Vilniaus Aukštutinės pilies dalis, atsigręžusi į Vilnelę, neilgai trukus gali nušliaužti žemyn. Architektas Napoleonas Kitkauskas apie tai dar kartą perspėjo vaizdo interviu, kuris lapkritį pasirodė tinklalapyje alkas.lt. „Veidas“ kol kas neatrado tokią galimybę neigiančiųjų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Aukštutinės pilies rūmų liekanos stūkso ant šlaito, besileidžiančio prie Vilnelės. Iš šalies žiūrint tai margoka seno ir naujo samplaika – dalis neva gotikinių sienų sumūryta ant senovinių pamatų XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Istorikas Tomas Baranauskas „Veidui“ sakė:  „Visos sienos iš esmės tikros, tiktai aplipdytos naujais sluoksniais, šiek tiek sustiprintos. Galima diskutuoti, kiek ten ko reikėjo pristatyti, tačiau tos sienos turi ir autentišką dalį.“

Beplyštantis mūras

Paminklų restauravimo veteranas Napoleonas Kitkauskas pavojaus varpu skambina visų pirma dėl šio statinio, kuris irsta. „Didžiulis plyšys yra pietinėje sienoje, kuri atsigręžusi į Bernardinų sodą. Plyšys – vidutiniškai gal trijų centimetrų pločio, viršuje gal iki keturių – eina per visą penkių šešių metrų sienos aukštį“, – „Veidui“ aiškino architektas. Pasak jo, panašus plyšys matomas ir šiaurinėje sienoje iš buvusio Arsenalo pusės.

Pernai lapkritį į plyšius buvo įdėtos gipsinės žymos (markės). Jau po mėnesio jos sutrūkinėjo. „Tai rodo, kad procesas vyksta. Plyšys yra gyvas“, – teigia N.Kitkauskas. Jo išvada: Aukštutinės pilies rūmų rytinė siena, kuri yra pati storiausia, dabar atitrūkusi nuo kitų griuvėsių visu savo 35 metrų ilgiu. N.Kitkauskas siūlo patyrinėti Pranciškaus Smuglevičiaus XVIII a. pabaigoje nupieštą piešinį, kuriame aiškiai matyti tarsi pusiau perskeltas Aukštutinės pilies pietinis bokštas, – jo dalis, pasak architekto, nugriuvo, nes nušliaužė gabalas šlaito. Panašus likimas gali ištikti ir laipsniškai atplyštančią Aukštutinės pilies sienos dalį. N.Kitkauskas ragina kuo skubiau parengti kalno inžinerinių sutvirtinimų projektą.

Gedimino kalno šeimininkas šiuo metu yra Lietuvos nacionalinis muziejus. Jo direktorė Birutė Kulnytė „Veidui“ nuodugniai aiškino, iš kur kyla grėsmės kalnui ir statiniams ant jo: „Inžinierių teigimu, kalną reikėjo tvirtinti, kada pradėta statyti Valdovų rūmus. Kai vyko statyba, buvo giliausiai nukastas kalno šlaitas ir tai davė pasekmių.“

Ji vardija dabartinius veiksnius, kurie neprisideda prie kalno stabilumo: intensyvus eismas gatvėse prie kalno, Mindaugo tiltas. „Keltuvas kelia didžiulę vibraciją ir niekas apie tai nenori kalbėti“, – pastebi B.Kulnytė.

„Turime kalną, kokį turime, ir reikia inžinerinių sutvirtinimų būtent nuo Vilnelės pusės“, – teigia direktorė ir konstatuoja, kad šįmet kalno tvarkymui valstybė neskyrė pinigų, nors kitąmet lėšų numatyta. Jos vertinimu, restauruotų Aukštutinės pilies liekanų prasčiausia dalis – nekokybiškas sovietmečio laikų mūras. Nėra prasmės visą tą sovietinį palikimą išsaugoti – dalį mūro teks pašalinti.

Už Gedimino kalno ir Aukštutinės pilies priežiūros darbus Lietuvos nacionalinis muziejus 2013 m. geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurse apdovanotas didžiuoju prizu.

Garbinga griūties ir atstatymo istorija

Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos

Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos…

Eilėraštyje „Trakų pilis“ Maironis nušvietė daugmaž visų to meto apleistų pilių būklę. Būta šimtmečių, kai sienos griuvo, ir tai aprašyta istorijos šaltiniuose, atspindėta piešiniuose. XV a. pradžioje flamandų kilmės keliautojas Guillebert’as de Lannoy aprašė Vilniaus pilis. Iš jo liudijimų galima spėti, kad būta sutvirtinimų iš akmenų, žemės, mūro, kurie, be viso kito, turėjo apsaugoti ir nuo nuošliaužų. Griūčių ir nuošliaužų istorija mini 1396 m., kai Pilies kalno žemėmis buvo užversti papėdėje stovėję Vilniaus vaivados Alberto Vaitiekaus Manvydo rūmai. Nemažai sugriuvusios pilies piešinių XVIII a. paliko P.Smuglevičius.

