Europos ekonomikai vėl parklupus, Europos centrinis bankas nutarė pumpuoti į rinką pinigus, skatinti skolinimąsi ir net supirkinėti rizikingas bankų paskolas.

 

Europos centrinio banko žingsnis kai kam atrodo desperatiškas ir nepamatuotai rizikingas. „Rezultatas – silpnesnis, nei tikėtasi“, – šiemet vis kartoja Europos centrinio banko (ECB) vadovas Mario Draghi po jau kelintą kartą sumažinamų euro zonos ekonomikos prognozių.

Birželį euro zonos šalims žadėjęs 1 proc. metinį augimą, rugsėjį ECB apsigalvojo ir šią prognozę apkarpė iki 0,9 proc. Kukliau atrodo ir kitų metų perspektyvos: vietoj 1,7 proc. augimo žadamas vos 1,6 proc. ūgtelėjimas.

Toks ekonomikos augimo sulėtėjimas, ekspertų vertinimu, gali rimtai pakenkti investicijoms, juolab kad žirklių sulaukė ir infliacijos prognozė: ji šiems metams apkarpyta nuo žadėto 0,7 iki 0,6 proc., nors idealiu atveju metinė infliacija euro zonos šalyse turėtų būti gerokai didesnė – apie 2 proc.

Tiesa, 2015-aisiais ji, manoma, prie šio idealo gali priartėti ir siekti apie 1,5 proc., bet tai vis tiek toli gražu ne tas rezultatas, kurio norėtųsi: ekspertai vienu balsu aiškina, kad euro zonoje kainos kyla per lėtai. Juk, pavyzdžiui, rugpjūtį infliacija euro zonoje apskritai tesiekė vos 0,3 proc. ir buvo mažiausia per pastaruosius penkerius metus. „New York Times“ analitikų teigimu, tokia menka infliacija gali pakenti darbo rinkai – dėl nekylančių kainų įmonės netenka potencialių pajamų, taigi mažėja ir jų darbo užmokesčio fondas. O juk niūri Europos darbo rinkos padėtis jau ir be to yra euro zonos valstybių galvos sopulys.

Europos „abenomika“

Niūriajai darbo rinkos situacijai prašviesėti, M.Draghi nuomone, be kita ko, trukdo ir Europos vyriausybių taikomos taupymo priemonės. Jau vien iš to galima suprasti, kad M.Draghi yra gana didelis taupymo skeptikas ir, savaime aišku, nuolat kaktomis susiremia su didžiausia Europoje taupymo propaguotoja Vokietijos kanclere Angela Merkel.

ECB vadovo taikomos ekonomikos gelbėjimo priemonės jam jau pelnė Europos Abės pravardę – atseit jo vadovaujama euro zonos ekonomika pamažu suka tuo keliu, kuriuo nuo 2012 m. judėjo antrai kadencijai perrinkto premjero Šinzo Abės traukiama Japonijos ekonomika. Trys tokios „abenomikos“ kertiniai akmenys – ekonomikos skatinimas, lengvatos ir struktūrinės reformos. O M.Draghi visa tai įvardija savais žodžiais, tikindamas, kad Europoje būtina skatinti vidaus paklausą, kurią turėtų padidinti pinigų politikos priemonės, finansinių sąlygų gerėjimas, fiskalinės konsolidacijos ir struktūrinių reformų progresas bei mažesnės energijos kainos.

Japonijoje tokia programa, kurią leidinys „The Economist“ apibendrina kaip refliaciją (pinigų pumpavimą į rinką), vyriausybių išlaidų didinimą ir ekonomikos augimo skatinimą, puikiai pasiteisino, bet kol kas nežinia, ar tas pats galios ir euro zonai. Juk dar neseniai didžiųjų Europos valstybių vadovai negailėjo kritikos išlaidūnėms – Ispanijai, Portugalijai ar Graikijai, o dabar, prie ECB vairo stojus Italijos bankininkui M.Draghi, raginama plačiau atverti pinigines.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m

„Veido“ savivaldybių reitingo lyderei vadovauja socialdemokratas, pusei pirmojo dešimtuko – liberalių partijų merai, o autsauderiams – Lenkų rinkimų akcija ir konservatoriai.

 

Artėjant pasirinkimui, kam atiduoti savo regiono vadžias kitiems ketveriems metams, pravartu būtų paanalizuoti, kurių partijų vairuojamos savivaldybės lemia geresnę gyvenimo kokybę – darbo vietas, didesnes pajamas, investicijas į regioną, saugesnę aplinką. Remiantis gyvenimo kokybę geriausiai atskleidžiančiais rodikliais sudaryto „Veido“ savivaldybių reitingo aukščiausioje pozicijoje – socialdemokratų vadovaujamas Klaipėdos rajonas, o paskutiniame dešimtuke – vos viena jų vedama savivaldybė. Pirmame dešimtuke vyrauja liberalios partijos.

Savivaldybėms autsaiderėms vadovauja Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Lenkų rinkimų akcijos merai.

 

Socialdemokratų postų daug, bet nė vieno geidžiamiausio

Šiuo metu daugiausiai – net per trečdalį savivaldybių (21) valdo socialdemokratai. Kai kurias valdo tikrai sėkmingai. Beje, „Veido“ taip pat sudarinėjamuose merų reitinguose (jie skaičiuojami pagal merų, valstybės institucijų bei verslo asociacijų atstovų balsus ir savivaldybės vietą „Veido“ reitinge) iš šešių nugalėtojų – keturi socialdemokratai, po vieną Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Liberalų ir centro sąjungos atstovą. Beje, geriausiais išrinkti merai kelerius metus nebereitinguojami, priešingu atveju socialdemokratų lyderystė būtų dar ryškesnė.

Naujausiame „Veido“ savivaldybių reitinge socialdemokratų lyderiaujamų – vos trys, tiek pat kiek Liberalų sąjūdžio, tik šis teturi devynis merus. Gal socialdemokratų lyderystė ne tokia ryški, nes vis dėlto didmiesčiuose, šalia jų esančiuose rajonuose gyvenimo kokybės rodikliai geresni nei kaimiškuosiuose rajonuose, o socialdemokratų „specializacija“ kita – provincija. Socialdemokratai neturi ir seniai neturėjo nė vieno prestižiškiausio mero portfelio: Vilnių valdo Artūras Zuokas, ką tik užregistruotos Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) lyderis, Kauną – tradiciškai konservatoriai, Klaipėdą – tradiciškai liberalai.

Kažin ar kas keisis ir kitų metų vasario pabaigoje ar kovo pradžioje vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose, nepaisant to, kad Lietuvoje socialdemokratai dabar yra „ant bangos“: sociologinės apklausos nacionaliniu mastu nesutampa su rinkėjų pasirinkimu atskiruose regionuose. Didelės sėkmės tarp miestiečių socialdemokratams neprognozuoja ir šiemet vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose jiems atiduoti balsai: nė viename iš trijų didmiesčių jie nelyderiavo.

