos simbolį”.

Įtampa tarp abiejų šalių smarkiai padidėjo praeitą mėnesį, kai Šiaurės Korėjos artilerija apšaudė vieną Pietų Korėjai priklausančią salą, esančią prie ginčijamos jūrinės sienos, atsakydama į Pietų Korėjos surengtas karines pratybas, per kurias buvo naudojami koviniai šaudmenys.

Per šį apšaudymą Jonpjongo saloje žuvo keturi žmonės, iš jų du civiliai gyventojai.

“Bendri JAV ir Pietų Korėjos manevrai gali sukelti karą Korėjos pusiasalyje. Amerikos imperialistų ir jų marionečių Pietų Korėjoje karinės pratybos yra nukreiptos prieš mus, tad į jas būsime priversti atsakyti tuo pačiu”, – skelbia komunistinis Pchenjano režimas, reaguodamas į karines JAV ir Pietų Korėjos pratybas, prasidėjusias po praėjusios savaitės Šiaurės Korėjos išpuolių.

Priminsime, kad praėjusį antradienį Šiaurės Korėja apšaudė Jonpjongo salą, esančią netoli Šiaurės ir Pietų Korėjų ginčijamos jūrinės sienos. Šis išpuolis nusinešė keturių žmonių gyvybes, dar aštuoniolika buvo sužeisti, taip pat užsiliepsnojo kai kurie pastatai ir miškai.

Nors išpuolis buvo įvertintas kaip agresyviausias nuo Korėjos karo pabaigos 1953 metais, daugelis analitikų prognozavo, kad naujas karas tarp Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos vis dėlto nekils.

Tiesa, Jungtinės Tautos po šio išpuolio antradienį skubiai sušaukė neeilinį posėdį. Didžiausios pasaulio valstybės, tarp jų JAV, Rusija, Japonija ir Vakarų Europos šalys, pasmerkė išpuolį, o Šiaurės Korėjos sąjungininkė Kinija dėl to pareiškė susirūpinimą.

Vis dėlto tas susirūpinimas nebuvo labai rimtas. Praėjusios savaitės viduryje vis dar manyta, kad Šiaurės Korėja tik gąsdina siekdama išspausti nuolaidų, bet tikro karo ji nenorinti. Juk iš tiesų pastaruosius dešimtmečius Šiaurės Korėjos strategija buvo pagrįsta bandymais įvairiomis provokacijomis ir įtampos didinimu “išsimušti” naudos iš užsienio valstybių.

Iš esmės praėjusios savaitės įvykiai buvo priskirti prie provokacijų, kurių per šiuos metus būta nemažai. Tarkime, šiemet Šiaurės Korėjos sąskaitoje – du branduolinio ginklo bandymai, kelis kartus išbandytos raketos ir kovo mėnesį paskandintas Pietų Korėjos karo laivas su 46 jūreiviais. Ir jokio karo, tad kodėl jis turėtų kilti dabar?

“Per artimiausias dienas Šiaurės Korėja greičiausiai aprims ir nebekurstys aistrų, didinančių geopolitinę temperatūrą. Gali būti, kad po išpuolio prasidės ramybės laikotarpis ar net mėginimai atnaujinti taikias derybas. Pchenjanas neturi apetito veltis į didelį konfliktą. Pietų Korėjos ir JAV kariuomenės yra geriau pasirengusios ir aprūpintos technika, negu aptriušusi, nors ir gausi Šiaurės Korėjos kariauna, kurios naikintuvai vargu ar turi pakankamai degalų skrydžiams”, – skelbia “Reuters” analitikai.

Tačiau jų prognozės nepasitvirtino. Penktadienį Geltonojoje jūroje vėl buvo girdimi sprogimai, o Šiaurės Korėjos naujienų agentūros paskelbė, kad artimiausiomis dienomis, atsakant į sekmadienį prasidėjusius naujus karinius Pietų Korėjos mokymus, gali kilti tikro karo pavojus.

Priminsime, kad Pietų Korėjos kariniai mokymai vyksta reguliariai ir nuolat erzina Šiaurės Korėją. Šį sykį įsiūčio dar daugiau, nes prie Pietų Korėjos prisidėjo ir JAV. Mokymuose dalyvauja ne tik Pietų Korėjos karinės pajėgos su savo artilerija, bet ir Amerikos lėktuvnešis “George Washington”, kuris išplaukė iš savo bazės Japonijoje trečiadienį, kitą dieną po to, kai Šiaurės Korėjos artilerija apšaudė Pietų Korėjai priklausančią salą. Ant šio lėktuvnešio denio yra 75 kariniai lėktuvai, o laivo įgulą sudaro daugiau kaip 6 tūkst. žmonių.