XIX–XX a. lakios vaizduotės architektai ėmė piešti atstatytas Aukštutinę ir Žemutinę pilis. Vilniaus pilių statinių ir gynybinių sienų dalys buvo konservuojamos prieš Antrąjį pasaulinį karą, paskui sovietų okupacijos metais imtasi restauravimo – iš dalies atstatytas vienas pilies bokštas, ant Aukštutinės pilies rūmų pamatų suręsta, anot menotyrininkų, „įsivaizduojama gotika“.

1983 m. architektas Giedrutis Laucius ir inžinierius Jakovas Mendelevičius parengė išsamų Gedimino kalno sutvarkymo ir šlaitų sutvirtinimo projektą. Imtasi darbų, kurie vyko 1989–1991 m. Kalno viršutinė dalis juosta poliniais pamatais su rostverku (ištisine viršutine pamatų dalimi). Darbai nutrūko dėl finansavimo stokos, buvo iš dalies atnaujinti 1995 m.

Kalno tvarkybai itin svarbūs 2010 m. Gamta (gal dievas Perkūnas?) savaip priminė apie Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį. Tą vasarą lietūs ant Gedimino kalno paliko grėsmingų pėdsakų: šlaitai ir takai susirauplėjo nuo įgriuvų. Lietuvos kultūros ministerijos sudaryta komisija tąkart perspėjo, kad galimos statinių, šlaitų ir papėdės statinių griūtys.

Skubiai imtasi tvarkyti takus, lietaus vandens drenažo vamzdžius ir latakus, nuspręsta iškirsti ant šlaitų augančius medžius. Pastarasis sprendimas sukėlė daug viešų svarstymų. Viena vertus, pilis – tai gynybinis įtvirtinimas, o medžiai – priedanga priešui. Dabartinis plikas kalnas toks, koks buvo kryžiuočių laikais, kai šie negalėjo pasislėpti už kamienų ir išvengti nuo kuorų svaidomų akmenų, pilamos dervos ir kitų mirtinų dalykų.

Medžiai siūbuoja ir turi šaknis – šis teiginys, paimtas tarsi iš vaikiškos knygos, primena, kad medžiai ardo šlaitus. Po jais mažiau žolės, o būtent velėna geriausiai sutvirtina šlaitus. Gedimino kalno medžiai buvo šalinami etapais: pirmiausia kirto tuos, kurie augo per arti pastatų, šaknimis ardė akmenimis tvirtintą šlaito apačią, prisidėjo prie nuošliaužų atsiradimo. Medžių kirtimas, užbaigtas 2013 m., kartais priminė plastinė operaciją – nuplikusias vietas reikėjo kuo greičiau sutvirtinti. Vietomis sėjo žolę, vietomis klojo velėną. „Veidas“ š.m. nr. 31 rašė, kad apie 4 tūkst. kv. metrų kalno šlaito buvo padengta ritinine veja iš Kęstučio ir Gitos Opulskių ūkio prie Debeikių.

Tvarkant kalną teko ištirti požemines slėptuves, kurias kalne per Antrąjį pasaulinį karą įrengė vokiečiai. Galima juokauti, kad jiems pavyko tai, ko kadaise nepadarė kryžiuočiai, – išrausti tunelius (žinoma, ne savo rankomis – dabartinius tunelius kasė karo belaisviai). Nors, pasak inžinierių, tuneliai tesudaro apie vieną procentą kalno tūrio, taigi negali kelti rimtos grėsmės kalno tvarumui, reikėjo tiksliai išsiaiškinti, kur ir kaip jie vingiuoja. Tai padaryta telemetriniais tyrimais ir pasitelkus archyvinę medžiagą.

Dabar yra užversta ir įėjimas į tunelius kalno apačioje, ir ventiliacijos šachta viršutinėje kalno dalyje. Tačiau į tunelius gali skverbtis vanduo, juolab kad mediniai jų tvirtinimai sutrešę. B.Kulnytė mano, kad pradėjus Valdovų rūmų statybą tunelius reikėjo aklinai užlieti betonu.

Ant kokio pamato statysime?

