Parengtis. Ar ištikus blogiausiam – karinio konflikto scenarijui, ar susiklosčius ekstremaliai nelaimės situacijai gyventojai žinotų, kaip pasitraukti į saugesnę vietą, išvengti pavojaus, o gal patrauktų į parduotuvę pirkti konservų ir užuovėjos ieškotų pas karius?

Pastarųjų metų įvykiams parodžius, kad šiuolaikiniame kare vis dar pasitelkiamos klasikinės kovos priemonės – ginklai, aktualūs saugumo klausimai atgaivino diskusiją, ar deramai ekstremalioms situacijoms pasirengę Lietuvos gyventojai. Kur jie gali ieškoti tokių žinių, pagaliau ar bent jų pagrindų negalėtų gauti dar mokykloje?

Lietuvos mokyklose veikia šaulių organizacijos, aktyviai vykdančios neformalią veiklą, nuo 9 klasės mokoma pilietinio ugdymo, vyresnieji gali pasirinkti kūno kultūros dalyko krašto gynybos modulį, tačiau pastaraisiais metais patys pedagogai, karininkai ir įvairios organizacijos kalba apie pilietinio, patriotinio ar net karinio rengimo mokyklose galimybę. Neseniai į Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM) dėl patriotinio ugdymo gilinimo kreipėsi ir Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas.

Atrodo, kad tokia pakraipa visai įmanoma, juolab kad Lietuvoje yra mokykla, jau keliolika metų bendrajame ugdyme taikanti pilietinio-gynybinio ugdymo programą. Joje veikia ir „vyriškumo mokykla“, į kurią mokiniai atvyksta iš kitų miestų, o mokyklos bendrabutyje taisyklingos karių laikysenos juos moko choreografijos mokytoja.

„Manęs susitikimuose nuolat klausia, kur prisistatyti, ką daryti, jei kiltų karas. To paties aš vis paklausiu ir kariuomenės vadų, bet įdomu, kad ekspertų atsakymai neretai būna skirtingi. Ką jau kalbėti apie sudėtingesnius klausimus“, – sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, dar rudenį pradėjęs kalbėti apie karinio rengimo mokyklose poreikį.

Karinį ugdymą mokyklose jis pirmiausia sieja su geresniu pasirengimu krašto gynybai, tačiau priduria, jog negalima kategoriškai nukirsti, kad toks ugdymas militarizuotų mokyklas ir jaunimą rengtų kovai. A.Paulauskas paaiškina, kad gyvybiškai svarbių žinių pagrindai, orientaciniai įgūdžiai, gebėjimas suteikti pirmąją pagalbą ir kt. viduriniame ugdyme užtikrintų geresnį pasirengimą orientuotis esant bet kokiai kritinei situacijai – stichinės nelaimės, cheminės avarijos ir kt.

„Man neramu, kad jei įvyktų karinis konfliktas, mūsų jaunimas, pavyzdžiui, 25–35 metų amžiaus gyventojai, kurie ir būtų mobilizuoti, pakviesti į kariuomenę, neturėtų jokio supratimo apie karybą. Jie nelankė kursų ir nėra laikę rankose ginklo, todėl jų parengimas gerokai užtruktų“, – prognozuoja A.Paulauskas.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas pamini Izraelio pavyzdį, kuris įrodo, kad karinio pasirengimo pagrindus pradėti diegti galima dar mokykloje, ir visai neprimityviai, o patraukliomis formomis – bendraujant su kariais, jų šeimomis, praktikuojantis stovykloje ir t.t.

„Lankydamasis Rukloje mačiau jaunuolius, kurie baigę 11 klasių vasarą dalyvauja baziniuose kariniuose mokymuose, tačiau jų tikslas – ne toliau tęsti karinę tarnybą, bet pretenduoti į mažesnes studijų kainas. Girdėjau apie galimybę, kad pasirinkusieji karinius bazinius mokymus turi tęsti tarnybą pagal kontraktą. Žinoma, tai yra gerai, tačiau, kai atsisakėme šauktinių, kurie būdavo parengiami, dabar turime tik tuos žmones, kurie po kontrakto išeina iš kariuomenės. Taigi dabar mūsų rezervas, kuris yra pajėgus kautis, deja, labai nedidelis“, – apgailestauja A.Paulauskas.

Pasak jo, dabar vykstantys trijų mėnesių trukmės baziniai kariniai mokymai taip pat nėra panacėja, nes jų metų gaunami minimalūs įgūdžiai. Todėl parlamentaras svarsto, kad jei tų trijų mėnesių bazinės žinios būtų perkeliamos į mokyklas, vėliau jaunuoliai jau ne taip sunkiai galėtų įgyti karinę specialybę. Nesibaigiant svarstymams, ar Lietuvai reikia šauktinių kariuomenės, tokia „dvipakopė“ sistema leistų užtikrinti, kad turėsime rimčiau parengtą rezervą.

