Apie tai, koks yra nesmurtinio, nekarinio pasipriešinimo vaidmuo, kada Europos rytuose jau driekiasi karo šešėlis, „Veidas“ kalbasi su Pilietinės gynybos centro prie Krašto apsaugos ministerijos direktore Danguole Bičkauskiene.

VEIDAS: Kaip šiandien jaunimas yra įtraukiamas į pilietinę gynybą?

D.B.: Pirmiausia reikia gerai suprasti pilietinės gynybos sąvoką. Jeigu kalbame bendrąja prasme apie tai, kas yra pilietinė gynyba, kaip moralinė nuostata, tada mes kalbame apie ugdymo dalį ir apie bendravimą su mokyklomis, su jaunimo organizacijomis bei kalbėjimą apie tai, kad šalies gynyba yra kiekvieno piliečio prievolė. Bet tai yra ugdymas. Tačiau jeigu mes kalbame apie pilietinę gynybą kaip apie veiksmą, kaip apie pilietinį pasipriešinimą, tai yra tam tikrų formų mokymas. Ta dalis, trumpai tariant, yra lazda, turinti du galus. Tai reikštų piliečius mokyti, kaip taikiai protestuoti prieš valdžią, nesvarbu, ar ji yra teisėta, ar neteisėta, tai yra tos pačios formos. Tai gali daryti sąmoningi piliečiai per įvairias nevyriausybines organizacijas.

Konkrečiai tokio mokymo mes neorganizuojame. Bet yra ta ugdymo dalis, kai į mokymo programas, bendradarbiaujant su Švietimo ir mokslo ministerija, įtraukiama pilietinės gynybos sąvoka, kaip teigiama nuostata. Kad 18 metų jaunuolis ar jaunuolė būtų tokie brandūs, kad jiems atrodytų natūralu, jog reikalui esant aš ir į bazinius karinius mokymus eisiu pasimokyti, kaip laikyti ginklą, reikalui esant balsuosiu už tuos, kurie nusiteikę šalies gynybos finansus didinti, ir pan. Tai yra būtent ugdymo pasekmė, kai nuo mažų dienų žmogus įpranta galvoti. Tada jis renkasi teisingai.

VEIDAS: Ar sutiktumėte, kad būtent švietimas, ugdymas tiek mokykloje, tiek šeimoje nuo mažų dienų yra kertinis akmuo, nuo kurio prasideda pilietinio sąmoningumo pagrindu veikianti visuomenė?

D.B.: Taip, be abejo, jauno žmogaus, apskritai žmogaus tapatybė visada prasideda šeimoje. Labai svarbu, ką šeimoje tėvai kalba vaikui apie pasaulį ir savo aplinką, – paskui su tokiomis nuostatomis jis ateina į darželį, o vėliau į mokyklą. Žinoma, mes vis dar gyvename esant tokiai situacijai, kai labai dažnai vaikai iš mokyklos parneša tam tikrų žinių į šeimą ir tada šeima po truputį gali persiorientuoti, jeigu iš tiesų yra lanksti ir jeigu nėra labai atsainaus požiūrio į viską ar labai kraštutinių pažiūrų.

Mokykla Lietuvoje labai svarbų vaidmenį galėtų atlikti per įvairias mokymo programas moksleiviams pristatydama šalies gynybos būtinumą, nes visi tarptautiniai įvykiai mums rodo, kad pasaulis toli gražu negerėja.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

Mokslininkams sunkiai sekasi paaiškinti tą faktą, kad Pietų Italija yra nepalyginamai skurdesnė nei Šiaurės Italija.

Nuo pat Italijos susivienijimo 1861 m. šalis vystėsi dviem greičiais. Šiaurė sparčiau, o Pietūs lėčiau. Valdovai, politikai, dučė B. Mussolinis, vėliau ES strategai bandė įvairiausiais būdais skatinti Pietų pažangą ir mažinti atsilikimą, tačiau tai sekasi daryti labai sunkiai ir lėtai. Įvairiais matais matuojant aišku, kad Šiaurės Italijos gyventojai gyvena daug geriau negu Pietų. Šiaurės Italijoje sukuriama apie 126 proc. BVP, skaičiuojant nuo ES vidurkio, o Pietuose – tik apie 69 proc.

Pilietinė visuomenė pati imasi atsakomybės už savo gerovę

Mokslininkai tyrė šį reiškinį ir ieškojo atsakymų, kodėl taip yra. Juk italai – pietiečiai ir šiauriečiai – šneka ta pačia kalba, išpažįsta tą pačią religiją, panašios geografinės sąlygos, klimatas. Atrodo įtikinamą atsakymą pateikė sociologas ir politologas Robertas D. Putnamas. Jis tyrimais nustatė, kad italai pietiečiai yra abejingi pilietinei veiklai ir tik nedaugelis dalyvauja asociacijų, klubų, bendruomenių, partijų veikloje. Visai atvirkščiai Šiaurės Italijoje. Daugiau kaip 90 proc. veikia bent vienos nevyriausybinės organizacijos veikloje. Panašūs skirtumai yra tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų, Rytų ir Vakarų Europos.

Šis tyrimas leido suprasti, kad gyventojų ir organizacijų veikla, kuri neorientuota į pelną, tačiau bendruomeniškai motyvuota, kuria didelę pridėtinę vertę, o tai galiausiai pasireiškia net ženkliu gerovės augimu. Stipri pilietinė visuomenė gali smarkiai pagerinti gyvenimo standartus. Gyventojai ir organizacijos, kurių pagrindinė vertybė yra atsakomybė, gali kurti socialiai atsakingą ekonomiką.