Bet kokios permainos susijusios su tapatybės atnaujinimu. Sovietmečiu atstatytą Trakų pilį ir Gedimino pilies bokštą kai kas vertina kritiškai – ypač pastarąjį. Tačiau ir vienas, ir kitas statinys įsirėžė į nacionalinę savastį, tapo jos dalimi. Valdovų rūmai, tas naujų „senovinių“ pastatų statybos pavyzdys, irgi nebuvo sutikti vien plojimais. Nežinia, ar kokie nors Aukštutinės pilies siluetų pokyčiai lengvai įveiktų konservatyviosios visuomenės dalies pasipriešinimą.

Kokį Aukštutinės pilies pavidalą derėtų atkurti? Kitaip nei teigia legenda apie Gedimino sapną ir jį išaiškinusį žynį Lizdeiką, jau Mindaugo laikais XIII a. ant kalno buvusi medinė pilis. Gediminas šią pilį tik perstatė. Mūrai paminėti 1381 m. kronikose. Manoma, kad Vytautas ant kalno pastatė gotikinę mūro pilį po 1419 m. gaisro. Ant Gedimino kalno stovėjo bažnyčia, šalia jos – kunigaikščių rūmai.

Yra keli Aukštutinės pilies atstatymo projektai. Niekas kol kas nesiūlo atkurti medinės pilies. Esama radikalių vizijų, pagal kurias reikėtų nugriauti visą sovietinių restauratorių darbą (beje, ne itin kokybišką) ir palikti ant kalno patrauklius akiai griuvėsius.

Konservatyvus status quo variantas numato esamų siluetų dailinimą, taip pat nekokybiškų mūrų šalinimą. B.Kulnytė atkreipia dėmesį: „Viršutinė keltuvo stotelė kalno tikrai nepuošia.“

Nei B.Kulnytė, nei N.Kitkauskas iš esmės nėra prieš vienokį ar kitokį Aukštutinės pilies rūmų atstatymą. Esama projektų atkurti menamą pilies siluetą. „Tose šalyse, kur karai praėjo, kur daug sunaikinimų, nevengiama atstatymo“, – sako N.Kitkauskas.

Nacionalinio muziejaus direktorės požiūriu, XXI a. žmogus negali atstatyti to, kas pastatyta viduramžiais: „Atkūrimas be saiko yra keistas.“ B.Kulnytė nurodo gerą pavyzdį – Koldingo pilį Danijoje, kurios fasado dalis buvo atstatyta naudojant šiuolaikines medžiagas, ryškiai besiskiriančias nuo senovinių akmenų.

Kad ir kokia žila senovė būtų naujai statoma ant Gedimino kalno, jis pats turi būti tvirtas. Žinoma, kad sovietmečiu vykdyti stebėjimai, pagal kuriuos nustatyta, jog pilies bokštas kas treji metai pasislenka per vieną milimetrą. Aukštutinės pilies siena plyšta greičiau – dėl to perspėja N.Kitkauskas. O dar greičiau šliaužia sraigės – palyginti su mūro irimu, jos laksto kaip viršgarsiniai lėktuvai. Neatidėliotinas kalno inžinerinis sutvirtinimas dar gali sustabdyti sienų irimą. Tačiau delsiant sunku aplenkti laiką. Juk ir lėtos sraigės į duobę krinta su akmens pagreičiu.

Pernai, kai Lietuvoje buvo minimi Muziejų metai, atnaujinta daugelis ekspozicijų, visoje šalyje įkurta nemažai naujų muziejų. Lietuvos muziejų asociacijos atsakingoji sekretorė Lolita Valužienė pabrėžia, kad Muziejų metų proga buvo gauta daugiau lėšų, todėl 2012 m. išsiskiria tiek naujų ekspozicijų, tiek naujai rekonstruotų ar atidarytų muziejų gausa.