A.Paulauskas, kaip ir kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai, pasigenda žinių, kaip civiliams elgtis esant kritinėms situacijoms. Neseniai Krašto apsaugos ministerija su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos sudarė leidinį „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“. Tiesa, šios atmintinės tiražas yra 5 tūkst. egzempliorių, na, o daugiau žinių galima gauti prisidėjus prie skautų, šaulių ar krašto apaugos savanorių.

Tačiau kitos alternatyvos, tarkime, komerciniai mokymai, Lietuvos karininkų sąjungos Jonavos skyriaus pirmininko atsargos majoro Dariaus Antanaičio įsitikinimu, labiau skirtos pramogai.

D.Antanaitis pastaraisiais metais, paklaustas, kaip elgtis, jei Lietuvą užpultų priešas, prasidėtų karas, vis patarinėdavo savo bičiuliams, kaimynams ir artimiesiems. Sulaukęs klausimų lavinos, atsargos majoras sumanė, užuot pasakojus, ką reikia daryti, geriau parodyti, taigi vasarą Jonavos rajone organizavo mokymus, skirtus šeimoms.

Karininko pasakojimu, iš mokymų dalyvių žinių matyti, kad jų supratimas, kaip elgtis esant ribinėms situacijoms, prasilenkia su realybe. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad dauguma karinio konflikto atveju pagalbos ieškotų pas karius, lauktų, kol jais pasirūpins valstybė. Paneigus tokius lūkesčius, kursų dalyvius šiek tiek šokiravo žinia, kad kariuomenė dirba savo darbą – kovoja, o civiliams karinio konflikto atveju reikia laikytis kuo atokiau nuo bet kokių kovos veiksmų ir karių. Jie turi vykdyti nurodymus civiliams, pavyzdžiui, jei nurodytas saugus kelias, judėti juo į saugesnę vietą ir, bene svarbiausia taisyklė, – neieškoti draugų, o pasitikėti vien savo jėgomis.

D.Antanaitis pasakoja, kad mokant tokių įgūdžių kursuose buvo surežisuota situacija, kaip prasidėjus karui išgyventi kelias dienas, iš pavojingos vietos persikelti į santykinai saugesnę. Žinoma, kelionėje reikia prasimanyti vandens, maisto, susiręsti ir laikiną pastogę, todėl kursų dalyviai buvo mokomi filtruoti vandenį, gaminti maistą ir, galiausiai, įveikti minų lauką, nes toks tikrai būtų.

„Matyti, kad žmonės nori išmokti tokių įgūdžių, bet nežino, kur gauti reikiamų žinių. Mokymai jiems padėjo, o žinių stygių su kaupu kompensavo iniciatyva bei noras išmokti. Įdomu, kad  mokymuose dalyvavę gydytojai plikomis rankomis bijojo darinėti karpį, o štai 14–15 metų amžiaus paaugliai be baimės mielai ruošdavo maistą, išgaudavo ugnį ar valydavo vandenį. Galima sakyti, kad noras mokytis šių įgūdžių ir pilietiškumas vyrauja tarp jaunesnių – 25–35 metų amžiaus šeimų. Tai pilietiškai aktyvesni žmonės, pagaliau bundanti Lietuva“, – išgyvenimo pamokų šeimoms dalyvius apibūdina atsargos majoras.

Mokymų organizatoriaus teigimu, pirmas ir svarbiausias kursų tikslas buvo ne tinkamai parengti šeimas karo atvejai, bet apskritai apmokyti verstis esant ribinėms situacijoms. Pavyzdžiui, kaip suteikti pirmąją pagalbą, pasiklydus orientuotis turint žemėlapį. Atrodytų, paprastos, bet gyvybiškai svarbios žinios mokykloje neretai gali būti ir nedėstomos.

„Praėjusiais metais buvo atvejis, kai pasiklydęs žmogus vos mirtinai nesušalo būdamas automobilyje. Tai apgailėtinas dalykas, kai žmogus nenori išgyventi“, – svarsto D.Antanaitis ir priduria, kad gynybos karo atveju sėkmingu pavyzdžiui galima laikyti Šveicariją, kuri Antrojo pasaulinio karo metu liko saugi, nes visi gyventojai buvo pasirengę kovoti. Nepaisant valstybės neutraliteto, šveicarai ir šiandien turi ginklus ar slėptuves po gyvenamaisiais namais.

Kalbėdami apie užsienio šalis, kurios dar mokykloje skiria laiko kariniam rengimui, pašnekovai pamini JAV ir Didžiąją Britaniją. Tiesa, artimesnis pavyzdys Lietuvai būtų Gruzija, kurioje bent 2010 m. planuota į mokyklas grąžinti karinį patriotinį ugdymą. Atsargos majoras D.Antanaitis neabejoja, kad karybos žinios yra būtinos, tačiau mokykloje jos neturi būti kremtamos privalomai.

