"Shutterstock" nuotr.

Mokymasis kaip elgtis su pinigais – neturėtų būti kančia. Tai gali išmokti bet kuri pora, jei stengsis rašo “Businessinsider”. “Jei jūs abu nesuteiksite savo finansams prioriteto, jie ir nebus tokiais”, – savo knygoje “Smart Couples Finish Rich” teigia milijonierius ir finansinis konsultantas Davidas Bachas.

Jis priduria, kad dvi galvos yra geriau nei viena ir “kuo greičiau pradėsite dirbti kartu, tuo greičiau galėsite dramatiškai pakeisti savo finansinį statusą”. Pradėkite nuo šių 10 žingsnių:

1. Kalbėkite apie pinigus.

Protingos poros nuolat kalba apie pinigus.

Kad ir kaip atrodytų nemalonu, bet pokalbiai apie pinigus yra ypač svarbūs. Kuo anksčiau su partneriu pradėsite kalbėti apie tai, tuo geriau. Juk ginčai dėl pinigų – pagrindinis skyrybų pranašas.

“Protingos poros nuolat kalba apie pinigus, – teigia D.Bachas. – Kai dirbate kartu, pasiekiate bendrų rezultatų.”

Tuomet suprasite savo partnerio suvokimą apie finansus, kaip jis žiūri į pinigus ir kiek jie svarbūs jo gyvenime. Tai leis suvokti, kaip jis priima finansinius sprendimus. Vėliau susitarkite dėl konkrečių detalių – kas mokės vienas ar kitas sąskaitas arba galbūt norite atsidaryti bendrą sąskaitą.

“Turite suprasti, kad jūs abu esate viena komanda, kai kalbama apie finansų valdymą ir atsakomybę”, – rašo D.Bachas.

"Shutterstock" nuotr.

2. Surašykite konkrečius tikslus

Pirmas žingsnis siekiant bet ko  - tai išsiaiškinti kokių konkrečiai tikslų siekiate. Ko jūs ir jūsų partneris siekiate? Ar tai vasarnamis, daugiau turto ar kelionės po pasaulį?

Savo tikslų susirašymas smarkiai padidina tikimybę, kad jūs juos pasieksite.

“Susikurkite konkrečius, detalius tikslus ir įgyvendinimo terminus, – rašo D.Bachas. – Žmonės, kurie susirašo savo finansinius tikslus, tampa turtingi. Tai faktas. Daug tyrimų įrodė, kad savo tikslų susirašymas smarkiai padidina tikimybę, kad jūs juos pasieksite.”

Pradėkite jau dabar – per šias 48 valandas. “Pradėjus tuoj pat, mano tikslai tampa realesni man ir suteikia daugiau pasitenkinimo, – teigia autorius. – Šis pasitenkinimas ilgam suteiks energijos, kurios jums reikės siekiant įgyvendinti savo tikslus.”

3. Sukurkite planą

“Nesugebėjimas planuoti kartu yra tas pats, kas planuoti žlugti kartu”, – mano D.Bachas.

Visų pirma, būtina suprasti nuo ko pradėti: “Gal galėtumėte pasakyti kiek vertas jūsų turtas? Ar žinote, koks jūsų turtas, įsipareigojimai ar išlaidos? Ar galite tuoj pat surašyti savo turimas investicijas? Kiek pinigų turite namie ir kiek bei kam esate skolingas?” Jei neturite atsakymo į šiuos klausimus, nesijaudinkite – tai normalu. Todėl nuo jų ir reikia pradėti.

Kai surašysite atsakymus, surašykite tikslus ir žymėkitės, kaip jums sekasi eiti jų linkme.

"Shutterstock" nuotr.

4. Peržiūrėkite išlaidavimo įpročius

Paprasčiausias būdas tapti turtingu – taupyti, o šis procesas prasideda nuo išlaidavimo mažinimo.

“Lengva iššvaistyti pinigus, – rašo D.Bachas. – Ypač lengva iššvaistyti smulkmenoms.”

Kalbėkite apie tai, kokias jūs pats/pati išlaidas apribojote, o ne nuo patarimų, ko jūsų partneris turėtų atsisakyti.

Pradžiai pabandykite sekti ir susirašyti visas vienos savaitės išlaidas. Tą savaitę elkitės, kaip iki šiol ir nebandykite keisti savo įpročių. Tačiau po to pabandykite išanalizuoti ir karpyti išlaidas. Pasak D.Bacho, kalbėkite apie tai, kokias jūs pats/pati išlaidas apribojote, o ne nuo patarimų, ko jūsų partneris turėtų atsisakyti.

5. Atsidėkite senatvei bent 10 proc. savo pajamų

“Jei jūs ir jūsų partneris neatsidedate 10 proc. savo pajamų ateičiai, jūsų laukia problemos”, – mano D.Bachas.

Liksite sužavėti, kiek nedaug pastangų reikia, kad išmoktumėte gyventi taupiau.

Jei dabar negalite skirti tam 10 proc. pajamų, tai pradėkite nuo mažiau. Pats autorius pradėjo nuo 1 proc. ir vėliau šį rodiklį didino iki 3 proc., 10 proc. ir 15 proc., kol pasiekė 20 proc.

“Liksite sužavėti, kiek nedaug pastangų reikia, kad išmoktumėte gyventi taupiau. Negalite išleisti to, ko neturite savo piniginėje.”

"Shutterstock" nuotr.

6. Taupykite blogai dienai

Gyvenimas ne visada einasi pagal planą. Žmonės neteka darbo, žlunga verslas, susergama ir t.t. Tikėkitės geriausio, bet ruoškitės blogiausiam, todėl turėkite avarinį fondą. Pasak D.Bacho, šis fondas turėtų būti lygus 3 mėnesių jūsų išlaidoms.

7. Drįskite svajoti

Svajonės – tai ne tik vaikų užsiėmimas.

“Ką jūs dviese norėtumėte padaryti labai linksmo, visiškai beprotiško, labai keisto? Norite keliauti aplink pasaulį? Vykti ragauti vyno į Toskaną? Plaukioti su delfinais Havajuose? Pasistatyti svajonių namą su svajonių virtuve?“

Niekas labiau nemotyvuoja nei svajonė.

Kiekviena suaugęs nusipelno svajonės, bet kartu egzistuoja ir finansinis privalumas didelės svajonės: “Daug žmonių nebando pakeisti savo išlaidavimo įpročių ar pradėti taupyti, nes neturi motyvacijos žvelgti į ateitį. Niekas labiau nemotyvuoja nei svajonė.”

Dar daugiau, anot D.Bacho, “žmonės nustoja svajoti, nes neturi pinigų svajonėms įgyvendinti.”

Autoriaus teigimu reikėtų atsidėti apie 3 proc. pajamų savo svajonei.

8. Išmokėkite paskolas anksčiau

“30 metų paskola būstui tikriausiai yra populiariausia. Ir mano nuomone, tai kartu didžiausia klaida, kurią žmonės daro”, – rašo D.Bachas.

Kuo ilgesnė yra paskola, tuo daugiau palūkanų sumokate. Todėl daug protingesnis sprendimas išmokėti paskolą anksčiau. Galima peržiūrėti sąlygas ir padidinti 10 proc. įmokas.

“Jei taip elgsitės, 30 metų paskolą išmokėsite per 22 metus. Ši paprasta idėja jums leis sutaupyti dešimtis ar net šimtus tūkstančių dolerių”, – teigia D.Bachas.

"Shutterstock" nuotr.

9. Neužtęskite kitų skolų grąžinimo

“Kredito kortelės įsiskolinimas gali sugriauti santuoką, – sako D.Bachas. – Nesvarbu, kiek du žmonės myli vienas kitą, jei vieno iš jų išlaidos nuolat palieka porą skoloje, tuomet galiu pažadėti, kad santykiai nutrūks. Jei abi pusės prasiskolina, santykiai nutrūks dar anksčiau.”

10. Taupykite vaikams

Vaikai – kainuoja.  JAV vaiko išauginimas vidutiniškai atsieina 245 tūkst. dolerių ir į šią sumą neįskaičiuotas mokslas aukštojoje mokykloje.

"Scanpix" nuotr.

Warrenas Buffetas yra vienas turtingiausių pasaulyje žmonių ir vienas sėkmingiausių verslininkų. “Businessinsider” pateikia 10 geriausių jo citatų, kurios yra tarsi patarimai, kaip elgtis su pinigais.

1. Niekada nepraraskite pinigų

Pirmas W.Buffetto patarimas, kurio jis pats šventai laikosi: “Taisyklė Nr.1: Niekada nepraraskite pinigų. Taisyklė Nr.2: Niekada nepamirškite taisyklės Nr.1.”

2. Gauk gerą vertę už žemą kainą

W.Buffettas sako: “Kaina yra tai, ką tu moki, o vertė – tai, ką tu gauni.”

Daugumos elgesys kyla iš įpročių. Ir sakoma, kad įpročio grandinės yra per lengvos, kad pajustum, kol jos netampa per sunkios, kad atsikratytum.

Netekti pinigų galima, kai kaina, kurią sumokate, neatitinka vertės, kurią gaunate. Pavyzdžiui, kai mokate dideles palūkanas už pasiimtą greitąjį kreditą ar už išnaudotas kreditinės kortelės lėšas. Kitas atvejis, kai išleidžiate pinigus daiktams ar paslaugoms, kurias retai naudojate.

3. Suformuokite sveikus piniginius įpročius

“Daugumos elgesys kyla iš įpročių, – 2007 m. W.Buffettas kalbėjo Floridos universitete. – Ir sakoma, kad įpročio grandinės yra per lengvos, kad pajustum, kol jos netampa per sunkios, kad atsikratytum.”

“Manau, didžiausia klaida – anksti neišmokti taupyti, nes taupymas yra įprotis”, – pridūrė jis.

Kitaip tariant, stiprinkite įpročius, kurie padeda jums būti finansiškai stipriais ir atsisakykite tų įpročių, kurie daro neigiamą poveikį jūsų finansams.

4. Venkite skolų, ypač kredito kortelių skolų

W.Buffettas tapo vienu turtingiausiu pasaulyje žmonių iš palūkanų, o ne pats mokėdamas palūkanas.

Jei skolinčiausi pinigus už 18-20 proc., aš bankrutuočiau.

“Aš mačiau daug žmonių, kurie žlugo dėl alkoholio ir sverto rodiklių (…) Šiame pasaulyje nebūtina labai daug skolintis. Jeigu esi sumanus, tu uždirbsi pinigų nesiskolindamas”, – dar 1991-aisiais pareiškė jis.

Pats W.Buffettas labai nemėgsta kreditinių kortelių. “Kredito kortelių palūkanos labai didelės, – kartą jis pareiškė. – Kartais jos siekia 18 proc., kartais 20 proc. Jei skolinčiausi pinigus už 18-20 proc., aš bankrutuočiau.”

6. Turėkite grynųjų

Dar vienas esminis W.Buffetto patarimas – turėkite grynųjų pinigų rezervus.

Neišeikite iš namų be grynųjų.

“Mes visada turime mažiausiai 20 mlrd. dolerių ir dažniausia daugiau grynųjų atsargoje”, – teigė jis vienoje iš ataskaitų. Būtent šie rezervai labai padėjo W.Buffettui išsilaikyti krizių metu.

“Grynieji – verslui, tai tarsi deguonis žmonėms: niekada apie tai negalvoji, kai turi. Atsimeni – kai jo trūksta, – sakė W.Buffettas. – Kai ateina sąskaitos, tik grynieji yra teisėta išeitis. Neišeikite iš namų be grynųjų.”

6. Investuokite į save

“Investuokite į save tiek, kiek galite. Jūs esate jūsų pagrindinis turtas”, – kartą pasakė W.Buffettas.

“Viską, ką jūs investuojate į save, atsipirks dešimteriopai,” – mano milijardierius. Ir skirtingai nei įsigijus kitą turą ar investavus “niekas jūsų neapmokestins; niekas iš jūsų to nepavogs”.

7. Mokykitės apie pinigus

Dalis investavimo į save turi būti savišvieta apie pinigų valdymą. Vienas pagrindinių W.Buffetto, kaip investuotojo užduočių, – sumažinti rizikas.

Eik miegoti protingesnis, nei atsikėlei.

“Rizikos atsiranda iš nežinojimo, ką darai”, – kartą žurnalui “Forbes” sakė jis. Kuo daugiau žinai apie asmeninius finansus, tuo esi saugesnis, nes sumažini rizikas.

Kaip išsireiškė W.Buffetto verslo partneris Charlies Mungeris, “eik miegoti protingesnis, nei atsikėlei”. Pačio W.Buffetto receptas labai paprastas: daug skaityti: “Taip statomas žinojimas, tarsi interesų kvartalas.”

8. Pasitikėkite žemų kainų indekso fondais

Jei esi vienas iš to 1 proc. laimingųjų pasaulio žmonių, tu esi skolingas likusiai žmonijai galvoti apie kitus 99 proc.

Jei iki šiol milijardieriaus patarimai atrodė labai filosofiški ar abstraktūs, tai jis turi ir konkrečių minčių, kaip elgtis su pinigais. W.Buffettas siūlo pasitikėti indekso fondais, t.y. investiciniais fondais, kurių portfelį sudaro tokie vertybiniai popieriai ir tokiomis proporcijomis, kaip ir atitinkamą indeksą. Tokie fondai turi mažesnes administravimo sąnaudas ir dar vadinami pasyvaus valdymo fondais. Tinka investuotojams, netikintiems valdytojų gebėjimu pasiekti didesnį pelningumą nei visos rinkos.