Viena didžiausių naujienų – pernai rudenį duris lankytojams atvėrusi atstatyta Medininkų pilis. Čia eksponuojamos patrankos, akmeniniai sviediniai, archeologiniai radiniai, ginklai, Lietuvos auksakalių sidabro dirbiniai.
Molėtų rajone, Mindūnuose buvo atidarytas Ežerų žvejybos muziejus, kuriame galima pamatyti įvairius XIX a. žvejybos įrankius, autentišką žvejo pirkią, žuvų rūkyklas.
Praėjusių metų vasarą atgimė Kretingos dvaras – rekonstruotas senasis dvaro vandens malūnas, ratinė, sutvarkyti pagrindiniai rūmai ir žiemos sodas, įrengtos naujos ekspozicijos. Taip pat buvo restauruoti Dionizo Poškos Baubliai, kuriuose prieš 200 metų įsikūrė pirmasis Lietuvoje kraštotyros muziejus.
Nuo pavasario lankytojus priima ir restauruota Šv. Jonų bažnyčios varpinė bei joje įrengtas muziejus.
Bene moderniausia ekspozicija pristatoma po septynerių metų rekonstrukcijos darbų atidarytame Kernavės archeologinės vietovės muziejuje. Čia naudojant liečiamuosius ekranus ir kitas interaktyvias priemones galima susipažinti su Kernavės archeologine vietove, jos priešistore ir viduramžiais, o edukacinėse dirbtuvėse išbandyti archajiškos veiklos užsiėmimus.
Įdomu tai, kad pernai duris atvėrė ir keli privatūs muziejai. Tai Žaislų muziejus Vilniuje, kuriame su visus eksponatais galima žaisti, ir Šokolado muziejus Šiauliuose. Šokolado muziejaus vadovė Odeta Kirnienė pasakoja, kad čia lankytojai išgirsta šokolado istoriją nuo majų ir actekų laikų, pamato seniausius indus, iš kurių buvo geriamas šokoladas, pavyzdžiui, tūkstančio metų senumo majų naudotą puodelį. Be to, patys gali pasigaminti šokolado.

Bauskės pilyje vyksta tarptautinė mokslinė konferencija, skirta Bauskės pilies atkūrimui ir Kuršo Kunigaikštystės įkūrimo 450 metų sukakčiai. Joje dalyvauja mokslinėms ir muziejinėms institucijoms atstovaujantys pranešėjai iš Čekijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Pranešimus konferencijoje skaityti pakviesti ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojai.

Bauskės pilies muziejaus (Latvija) organizuojama konferencija vyksta Kuršo kunigaikščio Frydricho Ketlerio (Friedrich Kettler, g. 1569 m. lapkričio 25 d.) gimtadienio išvakarėse. Livonijos ordino viešpatavimą menančioje ir ilgą laiką restauruotoje Bauskės pilyje prieš kelerius metus buvo įrengtos pirmosios ekspozicijos, vykdoma aktyvi edukacinė veikla, organizuojami reprezentaciniai renginiai, tarp jų – Baltijos šalių vadovų susitikimai.

Konferencijoje daugiausia dėmesio skiriama istorinių pilių ir rezidencijų atkūrimo bei rekonstrukcijos klausimams. Čekijos ir Latvijos kolegos pristatys Bauskės pilies, kaip administracinio ir karinio centro, istoriją, papasakos apie šio istorinio objekto atgimimo procesą, supažindins su akmeninių ir molinių radinių archeologiniais tyrimais, apžvelgs XVII a. Kuršo Kunigaikštystės sodininkystės ypatumus. Konferencijos dalyviai turės galimybę pamatyti rekonstruotus XVI–XVII a. dvariškių kostiumus ir šokius. Svečias iš Estijos pristatys XV–XVII a. Talino gyvenamųjų namų akmeninės puošybos tendencijas.

Daug dėmesio konferencijoje bus skirta Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo projektui: vyriausioji fondų saugotoja, archeologė Ėrika Striškienė pristatys Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje keramikos radinius – XV–XVII a. krosnių koklius ir grindų plyteles. Mokslinių tyrimų centro Architektūros grupės administratorė, architektė Rasa Abramauskienė apžvelgs marmuro ir kito akmens naudojimą kuriant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų interjero ir eksterjero apdailą. Valdovų rūmų muziejaus direktorius, istorikas dr. Vydas Dolinskas skaitys pranešimą apie kai kuriuos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo Kunigaikštystės santykių aspektus XVI–XVIII amžiuje.