ŠMM duomenimis, 9–10 klasėje vyksta pilietinio ugdymo pagrindų pamokos, kuriose nagrinėjamos ir Lietuvos gynybos politikos, nacionalinio saugumo temos, o 11–12 klasėje mokiniai gali rinktis kūno kultūros modulį „Krašto gynyba“. Be to, šiuo metu rengiamas pilietinio, lituanistinio, tautinio ugdymo tarpinstitucinis veiksmų planas, kuriame bus numatytos priemonės pilietiniam, patriotiniam mokinių ugdymui stiprinti, kuriama ir nacionalinio lygio nacionalinio saugumo bei pilietiškumo ugdymo kvalifikacijos tobulinimo programa, skirta mokytojams.

Lietuvoje yra maždaug 147 mokyklos, kuriose veikia šaulių organizacija. Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas atsargos pulkininkas leitenantas Liudas Gumbinas patvirtina, kad tokią neformalią veiklą mokyklose kur kas aktyviau remia ŠMM, pačios mokyklos, o itin aktyvia šaulių veikla pasižymi Alytaus miesto ir rajono ugdymo įstaigos. L.Gumbinas pabrėžia, kad šaulių veiklos mokyklose misija kur kas platesnė nei karyba: ja norima stiprinti pilietinę visuomenę.

Paklaustas apie veiklos turinį, Lietuvos šaulių sąjungos vadas pabrėžia, kad jaunieji šauliai nerengiami kovos veiksmams, nes tai prieštarautų organizacijos misijai ir tarptautinei teisei, todėl mokoma išgyvenimo gamtoje, orientavimosi, šaudymo iš orinių ginklų, žinoma, patrauklių jaunimui dalykų, susijusių su karine simbolika, uniforma ir t.t.

„Aš nepalaikau primityvaus karinio pasirengimo, tokio prievartinio dalyko, kurio buvo mokoma sovietmečiu, grąžinimo į mokyklas. Manau, kelias, kai žmonės jį renkasi patys ir į šią veiklą įsitraukia motyvuotai, yra kur kas geresnis“, – įsitikinęs Lietuvos šaulių sąjungos vadas.

Pasak jo, Šaulių sąjunga nori plėsti savo veiklos žemėlapį: planuojama, kad po kelerių metų kiekviename mieste veiktų po šaulių būrelį. Dabar esą šaulių organizacija patrauklesnė rajonuose – galbūt todėl, kad ten yra mažiau neformalios veiklos alternatyvų nei didesniuose miestuose.

„Rinktinių vadams sakau, jog svarbu, kad mokiniai burtųsi mokyklose, o ne karinio dalinio pagrindu. Esu šalininkas to, kad šaulių būreliai atsirastų mokyklose. Tačiau palyginti vangų jų būrimąsi gali lemti dvi priežastys: mokykla neturi noro ar išteklių, nes reikia mokytojo, reikia skirti tokiam darbui valandų, ne visi direktoriai žiūri į tai geranoriškai, o kita vertus, ne visi mokytojai ir sugeba organizuoti tokią neformalią veiklą. Tai užtrunka, tačiau esu įsitikinęs, kad svarbiau siekti kokybės nei kiekybės“, – tvirtina L.Gumbinas ir priduria, kad Lietuvos mokyklose galima rasti keletą šio ugdymo programų, tačiau metodiniu požiūriu jos tobulintinos.

Pirmosios pagalbos teikimas, taktika, rikiuotė, ginklai, orientacinis sportas, išlikimas gamtoje, karinė topografija, plaukimas, slidinėjimas, pilietinis ugdymas ir istorija – kol vieni diskutuoja, kaip praturinti mokyklų ugdymo programų turinį patriotine ar net karine pakraipa, tokių dalykų Plungės rajono Alsėdžių gimnazijos mokiniai gali mokytis jau keturioliktus metus.

„Auklėtoja mokyklos bendrabutyje dirba choreografijos mokytoja, kad išmokytų laikysenos, kaip taisyklingai vaikščioti vyresnius, karinę pakraipą, „vyriškumo mokyklą“ pasirinkusius mokinius. Mokiniai sakydavo, kad vienas atsargos leitenantas, anksčiau vadovavęs pilietiniam-gynybiniam ugdymui, atrodo „pasikėlęs“, bet aš juos nuramindavau, kad jis tiesiog moka vaikščioti“, – pasakoja Alsėdžių gimnazijos direktorius Leonas Mockūnas.

Ši mokykla dar 2001 m. tapo pirmąja bendrojo ugdymo mokykla Lietuvoje, turinčia pilietinio-gynybinio ugdymo pakraipą. Prieš keturiolika metų ši mokykla pasirašė sutartį su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, kurios dėstytojai parengė integruotas gynybinio-pilietinio ugdymo programas.

