Tačiau dabar junginį jau vartoja dažnas kalbėtojas, vartoja kur visiškai jo nereikia, kur netinka, kur jis neturi jokios prasmės. Junginys jau tapo parazitine samplaika. Ją vartoja nežinantys ką nori pasakyti liberalieji filosofai, nesusivokiantys filosofų mėgdžiotojai, politikai, vartoja valstybės vadovai. Jei kalbėtojai netikusį darinį vartoja kaip kalbos stiliaus įmantrybę, jis dėl didelio išplitimo jau neoriginalus, banalus.

Junginio „čia ir dabar“ sureikšminimas, juolab siekis gyventi pagal jį, pirmučiausia, yra bedieviškas, nes pripažindamas tik momentą ir ribotą vietą, neigia Pradžią ir Amžinybę. Deja ne vien bedieviai ir vienadieniai drugeliai gyvena ir naudojasi momentu, maža laiko atkarpėle. Juo, darkydami žemės ir visuomenės veidą, pasaulyje naudojasi daugelis galiūnus vaizduojančių Žemės dulkių.

Laiko ir vietos, kurie matuojami skirtingais matais, samplaika – ne tik nelogiška, bet nuolat vartojama tarsi tvirtina, kad viskas, kas buvo ir bus, kas vyko ir vyksta kitur, – nereikšminga, o svarbu ir reikšminga, kas vyksta čia, kas vyksta dabar. Panašu, kad peršamas egocentrizmas, požiūris į gyvenimą, kai pirmenybė teikiama savo paties, o ne visų idealams ar interesams. Gyvenant ir veikiant vardan „čia ir dabar“ altruizmui vietos nelieka. Iš tikrųjų tokį vaizdą Lietuvoje ir matome: vieni gyvena pilims ar rūmams prilygstančiuose būstuose, kiti – statybininkų vagonėliuose ar šiluminiuose mazguose, vieni šimtus tūkstančių litų švaisto savo hedonistiniams poreikiams tenkinti, kitiems trūksta centų maistui ar vaistui. Ir tik dėl to, kad pirmųjų dvasios struktūra grynai buržuazinė, kad jie gyvena pagal formulę „čia ir dabar“. Buržuazinė dvasia buvo puoselėjama diegiant marksistinę ideologiją; su buržuazija buvo kovojama kaip su luomu, siekiant atimti iš jos turtus, gi komunizmo siekis buvo grynai buržuazinis: „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“. Komunistinė ideologija tarsi sunyko, o siekis liko.

Žmogus tapo prievartautoju. Jis reikalauja: duok čia, duok dabar, duok kuo daugiau, jis pamiršo žodžius „gana“, „pakanka“. Žmogus kaip trandis graužiasi į Žemės gelmes, negalvodamas apie pasekmes, grobia jos išteklius, besaikiškai vartoja, o Žemei grąžina taršalus, nuodija dirvą, vandenį, orą. Neseka gamtos pavyzdžiu gaminti ir vartoti be kenksmingų atliekų, o gamina ir nesuvartotą produktą meta į atliekas, kurios jau netelpa sąvartynuose, grėsmingai atsigręžia prieš gamintoją ir vartotoją – žmogų. Vieną iš „čia ir dabar“ pavyzdžių, apstulbinusių vilniečius, verta pateikti.

Liepos 7 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimą ir priimti naują sprendimą, patvirtinant planuojamos ūkinės veiklos – Regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos statybų Jočionių g. 13 Vilniuje poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą. Nežiūrint į tai, kad Vilniaus visuomenės atstovai, ypač Lazdynų bendruomenė, jau ilgą laiką kovoja už savo teises ir kategoriškai nepritaria planuojamos Vilniaus atliekų deginimo gamyklos statyboms, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai priėmė sprendimą visuomenės nenaudai. Kadangi, remiantis moksliniais tyrimais ir įrodymais, komunalinių atliekų deginimo gamyklos, deginančios atliekas žemose temperatūrose, kokia yra ir numatytoji statydinti, daro neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, siūlyta komunalines atliekas Lietuvoje rūšiuoti (steigti rūšiavimo gamyklas),jas perdirbti, siekti antrinio ir kitokio panaudojimo, tačiau nedeginti. Taip pat siūlyta pakuočių gamintojus įpareigoti gaminti tik tokias pakuotes, kurias būtų galima perdirbti. Tačiau, pelno siekdama, „rubikoninė“ statybininkų technika traiško specialistų išvadas ir visuomenės pasipriešinimą, o teismai (kas gali paneigti, kad jie ne pelno siekiančios organizacijos?), labai panašu, jai talkina. Jau dabar keli Vilniaus mikrorajonai kenčia nuo „Vilniaus vandenų“ kaupiamų fekalijų tvaiko, o netolimoj ateityje orą gali „praskiesti“ nuodingi dioksinai, furani ir chloro junginiai.

Dėl nemeilės Žemei, pastaroji nebeatlaiko to „čia ir dabar“, uraganais, žemės drebėjimais, cunamiais kratosi žmogaus, kuris iš Dievo paveikslo ir panašumo virto Žemės parazitu. Tokiu virto iš gyvensenos šalindamas konservatyvųjį pradą, tvirtinantį laikų ryšį, vienodai vertinantį dabartį, praeitį ir ateitį.

Konservatyvusis pradas numato ne tik dabartinės kartos teises, jis pripažįsta balsą ir teises buvusių ir būsimųjų kartų, jis pripažįsta nenutrūkstamą ryšį tarp kartų, jo dėka išlieka gyvas paveldas, tradicijos, papročiai. Jis saugo tautas nuo nutautėjimo. Šis pradas nėra vien praeities sergėtojas, jis nukreiptas ir į ateitį, jis ne tik nesipriešina kūrybai, bet ją skatina, neardydamas senojo pasaulio, užtikrina kūrybos tęstinumą.

Dūsaujam dėl mažo gimstamumo, dėl tautos išsivaikščiojimo, dėl šeimų netvarumo. Priežastis – konservatyviojo prado sunykimas, gyvensena pagal nuostatą „čia ir dabar“. Jau mada tapo gyventi nesusituokus; ne ištikimosios gulbės, o kosmopolitinio žvirblelio pavyzdžiu seka jaunimas.

Metas sustoti, susimąstyti, neatidėliojant daryti išvadas. Sustoti čia, Lietuvoje. Veikti dabar, nes vėliau gali būti per vėlu. Šioje vietoje žodžių derinys „čia ir dabar“ turi prasmę.

Algimantas Zolubas