“Jei investavote į žemų kainų indekso fondus ir nesudėjote visų pinigų vienu metu, bet tai padarėte vidutiniškai per dešimtmetį, jums seksis geriau nei 90 proc. žmonių, kurie viską suinvestavo vienu metu”, – 2004 m. įžvalga pasidalino W.Buffettas.

9. Dalinkis

“Jei esi vienas iš to 1 proc. laimingųjų pasaulio žmonių, tu esi skolingas likusiai žmonijai galvoti apie kitus 99 proc.”, – teigė W.Buffettas 2007-aisiais ir pats laikosi šios taisyklės.

Praėjusiais metais W.Buffetas padovanojo 2,8 mlrd. dolerių vertės akcijų penkioms labdaros organizacijoms. Jis taip pat su kitu pasaulio turtuoliu Billu Gatesu sukūrė filantropijos fondą, kuriam pažadėjo atiduoti didžiąją savo turto dalį.

10. Žiūrėk į pinigus, kaip į ilgalaikį žaidimą

“Kažkas sėdi šešėlyje šiandien, nes kažkas kitas pasodino medį labai seniai”, – kartą pasakė W.Buffettas.

Sodinimas ir auginimas finansinės sėkmės sėklų dabar vėliau taps priedanga nuo skolų, užtikrins garbingą senatvę ir padės padengti vaikų išlaidas mokslui.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

BFL

ES parama. Daugiau nei pusė 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų buvo skirta Lietuvos konkurencingumui didinti, bet esminių pokyčių nepasiekta.

Lietuva, konkurencingumui didinti investavusi 3,9 mlrd. Eur, iš kurių 3,7 mlrd. Eur – ES lėšos, nepadarė kokybinio šuolio ir netapo didelės pridėtinės vertės ir inovacijų šalimi. Kaip rodo konsultacinės įmonės VšĮ „Europos socialiniai teisiniai ir ekonominiai projektai“ (ESTEP) atliktas tyrimas, net 57 proc. visų investicijų buvo skirtos ekonominei infrastruktūrai gerinti ir tik 17 proc. – didelės pridėtinės vertės verslui skatinti. Galiausiai, pasak ESTEP vadovo Klaudijaus Manioko, absoliuti dauguma visų išmokėtų lėšų, apie 74 proc., atiteko statybininkams.

Kitaip tariant, Lietuva pasiklojo pamatus konkurencingumui didinti, tačiau tam, kad įvyktų struktūriniai pokyčiai, vien to neužtenka.

„Standartinėmis investicijomis į infrastruktūrą kokybinio šuolio ekonomikoje arba proveržio nepadarysi. Tam reikia žmonių, sugebančių naudotis infrastruktūra, kurti pridėtinę vertę. Reikia kritinės masės proto, o ypač valstybės lyderystės, kurios, matyt, labiausiai ir pritrūkome“, – apibendrina K.Maniokas, užsimindamas ir apie politinės lyderystės problemą šalyje.

Vertinimą užsakiusios Finansų ministerijos Europos Sąjungos struktūrinės paramos valdymo departamento direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Dilba taip pat pripažįsta, kad tyrimas atspindi esamą realybę. „Nenorime kažko dangstyti ir sakyti, kad viskas yra gerai. Kaip pabrėžiama vertinime, ES investicijos – tik vienas iš veiksnių, galinčių daryti įtaką konkurencinei aplinkai. Jei mes darome didžiules investicijas, neturėdami ilgalaikės aiškios strategijos ir nesutvarkę teisinės bazės, neturėdami reguliavimo priemonių inovacijoms skatinti, maksimalaus poveikio tai neturės. Struktūriniams pokyčiams reikalinga visų šių veiksnių visuma ir sąveika“, – sako R.Dilba.

Kaip pavyzdį jis nurodo mokslo, verslo ir studijų slėnius, kurių plėtra Lietuvoje pradėta neturint ilgalaikės strategijos: iš pradžių jie pradėti statyti, o tik vėliau jiems buvo rengiami verslo planai.

Šiandien Lietuva pagal mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų rezultatus yra žemiau nei Rumunija, o inovacijų poveikis šalies ekonomikai Lietuvoje – mažiausias ES.

Kaip konstatuoja neseniai Inovacijų sistemos pertvarkos koncepcijos gaires paskelbusi Ūkio ministerija, nors mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) investicijoms skiriamas solidus finansavimas, Lietuvos inovatyvumo rodikliai ne gerėja, o blogėja. Pastaraisiais metais pagal pasaulinį inovacijų indeksą Lietuva yra viena labiausiai atsiliekančiųjų Europoje valstybių, nedaranti pažangos. O štai Estija pagal inovatyvumą jau pasiekė ES vidurkį ir artėja prie lyderių. Net Latvija, kuri prieš kelerius metus šioje srityje atsiliko nuo Lietuvos, mūsų šalį jau pralenkė.

Problemų daug, bet kaip nurodoma gairėse, Lietuva skiria labai mažai dėmesio naujų produktų kūrimui, tai yra eksperimentinei plėtrai. Neskatinant eksperimentinės plėtros, mokslininkai nėra motyvuojami kurti naujų žinių, kurios galėtų būti panaudotos versle, kuriant naujus produktus, o verslas, su kuriuo valstybė nesidalija naujų didelės pridėtinės vertės produktų rizika, taip pat nesuinteresuotas į tai investuoti.

ESTEP tyrimas konkretizuoja: didžioji ES paramos dalis buvo skirta slėnių statybai, o prie verslo ir mokslo bendradarbiavimo skatinimo prisidėta mažai. Dėl užtrukusio slėnių programų tvirtinimo užsitęsė ir projektų įgyvendinimo pradžia, mokslo ir verslo bendradarbiavimo projektuose trūko institucinės lyderystės, buvo taikoma verslui nepatraukli projektų finansavimo schema, neskiriama nepakankamai dėmesio mokslo rezultatų komercinimui. Didžioji lėšų dalis buvo nukreipta ne į tiesiogiai su konkurencingumo didinimu siejamas sritis (didelės pridėtinės vertės skatinimą, inovacijų diegimą), o į sąlygų verslo konkurencingumui sudarymą – transporto, energetikos, informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūros kūrimą, kuriam skirta apie 57 proc. viso konkurencingumo didinimo lėšų paketo.

Didžiausias dėmesys ir pinigai buvo skirti fundamentiniams moksliniams tyrimams, o eksperimentinei plėtrai ar naujiems produktams kurti lėšos buvo vienos mažiausių ES. Moksliniai tyrimai dažniausiai nebuvo orientuoti į socialinius ir ekonominius poreikius, kurie aktualūs verslui.

Pavyzdžiui, valstybės lėšų dalis bendrose išlaidose moksliniams tyrimams ir eksperimentinei veiklai gerokai išaugo – tyrėjų skaičius viešajame sektoriuje tūkstančiui gyventojų nuo 8,4 padidėjo iki 12,3. O verslo įmonių dalis bendrose išlaidose tyrimams praktiškai nepasikeitė, tai yra verslo ir mokslo sinergija neįvyko.

„Norėdami būti konkurencingi pasaulyje, privalome investuoti į inovacijas ir mokslą, nes būtent šios investicijos skatina tvarų ir ilgalaikį ekonomikos augimą. Investicijos į infrastruktūrą suteikia impulsą gyvenimo kokybei, tačiau ilgalaikio poveikio šalies konkurencingumui nedaro. Mes iš tiesų jau išmokome pinigus paversti žiniomis, bet dabar turime kur kas didesnį iššūkį – žinias paversti pinigais“, – sako R.Dilba.

Pasak jo, naujajame 2014–2020 m. ES finansavimo etape Europos Komisija yra patvirtinusi sumaniosios specializacijos strategiją, kuri būtent ir skirta mokslinių tyrimų komercializavimui bei pritaikymui versle. Viliamasi, kad šios kryptingos investicijos duos didesnį efektą ir pavyks pasiekti esminių struktūrinių šalies ekonomikos pokyčių.

„Ko labiausia trūksta, kad proveržis įvyktų? Sakyčiau, labiausiai trūksta vadybinių kompetencijų. Dabar situacija tokia, kad mokslas dirba sau, verslas – sau. Neturime inovacijų vadybininkų, dar vadinamų skautais, kurie žino ir verslo poreikius, ir mokslinių atradimų potencialą. Tiesa, galime didžiuotis puikiais mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžiais biotechnologijų ir lazerių srityse. Tačiau tai nišinės sritys, kurios nekeičia bendros ekonomikos struktūros, o Lietuvai labiausiai reikia, kad kuo daugiau vidutinių ir smulkiųjų įmonių taptų inovatyvios“, – aiškina R.Dilba.

ES investicijos neabejotinai padarė teigiamą poveikį šalies ekonomikai, padėjo sukurti infrastruktūrą, kurios Lietuvai tikrai reikėjo ir be kurios kokybinis šuolis ateityje tiesiog būtų neįmanomas. Be to, ES pinigai ekonominės krizės laikotarpiu padėjo išgyventi ir neprarasti įgyto konkurencingumo daugeliui įmonių, kurioms šios investicijos tuo metu buvo apskritai vienintelės.

„Šios investicijos buvo nukreiptos pagrindui sukurti, o 2014–2020 m. investicijų  kryptis – įveiklinti sukurtą infrastruktūrą ir užtikrinti jos visapusišką naudojimą. „Kietųjų“ investicijų jau nebus tiek daug, dabar daugiausiai lėšų skirsime įrangai atnaujinti ir rezultatyviam bendradarbiavimui tarp mokslo ir verslo skatinti“, – pabrėžia R.Dilba.

Kaip parodė tyrimas, ES investicijos Lietuvos konkurencingumui didinti buvo skirtos trims pagrindiniams tikslams: didelės pridėtinės vertės verslui skatinti, verslo produktyvumui didinti ir verslo aplinkai bei ekonominei infrastruktūrai gerinti.

ES paramos poveikį konkurencingumui tyrėjai vertino trimis aspektais: valstybės, atskirų ūkio šakų ir įmonių lygmeniu.

Valstybės arba makrolygiu investicijos davė naudos šalies ekonomikai, skatino jos augimą. 70 proc. ES paramos lėšų į šalies ekonomiką įsiliejo per privataus ir viešojo sektorių materialines investicijas ir didžiausią poveikį darė investicijoms formuojant pagrindinį kapitalą.

Apskaičiuota, kad investicijos į pagrindinio kapitalo formavimą – materialinį turtą, gamybos įrenginius Lietuvoje buvo 1,81 mlrd. Eur didesnės, nei jos būtų buvusios be paramos.

Tyrėjai teigia, kad 2007–2015 m. poveikis investicijoms į kapitalo formavimą bus dar didesnis – investicijos išaugs 2,92 mlrd. Eur, palyginti su situacija be paramos. Bet didžiausias poveikis bus fiksuojamas ilguoju laikotarpiu – 2020 m. investicijos sieks 3,77 mlrd. Eur.

Investuotos lėšos taip pat darė teigiamą poveikį bendrajam vidaus produktui, tiesioginių užsienio investicijų pritraukimui, plačiajuosčio interneto ryšio skvarbai, viešųjų paslaugų perkėlimui į elektroninę erdvę, užimtumui ir nedarbo lygiui, vidutiniam darbo užmokesčiui.

Pavyzdžiui, dėl investicijų konkurencingumui didinti Lietuvos bendrasis vidaus produktas padidėjo 5,7 mlrd. Eur. Vėliau poveikis dar stiprės ir 2020 m. šalies BVP bus daugiau nei 9 mlrd. Eur didesnis, palyginti su situacija, jei investicijų nebūtų.

Mažesnį poveikį ES investicijos turėjo prekių ir paslaugų eksportui, aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių eksportui, nes šie rodikliai labiau priklausė nuo išorės veiksnių. Aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių eksportą stipriau veikė ne ES parama, o kitų tradicinių pramonės sektorių eksporto augimas po krizės, užgožęs aukštųjų technologijų eksportą, taip pat didelis visų aukštųjų technologijų sektoriaus sričių, išskyrus farmaciją, eksporto nuosmukis.

Investicijos paveikė ir atskirus ūkio sektorius, pritraukusius daugiausiai konkurencingumui didinti skirtų ES lėšų: statybų, energetikos, pramonės ir transporto.  Nors statybose nusėdo net 74 proc. visų investicijų, poveikis šiam sektoriui buvo trumpalaikis. Tyrimo duomenimis, didžiausią įtaką sektorius pajuto 2013–2014 m., kai papildomai buvo įdarbinta 8–10 tūkst. darbuotojų. Dėl investicijų 2007–2015 m. statybų sektoriuje buvo sukurta 2,5 mlrd. Eur pridėtinės vertės.

Daugiausiai ilgalaikės naudos iš ES investicijų gavo transporto sektorius, kuriam buvo išmokėta net 40 proc. visų konkurencingumui didinti skirtų lėšų. Čia taip pat didėjo pridėtinė vertė, buvo kuriamos darbo vietos, didėjo materialinės investicijos ir paslaugų eksportas.

Didžioji dalis tyrimo metu apklaustų įmonių tvirtino, kad parama jas skatino investuoti į mokslinius tyrimus. Jos pradėjo gaminti naujus produktus ar teikti naujas paslaugas. Buvo įdiegtos naujos technologijos, sukurta darbo vietų. Investicijos buvo svarbus lėšų šaltinis, garantuojantis užsakymus vietinėms įmonėms ir leidžiantis daugiau produkcijos tiekti vidaus rinkai, didinantis vidaus vartojimą. Tačiau šie pokyčiai didesnio poveikio šalies mastu neturėjo. Tokią situaciją, pasak tyrėjų, lėmė struktūrinės priežastys – mažos pridėtinės vertės ekonomika Lietuvoje ir gana menki valstybės pajėgumai. Poveikį mažino ir ekonomikos krizė, vertusi dalį pinigų skirti trumpalaikėms problemoms spręsti.

