Pinigai suteikia daugiausiai saugumo mūsų šalies žmonėms. Lietuvoje vyrauja įsitikinimas, kad būtent santaupos yra svarbiausias saugiklis, atėjus juodai dienai. „PZU Lietuva“ užsakymu atlikta visuomenės apklausa parodė, kad didžioji dalis (net 56 proc.) Lietuvos gyventojų juodai dienai periodiškai atsideda pinigų. Nors tik 37 proc. pripažįsta, kad tokiai dienai išaušus galėtų pragyventi iš santaupų.

Apie 13 proc. Lietuvos žmonių nelaimės atvejui yra pasirinkę gyvybės draudimą. Trečdalis žmonių (34 proc.) neturi jokio savo ir šeimos apsaugos varianto.

Moterys dažniau nei vyrai renkasi reguliariai taupyti. Be to, rūpestis dėl santaupų aktualesnis tampa į antrąją gyvenimo pusę peržengusiems žmonėms (45 metų ir vyresniems). Atsidėti piniginių lėšų juodai dienai linkę didesnių pajamų gyventojai.

Jaunesni (26-45 metų), aukštesnio išsilavinimo ir didesnių pajamų gyventojai dažniau renkasi gyvybės draudimą kaip pagrindinę šeimos apsaugą nelaimės atveju.

„PZU Lietuva gyvybės draudimas“ vadovas Zbignev Gaverski mano, kad tai gana dėsninga tendencija, nes labiau išprusę žmonės, gaunantys didesnes pajamas, dažniau pasidomi ir palygina visus galimus šeimos finansinės  apsaugos variantus ir jų efektyvumą.

„Didžiausią įtaką mūsų saugumo jausmui turi ilgametės tradicijos. Juk ilgus dešimtmečius turėjome vienintelę galimybę apsisaugoti finansiškai – tai taupyti „kojinėje“. Ir šiandien nemaža dalis žmonių taip daro, nes taip jaučiasi ramiau. Tiesa, bankuose laikomų indėlių suma nuolat auga, o tai reiškia, kad žmonės vis daugiau lėšų išima iš apyvartos ir atsideda. Tačiau palūkanoms už indėlius artėjant prie nulio, gyvybės draudimo kaupimo elementas darosi vis aktualesnis. Mūsų įmonėje kaupiamojo draudimo klientai gali tikėtis 2 proc. garantuotų palūkanų, o esant palankiam investiciniam rezultatui ir aukštesnių.“, – pasakoja Zbignev Gaverski.

Pasak jo, aukštesnių pajamų žmonės dvigubai dažniau renkasi gyvybės draudimą nei žemų pajamų gyventojai. Santaupų populiarumo skirtumas tarp aukštų ir žemų pajamų gyventojų nėra toks ryškus – įvairių pajamų žmonės panašiai yra linkę taupyti pinigus.

„PZU Lietuva gyvybės draudimas“ vadovas yra įsitikinęs, kad gyvybės draudimas artimiausiu metu tik populiarės, nes vis daugiau žmonių pamato konkrečią šio apsaugos būdo naudą. Be to, žmonės įvertina ir pinigų nuvertėjimo bei infliacijos įtaką saugomiems pinigams.

Atliktas tyrimas parodė, kad nelaimės atveju, netekus pagrindinio šeimos maitintojo, didžioji dalis šeimų šiandien turėtų iš esmės keisti savo įprastą gyvenimo būdą ir apkarpyti išlaidas. Ketvirtadalis žmonių turėtų kreiptis finansinės pagalbos į gimines ir artimuosius. Ir tik trečdalis žmonių pripažįsta, kad kurį laiką galėtų gyventi iš turimų santaupų.

Nors Lietuvos biudžeto deficito atitiktis Mastrichto kriterijui balansuoja ties riba, ekonomistai prognozuoja, kad šį kartą vis dėlto pavyks „praslysti“ ir 2014-aisiais gyvensime euro laukimo nuotaikomis.

Euro lenktynėse atsilikusi ir nuo Estijos, ir nuo Latvijos, šį kartą Lietuva pasiryžusi nebepaleisti ranka pasiekiamos galimybės. Tad ir ekspertai, ir politikai apie 2014-uosius kalba kaip apie pasirengimo euro įvedimui, o ne abejonių, ar prisijungsime prie euro zonos, metus.
„2013 m. pabaigos ir 2014 m. pradžios finansiniai rodikliai dar nėra aiškūs – absoliučios garantijos dar neturime, tačiau Vyriausybė ir kitos institucijos, kurios su tuo susijusios, atrodo nusiteikusios, kad euro Lietuvai reikia. Ypač po to, kai eurą įsives latviai, mes nenorime likti vieni“, – pabrėžia premjero patarėjas finansų klausimais Stasys Jakeliūnas.
Ekonomistai prognozuoja, kad Lietuva sugebės įvykdyti visus Mastrichto kriterijus, nors pripažįsta, jog reikalavimas turėti ne didesnį nei 3 proc. biudžeto deficitą išlieka pats pavojingiausias: Vyriausybės suplanuotas 2013 m. biudžeto deficitas mums leido turėti tik 0,1 proc. rezervą. Vis dėlto, pasak „Nordea“ banko ekonomisto Žygimanto Maurico, nuo rugsėjo tikimybė, kad įsivesime eurą, padidėjo nuo 80 iki 95 procentų.
„Pirma, infliacija tikrai yra maža, net mažesnė, nei prognozavome. Vadinasi, infliacijos kriterijų turėtume vykdyti beveik 100 proc., nebent netikėtai kas nors nutiktų, pavyzdžiui, įvyktų staigus naftos kainos šuolis, nors tai mažai tikėtina. Kitas dalykas, padidinęs tikimybę, – ganėtinai neblogai sekasi vykdyti mokesčių surinkimo planą ir ypač džiugina, kad „Sodros“ planas vykdomas su kaupu dėl padidėjusio darbo užmokesčio ir šiek tiek mažėjančio nedarbo lygio. Didžiausias skaudulys ir skylė išlieka akcizai. Vis dėlto atrodo, kad per vieną ar kelias dešimtąsias procento įsisprausime į tuos reikalaujamus tris procentus biudžeto deficito“, – prognozuoja Ž.Mauricas.
Jis atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei Lietuva, Latvija siekdama euro užtikrintai vykdė infliacijos ir viešųjų finansų kriterijus – turėjo daugiau nei 1 proc. rezervą abiejų Mastrichto kriterijų atžvilgiu, netgi sumažino PVM ir labai susiveržė diržus. O Lietuva nieko tokio nedarė, tačiau palankiai susidėliojo aplinkybės: infliacija mažėja dėl pasaulinėje rinkoje pingančių žaliavų – naftos, dujų.
„Nors infliacijos mažėjimą labiau lėmė išorės priežastys, šiek tiek prisidėjo ir vidaus rinkos aplinkybės: vidaus vartojimas nėra tiek atsigavęs ir atlyginimai tiek nedidėjo, kad kiltų produktų ir paslaugų kainos“, – aiškina ekonomistas.
Pagal kitus Mastrichto kriterijus esame saugūs. Visuomenės informavimo darbo grupės vadovas, Lietuvos banko Komunikacijos departamento direktorius Giedrius Simonavičius primena, kad valdžios skolos lygis palankus – turime bemaž 20 proc. saugos pagalvę, o tikimybė, kad įvykdysime valiutos kurso stabilumo reikalavimą, praktiškai yra šimtaprocentinė.

Tarsis su prekybininkais nekelti kainų

Tad kiti metai, tikėtina, bus intensyvaus pasirengimo įsivesti eurą metai, o laukdami verdikto, ar mus priims į euro klubą, elgsimės kaip tikri klasės pirmūnai.
„Laikotarpis prieš įsivedant eurą yra labai gražus bet kokios šalies ekonomikai, nes siekdamos atitikti Mastrichto kriterijus valstybės atrodo ganėtinai gerai ir vidaus, ir išorės investuotojų atžvilgiu. Tą periodą palyginčiau su priešvestuviniu laikotarpiu, kai visi stengiasi vieni kitiems atrodyti kuo patrauklesni: ir dietos laikosi, kad atitiktų Mastrichto kriterijus, ir stengiasi buities darbus atlikti“, – kaip gyvensime metus iki euro įvedimo, vaizdžiai pasakoja Ž.Mauricas, pridurdamas, kad didesnės pagundos šalių laukia, kai įstojama į euro zoną ir atsipalaiduojama – pradedama išlaidauti, nebesistengti subalansuoti biudžeto.
O „buities darbus“, pradėtus dar 2013 m. pradžioje, 2014-aisiais tęsime visu tempu. Pasak S.Jakeliūno, jau priimti reikiami įstatymai, kurie derėtų su ES teise, sukurtos specialios darbo grupės įvairiose srityse, pradedant bankų sistemomis, santykių su verslu, vartotojų teisių gynimu, baigiant kainų dinamikos priežiūra. 2014 m. valstybės institucijos turės pertvarkyti savo informacines sistemas, komerciniai bankai – pritaikyti mokėjimo sistemas, prekybininkai – pradėti skelbti kainas litais ir eurais, o metų viduryje, sužinojus Europos institucijų sprendimą dėl Lietuvos įstojimo į euro zoną, prasidės intensyvūs visuomenės informavimo darbai: bus aiškinama, kaip išsikeisti pinigus, kas atsitiks su indėliais, paskolomis bankuose ir t.t.
Vienas svarbiausių valstybės laukiančių darbų – valstybės institucijų bendradarbiavimas su prekybininkais ir paslaugų teikėjais dėl kainų skaičiavimo. „Kitų valstybių pavyzdys rodo, kad labai svarbu sutarti su verslu, jog šis nebandytų uždirbti, kai kainos bus keičiamos iš litų į eurus“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Algirdas Miškinis.
Beje, per pastaruosius septynerius metus Lietuvoje kainos kilo itin sparčiai: duona pabrango 110 proc., aliejus – 87 proc., pieno produktai – daugiau nei 50 proc., tačiau didysis kainų šuolis stebėtas būtent 2006 m., praėjus dvejiem metams po įstojimo į ES. Tad ar nepasikartos toks pat scenarijus ir įsivedus eurą, ar kainos anksčiau ar vėliau neims kilti šuoliais?
Ekonomistų nuomone, kai kurios kainos įsivedant eurą iš tiesų gali pakilti jas suapvalinus į didesnę pusę, tačiau jie abejoja, ar tai bus didelis šuolis, paliesiantis gyventojams svarbiausias maisto prekes ir komunalines paslaugas. Beje, „Eurostato“ duomenimis, 2011 m., kai Estijoje buvo įvestas euras, šioje šalyje vartojimo prekių kainos pakilo 5,1 proc. Nors tai buvo vienas didesnių rodiklių tarp visų ES šalių, kitose valstybėse kainos irgi didėjo.
G.Simonavičius priduria, kad, remiantis tarptautinių tyrimų rezultatais, manoma, jog euro įvedimas Lietuvoje 2015 m. pirmaisiais mėnesiais kainų lygį gali padidinti 0,2–0,3 procentinio punkto, arba, kitaip sakant, nuo 100 litų – apie 30 centų. Tokius įverčius gavo „Eurostatas“, nagrinėjęs valstybes, įsivedusias eurą po 2007 m.