Tikro karo grėsmė

Dabar analitikai jau nebe tokie ramūs. Nors vis dar manoma, kad Šiaurės Korėjos veiksmai gali būti, tarkime, dar ir bandymas įtvirtinti būsimo šalies vadovo, dabartinio prezidento Kim Jong Ilo sūnaus, autoritetą šalies viduje, tačiau jau imta baimintis, kad tikrasis tikslas iš tiesų gali būti karas.

Manoma, jog Šiaurės Korėja puikiai suvokia, kad tokį karą pralaimėtų. Tačiau ji suvokia ir tai, kad kariniais veiksmais vis dėlto pridarytų itin daug žalos.

“JAV ir sąjungininkų analitikai ilgai tikėjo, jog Šiaurės Korėja neįsivels į tikrą karą, tačiau dabar kyla grėsmė, kad jie buvo neteisūs. Tikro karo žala būtų nepamatuojama. Juk pabūklų griebtųsi ne tik Šiaurės, bet ir Pietų Korėja. O juk žinome, kad Seulas turi ir cheminį, ir biologinį ginklą, nemažai atominių bombų”, – grėsmes vardija vyriausiasis “Rand” korporacijos gynybos analitikas Bruce’as Bennettas.

Rusijos specialiosios tarnybos pripažino, jog branduolinio išpuolio grėsmė iš Irano ir Šiaurės Korėjos yra tikėtina, bet artimiausiu laiko to nebus, atskleidžiama slaptuose JAV valstybės departamento dokumentuose, paskelbtuose tinklalapyje “WikiLeaks”, praneša lenta.ru.

Ataskaita apie šių šalių keliamą grėsmę buvo parengta pagal bendrą Rusijos ir JAV susitarimą įvertinti XXI amžiaus balistinių raketų iššūkius. Dokumente, kuris buvo sudarytas 2010 metų vasarį, apibendrintas JAV ir Rusijos susitikimas, kuriame 2009 gruodį buvo aptartos branduolinės Irano ir Šiaurės Korėjos programos.

Ataskaitoje nurodoma, kad atlikusi kompleksinį įvertinimą Rusija pripažįsta teorinį Teherano ir Pchenjano gebėjimą pasigaminti branduolinį ginklą.

Tačiau iš to negalima daryti išvados, mano Rusija, jog yra branduolinio išpuolio grėsmė iš tų šalių, nes jos neturi priemonių tokiam ginklui panaudoti ir neturės artimiausiu metu.

Rusijos žvalgybos duomenimis, Irane dar tik pradėta bandyti raketas, galinčias nuskrieti iki 2 tūkst, kilometrų; šias raketas Teheranas galėtų pradėti gaminti tik po 5-6 metų.

Dabar Irano turimos technologijos leidžia pasiekti objektus, esančius arčiau negu 1700 kilometrų. Tarpžemyninės balistinės raketos Iranas prognozuojamoje ateityje dar negalės turėti.

Šiaurės Korėjos pasiekimai branduolinio ginklo kūrimo srityje dar kuklesni. Ataskaitoje nurodoma, jog Pchenjanas turi pasenusių raketų, kurios siekia taikinius iki 1300 kilometrų, o galimybės pasigaminti raketą, skriejančią iki 4 tūkst. kilometrų, yra aiškiai perdėtos.

Taip pat abejojama, jog Šiaurės Korėja būtų toli pažengusi kurdama kovinę galvutę, kurią galima būtų įmontuoti į turimas raketas.

"Veido" archyvas

“Changdeokgung” karališkųjų rūmų kompleksas priešais Seulą

Pietų Korėja – lietuviams vis dar tolimas ir labai menkai pažįstamas kraštas. Todėl kelionė į šią šalį pažeria itin daug netikėtų įspūdžių ir stebina ryškiomis spalvomis, egzotiškais kvapais, naujai atrastais skonių deriniais.

Pažiūrėjęs nors vieną Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki Duko filmą, šią šalį pradedi įsivaizduoti kaip pasakiško grožio ir mirtinos tylos kraštą, kuriame gyvena pačias keisčiausias aistras ir sadomazochistinius troškimus siekiantys patenkinti žmonės. O kokią Pietų Korėją pamato ten nuvykę keliautojai?