Lietuva ir toliau orientavosi  į vidutinio ir žemesnio lygio pramonės gaminių eksportą, pavyzdžiui, mineralinių, maisto produktų, mašinų ir įrenginių, chemijos pramonės produkcijos, o aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių, kurios didina šalies konkurencingumą, eksporto dalis išliko nedidelė.

Nors vertinimo išvados nevienareikšmiškos, K.Maniokas sako, kad plaukų rautis dėl to nereikėtų. Panašiu keliu, tai yra ES paramą investuodamos į infrastruktūrą ir taip sudarydamos sąlygas konkurencingumui, ėjo ir kitos Rytų bei Vidurio Europos šalys. Dabar jos, kaip ir Lietuva, sprendžia panašų uždavinį – kaip kiekybę paversti kokybe.

„Lietuva dalyvauja rimtose lenktynėse. Kol kas mes jose neatsiliekame, ir tai jau nėra blogai. Sakyčiau, judame standartiniu vidutiniu greičiu ir esame ES vidutiniokai. Lyderiai čia yra Estija ir Lenkija. Lyginant BVP vienam gyventojui, Lietuva ir Estija yra panašaus lygio, bet vertinant konkurencingumą ir inovatyvumą Estija pažengusi gerokai toliau. O Lietuvos konkurencingumas, nuo 2008 m. mažėjęs, grįžo į ikikrizinį lygį“, – teigia K.Maniokas.

Nors Lietuvoje standartinės investicijos į infrastruktūrą buvo pakankamai gerai suplanuotos ir atliktos, generavo ekonomikos augimą, tačiau proveržio su jomis nepadarysi. „Perėjimas į kitą struktūrinę pakopą yra visiškai kito lygmens uždavinys. Todėl ir kalbame apie protą, žinias bei jų panaudojimą. Proveržį padaro tie, kurie nestandartiškai taiko standartinius sprendimus. Mes iki šiol viską neblogai standartiškai darėme, tačiau norint judėti toliau to nepakanka“, – vertina K.Maniokas.

Vienas svarbiausių klausimų šiandien – kaip, panaudojant sukurtą infrastruktūrą,  inovacijas ir žinias, pasiekti struktūrinių pokyčių. Tam reikalingos ir mokslo, ir verslo atstovų pastangos. Bet ypač svarbus čia valstybės vaidmuo ir lyderystė, kurios Lietuvoje vis dar pasigendama.

Pasak K.Manioko, sėkmingi Azijos šalių pavyzdžiai rodo, kad struktūriniai pokyčiai dažnai yra už verslo galimybių ribų, – tam reikia valstybinės, taip pat institucinės  lyderystės.

„Viskas dar yra mūsų rankose. Reikia tvirtos valstybės rankos, ilgalaikio strateginio matymo, tinkamo reguliavimo ir kompetentingų žmonių, gebančių naudotis visu tuo, kas jau yra sukurta. Šiame etape infrastruktūra turi būti įdarbinta taip, kad generuotų struktūrinius ekonomikos pokyčius ir kartu didintų konkurencinį Lietuvos pranašumą pasaulyje. Bet tam pirmiausia reikia valstybės gebėjimų struktūrinio šuolio“, – nuo ko reikėtų pradėti, nurodo K.Maniokas.

Kokybiniams pokyčiams yra svarbios „minkštosios“ investicijos, kurios užtikrintų gebėjimus naudotis sukurta infrastruktūra. Būtent eksperimentinei plėtrai ir naujų produktų kūrimui, inovacijų diegimui, mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimui turėtų būti skiriama daugiausiai dėmesio 2014–2020 m. laikotarpiu, siekiant pagrindinio tikslo – Lietuvos, kaip konkurencingos valstybės, įsitvirtinimo tarptautinėje rinkoje.

Aušra Pocienė

2007–2015 m. ES investicijų konkurencingumui didinti Lietuvoje pasiskirstymas (proc.)

Ekonominei infrastruktūrai gerinti         57

Verslo produktyvumui didinti ir verslo aplinkai gerinti          26

Didelės pridėtinės vertės verslui skatinti 17

Šaltinis: ESTEP

VZ nuotr.

Pinigai. Paprastam žmogui matematika, tikimybėmis ir skaičiavimais pagrįstas algoritminis investavimas, palyginti su klasikiniais investavimo būdais – į akcijas, obligacijas, auksą ar nekilnojamąjį turtą, atrodo kaip kosmosas.

„Jei taksistas sako, kad reikia pirkti auksą, vadinasi, jį reikia parduoti. Kol kas apie algoritminį investavimą taksistai nešneka, vadinasi, čia verta investuoti“, – juokauja vienintelio Lietuvoje ir Baltijos šalyse algoritminės prekybos metodu veikiančio investicinio fondo „Algoritmic Trading Portfolio“ valdytojas dr. Aistis Raudys, paklaustas, kodėl žmonės turėtų rinktis mūsų šalyje kol kas mažai žinomą investavimo būdą.

Algoritminis investavimas skirtas informuotiems investuotojams ir priskiriamas prie didesnės rizikos investavimo instrumentų. Bet ir potencialiems investuotojams Lietuvoje šis alternatyvus fondas – vis dar egzotika. Pasak A.Raudžio, visuomenėje apskritai vyrauja neigiamas ir iškreiptas požiūris į investicinius fondus, nulemtas, matyt, finansinio neišprusimo ir iš dalies ekonominės krizės, kurios metu investicijos į akcijas daugeliui pridarė didelių nuostolių.

„Žmonėms investiciniai fondai asocijuojasi tik su akcijomis. Bet fondai gali būti labai įvairūs: Lietuvoje jau turime žaliosios energetikos fondą, kuris investuoja į vėjo jėgaines, žemės fondą, superkantį ir ūkininkams nuomojantį žemės ūkio paskirties žemę. Tačiau reikia pripažinti, kad algoritminis investavimas yra ne toks paprastas ir kiekvienam suprantamas metodas. Netgi registruojant fondą Lietuvos banke teko įdėti nemažai pastangų, kad supažindintume banko specialistus su šia naujove“, – sako A.Raudys.

Idėją steigti alternatyvų investicinį fondą jis parsivežė iš Londono, kuriame praleido dešimt metų. Vilniaus universitete baigęs informatikos mokslus ir apgynęs daktaro disertaciją apie dirbtinį intelektą A.Raudys iš pradžių dirbo „London South Bank university“ universitete, duomenų analitikos įmonėje, o vėliau pradėjo sėkmingą finansinę karjerą Londono Sityje veikiančiuose didžiausiuose pasaulio bankuose „Deutsche Bank“, „Societe Generale“, „BNP Paribas“, kur pirmą kartą ir susipažino su algoritminės prekybos metodais.

„Kai kartu su žmona Žydrina vykome į Didžiąją Britaniją, planas buvo paprastas – užsidirbti pinigų, kad galėtume be paskolų Lietuvoje pasistatyti namą. Planą įvykdyti pavyko praktiškai per trejus metus, įsidarbinus Londono Sityje“, – sėkmingą karjerą viename iš pasaulio finansų centrų prisimena 39-erių vyras.

Londone gimė du poros vaikai, o šiuo metu tris vaikus auginanti Raudžių šeima jau laukia ir ketvirtosios atžalos.

2009 m. į Lietuva sugrįžęs A.Raudys unikalią savo patirtį kiekybinių finansų ir algoritminės prekybos srityse pritaikė su bendrove „Orion Asset Management“ kurdamas alternatyvų investicinį fondą, į kurį investavo ir savo šeimos bei draugų pinigus. Lietuvos banko leidimu fondas veikia nuo 2012 m. spalio, o prekiauti pradėjo nuo 2013 m. sausio.

Paprastai kalbant, tokiame fonde investicinius sprendimus priima matematika. Algoritminis investavimas panašus į klasikinį, tik pastaruoju atveju investavimo galimybės ieško, analizuoja, ją seka ir sprendimą investuoti priima analitikas, o algoritminėje prekyboje analitikas šią analizę perteikia kompiuterine kalba, kad investavimo (pirkimo-pardavimo) veiksmas būtų atliktas automatiškai. Algoritmai be žmogaus pagalbos analizuoja rinkos situaciją ir atitinkamai suformuoja pavedimus dėl konkrečių finansinių priemonių įsigijimo ar pardavimo. Vienu metu algoritmai gali stebėti iki 20 tūkst. skirtingų finansinių priemonių ir radus galimybę – investuoti. Kadangi prekiauja daug skirtingų algoritmų (šiuo metu fondo portfelyje yra apie 6 tūkst.), kažkuriam suklydus ir patyrus nuostolį, daugybė kitų tuo metu uždirba pelną.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Makroekonomika. Praėjusią savaitę Tarptautinis valiutos fondas (TVF) naujausioje pasaulio ekonomikos apžvalgoje Lietuvą pirmą kartą įtraukė į išsivysčiusios ekonomikos šalių grupę. Iki šiol šalis buvo vertinama kaip besiformuojančios rinkos ekonomika.

TVF pasaulio ekonominėse apžvalgose šalys narės pagal pajamas, tenkančias vienam gyventojui, eksporto diversifikaciją ir integraciją į globalią finansų sistemą grupuojamos į išsivysčiusios ekonomikos šalis, besiformuojančias rinkos ekonomikos ir besivystančias šalis.

188 valstybes vienijanti tarptautinė finansų organizacija prognozuoja, kad Lietuvos realusis BVP šiemet didės 2,8, o 2016 m. – 3,2 proc., vidutinė metinė infliacija šiemet sieks 0,3, kitąmet – 2 proc.

Toks vienos įtakingiausių pasaulio finansų organizacijų įvertinimas atspindi Lietuvos pasiekimus per pastaruosius metus, kai skatinama Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos šalies ekonomika augo sparčiausiai ES, o pagal BVP vienam gyventojui, kuris laikomas vienu pagrindinių šalies išsivystymo rodiklių, Lietuva pasiekė 74 proc. ES vidurkio.

Tačiau realiame, o ne statistikos skaičiais išreikštame gyvenime, kur vidutinio darbo užmokesčio dydžiu esame treti nuo galo po Bulgarijos ir Rumunijos, toli gražu nesijaučiame išsivysčiusios valstybės piliečiais. Lietuvai prisijungus prie euro zonos, eurais pamatuojamas  atotrūkis tarp Lietuvos ir kitų ES šalių tapo dar akivaizdesnis.

„Jei žiūrėtume tik į skaičius, šalies ekonomika atrodo gerai, tačiau iki išsivysčiusios Vakarų valstybės Lietuvai dar toli“, – vertina situaciją Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Pasak jo, iš tiesų šalies ekonomikos plėtra yra viena sparčiausių ES, Lietuva turi gerai diversifikuotą pramonę ir šalies ekonomika nėra priklausoma nuo gamtinių išteklių, kaip mūsų kaimynės Rusijos. Tačiau turime didžiulę priklausomybę nuo ES pinigų, kurie sudaro nemažą dalį valstybės biudžeto ir BVP. ES pinigai 2007–2013 m. paramos laikotarpiu Lietuvoje sukūrė maždaug 3 mlrd. eurų didesnį BVP. „Pabandykime tuos skaičius hipotetiškai eliminuoti ir pamatysime, kokiu greičiu iš tiesų augame. Ar esame pasirengę konkuruoti globalioje rinkoje be ES paramos arba jai smarkiai sumažėjus, nes tai neišvengiamai įvyks?“ – svarsto R.Dargis.

Iš tiesų – kas laukia šalies, milijardus investavusios į įvairiausią infrastruktūrą, kurią išlaikyti, sparčiai netenkant darbingo amžiaus žmonių, bus vis sunkiau? Biudžeto pinigus ryja brangios, neefektyvios ir iš esmės nereformuojamos sveikatos, švietimo, socialinio draudimo sistemos. Visuomenė sensta, mažėja darbingo amžiaus žmonių. Kad sugebėtume padengti išaugusias valstybės išlaidas, reikės kur kas konkurencingesnės pramonės, kuriančios didesnę pridėtinę vertę ir generuojančios gausesnes pajamas. Antra vertus, tapus išsivysčiusios ekonomikos šalimi didės ir Lietuvos įsipareigojimai ES, į bendrą katilą teks atseikėti daugiau pinigų.

„Kai sudedi visas šias problemas, matai, kad įtampos mūsų gyvenime ne mažės, o greičiausiai daugės. Mano galva, reikėtų smegenų centro, kuris modeliuotų, kaip Lietuva gyvens po penkerių ar dešimties metų, ieškotų atsakymų į valstybės gyvenimui svarbius klausimus, kuriuos kaip sniego gniūžtę mes kol kas tik stumiame nuo savęs“,  – sako šalies pramonininkų vadovas.

Jo manymu, valstybėje nėra nei smegenų centro, nei politinio sluoksnio, pajėgaus siūlyti šių problemų sprendimus. Nėra ir diskusijų apie tai. Vienintelė tema, kuria diskutuoja dabartinė koalicinė dauguma, – kaip padidinti minimalų atlyginimą. „Mes gyvename tik šia diena, vis dar šildydamiesi ES pinigais ir neturėdami jokios strategijos į priekį“, – konstatuoja R.Dargis.

Verslininkui pritaria ir prof. habil. dr. Rimantas Rudzkis. Jo nuomone, tokiu strategavimu turėtų užsiimti prie Vyriausybės įkurtas strateginių tyrimų centras ar institutas, kurio tyrimų sritis neturėtų apsiriboti vien tik ekonomika. „Man keista ir nesuprantama, kodėl valstybėje nežvelgiama į ateitį, nediskutuojama dėl sprendimų ir krypties. Turėtume turėti realią strategiją bent dešimčiai metų į priekį (strategiją „Lietuva 2030“ analitikas vadina svajonių rinkiniu – A.P.) ir tuo pačiu metu kryptingai veikti šiandien. Tačiau politikų horizontas siekia tik nuo rinkimų iki rinkimų, jų veiksmus diktuoja siekis išlaikyti valdžią. Neturime stiprios politinės jėgos, save tapatinančios su valstybe“, – apgailestauja R.Rudzkis.