O juk tai trečdalis valstybės gyventojų, juolab turinčių didžiausią finansinę, ir ne tik, įtaką valstybei. Socialdemokratams tai skaudama vieta – jie vis išsako siekį bandyti labiau atliepti ir miestiečių lūkesčius. Vis dėlto neatrodo, kad turi ambicijų rimtai varžytis dėl didmiesčių karūnų jau artimiausiuose pirmą kartą vyksiančiuose tiesioginiuose merų rinkimuose: Kaune į kovos ringą dėl prestižinio portfelio nutarė mesti Orintą Leiputę, Klaipėdoje – Liliją Petraitienę. Tačiau didesnė tikimybė, kad konservatorių ir liberalų tėvonijose šių kandidatams konkurenciją gali sudaryti koks visuomenėje populiarus asmuo nei mažiau populiarių čia partijų senbuvės. Dėl kandidato į Vilniaus merus dar varžosi aštuoni socialdemokratai, tačiau ir ten tarp lyderių – partijos funkcionieriai, o charizmatiškų, visuomenėje vizionieriškomis idėjomis garsėjančių vardų tarp jų negirdėti.

Tad kovose dėl didesnių miestų socialdemokratai gali tikėtis nebent išlaikyti Šiaulius, kur europiniuose rinkimuose lyderiavo surinkę penktadalį balsų.

O savose tėvonijose provincijoje sociademokratų, tikėtina, vėl lauks sėkmė: net prasčiausios gyvenimo kokybės savivaldybėse, kurioms diriguoja socialdemokratai, gyventojai prieš juos protestuoti ir bandyti laimę rinkdami kitus, regis, neketina: vos 51 vietoje iš 60-ies „Veido“ savivaldybių reitinge atsidurianti socialdemokratų valdoma Kelmė europiniuose rinkimuose vis tiek juos iškėlė į lyderius.

Socialdemokratų centrinio rinkimų štabo vadovo savivaldybių tarybų rinkimams partijos vicepirmininko Algirdo Syso prognozėmis, visi esami jų partijos merai bus patvirtinti pretendentais į šį postą naujai kadencijai, nebent patys to nenorėtų. Beje, Europos Parlamento rinkimuose ši partija lyderiavo beveik tokiame pačiame skaičiuje savivaldybių, kiek ir dabar turi merų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m

Bitkoinai – prieš kelerius metus atsiradusi virtuali valiuta. Šiandien ja galima atsiskaityti ne vienoje parduotuvėje ar įstaigoje. Entuziastų netrūksta ir Lietuvoje, bet ekonomistai šią valiutą vertina nepalankiai.

Entuziastų negąsdina

Bitkoinai (angl. ~bitcoin~) – virtuali valiuta, sukurta sudėtingu matematiniu algoritmu. Nepaisant nepalankių ekonomistų vertinimų, bitkoinų entuziastai visame pasaulyje stengiasi populiarinti šią valiutą. Dažnai tai daroma įtraukiant ją kaip atsiskaitymo už prekes ar paslaugas galimybę. Vertimų biuro „Vilniaus vertimai“ įkūrėjas Saulius Kuprėnas teigia, kad biuras galimybę atsiskaityti bitkoinais teikia jau bene metus. Tačiau pripažįsta, kad tai labiau veikia kaip netiesioginė reklama. Atsiskaityti už paslaugas bitkoinais klientai nesiryžta, nors besidominčiųjų buvo ganėtinai daug.

Taksi bendrovė „Jazz Express“ atsiskaitymo bitkoinais paslaugą taip pat teikia beveik metus. Bendrasavininkis ir IT skyriaus vadovas Jonas Gilys tikina, kad norinčiųjų atsiskaityti už paslaugas būtent šia valiuta yra nemažai. Dalis žmonių – bitkoinų entuziastai, kurie visuomet atsiskaito šiais pinigais. Taip pat pasitaiko ir pavienių klientų, kurie pabando atsiskaityti bitkoinais iš smalsumo. J.Gilys tvirtina, kad per dieną dažniausiai būna keli apmokėjimai bitkoinais.

„Mes jau nuo labai seniai domėjomės šia valiuta. Bandėme ją „kasti“. Norėjome būti naujoviški, paskatinti žmones ja naudotis, kaip sakoma, ją reklamuoti. Na, o geriausias būdas reklamuoti – suteikti galimybę atsiskaityti. Kadangi turėjome taksi verslą, nusprendėme taip ir padaryti“, – apie tai, kaip kilo atsiskaitymo bitkoinais idėja, pasakoja J.Gilys.

Abu pašnekovai tvirtina, kad bitkoinų kurso nepastovumas nėra didelė bėda ir jų nė kiek negąsdina. Esą kainą už paslaugas labai lengvai galima apskaičiuoti pagal atsiskaitymo metu esamą kursą. Na, o jei bijoma, kad virtualūs pinigai nuvertės, galima imtis apsidraudimo priemonių: bitkoinus iš karto paversti kitos valiutos pinigais.

„Mes pagal, tarkime, tuo metu esantį dolerio ir bitkoino kursą gautą sumą galime įšaldyti doleriais. Pavyzdžiui, jei mums penkiolika litų už paslaugą sumokėjo bitkoinais, tai ji iš karto yra konvertuojama doleriais. Mes priimame pinigus bitkoinais, bet visus tuos pinigus iškart įšaldome doleriais. Todėl mums nesvarbu, ar ta suma pakils, ar nukris, mes vis tiek gauname tą pačią pinigų sumą“, – aiškina J.Gilys.

Tos pačios pozicijos laikosi ir S.Kuprėnas. Jo nuomone, kiekviename versle egzistuoja tam tikra rizika. Taip yra ir su bitkoinais. Tačiau tos rizikos galima išvengti ar bent jau ją apriboti, naudojantis įvairiomis priemonėmis. „Kas rizikavo ir priiminėjo tuos bitkoinus nuo jų atsiradimo, kai jų vertė buvo maža, manau, dabar džiaugiasi, atsižvelgiant į dabartinį kursą“, – įsitikinęs S.Kuprėnas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

Kodėl ES fondai 2007-2013 m. ženkliai paaugino Lietuvos pajamų vidurkį, bet socialinės atskirties nemažino. Ar tokios tendencijos išliks ir toliau?

Lietuviški paradoksai: 2007-2013 m. ES finansavimo laikotarpiu  BVP vienam Lietuvos gyventojui pakilo nuo 62 iki 74 proc. ES vidurkio, tačiau ir socialines pašalpas gaunančiųjų padaugėjo nuo 36,6 tūkst. (1,1 proc. šalies gyventojų) 2007 m.  iki 190 tūkst. (6,5 proc. gyventojų) 2013 m., o krizės metais net iki 221,9 tūkst., kas sudarė 7,4 proc. visų gyventojų.

Didžiulę socialinę atskirtį rodo ir pajamų netolygumas: atotrūkis tarp 20 proc. didžiausias ir 20 proc. mažiausias disponuojamąsias pajamas gaunančių gyventojų Lietuvoje – net 5,3 karto, o prieš kelerius metus net buvo didžiausias ES (7,3 karto). Palyginimui, turtingose ir demokratiškose šalyse jis kur kas mažesnis, pavyzdžiui, Norvegijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Švedijoje 3,2-3,7.

VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai” (ESTEP) neseniai baigto tyrimo, analizavusio ES struktūrinės paramos 2007-2013 m. poveikį gyvenimo kokybei ir socialinės atskirties mažinimui, išvada atitinka atotrūkį rodančią statistiką: tiems, kas tiesiogiai dalyvavo ES finansavimo projektuose, tai gana ženkliai pagerino gyvenimo sąlygas. Tačiau makrolygiu pokyčiai mažinant socialinę atskirtį, skurdą menki.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

Bitkoinai – prieš kelerius metus atsiradusi virtuali valiuta. Šiandien ja galima atsiskaityti ne vienoje parduotuvėje ar įstaigoje. Entuziastų netrūksta ir Lietuvoje, bet ekonomistai šią valiutą vertina nepalankiai.

 

Entuziastų negąsdina

Bitkoinai (angl. ~bitcoin~) – virtuali valiuta, sukurta sudėtingu matematiniu algoritmu. Nepaisant nepalankių ekonomistų vertinimų, bitkoinų entuziastai visame pasaulyje stengiasi populiarinti šią valiutą. Dažnai tai daroma įtraukiant ją kaip atsiskaitymo už prekes ar paslaugas galimybę. Vertimų biuro „Vilniaus vertimai“ įkūrėjas Saulius Kuprėnas teigia, kad biuras galimybę atsiskaityti bitkoinais teikia jau bene metus. Tačiau pripažįsta, kad tai labiau veikia kaip netiesioginė reklama. Atsiskaityti už paslaugas bitkoinais klientai nesiryžta, nors besidominčiųjų buvo ganėtinai daug.

Taksi bendrovė „Jazz Express“ atsiskaitymo bitkoinais paslaugą taip pat teikia beveik metus. Bendrasavininkis ir IT skyriaus vadovas Jonas Gilys tikina, kad norinčiųjų atsiskaityti už paslaugas būtent šia valiuta yra nemažai. Dalis žmonių – bitkoinų entuziastai, kurie visuomet atsiskaito šiais pinigais. Taip pat pasitaiko ir pavienių klientų, kurie pabando atsiskaityti bitkoinais iš smalsumo. J.Gilys tvirtina, kad per dieną dažniausiai būna keli apmokėjimai bitkoinais.

„Mes jau nuo labai seniai domėjomės šia valiuta. Bandėme ją „kasti“. Norėjome būti naujoviški, paskatinti žmones ja naudotis, kaip sakoma, ją reklamuoti. Na, o geriausias būdas reklamuoti – suteikti galimybę atsiskaityti. Kadangi turėjome taksi verslą, nusprendėme taip ir padaryti“, – apie tai, kaip kilo atsiskaitymo bitkoinais idėja, pasakoja J.Gilys.

Abu pašnekovai tvirtina, kad bitkoinų kurso nepastovumas nėra didelė bėda ir jų nė kiek negąsdina. Esą kainą už paslaugas labai lengvai galima apskaičiuoti pagal atsiskaitymo metu esamą kursą. Na, o jei bijoma, kad virtualūs pinigai nuvertės, galima imtis apsidraudimo priemonių: bitkoinus iš karto paversti kitos valiutos pinigais.

„Mes pagal, tarkime, tuo metu esantį dolerio ir bitkoino kursą gautą sumą galime įšaldyti doleriais. Pavyzdžiui, jei mums penkiolika litų už paslaugą sumokėjo bitkoinais, tai ji iš karto yra konvertuojama doleriais. Mes priimame pinigus bitkoinais, bet visus tuos pinigus iškart įšaldome doleriais. Todėl mums nesvarbu, ar ta suma pakils, ar nukris, mes vis tiek gauname tą pačią pinigų sumą“, – aiškina J.Gilys.

Tos pačios pozicijos laikosi ir S.Kuprėnas. Jo nuomone, kiekviename versle egzistuoja tam tikra rizika. Taip yra ir su bitkoinais. Tačiau tos rizikos galima išvengti ar bent jau ją apriboti, naudojantis įvairiomis priemonėmis. „Kas rizikavo ir priiminėjo tuos bitkoinus nuo jų atsiradimo, kai jų vertė buvo maža, manau, dabar džiaugiasi, atsižvelgiant į dabartinį kursą“, – įsitikinęs S.Kuprėnas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

 

Nors populiariausios taupymo priemonės išlieka sąskaitos, indėliai bankuose ir grynieji pinigai, gerėjant ekonominei situacijai gyventojai vis aktyviau dairosi rizikingesnių, tačiau potencialiai pelningesnių taupymo ir investavimo galimybių.

Didėja gyvybės draudimo, pensijų ir investicinių fondų populiarumas – rodo Lietuvos banko užsakymu atlikta namų ūkių apklausa. Tokią besikeičiančią finansinę elgseną analitikai pirmiausia sieja su gerėjančia žmonių finansine būkle ir dėl to atsirandančiu stabilumo jausmu. Mažos palūkanos už indėlius bankuose yra viena, tačiau ne svarbiausia priežastis.
“Per krizę smarkiai taupydami ir gerokai sumažinę savo skolas gyventojai dabar stovi ant gerų finansinių pamatų ir jausdamiesi pakankamai saugūs aktyviau dairosi, kur pelningiau investuoti pinigus”, – situaciją komentuoja finansų analitikas Valdemaras Katkus.
Pasak jo, finansinė namų ūkių ir įmonių būklė šiuo metu yra tokia gera, kad net ir užgriuvus naujai krizei ją nesunku būtų atlaikyti. Per penkerius metus gyventojai ir įmonės sugebėjo savo grynąjį skolinimąsi sumažinti net 29 mlrd. Lt ir dabar, pavyzdžiui, gyventojai indėlių bankuose turi apie 5 mlrd. Lt daugiau, nei yra paėmę paskolų. Įmonių balansas dar geresnis: indėlių turi apie 7,5 mlrd. Lt daugiau nei paskolų.
Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento Makroprudencinės analizės skyriaus vyresniojo ekonomisto Dariaus Kulikausko teigimu, balandžio mėnesio duomenimis, tik namų ūkiai bankuose turėjo 29,8 mlrd. Lt terminuotų ir neterminuotų indėlių, arba 5,3 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Indėliai ir einamosios sąskaitos pučiasi ir greičiausiai pūsis dar labiau bent jau laukiant euro, nes tai yra patogus būdas konvertuoti pinigus. Tačiau greičiausiai šis reiškinys bus laikinas, nes, kaip parodė Estijos ir Latvijos patirtis, įsivedus eurą žmonės, pripratę prie grynųjų pinigų, juos iš sąskaitų išsiima. Vis dėlto, pasak D.Kulikausko, tik turėdami indėlių ir pinigų einamosiose sąskaitose lietuviai jaučiasi saugūs, o investavimui skiria tuos pinigus, kuriuos dėl gerėjančios finansinės padėties pavyksta papildomai sutaupyti.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

 