Alsėdžių gimnazijos direktorius pasakoja, kad neformaliajame ugdyme gali dalyvauti ir žemesnių klasių mokiniai, o kaip pasirenkamąjį dalyką ugdytiniai mokosi nuo 11 klasės. Direktorius skaičiuoja, kad pilietinio-gynybinio ugdymo populiarumas padidėja kas antrus metus. Pavyzdžiui, praėjusiais metais jį pasirinko 12 iš 29 mokinių, iš kurių aštuoni tapo krašto apsaugos savanoriais, o du stojo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Šiemet šį ugdymą pasirinko visi vienuoliktokai.

Mokykloje veikia ir dar viena pilietinio-gynybinio ugdymo forma, kurią dažniausiai pasirenka mokiniai, atvykę iš kitų savivaldybių – Jonavos, Klaipėdos ir gyvenantys mokyklos bendrabutyje.

„Tokiu atveju visa programa yra sukarinta. Mokiniai būna užimti nuo ryto iki vakaro: rikiuotė, patikrinimai, kariniai ir sportiniai užsiėmimai“, – paaiškina L.Mockūnas ir priduria, kad iš kitų savivaldybių atvyksta ir „sunkesnių“ mokinių, kurių tėvai ieško drausmės ir disciplinos.

Direktorius apgailestauja, kad dabar girdimi sveikinimai kitoms ugdymo įstaigoms, susidomėjusioms šaulių klasėmis ir besiimančioms panašios veiklos, o štai jo mokyklos idėja nuo pat 2001 m. didesnio palaikymo ir finansinės paramos nesulaukė. Visa pilietinio-gynybinio ugdymo veikla, instruktoriaus paslaugos finansuojamos tik iš mokinio krepšelio lėšų, o mokyklos bendrabutį išlaiko savivaldybė.

L.Mockūnas pasakoja tokią „karinę“ pakraipą sugalvojęs dar dirbdamas vienoje Telšių mokykloje, tačiau susidūrė su neigiama reakcija, neva grąžino sovietmečiu prievarta diegtą mokomąjį dalyką.

„Iš pradžių, kai dalis mokytojų prisidėjo prie šaulių veiklos, buvo vienetai besipriešinančiųjų. O šiaip dauguma tėvų sveikina ir dėkoja, kad gali atvežti vaikus, su kuriais nesusitvarko. Tarkime, vienišoms mamoms išėjus į darbą, jų vaikas atsisako lankyti pamokas, o mūsų mokykloje reikalaujama griežtos drausmės. Žinoma, turime ir problemų, nes sulaukiame „sunkių“ vaikų, tačiau į mūsų gimnaziją mokytis atvyksta ir tie mokiniai, kurie be korepetitorių paslaugų nori gauti gerus egzaminų įvertinimus, nes pasižymime ir aukštais akademiniais pasiekimais. Kita vertus, atliekame ir socialinę misiją: dalyvaujame „Maisto banko“ programoje, kai gyvenantys bendrabutyje vaikai iš nepasiturinčių šeimų patys gaminasi valgyti, gali nuolat lankytis pas socialinį pedagogą, psichologą“, – apie skirtingas gimnazijos funkcijas pasakoja L.Mockūnas.

Girdėdamas vis daugiau pavyzdžių ir pats kitų mokyklų prašomas padėti pakartoti jo pradėtą patirtį pilietinio-gynybinio ugdymo srityje, šiandien jis dar labiau nei prieš 14 metų neabejoja, kad toks ugdymas mokyklose reikalingas. Tiesa, ne vien todėl, kad pasirengti šalies gynybai įpareigoja pastarųjų metų įvykiai ar trapios paliaubos Ukrainoje. Direktoriaus teigimu, nereikia apsiriboti vien karyba, nes tokio ugdymo prasmė gerokai gilesnė: tai pilietiškumo ir drausmės pamokos, skirtos užauginti fiziškai tvirtam, sveiką gyvenseną propaguojančiam jaunimui, kuris pirmiausia nuo galimų grėsmių apsaugotų artimiausią aplinką.

Nuo šio rudens Lietuvos edukologijos universitetas ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija planuoja pradėti vykdyti jungtinę studijų programą, skirtą istorijos ir pilietinio ugdymo dalyko pedagogams rengti.

Gabija Sabaliauskaitė

Veltui šalau rudeninio Vilniaus gatvėse. Revoliucija, apie kurią daug kalbėta pastarosiomis dienomis, mūsų kraštą aplenkė. Ir ne šiaip aplenkė, o net nebuvo priartėjusi prie Lietuvos sienų.