Paslaugų kainos kils daugiau nei prekių

Didesnę pagundą pasinaudojant euro įvedimu kilstelėti kainas paprastai pajunta paslaugų teikėjai, o ne prekių pardavėjai, nes šios kainos dažniausiai nematomos viešai.
„Reikalavimas rašyti kainas litais ir eurais paslaugų srityje sunkiai įgyvendinamas, nes, pavyzdžiui, kirpykloje tos kainos nėra išdėliotos prieš akis. Kartais verslininkai pasinaudoja šia aplinkybe, ir kainos šiek tiek padidinamos, bet nemanyčiau, kad tas efektas būtų didelis. Tad jei kirpykloje mokėjome 20 Lt, tai gali būti, kad dabar mokėsime 7–8 eurus ar net 10 eurų“, – prognozuoja Ž.Mauricas.
„Jei mokestis už automobilio parkavimą mieste buvo 3 Lt, gali būti, kad įsivedus eurą jis kainuos eurą, o kavinėse ir restoranuose puodelis kavos pabrangs. Tokie apvalinimai įmanomi, tačiau šios kainos nesusijusios su didžiosios dalies žmonių išlaidomis, kurios iš esmės pakeistų jų gyvenimo lygį. Kiek statistikai ir ekonomistai matuoja, apčiuopiamas kainų didėjimas įsivedus eurą šalyse nebuvo stebimas. Lietuvos pranašumas tas, kad ji nėra pirmoji, kuri įsives eurą, – mūsų pareigūnai nagrinėja kitų valstybių patirtį. Beje, latviai sumažino PVM vienu procentiniu punktu, tai irgi prilaikė kainų augimą, bet mūsų Vyriausybė tokių priemonių nesiims, nes tai sumažintų pajamas į biudžetą ir galėtų paveikti kitus kriterijus“, – antrina S.Jakeliūnas.
Paradoksalu, tačiau nemažos dalies gyventojų įtikėjimas, kad įsivedus eurą kainos neišvengiamai kils, gali iš tiesų paskatinti šį procesą. DNB banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka mano, kad taip gali nutikti su nekilnojamojo turto kainomis, nes baimindamiesi kainų kilimo gyventojai gali paskubėti paskutiniais metais prieš euro įvedimą išleisti savo santaupas.
Beje, ekonomistė atkreipia dėmesį, kad dažnai kainos šiek tiek kyla ne dėl verslininkų noro pasipelnyti, o dėl to, kad per paskutinius metus iki euro įvedimo įmonės nemažai investuoja į informacines technologijas, – dalis tų sąnaudų ir perkeliama ant vartotojų pečių.
Vis dėlto siekiant apsaugoti vartotojus nuo kainų kilimo, pasinaudojant euru kaip pretekstu, 2013 m. priimtame Nacionaliniame euro įvedimo plane numatyta įvairių priemonių: keletą mėnesių prieš euro įvedimą ir metus po įvedimo prekybininkai privalės kainas skelbti litais ir eurais, Ūkio ministerija kvies sąžiningus verslininkus pasirašyti Geros praktikos verslo memorandumą, į priežiūros procesą taip pat įsitrauks Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir kitos institucijos, kurios tikrins kainas, tirs vartotojų skundus ir skelbs nesąžiningus atvejus.

Įvertinusi Finansų ministerijos, suinteresuotų institucijų ir asocijuotų verslo struktūrų siūlymus, šiandien posėdyje Vyriausybė pritarė ir teikia Seimui Civilinio ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksų pataisas, kuriomis juridinių ir fizinių asmenų tarpusavio atsiskaitymai grynaisiais pinigais apribojami 10-čia tūkst. litų.

Finansų ministerijos analizė rodo, kad atsiskaitymų grynaisiais ribojimas nepatogumų neturėtų sukelti, nes apie 95 proc. gyventojų atliekamų operacijų neviršija 10 tūkst. litų ribos, visos verslo įmonės turi einamąsias sąskaitas kredito įstaigose, o Lietuvoje greta bankų, veikia ir daug kitų, mokėjimo įstaigos licencijas turinčių įmonių, tarp jų – elektroninių pinigų, pašto įstaigos. Taip bus skatinama konkurencija mokėjimo paslaugų teikimo sektoriuje, kurios galima pasekmė – įkainių už teikiamas paslaugas mažinimas.

Numatyta, kad apribojimas nebūtų taikomas atsiskaitant grynaisiais per mokėjimo paslaugų teikėjus, valiutos keityklose ar įnešant grynuosius pinigus į bankomatus. Taip pat jis nebūtų taikomas tais atvejais, kai atsiskaitymai, taip pat bet kokie kiti mokėjimai tarp asmenų negrynaisiais pinigais negali įvykti dėl objektyvių priežasčių. Tačiau apie tai subjektas privalės informuoti Vyriausybės įgaliotą kompetentingą valstybės instituciją.

Kodeksų pataisų projektai parengti vykdant Vyriausybės nuolatinės Komisijos valstybės ekonominės bei finansinės kontrolės ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimui koordinuoti nutarimą bei atsižvelgus į Europos valstybėse taikomą praktiką.

Atsiskaitymo grynaisiais pinigais priemonę, greta kitų, mažinančių nelegalią ekonomiką, rekomenduoja ir Europos Komisija. Tokia praktika plačiai taikoma ES valstybėse: Latvijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Danijoje Slovakijoje, Italijoje ir kitose. Jose leidžiamų operacijų grynaisiais pinigais vidurkis siekia tokį pat dydį, kokį siūloma nustatyti ir Lietuvoje – apie 10 tūkst. litų arba 3000 eurų.

Įteisinus atsiskaitymų grynaisiais pinigais apribojimą, ne tik sumažėtų prielaidos šešėlinei ekonomikai, bet skaidresni taptų sandoriai, efektyvesnė jų kontrolė, sumažėtų galimybės išvengti ar sumažinti mokestines prievoles, būtų sudarytos palankesnės sąlygos sąžiningai konkurencijai, užtikrinti saugesni asmenų tarpusavio atsiskaitymai.

Už nustatytos tvarkos pažeidimus taip pat siūloma administracinė atsakomybė: mokantiems ir mokėjimą priimantiems fiziniams asmenims – nuo 1000 iki 3000 litų, o juridinių asmenų, jų padalinių vadovams – nuo 2000 iki 5000 litų. Už tą pažeidimą jau baustiems asmenims siūloma skirti atitinkamai 3000¬¬–6000 ir 5000–10 000 litų baudą.

Dar visai neseniai technofilų ir anarchistiškai nusiteikusių idealistų eksperimentu laikyti skaitmeniniai pinigai pastaruoju metu vis labiau braunasi į pasaulinę monetarinę sistemą. Tačiau ekspertai tikina, kad jie vis dar pernelyg pavojingi.

Lapkričio pradžioje milžiniškos elektroninės prekybos ir internetinių varžytynių svetainės „eBbay” generalinis direktorius Johnas Donahoe pareiškė, kad jų kompanija planuoja išplėsti atsiskaitymus skaitmeninėmis valiutomis, ir gali būti, jog ateityje vartotojai už prekes galės atsiskaityti bitkoinais bei kitais elektroniniais pinigais. Kitaip tariant, „eBbay” pripažįsta, kad šioje srityje slypi didelis potencialas.
Jei taip iš tikrųjų nutiks, tai bus svarbus postūmis tokio tipo valiutoms išsivaduojant iš atsiskaitymų periferijos.
Tiesa, tai būtų toli gražu ne vienintelis reikšmingas pastarojo meto įvykis, žadantis entuziastų ilgai lauktą persilaužimą. Jeigu skaitmeninės valiutos taptų plačiai pripažįstamos ir pradėtos naudoti masiškai, tai reikštų revoliucinius mums žinomos pinigų sistemos pokyčius.

Skaitmeninės valiutos – kas tai?