Galime ir privalome padaryti proveržį, tačiau tam reikia visos visuomenės kryptingų veiksmų, ir, žinoma, pirmiausia valdžia turėtų aiškiai žinoti, ko norime ir ko siekiame, o ne rūpintis savo grupiniais interesais.

R.Rudzkis primena, kad pirmiausia būtinas politinis konsensusas, apsisprendžiant, kas yra Lietuvos prioritetas, tai yra vienintelis tikslas. Jų neturėtų būti daug, nes tuomet iš tiesų nėra nė vieno. „Kaip tai turėtų būti daroma? Pasirašomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuvos prioritetas numeris vienas yra spartus ekonomikos augimas. Tuomet įsteigiama institucija ir priimamas sprendimas, kad kiekvienas naujas Vyriausybės arba Seimo nutarimas turi gauti ekspertinę nuomonę, ar šis nutarimas neprieštarauja generaliniam prioritetui“, – nuo ko reikėtų pradėti, dėsto R.Rudzkis.

Kadangi didžiausia Lietuvos grėsmė yra ne karas, kaip eskaluojama viešojoje  erdvėje, o jaunimo emigracija, nuo to ir reikėtų pradėti. Analitiko teigimu, nors šiuo metu Lietuvos ekonominė situacija yra tikrai nebloga, gyvename tiksint demografinei  bombai – šalyje mažėja darbingų žmonių, ir tai nieko gero nežada valstybei ilgalaikėje perspektyvoje.

Demografijos kreivės kryptį galima būtų pakeisti, jei pavyktų užtikrinti spartų ekonomikos augimą ir kartu gerai apmokamas darbo vietas. Puikus to pavyzdys – Airija, iš kurios buvo emigravę labai daug žmonių, tačiau šalis, prasidėjus sparčiam ekonomikos kilimui, emigrantus susigrąžino. „Iš Lietuvos žmonės taip pat išvažiuoja ne vejami karo ar etninių konfliktų, o dėl ekonominių priežasčių. Palyginti su situacija kitose šalyse, Lietuva – ramus užutėkis, ir tai vienas mūsų konkurencinių pranašumų“, – pabrėžia R.Rudzkis.

Tačiau jaunimas išvažiuoja, nes yra per didelis gyvenimo lygio (tik ekonominiu požiūriu) atotrūkis tarp Lietuvos ir lengvai pasiekiamų ES šalių. „Jaunimas pirmiausia matuoja eurais. Jam mažiau svarbūs Lietuvos privalumai, palyginti su gyvenimu Vakarų didmiesčiuose. Juos išvykti skatina realus atlyginimų skirtumas, nes skiriasi jie keturis ir penkis kartus“, – aiškina R.Rudzkis.

Antra emigracijos priežastis – suprastėję lūkesčiai. Nei gyventojai, nei verslas, kuris taip pat nesiveržia reinvestuoti Lietuvoje, nebesitiki, kad ekonominius skirtumus pavyks įveikti greitai. Kadangi verslas pragmatiškas, nematydamas gerų perspektyvų tėvynėje, ieško jų už Lietuvos ribų. Nes šalyje mažėja vartotojų, o valdžia neturi strategijos, kaip spręsti problemas. Ir apskritai nežinia, ko iš jos laukti. Gal mokesčius didins, nes kito kelio neieško?

Norint sustabdyti emigraciją reikia, kad ekonomika iš tiesų pradėtų sparčiai augti. Dabar ji auga panašiai kaip Vakarų šalių – apie 3 proc. per metus. To tikrai nepakanka bandant pasivyti išsivysčiusias šalis, nes Lietuvos perspektyvos, mažėjant darbingų gyventojų, tik blogėja.

„Kad ekonomika augtų, turi būti investicijoms palankus klimatas. Kito kelio nėra. Vietinio ar užsienio kapitalo verslas turi matyti, kad Lietuvoje investuoti yra geriau nei  Slovakijoje, Čekijoje, Estijoje ar Lenkijoje. Reikėtų skatinti investicijas, kurios kuria gerai apmokamas vietas, kad tam lietuviui neapsimokėtų išvažiuoti“,  – aiškina R.Rudzkis.

Jo nuomone, sulaukus didelių investicijų galima būtų pasiekti 7–8 proc. ekonomikos augimą, tačiau be investicijų šuolio tai neįmanoma. Dabar situacija priešinga – tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas į Lietuvą mažėja. Pagal šį rodiklį Lietuva yra tarp mažiausiai TUI pritraukusių ES šalių narių, tokių kaip Rumunija ar skolų krizę išgyvenanti Graikija. 2014 m. TUI Lietuvoje sumažėjo nuo 4321 Eur gyventojui 2013 m. iki 4134 Eur.

„Lietuva investuotojams yra praradusi patrauklumą. Andriaus Kubiliaus laikais mums pavyko pritraukti kelias garsias tarptautines paslaugų bendroves. Bet tai lašas jūroje. Mums reikia ne 2–3 tūkst. darbo vietų, o investicijų, kurios sukurtų 200 tūkst. gerai apmokamų darbo vietų. Tuomet jos generuotų užsakymus vidaus rinkai“, – sako R.Rudzkis, pasak kurio, Lietuva iki šių bendrovių atėjimo informatikos paslaugų eksportuodavo vos  0,1 proc. BVP, kai estai  – 1,3 proc., o airiai – net 22 proc.

TUI stygių Lietuvoje iš dalies kompensuoja reikšminga ES parama, padedanti modernizuoti pramonę. Tačiau, kaip pabrėžia R.Dargis, tiesioginės užsienio investicijos nėra vien tik pinigai – tai naujos technologijos ir patirtis, naujos rinkos prekėms ir gaminiams. Visa tai augina bendrą valstybės lygį.

„Šiuo metu regione vykstantys pokyčiai naudingi Lietuvai, nes didėjančios gamybos sąnaudos Azijoje, didžiuliai atstumai investuotojus verčia ieškoti naujų gamybos vietų šalia. Pavyzdžiui, skandinavai, taupydami sąnaudas, savo paslaugų centrus kelia į Baltijos šalis. Esame lankstūs ir greiti – tai mūsų privalumai, kuriuos turėtume sugebėti išnaudoti, norėdami į Lietuvą pritraukti tarptautines gamybos įmones, paslaugų centrus“, – sako R.Dargis.

R.Rudzkio teigimu, Lietuva iš tiesų turi ką pasiūlyti investuotojams. Turi gerą infrastruktūrą, išsilavinusius, darbščius žmones ir vakarietišką kultūrą perėmusį verslą, kuris vis dar alkanas pinigų ir veržlus. Lietuvos privalumai – ir graži gamta, mažas gyventojų tankis, didelės gėlo vandens atsargos, todėl patrauklu plėtoti, pavyzdžiui, maisto pramonę. Užtektų prisivilioti verslą, kuris norėtų skverbtis į Rytus,  – Lietuvos geografinė padėtis, kaip tilto tarp Rytų ir Vakarų, tam yra palanki.

„Tik bėda ta, kad šį didelį savo pliusą pastaruoju metu Lietuva pavertė dideliu minusu. Politikai, įskaitant ir pačius aukščiausius, eskaluoja įtampą šalyje (po Ukrainos būsime mes). Geopolitika iš tiesų yra paaštrėjusi, tačiau tokiais pasisakymais situacija dar labiau aštrinama, piešiant Lietuvos, stovinčios prie karo slenksčio, vaizdą. Normaliomis sąlygomis mūsų, kaip tranzitinės šalies, geografinė padėtis yra privalumas, tačiau aštrindami situaciją tampame pasienio valstybe su didžiule grėsme. Kas tuomet čia norės investuoti?“ – stebisi R.Rudzkis.

Jo nuomone, ideologijai vis dėlto neturėtų būti suteikta pirmenybė prieš ekonomiką. Reikėtų pasimokyti iš estų, kurie ramiai, be triukšmo gynybai skyrė  2 proc. BVP. O lietuvių, nuo ryto iki vakaro kalbančių apie grėsmes, išlaidos gynybai dar pernai buvo tik šiek tiek didesnės nei Liuksemburgo, kuris iš viso neturi kariuomenės.

Kitas Lietuvos privalumas – švietimo sistema, aukštasis mokslas, kuriuo šalis visuomet pagrįstai didžiavosi, šiandien taip pat tapo stabdžiu Lietuvai konkuruojant dėl investicijų. Lietuvai darbo jėgos trūksta daugiausia todėl, kad specialistai rengiami neatsižvelgiant į rinkos poreikius, vadovaujantis atskiros mokyklos interesais.

„Specialistų rengimo sistema dabar yra gerokai suprastėjusi visomis prasmėmis. Edukologų, teisininkų rengiame tūkstančius, o  pramonei, kuri yra mūsų varomoji jėga, trūksta inžinierių. Reikia rimtos reformos, o degraduojančios sistemos pasipriešinimas didžiulis“ – pastebi  analitikas.

Tam pritaria ir kiti „Veido“ pašnekovai. R.Dargis sako, kad Lietuvos, kaip ir  pasaulio, pramonės ateitis – kompiuterių ir robotų valdoma didelės pridėtinės vertės gamyba, kuriai reikės aukštos kvalifikacijos specialistų. Lietuvai pačiai tokių trūksta, ką jau kalbėti apie investuotojų poreikius. Tačiau kol kas šioje srityje valstybėje nieko iš esmės nėra daroma.

Pasak Kauno technologijos universiteto profesoriaus, Finansų katedros vedėjo Ryčio Krušinsko, švietimo sistemai, pradedant darželiais ir baigiant rinkai parengtais specialistai, būtina sąnaudų ir naudos analizė. Tikslinis finansavimas turėtų būti skiriamas tik įvertinus vienos ar kitos specialybės paklausą, jos kuriamą pridėtinę vertę, atsiperkamumą ir kitus panašius aspektus. „Bet koks strateginio planavimo procesas prasideda nuo savo pajėgumų įvertinimo. Stebuklų nėra ir nereikia., tiesiog reikia susižiūrėti, ką turime, susiskaičiuoti ir pradėti dirbti ne fragmentiškai, o kryptingai.  Švietimo reforma turėtų būti tas startas, nuo kurio turėtume pradėti, nes čia viso ko valstybėje pradžia“, – neabejoja ekonomistas ir kaip sektiną pavyzdį Lietuvai mini Suomiją, pasaulyje garsėjančią savo švietimo sistema.

R.Krušinskas taip pat pasigenda aiškios ir ilgalaikės strategijos modeliuojant valstybės ateitį. Jo nuomone, Lietuvoje daugelis valstybės problemų sprendžiamos taktiniu principu: yra problema ir bandom ją spręsti, bet nėra politinio konsensuso dėl valstybės ateities.

Pavyzdžiui, nors, atrodytų, visi supranta, kad Lietuvoje būtina gerinti investicinę aplinką, nematyti, kad panašaus politinio konsensuso dabar būtų siekiama ypač svarbiu Lietuvai darbo santykių liberalizavimo klausimu.

Pasak R.Rudzkio, investuotojus atbaido ne tik nelankstūs darbo santykiai, bet ir teisinis reguliavimas, mokesčių sistemos sudėtingumas, perteklinė gamtosauga. Reikėtų atsisakyti dalies smulkių mokesčių, supaprastinti visą mokesčių sistemą ir verslo negąsdinti mokesčių kaitaliojimu.

Jis taip pat mano, kad, nors Lietuvos pramonė šiandien laikosi tikrai gerai, ilgainiui be didesnių užsienio investicijų ji neišsivers, nepajėgs konkuruoti pasaulyje. Pramonė buvo ta sritis, kuriai augti beveik nereikėjo naujų žmonių, nes pakako modernių įrenginių. Tiesa, artėjama prie ribos, kai augimas vien tik modernizuojant nebeduos vaisių, reikės ir aukštesnio lygio specialistų. Tuomet švietimo sistemos degradavimas pasijus ypač skausmingai.

„Jei Lietuvoje pavyktų sukurti palankesnes sąlygas investicijoms, pramonė dar turėtų potencialo augti. Ji dar kurį laiką galėtų būti Lietuvos variklis, bet jau ne tokio dydžio, kokio norėtųsi. Pernai šalies pramonė augo 7–8 proc. Šiais metais augs mažiau dėl prarastos dalies Rusijos rinkos. Tolesniam sėkmingam augimui reikia naujo kokybinio šuolio ir jis šiandien bei ateityje sietinas su didelės pridėtinės vertės įmonėmis. Ekonomikos variklis yra didelė pridėtinė vertė, didelis pelningumas, inovatyvūs produktai. Todėl svarbiausias uždavinys – kurti geras darbo vietas. Ir visai nesvarbu,  kur  – baldų ar maisto perdirbimo įmonėje jos bus“,  – sako analitikas.

Paslaugos (turizmo, medicinos, informacinių technologijų) galėtų būti kitas Lietuvos eksporto arkliukas. Bet svarbiausia – reikia gerų sąlygų verslui ir tinkamų specialistų. Dabar vienų yra daug ir jie emigruoja, kitų trūksta, nes nekuriama naujų darbo vietų.

R.Krušinsko teigimu, didžioji dalis lietuviško verslo vis dar yra orientuota į žemas technologijas ir į greitą pelną pažįstamose rinkose. Įeiti į naujas rinkas, konkuruoti pasaulinėje rinkoje su savo inovatyviais produktais lietuviai dar menkai pajėgūs, nes tam reikia papildomų investicijų.