Tylu Latvijoje, tylu Baltarusijoje, tylu Rusijoje, ir tik turtingų Vakarų valstybių piliečiai laiko savo gyvenimo sąlygas tokiomis blogomis, kad yra pasiruošę reikalauti geresnių net su Molotovo kokteiliais.

Teisingai sakoma: „Nori sužinoti, ar tau gerai, ar blogai, – palygink”. Tik štai ką ir su kuo lyginti? Matęs Švedijos socialinę sistemą, darbo santykius Prancūzijoje ar JAV maisto produktų kainas, lygins su tuo, ką matė. Tačiau tokios jau mūsų realijos, kad tie, kurie tą matė, – tą patį ir mato, nes jų tarp mūsų jau nebėra. O štai gyvenantieji Lietuvoje, kaip ir dauguma likusių savo šalyse Rytų Europos šalių piliečių, turi kitokių jiems žinomų pavyzdžių.

Štai čia mes turėtume atsukti mūsų atminties juostelę šiek tiek atgal – į tarybinės imperijos konvulsijų laikotarpį, į pirminio kapitalo kaupimo laikotarpį, į „berniukų“ ir „šeimų“ karaliavimo laikotarpį. Kai pasakoju savo vaikams, kad buvo laikas, kuomet aplink turgų stovėjo dešimtys žmonių, pardavinėjančių dulkių siurblių „žarnas“, gautas kaip atlyginimą, jie juokiasi. Jie manimi tiki, bet matau, kad neįsivaizduoja, kaip tai atrodo iš tikro. Kažkas panašaus buvo ir man, kai spaliukiškai pioneriškos vaikystės laikais skaičiau knygas apie Rusijos pilietinio karo laikus ir man atrodė, kad šios istorijos iš visiškai kito pasaulio ir taip tiesiog nebūna.

Atmintis apie šį laikotarpį išliko. Kaip ir išliko įsitikinimas, kad kiekvienas pokytis neišvengiamai sukels problemų. Perversmas atves į valdžią dar didesnį tironą, revoliucija – skurdą, rinkimai – naują demagogą. Ar mes esame kuo nors unikalūs? Tikrai ne. Kinų prakeiksmas „Kad tau tektų gyventi permainų laikotarpiu“ atsirado ne šiandien ir ne vakar, o atkeliavo iš amžių glūdumos.

O kur dar kitokio pobūdžio istorinė patirtis, kurį mums pataria: „Nesikišk, nekalbėk garsiai, sutik”. Naujausia Lietuvos, kaip ir visų Rytų Europos šalių, istorija rašyta krauju, kurį liejo ir svetimi, ir savi. Jus man pasakysite, kad ji jau pamiršta? Nepamiršta, kol iš praeities mus pasiveja totalitarinių ideologijų pasėkėjai. Nepamiršta, kol mes patys nutylame supratę, kad mūsų vieno ar kito istorinio fakto vertinimas nebeatitinka šiuo metu galiojančios „teisingos“ jos versijos.

O juk istorinis procesas – tai ne vien vadovėlių puslapiai ar konferencijų temos. Tai identiteto klausimas. Pateisindami rudą, raudoną ar tautinį smetoninį diktatą, mes tuo pačiu pirmiausia „išskalbiame“ nuo kruvinų dėmių ne tik istorinius faktus, bet ir suteikiame sau pagrindą pateisinti panašų diktatą, jei jo spalva mums pasirodys tinkama. Ir nėra didesnės klaidos manyti, kad gali atsirasti „teisinga diktatūra“ ar „teisingas diktatorius“.

Skaitau šios dienos interneto komentarus. Vox populi vox dei, tačiau atrodo, kad šią šalį išminties dievai apleido jau seniai. Praleidžiu dešimtys paverkšlenimų dėl mažų pensijų, pašalpų, dėl brangių dujų ir „pigaus“ komentatorių darbo įvertinimo. Bet nuolat užkliūva teiginiai „Reikia lyderio“, „Aš eičiau protestuoti, bet neisiu su…”.(toliau išvardinamas visas sąrašas netinkančių) ir apeliavimas į „gerą valdžią“. Ir tik vienas kitas parašo – duokite mums galimybę įtakoti bent ir dabartinę valdžią.

Todėl sugrįžkime prie vadinamosios pasaulinės revoliucijos reikalų. Procesai, prasidėję Ispanijoje šūkiu „¡Democracia real YA!“ ir maištu prieš tradicinę politinę sistemą, yra be galo tolimi mums įprastam protesto šūkiui „Darbo, duonos, teisingumo!“. Prie darbo, duonos kąsnio ir veiksnios teisinės sistemos vakariečiai yra jau pripratę, ir tai, kas jiems šiandien atrodo kaip baisi krizė, mums 1991-aisiais atrodytų lyg Dievo dovana. Vakarų piliečiai nori ne tik geros, bet ir jų betarpiškai kontroliuojamos valdžios. Nors prancūzų, ispanų ar italų valdžia niekuomet nesugalvos uždrausti piliečiams išeiti į gatves net ir galimo nekontroliuojamo pilietinio protesto akivaizdoje, ji vis tiek jau netenkina didelės dalies piliečių, kurie laiko ją atgyvenusia.