Vienas po kito bankai didina įkainius už grynųjų pinigų pervedimus. „Nordea“ bankas taip pat paskelbė, kad nuo birželio 2 d. už grynųjų pinigų įmokėjimą į kito kliento sąskaitą litais arba užsienio valiuta ims 0,2 proc. nuo sumos, bet ne mažiau kaip 8 Lt. Dabar ši paslauga kainuoja 4 Lt.
Šiuo metu jau beveik visi Lietuvoje veikiantys bankai ima 8 Lt mokestį už grynųjų pinigų įmokėjimą, pavyzdžiui, atsiskaitant už komunalines paslaugas. „Swedbank“ tokio dydžio įmokas pradėjo taikyti nuo praėjusių metų liepos mėnesio, DNB – nuo spalio, SEB ir „Citadele“ bankai – nuo gruodžio.
Taip bankai teigia norintys paskatinti klientus vietoj grynųjų pinigų operacijų pervedimus atlikti internetu. Tačiau didžioji kredito unijų dalis už vietinius pervedimus ir grynųjų pinigų operacijas netaiko jokio mokesčio arba tik simbolinį.
„Pastaruoju metu nuolatos girdime apie vis didėjančius bankų įkainius, tačiau vyksta mažai diskusijų, iš ko vartotojas gali pasirinkti. Retai kas žino ir kalba apie lietuviško kapitalo, kooperatiniais pagrindais Lietuvoje veikiančias kredito unijose, kuriose kasdieninės finansinės operacijos yra nemokamos arba apmokestinamos simboliniais (operacijų sąnaudų padengimo) mokesčiais“, – sako Lietuvos kredito unijų narių asociacijos tarybos pirmininkė Ernesta Ramaškaitė.
Pasak jos, kredito unijos savo prigimtimi yra kooperatinės bendrovės, kurios yra steigiamos bendruomenėse ir siekia patenkinti tos bendruomenės finansinius poreikius. Pagrindinės operacijos, kuriomis beveik kas dieną naudojasi kredito įstaigų vartotojai, yra grynųjų pinigų įnešimas į sąskaitą, vietiniai pervedimai skyriuje, elektroninės paslaugos.

Kibernetiniai nusikaltėliai vis dažniau siekia gauti prieigą prie vartotojų elektroninių sąskaitų – tai liudija „Kaspersky Lab“ finansinių kibernetinių grėsmių 2013 m. tyrimo rezultatai. Bendrovės užfiksuotų atakų, taikiusių kenkėjišką programinę įrangą siekiant pasipelnyti, skaičius 2013 m. sudarė 28,4 mln., o tai 27,6 proc. daugiau nei pernai.

Prie finansinių kibernetinių grėsmių priskiriami bankiniai „Trojos“ virusai, klaviatūros šnipai, taip pat sąlyginai naujos programos vogti virtualias pinigines iš „Bitcoin“ ir nuo vartotojo paslėptos šios kriptovaliutos generacijos užkrėstuose kompiuteriuose – būtent šios nelegalios priemonės pernai padidino finansinių kibernetinių grėsmių skaičių. Papildomu augimo veiksniu tapo pavojingų pažeidžiamų platformos „Java“ vietų, kurios buvo taikomos kibernetinėse atakose, aptikimas.

Per pastaruosius metus „Kaspersky Lab“ produktai nuo galimų finansinių praradimų apsaugojo 3,8 mln. vartotojų, o tai 18,6 proc. daugiau nei prieš metus. Dažniausiai apgavikai naudojo bankinius „Trojos“ virusus –jie sudarė du trečdaliai praėjusių metų atakų. Tačiau, palyginti su 2012 m., jų dalis mažėjo dėl didėjančio kenkėjiškų priedų, besitaikančių į „Bitcoin“, aktyvumo. Klaviatūros šnipai, perimantys vartotojo įvedamus duomenis, taip pat apleidžia pozicijas: kibernetiniai nusikaltėliai vis rečiau taiko šias siauros specializacijos programas ir pirmenybę teikia „Trojos“ virusams su plačiu funkcijų pasirinkimu.

Kenkėjiškos mobiliųjų įrenginių programinės įrangos segmente per pastaruosius metus atsirado naujų tendencijų. Viena iš jų – mobiliųjų priedų vogti pinigus iš banko sąskaitų augimas: per metus „Kaspersky Lab“ surinkta tokių programų kolekcija išaugo beveik 20 kartų. Didžioji atakų dalis buvo nukreipta į išmaniųjų telefonų su „Android“ platforma savininkus.

„Pernai finansinių kibernetinių grėsmių dalis stipriai augo. Bankinių „Trojos“ virusų ir kitų programų finansinei informacijai gauti populiarumas grindžiamas tuo, kad jas pasitelkę kibernetiniai nusikaltėliai gali greitai užsitikrinti neteisėtą pelną. Apgavikų naudojamų priemonių rinkinys papildomas beveik kas mėnesį, ir jau nesame tikri, kad nuo jų galima apsisaugoti tik esant budriems. Mes finansinėms organizacijoms rekomenduojame imtis vartotojų apsaugos sprendimo kompleksiškai ir taikyti tinkamiausią apsaugos sprendimą“, – pabrėžė Vladimiras Zapolianskij, „Kaspersky Lab“ techninio pozicionavimo skyriaus vadovas.

Kenkėjiška programinė įranga – tai ne vienintelis apgavikų arsenale turimas būdas vogti pinigus realiuoju laiku. Taip pat aktyviai taikomos netikros atakos (angl. phishing) – finansinės informacijos išviliojimo schema paitelkiant padirbtus interneto puslapius. 2013 m. „Kaspersky Lab“ produktai atrėmė per 330 mln. netikrų atakų, kurių 31,5 proc. buvo įvykdytos naudojant bankų, mokėjimo sistemų arba internetinių parduotuvių pavadinimus.

Finansinėms kibernetinėms grėsmėms neutralizuoti „Kaspersky Lab“ sprendimuose privatiems vartotojams ir smulkiajam verslui taikoma technologija „Saugūs mokėjimai“, apsauganti duomenis bankinių operacijų realiuoju laiku ir darbo su mokėjimo sistemomis metu.

Bendrovėms, teikiančioms klientams finansines paslaugas realiuoju laiku, „Kaspersky Lab“ sukūrė kompleksinę platformą „Kaspersky Fraud Prevention“. Ji užtikrina kelis elektroninių transakcijų apsaugos lygius, papildomai tikrina mokėjimus serveryje, kad būtų apsaugoti vartotojų kompiuteriai ir mobilieji įrenginiai.

Kalbos apie referendumą dėl euro, nes neva tauta tam nepasirengusi ar net nenori euro, – tik pigus politikų triukas, siekiant vienadienio populiarumo. Regis, tai puikiai supranta Lietuvos gyventojai, kurių dauguma įsitikinę, kad nuo kitų metų litą pakeis euras.
„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atliktos didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausos rezultatai rodo, kad daugiau nei 94 proc. respondentų mano, jog Lietuvai nuo 2015 m. sausio 1 d. eurą įsivesti pavyks. Priešingos nuomonės laikosi tik 5,2 proc. apklaustųjų.
Tiesa, nepaisant ekonomistų skaičiavimų ir kitų šalių patirties, kai kurių politikų ir marginalų isterija dėl esą drastiškai kilsiančių kainų, įsivedus eurą, turi poveikį, nors ir ne tokį didelį, kaip buvo galima spėti. Šiek tiek daugiau nei pusė respondentų mano, kad įvedus Lietuvoje eurą kainos kils.
Daugiau nei trečdalis teigia, kad kainos galbūt kils, bet nedaug. Būtent taip tvirtina tiek oficialūs Lietuvos banko atstovai, tiek nepriklausomi ekonomistai. O kaimyninių šalių patirtis tai tik patvirtina. Pavyzdžiui, Estijoje, 2011 m. įvedus eurą, kainos kilo tik 0,2–0,3 proc. Minimalus kainų kilimas fiksuojamas ir Latvijoje, kuri euro zonos nare tapo šiemet.
Taigi galima apibendrinti, kad, nepaisant vidinių populistinių kovų ar sentimentų litui, lietuviai neabejoja, jog šalis prisijungs prie euro šeimos. Vis dėlto tam tikros baimės dėl kainų didėjimo tebėra. Todėl būtina suteikti daugiau informacijos apie euro įvedimą ir šio proceso poveikį, o kartu užtikrinti, kad nesąžiningas verslas nepasinaudotų tuo ir kainų didėjimo baimė nevirstų realybe.