„Jei norime kurti didesnę pridėtinę vertę, Lietuvos pramonė turi suskubti naudotis tais technologiniais pasiekimais, kurie pasaulyje jau yra sukurti. Reikėtų pataikyti į vidutinių technologijų lygį, perkant ir adaptuojant jau sukurtas technologijas ir su jomis kuriant didesnę pridėtinę vertę. Tačiau to nebus, kol verslas ir mokslas nesusikalbės. Verslas galėtų imti tai, kas jau mokslo yra sukurta. Bet nepasitikėjimas vienų kitais ir nežinojimas, kas ką daro, verslui ir mokslui vis dar trukdo susikalbėti“, –  apgailestauja mokslininkas.

Aušra Pocienė

Shutterstock

Pinigai.  Po mėnesio Lietuvoje įsigaliosiantis naujas kompensuojamųjų vaistų kainynas nemažai daliai šalies gyventojų greičiausiai pateiks nemalonią staigmeną – padidėjusias priemokas už kompensuojamuosius vaistus. Skandalingiausia, kad priemokos didės pensininkams, kurie ir šiandien už vaistus primoka daugiausiai.

Tokį šalutinį efektą, kaip prognozuojama, sukels Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintos priemonės, kuriomis siekiama tobulinti vaistų kompensavimo ir kainodaros tvarką, pagerinti vaistų prieinamumą. Ironiška, kad deklaruojamas vaistų prieinamumas, įsigaliojus naujajai kompensavimo tvarkai, gali virsti kai kurių vaistų deficitu.

Apie tai įspėti bando vaistų gamintojai ir tiekėjai, viešojoje erdvėje diskutuoti  pradėję, vos tik sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė šių metų pradžioje  įsakymu patvirtino Vaistų kompensavimo ir kainodaros tobulinimo ir jų prieinamumo gerinimo priemonių plano pakeitimus. Tačiau pati ministerija nemato jokio reikalo visuomenei paaiškinti vaistų kainodaros subtilybių ir galimo jų poveikio pacientų piniginėms, tarsi tyčia siekdama kuo didesnio netikėtumo efekto. Tiesa, sako, yra suskaičiavusi ir numačiusi ne tik tai, kiek planuojama sutaupyti vaistų kompensavimui skiriamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų, bet ir galimus priemokų padidėjimo scenarijus bei žingsnius, kaip kainų augimo galima būtų išvengti.

„Iš tiesų galime susidurti su tam tikru priemokų pacientams didėjimu pradiniame etape. Tačiau tikimės su gamintojais susitarti dėl vaistų kainų mažinimo ir paskatinti juos konkuruoti kainomis“, – sako sveikatos apsaugos viceministras Valentinas Gavrilovas.

Jis taip kalba apie ministerijos sprendimą grupuoti populiariausius vaistus kraujospūdžiui mažinti, osteoporozei ir antro laipsnio cukriniam diabetui gydyti, kompensuojamą kainą nustatant pagal grupėje esančio pigiausio vaisto kainą. Tai reiškia, kad visiems kitiems grupės vaistams, išskyrus pigiausią, priemokos padidės. Jei rinksis ne pigiausią vaistą, daugiau primokėti teks pensininkams, kurie yra pagrindiniai vaistų širdies kraujagyslių ligoms gydyti vartotojai, jau ir dabar už kompensuojamuosius vaistus mokantys didžiausias priemokas.

Kaip rodo Valstybinės ligonių kasos atlikta PSDF biudžeto išlaidų ir pacientų priemokų už kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones analizė, pernai pacientų priemokos už kardiologinius vaistus siekė 32,6 mln. eurų, o priemokos už kitus vaistus nesiekė ir dešimčių tūkstančių eurų. Net sudėjus priemokas už vaistus visoms kitoms ligoms, jų bendra suma būtų mažesnė nei priemokų už kardiologinius vaistus.

Dar įdomiau, kad beveik 70 proc. visų priemokų už kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones sumoka ne kas kitas, o pensininkai.

Dabar ministerijos taikinys, siekiant sutaupyti PSDF biudžeto pinigų, – vėl tie patys pensininkai ir kiti pacientai, sergantys širdies ir kraujotakos ligomis, nuo kurių kenčia ir miršta daugiau nei 50 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų. Natūralu, kad išlaidos šių vaistų kompensavimui (vaistai kompensuojami 80 proc.) yra didžiausios, jas siekiama kuo labiau sumažinti. Tačiau, kad kokių gerų ketinimų ministerija turėtų siekdama mažinti vaistų kainas, skatinti gamintojų ir tiekėjų konkurenciją, praktika rodo, jog finansinė našta gula ant pacientų pečių. Beje, labiausiai finansiškai pažeidžiamo socialinio sluoksnio.

Specialistai sako, kad vaistų grupavimas, kompensuojant bazinę vaisto kainą, užprogramuoja priemokų didinimą. Tą parodė ir nesena insulinų istorija, kai juos sugrupavus kai kurių insulinų priemokos padidėjo. „Kodėl kilo skandalas? Todėl, kad vienas insulinas gerokai atpigo. Kol kainų skirtumas buvo nedidelis, priemokas padengdavo patys gamintojai ir pacientai vaistus gaudavo nemokamai. Tačiau vienam atpigus gerokai daugiau ir pagal jo kainą nustačius kompensuojamą bazinę kainą, priemokos už kitus insulinus išaugo. Viena bendrovė išaugusią priemoką sutiko padengti, o kita – ne. Istorija baigėsi tuo, kad, gesindama skandalą, priemoką nusprendė padengti valstybė. Koks tokio vaistų grupavimo efektas? Kažkas sumažino kainą, o kažkas užsidirbo iš valstybės papildomai. Sutaupyti pinigai buvo ne panaudoti naujiems inovatyviems vaistams kompensuoti, o skirti padengti insulino priemokai, kuri atsirado dėl keistų valdininkų viražų“,– kuriozinį atvejį priminė vienos farmacijos bendrovės atstovas.

Tačiau atrodo, kad valdininkai nesimoko iš klaidų, nes jas darė kiti. Viceministras V.Gavrilovas sako, kad tuo metu ministerijoje dar nedirbo ir šios istorijos nežino, tačiau pabrėžia, jog ministerija šį kartą neskubės priimti sprendimų, jei jie vis dėlto nepasiteisins. Nors nauja vaistų kompensavimo tvarka jau patvirtina, konkretūs sprendimai bus dar svarstomi. „Klausimų daug: ar iš tiesų reikia grupuoti vaistus, ar kompensuoti tik vieną ar du pigiausius vaistus? Gal tai pernelyg novatoriškas ir nesubrandintas sprendimas, galbūt jis sukels daugiau žalos nei naudos? Bendraujame su pacientų, vaistų gamintojų organizacijomis, ir jei matysime, kad rezultatas priešingas, sprendimą reikės kuo greičiau keisti. Bet tikimės, kad suplanuotos priemonės pasiteisins ir duos teigiamą efektą“, – tikisi viceministras.

V.Gavrilovo teigimu, ministerija siekia užtikrinti geresnį vaistų pacientams pasiekiamumą ir efektyviau valdyti PSDF lėšas. Pagrindinis tikslas – garantuoti žmogui galimybę gauti nemokamą arba kuo pigiausią jo ligai gydyti tinkamą vaistą. Jei žmogus mano, kad jam tinkamas kitas grupėje esantis vaistas, jis gali jį rinktis, tačiau gali tekti už jį primokėti.

„Siekiame skatinti pačius gamintojus ar vaistų platintojus ieškoti galimybių mažinti vaistų kainą. Procesas toks: yra vaistas, kompensuojamas sutartomis sąlygomis, bet atsiradus generiniam vaistui (originalaus vaisto kopija, pasibaigus patentui), akivaizdu, kad kainos turi kristi. Žmogus ligą gali gydytis ir vienu, ir kitu vaistu. Bet PSDF lėšos naudojamos pigiausiam vaistui kompensuoti. Gamintojas, kuris mano, kad jo vaistas yra vertas daugiau, priemokos reikalauja iš pacientų, ir pagal visas ekonomikos taisykles jo pardavimas turėtų kristi, nes žmonės turėtų rinktis pigesnį arba tą, kurį gauna nemokamai. Tačiau reikia pripažinti, kad praktikoje taip atsitinka ne visada. Tai lemia įvairūs veiksniai: pavyzdžiui, gydytojas pataria rinktis ne pigiausią indišką vaistą, o europietišką, kuris neva geresnis, panašiai gali patarti ir suinteresuotas vaistininkas. Todėl esame numatę dar aktyviau šviesti pacientus, kad jie patys galėtų pagrįstai pasirinkti vaistą ir nemanytų, kad brangesnis vaistas yra savaime geresnis. Vaistų grupavimas iš žmogaus neatima galimybės gauti jam tinkamų vaistų be priemokos arba bent jau su minimalia priemoka. Bet kai kuriems vaistams priemokos gali padidėti. Tačiau mes vis dėlto tikimės, kad tai paskatins konkurenciją ir gamintojai, nenorėdami prarasti pardavimo dalies, bus linkę vaistų kainas mažinti“, – ministerijos kainų mažinimo strategiją aiškina viceministras.

Jis sako, kad ministerija nėra akla ir grupuodama vaistus numato galimas vienų ar kitų savo sprendimų pasekmes, su gamintojais ir tiekėjais derasi dėl kainų nuolaidų, kad priemokų nebūtų arba jos būtų minimalios. Tačiau tiesiai šviesiai paklaustas, ar įsigaliojus naujai vaistų kompensavimo tvarkai priemokos už kai kuriuos vaistus gali padidėti, to neneigia.

„Matote, tai žaidimas su keliais nežinomaisiais. Ministerija šiame procese nėra vienintelė veikėja. Dar yra vaistų gamintojai, tiekėjai, kurie taip pat priima savo sprendimus. Tikimės išvengti priemokų didėjimo, bet taip gali atsitikti. Sieksime gamintojus paveikti ir paskatinti konkuruoti kainomis, jas mažinant. Grupuojant ir kompensuojant tik pigiausią vaistą, sutaupyti pinigai bus skiriami inovatyviems vaistams kompensuoti. Ir taip tikimės judėti į priekį, nes visų tikslas bendras – užtikrinti tinkamą pacientų gydymą ir vaistų prieinamumą.“ – žada V.Gavrilovas.

Kodėl orientuojasi į pigiausią vaistą? Pasak viceministro, pasirinkimas visada išlieka, tačiau pačios sveikatos draudimo sistemos prasmė yra užtikrinti efektyvų, tinkamą sprendimą mažiausiomis išlaidomis. Tam skirtas tam tikras pinigų krepšelis, o viskas, kas virš jo, jei žmogus pasirenka brangesnį vaistą, turi būti apmokama paciento lėšomis.

Viceministras taip pat aiškina, kad priemokos gali padidėti ne tik dėl ministerijos sumanyto vaistų grupavimo, Mat bazinė vaisto kaina, kasmet tvirtinant kompensuojamųjų vaistų kainyną, priklauso ne tik nuo grupavimo, bet ir nuo vaisto veikliosios medžiagos kainų kaimyninėse šalyse. Jei vaistas ten kainuoja pigiau, gamintojai reaguoja mažindami kainą ir Lietuvoje. Tačiau ši taisyklė ne visada suveikia ir kartais gamintojai, nepaisant to, kad bazinė kaina sumažėjo, nesutinka mažinti mažmeninių vaistų kainų. O tai reiškia priemokų už šiuos vaistus padidėjimą. „Bandome spręsti, kad tokių atvejų nebūtų arba jų būtų kuo mažiau. Ilgalaikėje perspektyvoje ši priemonė suveikia arba bent jau turėtų suveikti. Bet, kaip suprantate, ne viskas priklauso nuo ministerijos“, – skėsčioja rankomis jaunasis viceministras.

O štai su „Veidu“ bendravę farmacininkai, tiesa, kalbėti sutikę tik anonimiškai, stebisi ministerijos vykdoma vaistų kompensavimo politika, siekiant taupyti pačių vargingiausių pacientų – pensininkų sąskaita.

„Kodėl vaistų grupavimui, kuris reiškia priemokų didėjimą, pasirinkti kardiologiniai vaistai, nepaisant to, kad jų priemokos yra pačios didžiausios ir jas moka pensininkai? Apskritai labai keistai atrodo, kai daugiausiai priemokų už vaistus sumoka pensininkai, o ne dirbantys žmonės. Ir dabar tas priemokas dar norima padidinti. Kodėl nuošalyje lieka ligos ir pacientai, kuriems vaistai kompensuojami 100 proc. ir jiems nieko nereikia primokėti? Užtektų sumažinti kompensavimo lygį kad ir iki 90 proc. – atsirastų daugiau socialinio teisingumo ir pinigų. Be to, atsirastų ir paciento priemoka, kas yra labai svarbu, norint paskatinti žmones atsakingai vartoti vaistus“, – neabejoja specialistai.

Jų nuomone, viena didžiausių vaistų kompensavimo sistemos ydų Lietuvoje, kad vaistus leidžiama pardavinėti be priemokų. Tuo atveju, kai 10 ir 100 eurų kainuojantys identiško poveikio vaistai kompensuojami 100 proc., gydytojas būtinai paskirs brangesnį, nes vaistų gamintojai, iš to uždirbantys gražaus pelno, visada ras būdų, kaip atsidėkoti lojaliam gydytojui. O už visa tai sumoka mokesčių mokėtojai.

Antra vertus, nedidelė kad ir simbolinė priemoka už vaistus paskatintų ir pacientus elgtis atsakingiau. Dabar nemokamai dalijami vaistai imami reikia nereikia. Jei žmogui reikėtų bent eurą sumokėti, tikrai ne vienas pasvarstytų, ar jam tų vaistų iš tiesų reikia.