Pilietinis protestas Lietuvoje – tai išimtis, kuri patvirtina taisyklę: nepriteklių ir negandų kamuojamas žmogus labiausia bijo prarasti tą, ką vis dar turi. Jei padėtis nepablogės taip smarkiai, kad neliks ko prarasti, jokių protestų ir nebus. O jei gyvenimas pagerės ir „Darbo, duonos teisingumo“ lūkesčiai bus bent iš dalies patenkinti?

Mes juk iš tiesų suvokiame, kad gali būti kur kas blogiau. Žodžiai „hiperinfliacija”, „devalvacija” ar „deficitas” mums nėra sausi ekonominiai terminiai, o asmeninės patirties dalis. Čia prašosi dar vienas palyginimas – ši kartą su dabartine Rusija, kurioje visi visuomeniniai judėjimai nurimo, vos tik Putinas atėjo į valdžią ir eilinis rusas pajuto pagerėjimą. ( Tie, kurie nenurimo, buvo užstumti į užribį.) Leidimai mitingams neišduodami, rinkimai ir televizijos tapo kontroliuojamos. Ar nematome kai kuriu panašumų su Lietuva? Juk ir mes, norintys tik darbo ir duonos, galime puikiausiai išsiversti be teisingumo.

Daugiau negu prieš 75 metus, 1936 m. liepos 18 d., Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas, trukęs beveik 33 mėnesius. Jame kovojo generolo Francisco Franco vadovaujami nacionalistai ir Antrosios Ispanijos respublikos vyriausybė bei ją remiantys partizanai respublikonai.

Po 1936 m. vasario 16 d. įvykusių rinkimų prie Ispanijos valstybės vairo stojo kairiosios pakraipos Liaudies fronto atstovai – respublikonai, radikalai, socialistai ir komunistai. Sudaryta nauja kairiųjų vyriausybė nebuvo efektyvi, todėl ji padėjo prasiveržti susikaupusiam socialiniam nepasitenkinimui. 1936-ųjų liepą sukilimą prieš valdžią pradėjo kariniai daliniai Ispanijos Maroke bei Kanarų salose. Sukilimui ėmėsi vadovauti jauniausias ir politiškai raštingiausias Ispanijos armijos generolas Francisco Franco (Frankas), kuris paskelbė manifestą, kad Ispaniją reikia gelbėti nuo raudonosios revoliucijos. Frankas buvo protingas, energingas, nepriklausė jokiai politinei grupuotei. 1936 m. rugsėjo 12 d. jis buvo paskelbtas sukilėlių vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, o spalio 1-ąją tapo nacionalistų vyriausybės galva.

Žiaurumas – iš abiejų pusių

Taip prasidėjo Ispanijos pilietinis karas, kuris kilo kaip tik tuo momentu, kai Europoje komunistų ir fašistų priešprieša buvo bepasiekianti apogėjų. Pilietiniu karu virtusi kova tarp dešiniųjų jėgų ir iš Rytų plintančio komunizmo netrukus tapo ne tik Ispanijos, bet ir visos Europos problema.
Šalies gynybą organizavo ne bejėgė vyriausybė, bet savarankiški vietiniai darbininkų gynybos komitetai, kuriems vienur vadovavo anarchistai, kitur – socialistai arba komunistai. Komitetai pirmiausia išžudydavo savo regiono opozicionierius. Jie formavo banditų gaujas, kurioms parinkdavo išraiškingus pavadinimus: “Furijos”, “Respublikos lūšis” ar “Raudonieji tigrai”. Manoma, kad respublikonų kovotojų grupės nužudė apie 55 tūkst. gyventojų.
Tačiau Franko vadovaujami nacionalistai siautėjo dar pikčiau ir žudė visus, kurie atsidūrė “netinkamoje pusėje”. Užimdami respublikonų kaimus, pirmiausia juos apiplėšdavo, vėliau sušaudydavo visus vyrus, galiausiai išprievartaudavo visas moteris. “Tegul gimdo fašistus!” – užrašydavo ant sienų. Šaltiniai nurodo, kad Franko šalininkai sušaudė 50 tūkst. žmonių.
Abiem pilietinio karo pusėms reikėjo paramos – jos kreipėsi į potencialius savo rėmėjus. Šiame kare daugiau ar mažiau tiesiogiai susidūrė būsimosios Antrojo pasaulinio karo dalyvės: nacistinė Vokietija ir fašistinė Italija iš vienos pusės bei bolševikinė Sovietų Sąjunga iš kitos.
Rugpjūčio 14 d. pradėjo veiklą italų aviacija, o vokiečiai permetė Ispanijon legioną “Condor”. Virš Viduržemio jūros nutiestu oro tiltu per dieną į Ispaniją pergabenta 3 tūkst. kareivių ir 600 tūkst. vienetų šaudmenų. Vokietija ir Italija rėmė Franko kovą su komunizmu ne tik sausumoje, bet ir jūroje.
1936 m. rugsėjo 29 d. Sovietų Rusija priėmė sprendimą suteikti Ispanijos Respublikai karinę pagalbą.
B.Mussolini ir A.Hitleris iš dešiniųjų pergalės Ispanijoje tikėjosi politinės naudos: nacionalistų pergalė Ispanijoje reikštų trečios fašistinės valstybės, besiribojančios su Prancūzija, atsiradimą, o tai jau būtų buvusi Paryžiaus politinė izoliacija. Todėl jau 1936 m. lapkričio 18 d. Vokietija ir Italija oficialiai pripažino Franko vyriausybę.

Pagalba iš užsienio – abiem pusėms

Ispanijos respublikonų kovą parėmė Amerikos ir Europos kairiosios jėgos bei revoliucinė Meksikos valdžia. Vakarų emigrantai, intelektualai, demokratai ir rašytojai pagaliau sulaukė progos asmeniškai susikauti su fašistais. Tarp jų buvo rašytojai Romainas Rolland’as, George’as Orwellas, Theodore’as Dreiseris, Ernestas Hemingway, meksikiečių dailininkas Davidas Siqueirosas ir kiti. Daugelis jų stojo savanoriais į interbrigadas ir vėliau karą aprašė savo kūriniuose. Labiausiai išpopuliarėjo amerikiečio E.Hemingway’aus pjesė “Penktoji kolona” ir romanas “Kam skambina varpai”.
1936-ųjų rugsėji Kominternas patvirtino interbrigadų kūrimą Ispanijoje. Palaikyti Respublikos atvyko apie 42 tūkst. savanorių iš 54 pasaulio šalių: atvyko kautis ir mirti už tą kraštą, apie kurį dauguma jų tikriausiai žinojo tik iš mokyklinio vadovėlio. Buvo įsteigtos aštuonios interbrigados.
Istoriko Hugh Thomo skaičiavimu, interbrigadose buvo apie 10 tūkst. prancūzų, 5 tūkst. vokiečių ir austrų, per 5 tūkst. lenkų ir ukrainiečių, per 3 tūkst. italų, 2,8 tūkst. amerikiečių, 2 tūkst. britų, 1,5 tūkst. jugoslavų, 1,5 tūkst. čekų, 1 tūkst. vengrų, 1 tūkst. skandinavų. Būta ir 7 tūkst. savanorių žydų. Kovodami su nacionalistais, Ispanijoje žuvo, mirė nuo žaizdų, dingo be žinios ir buvo sužeista apie 20 tūkst. internacionalistų.
Franko pusėje sėkmingai kovėsi keli tūkstančiai užsienio savanorių: portugalų, prancūzų, rumunų, airių, rusų. Pats didžiausias savanorių karinis junginys, kovojantis nacionalistų pusėje, buvo portugalų legionas – 20 tūkst. kareivių. Šalia generolo Franko kovojo 700 Airijos fašistų.
Visi abiejų pusių savanoriai nebuvo samdiniai, neieškojo asmeninės naudos, kovojo iš idėjos, dėl savo tiesos: vieni gelbėdami Europą nuo plintančio stalininio komunizmo, kiti – nuoširdžiai tikėdami, kad taip išvaduos ją nuo fašizmo grėsmės.
Sovietų Sąjungos laivai gabeno į Ispaniją tūkstančius tonų krovinių. Atgal laivai pargabeno daug Ispanijos vaikų, kurių tėvai žuvo per pilietinį karą. Sovietai suteikė respublikonams 806 lėktuvus, 362 tankus, 120 šarvuočių, 1555 patrankas, apie pusę milijono šautuvų, 340 granatsvaidžių, per 35 tūkst. kulkosvaidžių, 340 minosvaidžių, 500 tūkst. granatų, 110 tūkst. bombų, 3,4 mln. sviedinių, 862 mln. šovinių, 1,5 tūkst. tonų parako, torpedinių katerių, priešlėktuvinių prožektorių, automobilių, radijo stočių, torpedų, degalų.
Stalininės Rusijos sprendimas padėti respublikinei Ispanijai buvo pragmatinis. 510 tonų Ispanijos centrinio banko aukso 1936 m. spalio 26 d. buvo išsiųsta saugoti į Odesą. Kai ispanų aukso atsargos Rusijoje pasibaigė, sovietai prigrasino nutraukti visokeriopos pagalbos teikimą. Jis buvo atnaujintas, kai 1938 m. Sovietų Sąjunga suteikė Ispanijos vyriausybei 85 mln. JAV dolerių kreditą. 1956 m. Ispanijos vyriausybė pareikalavo grąžinti auksą, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Be to, buvo pareikšta, kad Ispanija dar liko skolinga Rusijai 50 mln. JAV dolerių.
Ispanijos pilietiniam karui neliko abejingi ir Lietuvos žmonės. Respublikonų pusėje kariavo apie šimtą kairiųjų pažiūrų asmenų iš Lietuvos. Nemažai Lietuvos vyrų amžinai liko šioje šalyje. Tarp jų Edvardas Slavinas, Adolfas Pivoriūnas, Aleksas Jasutis-Julmis ir kiti. Į pagalbos respublikinei Ispanijai fondą Lietuvoje buvo surinkta 14 tūkst. Lt.

Tarptautinis pripažinimas

1939 m. vasario 27 d. Franko režimą pripažino Prancūzija ir Anglija. Kitą dieną Franko vyriausybę pripažino Lietuva. Kovo 28 d. buvo išvaduotas Madridas, o kovo 31 d. frankistai užėmė visą Ispanijos teritoriją. 1939 m. balandžio 1 d. pilietinis karas Ispanijoje oficialiai baigtas. Treji kančių metai baigėsi triuškinamu kairiųjų jėgų pralaimėjimu.
Per karą abiejose pusėse žuvo 500 tūkst. žmonių, iš jų 200 tūkst. krito mūšio lauke: 90 tūkst. Franko šalininkų ir 110 tūkst. respublikonų. Po karo buvo sušaudyta dar 100 tūkst. Franko priešininkų, o dar 35 tūkst. žuvo koncentracijos stovyklose.
Frankas tikėjo politinių valymų utopija. Po pergalės jis pareiškė: “Ispanai, būkite budrūs! Karas prieš vidinį ir išorinį priešą vyksta toliau.” 1939 m. vasarą Madride kasdien sušaudydavo apie 250 asmenų, Barselonoje – 150, Sevilijoje – 80. Kunigai dažnai atsisakydavo duoti pasmerktiesiems paskutinį patepimą, o kai kada net sušaudydavo nuteistuosius patys. Pagal sovietinį pavyzdį buvo įsteigtos 194 koncentracijos stovyklos.
Antrojo pasaulinio karo metais Frankas atsisakė priimti antisemitinius įstatymus ir išleido dekretą, kuriuo visiems pabėgusiems iš Europos žydams buvo suteikta Ispanijos pilietybė. Ispanai neišdavė vokiečiams nė vieno žydo: taip buvo išgelbėta 46 tūkst. žydų.
Ispanijos tragedija po keturiasdešimties metų baigėsi tuo, kas vadinama politiniu stebuklu, – reformomis ir konstitucine monarchija. Vargu ar tai būtų įvykę be Franko. Būtent jo kieta valdymo ranka padėjo šalies modernizacijos pamatus, kurie padarė Ispaniją išsivysčiusia valstybe.
Po Franko mirties Ispanija pradėjo vadinamosios demokratinės raidos etapą: visuomenėje tyliai buvo sutarta demokratijos vardan pamiršti tarpusavio nesutarimus. Taika visus sukvietė grįžti tėvynėn, išeiti iš pogrindžio ir lygiomis teisėmis prisidėti prie demokratinės Ispanijos kūrimo.
Deja, XXI amžiaus pradžioje naujieji Ispanijos demokratai tautos atminties problemą pabandė išspręsti abejotinais teisės aktais. 2007 m. socialistų, kaip ir prieš 75 metus, dominuojamas Ispanijos parlamentas priėmė įstatymą, įamžinantį istorinę atmintį savaip. Įstatymu oficialiai buvo pripažįstamos pilietinio karo aukos ir smerkiamas Franko kietos rankos režimas.
Įgyvendinant šio įstatymo nuostatas, šalyje buvo demontuoti Franko, kuris išgelbėjo ispanų tautą nuo komunizmo, paminklai, atminimo lentos, pakeisti generolo vardu pavadinti gatvių vardai. Paskutinis paminklas ispanų tautos sūnui Madride buvo nugriautas 2005 m. Madrido merija anuliavo visus Franko garbės titulus bei vardus. Nuo tada buvo uždrausta vadinti jį “ištikimuoju tautos sūnumi”, “didžiuoju Ispanijos piliečiu” arba “Madrido garbės meru”. Kita vertus, įstatyme nieko nekalbama apie respublikonų aukas: tūkstančius nužudytų beginklių kunigų, vienuolių, katalikų veikėjų, šiaip civilių apolitiškų žmonių.