Bitkoinai (angl. ~bitcoin~), laitkoinai (~litecoin~), PPkoinai (~PPcoin~), neimkoinai (~namecoin~), e. auksas (~e-gold~) ir kitos elektroninės valiutos jau ne vienus metus egzistuoja greta nacionalinių valstybių valiutų, suteikdamos jų vartotojams alternatyvią galimybę atsiskaityti už įvairias prekes bei paslaugas.
Visos jos turi savų ypatumų, tačiau pagrindiniai jų veikimo principai tokie patys: tokio tipo elektroniniai pinigai cirkuliuoja internete tarp elektroninių vartotojų „piniginių” ir egzistuoja vien skaitmenine forma. Tokie pinigai turi realią perkamąją galią, bet su viena sąlyga – pardavėjai turi sutikti priimti tokius pinigus ir pripažinti, kad jie turi vertę. Kadangi tai dirbtiniai, programuotojų savavališkai sukurti pinigai, jie nėra pagrįsti niekuo daugiau, kaip tik vartotojų pasitikėjimu. Be šito jie būtų visiškai beverčiai ir mažai kuo skirtųsi nuo žaislinių „Monopolio” pinigų.
Nors tai iš tiesų atrodo panašiau į žaidimą, o ne į patikimą atsiskaitymo priemonę, besinaudojančiųjų jais daugėja. Elektroniniai pinigai domina ne tik technologijomis besižavinčius ar į anarchizmą linkusius jaunuolius, bet patraukia ir daugybę tiesiog pragmatiškai mąstančių žmonių.
Tai logiška pasekmė: vis populiarėjant internetinei prekybai bei daugėjant pinigų pervedimų internetu, vartotojai ieško patogesnių ir, svarbiausia, pigesnių būdų, kaip tai atlikti. O skaitmeniniai pinigai leidžia išvengti tarpininkų ir palyginti didelių mokesčių: vieno asmens kitam siunčiami pinigai pasiekia jį tiesiogiai, kad ir kur abu būtų, ir tai beveik arba apskritai nieko nekainuoja (priklauso nuo valiutos).
Pati perspektyviausia tokia valiuta yra bitkoinai, kuriuos 2009 m. sukūrė programišius (arba jų grupė), prisidengusi Satoši Nakamoto slapyvardžiu. Vienas didžiausių bitkoinų ir kitų decentralizuotų valiutų pranašumų nacionalinių valiutų atžvilgiu – kad jos sukurtos taip, jog čia beveik negalima infliacija (arba tik labai minimali). Kadangi jų niekas nereguliuoja, jų vertės niekaip nepaveikia vyriausybių sprendimai, lemiantys įprastų valiutų nuvertėjimą. Taigi didėjant infliacijai viena iš galimybių apsaugoti savo turtą – tiesiog, kol nevėlu, nusipirkti bitkoinų ar tais pačiais principais veikiančių elektroninių pinigų. Be to, bitkoinai netgi turi papildomą apsaugos priemonę: nustatyta riba, kiek jų apskritai gali cirkuliuoti (21 mln. vienetų). Šiuo metu jų tėra apie 11 mln.
Kaip tai veikia? Šia valiuta prekiaujant arba atsiskaitant išsiunčiamos gerai užšifruotos bylos, kurias esą gali atidaryti tik tie vartotojai, kuriems jos ir yra skirtos, nes tik siuntėjas ir gavėjas turi tinkamą „raktą” (tam tikrą šifrą). Iš esmės daug kitų valiutų buvo sukurtos pagal tuos pačius technologinius principus. Tarkim, kita iš populiariausių valiutų – laitkoinai yra labai panašūs į bitkoinus ir pristatomi kaip patobulinti bitkoinai (pavyzdžiui, galima atlikti didesnius pervedimus ir greičiau).
Taigi elektroniniai pinigai kritikuotini, tačiau jiems netrūksta ir savų pranašumų. O ir daugumą jų įsigyti paprasta net ir mažai apie kompiuterius suprantantiesiems: jų galima tiesiog nusipirkti už realius pinigus iš kitų vartotojų ar iš internete egzistuojančių įvairių keityklų. Beje, praėjusios savaitės pabaigoje vieno bitkoino kaina buvo perkopusi 400 JAV dolerių (300 eurų).

Artėja persilaužimas?

Pastebima tendencija, kad verslo požiūris į skaitmenines valiutas tampa vis palankesnis. Visame pasaulyje atsiranda vis daugiau prekybininkų, virtualias valiutas pripažįstančių tinkama atsiskaitymo priemone.
Be to, lapkričio pradžioje pranešta, kad Kanadoje, Vankuveryje, pradėjo veikti pirmasis pasaulyje bitkoinų bankomatas, leidžiantis keisti bitkoinus į grynuosius, ir atvirkščiai. Netrukus turėtų pradėti veikti dar keturi. Nors tai naujas etapas, bet, tiesą sakant, ne toks, kokio laukė bitkoinų entuziastai, nes dar vasarą buvo kalbama apie planus, kad greitai tokie bankomatai pradės veikti trisdešimtyje skirtingų šalių. Vis dėlto galiausiai šios revoliucingos idėjos buvo atsisakyta.
Vis rimčiau skaitmenines valiutas traktuoja ir valstybės. Daug vertas įtakingiausios Europos ekonomikos Vokietijos finansų ministerijos pripažinimas, kad bitkoinas yra legali mokėjimo priemonė, tai yra apskaitos vienetas, tinkamas asmeniniams atsiskaitymams (aišku, be pripažinimo, yra ir ne tokia smagi pusė – juos norima ir apmokestinti), ar stipriai padidėjęs bitkoinų naudojimas Kinijoje.
Beje, Kinijoje leista jais atsiskaityti net ir perkant itin brangius pirkinius: spalį IT milžinas „Shanda Group”, drauge plėtojantis ir statybos verslą, pardavė 300 naujų butų, ir visiems norintiesiems leido atsiskaityti bitkoinais. Tai vienas pirmųjų atvejų, kai atsiskaitymai šia valiuta buvo galimi tokiu dideliu mastu.

Siekdama užtikrinti patikimą ir saugią kredito unijų veiklą, Finansų ministerija parengė ir pateikė Vyriausybei teisės aktų pataisas, kuriomis griežtinama kredito unijų priežiūra ir didinama jų atsakomybė. Pataisomis taip pat siekiama apsaugoti vartotojų interesus ir užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams, organizuojant kredito unijų veiklą.

„Kredito unijos privalo dirbti skaidriai ir atsakingai, tačiau faktas, kad šiemet trys iš jų buvo pripažintos nemokiomis, o patirtus nuostolius turėjo dengti  mokesčių mokėtojai, parodė, kad ne visos jos susitvarko su rizikos valdymu. Todėl turime sustiprinti teisinę bazę ir kredito unijų priežiūrą, kad apsisaugotume nuo galimų sukrėtimų ateityje“,- sako finansų ministras Rimantas Šadžius.

KU užima santykinai nedidelę rinkos dalį, tačiau jų plėtra – itin sparti ir dažnai nesubalansuota. Indėliai pritraukiami, mokant dideles palūkanas, ir šie ištekliai naudojami didesnės rizikos turtui finansuoti. Palankios indėlių draudimo sąlygos neskatina indėlininkų vertinti riziką, nes, žlugus unijai, jų indėliai išmokami iš Indėlių draudimo fondo.             .

Todėl, anot finansų ministro R.Šadžiaus, būtina stiprinti KU teisinį reguliavimą, pirmiausiai griežtinant kapitalo bei rizikos valdymo reikalavimus, stiprinant priežiūros institucijos galias.

Teikiamais projektais taip pat siekiama nustatyti probleminės KU turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitai kredito įstaigai mechanizmą, sumažinti KU administracinę naštą, sudaryti galimybę teikti daugiau finansinių paslaugų didesniam asmenų skaičiui, peržiūrėti jų dalyvavimo indėlių draudimo sistemoje sąlygas ir kt.

Tarp siūlomų svarbiausių pokyčių – nustatyti ne mažesnį kaip 500 tūkst. litų nuosavo kapitalo dydį vietoj dabartinių 15 tūkst. Veikiančioms KU šiam reikalavimui įgyvendinti  siūloma nustatyti pereinamąjį laikotarpį.

Taip pat siūloma triskart padidinti mažiausią reikalaujamą KU narių skaičių – iki 150. Didesnis narių skaičius sudarytų galimybę pritraukti daugiau kapitalo ir KU vadovus rinkti iš didesnio asmenų skaičiaus.

Siekiant išvengti KU kapitalo mažėjimo dėl to, kad patirtų nuostolių jos nedengia papildomais įnašais ir vis perkelia juos į kitus metus, siūloma įtvirtinti prievolę padengti nepaskirstytus nuostolius, kai jie viršija 1/2 pajinio kapitalo.

KU prisiimamą riziką, tikimasi, ribos siūlymas privalomai turėti bent vieną rizikų vertinimo specialistą, jos turtui pasiekus 50 mln. litų. Toks specialistas teiktų išvadas valdybai dėl rizikingų sandorių.

Siekiant, kad unijų investavimo rizika būtų vertinama konservatyviau, siūloma nustatyti, kad KU investicijos į nekilnojamąjį turtą negali viršyti 70 proc. (vietoj 100 proc.) jos perskaičiuoto kapitalo. Minėto apribojimo siūloma netaikyti tuo atveju, jei nekilnojamasis turtas buvo perimtas iš skolininkų ir turimas nuosavybės teise ne ilgiau kaip 3 metus.

Siūloma, kad KU investavimo į vertybinius popierius tvarką nustatys priežiūros institucija, o skolinimas ilgiau negu 5 metams gali būti užtikrinamas ne tik hipoteka, bet ir kitomis patikimomis užtikrinimo priemonėmis.

Įvertinus finansinių paslaugų prieinamumo poreikį Lietuvoje, siūloma leisti KU teikti mokėjimų, valiutos keitimo, konsultavimo ir kitas plataus vartojimo finansines paslaugas, kurios nekelia jai didesnės rizikos.