„Medicinoje dabar didžiausia problema, kad žmonės negeria vaistų arba juos geria nesistemingai. Apie tai dabar svarsto viso pasaulio farmacininkai, susirinkę tarptautiniuose kongresuose. Lietuvoje kuo brangesnį vaistą duoda už dyką, tuo žmogus su didesniu entuziazmu jį ima. Valstybė taip praranda daug pinigų, nes pinigai iššvaistomi nemažai daliai nevartojamų vaistų. Kiekvienos močiutės spintelės stalčiuose prikrauta penkerių metų senumo nevartojamų vaistų. O štai daugumoje pasaulio valstybių yra recepto mokestis. Toks mokestis labai praverstų ir Lietuvoje“, – mano specialistai.

Jie sako, kad Lietuvoje vaistų kompensavimo politika – tarsi griūvantis namas, kurį bandoma paramstyti iš įvairių pusių, užkalti langą ar į atsivėrusią skylę įkišti plytą. Tačiau problema nesprendžiama iš esmės, nors ji tiesiogiai veikia daugelio žmonių gyvenimą – apie 1,2 mln. pacientų Lietuvoje vartoja kompensuojamuosius vaistus.

Kaip sako farmacininkai, jei vaistai nėra kompensuojami, nėra ir jokių problemų. Veikia rinkos dėsniai, reklama, viskas susireguliuoja savaime. Ten, kur atsiranda valstybės finansavimas, atsiranda ir problemų: vieni vaistai dėl kokių nors priežasčių kompensuojami daugiau, kiti – mažiau.

Pavyzdžiui, buvo laikai, kai vienų ar kitų vaistų kompensavimo lygius lemdavo sveikatos apsaugos ministro, kaip mediko, specializacija. Kai ministerijai vadovavo psichiatras, visi šioms ligoms skirti vaistai buvo kompensuojami 100 proc. Vėliau, kalbama, ministerijos vadovams didelę įtaką darė pulmonologai, todėl visiškai kompensuojami buvo plaučių ligoms gydyti skirti vaistai.

Dabar taip pat sveikatos apsaugos ministrės R.Šalaševičiūtės patvirtintame priemonių plane numatyta peržiūrėti ir, jei reikia, keisti vaistų kompensavimo lygius. Tą būtina daryti, nes, pasak farmacininkų, sunku įžvelgti logiką, kai, pavyzdžiui, bronchinės astmos atveju kompensuojama 100 proc., bet jei žmogų ištinka miokardo infarktas, tokiam sunkiam ligoniui vaistai kompensuojami tik 80 proc.

Viceministras aiškina, kad sprendimus dėl kompensavimo lygių nustatymo priima ir prioritetus čia sudėlioja specialistai ir politikai. Sprendžiant atsižvelgiama ir į gydymo sąnaudas, nes, pavyzdžiui, sergant onkologinėmis ligomis primokėti ir 30 proc. lėšų gali būti pacientui nepakeliama našta. V.Gavrilovas užsimena, jog diskutuojama, ar nereikėtų iš viso atsisakyti 100 proc. kompensavimo, siekiant, kad vaistai būtų vartojami racionaliau. Tačiau, jo teigimu, skubotų sprendimų čia nereikėtų daryti.

Specialistų nuomone, akivaizdu, kad prioritetai, nustatant kompensavimo lygius, yra neteisingi, nes, pavyzdžiui, širdies kraujagyslių ligoms, nuo kurių Lietuvoje miršta daugiausiai žmonių, nustatytas per žemas (80 proc.) kompensavimo lygis. Šie žmonės sumoka ir didžiausias vaistų kainos priemokas.

Tačiau bene labiausiai specialistai kritikuoja ministerijos strategiją „smaugti“, jų teigimu, generinius vaistus ir proteguoti inovatyvius. Jau kuris laikas mažinamas generinių vaistų kompensavimas.

„Jei aš būčiau valdininkas, galvočiau, kaip didinti generinių vaistų suvartojimą, nes generiniai vaistai yra daug pigesni nei etiniai (inovatyvūs). Todėl valstybė turėtų skatinti ir sudaryti sąlygas, kad būtų vartojama kuo daugiau generinių vaistų. Nes daug inovatyvių vaistų yra arba tokie patys, arba šiek tiek geresni už generinius, tik jų kaina būna dešimt kartų didesnė. Ne visuomet gali pasakyti, kad gydymas naujais vaistais yra geresnis. Bendrąja prasme, žinoma, gydymas inovatyviais vaistais yra geresnis, tačiau konkrečiu atveju gali ir nebūti didesnio skirtumo“, – aiškina „Veido“ pašnekovas.

Didžiąją dalį vaisto kainos sudaro jo sukūrimo sąnaudos (moksliniai tyrimai, bandymai). Generiniam vaistui visų tų 90 proc. išlaidų nereikia, tabletę pagaminti kainuoja nedaug. Taigi generinis vaistas, galima sakyti, yra analogiškas etiniam, tačiau Lietuvoje žmonės dėl tam tikrų nuostatų nori gerti tik patentinius vaistus, kratydamiesi jų generinių atitikmenų.

Atsiradus generiniam vaistui (dar jie vadinami pasibaigusio patento vaistu), etinis taip pat turi smarkiai pigti. Taigi, jei ligą galima išgydyti generiniais vaistais, turėtų būti tai ir daroma bei skatinama. Kam mokėti brangiau?

Todėl valstybės vaistų politika turėtų skatinti, kad kuo daugiau ligonių būtų gydoma generiniais vaistais. Turėtų būti skatinamas jų vartojimas, didinant jų kompensavimą, ir tuo pačiu metu ribojant vartojimą brangių etinių vaistų, kuriems valstybės finansavimas būtų skiriamas tik tuomet, kai generiniai vaistai iš tiesų ligoniui negali padėti.

„Tačiau dabar ministerija laikosi priešingos politikos, generinius vaistus laikydama podukros vietoje ir siekdama jų gamintojus priversti smarkiai mažinti vaistų kainas. Prieš metus buvo sugriežtinta taisyklė, kad, esant inovatyviam vaistui rinkoje, atsiradęs generinis turi būti per pusę pigesnis – jo kaina iš karto mažinama 50 proc. Kitas atsiradęs rinkoje turi būti dar pigesnis. Iš principo ši formulė nėra bloga, tačiau, kaip sakoma, lazda turi du galus. Turime tokią situaciją, kad atsiradęs generinis vaistas vienai populiariausių ligų Lietuvoje gydyti negali patekti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, nes gamintojas neleidžia taip smarkiai nuleisti kainos. Gamintojas sutinka kainą sumažinti 30 proc., tačiau su tokia nuolaida vaistas neperšoka 50 proc. kartelės į kompensuojamųjų vaistų kainyną. Vadinasi, gerokai pigesnis generinis vaistas negali patekti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, o valstybė moka didžiulę kompensaciją už patentinį vaistą. Kasmet būtų sutaupomi milijonai, jei šis vaistas patektų tarp kompensuojamųjų, tačiau nepatenka“, – stebisi farmacininkas.

Kadangi nustatytas toks kainos barjeras, ne tik valstybė praranda pinigus, bet ir pacientai netenka vaistų pasirinkimo. Nes, farmacininkų teigimu, jei vaistai nėra kompensuojami, jie nebus ir įvežami. „Geriausia yra skatinti konkurenciją, skatinti, kad vaistų gamintojai norėtų būti patys pigiausi. Tačiau jiems nereikėtų leisti dengti priemokų, nes tuomet bazinė kaina nemažėja. Valstybė galėtų smarkiai sutaupyti, jei vaistų bazinė kaina mažėtų“, – mano „Veido” pašnekovas.

Nieko gero pacientams nežada ir ketinimas vaistus pirkti konkurso būdu. Tokia sistema apriboja ne tik kompensuojamųjų vaistų asortimentą, bet ir pacientų teisę rinktis. Šie būtų priversti vartoti vaistą, laimėjusį kainos konkursą.

„Dabar nori įvesti konkursus ir pirkti bei kompensuoti tik patį pigiausią vaistą. Tikisi, kad tai paskatins vaistų gamintojus piginti ir kitus vaistus. Tačiau kai liks vienas pigiausias kompensuojamasis vaistas, Lietuva garantuotai susidurs su vaistų tiekimo problema. Taip iš žmogaus paprasčiausiai bus atimta teisė rinktis vaistą“, – prognozuoja specialistai.

Nors ministerija dėlioja planus ir priemones, kaip skatinti vaistų prieinamumą, rinkos dalyviai prognozuoja atvirkštinį scenarijų: gamintojams ir tiekėjams neapsimokės įvežti į Lietuvą vaistų, jei šie nepateks į kompensuojamųjų sąrašus.

Pasak viceministro V.Gavrilovo, kol kas visos pastangos atsimuša į vieną problemą – Lietuvoje apskritai nėra skatinama taikyti mažiausią kainą. „Jei kažkas iš vaistų gamintojų pareiškia, kad nuo šiol jo vaistas bus pigesnis, pagal tą kainą nustatoma bazinė kaina, pigiausias vaistas kompensuojamas 100 proc. Tuomet  už brangesnius vaistus atsiranda priemokos. Tai tarsi turėtų skatinti žmones rinktis pigiausią vaistą, jis turėtų būti geriausiai parduodamas, o kitiems gamintojams tai turėtų būti paskata mažinti kainą ir siekti optimalaus lygio. Tačiau Lietuvoje taip vyksta toli gražu ne visada. Dėl to, kad to pigiausio vaisto gamintojas nesulaukia norimo srauto pirkėjų, kitą kartą jis ima galvoti, jog nepaisant, kad yra pigiausias, jo vaisto niekas negraibsto, o perka brangesnius. Taigi kitą kartą jis jau nebus taip entuziastingai nusiteikęs piginti savo vaistų. Todėl tos kainos ir nejuda mažėjimo kryptimi“, – svarsto viceministras.

Jis mano, kad ketinimas 100 proc. kompensavimą taikyti tik pigiausiam ar dviem pigiausiems vaistams, o brangesnius kompensuoti tik 50 proc. bazinės kainos arba tam tikrą dalį, turėtų vis dėlto skatinti žmones rinktis pigesnius kompensuojamuosius vaistus. Nes taip brangesni vaistai taptų dar brangesni. „Tų smarkiai pabrangusių vaistų žmonės nebepirktų, o pirktų pigesnius, jei jų būtų keli, užtikrintume ir tam tikrą jų pasirinkimą. Kitą kartą jau būtų daugiau gamintojų, kurie norėtų būti pigiausi, nes jie jau užsitikrintų ir tam tikrą srautą pirkėjų. Atsirastų daugiau kovos dėl mažiausios kainos. Bet čia turime iš tiesų elgtis labai atsargiai, nes tai automatiškai reikš tam tikrų pavadinimų vaistų, prie kurių žmonės jau yra pripratę, pabrangimą“, – apibendrina V.Gavrilovas, žadėdamas dar devynis kartus viską pamatuoti ir tik tada priimti sprendimus.

Aušra Pocienė

Lietuvos vyrai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, paskutinius litus daugeliu atvejų paliko banko sąskaitoje, o moterys skubėjo išleisti prekybos centruose. Vienodai su litais elgėsi tik vienos amžiaus grupės vyrai ir moterys: 50-54 m. šalies gyventojai, nepriklausomai nuo jų lyties,  artėjant sausio 15-ajai paskutinius litus išleido sumokėdami mokesčius.

Tokias tendencijas atskleidė sausio 12 -19 d. įgyvendintas projekto „Future of Lithuania” tyrimo etapas, kurio metu aiškintasi, kaip Lietuvos gyventojai atsisveikino su litu ir kaip jaučiasi atsiskaitydami eurais. Internetu apklausus 815 respondentų nuo 15 iki 59 m., paaiškėjo ir daugiau elgesio su pinigais skirtumų. Pavyzdžiui, keičiantis litams į eurus jautriausiai į aptarnavimo sulėtėjimą sureagavo jaunimas. „Aptarnavimo sulėtėjimu piktinasi net pusė 15-19 m. jaunuolių – jų supratimu, viskas vyko labai lėtai. Tačiau kitose amžiaus grupėse tokių nusiskundimų buvo kur kas mažiau, o dauguma tyrimo dalyvių prekybininkų darbui vis dėlto neturėjo priekaištų”, – tyrimo rezultatus komentuoja jį vykdančios kompanijos OMD verslo vystymo vadovė Ingrida Narauskaitė.

Ji atkreipia dėmesį į dar vieną įdomią tyrimo išvadą – paaiškėjo, kad, nepaisant įspūdžio, jog gyventojai prieš prisijungiant prie euro zonos itin nerimavo dėl galimo nesąžiningumo perskaičiuojant kainas, iš tiesų kas penktas Lietuvos gyventojas iš viso neatkreipia dėmesio, ar yra kokių nors kainų konvertavimo netikslumų. Tiesa, to nepasakysi apie mažųjų gyvenviečių gyventojus – čia beveik pusė jų (46,9 proc.) teigia susidūrę su klaidomis.

I.Narauskaitės nuomone, su litu atsisveikindami gyventojai elgėsi nostalgiškai: trys trečdaliai miesto gyventojų teigia pasilikę monetų atminimui – dalis jų papildė monetų kolekcijas, o kiti dar nespėjo sudaužyti savo kiaulių taupyklių.

Šveicarijos centrinis bankas gerokai nustebino pasaulį prieš trejus metus „pririšdamas“ franką prie euro, tačiau atsiedamas franką sukrėtė kur kas labiau.