Ši šalis atvykėlius pasitinka neįprastu lietuvio akiai daugiamilijoninio Seulo šurmuliu, istoriniais pastatais, prigludusiais prie spindinčių stiklinių dangoraižių kvartalų, ir nuostabia gamta, pavasarį džiuginančia sakūrų žiedais, o rudenį pasidabinančia akį rėžiančiomis spalvomis. O kur dar rūko ir debesų šydu apsigobę kalnai, kuriuose įsikūrusios grakščios budistų šventyklos, ir kai kur šlaituose vis dar stūksantys prieš tūkstančius metų pastatyti paslaptingi dolmenai.

Padalyta pusiau

Priminsime, kad Korėjos istorija siekia bronzos amžių, esą tada dievo sūnus Tangunas įkūrė legendomis apipintą Kodžiosono valstybę. Šios pusiau mitinės valstybės egzistavimą liudija archeologiniai radiniai bei dolmenai. Per tūkstantmečius Korėją valdė įvairios dinastijos, šalis tai skildavo, tai vėl susivienydavo, tačiau ypač daug žiaurių smūgių korėjiečiai patyrė XX a. Nuo 1910 iki 1945 metų visą pusiasalį užgrobė ir engė Japonija, o po Antrojo pasaulinio karo Korėją palei 38 paralelę padalijo JAV ir Sovietų Sąjunga. Šiaurinėje dalyje įsitvirtino stalininis-komunistinis režimas, o pietinėje pusėje – kapitalistinė santvarka.

Tačiau ramybė vis tiek neįsigalėjo, 1950 metais Šiaurės Korėja užpuolė pietinę kaimynę, kilo žiaurus karas, pareikalavęs daugybės aukų ir visiškai suniokojęs Seulą. Po trejų metų buvo sudarytos paliaubos, tačiau taikos sutartis dar ir dabar nepasirašyta. Šiaurės ir Pietų Korėjas (Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką ir Korėjos Respubliką) skiria demilitarizuota zona, itin traukianti turistus.

Į demilitarizuotą zoną (DMZ) korėjiečiai neįleidžiami, tačiau užsieniečiams po griežto dokumentų patikrinimo sudaroma galimybė iš tolo žvilgtelėti į Šiaurės Korėjos žemę, aplankyti muziejų, pasižiūrėti filmų ir nuotraukų, pristatančių kruviną istorijos tarpsnį, ir netgi pasivaikščioti išraustais tuneliais. “Vieni tuneliai iškasti tam, kad būtų užgrobtas Seulo miestas ir okupuota Pietų Korėja, kiti tuneliai skirti tam, kad Šiaurės Korėjos pabėgėliai galėtų pasiekti demokratišką šalį”, – pasakoja Kristina Zentelytė, Kauno technologijos universiteto studentė, mėnesį studijavusi Kyung Hee universiteto vasaros mokykloje.

Lietuvė atkreipė dėmesį, kad seniai pasibaigęs karas vis dar gyvas žmonių atmintyje. Einant Seulo gatvėmis į akis krinta plakatai, kuriuose teigiama, kad karas niekada nebus pamirštas, garbinama taika, dėkojama šalims, palaikiusioms Pietų Korėją. Kiekvienas vaikinas yra priverstas eiti į privalomąją karo tarnybą, kad galėtų apginti tėvynę nuo galimo Šiaurės Korėjos puolimo.

Stiklinių dangoraižių labirintas

Turistams, atvykusiems iš mažesnių šalių ir miestų, didžiulį įspūdį daro Pietų Korėjos sostinė Seulas, kuriame gyvena apie 11 mln. žmonių, beveik ketvirtis visų šalies gyventojų. “Man taip ir nepavyko rasti Seulo centro. Atvažiavęs į kiekvieną miesto dalį gali pasijusti esantis centre: daugybė žmonių, įvairiausių renginių, didžiulis judėjimas, transporto spūstys, metro”, – prisimena Kristina.

"Veido" archyvas

Lietuvei pasiklysti painiuose gatvių ir metro labirintuose neteko, miestas pritaikytas turizmui: yra nemažai turizmo informacijos centrų, kuriuose reikiamą informaciją galima gauti anglų kalba, metro stotelių pavadinimai skelbiami korėjietiškai ir angliškai. Beje, paslaugūs korėjiečiai, pamatę sutrikusį užsienietį su žemėlapiu rankose, dažnai patys prieina ir siūlosi padėti.

Beje, Seulas stebina ne tik savo dydžiu, miniomis žmonių, blyksinčiomis reklamomis, bet ir istoriniais pastatais, kurių, tiesa, po karinių kataklizmų ne tiek daug ir beliko – sunaikinti ištisi kvartalai. Simboliška, tačiau Didieji Pietų Namdemuno vartai, kažkada rodę kelią į karališkąją rezidenciją ir atvykėliams iš svečių šalių gniaužę kvapą savo didybe, dabar šalia daugiaaukščių iš žvilgančio stiklo ir plieno atrodo tik kaip kuklus ir miniatūrinis praeities reliktas.