Atsižvelgiant į tai, kad KU indėlininkams taikomas toks pat draudimo lygis (100 000 eurų atitinkanti suma litais), kaip ir bankų indėlininkams ir kredito unijų dalyvavimas kitose apsaugos sistemose (Lietuvos centrinėje kredito unijoje) jų neapsaugo nuo žlugimo, siūloma palaipsniui suvienodinti KU ir bankų draudimo įmokas.

Priėmus įstatymų projektus turėtų didėti visuomenės pasitikėjimas KU ir jų teikiamomis paslaugomis, o tai turėtų didinti jų veiklos plėtros galimybes Lietuvoje. Lietuvoje KU teikiamos finansinės paslaugos sudarys svaresnę pasirinkimo alternatyvą finansinių paslaugų vartotojams.

Konkurencijos finansinių paslaugų sektoriuje skatinimas turėtų lemti naujų produktų šioje srityje kūrimą ir finansinių operacijų sąnaudų vartotojams mažėjimą. Licencijavimo procedūrų supaprastinimas sumažins administracinę naštą ir paspartins kredito unijų steigimo procesą. Informacijos atskleidimas viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose (interneto svetainėse) užtikrins didesnį kredito unijų veiklos skaidrumą ir galimybę esamiems ir būsimiems kredito unijų nariams bei klientams priimti racionalius sprendimus.

Lietuvoje veikiančios kredito unijos per devynis šių metų mėnesius patyrė 14,142 mln. litų nuostolių – 35 kartus daugiau nei 2012-ųjų sausio-rugsėjo mėnesiais, kai jų nuostoliai buvo 0,4 mln. litų.

Spalio pradžioje pajinis KU kapitalas siekė 203,6 mln. litų, sukaupta indėlių – 1,8 mlrd. litų, suteikta paskolų – 1,04 mlrd. litų, o turto vertė siekė 2,07 mlrd. litų.

Tuo pat metu Lietuvoje veikė 75 kredito unijos, kurios vienijo beveik 150 tūkst. narių.

SEB banko užsakymu atlikta gyventojų apklausa parodė, kad draudimą, galintį užtikrinti būsto paskolos įmokų mokėjimą ligos ar nedarbo atveju, rinktųsi kas antras gyventojas (56 proc.). Tačiau banko statistika rodo, kad tikrovė yra kitokia: per aštuonis šių metų mėnesius SEB bankas suteikė beveik 3 tūkst. naujų būsto paskolų, tačiau tik kas aštuntas (13 proc.) ją ėmęs asmuo draudėsi gyvybės draudimu.

Apklausos duomenimis, gyventojai, galvodami apie ilgalaikius finansinius įsipareigojimus, dažniausiai nerimauja dėl darbo netekimo (72 proc.), palūkanų normų svyravimo (52 proc.), bendrų pragyvenimo išlaidų augimo (51 proc.), pajamų sumažėjimo (50 proc.). Sveikatos problemos nerimą kelia mažiau – šį punktą rinkosi 36 proc. respondentų.

Pasak Virginijaus Doveikos, SEB banko prezidento pavaduotojo ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus, gyventojai, prisiimdami finansinius įsipareigojimus, išlieka atsargūs ir stengiasi savo galimybes ir poreikius suderinti. „Atlikta apklausa parodė, kad gyventojai aiškiai nurodo aspektus, kurie ateityje gali  sukliudyti vykdyti finansinius įsipareigojimus. Tai leidžia jiems geriau įvertinti prisiimamą riziką, o nusprendus imti paskolą – numatyti būdus, kurie  padėtų tą riziką sumažinti“, – sako V. Doveika.

Vis tik, pasak V. Doveikos, būsto paskolų statistikos analizė rodo, kad skolinantis šiandieninės vartojimo išlaidos neretai tampa svarbesnės už tam tikrų saugiklių, kurie gali būti svarbūs ateityje, turėjimą.

„Tyrimo rezultatų ir statistikos palyginimas rodo, kad gyventojų ketinimai ir elgsena skiriasi ir ne visais saugikliais naudojamasi vienodai. Pavyzdžiui, šiuo metu beveik kas antras klientas, norėdamas sumažinti palūkanų normų riziką, renkasi fiksuotąsias palūkanas, tačiau ligos ar nedarbo atveju finansinį užnugarį turėtų tik nedidelė klientų dalis“, – sako V. Doveika.

Apklausa taip pat siekta išsiaiškinti, kas per artimiausius metus planuoja imti būsto paskolą. Į klausimą, ar planuoja  per artimiausius  12 mėnesių imti būsto paskolą, teigiamai atsakė11 proc. respondentų, šiuo metu neturinčių būsto paskolų – daugiausia jaunimas iki 34 metų, gyvenantis Vilniuje ir Kaune. Pasak V. Doveikos, pagrindinės priežastys, skatinančios gyventojus svarstyti imti būsto paskolą ir pirkti būstą, yra dėsningos: jaunimas nebenori nuomotis, o vyresnieji, 40-44 metų, dažniausiai teigia, kad jų turimas būstas nebeatitinka poreikių.

„Tyrimo duomenys rodo dabartinę būsto paskolų rinkos padėtį. Mūsų duomenimis, 70 proc. šių metų sausio-rugpjūčio mėnesiais suteiktų paskolų buvo suteikta būtent Vilniaus ir Kauno apskrityse, o daugiau kaip pusė besiskolinančiųjų – 65 proc. – yra gyventojai iki 35 metų“, – sako V. Doveika.

Jo teigimu, ateinančiais metais būsto paskolų rinka turėtų ir toliau nuosaikiai augti. „Gyventojai ir toliau atsakingai vertina savo galimybes, be to, skolinimuisi įtakos turi reikalaujama ne mažesnė kaip 15 proc. savų lėšų įmoka. Vis tik kitąmet galima tikėtis nuosaikaus būsto paskolų rinkos augimo, daugiau sandorių turėtų būti sudaryta regionuose“, – sako V. Doveika.

Šiuo metu vidutinė SEB banke išduodama būsto paskola yra 124 tūkst. litų, vidutinis jos grąžinimo terminas – 22 metai. Banko statistika rodo, kad imančiųjų būsto paskolas vidutinis amžius yra 34 metai.

Apie tyrimą:

SEB banko užsakymu gyventojų apklausą apie būsto paskolas internetu šių metų rugsėjo mėnesį atliko žiniasklaidos planavimo ir rinkos tyrimų agentūra „Mindshare“. Atliekant tyrimą Lietuvoje iš  viso apklausta 1 170 respondentų nuo 25 iki 49 metų.

Inspektorių pričiuptos vokelius dalijančios įmonės darbo užmokestį paprastai padidina 30 proc. Tad jei ne mūsų šalyje paplitęs didžiulis
neapskaityto darbo užmokesčio mastas, Lietuvoje šiandien būtų ne tik didesnis oficialus vidutinis šalies atlyginimas, bet ir perpus mažiau
dirbančiųjų už minimalią bei mažesnę algą.

Oficialus darbo užmokesčio fondas 2012 m. Lietuvoje sudarė 34,8 mlrd. Lt, tačiau dar apie 10 mlrd. Lt sukosi šešėliniame fonde, kuriame
didžiąją dalį sudaro vokeliai ir nelegalios veiklos pinigai. Vadinasi, daugiau nei penktadalis visų Lietuvoje mokamų atlyginimų šiandien
atskaičiuojami nuslėpus mokesčius.
„Šis mastas yra didžiulis ir tai viena esminių priežasčių, kodėl esant santykinai aukštiems mokesčių tarifams mūsų biudžetas toks skurdus“, –
įsitikinusi vokelių paplitimo skaičiavimus pateikianti „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė.

