Skubančiame pasaulyje populiarėja piligriminės kelionės, kurių metu galima ne tik pasimelsti gražiausiose šventyklose, bet ir pažinti save, išmokti spręsti problemas ar pasidalyti tikėjimo džiaugsmu.

Ne viename istoriniame Europos mieste, pavyzdžiui, Šventosios Romos imperijos laikus menančiame Špejeryje, galima pamatyti didesnę ar mažesnę piligrimo skulptūrą: asketiško veido žmogus, nuo saulės ir lietaus pasislėpęs po pračiabryle skrybėle, apsigobęs didžiuliu beformiu apsiaustu, tvirtai įsikibęs į lazdą, skirtą ir pavargus pasiremti, ir šunims atbaidyti, basas žengia miesto gatvės grindiniu. Toks piligrimo įvaizdis išliko iš krikščionybės aušros, kai IV a. Europos miestuose pasklidus gandams apie Šventojoje žemėje rastas Jėzaus kryžiaus relikvijas padaugėjo žmonių, bandančių kokiu nors būdu pasiekti Jeruzalę. Maždaug tada pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ir paminėti piligrimų žygiai. Juos 333–334 m. mini anoniminis autorius, žinomas tik kaip Piligrimas iš Bordo, savotiškame viduramžių kelionių vadove į Šventąją žemę “Itinerarium Burdigalense”, kuriame užfiksuoti kai kurie maršruto, vedančio Dunojaus slėniu, per Šiaurės Italiją, Konstantinopolį, Palestiną, į Jeruzalę aspektai.
Viduramžiais, net ir vėlesniais amžiais, į piligrimines keliones leisdavosi vos vienas kitas tikintysis, bet šiais laikais, kai dėl sparčiai besivystančių technologijų atstumai gerokai sutrumpėjo ir nereikia metus ar net daugiau pėdinti per žemyną, siaubiamą karo, maro epidemijų ar bado, religinis turizmas sparčiai populiarėja. Tačiau tai tik viena ir, ko gero, pati menkiausia tokių kelionių populiarumo priežastis. Daug svarbiau, kad žmonės, pavargę nuo kasdienybės rutinos, skubėjimo, tokiose kelionėse bando įsigilinti į save, apmąstyti gyvenimo tikslą ir pagilinti bei sustiprinti savo tikėjimą.
„Gyvenau pašėlusiu tempu – darbas, studijos, draugai, kol vieną kartą supratau, kad pavargau, nebeturiu laiko sau, nebežinau, ko noriu iš gyvenimo. Spjovusi į viską nusipirkau bilietą į Romą, bet ir ten erzino maišatis gatvėse, skubėjimas. Šmurkštelėjau į pirmą pasitaikiusią bažnyčią – joje buvo tylu ir ramu, tai, ko man ir reikėjo. Nuo tos dienos praėjo penkeri metai. Dabar aš kasmet leidžiuosi į piligriminę kelionę, meldžiuosi ir apmąstau visus svarbiausius praėjusių metų įvykius ir naujus išsikeltus tikslus“, – ruošdamasi savo penktajai piligriminei velykinei kelionei į Italiją pasakoja trisdešimtmetė Ugnė Rustė.
Ugnei antrina Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas dr. Darius Liutikas. Jis sako, kad prieš iškeliaujant į piligriminę kelionę pirmiausia labai svarbu pasiruošti ir atsakyti į sau klausimą, kodėl tau reikia šios kelionės ir ko iš jos tikiesi. „Tai ir yra piligrimystės esmė – nukreipta į save vidinė dvasinė kelionė. Leistis į tokią kelionę žmogų turėtų skatinti dvasinės vidinės intencijos, kurias jis norėtų įgyvendinti ar išpildyti“, – sako D.Liutikas ir priduria, kad piligriminės kelionės motyvai būna įvairūs: dvasinė paieška, dvasinis atsinaujinimas, atgaila, tikėjimo paieškos, padėka už patirtas malones, kokių nors malonių prašymas, noras išspręsti sveikatos bėdas. Ir tai, ko gero, pagrindinis dalykas, skiriantis piligrimą nuo paprasto turisto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvai vertėtų pasinaudoti pasaulyje populiarėjančiu religiniu turizmu, tačiau vargu ar itin svarbus tam būtų Lenkų rinkimų akcijos žadėtas pastatyti šv. Faustinos sanktuariumas.