Valdovų rūmų muziejus jau daugybę metų glaudžiai bendradarbiauja su Bauskės muziejaus specialistais ir mokslininkais, keičiasi moksline informacija, patirtimi. Šios muziejinės institucijos vykdo labai panašią misiją, atlieka analogiškas funkcijas: abi rezidencijos XV–XVII a. buvo Lietuvos ir Kuršo valdovų rūmai, jų architektūroje galima pastebėti nemažai bendrų bruožų, panašios akmeninės bei keraminės architektūrinės detalės, nes tarp Lietuvos ir Livonijos, o vėliau tarp Lietuvos ir Kuršo visada buvo glaudūs politiniai ir kultūriniai ryšiai. Nepaisant to, kad Livonijos ordino egzistavimo laikais būta ir nemažai konfliktų, su Livonijos ordino šaka Lietuvos santykiai visada buvo daug draugiškesni negu su Prūsijos, o vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas XIII a. viduryje karališkąjį vainiką gavo tarpininkaujant Livonijos ordino magistrui. Kuršo Kunigaikštystė pagal 1561 m. Vilniaus sutartį buvo įkurta Lietuvos ir Livonijos politinio elito iniciatyva ir kurį laiką priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bei jos valdovui Žygimantui Augustui, o vėliau – Abiejų Tautų Respublikai. Kuršo kunigaikščiai dažnai viešėjo Vilniuje, o 1633 ir 1639 m. davė vasalines priesaikas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose. Ir Kuršo, ir Lietuvos valstybingumas buvo sunaikintas 1795 m. po trečiojo Respublikos padalijimo, kai Rusijos imperija okupavo šias teritorijas.

Gegužės 25 d., penktadienį, 14 val. Trakų salos pilyje vyks  parodos „Lietuvos bažnyčios regalijos XIX – XX a.“ atidarymas ir Viliaus Kavaliausko knygos „Lietuvos bažnyčios regalijos Ženklai ir žmonės XIX –XX a.“ pristatymas. Renginį organizuoja Trakų istorijos muziejus ir Vilius Kavaliauskas.

„Lietuvos katalikų ir stačiatikių bažnyčios istorija –  tai sudėtinė istorijos dalis, – sako Virgilijus Poviliūnas, Trakų istorijos muziejaus direktorius. –  Jos gyvenime atsispindi ir  reikšmingi bei lemtingi krašto istorijos įvykiai“.
Ligi šio laiko niekas per daug nesidomėjo Lietuvos vyskupijų kapitulų kryžiais ir neskyrė jiems jokių tyrinėjimų –  kokį vaidmenį jie turėjo religiniame gyvenime. Nors tos regalijos daugeliui įsiminė iš pageltusių senovinių nuotraukų. Naujoji Lietuva jas plačiau pamatė prieš dešimtmetį surengtoje bendroje Lietuvos dailės muziejaus ir bažnyčios parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene”. Tada Kauno arkivyskupijos kurija nustebino visuomenę pateikusi daugiau nei dešimtį nepaprastai didelės istorinės vertės kryžių.
„Lietuvos bažnyčios tarnybiniai kryžiai jau savaime yra unikalios regalijos. Bet tyrinėti jas nepaprastai sunku, – pasakoja kolekcininkas Vilius Kavaliauskas.- Iki Antrojo pasaulinio karo gyvavo taisyklė, kad po prelato ar kanauninko mirties kryžių reikėjo grąžinti kurijai. Todėl šie gražūs juvelyriniai dirbiniai beveik nepateko į muziejus, nebuvo jų ir kolekcininkų rinkoje. Karas ir bažnyčios persekiojimas tarybiniais metais pakeitė situaciją. Be to, ir Vatikano Antrasis susirinkimas daugeliui vyskupijų rekomendavo jau nebenaudoti šių regalijų. Lietuvoje kapitulos kryžiai ligi šiol naudojami tik dviejose vyskupijose – Panevėžio ir Vilkaviškio, tačiau palaipsniui ši tradicija traukiasi iš gyvenimo“.
Lietuvos bažnyčios regalijos buvo gaminamos iš aukso, sidabro ar bronzos Sankt Peterburgo, Maskvos, Varšuvos ir Miuncheno juvelyrų dirbtuvėse. Kryžių tiražai buvo riboti – į kapitulą buvo skiriama nuo 6 iki 12 dvasininkų. Šiuos kryžius nešioję žmonės buvo garsios asmenybės – rašytojai, muzikai, mokslininkai. Jų nuopelnai pavertė distinktorijas svarbiais Lietuvos istorijos ir kultūros paminklais. Geriausias senųjų Lietuvos vyskupijų kryžių rinkinys yra Krokuvos nacionaliniame muziejuje (Muzeum Narodowe).
Šioje parodoje visuomenės dėmesiui pristatomi unikalūs Žemaičių, Vilniaus, Seinų, Panevėžio, Kaišiadorių, Vilkaviškio vyskupijų ženklai iš Trakų istorijos, Lietuvos dailės, Lietuvos nacionalinio muziejų fondų, iš asmeninio Viliaus Kavaliausko rinkinio, istorinės XIX ir XX a. fotonuotraukos su šias regalijas nešiojusiais iškiliais Lietuvos bažnyčios veikėjais.
Trakų salos pilyje paroda bus eksponuojama iki rugsėjo 30 dienos.