Vokelius dalija ir žinomų prekių ženklų įmonės

Paprastai Lietuvoje vokeliais su darbuotojais atsiskaito smulkios, nesiskelbiančios, kelių milijonų litų apyvartą per metus generuojančios
bendrovės. Vis dėlto kartais išmokėti neapskaitytų atlyginimų nevengia ir didesnės, ir žinomesnės įmonės. „Veido“ prašymu Valstybinės mokesčių
inspekcijos (VMI) sudarytame didžiausių neapskaitytų darbo užmokesčio sumų sąraše galima rasti ir žinomus prekių ženklus sukūrusių, ir
keliolikos milijonų litų apyvartą uždirbančių įmonių.Štai, pavyzdžiui, šiemet nutverta sostinėje išpopuliarėjusias „Crustum“
kepyklėles valdanti įmonė „Kepimo vizija“, kuri išmokėjo 45 tūkst. Lt darbo užmokesčio, neįtraukto į apskaitą. O 2011 m. dėl planuoto sumokėti
25 tūkst. Lt neapskaityto darbo užmokesčio įkliuvo „Fokus pica“ picerijų tinklas. Abi šios bendrovės patenka į vieną rizikingiausių sektorių –
viešojo maitinimo, kuriame vokeliai smarkiai paplitę.„Tokia sistema viešojo maitinimo įstaigose, reikia pripažinti, egzistuoja todėl, kad darbo jėgos apmokestinimas yra didelis, o viešojo maitinimo sektoriuje būtent darbo jėgos sąnaudos sudaro didelę dalį – apie 20 proc. visų sąnaudų. Kituose sektoriuose galima didelė apyvarta,
galima didelę pelno maržą, nereikia tiek darbo jėgos įdėti, o pas mus visas darbas rankytėmis atliekamas“, – kodėl tarp viešojo maitinimo
įstaigų paplitusi ši piktnaudžiavimo forma, komentuoja restoranų „Žuvinė“ vadovė, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos valdybos
narė Rūta Sakalauskienė.
Beje, įdomi detalė, kad iš šio sektoriaus bendrovių VMI daugiausiai mokesčių per šių metų pirmąjį pusmetį sumokėjo devynis „McDonald’s“
restoranus valdanti užsienio kapitalo bendrovė „Premium restaurants“ – iš viso 5,2 mln. Lt. Tokią sumą kartu sudėjus sumokėjo du didžiausi
lietuviški picerijų tinklai: 30 savų ir 12 franšizinių restoranų Lietuvoje turinti „Čili pica“ (beveik 2 mln. Lt) ir 22 picerijas
„Can-Can pizza“ bei tris savitarnos restoranus „Delano“ valdanti įmonė „Delano“ (beveik 3 mln. Lt).
Tarp didesnių VMI išskirtų vokelių dalytojų pastaraisiais metais atsiduria ir sporto klubą „PowerGym“ valdanti įmonė „New world order“,
ir Vilniaus širdyje, Gedimino prospekte, įsikūrę Grožio namai „Sfinksas“. Vis dėlto kodėl bendrovės, įdėjusios nemažai pastangų, kad
vilniečius pripratintų prie savo prekės ženklo, neatsispyrė pagundai sutaupyti, rizikuodamos reputacija?
ISM universiteto “Executive School” rinkodaros strategijos ir valdymo programų vadovė Kristina Maikštėnienė komentuoja, jog įmonės rizikuoja
manydamos, kad niekas nesužinos, arba įsitikinusios, kad taip elgiasi visi. „Tai nėra pateisinama ir tokios įmonės pasižymi trumparegišku
požiūriu, nes šiais laikais vartotojai anksčiau ar vėliau sužinos, jei įmonė mokėjo algas vokeliuose, pavyzdžiui, internete apie tai parašys
buvę darbuotojai“, – kad tokia neteisėta praktika anksčiau ar vėliau įmonei pakenks, įsitikinusi K.Maikštėnienė.
Beje, beveik visos didžiausios nusižengėlės įtaiko ir tipinį vokelių mokėtojo portretą. „Pirma, dažniausiai tai būna nedidelė įmonė, kurioje
mažiau darbuotojų. Antra, tai įmonė, kuri didelę dalį pajamų gauna grynaisiais, parduodama prekes ir paslaugas gyventojams. Tai būdinga tam
tikros ekonominės veiklos įmonėms – viešojo maitinimo, statybos ir remonto, automobilių remonto, keleivių vežimo (privatūs vežėjai, taksi
įmonės). Taip pat į šią kategoriją patenka visa smulkiųjų paslaugų teikimo sritis – kirpyklos, grožio salonai“, – apibendrina VMI
viršininko pavaduotojas Artūras Klerauskas.
Pasitaiko, kad šiai pagundai neatsispiria ir didesnės įmonės. Viena didžiausių pastaraisiais metais nustatyto neapskaityto darbo užmokesčio
sumų tenka padangų perdirbimo bendrovei „Metaloidas“, kurioje dirba 136 darbuotojai, o apyvarta 2011 m. siekė apie 18 mln. Lt. Ši įmonė
darbuotojams vokeliuose sumokėjo 112 tūkst. Lt.

Kaip Lietuvoje iš tiesų kyla atlyginimai

Iš viso nuo 2006 m. inspekcija nustatė daugiau nei 500 darbdavių, kurie mokėjo oficialiai neapskaitytą darbo užmokestį. Tiesa, nuo 2006 m., kai
buvo įdiegtas VMI pasitikėjimo telefonas, inspekcija sulaukė apie 6500 pranešimų dėl vokelių mokėjimo atvejų, tačiau, A.Klerausko tvirtinimu,
tik 20 proc. pranešimų pateikiama konkreti ir dalykiška informacija. Kitais atvejais informacija nepakankamai konkreti ar pranešėjai savęs
neidentifikuoja, atsisako bendradarbiauti rengiantis patikrinimui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vis daugiau šalies gyventojų teigia, kad padengus būtinąsias pragyvenimo išlaidas, kurias sudaro lėšos maistui, transportui, komunaliniams bei kitiems mokesčiams, jiems lieka pinigų kitiems poreikiams tenkinti.

Per pastaruosius trejus metus „laisvais“ pinigais disponuojančių gyventojų skaičius išaugo nuo 45,3 proc. iki 57,4 proc. Tai parodė rinkos tyrimų kompanijos TNS LT atliktas pirkimo ir vartojimo įpročių tyrimas „TNS Atlas™“.

„Šių metų tyrimo duomenys nuteikia optimistiškai. Jo rezultatus galima vertinti kaip patvirtinimą, kad gyventojų perkamoji galia palaipsniui sugrįžta“, – atkreipia dėmesį TNS LT Media departamento projektų vadovė Justina Tauginienė.

Tyrimo duomenimis, daugiausiai lietuviai atliekamus pinigus skiria praktinėms reikmėms patenkinti.  47 proc. gyventojų dalį „laisvų“ lėšų savo biudžete numato būsto remontui ir baldams, 46 proc. – garderobo atnaujinimui. Penktadalis, arba 21 proc. gyventojų atliekamus pinigus skiria automobiliui, 20 proc. – kitoms ilgalaikio naudojimo prekėms įsigyti. Rūpinantis patogia buitimi, daugiausia gyventojų „išlaidauja“ virtuvės įrangai bei buitinei elektronikai.

Reikšmingiausiai per trejus metus išaugo gyventojų dalis, kuriems jų biudžetas leido suplanuoti laisvalaikio kelionę. Šiuo metu kas trečias gyventojas laisvas lėšas išnaudoja kelionėms atostogų metu. 2010 m. atostogauti kelionėse sau leisdavo tik kas penktas, t.y. 21 proc. lietuvių. Tuo metu gyventojų dalis, skirianti laisvus pinigus hobiui per šį laikotarpį beveik nepasikeitė – ji sudaro 14 proc.

Šiemet mažiau lietuvių skiria pinigus savišvietai – knygoms ir spaudos leidiniams atliekamus pinigus skiria 19 proc. gyventojų. Kai prieš trejus metus šis rodiklis siekė 23 proc. Sumažėjęs knygų bei spaudos poreikis juntamas tarp visų šalies gyventojų, tačiau kuo gyventojai vyresni, tuo mažiau jie dabar linkę išleisti skaitymo malonumui. Pavyzdžiui, trečdaliu sumažėjo vyresnių gyventojų dalis nuo 50 iki 74 metų, skiriančių pinigus knygoms arba spaudai.

Daugiau nei pusė (54 proc.) kaimo gyventojų skiria „laisvus pinigus“ būstui remontuoti ir baldams įsigyti. Tuo metu miestiečiai dažniau nei mažesnių vietovių gyventojai pinigus leidžia drabužiams, kelionėms ar kitiems laisvalaikio užsiėmimams.

„TNS Atlas™“ tyrimas buvo atliktas 2013 m. pirmąjį pusmetį. Jame dalyvavo 1856 Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74 m. amžiaus. Tyrimo tikslas – nustatyti tikslines produktų vartotojų grupes, surinkti informaciją apie žmonių pirkimo ir vartojimo įpročius.

TNS LT priklauso tarptautinei tyrimų kompanijai TNS Global, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių  Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose. Kompanija TNS priklauso vienai didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių „Kantar“.

2,6 proc. siekianti vidutinė metinė infliacija šiandien graužia 45 mlrd. Lt bankuose padėtų indėlių. Kur ieškoti alternatyvų? Finansų ekspertai „Veidui“ atskleidžia, kaip jie saugo savo santaupas nuo nuvertėjimo.

„Yra žmonių, kurie nori skirti dalį portfelio konservatyvioms investicijoms – valstybių obligacijoms ir indėliams, bet šiandien šios investicijos tam tikra prasme yra praradimas ir tokią dalį investicinio portfelio būtų galima pateisinti nebent diversifikavimo tikslais“, – mano SEB banko valdybos pirmininko patarėjas Gitanas Nausėda.
Iš tiesų, vidutinei metinei infliacijai pasiekus 2,6 proc. indėliai ir Vyriausybės taupymo lakštai šiandien tapo visiškai nepatrauklia santaupų saugojimo forma. Metinės palūkanos už taupymo lakštus siekia 1,2-1,5 proc., tuo tarpu už indėlius – nuo 0,1-0,45 proc. didžiuosiuose bankuose iki 1,7 proc. mažuosiuose. Didesnes palūkanas nei infliacija šiandien siūlo vos viena kita kredito unija, tačiau pastaraisiais mėnesiais kredito unijoms sproginėjant vienai po kitos ne visiems tai atrodo išmintinga investicija.
Tad, kur reikėtų investuoti šiandien? Kaip tinkamai pasiruošti investiciniams sprendimams? Finansų patarėjo įmonės „Vilniaus finansiniai patarėjai“ direktorė Rasa Mažrimienė pirmiausia pataria jokiu būdu neinvestuoti paskutinių savo pinigų – būtina atsidėti 3-6 mėnesių šeimos išlaidų dydžio santaupas, kurių gali prireikti skubiais atvejais. O atsidėjus rezervą juodai dienai, klubo „Pinigų srautas“ steigėjas Audrius Dzikevičius pataria pirmiausia pradėti investuoti siekiant užsitikrinti saugią ateitį, o ne užsidirbti: „Pažiūrėkite, ar turite pensijų fondą, gyvybės draudimą ir tik tada, jei lieka pinigų, investuokite ten, kur suprantate, ir domėkimės ta sritimi“, – moko A.Dzikevičius.
Būdų, kur būtų galima investuoti norint apsaugoti savo santaupas nuo nuvertėjimo šiandien yra daugybė, tačiau ekspertai pabrėžia pagrindinę taisyklę, kurios turi laikytis kiekvienas, norintis atgauti savo investicijas su kaupu: reikia apsibrėžti, ko sieki, kada šių pinigų tau prireiks, koks tavo rizikos lygis, o svarbiausia – investuoti tik į tą sritį, kurią išmanai. Tai atspindi ir finansų ekspertų, kurių paprašėme pasidalinti savo investavimo kryptimis pavyzdžiai – visi jie didžiąją santaupų dalį investavo į skirtingus dalykus, būtent ten, kur išmano geriausiai. Pavyzdžiui, G.Nausėda perka antikvarines knygas, finansų patarėjo įmonės „MC Wealth Management“ vykdomasis partneris Marius Čiuželis – sidabrą, Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis investuoja akcijų biržoje Lietuvoje ir užsienyje.
„Kai kalbu su klientais, sakau, kad nebūkite gobšūs, nenorėkite uždirbti daug, nes mūsų visuomenėje nėra suvokimo, kad didelis pelningumas susijęs su didele rizika. Geriau pasirinkti vidutinę grąžą ir susidurti su vidutine rizika“, – į dar vieną svarbų aspektą dėmesį atkreipia R.Mažrimienė.