Stipri, iniciatyvi pilietinė bendruomenė yra stabdžių ir atsvarų sistema tarp valstybės ir verslo (stambiųjų korporacijų) interesų. Aktyvūs piliečiai, susibūrę į darbuotojų sąjungas, bendruomenių tarybas, gamtos bičiulių, pagyvenusių žmonių ir kitas įvairiausias nevyriausybines organizacijas, užtikrina, kad skirtingos nuomonės būtų girdimos. Tokioje visuomenėje sprendimai daromi įvertinus ir suderinus skirtingus interesus.

Be to, pilietinės organizacijos savo veikla, kuri dažniausiai yra savanoriška ir ne pelno, kuria pridėtinę vertę ir kelia šalies gerovę. Akcijoje „Darom 2011“ buvo surinkta apie 3 tūkst. tonų šiukšlių. Kiek tai būtų kainavę, jeigu būtų reikėję samdyti darbuotojus? Tokiomis visuomeninėmis talkomis ir iniciatyvomis gali būti gėlėmis ir želdynais apsodinami kaimai ir miesteliai, pasirūpinama saugia kaimynyste, organizuojama priešgaisrinė apsauga ir t. t.

Lietuvos valdžios galimybės kurti atsakingą visuomenę

1990 m. Lietuva entuziastingai metėsi į kraštutinį liberalizmą ir Tarptautinio valiutos fondo globą. 1990–1993 m. vykdyta ekonominė „šoko terapija“ turėjo staigiai perorientuoti planinę ekonomiką į rinkos. Visuomenė nebuvo psichologiškai pasiruošusi tokioms permainoms. 50 metų trukusi okupacija buvo galutinai sunaikinusi Nepriklausomybės laikais sukurtą socialinį tinklą, o sovietinė „obščestvo“ sistema nebeturėjo jokių galimybių išlikti. Taigi Lietuva susidūrė su didžiuliais iššūkiais, kurių negali išspręsti iki šiol: didelis savižudybių skaičius, alkoholizmas, mažas gimstamumas, emigracija, žmonių abejingumas, uždarumas, socialinė ir psichologinė atskirtis, prasta gyventojų psichinė sveikata.

Nepamatuotas libertarizmas, kapitalo ir turto suabsoliutinimas ne tik skaudžiai atsiliepė visuomenei, bet paveikė ir valstybės valdžią. Po 1990 m. smuko valdžios institucijų finansavimas, įtaka ir galimybės. Silpna valstybė nesugebėjo kovoti su sovietinėmis antivertybėmis, todėl jos išplito nauja forma. Suklestėjo korupcija, nepotizmas, atsirado interesų klanai, savi interesai iškilo aukščiau valstybės. Visuomenė į tokius reiškinius reagavo nusivylimu, apolitiškumu, mokesčių vengimu ir visuotiniu pykčiu prieš valdžią.

Tik apie 2000 m. valstybę pakreipus į Europos Sąjungą, o 2004 m. ir įstojus į šią organizaciją, atsirado prielaidos kalbėti apie pilietiškumo stiprinimą ir socialinę rinkos ekonomiką. ES lėšos labai sustiprino valdžios struktūras (silpnos institucijos nebūtų sugebėjusios net skirstyti ES paramos). Valdžios aparato stiprėjimas tapo impulsu ir kitoms šakoms. Valstybės sektoriaus perskirstomos ES finansinės injekcijos daro didelį poveikį ekonominiam krašto vystymuisi – verslas tapo konkurencingesnis ir pelningesnis, o ir gyventojų bendruomeniškos iniciatyvos įgauna vis daugiau perspektyvų. Atsirado prielaidos ne tik ekonominiam, bet būtent kokybiniam augimui.

Nelemta 2008 m. pasaulinė finansinė krizė panaikino kelerių metų laimėjimus, smarkiai padidino emigraciją, tačiau tai neabejotinai trumpalaikis kluptelėjimas.

Daugiau galių NVO – tai kelias į atsakingą ekonomiką

Vykdant ES programas ir augant politikų supratingumui, nuo 2004 m. labai padidėjo dėmesys nevyriausybiniam sektoriui (NVO). Šis savo ruožtu vis labiau spaudžia valdžią ir verslą veikti atsakingai. Dabar Lietuvoje jau veikia apie 20 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (1938 m. tokių buvo apie 8 tūkst.). NVO veikloje dalyvauja apie 10 proc. gyventojų ir tas skaičius auga. Tačiau reikia pažymėti, kad organizacijų skaičius auga greičiau negu gyventojų, kurie dalyvauja jų veikloje. Džiugina nebent tai, kad jaunimas yra daug aktyvesnis negu kitos gyventojų grupės – ir tai teikia vilčių ateičiai.

Politikai taip pat žengė nemažai žingsnių nevyriausybiniam sektoriui skatinti. Gyventojai turi galimybę skirti iki 2 proc. pajamų mokesčio įvairioms organizacijoms, papildyti esami įstatymai ir priimta naujų, reglamentuojančių bendruomeninę ir savanorišką veiklą, Vyriausybė patvirtino NVO plėtros strategiją. NVO plačiai finansuojama per Norvegijos ir ES mechanizmus.

Stiprėjant pilietiškumui ir aktyviau dalyvaujant gyventojams,  galima pasiekti puikių rezultatų – kyla gyvenimo gerovė, auga BVP, mažėja blogų reiškinių ir aktyvėja gerosios iniciatyvos. Lietuvoje nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo buvo labai sunkios ir nepalankios sąlygos vystytis socialiai atsakingai visuomenei, tačiau paskutiniu metu politikai teikia vis daugiau dėmesio nevyriausybinio sektoriaus plėtrai, ES skiria tam lėšų, o gyventojai vis aktyviau įsitraukia į bendruomeninę veiklą.