Romantiškai nusiteikusiam keliautojui kiekvienas apsilankymas pilyje palieka neišdildomų įspūdžių – juk čia kaip niekur kitur gali pajusti visus prabėgusius šimtmečius.

Norint pasprukti nuo kasdienybės rutinos ir prisirinkti išskirtinių įspūdžių visai nebūtina trenktis į egzotiškas šalis kur nors pasaulio pakraščiuose – tereikia žinoti, kur stūkso įspūdingiausios Europos pilys, apsuptos dramatiško gamtovaizdžio, ir nepamirštamos atostogos – garantuotos.

Automobiliu ir dviračiu
Vienas įspūdingiausių šių eilučių autorės atradimų yra vaizdingas, stačių Alpių kalnų apsuptas Italijos Aostos slėnis, kuriame pabirę mažučiai, viduramžius menantys miestukai su gausybe vynuogynų terasų, o šiek tiek aukščiau, ant didesnių uolų ar kalno šlaite, stūkso rūsčios pilys. Jų viduramžiais pristatyta nemažai, nes slėnyje susitelkusioms kunigaikštystėms vien kalnų apsisaugoti nuo užpuolikų nepakako.
Iki šių dienų slėnyje yra išlikę maždaug šimtas didesnių ar mažesnių pilių ir dar kelių dešimčių pilių griuvėsiai. Net ir skubėdamas Aostos greitkeliu akies krašteliu spėji užfiksuoti abipus šmėkštelint tai pilį, tai bokštą, tai fortą. Tačiau susiruošus aplankyti daugiau nei vieną pilį, verčiau rinktis šalia vinguriuojantį senąjį kelią, iš kurio paprasčiau pasukti dominančių objektų link.
Verta iš arčiau pasižiūrėti į ~Montmayer~ ir ~Ussel~ pilių bokštus, stūksančius ant uolų. Paklaidžioti puošniomis XVI amžiaus Vereso ar puošniosios Isonjė pilies menėmis ir atkreipti dėmesį į autentiškus dekoro elementus, kurie simbolizuoja viduramžišką prabangą. Įdomi ir vynuogynų apsupta ~Chaterlard~ pilis. O štai XIII a. Feniso pilis rūsčiais kvadratiniais bokštais, apjuosta dvigubos gynybinės dantytos sienos, garsėja kerinčiomis milžiniškomis menėmis su židiniais, kuriuose telpa net iki dešimties žmonių, – tokią pilį dažnai galima pamatyti filmuose apie viduramžių riterius. Įdomu, kad neseniai rastos ir viduramžių laikų interjerą bei vidinį kiemą puošiančios freskos, vaizduojančios senuosius pilies šeimininkus ir šventuosius.
Visai kitokia yra XVI a. Sarė pilis, kurią Italijos karalius Viktoras Emanuelis II pavertė ištaigingais medžioklės namais. Iš buvusios prabangos dar ir šiandien šis bei tas išliko, pavyzdžiui, neblogas muziejus, kambariai, apstatyti autentiškais XIX a. baldais, o ypač įdomi yra medžiotojų salė, kurios sienos ir lubos dekoruotos sumedžiotų gyvūnų ragais.
Aostos slėnyje verta nepraleisti ir įdomesnių griuvėsių. Pavyzdžiui, Monte Rosos miestelyje išlikę puikūs XI a. ~Graines~ pilies griuvėsiai.
Beje, užkopus ant dažnos pilies bokšto, stabtelint prie patrankoms įrengtų šaudymo angų ar šiaip žvalgantis kiemuose bei apžvalgos aikštelėse, atsiveria puikūs vaizdai ne tik į miestus ar kalnus, bet ir į kitas penkias–septynias pilis. Na, ir ekskursijos kaina nesikandžioja – bilietas tekainuoja kelis eurus, taikomos nuolaidos vaikams ir pensininkams.