Lietuviai labiausiai mėgsta investuoti į NT

Kaip pastebi R.Mažrimienė, lietuvių tarpe populiariausia ir mėgstamiausia investicija – nekilnojamasis turtas. „Dažnai žmonės, jei turi daugiau lėšų, perka nekilnojamąjį turtą, nors mes aiškiname ir įkalbinėjame, kad lėšas reikėtų diversifikuoti, nes juk sunkiuoju laikotarpiu negali parduoti namo kampo“, – atkreipia dėmesį R.Mažrimienė.
Tad ir šiuo metu, nepaisant skaudžių pasekmių atnešusių NT burbulo, dažnas žvalgosi į NT objektus, tikėdamasis uždirbti iš trejus metus augančių būsto nuomos kainų, o taip pat norėdamas išsaugoti savo pinigų vertę ir vildamasis ateityje ją padidinti. Štai vilnietis Mindaugas M. tikina atradęs receptą, kaip užsidirbti iš nekilnojamojo turto – reikia rinktis tokius žemės sklypus, kurių vertė ateityje augtų. „Pavyzdžiui, jei pirkai sklypą laukuose, o po kelių metų ten nutiestas žvyrkelis, atvesta elektra, dujos, vandens nuotekos, jo vertė gali padvigubėti net jei žemės kainos nekyla. Kad žinotum, kurį sklypą verta pirkti, reikia nagrinėti detaliuosius planus, domėtis, kur artimiausiu metu ketinama plėsti komunikacijas. 2010 m. už 70 tūkst. Lt pirkau Pilaitėje sklypą vidury laukų, o šiuo metu jo kaina yra 110-120 tūkst. Lt“, – pasakoja vilnietis.
Gyventojų požiūrį į NT, kaip į geriausią investiciją, atskleidžia ir faktas, kad net 85 proc. gyventojų būstą įsigiję nuosavomis lėšomis, o ne su banko paskola. Tačiau, ar šiai dienai NT yra tinkama investavimo priemonė? Finansų ekspertai mano, kad taip – tiesa, labai priklauso, kokį turtą ir už kiek įsigyji.
„Investuojant reikia sujungti du dalykus: ko sieki investuodamas ir kas dabar vyksta rinkoje. Aš manau, kad pasaulio ekonomika ilgesniu 3-5 metų laikotarpiu augs, todėl naudinga turėti akcijų ir nekilnojamojo turto“, – mano finansų patarėjo bendrovės „Gerovės valdymas“ investicijų strategas Vilius Oškeliūnas.
Į žemės ūkio paskirties sklypus investuojantis ir juos ūkininkams ar žemės ūkio bendrovėms nuomojantis A.Dzikevičius tvirtina, kad pasirinkus šį NT tipą reikia ieškoti sklypų šalia dirbamų laukų, netoli ūkininkų bei žemės ūkio bendrovių. „Jei nusprendei investuoti į žemės ūkio paskirties sklypus, turi turėti kam juos išnuomoti. Neturėdamas aš nerizikuočiau. Tai tas pats, kas, jei statai biuro pastatą, turi turėti bent pusę nuomininkų prieš klodamas pamatus“, – aiškina A.Dzikevičius. O smulkiems investuotojams A.Dzikevičius pataria sklypų ieškoti tarp giminaičių, kurie aktyviai nedirba žemės, nes nusipirkti rinkoje patrauklų sklypą sudėtinga – kas parduodama, seniai parduota.
Dar viena galimybė saugiai investuoti savo santaupas – miškas. Vis dėlto įmonės „MMC Forest“ miškininkas Antanas Garbačauskas tvirtina, kad didžioji dalis perkančių mišką šiandien yra ne ilgalaikiai investuotojai, o spekuliantai – jie nuperka brandaus miško plotą, iškerta jį visą, parduoda medieną ir pasitraukia.
Tuo tarpu, pasak miškininko, ilgalaikėje perspektyvoje miškas konservatyvi, patikima investicija, o grąža iš jos šiandien viršija infliaciją. „Jei mišką teisingai prižiūri, viename ha per metus priauga 5-7 kubinių metrų medienos. Vadinasi, miškas kasmet augins po 500-1000 Lt palūkanų už hektarą“, – aiškina A.Garbačiausias. O turint brandaus miško jau gali nemažai užsidirbti ir iš medienos pardavimo. Pavyzdžiui, turint 30 ha brandaus miško per metus galima užsidirbti apie 100 tūkst. Lt iš medienos kirtimo ir pardavimo. Tiesa, iš šių lėšų apie 15-20 proc. dar reikės investuoti į miško atkūrimą, o 10 proc. sudarys gamybinės sąnaudos.

Turtingi Lietuvos verslininkai, sekdami Amerikos bei Vakarų Europos milijonierių pavyzdžiu, mūsų šalyje jau taip pat kuria mecenavimo tradicijas ir skiria šimtus tūkstančių ar net milijonus mokslui, kultūrai, sportui, gydymo įstaigoms.

Prieš keletą metų už daugiau kaip 700 mln. Lt JAV mokslinių tyrimų bendrovei „Thermo Fisher Scientific“ įsigijus didžiausią Lietuvos biotechnologijų įmonę „Fermentas“, jos buvę vadovai bei vieni iš akcininkų prof. Arvydas Janulaitis ir prof. Viktoras Butkus dalį gautų pinigų nusprendė investuoti į Lietuvos mokslą ir kultūrą, nelaukdami finansinės grąžos.
V.Butkus jau išleido apie 10 mln. Lt kaupdamas Lietuvos menininkų dailės kūrinių kolekciją, ją šiuo metu sudaro daugiau kaip trys tūkstančiai darbų. Dar tiek pat jis planuoja skirti muziejaus, kuriame bus eksponuojama kolekcija, pastato statybai. Beje, šiuo metu Vilniuje jau veikia chemiko įkurtas Modernaus meno centras, jame rengiamos parodos, seminarai, leidžiamos knygos.
Buvęs pono Viktoro kolega biochemikas A.Janulaitis taip pat negaili pinigų prasmingiems darbams. Jis skyrė milijoną litų savo buvusiam studentui biochemikui dr. Linui Mažučiui, kad šis grįžtų iš Harvardo universiteto ir Lietuvoje, taikydamas mikroskysčių technologiją, atliktų pavienių molekulių bei ląstelių tyrimus. Pavyzdžiui, kaip atrinkti tokias ląsteles, kurios gamintų gydomuosius antikūnus, arba ištyrus atskirų vėžinių ląstelių genus nustatyti, ar vėžys evoliucionuoja, ar traukiasi. Tokiems tyrimams, kuriuos galima pritaikyti ne tik medicinoje, bet ir pramonėje, už A.Janulaičio skirtus pinigus VU Biotechnologijos institute šiuo metu baigiama įrengti laboratorija. „L.Mažutis man neturi jokių įsipareigojimų: nei finansinių, nei dėl tyrimų krypties. Visa laboratorijos aparatūra taip pat priklauso jam asmeniškai“, – atskleidžia buvęs „Fermento“ mokslo direktorius.
Taigi kodėl A.Janulaitis nusprendė jaunam mokslininkui padovanoti laboratoriją?
„Tiek mūsų biotechnologijos mokslo, tiek pramonės atstovai šiuo metu gali konkuruoti pasaulyje, tačiau reikia galvoti ir apie ateitį. O moderniai šios šakos plėtrai reikalingos naujos tyrimų kryptys ir sritys, viena jų ir yra mikroskysčių technologija. Kalbinau Liną grįžti į Lietuvą dirbti, tačiau jis atsakydavo, kad be aparatūros, kuriai reikia apie milijono litų, neturės čia ką veikti“, – kaip kilo mintis skirti pinigų laboratorijai, prisimena A.Janulaitis.
Ir priduria, kad nepagailėti asmeninių lėšų tokiai dovanai taip pat paskatino šiandieninė trumparegiška bei chaotiška mokslo politika. Mat dabar, biochemiko žodžiais, mokslininkai stichiškai važiuoja padirbėti ar tobulintis į užsienį, o kryptingos politikos, kad būtų skatinamas naujų technologijų atvedimas į Lietuvą, nėra.
„Dažnai pabrėžiama, kad rinka viską sutvarkys, tačiau visame pasaulyje esama tam tikro valstybės dalyvavimo, nurodant kryptis, kur link mokslui reikėtų eiti. Naujos sritys formuojasi ten, kur didesnis tiek lėšų, tiek mokslininkų potencialas. Tad nepriklausomos Lietuvos metais siekiant, kad mokslas vystytųsi, buvo kviečiami mokslininkai iš užsienio, sovietiniais metais studentai buvo kryptingai siunčiami į Rusiją. Taip Lietuvoje atsirado biochemikų, genetikų ir kitų krypčių mokslininkų. Deja, šiuo metu strateginis mąstymas nesiejamas su priemonėmis“, – apgailestauja profesorius.