Ar jūs asmeniškai manote, kad Lietuvai pavyks nuo 2015 metų sausio 1 d. įsivesti eurą? (proc.)
Taip    94,2
Ne    5,2
Nežinau / neturiu nuomonės     0,6

Jūsų nuomone, ar įvedus Lietuvoje eurą kainos kils? (proc.)
Taip    50,6
Galbūt, bet nedaug    36,8
Ne    11,4
Nežinau / neturiu nuomonės    1,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. kovo 19–21 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Lietuvoje trūksta darbuotojų ar trūksta darbdavių, pasirengusių mokėti didesnį nei minimalų atlyginimą? Kol vieni svajoja apie didelės pridėtinės vertės ekonomiką, kiti kantriai stovi prie konvejerių gamyklose, uždirbdami katino ašaras. Viena vertus, pigi darbo jėga didina įmonių gaminamos produkcijos konkurencingumą, kita vertus, milijoninius pelnus uždirbantys verslininkai neturėtų užmiršti, kad nešeriamas arklys greit pakrato kojas.

Galima labai ilgai samprotauti, kokios objektyvios priežastys lemia, kad Norvegijos žuvies fabrikuose darbininkai uždirba daugiau nei aukštos klasės specialistai baltomis apykaklėmis Lietuvoje, bet dažniausiai viskas paaiškinama šalta ekonomine logika: esame pigios darbo jėgos, pigių sąnaudų ekonomika. Ši aplinkybė daro didžiulę įtaką investicijoms, kuriamoms naujoms darbo vietoms, ir niekur nuo to nepabėgsi. Darbdaviai moka tiek, kiek gali. Bet ar tikrai visada taip? Ar net šalto pragmatizmo laikais tarpusavyje puikiai dera uždirbami šimtai milijonų pelno ir darbuotojams mokamas minimalus atlyginimas, kartkartėmis pamėtėjant dovanų jų vaikams ir surengiant pigų koncertą?
Primityvus, arogantiškas požiūris į darbininkus, laikant juos nieko nevertais tinginiais, kai kuriems verslo savininkams ne tik uždeda šiuolaikinių vergvaldžių karūną, bet ir padeda kurti naują visuomenės klasę – beviltiškų varguolių, kuriems patiems ir jų vaikams nerūpės nei lavinimasis, nei kvalifikacijos kėlimas, nei mistinė „didelė pridėtinė vertė“.
Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos vadovė Gražina Gruzdienė tvirtina: „Lietuvių darbdaviai dažnai dirba tarsi trumpalaikei perspektyvai – siekia kuo greičiau praturtėti, uždirbti daug pinigų ir ilgai bei maloniai gyventi. Jiems visiškai nerūpi samdomų žmonių gerovė: ar jie sirgs profesinėmis ligomis, liks su sužalotais sąnariais, pasens anksčiau laiko… Jaunimas kitoks. Jie į tokias darbo vietas neina – jie greičiau emigruoja.“
Integruotos komunikacijos bendrovės „INK agency“ vyriausiasis partneris Kęstutis Gečas pabrėžia, kad verslo ir darbuotojų ginčai dėl atlyginimų nėra tik Lietuvos problema, nes tai užprogramuoja rinkos ekonomikos veikimo principas, tačiau Lietuvoje susiformavo bloga verslo kultūra, kai į darbuotojus žiūrima kaip į ekonominius vienetus, kartais juos prilyginant staklėms ar nekilnojamajam turtui. „Šio požiūrio kilmė susijusi su nelengva verslo istorija – verslą reikėjo sukurti nuo nulio, atlaikyti bent porą krizių (vadinamąją Rusijos 1999-aisiais ir pasaulinę 2008–2009 m.). Ką jau kalbėti apie nuolatinį mokesčių ir verslo aplinkos keitimą. Tai verslininkus užgrūdino ir netgi išugdė tam tikro nuožmumą. Todėl darbuotojai turi suvokti ir Lietuvos verslo situaciją – ji nėra tokia pat kaip Vakaruose, nors ir artėja prie jos“, – aiškina K.Gečas.
Vis dėlto ilgainiui lietuviško verslo atstovų požiūris privalės keistis, nes anksčiau veikusios sėkmės formulės jau nebeveikia: jeigu verslininkas viešai sako, kad neranda darbuotojų net už 5 tūkst. Lt, vadinasi, jis viską matuoja pinigais, o žmonės turi ir kitų poreikių. Todėl pagaliau reikėtų paimti į rankas vadovėlius ir pasidomėti vadinamosiomis minkštosiomis darbo sąlygomis. Šalia atlyginimo dydžio, darbo valandų skaičiaus, – vardija ekspertas, – privalo atsirasti ir tokie dalykai, kaip liberalesnis valdymo stilius, darbo vietos patogumas, poilsio zonos, lankstus darbo grafikas jaunoms šeimoms ir kt. Tai padeda pritraukti talentingų žmonių ir juos išlaikyti.”