Tiesa, vienam klajoti po pilį niekas neleis: 15–30 minučių teks palaukti, kol atsilaisvins gidas ir susirinks grupelė žmonių. Na, o jei grupelė nesusidarys, gidas pavedžios ir vienišą smalsuolį. Svarbu žinoti, kad angliškai kalbančių gidų bus retai, nes į ekskursijas daugiausia susirenka italų turistai, tačiau gidas iš paskutiniųjų stengsis ir nesuprantantiems itališkai bent gestais nurodyti vieną ar kitą objektą, esantį menėje. Ten dažniausiai būna jų aprašai ir anglų kalba.
Ekskursijoje pasirūpinama ir vaikais: kiekvienas pagal savo amžių gauna knygelę su užduotimis, kurias atlieka ekskursijos metu. Tarkim, vaikui iki penkerių metų pasiūloma surasti objektą, jį nuspalvinti, aprašyti, perpiešti, suskaičiuoti. Beje, itališkai kalbantis gidas kažkokiu stebuklingu būdu puikiai susikalbėjo su keturmečiu lietuviuku.
Aostos slėniui vertėtų skirti bent porą ar trejetą dienų, nes, be pilių, čia įdomu pasivaikščioti ir Aostos mieste, kuris didžiuojasi romėnų laikus menančiais griuvėsiais, ar apsilankyti garsiojoje Didžiojoje Sen Bernaro perėjoje, kur ant nuostabaus grožio ežero kranto stovi X a. vienuolių pastatyti užeigos namai ir kur vis dar dresuojami senbernarų veislės šunys. Na, o panorusiems romantikos, siūlytume apsistoti Kurmajero ar dar mažesnio miestelio viešbučio kambaryje su vaizdu į Monblaną. Tiesa, slidininkų pamėgtose gyvenvietėse nakvynė net ir vasarą nepigi.
Na, o pasidairius po Alpių slėnį pats laikas pasigrožėti visai kitokiu kraštovaizdžiu, pavyzdžiui, Pjemonto. Tik čia jau ne automobiliu reikėtų važiuoti, o išsinuomoti motociklą, dviratį ar čiupti šiaurietiškas lazdas ir, užsimetus kuprinę ant pečių, patraukti ~Barolo~, ~Barbaresco~ ir ~Moscato d‘Asti~ vyno keliais. Šio vyno gerbėjams tiesiog būtina užsukti į to paties pavadinimo miestukus ir į visus kitus, pasitaikančius pakeliui. Čia tvyro pati tikriausia idilė: kiek akys aprėpia, visur driekiasi vynuogynai ir neaukšti kalnai, ant jų pūpso viduramžiški ochros ar gelsvos spalvos miestukai, o virš jų stūkso pilių sienos ir bokštai. Užsikorus tenai galima suskaičiuoti dar daugiau nei Aostos slėnyje iš vynuogynų kyšančių pilių. Į vieną jų užkopę suskaičiavome 10–12 ūkuose paskendusių bokštų.
Pjemonto, kaip įdomios turistinės vietovės, kažkodėl išsamiai neaprašo, o dažniausiai net nepamini nė vienas populiarus angliškas Italijos gidas. Informacijos daugiausiai galima rasti tik vokiškuose „Baedeker“ Šiaurės Italijos arba Pjemonto giduose. Čia dviračiais ir pėstute daugiausia keliauja vokiečiai, austrai ar šveicarai.
Nusprendus apsistoti kokiame nors prie pilies prigludusiame viešbutyje, už nakvynę reikėtų mokėti daugiau nei 350 Lt, o kaimo turizmo sodyboje galima apsistoti ir už 150 Lt. Jei lankysitės Pjemonte, nepamirškite pasimėgauti įvairiausių rūšių vynuogių vynu bei vietiniu skanėstu – lazdynų riešutais akacijų meduje.
Beje, dažnoje pilyje yra vyno parduotuvė, kurioje galima nusipirkti ar paragauti vyno.