Nuvykus į šią tolimą šalį verta užsukti ir pirmąją karališkąją rezidenciją – Kiongbokungą (Spinduliuojančios laimės rūmus), įkurtą XIV a., ir pasigrožėti korėjietiška architektūra. Beje, iš penkių šimtų įspūdingų pastatų belikę tik dešimt, tačiau žadą atima neįtikėtinas statinių grakštumas, ryškiaspalviai ornamentų nėriniai ir puošnūs įvairiausių formų stogai. Na, o įsiamžinus šalia, rodos, iš pasakų šalies perkeltų namų galima ir pasmalsauti, kokiuose apartamentuose gyveno senovės valdovai. “Labai kuklu, subtilu, mažos durytės, maži perėjimai mažiems žmogeliukams”, – netikėtą įspūdį prisimena Kristina.

Panorusiems pasigrožėti miesto panorama iš viršaus verta pakilti į Seulo bokštą: dieną kvapą užgniauš dangoraižiuose blyksintys saulės spinduliai, o sutemus – milžiniška žiburių jūra. Visai kitoks miesto vaizdas atsiveria plaukiant laivu Hangano upe – patogiai ištiesus kojas galima stebėti, rodos, niekad nenurimstantį didmiesčio šurmulį. Na, o negalintieji gyventi be maratonų po prekybos centrus savo aistrą gali patenkinti prekybinėse gatvėse, tik, kaip įspėja mūsų pašnekovė, teks eiti ne ten, kur norėsite, o kur neš didžiulė minia. Seule gausu muziejų, menų galerijų, sporto entuziastai gali aplanktyti Olimpinį parką ar palaipioti mieste esančiuose kalnuose.

Kita vertus, turistams, apakintiems Seulo dydžio ir įdomybių, nederėtų pamiršti ir kitų Pietų Korėjos įžymybių. Jau vien į UNESCO paveldo sąrašą įtraukti objektai keliautojus vilioja savo neįprastumu. Verta aplankyti vulkaninę Čedžudo salą ir pasigrožėti aukščiausio Korėjos kalno Halasano krateriu, kuriame it perlas saulėje blizga nedidelis ežeriukas, rūstaus grožio kriokliais bei unikaliais lavos urvais. Taip pat reikėtų nepraleisti progos pasižvalgyti Haeinsa budistų vienuolyne, kuriame saugoma unikali budistinių tekstų kolekcija – apie 80 tūks. medinių lentelių su XIII amžiuje išgraviruotais tekstais. Žavi ir istoriniai Hahoe bei Jangdongo kaimai, įsikūrę upės vingyje šalia miškais apaugusių kalnų. O kaip neužsukti prie grėsmingos XVIII a. Hvaseongo tvirtovės ar puikiai išsilaikiusios konfucianistų Džongmijo šventyklos ir dar daugelio kitų įdomių objektų.

Etiketo pamokos

Atkreiptinas dėmesys, kad turistams Pietų Korėja įsimena ne tik dėl įspūdingų istorinių paminklų, bet ir dėl kultūrinių netikėtumų. Kasdienio etiketo taisyklių atvykėliams tenka mokytis iš naujo, kad nuėję į svečius ar restoraną ir sėdę prie pietų stalo neįžeistų svetingo šeimininko. Taigi keliautojai greitai įpranta tik įėję į patalpą nusiauti batus, o valgydami dalytis lėkštėmis su visais sėdinčiaisiais prie stalo. “Kai ilgiau pagyveni šalyje, tai ir pats pradedi elgtis kaip tos šalies gyventojas. Pavyzdžiui, korėjiečiai dėkodami, pasisveikindami ar atsisveikindami linkteli, tad grįžusi į Lietuvą dar porą savaičių lanksčiausi, stebindama aplinkinius”, – pasakoja Kristina.

"Veido" archyvas

Maistas Korėjoje gana aštrus

Beje, derėtų žinoti ir Pietų Korėjos virtuvės ypatumus – maistas čia gana aštrus. Patiekalams skaninti naudojami raudonieji pipirai, česnakai, imbieras ir kt. Bene svarbiausias patiekalas yra kimči, kuris dažniausiai gaminamas iš fermentuotų pekininių kopūstų ir raudonųjų pipirų. Kimči patiekiamas beveik prie kiekvieno patiekalo ir valgomas kiekvieną dieną. Korėjiečiai teigia, kad fermentacijos metu išsiskiria ypatingų medžiagų, apsaugančių net nuo vėžinių ligų.