Dalijasi, nes mano, kad tai privalu kiekvienam geram verslininkui

Svarbu, kad A.Janulaitis, skirdamas pinigų tyrimams moderniomis technologijomis, kaip pats sako, ne tik užkišo valdininkų paliktą spragą formuojant mokslo politiką, bet ir paskatino į Lietuvą grįžti talentingą mokslininką. L.Mažutis neslepia, kad jeigu ne profesoriaus parama, būtų labiau dvejojęs, ar verta sugrįžti. Juolab kad penkerius metus mokslinius tyrimus atliko Prancūzijos Strasbūro universitete, dvejus – Harvarde ir čia turėjo dar ketverių metų sutartį. „Pinigai, skirti laboratorijai, buvo ne tik finansinė, bet ir moralinė paskata grįžti į Lietuvą. Užsienyje turėjau gerokai didesnes galimybes užsiimti moksliniais tyrimais ir produktų kūrimu, tačiau dirbti savo šaliai kur kas maloniau“, – pabrėžia L.Mažutis.
A.Janulaičio patriotiniai jausmai taip pat labai stiprūs, tad jis galvoja ne tik apie save, bet ir apie tai, ką gali duoti Lietuvai.
Panašia filosofija vadovaujasi ir didžiausią investicijų bendrovės „Invalda“ akcijų paketą valdanti Irena Ona Mišeikienė. Ji prieš trejus metus mirus vyrui Dailiui Juozapui Mišeikiui ne tik paveldėjo įmonės akcijas, bet ir perėmė principą, kad jeigu sėkmingai dirbi versle, privalai pasidalyti su kitais. D.J.Mišeikis per dešimt metų išdalijo ketvirtį milijono litų, remdamas Pasaulio Lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų asociaciją ir VU Santariškių klinikas. I.O.Mišeikienė, tęsdama šią tradiciją, šiai gydymo įstaigai taip pat skyrė 100 tūkst. Lt, kad būtų baigta įrengti moderni auditorija.
„Prieš pasukdamas į verslą mano vyras 25 metus dirbo Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotoju, tad jam buvo puikiai žinomos problemos, su kuriomis susiduria medikai. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl jis po kiekvienų sėkmingesnių metų paremdavo Santariškių klinikas“, – pasakoja I.O.Mišeikienė, jau apsisprendusi ir šį pavasarį didžiausiai Lietuvos ligoninei skirti apie 100 tūkst. Lt.
Nors Santariškių klinikose stovi bareljefas atminti D.J.Mišeikiui, kaip dosniausiam asmeninių lėšų skyrusiam geradariui, ponia Irena sako apie savo paramą niekam nesigirianti – nei giminėms, nei verslo partneriams, nes mano, kad dalytis pinigais privalu kiekvienam sėkmingai dirbančiam verslininkui. O „Veidui“ I.O.Mišeikienė apie mecenavimą sutiko papasakoti tik todėl, kad užkrėstų savo pavyzdžiu kitus turtingus žmones. Mat moteris neabejoja, jog Lietuvoje yra nemažai verslininkų, kurie galėtų skirti pinigų paramai, tačiau galbūt ne visi žino, kam paaukoti, kad lėšos būtų panaudotos tikslingai.
Antra vertus, daugelis verslininkų, kurie be jokio išskaičiavimo dosniai remia mokslo ar kultūros projektus, vengia viešumo. Štai investicijų bendrovės „NDX energija“ valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius prasitarė taip pat remiantis įvairius ilgalaikius projektus, tačiau atskleisti, kokias sumas ir kam skiria, atsisakė. Mat, jo žodžiais, visiems pasakojant apie savo paramą mecenavimas praranda pirminį tikslą – remti nesitikint jokios grąžos, ir tampa savireklama.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ateities kartos mūsų amžių prisimins kaip neracionalios masinės manijos laikotarpį, – mano ekonomistas Rolandas Baaderis. Tai pagrindžiančius argumentus jis pateikia knygoje “Pinigų socializmas”. O mes siūlome ištrauką iš šios analizės.

Ant socialistinių pamatų pastatytos ekonomikos ir visuomenės grius

Mano mažame miestelyje per Užgavėnes įprasta kiemuose statyti dideles raganų iškamšas. Šios šiurpios lėlės praeiviui turėtų priminti Europoje daugiau nei tris šimtmečius, ypač nuo XV iki XVII amžiaus, siautusias raganų medžiokles, kurių metu tūkstančiai žmonių buvo žiauriai nukankinti ir nužudyti. Kaip kad mums dabar sunku patikėti, jog žmoniją galėjo apimti tokia masinė isterija ir neracionali manija, taip ir ateities kartos, jei žmonija sugebės kokiu nors būdu nesusinaikinti, mūsų amžių irgi prisimins kaip neracionalios masinės manijos laikotarpį. Mokslininkai ir visi išsilavinę žmonės klaus savęs, kaipgi mūsų protėviai, norėdami sukurti laisvą rinką, kitaip tariant, ekonominės, asmeninės ir politinės laisvės sistemą, aiškiai priešingą socialistinėms sistemoms, vis tiek sugebėjo didelius socioekonominius sektorius – švietimą, sveikatos apsaugą ir pensijų sistemą – plėtoti kaip kolektyvistinius aparatus. Ir kur tų laikų žmonės pasigavo nesuvokiamą, savižudišką idėją statyti savo tariamai laisvą rinką ant dviejų socialistinių pamatų – valstybinio dekretinių pinigų monopolio ir valstybės centralizuotai valdomos palūkanų sistemos? Jie turėjo suvokti, kad anksčiau ar vėliau kiekviena ant socialistinių pamatų pastatyta visuomenė ir ekonomika sužlugs. Kodėl tokią sistemą palaikė net ir vokiečiai, patyrę, kokių siaubingų pasekmių jų šaliai ir visam pasauliui jau atnešė tokios sistemos griūtis, ir žinoję, kaip gerai veikė anksčiau galioję auksu padengti pinigai? Kaip jie ir iš esmės visos pasaulio tautos galėjo patikėti tokiu prietaru ir leidosi įtikinami politinio elito, kad tautos turtą galima padidinti ir augimą paspartinti spausdinant pinigus ar tiesiog kuriant juos parašais, kad galime „praturtėti daugiau vartodami“ ar „praturtėti daugiau skolindamiesi“? Tai labai reikšmingi neišspręsti klausimai. Viliuosi, kad ši knyga pateiks keletą svarbių atsakymų.