Kiek kainuoja duonos kepalo suraikymas

Jau keletą metų spaudoje vis linksniuojamos „Vičiūnų“ įmonių grupės gamyklos Plungėje: darbuotojai grasino streikais, profsąjungos kovojo dėl kolektyvinės darbo sutarties pasirašymo, skundėsi sunkiomis darbo sąlygomis, viršvalandžiais, prievole dirbti per šventes, o svarbiausia – minimaliais atlyginimais. „Kaip gyvenate šiandien?“ – klausiame „Vičiūnų“ grupės įmonių Plungėje darbuotojų profesinės sąjungos komiteto pirmininkės Vilmos Kūrienės.
„Padėtis sudėtinga: bendrovėje „Plungės kooperatinė prekyba“ reikalai šiek tiek pagerėjo, bet įmonėse „Plungės duona“ ir „Baltic food partners“ padėtis ašaringa ir labai skaudi. Ten jau niekas nebenori dirbti, jie priima laikinus darbuotojus per agentūras, o žmonėms ir toliau mokamas visiškas „mizeris“, – pasakoja V.Kūrienė.
Be to, problemų kelia ne tik darbo užmokesčio dydis, bet ir darbo apmokėjimo tvarka: įmonėse įsišaknijusi praktika, kai darbuotojams nustatomas minimalus bazinis atlyginimas ir kintamoji dalis, priklausanti nuo pagamintos produkcijos kiekio. Darbuotojai tvirtina, kad tų sugalvotų normų fiziškai dažniausiai neįmanoma įvykdyti! O neįvykdei – jokios papildomos atlyginimo dalies ir negausi, tik pliką minimumą.
V.Kūrienės teigimu, teisybės ieškota ir Darbo inspekcijoje, ir kitose institucijose, kreiptasi net į mokslininkus, kad šie padėtų suprasti, pagal kokią formulę yra nustatoma, kiek vienas žmogus per dieną gali pagaminti vienokios ar kitokios produkcijos. „Nėra tokios formulės. Todėl UAB „Plungės duona“ direktorius kaip nori, taip ir skirsto kintamąją atlyginimo dalį. Kam nori – tam duoda, kam nenori – neduoda. Todėl ir kaunamės dėl kolektyvinės sutarties, kurioje būtų įtvirtintos darbo apmokėjimo taisyklės. Bet sekasi sunkiai – darbdavys nenori atsisakyti esamos tvarkos, nesutinka, kad būtų įvestas valandinis darbo apmokėjimas, nes neva darbuotojai tada veltėdžiaus“, – sako „Vičiūnų“ įmonių grupės Plungėje profsąjungos lyderė.
Tada streikuos? Ne, nestreikuos, nes nemato prasmės. Bet piketus ir mitingus organizuoti ketina.
„Ar Visvaldas Matijošaitis Plungėje yra geras darbdavys?“ – tiesiai klausiame V.Kūrienės. Ji atsako: „Tai kad mes jį labai retai matome. Prieš kokius ketverius penkerius metus dar atvykdavo, bendraudavo su darbuotojais, o dabar viską sprendžia vietiniai vadovai.“
Plungėje, kaip ir visoje Lietuvoje darbai nesimėto, bet vis tiek nė vienas tų, kurie išėjo iš „Vičiūnų“ įmonių, pasak V.Kūrienės, neverkė. Po ilgų derybų „Plungės kooperatinėje prekyboje“ padėtis ėmė keistis, bet prie įmonių „Vičiūnai ir partneriai“, „Baltic food partners“ eilės norinčiųjų dirbti nesirikiuoja.
Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos vadovė G.Gruzdienė atsidūsta: su „Vičiūnų“ įmonių grupe derėtis nelengva, bet čia problema gilesnė, nei vien šio darbdavio požiūris. „Na, kas gali nustatyti, kiek žmogus pajėgus suraikyti duonos? Niekas. Bet visa tai vyksta bendrame Lietuvos darbo užmokesčio chaose, ir jeigu darbdavys plaukioja tame pačiame puode, jis elgiasi pagal jame galiojančius principus. O juk dar prieš keletą metų sakėm: kiek mokėsit, tiek ir gausit atgal – iš minimalios algos žmogus jokios investicijos nei į save, nei į vaikus nedarys, ateis laikas, ir nebebus kvalifikuotos darbo jėgos“, – konstatuoja G.Gruzdienė.
Kita vertus, čia svarbus ir pačių darbuotojų sąmonėjimo procesas: daugelis mano, kad atvažiuos kažkas iš Vilniaus ar net paties Briuselio ir išspręs visas jų problemas. Pasak G.Gruzdienės, „Vičiūnų“ įmonėse Plungėje platinamos anketos, darbuotojams siūlomos veikimo priemonės (piketuoti, kelti kolektyvinį ginčą), bet dažnai jie mano, kad tai darys ne patys, o profsąjungų veikėjai iš Vilniaus.
„Tai didžiulė mąstymo spraga – per porą dešimtmečių žmonės taip ir nesuprato, kad yra patys už save atsakingi. Įsivaizduokit, pakiša kažkam naują darbo sutartį, paspaudžia, jog greičiau pasirašytų, o vėliau išaiškėja, kad žmogus sutiko dirbti keturias dienas per savaitę ar kad jo atlyginimo kintamoji dalis pakeista. Pasako, kad dabar viskas priklausys nuo kažkokių mistinių veiklos rezultatų, pavyzdžiui, sutaupytų šilumos resursų…“ – pasakoja G.Gruzdienė.

Didėja nekilnojamojo turto kainos, vėl perkamos prabangos prekės, investuojama į vertybinius popierius, akcijas ir pensijų fondus.

„Nuo sausio pradžios nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje padidėjo apie 7–10 proc.“, – teigia nekilnojamuoju turtu prekiaujančios UAB „Laurus real estate“ direktorius Justinas Vėželis.
Tokia yra žmonių reakcija į artėjantį euro įvedimą. Dauguma skubančiųjų pirkti dažniausiai ekonominės klasės butus įsitikinę, kad po euro įvedimo nekilnojamasis turtas brangs, o santaupos – nuvertės.
„Žinoma, oficialioji statistika nekilnojamojo turto kainų kilimo dar nerodo, visuomenė ją sužinos tik pasibaigus pirmajam metų ketvirčiui, bet lapkritį, gruodį standartinis senos statybos ekonominės klasės dviejų kambarių butas kainavo 145 tūkst. Lt, o šiandien gerokai prastesnis kainuoja jau 155 tūkst Lt. Geresni butai, kainavę 150 tūkst. Lt, šiandien parduodami už 160–170 tūkst. Lt, – dėsto J.Vėželis. – Dar prieš pusmetį nediduką ekonominės klasės dviejų kambarių butą Šiaurės miestelyje geriausiu atveju parduodavome už 215 tūkst. Lt, o dabar tokių pačių butų savininkai be vargo randa pirkėją, mokantį 235 tūkst. Lt.“
Pašnekovas sako, kad šiandien, panašiai kaip 2003–2007 m., vėl renkasi pardavėjai, o ne pirkėjai. „Pardavėjas vėl karalius. Jis išklauso bent dešimties potencialių pirkėjų pasiūlymų ir parduoda tik sulaukęs geriausio, – tikina J.Vėželis. – Prieš keletą mėnesių, sulaukę kliento, prašančio surasti ekonominės klasės butą, ieškodavome pardavėjo ir siūlydavome apie 10 proc. mažesnę kainą, nei jis norėdavo, o šiandien tiek mūsų, tiek kitų agentūrų brokeriai, tarpininkaujantys klientams, ieško būsto ir siūlo jau apie 10–15 tūkst. Lt didesnę kainą, nei nurodoma skelbimuose.“ Antraip esą gerą pirkinį iš panosės nugvelbs kitas pirkėjas.
O Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos departamento direktorius Sigitas Besagirskas pastebi, kad lygiai taip pat graibstomi ir naujos statybos būstai. Plėtotojai vėl nebespėja statyti – vėl perkami nebaigti butai.
Kuo pagrįsta lietuvių baimė dėl euro? Ar tikrai šiuo metu verta investuoti į nekilnojamąjį turtą? Ar tai nėra naujas burbulas? Kokių esama kitų galimybių saugoti pinigus nuo galimo nuvertėjimo dėl valiutų pasikeitimo? Kiek uždirbsime ir kokias gausime pensijas, kitas socialines išmokas, kai litą pakeis euras? Pagaliau kas išloš iš valiutų pasikeitimo?