Verta paminėti, kad ieškant lauktuvių bičiuliams ar suvenyro, kuris primintų aplankytą šalį, reikėtų nesusigundyti ir nepirkti budistinės tematikos daiktų. Juk didžioji dalis korėjiečių yra netikintys, t.y. neišpažįsta jokios religijos, apie trečdalį gyventojų save laiko krikščionimis ir tik vos per 20 proc. yra budistai. Tad nusifotografavus šalia įvairių religijų šventyklų namo geriau parsivežti įvairiausių arbatų – ne tik ženšenio, bet ir miežinės ar net kukurūzų. O tiems, kurie nori draugus pavaišinti pačiais egzotiškiausiais gėrimais, verta nusipirkti chrizantemų ar azalijų žiedų trauktinės.

Šiaurės Korėjos kariškiai ketvirtadienį pranešė, kad jų šalis atšaukia paktą, turėjusį padėti išvengti atsitiktinių ginkluotų susirėmimų su Šiaurės Korėjos pajėgomis.

Apie šį sprendimą buvo paskelbta smarkiai padidėjus įtampai tarp Seulo ir Pchenjano dėl Pietų Korėjo karo laivo nuskandinimo.

Šiaurės Korėjos generalinis štabas Pietų Korėjos ginkluotosioms pajėgoms adresuotame pranešime taip pat perspėjo, kad Seulo laivai bus atakuojami, jeigu pažeis ginčijamą abiejų šalių sieną Geltonojoje jūroje, nurodė Pchenjano valstybinė naujienų agentūra.

Šiaurės Korėja penktadienį areštavo Pietų Korėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą viename kalnų kurorte, taip pat perspėjo, kad abi šalys atsidūrė prie karo slenksčio dėl Seulo karinio laivo nuskendimo prie ginčijamos jūrinės sienos.

Komunistinė valstybė taip pat pareiškė, kad visam laikui nutraukiamos pietinės kaimynės turistų kelionės į vaizdingą Kumgango kalnų kurortą, laikytos svarbiu abiejų šalių dialogo simboliu, o Pietų Korėjos prezidentas Lee Myung-Bakas (Li Mjungbakas) buvo apkaltintas kurstantis “konfrontaciją” su Pchenjanu.

Pastaruoju Seulo ir Pchenjano santykiai buvo labai įtempti nuo praėjusio mėnesio, kai nuskendus vienam Pietų Korėjos karo laivui žuvo 46 jūreiviai.

“Padėtis pasiekė tokią ekstremalią fazę, kad prieita kryžkelė tarp taikos ir karo, (todėl) daug mažiau galvojama apie kelionių atnaujinimą, – pranešė Šiaurės Korėjos valstybinė naujienų agentūra. – Visiškai suprantama, kad esant tokiai padėčiai nebegalime demonstruoti dosnumo ir tolerancijos Pietums”.

Šiaurės Korėja praėjusią savaitę areštavo Seulo vyriausybei Kumgango kurorte priklausiančius pastatus ir išvarė jų darbuotojus, protestuodama prieš Seulo atsisakymą atnaujinti turistines keliones.

Penktadienį Pchenjanas pranešė perėmęs penkis pastatus ir areštavęs “visą likusį nekilnojamąjį turtą”, taip pat išsiuntęs iš šalies visus kurorto administracijos darbuotojus.

Šis pranešimas buvo paskelbtas tuojau po to, kai Pietų Korėjos naujienų agentūra “Yonhap”, remdamasi vienu aukštu kariuomenės šaltiniu, ketvirtadienį nurodė, jog esama įtarimų, kad Pietų Korėjos korvetę nuskandino Pchenjano povandeniniai laivai, paleidę galingą torpedą.

Tuo tarpu Šiaurės Korėja neigia esanti susijusi su tuo incidentu ir kaltina Seulą “tyčia” mėginant suversti jai kaltę dėl laivo nuskandinimo, o Lee Myung-Baką pavadino išdaviku.

Seulo “marionetinis režimas labai pasistengė, skelbdamas apie visišką Šiaurės ir Pietų ryšių nutraukimą ir trimituodamas, jog “neatmetamas karas”, tuo pačiu tyčia siekdamas susieti savo karo laivo nuskendimą su KLDR (Korėjos Liaudies Demokratine Respublika)”, sakoma Pchenjano pranešime.