Dabartinė pasaulinė finansų krizė
2. Kas kaltas?
Krizei įsibėgėjant ilgėjo dėl jos kaltinamų asmenų ir institucijų sąrašas. Pasitaikė ir labai keistų pareiškimų, pavyzdžiui, ekonomikos Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Paulas Krugmanas visai rimtai „New York Times“ rašė, kad dėl pasaulinių finansų problemų kalti pigias prekes eksportuojantys kinai – kitaip tariant, šie labai produktyvūs ir taupūs darbininkai, kurie pasitikėdami nusipirko iš JAV iždo trilijonus popierinių pinigų šiukšlių, už kuriuos tikėjosi vėliau įsigyti tikro turto. (Tačiau Kinijos valdžia tikrai taiko ganėtinai kvailą nesocialistinės ekonominės politikos modelį – merkantilizmą, o toks supaprastintas ekonomikos variantas nuo XVII a. vis persekioja ir Vakarų politikus.)
Vienas aktyviausių kaltųjų paieškose buvo amerikietis Nobelio premijos laureatas, ekonomikos žvaigždė Josephas Stiglitzas. Jo straipsnis „The Anatomy of a Murder: Who killed America’s Economy?“ gerai atspindi dabar jau platų panašių aiškinimų spektrą Vakarų pasaulio žiniasklaidoje. Į kaltųjų dėl krizės sąrašą J.Stiglitzas įtraukia ir buvusį JAV iždo departamento sekretorių bei bankų patarėją Robertą Rubiną ir buvusį FED pirmininką Alaną Greenspaną. Jo teigimu, šie žmonės JAV skleidė reguliavimų mažinimo ideologiją. Dar blogiau, A.Greenspanas ragino namų savininkus imti labai rizikingas būsto paskolas bei rėmė mokesčių lengvatas turtingiesiems. Pasak J.Stiglitzo, taip pat kaltas ir buvęs prezidentas George’as W.Bushas, nes jo karas Irake kainavo labai brangiai, ir dėl to reikėjo visą laiką laikyti žemas palūkanų normas. Priekaištų sulaukė ir JAV akcijų rinkos sargas SEC bei kitos reguliavimo ir priežiūros agentūros, nes nesuprato, kokia yra naujausių finansinių produktų rizika ir per daug pasitikėjo rinkos savireguliacijos jėgomis.
J.Stiglitzas į kaltųjų sąrašus įtraukia ir kovos su karteliais įstaigas, nes jos leido bankams išaugti per dideliems („per dideli, kad žlugtų“). Pagrindiniais krizės kaltininkais J.Stiglitzas įvardija bankus bei finansų sektorių ir investuotojus kaip visumą. Bankai esą ne tik neapskaičiavo rizikos, bet ir ją sukėlė. Esminį vaidmenį suvaidino ir būsto paskolų teikėjai, nes visiškai pamiršo atsargumą ir be skrupulų siekė didinti paskolų apimtis. J.Stiglitzas priduria, kad kalta ir JAV politinė sistema, ypač dėl priklausomybės nuo paramos rinkimų kampanijai. Tai leido Volstritui įgyti didžiulę įtaką politikoje. Tarp nusidėjėlių įtraukiami ir jo kolegos ekonomistai. Remdamiesi nerealiais modeliais, jie parėmė argumentus už reguliavimų mažinimą bei neadekvačią valstybinę priežiūrą ir taip prisidėjo prie priežiūros agentūrų klaidų.
Atrodo keista, kad ponas Ekonomikos Žvaigždė (bei dauguma jo kolegų), taip vardydamas kaltuosius, priima prielaidą, jog visi ekonomikos procesų dalyviai (visiškai visi! Ir dar visi vienu metu!) staiga tapo neatsakingi, godūs, neatsargūs, beatodairiški, besaikiai, korumpuoti ir isteriški. Tik dėl ideologinio aklumo galima pamanyti, kad nėra jokios gilesnės priežasties ar esminio kaltininko pačioje sistemoje. Būdamas visiškai aklas, J.Stiglitzas niekur nepamini tikrojo šaltinio, dėl kurio kilo šis sąmyšis, iškreipęs visų dalyvių supratimą, sugadinęs visas institucijas ir jų valdytojus bei paskatinęs politines klases beprotiškai išauginti beprecedentę pasaulio skolą. Tokie gilesni šaltiniai yra dekretinių pinigų, centrinio banko ir dalinių rezervų bankininkystės sistemos, užtvindžiusios ir baigiančios paskandinti visą pasaulį nuodinguose suklastotuose piniguose.
Kad pagrindiniai veikėjai – investuotojai, finansų tarpininkai, bankai, fondai ir korporacijų vadybininkai – šiame pinigų, likvidumo ir kredito cunamyje ima nebejausti žemės po kojomis, siautėti ir pamiršta visus principus, yra ne tik suprantama, bet, turint galvoje žmonių silpnybes ir norus, netgi neišvengiama. Tačiau šiame beprotiškame žaidime dalyvauja ne tik sugadinti ir suklaidinti žmonės, bet ir politikos bei didžiųjų finansų galingieji, visiškai sąmoningai įsukę popierinių pinigų ruletę savo tikslams.
Rinkos ekonomikos pamatai buvo pakeisti dviem socialistiniais puvėsiais: valstybiniu niekuo nepadengtų popierinių pinigų monopoliu ir valstybės centriniu planavimu manipuliuojama palūkanų norma – dėl jų sugrius visa kapitalizmo struktūra. Tol, kol valdžia kontroliuoja pinigus ir kol jie įtvirtinami jėga bei be konkurencijos, tol niekur pasaulyje nebus tikro kapitalizmo. Jei kapitalistinėje ekonomikoje ir visuomenėje galioja socialistiniai pinigai ir socialistinės palūkanų normos, ji amžinai liks narkomanė, kuriai reikia vis didesnės narkotikų dozės vien tam, kad pasijustų neblogai, tačiau ji galiausiai po vienos tokios dozės vis tiek mirs. Ilgainiui socialistinis „prievartinių valdiškų popierinių pinigų“ narkotikas susargdins ir pražudys net ir pačias sveikiausias verslo įstaigas.
Be to, siautėja tam tikra kapitalizmo AIDS atmaina – politinis ir ekonominis keinsizmo virusas. Nuo aukso standarto atsisakymo bei politinį ir ekonominį mąstymą iškraipiusio keinsizmo paplitimo pramoninėse Vakarų šalyse veikė ne kapitalizmas, o ekonomika, sudaryta iš pusiau kapitalistinio kūno (valdžios užspausto kapitalizmo) su socialistine kraujotakos sistema (niekuo nepadengtais popieriniais pinigais) ir socialistiniais signalais (palūkanų normomis, valdomomis visai kaip planuojamoje ekonomikoje). Ši rimta liga sunkėja, nors ir joje kartais patiriamas euforijos priepuolis. Šią sistemą atitinkantis ekonomikos mokslas tapo tam tikra vudu magijos rūšimi, kuria užsiima gėdingai tamsūs šarlatanai.
Nors monetarinis socializmas bei pagrindiniai jo komponentai – dekretiniai pinigai ir iš centro nustatomos palūkanų normos (tai vykdo valdžia ir jos centrinis bankas) – yra pirminis visų čia aprašytų problemų šaltinis, būtų klaidinga už praeityje vykusias finansų ir ekonomikos katastrofas bei dabartinę pasaulinę depresiją tiesiog kaltinti „popierinius pinigus“ ar „centrinį banką“. Abstraktus tam tikras pagrindas arba tam tikra sistemos veikimo tendencija gali būti ko nors priežastis, tačiau negali būti „kalti“ moraline ar teisine prasme. Tačiau didelė kaltės dalis tenka dekretinių pinigų ir centrinės bankininkystės sistemas įvedusioms ir pastarąjį šimtą metų joms dirigavusioms grupėms ir interesų karteliams. Tiems sluoksniams tai yra tobula priemonė be galo išnaudoti sunkiai dirbančius ir ambicingus žmones (ypač vidurinę klasę), stebėtinu mastu imti paslėptus mokesčius, kyšiais įgyti galios, pavergti žmones ir, ne mažiau svarbu, finansuoti karus bei imperines ambicijas.
Taip pat kalti yra ir ekonomistai, kurie turėtų geriau suprasti, kas vyksta. Dažnai ir supranta, tačiau vis tiek nesmerkia šios kenksmingos sistemos, o netgi ją giria ir aukština kaip vienintelę galimą…

Rolandas Baaderis

Box
Apie knygą ir autorių

Rolandas Baaderis gimė 1940 m. Įgijo ekonomikos mokslų magistro laipsnį, studijavo pas garsųjį austrų ekonomikos mokyklos ekonomistą, Nobelio premijos laureatą Friedrichą A.von Hayeką. Daugiau nei 20 metų buvęs verslininku, R.Baaderis nutarė atsidėti privatiems tyrimams ir rašymui. Jis parašė 15 knygų, daugiau nei 30 esė kitose knygose ir šimtus straipsnių laikraščiams bei žurnalams. Jis buvo draugijų „Mont Pelerin“ ir „Property and Freedom“ narys. Buvo laikomas vienu geriausių libertarų mąstytojų vokiškai kalbančiuose kraštuose. R.Baaderis mirė 2012 m. sausio 8 d.
Knygoje „Pinigų socializmas“ išsamiai aptariamos 2008 m. prasidėjusios pasaulinės ekonominės depresijos priežastys. Autorius pateikia ir pagrindžia požiūrį, kad depresiją sukėlė centrinės bankininkystės ir dekretinių pinigų sistemų paplitimas visame pasaulyje. Kritikuoja paplitusias kovos su depresija priemones kaip ne tik neveiksmingas, bet ir bloginančias situaciją, ir pateikia patikimesnės pinigų sistemos viziją.

SEB banko duomenimis, per pirmą šių metų pusmetį Lietuvos gyventojai ir įmonių atstovai, naudodamiesi grynuosius pinigus priimančiais SEB banko bankomatais, atliko beveik 400 tūkst. pinigų įmokėjimo į sąskaitas operacijų. Vidutiniškai tai beveik 2 200 operacijų kasdien. Per šešis šių metų mėnesius, naudojantis šiais SEB banko bankomatais, iš viso įmokėta 811,5 mln. litų, t. y. daugiau nei du kartus daugiau (119 proc.) negu tuo pačiu laikotarpiu pernai (370 mln. litų).
„Per beveik ketverius metus, kai teikiame šią paslaugą, gyventojai ir įmonių atstovai jau įvertino šios paslaugos privalumus, tad ir toliau nuolat naudojasi grynuosius pinigus priimančiais bankomatais. Dauguma šių bankomatų veikia visą parą, todėl galima atlikti pinigų įmokėjimo operacijas bet kuriuo patogiu laiku, nepriklausomai nuo banko darbo laiko. Tokį pinigų įmokėjimo į sąskaitą būdą dažnai renkasi jaunimas ar užsienyje uždirbtus pinigus į Lietuvą parsivežę gyventojai, taip pat smulkieji verslininkai, pajamas dažnai gaunantys grynaisiais pinigais“, − sako Virginijus Doveika, SEB banko prezidento pavaduotojas, Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktorius.
Atsižvelgdamas į didėjantį paslaugos populiarumą, SEB bankas didina grynuosius pinigus priimančių bankomatų tinklą visoje Lietuvoje. „Pirmą praėjusių metų pusmetį šalyje veikė 25 tokio tipo mūsų banko bankomatai. Šiuo metu jų esame įdiegę jau 42. Pastaraisiais mėnesiais tokius bankomatus įrengėme ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, kur grynųjų pinigų įmokėjimo į sąskaitas poreikis taip pat didelis“, − sako V. Doveika.
SEB banko atlikta duomenų analizė rodo, kad gyventojai grynuosius pinigus, naudodamiesi juos priimančiais bankomatais, į sąskaitas įmoka kur kas dažniau negu įmonės: 70 proc. visų įmokėjimo operacijų šių metų sausio-birželio mėnesiais atliko gyventojai. Lyginant gyventojų ir įmonių įmokamas sumas, galima pastebėti, kad per pastaruosius metus jos nekito − vidutinė gyventojų įmokama suma yra 860 litų, o įmonių − šešis kartus didesnė − apie 5 200 litų.
Pirmasis pinigus priimantis SEB banko bankomatas Lietuvoje buvo įrengtas 2008 metų kovo mėnesį. Iš pinigus priimančių SEB banko bankomatų, kaip ir iš įprastų bankomatų, grynųjų pinigų galima ir pasiimti.