Latvijoje būsto kainas išjudino ne euras, o milijonieriai iš Rusijos
„Veido“ žurnalistai, norėdami įsitikinti, kiek tiesos nekilnojamojo turto brokerių žodžiuose, patys apsimetė ieškantys buto ir nuvyko pasiderėti su keletu pardavėjų.
Nekilnojamojo turto skelbimų portale „Aruodas“ ieškojome tik skelbimų su nuoroda, kad parduodama be tarpininkų. Į akis krito keletas ekonominės klasės dviejų kambarių butų Žirmūnuose. Į vieną jų Tuskulėnų gatvėje užsukome. Jauna mergina pasiūlė nekreipti dėmesio į netvarką, esą mama, kurios butą ji su seserimi parduodanti, ką tik grįžusi iš ligoninės, tad nespėjusi apsitvarkyti. Nevardysime, ką matėme, pasakysime tik tiek, kad vaizdas baisus, remontas nedarytas nuo daugiabučio statybos ir parduodamas iš tiesų ne butas, o greičiau tik sienos, taigi reikėtų daryti brangų kapitalinį remontą.
Šeimininkės dukra už šį dviejų kambarių butą 1985 m. statybos plytiniame name pageidavo gauti 157 tūkst. Lt. Mėginome mušti kainą, nes pati pardavėja sutiko, kad butas remontuotinas, bet nesutiko su siūloma 150 tūkst. Lt suma. Girdi, ji jau turinti kelis klientus, kurie siūlo pirkti butą už 155 tūkst. Lt. Na, o galiausiai šį butą ji pardavė už 157 tūkst. Lt. Taigi pardavėjai šiuo metu iš tiesų karaliai.
Beje, kaip rodo VĮ Registrų centro duomenys, kyla ne tik butų, bet ir žemės sklypų bei namų paklausa ir kainos. Ypač smarkiai šoktelėjo žemės ūkio paskirties žemės pardavimas. Šiuos sandorius, tiesa, labiau skatino ne euro įvedimas, o nuo šių metų įsigalioję bei dar svarstomi ir papildomi žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ribojimai.
Pasak J.Vėželio, dauguma perkančiųjų nekilnojamąjį turtą taip siekia įdarbinti pinigus. „Po „Snoro“ ir Ūkio banko bankroto daugelis žmonių nusivylė ir ėmė ieškoti alternatyvų, – aiškina specialistas. – Didieji skandinavų kapitalo bankai iš esmės nebemoka palūkanų už indėlius, o ir dauguma žmonių nėra tikri, koks bus lito ir euro santykis, kiek nuvertės santaupos, tad traukia turimus pinigus iš kojinės ir perka tai, ką gali įpirkti, – dažniausiai ekonominės klasės būstus, kainuojančius iki 200 tūkst. Lt. O kadangi tokie butai paklausiausi, tai jų kaina labiausiai ir kilo.“
Beje, net 70 proc. viso nekilnojamojo turto pernai buvo nupirkta už grynuosius.
Šiuo metu išnuomojus butą Vilniuje uždirbama nuo 4 iki 8 proc. Kituose miestuose investicinė grąža iš nuomos siekia nuo 5 iki 11 proc. Tiesa, ten didžiausia bėda ta, kad sunku rasti klientų, norinčių nuomoti būstą ilgiau nei pusmečiui.
J.Vėželis svarsto, kad lietuviai skuba investuoti į nekilnojamąjį turtą, stebėdami tendencijas iki ir po euro įvedimo kaimyninėse Estijoje bei Latvijoje. „Ten kainos iki euro įvedimo kilo palengva, o vėliau užsifiksavo ir liko“, – apibendrina brokeris.
Pasirodo, labiausiai nekilnojamojo turto kainos kilo kaimynių sostinėse – Rygoje ir Taline. Kai kuriuose Estijos sostinės mikrorajonuose nekilnojamasis turtas pabrango net apie 30 proc. Bet tokią situaciją suponavo tik gyventojų lūkesčiai: jei žmonės nepanikuotų ir nepultų pirkti, kainos nekiltų.
“Vis dėlto aš nekilnojamojo turto Latvijoje kainų kilimą labiau siečiau ne su euru, o su pirkėjų iš trečiųjų šalių, dažniausiai Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, antplūdžiu. Mat trečiųjų šalių piliečiai, įsigiję Latvijoje nekilnojamojo turto, gali gauti vizą laisvai keliauti po Šengeno šalis. Todėl kainų kilimą lėmė turtingi rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, o kai jie liovėsi masiškai pirkti, kainos liovėsi augusios“, – tvirtina UAB „Likmerė“, antrinės „Latvijas Finieris“ įmonės Lietuvoje, gamybos direktorius Tadas Kasmauskis.
Lietuvos prekiautojai nekilnojamuoju turtu taip pat pastebi, kad turtingi rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, nuo pernai rudens mūsų šalyje pradėję pirkti būstus, gerokai išjudino ir kilstelėjo kainas.

Pensininkai nerimauja, ar po perskaičiavimo nesumažės pensijos
Pernai, ypač metų gale, ėmė didėti ir prabangos prekių paklausa. Vėl pradėti pirkti prabangūs automobiliai, motociklai, žemės ūkio technika, namų ir buitinė technika. „Bet aš nemanau, kad įvedus eurą brangs prabangos prekės – brangūs automobiliai ar namų ir buitinė technika. Veikiau kils tik kasdienio vartojimo prekių ir paslaugų kainos, – svarsto Lietuvos bankų asociacijos (LBA) Lizingo komiteto pirmininkas Laimonas Belickas. – Antra vertus, daugybė žmonių mano, kad euras turės teigiamos įtakos ekonomikai, tad jie dabar ir leidžia sukauptus pinigus laisviau. Pagaliau darbdaviams skundžiantis, kad jau kuris laikas stinga kvalifikuotos darbo jėgos, daugelis gyventojų tiki, jog algos didės, gyvenimo lygis kils.“
Ir iš tiesų, analizuojant įvairiuose specializuotuose pokalbių forumuose žmonių jauseną laukiant euro tampa akivaizdu, kad per pastaruosius penkerius–septynerius metus jie jau „suvažinėjo“ anksčiau išperkamąja nuoma įsigytus naujus automobilius, tad vildamiesi, kad po euro įvedimo jų algos suapvalės į geresnę pusę, vėl keičia senus “ratus” į naujus. Bet vėlgi šių prekių paklausos, o netolimoje ateityje, matyt, ir kainų didėjimas labiau sietinas su lūkesčiais.
Beje, kaimyninėje Latvijoje vyko panašūs procesai. Prieš euro įvedimą gerokai suaktyvėjo prabangos prekių, ypač prabangių markių automobilių, pirkimas.
Remiantis LBA duomenimis, šių metų sausį bankuose laikomų indėlių portfelis suplonėjo kone puse milijardo litų, tai yra 546 mln. Lt. Tiesa, LBA vadovybė šito nedramatizuoja, nes esą prasidėjus naujiems metams toks reiškinys gana įprastas.
Antra vertus, galima numanyti, kad dalis indėlius iš bankų pasiėmusių asmenų investuoja taip, kaip supranta: pirmiausia, kaip minėjome, perka nekilnojamąjį turtą, automobilius, kitą techniką arba tiesiog iš anksto keičia litus į eurus ir pasilieka juos namie.
Manoma, kad namie lietuviai turi apie 11 mlrd. Lt grynųjų pinigų.
Dalis gyventojų skuba keisti nacionalinę valiutą į eurus gerokai iki oficialaus Lietuvos banko pranešimo (kuris bus priimtas likus maždaug pusmečiui iki euro įvedimo), nes nežino, kokiu santykiu litai bus keičiami į eurus: ar tokiu kaip šiandien, tai yra 3,4528 Lt už vieną eurą, ar didesniu?
Ekonomistas Romas Lazutka jau anksčiau teigė, kad tokia skuba nėra protinga. Mat žmonės, turintys grynųjų pinigų ir juos laikantys tiek namie, tiek bankuose, negauna pajamų, indėliai nebepadengia infliacijos, o litus, ypač grynuosius, šiuo metu keičiant į eurus tenka mokėti dar ir keitimo mokestį. Taigi pralošiama dvigubai. O jei gyventojai esą palauktų, kol bus paskelbtas laikas, kada oficialiai litai bus pradėti keisti į eurus, nereikėtų mokėti keitimo mokesčio. Visi bankai keis litus į eurus valstybės nustatytu kursu. Taigi gyventojai patirs mažiau nuostolių.