Daiva Urbienė

Sausio 15 diena, kai Šveicarijos bankas paskelbė sprendimą, kad nustoja riboti franko stiprėjimą euro atžvilgiu ir sumažina palūkanų normą iki minus 0,75 proc., ne vienam valiutų rinkos dalyviui ar paprastam piliečiui dar ilgai kels ne pačius maloniausius jausmus.

Tik paskelbus, kad frankas „atrišamas“ nuo euro ir naikinama daugiau nei trejus metus galiojanti 1,20 franko už eurą kurso riba, Šveicarijos franko kursas iš karto šovė į viršų, o rinkos tarsi išprotėjo. Pirmąsias minutes valiutų rinkoje tvyrojo visiška sumaištis, perauganti į masinę isteriją, – frankas tiek sustiprėjo, kad vienu momentu euras tekainavo vos 0,8052 franko. Įtampai šiek tiek nuslūgus ir emocijoms aprimus euro kaina kilstelėjo iki 1,0350 franko. Panašūs svyravimai buvo užfiksuoti ir kitų svarbiausių pasaulio valiutų atžvilgiu. Kitą dieną, penktadienį, euro kursas svyravo tarp 0,9751–1,0250 franko.

Akivaizdu, kad mažai kas laukė tokios Šveicarijos centrinio banko žinios, o ir toks galingas franko šuolis buvo itin netikėtas, juk, atvirkščiai, gerokai dažniau buvo viliamasi šios valiutos silpnėjimo. Štai, pavyzdžiui, ir investicinis bankas „Goldman Sachs Group Inc.“ tarp aštuonių geriausių 2015 m. investicinių idėjų buvo įrašęs rekomendaciją tikėtis Šveicarijos franko silpnėjimo.

Priminsime, kad Philippo Hildebrando vadovaujamas Šveicarijos centrinis bankas prieš daugiau nei trejus metus, kovodamas su pinigais, kurie 2011 m. plūdo į šalį dėl euro zonos krizės, priėmė istorinį sprendimą devalvuoti franką ir neleisti jam būti stipresniam nei 1,20 euro. Mat per daug stiprėjanti valiuta jau ėmė kenkti Šveicarijos ekonomikai, eksportuotojams tapo per sunku savo produkciją parduoti užsienio rinkose (o juk kas antras frankas Šveicarijoje yra uždirbamas užsienyje), kilo grėsmė, kad ims didėti nedarbas, į akis ėmė žvelgti defliacija.

Nors iš pradžių kai kas sprendimą susieti franką su euru negailestingai kritikavo, tokio sprendimo nauda buvo akivaizdi – trejus metus Šveicarijos ekonomika stabiliai augo. Tačiau vis tiek pinigai į šalį ir toliau plūdo kaip plūdę, tad galų gale Šveicarijos centrinis bankas pasidavė ir nusprendė panaikinti minimalų franko kursą – antraip būtų reikėję spausdinti per daug frankų stabdant valiutos kurso stiprėjimą.

Rinkų beprotybė

Oficialus motyvas, dėl kurio Šveicarijos centrinis bankas priėmė sprendimą panaikinti franko kurso ribą ir sumažinti palūkanas 0,5 procentinio punkto iki minus 0,75 proc., yra tai, jog euras susilpnėjo dolerio atžvilgiu ir kilo reali grėsmė, kad jo silpnėjimas tęsis toliau. Vis dėlto akivaizdu, kad toks motyvas neįtikino rinkų dalyvių ir dėl franko kurso šuolio kilusi sumaištis anaiptol nerimsta, atvirkščiai, pasipylė pranešimai apie galimus bankrotus ir milijoninius bankų, investicinių fondų nuostolius.

Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas pastebi, jog Šveicarijos centrinis bankas savo žingsniu prarado taip sunkiai įgytą rinkų pasitikėjimą šia institucija ir todėl situacija pablogėjo nepaisant to, kad buvo įvestos drastiškai neigiamos palūkanos.

Štai ir 830 mln. dolerių dydžio rizikos fondas „Everest Capital Global Fund“ prarado beveik visus savo valdytus pinigus ir paskelbė apie užsidarymą. Užsienio valiutomis prekiaujanti bendrovė „Alpari“ Didžiojoje Britanijoje tapo nemoki ir uždarė savo padalinius, buvo priverstas užsidaryti ir valiutų makleris „Global Brokers NZ“, o biržos makleris „IG Group“ įspėjo, kad gali patirti nuostolių iki 45,3 mln. dolerių. Valiutų prekybos platformai FXCM dėl patirtų nuostolių pritrūko kapitalo ir gelbėjantis teko pritraukti 300 mln. dolerių dydžio finansavimą iš „Leucadia“ koncerno.

Bankai nukentėjo taip pat. Štai „Bloomberg“ praneša, kad JAV „CitiGroup“ prarado apie 150 mln. dolerių, ne mažesnius nuostolius skaičiuoja Vokietijos „Deutsche Bank“, o Didžiosios Britanijos „Barclays“ kol kas pavyko išsisukti su nuostoliais, siekiančiais iki 100 mln. dolerių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lito istorijoje dedame tašką. Toliau gyvensime su euru. Ir nors pinigai, kaip sako Lietuvos bankas, tik keičia formą, permainų bus ir daugiau.

Aušra Pocienė

Rankose gniauždami naujus šiugždančius banknotus ir spindinčias eurų monetas, turėtume dar labiau pasijausti europiečiais. Tik gaila, kad pagal savo pajamų lygį oriais europiečiais nesijausime. Atvirkščiai, kaip niekad anksčiau išryškės didžiulis atotrūkis net nuo europietiško gyvenimo vidurkio.

Kylančias kainas pajusime taip pat greitai. Jos kyla dar neįvedus euro, o su euru šis procesas dar paspartės. Bendroje euro ekonominėje erdvėje kainos, tarp jų ir darbo jėgos, laipsniškai vienodėja, todėl galima džiaugtis, kad didės ir atlyginimai. „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis prognozuoja, kad vidutinis darbo užmokesčio augimas turėtų šiek tiek viršyti 5 proc., tačiau toks augimas, pasak jo, tik iš dalies bus susijęs su euru ir atlyginimų apvalinimu.

Ekonomistas Audrius Rudis atkreipia dėmesį, kad, nepaisant bendros vienodėjimo tendencijos, kaip rodo kai kurių ES senbuvių, tarkime, Italijos, patirtis, kainos skirtingose valstybėse arba net šalies viduje dar ilgą laiką gali skirtis nuo bendro lygio. Pavyzdžiui, dėl nevienodo ekonominio išsivystymo Šiaurės ir Pietų Italijoje pragyvenimo lygis iki šiol skiriasi. „Didelių postūmių nėra ko tikėtis, bet laipsnišką kainų ir darbo užmokesčio augimą euro įvedimas paspartins“, – neabejoja A.Rudys.

Netapsime nei turtingesni, nei skurdesni

Labiausiai euro laukia gyventojai, keliaujantys po euro zoną, – jie sutaupys valiutų konvertavimo išlaidų. Taip pat šiek tiek valiutos konvertavimo ir rizikos draudimo sąnaudų sutaupys ir įmonės, prekiaujančios su euro zonos valstybėmis. O daugelis Lietuvos gyventojų dėl euro nepatirs nei jokios naudos, nei sąnaudų, netaps nei turtingesni, nei skurdesni.

„Šis pokytis iš litų į eurus bus unikalus tuo, kad pasikeitus valiutai nebus infliacijos šuolio, nesumažės gyventojų pajamų ar santaupų perkamoji galia. Po kelių savaičių gyventojai pripras prie naujos valiutos ir gyvens kaip gyvenę, tik kartais pasipiktins pabrangusiomis paslaugomis. Tačiau svarbu suprasti, kad tik kylant profesinių paslaugų kainoms gali didėti jas teikiančių darbuotojų – kirpėjų, slaugytojų, mechanikų, santechnikų ir kitų pajamos“, – aiškina N.Mačiulis.

Pasak jo, didžiausia tiesioginė nauda, kurią gauna valstybė įsivesdama eurą, yra skolinimosi kaina. Jau dabar Lietuva skolinasi pigiau. Rudenį išplatinta 12 metų obligacijų emisija už 2,3 proc. metines palūkanas – mažiausias valstybės skolinimosi istorijoje. O štai gyventojų ir įmonių skolinimosi kainai euras didelės įtakos nepadarys.

Skeptiškas N.Mačiulis ir dėl euro poveikio šalies konkurencingumui. Jis sako, kad apčiuopiamos įtakos Lietuvos konkurencingumui, kaip ir investicijoms, nebus. „Yra šimtai veiksnių, svarbesnių nei tai, kokia valiuta cirkuliuoja šalyje. Siekiant pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, kur kas svarbiau tobulinti mokesčių sistemą, didinti viešojo sektoriaus efektyvumą, mažinti korupciją, atsisakyti perteklinio reguliavimo ir biurokratijos“, – pabrėžia analitikas.

Praradimai didesni nei nauda

Euroskeptiku save vadinantis A.Rudys mano, kad euro nauda yra visiškai nereikšminga, palyginti su tuo, ką dabar praranda valstybė, galutinai atsisakydama savarankiškos pinigų politikos. Iki šio žingsnio, nors ir turėdama litą tvirtai pririštą prie euro, valstybė prireikus per trumpą laiką galėtų atkurti savo teisę į pinigų politiką. O jei atkurti savo pinigų sistemą reikėtų įsivedus eurą, tai truktų ilgai ir nemažai kainuotų: ekonomisto skaičiavimu – iki 200 mln. Lt. O ES subyrėjimo scenarijus šiais laikais, pasak ekonomisto, visiškai realus. Užtektų, kad galutinai išsiskirtų Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos interesai, ir tai galėtų atsitikti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Beveik po mėnesio Lietuva turės naują nacionalinę valiutą eurą. Kad gyventojai su tuo jau susitaikė, byloja apklausos: pasitikėjimas bendrąja ES valiuta ūgtelėjo ir siekia apie 50 proc.

Paulius Paukštys

Euro viešinimo kampanija vykdoma intensyviai. Per įvairias visuomenės informavimo priemones aiškinama, kaip vyks valiutų kaita, kaip turėtų elgtis gyventojai. Jau įpratome parduotuvėse matyti kainas dviem valiutomis: litais ir eurais, psichologiškai bandome pajusti skirtumą, kai kainų litais nebeliks.

Tačiau toks susitaikymas ir ramybė tvyrojo

ne visą laiką. Ankstyvą rudenį vartotojai ėmė fiksuoti kylančias prekių ir paslaugų kainas. Nemažai tokių signalų pasiekė ir Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (VVTAT). Tarnybos direktorius dr. Feliksas Petrauskas pabrėžia, kad tarnyba iki rugpjūčio 22 d., kai tapo privaloma kainas skelbti eurais ir litais, su Europos Komisijos (EK) atstovais aptarė kontrolės sistemą, kuriai EK pareigūnai pritarė ir kuri vykdoma šiuo metu. Rugpjūčio viduryje, dar prieš įsigaliojant reikalavimui dėl privalomo dvejopo kainų nurodymo, tarnybos darbuotojai 711 prekybos ir paslaugų teikimo vietų atliko prevencinę stebėseną. Buvo patikrintos 1622 prekių ar paslaugų rūšys ir nustatyta gana daug pažeidimų, net 64 proc. atliktų patikrinimų skaičiaus.

„Tai buvo tikrai didelis pažeidimų skaičius. Baiminomės, kad kainų kilimo tendencija gali išsilaikyti ir toliau. Nuo rugpjūčio 22-osios priežiūros institucijos pradėjo privalomus dvejopo kainų nurodymo patikrinimus ir kai susumavome jų patektus duomenis iki rugsėjo 1 d., nustatėme, kad pažeidimų sumažėjo iki 10,24 proc. Toks akivaizdus sumažėjimas nulemtas daugelio objektyvių ir subjektyvių veiksnių. Vienas jų – kad Vyriausybė aiškiai parodė, jog kainų didinimo pasinaudojant euro įvedimu netoleruos. Kita vertus, mūsų tarnyba ir visos kitos verslą kontroliuojančios institucijos įrodė, kad šį procesą akylai stebės, o radusios pažeidėjus imsis sankcijų. Verslas įsitikino, kad vykdoma sustiprinta kontrolė, todėl noro piktnaudžiauti euro įvedimu sumažėjo“, – teigia F.Petrauskas.

Dažniausias klausimas – ar didės kainos

Kaip ir kitose eurą įvedusiose valstybėse, dažniausias vartotojų klausimas – ar įvedus eurą kainos kils. Pasak F.Petrausko, vasarą padidėjusios kai kurių prekių ir paslaugų kainos privertė sunerimti. Verslininkai buvo paprašyti pateikti išsamius duomenis, kodėl taip atsitiko.

„Pavyzdžiui, pakilus kavos kainai kavinėse, prekybininkų paprašėme pateikti informaciją apie visas jos dedamąsias: kavos pupelių importo, transportavimo, darbo užmokesčio sąnaudų ir pelno maržos. Pasirodė, kad netgi neįvedus euro kaina dėl natūralių ekonominių procesų vis tiek būtų didėjusi. Įvertinus produkcijos dedamąsias galima suskaičiuoti, ar teisingai nustatyta galutinė produkto kaina. Daugeliu atvejų kainos kyla dėl žaliavos brangimo, darbo užmokesčio didėjimo, o tai didina galutinę produkcijos kainą. Taigi galima daryti išvadą, kad kainos ir be euro būtų didėjusios“, – apibendrina tarnybos vadovas.

SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė tik patvirtino faktą, kad paslaugos Lietuvoje pradėjo brangti dar gerokai prieš euro įvedimą, todėl galima tikėtis mažesnio kainų kilimo ateityje.