Religiniam turizmui šios srities ekspertai artimiausią dešimtmetį pranašauja tikrą bumą. Jau dabar, Religijų ir paveldo aljanso (angl. ARC) skaičiavimais, apie 140 mln. pasaulio gyventojų kasmet apsilanko trisdešimtyje garsiausių sakralinių objektų ir dar mažiausiai 15 mln. leidžiasi į tokias dvasines keliones kitais maršrutais.
Tikslios piligrimų statistikos nėra, nes dažniausiai jie neišskiriami iš kultūrinio turizmo srauto. Didelė dalis piligrimų šventas vietas lanko savo gimtojoje šalyje, ir ne po kartą per metus. Tad kokiai daliai iš 980 mln. į svečias šalis 2011 m. vykusių turistų sakralinės vietos buvo pagrindinis kelionės tikslas, pasakyti sunku, bet ekspertai tvirtina, kad tokių keliautojų vis daugėja. O skaičiuojant, kad, Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis, tie 980 mln. generavo 693 mlrd. eurų pajamų, piligrimystė, ypač kai kuriose šalyse, tampa vis svarbesnė.
Visus rekordus viršija piligrimų srautai Azijoje, ypač Indijoje. Tačiau ir Europoje Lurdas, Taizė Prancūzijoje, Fatima Portugalijoje, Santjago de Kompostela Ispanijoje, Roma ir Vatikanas kasmet sulaukia milijonų. Šventas vietas lankančiųjų šešiaženklius skaičius deklaruoja net mūsų kaimynai lenkai, garsėjantys Čenstakava ar Krokuva.
Religinio turizmo srautams nepakenkė net krizė. Į dvasines keliones lankyti vietų, susijusių su religijos atsiradimu, religiniais stebuklais, šventųjų gyvenimu, ar šventovių, kuriose saugomos unikalios relikvijos, nuo seniausių laikų vyksta visų tikėjimų ir visų amžiaus grupių žmonės. Taigi argumentų, kad piligrimystė – stabili turizmo dalis, pakankamai daug.
Lietuva taip pat turi senas piligrimystės tradicijas, pavyzdžiui, jau XVI a. tikintieji į Šiluvą traukdavo net iš Prūsijos. Turime ir tikrai daug sakralinių vertybių. Tad kaip nukreipti pasaulio piligrimų takus į Lietuvą?

Šv. Faustina stebuklo nepadarytų
Šv. Faustinos sanktuariumas į Lietuvą kasmet prikviestų apie pusę milijono piligrimų – tokiomis vizijomis savivaldybių rinkimų metais viliojo Lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis. Politikas darė prielaidą, kad jei Lagevnikas Lenkijoje, kur palaidota šv. Faustina, per metus aplanko iki dviejų milijonų piligrimų, tai šalia mažučiuko šv. Faustinos namelio Vilniuje, V.Grybo gatvėje Antakalnyje, kur jai apsireiškęs Kristus, pastatytas Dievo Gailestingumo sanktuariumas sutrauktų bent jau ketvirtadalį tiek.
LLRA politikai žadėjo, kad tai bus vienas pirmųjų jų darbų. Tačiau po savivaldybių rinkimų eina antri metai, o kad vizija taptų kūnu – jokių ženklų. Pasiteisinti, kad tam trūksta galių, lenkų politikai negali, nes jie – sostinės tarybos valdančiojoje koalicijoje.
„Religinio kulto objektų statyba, kaip ir kitose pasaulio šalyse, Lietuvoje yra dvasininkų kompetencija. LLRA savo rinkimų programoje yra nurodžiusi, kad rems siekius statyti Gailestingojo Jėzaus sanktuariumą. Vilniaus miesto savivaldybė jau dabar gali remti tuos siekius per planavimo procesą arba atliekant tam tikrų teritorijų analizes ir galimybių, kur galėtų būti pastatytas šis objektas, studiją. Valdančioji koalicija palaiko LLRA nuostatus šiuo klausimu. Savivaldybėje numatyta lėšų minėtiems darbams atlikti“, – informuoja LLRA frakcijos vadovė Vanda Kravčionok.
Tačiau, kaip teisingai sako politikė, religinio kulto objektų statyba yra dvasininkų kompetencija, o kaip žinome, svarbiausiai su šv. Faustina susijusiai relikvijai – Gailestingojo Jėzaus paveikslui, perteikiančiam jos regėjimus ir pagal jos nurodymus nutapytam dailininko Eugenijaus Kazimirovskio, Vilniaus senamiestyje 2004 m. specialiai įkurta Dievo gailestingumo šventovė. Dabar šį garsų paveikslą, kurio perkėlimui į specialiai jam skirtą šventovę atkakliai priešinosi vietos lenkai, lanko daugybė piligrimų iš įvairių šalių, tad vargu ar reikėtų statyti naują.

Kaip informavo šv. Faustinos namelio globotojas Petras Mackela, nuo 2008 m. pavasario, kai namelis tapo atviras visuomenei, jį aplankė per 53 tūkst. lankytojų, daugiausia lenkų. Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno name Vilniuje 1933–1936 m. gyvenusi lenkė šventoji jos tautiečius, be abejo, traukia į Lietuvos sostinę. Lenkai apskritai sudaro didžiąją religinio turizmo keliautojų į Lietuvą dalį ir šv. Faustinos populiarinimas, bet nebūtinai nauja šventovė, šiuos srautus galėtų dar padidinti. Reikia tikėtis, kad šv. Faustina, kaip ir kiti Lietuvos ar su ja susiję įvairių religijų ir tautybių šventieji – lietuvis Vilniaus globėjas Kazimieras, Vilniaus kankiniai Antanas (Antonijus), Jonas (Joanas) ir Eustachijus (Jevstasijus), kuriuos šventaisiais laiko Stačiatikių bažnyčia, Rytų apeigų katalikų (unitų) šventasis arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius, Lietuvos jėzuitų provincijai priklausęs šventasis Andriejus Bobola, šventasis karmelitas Rapolas Juozapas Kalinauskas, į Lietuvą trauks vis daugiau piligrimų.

Trūksta maršrutų ir infrastruktūros
Aiškios atskiros statistikos, kiek žmonių dabar į Lietuvą iš užsienio kasmet atvyksta lankyti religinių vietų, nėra, nes šie keliautojai priskiriami prie kultūrinio turizmo. Be to, pasak Ūkio ministerijos Turizmo politikos skyriaus vedėjos Lauros Paulauskienės, šios kategorijos turistus sunku atskirti, nes daugeliui sakraliniai objektai – tik dalis kelionės tikslų. Bet valstybė, L.Paulauskienės teigimu, religiniam turizmui skiria nemenką dėmesį, tai esą rodo speciali Jono Pauliaus II piligrimų kelio programa. Į ją įtraukta šešiolika svarbiausių sakralinių objektų, kuriuos 1993 m. rugsėjį aplankė popiežius Jonas Paulius II, kiti religiniai objektai. Numatytas finansavimo poreikis 2007–2013 m. programai buvo 64 mln. Lt, bet kol kas skirta apie 30,2 mln., dar 15,4 mln. piligrimų objektams skirta iš ES fondų.
„Kaip piligrimystės maršrutas, Jono Pauliaus II kelias nelabai įsitvirtinęs. Daugiausiai lėšų skirta infrastruktūrai, kurią, be abejonės, reikia tvarkyti. Tačiau neparengta objektų kompleksinių maršrutų: išskiriant pėsčiųjų žygių atkarpas, kitas – skirtas važiuoti dviračiais ar automobiliais, su nakvynės ir maitinimo vietomis. Per mažai šie objektai ir reklamuojami“, – pabrėžia Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas Darius Liutikas.
Lietuvoje piligrimystė labiausiai siejama su atlaidais Aušros vartuose, Žemaičių Kalvarijoje, Šiluvoje, Kryžių kalne, o pagrindiniai tarptautinės reikšmės piligrimystės objektai Lietuvoje – Kryžių kalnas, Vilniaus arkikatedra, Aušros vartai, Šiluva. Žinoma, negalime lygintis su vis labiau ir tarp lietuvių piligrimų populiarėjančia Jeruzale, Roma bei Vatikanu, Lurdu, Taizė, Fatima, Santjago de Kompostela.
Bet, pasak D.Liutiko, piligrimystės tarptautiniu centru gali tapti ir visai nedideli miesteliai, esantys toli nuo turistinių trasų. Štai pastaraisiais metais į Bosnijos ir Hercegovinos miestelį Medžiugorję, garsėjančią Mergelės Marijos apsireiškimais, traukia šimtai tūkstančių žmonių. Miestelis, turintis vos 4 tūkst. gyventojų, dabar gyvena praktiškai tik iš piligrimystės: visa jo infrastruktūra skirta piligrimų apgyvendinimui, maitinimui, prekybai suvenyrais.
Norint sulaukti daugiau piligrimų Lietuvoje reikia platesnės kelionės programos. D.Liutikas pasakoja, kad Fatimoje ar Lurde piligrimas gali praleisti kad ir savaitę, kiekvieną dieną turėdamas kuo užsiimti. O Norvegijoje šventojo Olafo kelio maršrutu galima eiti porą mėnesių, tad piligrimai ilgiau užsibūna šalyje. Pas mus piligrimystės vietos – vienkartinio apsilankymo: Kryžių kalne ar Šiluvoje galima praleisti kelias valandas, bet daugiau nebus ko veikti. Tad labai svarbu parengti maršruto kelią, kad vienos kelionės metu būtų daugiau objektų, pasiūlyti dar ką nors aplankyti. Tradicinį trijų dienų kasmetinį rugsėjo mėnesio žygį nuo Kryžių kalno iki Šiluvos reikėtų padaryti nuolatiniu maršrutu su daugiau religinių simbolių ir infrastruktūra.