“Turtingi vargšai” – toks apibūdinimas labiausiai tinka kalbant apie skirtingų valstybių vadovus ir aukščiausius politikus. Tiesa, vieni jų turtingi savo galia ir įtaka, o vargšai finansiniu požiūriu, kiti skelbiasi esantys skurdžiai, o iš tiesų yra pasakiškai turtingi, nors galia jų nėra didelė.

Naujausiame amerikiečių žurnalo „Forbes“ paskelbtame turtingiausių pasaulio žmonių sąraše – gausybė įvairių profesijų atstovų: vieni turtą sukaupė investuodami, kiti – kurdami genialias programas, treti – steigdami telekomunikacijų verslą, ketvirti pralobo iš naftos ar dujų, penkti storus finansinius lašinius užsiaugino iš nekilnojamojo turto. Tačiau pažvelgus, kiek turtingiausių pasaulio žmonių sąraše esama politikų, paaiškėja, kad vos du: 13 vietoje įsitaisė dabar jau buvęs Niujorko meras Michaelas Bloombergas, o Čilės prezidentą Sebastianą Pinerą galima rasti… jau tik 589 vietoje, nors to paties leidinio įtakingiausių žmonių sąraše jis yra 49 pozicijoje.

Didžiuliai skirtumai

Prieš praėjusius JAV prezidento rinkimus respublikonų kandidatas Mittas Romney pareiškė, kad 47 proc. JAV piliečių yra „gavėjai, o ne davėjai“ (angl. ~takers, not makers~). „Mano darbas nėra rūpintis tais, kurių neįmanoma įtikinti, kad jie patys turi imtis atsakomybės ir rūpintis savimi“, – sakė M.Romney.
Šis požiūris puikiai atspindi pasaulio politikos lyderių supratimą, kad gerovę užsitikrinti gali tik pats. Tiesa, principai, kaip tai pasiekti, skiriasi kardinaliai.
Nors amerikiečiai ir piktinasi esą dideliais savo politikų turtais, šie nė iš tolo neprilygsta Rusijos, Tailando, Brunėjaus, Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų ar Kinijos politikų sukauptam kapitalui. Kaip skaičiuoja „The Economist“, bendras 50-ies turtingiausių JAV Kongreso narių turtas yra lygus viso labo 1,6 mlrd. JAV dolerių, o 50-ies turtingiausių Kinijos Nacionalinio Liaudies Kongreso narių – net 94,7 mlrd. dolerių. Turtingiausias JAV Kongreso narys, respublikonas iš Kalifornijos Darrelas Issa, turi 355 mln. dolerių vertės turto, o Kinijos – gėrimų kompanijos magnatas, taip pat ir politikas Zong Qinghou – 19 mlrd. dolerių.
Pažvelgus į turtingiausių pasaulio politikos lyderių lentelę nesunku suvokti, kad koreliacija tarp atlygio už einamas pareigas ir turimo turto – itin menka. Iš tiesų turtingiausiųjų viršūnėje dominuoja karališkųjų dinastijų atstovai iš gamtos išteklių turtingų valstybių. Pavyzdžiui, Saudo Arabijos, kurioje sutelkta net 20 proc. visų žinomų pasaulio naftos išteklių, karalius valdo maždaug 18 mlrd. dolerių vertės turtą, o taip pat naftos turtingo Brunėjaus sultonas – 20 mlrd. dolerių. Tačiau pirmasis, šalį valdantis nuo 2005-ųjų, didelį dėmesį skiria miestų ir finansinių centrų plėtrai, taip pat universitetų steigimui, o štai Brunėjaus valdovas, šalį valdantis nuo 1967-ųjų, yra sukaupęs daugiau nei 7 tūkst. automobilių kolekciją ir gyvena vienoje didžiausių pasaulio rezidencijų “Istana Nurul Iman”.
Įvertinus valstybių vadovų ir politikų sąrašus tiek pagal turtus, tiek pagal atlyginimus, tiek pagal įtakingumą, išryškėja keletas tendencijų: demokratinių valstybių prezidentai daugiau mažiau tenkinasi tuo, ką jiems atseikėja valstybė (nors rinkėjams tuo ir labai sunku patikėti), o totalitarinių, autoritarinių ar kitokių nedemokratinių šalių vadovai į savo sąskaitas užsienio bankuose pumpuoja pinigus iš visų įmanomų šaltinių.
Kad taip buvo daroma, sužinome po pastaraisiais metais vykusių revoliucijų ar pilietinių karų: juk Libijos diktatorius Muammaras Gaddafi ir visa jo šeima buvo pasakiškai turtingi (per 42 savo valdymo metus šis tironas susigrobė maždaug 75–80 mlrd. dolerių verto turto). Dabar aiškėja, kad ir Sirijos diktatorius Basharas al Assadas maudosi neregėtuose turtuose (jo šeimos turtai vertinami net 122 mlrd. dolerių).
Portalas ~businessinsider.com~ parengė sąrašą turtingiausių pasaulio diktatorių, kurie turtus susikrovė terorizuodami savo pačių valdomus gyventojus, plėšdami ir pardavinėdami vertingiausius savo šalies išteklius. Šiame sąraše, be jau minėtų M.Gaddafi ir B.al Assado, įsitaisę ir buvęs Egipto diktatorius Hosni Mubarakas (jis su sūnumis susigrobė turto, verto maždaug 70 mlrd. dolerių), buvęs Jemeno prezidentas Ali Abdullah Salehas (per 30 metų sukaupęs 32 mlrd. dolerių vertės turto), buvęs Tuniso prezidentas Zine’as el Abidine’as (praturtėjęs 7 mlrd. dolerių, bet dabar nuteistas 35 metams kalėjimo), taip pat Zimbabvės vadovas Robertas Mugabe, kurio turtai galėjo siekti per 10 mlrd. dolerių.
O štai Pusiaujo Gvinėjos vadovas Nguema Mbasogo priskiriamas prie vis dar tebelobstančių iš šalyje išgaunamos naftos pardavimo. Manoma, kad šis diktatorius turi turto, verto maždaug pusantro milijardo JAV dolerių turto, nors dauguma jo šalies gyventojų turi išsiversti vidutiniškai su vienu doleriu per dieną.