Šiandien Lietuvoje galima aplankyti apie dešimt mūrinių pilių, kylančių iš griuvėsių ir užmaršties šydo. Pastaraisiais metais prasidėję restauravimo darbai vienas jų pavers muziejais, kitas – meno inkubatoriais, trečias – viešbučiais.

Iš griuvėsių pakilęs raudonas penkių aukštų Medininkų pilies bokštas, įsirėmęs į mūrinę netaisyklingo kvadrato formos sieną, iš toli pasitinka atvykstančius lankytojus. Visai taip pat, kaip kadaise pasitikdavo šioje pilyje apsistodavusį Vytautą Didįjį. Ilgai buvusi pamiršta didžiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) aptvarinė pilis, pastatyta Gedimino valdymo laikotarpiu kuriant gynybinių pilių tinklą aplink Vilnių, pagaliau sulaukė savo valandos. Pasitelkus Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą, šiemet baigtas rekonstruoti pagrindinis iš trijų stovėjusių bokštų, vadinamas donžonu, jame įkurtos ekspozicijų salės, atkurtas ūkinis priestatas bei restauruota gynybinė siena.
Priminsime, kad Medininkai – ne rezidencinė, o aptvarinė pilis, skirta gintis nuo kryžiuočių, ir už sienos viduje stovėjo ne rūmai, o mediniai pastatai, kurių jau seniai nelikę nė žymės. Tad erdvus, beveik dviejų hektarų ploto kiemas, juosiamas mūro, šiandien atrodo tuštokai. Medininkų pilies skyriaus vedėjas Donatas Žukauskas „Veidui“ tvirtino, kad ateityje kieme planuojama įrengti viduramžių amatų miestelį, kuris veiktų bent jau šiltuoju metų laiku. Jei rastųsi pinigų, būtų galvojama ir apie kitų bokštų atstatymą.
O kol kas įėję pro vartus ir trumpai pasižvalgę po tuščią kiemą visi skuba atkurto bokšto link, kuriame kiekvienas aukštas skirtas vis kitai ekspozicijai. Pirmame aukšte apžiūrėjus, kaip atrodė svarbiausios istorinės Lietuvos pilys – Vilniaus žemutinė ir aukštutinė, Kauno, Krėvos, antrame aukšte galima susipažinti su Lietuvos karyba. Čia eksponuojami šarvai, kardai, koviniai ir gailestingumo durklai bei retesni ginklai, kuriuos lietuviai sumaniai panaudodavo kovodami su priešais.
Trečiame aukšte demonstruojami sidabro dirbiniai, tarp kurių yra ir įvairioms garsioms tarpukario asmenybėms priklausiusių daiktų, pavyzdžiui, prezidentui Antanui Smetonai gimtadienio proga dovanota taurė, piniginė nuo Sofijos Smetonienės, Kazio Škirpos portsigarai ir t.t.
O užkopus į ketvirtą salę laukia netikėtumas – čia nuo sienos žvelgia antilopė, stumbras, šernas, kabo briedžio ragų ir šerno ilčių kolekcija, pakampėje stovi lokio iškamša. Šis aukštas skirtas prezidento Algirdo Brazausko medžioklės trofėjų ir medžioklinių peilių kolekcijai.

Lietuvoje stovėjo apie šimtą medinių pilių

Medininkų pilies atstatymas įprasmina prieš keletą metų prasidėjusį mūrinių Lietuvos pilių atkūrimą. Pernai baigtas Kauno pilies, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtos XIV amžiuje, dalinis restauravimas, baigta statyti ir Vilniaus žemutinė pilis – Valdovų rūmai, sulaukę prieštaringų archeologų ir paveldosaugininkų vertinimų bei ginčų dėl autentiškumo.
Archeologas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Gintautas Zabiela pabrėžia, kad mūrinių, valstybei priklausiusių pilių Lietuvoje labai nedaug. Vilniaus, Trakų, Kauno ir Medininkų – tai bene ir visos išlikusios mūrinės pilys, LDK valdovų statytos gynybai dabartinėje mūsų šalies teritorijoje. Sąrašą galime užbaigti Livonijos ordino statyta Klaipėdos pilimi, kurią kadaise aktyviai puldinėjo žemaičiai.
Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvos teritorijoje pilių tiek nedaug, – dauguma jų iki XIV a. pabaigos buvo statomos iš medžio, tad neįstengė atlaikyti gaisrų ir amžių naštos.
„Pagal paminėjimus istoriniuose šaltiniuose galima suskaičiuoti, kad iš viso turėjome apie šimtą medinių pilių. Galėjo lietuviai pilis statyti ir iš akmenų, tačiau mūras buvo ganėtinai nauja pažangi technologija ir ne visi mokėjo jį deramai suręsti, o plytinės pilys apskritai buvo labai brangios ir reikalavo didelių išteklių. Antra priežastis ta, kad pilys yra gynybinis objektas, statomas apsiginti nuo išorinės grėsmės, o Lietuvos išorinė grėsmė – kryžiuočiai – išnyko XV a. pirmoje pusėje. Taigi laikotarpis nuo XV a. antros pusės iki XVI a. vidurio buvo be pilių, nes šaliai didelės grėsmės nekilo“, – aiškina G.Zabiela.
Karo istorikas prof. dr. Valdas Rakutis pratęsia, kad pasibaigus karui su kryžiuočiais LDK pilys daugiausia statytos dabartinėje Ukrainos teritorijoje, prie Dniepro upės, tai yra karo su totoriais pavojaus zonoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

.