SEB banko duomenimis, visose euro zonos valstybėse vartotojai labiausiai nerimavo dėl kilsiančių kainų. Infliacijos padidėjimą labiausiai prognozavo Kipro gyventojai (66 proc.), Estijos (55 proc.), Slovėnijos (52 proc.), Maltos (37 proc.), Slovakijos (19 proc.).

Tarptautinėje konferencijoje – apie kaimynų patirtį

Didelį informacinį ir šviečiamąjį darbą apie euro įvedimą atlieka Lietuvos bankas, Finansų ministerija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir kitos institucijos. Nors Lietuvoje euro viešinimo kampanija vyksta gana intensyviai, VVTAT, pasitarusi su kitų verslą kontroliuojančių institucijų atstovais, ryžosi įvertinti kaimynų latvių ir estų patirtį. Įdomu buvo palyginti, kokia kaimynų latvių ir estų ekonominė bei psichologinė patirtis prieš ir po euro įvedimo. Todėl praėjusią savaitę VVTAT surengė tarptautinę konferenciją, į kurią atvyko svečių iš Latvijos, Estijos, Lenkijos vartotojus ginančių organizacijų, EK ir Lietuvos institucijų.

Konferencijos pradžioje sveikinimo žodį taręs teisingumo ministras dr. Juozas Bernatonis pasidžiaugė, kad Vyriausybei pagaliau pavyko pasiekti šį strateginį tikslą, užtikrinti Lietuvos rodiklių atitiktį konvergencijos kriterijams, nepaisant vis dar gana sudėtingos ekonominės ir finansinės situacijos.

„Tikiuosi, kad euro įvedimas paskatins tolesnę ekonominę plėtrą ir gerovės augimą Lietuvoje, kartu duodamas naudos kiekvienam Lietuvos gyventojui. Su valiutos pasikeitimu tiesiogiai susidurs kiekvienas Lietuvos vartotojas, ir tai bus nemažas iššūkis. Todėl euro įvedimo procese didelė reikšmė tenka vartotojų teisių apsaugos priemonėms. Reikia imtis visų galimų priemonių, kad būtų užtikrintas kertinio principo, jog euro įvedimas neturi pažeisti vartotojų ekonominių interesų, įgyvendinimas“, – sakė teisingumo ministras.

EK Ekonominių ir finansinių reikalų generalinio direktorato euro ir teisinių klausimų vadovas dr. Rüdigeris Vossas patvirtino, jog griežta kontrolė ir galimos sankcijos, be kitų efektyvių priemonių, susijusių su informacijos sklaida, padarė teigiamą poveikį, kad euro įvedimas Lietuvoje būtų sklandus.

Estijos vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius Andresas Sooniste prisiminė, kad po euro įvedimo 2011 m. sausio 1 d. atlikus 465 patikrinimus aptikta net 15 proc. pažeidimų. Tačiau reikalai keitėsi, ir nepaisant sunkiai suvaldomos situacijos versle prieš įvedant eurą, kurią lėmė ir sparčiai atsigaunanti ekonomika, gyventojų pasitikėjimas euru pasiekė neregėtas aukštumas. Šiuo metu estai labiausiai ES palaiko eurą. Dabar už šią bendrą ES valiutą pasisako 80 proc. estų (prieš įvedimą buvo tik 15 proc.). Latvijoje, SEB banko duomenimis, palaikančiųjų eurą nuo 53 proc. 2013 m. rudenį pagausėjo iki 68 proc. 2014-aisiais. Tai reiškia, kad įstojimas į euro zoną vartojus paveikė teigiamai.

Eurobarometro visuomenės apklausos duomenys rodo, kad didėjant Lietuvos gyventojų informuotumui neigiamas požiūris į euro įvedimą mažėja, o pritarimas didėja. Dabar euro įvedimą Lietuvoje palaiko pusė šalies gyventojų.

„Konferencija padėjo išsklaidyti daugelį neaiškumų. Dar kartą įsitikinome, kad nerimas dėl euro įvedimo ir pažeidimai buvo būdingi ir kitoms Baltijos bei euro zonos valstybėms, kad kainos kilo ir kils dėl objektyvių ekonominių priežasčių. Einame į vieną bendrą ekonominę zoną, todėl ir kainos turės supanašėti. Tačiau atitinkamai turės didėti ir gyventojų pajamų lygis“, – neabejoja F.Petrauskas.

2014 m. sausį įsivedusi eurą, Latvija jau gauna naudos – tai nurodoma Europos Komisijos Ekonomikos ir finansų reikalų generalinio direktorato apžvalgoje. Naudos ekonomikai duoda padidėjusi konkurencija, bankų tarpininkavimas ir mažos palūkanos. Be to, nors baimintasi, kad pardavėjai, pasinaudodami euro įvedimu, padidins kainas, paaiškėjo, jog vartotojų kainų infliacija mažesnė, nei tikėtasi. Visuomenės nuomonės tyrimai Latvijoje atskleidė baimę dėl infliacijos įvedus eurą. Tačiau, kaip ir kitose šalyse, kurios įsivedė eurą, paaiškėjo, kad nors vartotojams gali būti perkelta kainų apvalinimo ir administravimo išlaidų našta, ji yra vienkartinė ir turi gana nedidelį poveikį (0,2–0,3 proc. punkto).

Ekonomikos ekspertė Rūta Vainienė vardija teigiamus euro įvedimo aspektus. Gyventojams tai galimybė keliauti nepatiriant valiutų konvertavimo nepatogumų, pigesnės paskolos. Verslui naudinga tai, kad išnyksta lito devalvavimo rizika, mažėja paskolų palūkanos, o euras verslo partneriams yra patikimesnė valiuta.

Dideles papildomas išlaidas dėl valiutų kaitos patirs bankai – apie 100 mln. Lt, o pajamų praradimas dėl pinigų keitimo ir tarptautinių pervedimų operacijų pasikeitimo sudarys apie 150 mln. Lt. Nepaisant to, Lietuvos bankų asociacija (LBA) nuosekliai remia bendros ES valiutos įvedimo procesą.

Priprasti prie naujos valiutos prireikia metų

Ūkio ministerijos duomenimis, Lietuvoje yra 90 tūkst. veikiančių ūkio subjektų. VVTAT sustiprintą jų kontrolę dėl euro įvedimo vykdys iki kitų metų liepos, tačiau tikimasi, kad ES skirs lėšų šiai kontrolei pratęsti. EK skelbia, kad naujų narių, įstojančių į euro zoną, kontrolę ketinama pratęsti iki 2016 m. sausio 1 d. Ir tai visiškai racionalu, nes, kaip teigia ekspertai, priprasti prie naujos valiutos gyventojams reikia maždaug metų.

„Žmones šiam valiutų virsmui turime parengti psichologiškai. Iki šiol turėjome stabilią valiutą – litą. Siekiama, kad ir euras taptų stabilia valiuta“, – pabrėžia VVTAT vadovas.

Į VVTAT vartotojai gali kreiptis visais klausimais, susijusiais su vartotojų apsaugos įstatyme apibrėžtomis funkcijomis. Nuo rugpjūčio 22 d. iki šiol tarnyba gavo apie 400 vartotojų skundų, susijusių su pasirengimu euro įvedimui. Iš jų apie 70 proc. išspręsta vartotojų naudai. Svarbiausi euro įvedimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai – Nacionalinis euro įvedimo planas ir Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymas, kuriais sukurtas vartotojų apsaugos ir koordinavimo mechanizmas. Pastarajame esminė atsakomybė tenka Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri euro įvedimo laikotarpiu kontroliuoja ir koordinuoja šešiolikos priežiūros institucijų veiklą.

Pravartu žinoti

Nuo 2015 m. sausio 1 dienos litai į eurus visoje Lietuvoje bus keičiami nemokamai neatšaukiamai nustatytu kursu (1 euras – 3,45280 lito).

Litus į eurus nemokamai keis Lietuvos bankas, komerciniai bankai, paštas ir kai kurios kredito unijos.

Sąskaitose esančios lėšos bus konvertuojamos automatiškai.

2015 m. sausį 15 dienų bus galima atsiskaityti ir litais, ir eurais, bet grąžą gausite eurais. Išimtys – automatinės prekybos vietos, kur nėra kasininko: jei nėra galimybės atsiskaityti litais ir eurais, leidžiama atsiskaityti vien eurais.

Viešojo transporto priemonėse ir taksi atsiskaitant litais grąža gali būti duodama ir litais, o atsiskaitant eurais grąža turi būti duodama eurais.

PR

Jei sveikatai skirtų milijardų per dešimtmetį padaugėjo bemaž dvigubai, kodėl auga ir vokelių tarifai: gimdymas atsieina apie 1,2 tūkst., širdies operacija – 4–5 tūkst., vaistai ir tvarsliava po operacijos kainuoja apie tūkstantį litų per mėnesį?

Aušra Lėka

Vietoj atsakymo, kodėl sveikatos apsauga mokesčių mokėtojams vis brangsta, o netvarkos ir korupcijos joje nemažėja, tiktų ir trys šios srities pastarųjų dienų naujienos. Pirma, Seime svarstomuose kitų metų biudžetuose sveikatos apsaugai skiriamų milijardų suma ir vėl padidės, tačiau – antra naujiena – Savivaldybių asociacija skelbia, kad žmonės netrukus gali likti net be būtiniausios pagalbos, nes savivaldybių ligoninės tam neturi pinigų. Ir trečia žinia: sveikatos apsaugos viceministrą Gediminą Černiauską iš posto išvertė jo kalbos įrašas, kuriame jis „dūra“ išvadino konkurso vadovauti sveikatos apsaugos valstybės įstaigai laimėtoją, o po to spaudė ją pergalę perleisti jo partijos kolegei socialdemokratei.

Šios naujienos labai tipiškos brangiai, bet neefektyviai ir labiausiai iš visų sričių korumpuotai Lietuvos sveikatos apsaugai. Prie to vertėtų pridurti, kad ši labiausiai reformų reikalinga sritis mažiausiai reformuota. Kodėl? Perfrazuojant legendinio lietuviško kino pavadinimą, juk niekas nenori mirti, tad net kovingiausi sveikatos ministrai palūždavo prieš sistemos priešinimąsi reformoms, o jei patys nepasiduodavo, tai būdavo sistemos „suvalgyti“.

Ir visas šios sistemos bėdas apmoka mokesčių mokėtojai. Tad kiek iš tikrųjų mums kainuoja sveikatos paslaugos?

Be vokelio – nė žingsnio

„Prieš keletą metų mano brolis savaitę pragulėjo Kauno klinikų vėžininkų skyriuje, ir niekas nesidomėjo jo būkle. Nuėjau pas gydytoją, pasiguodžiau, kad brolio šeima augina keturis mažus vaikus, kad neturi pinigų. Niekad nesu davusi medikui kyšio, bet čia reikėjo ne dėl savęs, o dėl artimo žmogaus, tad pirmą kartą gyvenime gydymo įstaigoje ištraukiau du šimtus litų. Gydytoja sako – nereikia, bet iš karto įsidėjo į stalčių. Tuojau pat padarė tyrimus, paskui nusiuntė į reabilitaciją“, – savo patirtimi dalijasi Pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė.

Kita panaši istorija nutiko jau Vilniuje. V.Augustinienės dukrai buvo paskirta operacija, tačiau pas kitas tądien operuojamas moteris jau buvo atėjęs anesteziologas, o pas ją – ne. „Moterys palatoje klausia – gal dar nesusimokėjote? Tada nuėjau ir garsiai klausiu: moterys sakė, kad reikia susimokėti, – tai kiek ir kur kasa? Mane pažinę medikai puolė aiškinti: ką jūs, ponia Vida, nereikia, čia valstybinė įstaiga.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vidutinį ES atlyginimą pasieksime po dešimties–penkiolikos metų, bet tik tuo atveju, jei paseksime airiško stebuklo ar kitų pažangių valstybių pavyzdžiu.

Aušra Lėka

Puodelis kavos ir makaronai su daržovėmis Kopenhagos oro uoste – 70 Lt, tiek, kiek visos darbo savaitės kompleksiniai pietūs Vilniaus viešojo maitinimo įstaigoje. Kad pamačius sąskaitą maistas nestrigtų gerklėje ir Paryžiaus, Briuselio ar Londono kavinukėse, svarbiausia nekonvertuoti kainos į litus, mat iškalbingojo Artūro Zuoko priešrinkiminis sapnas apie 2020 m. gausimą 6,4 tūkst. Lt atlyginimą nesipildo. Dabar vidutinė alga iki mokesčių – 2,5 tūkst. Lt, taigi toloka nuo A.Zuoko sapno vizijos.

Namie, Lietuvoje, ar bent jau artimiausioje kaimynystėje – Lenkijoje, Latvijoje su mūsų algomis dar gali jaustis oriai, tačiau Vakarų ar Skandinavijos šalyse pasijunti visiškas bėdžius. Tiesa, kainos Lietuvoje sparčiai europėja, tik algos lėčiau.

Nuo Naujųjų lito banknotus konvertavus į euro, žinia, pajamų lygis nesikonvertuos, netapsime nei turtingesni, nei skurdesni, nors 530 eurų (toks dabar yra vidutinis atlyginimas į rankas skaičiuojant eurais) psichologiškai atrodys kur kas skurdžiau nei 1832 Lt, juolab kai kurie ekspertai laikosi nuomonės, kad „smulkesni“ pinigai vis dėlto šiek tiek „skalsesni“.

Tačiau esminė problema – ne banknotas, o kodėl darbščia tauta laikomi lietuviai uždirba kur kas mažiau nei Vakarų europiečiai ir netgi estai. Galų gale ar mūsų algos santykinai tikrai labai mažos, turint omeny, kad ir produktų bei paslaugų kainos gerokai mažesnės nei kokiame Londone?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje