Sudano valstybė trupa į gabalus, o pietiniame šalies pakraštyje kuriasi nauja, neriklausoma valstybė, kurios gyventojai norą gyventi savarankiškai išreiškė šešerius metus lauktame referendume.
Vis daugiau ženklų, kad po visą praėjusią savaitę Pietų Sudane vykusio referendumo pasaulio žemėlapyje atsiras nauja valstybė.
Dauguma šio regiono gyventojų balsavo už tai, kad neturtingas, daugiausia krikščionių gyvenamas pietinis regionas galutinai atsiribotų nuo Chartumo valdžios ir musulmoniškos Šiaurės, ir taip būtų baigtas penkis dešimtmečius trunkantis pilietinis konfliktas.
Priminsime, kad arabų dominuojamos Šiaurės ir pietinio regiono, kuriame gyvena daugiausia juodaodžiai, santykių istorija paženklinta neįtikėtino smurto pėdsakų. Religiniai skirtumai ir valdžios sutelkimas Chartume buvo pagrindiniai veiksniai, kurstę nesantaiką nuo pat 1956 metų, kai Sudanas tapo nepriklausomas.
Pirmasis pilietinis karas tarp Šiaurės ir Pietų kilo likus keliems mėnesiams iki nepriklausomybės paskelbimo ir vyko iki 1972 metų. 1983-iaisiais pietiečiai į rankas vėl paėmė ginklus, o daugiau nei du dešimtmečius trukęs pilietinis karas formaliai baigėsi tik pietiniam regionui 2005-aisiais pasirašius taikos susitarimą su Chartumu. Jame buvo numatyta po šešerių metų surengti referendumą dėl regiono ateities. Ką tik įvykęs referendumas lems, ar Pietų Sudanas taps atskira, nepriklausoma valstybe.
Tai toli gražu ne vienintelis kruvinas Sudano regionas. Didžiausia Sudano, o gal ir viso pasaulio žaizda – Darfūras – vis dar neužgijusi, ir šiam regionui apie nepriklausomybę kol kas galima tik pasvajoti.
Čia reikia turėti omenyje, kad nežymūs konfliktai Darfūre prasidėjo jau nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio, kai centrinė vyriausybė apginklavo prieš Darfūre gyvenančius afrikiečius nukreiptą iš vietinių arabų sudarytą vadinamųjų džandžavidų policiją. Jos susirėmimai su Darfūro afrikiečiais 2003 metais prasiveržė kaip Darfūro krizė, kurios metu buvo išžudyta per 400 tūkst. žmonių, dar apie 2,7 mln. gyventojų buvo išvaryti iš savo gyvenamųjų vietų ir tapo pabėgėliais. Susirėmimai vyksta iki pat dabar, o arabų vyrų išprievartautų ir suluošintų moterų afrikiečių kasmet padaugėja po 10–20 tūkst. Manoma, kad ir dabar miškuose slepiasi keliasdešimt tūkstančių moterų, mažiausiai kartą per pastaruosius septynerius metus patyrusių žiaurią seksualinę prievartą.
Visa ši tragedija dabar jau įvardijama kaip tautos genocidas ir viena didžiausių humanitarinių krizių pasaulyje. Na, o dėl Sudano prezidento yra išduoti du suėmimo orderiai. Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje 2009 metų kovo mėnesį išdavė pirmąjį orderį suimti Omarą Hassaną al-Bashirą, kaltinamą septyniais nusikaltimais žmoniškumui ir kariniais nusikaltimais. Pernai liepą išduotas ir antrasis orderis, o prezidentas apkaltintas genocidu.
Tačiau savo šalyje jis yra laisvas ir tarptautinio teisingumo nebijo, o pastarąjį kartą viešai pasirodė būtent per minėtą Pietų Sudano referendumą ir išreiškė “begalinį liūdesį, kad Sudanas gali sutrupėti į gabalus”.
Beje, toks įvykis tikėtinas ne vien Sudane. Visoje Afrikoje vyksta daugybė konfliktų dėl nepriklausomybės, mat sienos šiame žemyne buvo nubrėžtos dirbtinai, tad daugybė tautų jaučiasi jėga sujungtos į vieną ar kitą valstybę su joms priešiškomis tautomis.
Kaip pavyzdį būtų galima paminėti Somalį, kuriame yra bent keletas atsiskirti ir nepriklausomybę paskelbti siekiančių tautų. Tik atrodo, kad tokios kovos yra bevaisės, o aukų kasmet pareikalauja daugybės.
Kovos dėl laisvės retai baigiasi sėkme
Išsivadavimo kovos visame pasaulyje vyksta nuolat, tačiau jos retai baigiasi iškilmingu nepriklausomybės paskelbimu ir kitų tautų pripažinimu. Į labai panašią padėtį kaip Pietų sudaniečiai dabar yra patekę ir Turkijos kurdai, bet turbūt mažai kam kyla abejonių, kad ši tauta taip ir neišsikovos nepriklausomybės.
Atsiskirti nuo Gruzijos norėtų Pietų Osetija ir Abchazija, o nepriklausomybę nuo Azerbaidžano deklaravęs Kalnų Karabachas, kuriame gyventojų daugumą sudaro armėnai, tikisi sulaukti bent vienos užsienio valstybės pripažinimo. Tačiau ne veltui šie konfliktai vadinami įšaldytais – situacija čia nekinta dešimtmečiais ir neatrodo, kad artimiausiu metu įvyks koks proveržis.
Pastaruoju metu vienintelis sėkme pasibaigusios kovos dėl nepriklausomybės (išskyrus galimą Pietų Sudano nepriklausomybę) pavyzdys yra Kosovas, kuris 2008-aisiais vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos ir dabar yra pripažintas JAV, daugelio Europos Sąjungos šalių, o praėjusių metų vasarą Kosovo nepriklausomybės deklaraciją teisėta pripažino ir Jungtinės Tautos.