Turime ką, bet nemokame parodyti
„Pasaulyje plečiantis religiniam turizmui užsienio piligrimams galėtume pasiūlyti dar neatrastų vietų. Galėtume Lietuvą pozicionuoti kaip piligrimystės šalį, Vilnių – kaip Dievo gailestingumo miestą su Aušros vartais ir Dievo gailestingumo šventove. Tikrai toli gražu ne visos šalys turi tiek daug sakralinių vietų kaip Lietuva, o dar ir nesugadintą kraštovaizdį. Tad jei parengtume pėsčiųjų maršrutus, panaudodami kaimo turizmo sodybas nakvynei, galėtume generuoti nemažus keliautojų srautus. Tik šią žinią reikia mokėti perteikti“, – neabejoja D.Liutikas.
Turizmo ekspertė Vilniaus universiteto doc. dr. Aida Mačerinskienė priduria, kad turėti objektų – tik pusė galimos sėkmės, nes ne mažiau svarbu juos populiarinti. Ekspertė apgailestauja, kad apskritai turizmas prisimenamas tik tada, kai reikia gauti europinių lėšų. Nors, jos nuomone, Lietuvoje religinis turizmas tėra nišinė, o ne prioritetinė turizmo verslo sritis, nes piligrimai nėra daugiausiai pinigų paliekantys turistai, bet ir ją reikia išnaudoti. „Be abejo, tai labai svarbu ir Bažnyčiai, o matuojant, kiek pastangų tam skiria valstybė, o kiek Bažnyčia, akmuo kristų į pastarosios daržą“, – apibendrina turizmo ekspertė.

Populiariausios pasaulio piligrimų vietos
(Piligrimų skaičius per metus)
Ayyappan Saranam, Indija (induizmo)    30 mln.
Gvadelupos bazilika, Meksika (krikščionybės)    20 mln.
Amritsar, Indija (sikhų)    13 mln.
Hindu Mela, Indija (induizmo)    10 mln.
Tirupati, Indija (induizmo)    10 mln.
Arba’een Karbala, Irakas (musulmonų)    10 mln.
Raudų siena, Izraelis (judaizmo)    8 mln.
Lourdas, Prancūzija (krikščionybės)    8 mln.
Dwarka, Indija (induizmo)    5 mln.
Fatima, Portugalija (krikščionybės)    4–5 mln.
Šaltinis: “Alliance of religions and conservation”, 2011 m. gruodis