Sporto laimėjimai labiausiai priklauso nuo tinkamo finansavimo.

Artėjant Londono olimpiadai viešojoje erdvėje ima gausėti skirtingiausių prognozių, bandančių nuspėti, kuri šalis pirmaus pagal iškovotus medalius. Beveik visų modelių, apimančių ne vieną kintamąjį, kūrėjai sutaria, kad bene svarbiausias veiksnys, pagal kurį galima nuspėti olimpiados favorites, yra valstybės ekonomikos dydis, o tiksliau – bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui.

Modelių gausa

Prieš pradedant nagrinėti šalies ekonomikos ir sporto finansavimo įtaką rezultatams vertėtų glaustai apibrėžti pagrindinius modelius, kuriais remiantis  atliekamos sporto prognozės. Štai pagal Kolorado universiteto ekonomikos profesoriaus Dano Johnsono modelį, kuris yra laikomas ganėtinai tiksliu, dėmesys kreipiamas į penkis pagrindinius kintamuosius: pajamas vienam žmogui, gyventojų skaičių, politinę šalies struktūrą, klimatą ir žaidynes priimančios valstybės pranašumą dėl namų sienų. 2012 m. modelis buvo šiek tiek pakoreguotas: iš jo pašalinti politiniai ir klimato veiksniai, tačiau pridėtas specifinis šalies kultūros kintamasis.
Tarkime, Pekino olimpiadoje remiantis D.Johnsono modeliu JAV buvo prognozuojami 103 medaliai, o iškovota 110 apdovanojimų. Rusijai prognozuoti 95 – iškovoti 72. Kinijai prognozuoti 89 – iškovota 100. Šiemet D.Johnsonas prognozuoja, kad Londone JAV iškovos 34 aukso medalius, Kinija – 33, Rusija – 25, Didžioji Britanija – 20.
Remiantis Andrew B.Bernardo modeliu dėmesys kreipiamas į šiuos veiksnius: prieinamų išteklių kiekį, gyventojų skaičių ir pajamas vienam gyventojui, taip pat medalių pastarosiose žaidynėse skaičių bei namų sienų efektą.
Atsižvelgiant į „Price Waterhouse“ modelį kaip svarbiausi vertinami šie kriterijai: gyventojų skaičius, vidutinės pajamos, medalių, iškovotų ankstesnėse žaidynėse, skaičius. Taip pat atsižvelgiama ir į namų sienų efektą bei tai, ar valstybė anksčiau priklausė sovietiniam blokui.
Kiti du modeliai – „Olympic Medal Tracker“ ir „Sports Myriad“ remiasi jau ne ekonominiais ar demografiniais kriterijais, bet išimtinai vien tik sportinių rezultatų vertinimu ir analize.

Dominuoja turtingieji

Vertinant visus modelius ir prognozes tendencija akivaizdi – sporte dominuoja turtingiausios šalys. Trumpai šita formulė gali būti išreikšta supaprastintu variantu: kuo didesnis šalies BVP vienam gyventojui, tuo didesnė tikimybė, kad šios valstybės sportininkai svarbiausiose varžybose iškovos aukščiausios prabos medalius. Taip, formulė tikrai nėra universali, nes pakanka vien prisiminti Kenijos ilgų distancijų bėgikus. Tačiau tai veikiau išimtys. Štai, tarkime, 2006 m. žiemos olimpiadoje 40 turtingiausių pasaulio valstybių susižėrė 95,2 proc. visų apdovanojimų. Pekino olimpiadoje visos dešimt daugiausiai medalių iškovojusių valstybių priklauso turtingiausių pasaulio valstybių klubui G-20.
Specialistai teigia, kad kuo šalis turtingesnė, tuo daugiau išteklių ji gali skirti tiek arenų statybai, tiek naujų talentų paieškai ir ugdymui, tiek geriausių trenerių samdymui ir naujausių treniruočių metodų diegimui. O besivystančiose šalyse sporto finansavimas toli gražu nėra pagrindinis prioritetas, be to, atkreipiamas dėmesys, kad tokiose šalyse žmonės turi mažiau laisvalaikio, nes reikia rūpintis pragyvenimu, todėl mažiau sportuoja.
Atlikti tyrimai parodė, kad besivystančiose šalyse susidaro tam tikras užburtas ratas. Nepakankamas sporto finansavimas neleidžia atletams atskleisti visų savo gebėjimų. Atletai turi mažiau galimybių siekti profesionalo karjeros, be to, investicijų grąža ten yra mažesnė. Talentų stygius ir prasta infrastruktūra savo ruožtu neleidžia pritraukti rėmėjų. Pastebimas ir vadinamasis raumenų nutekėjimas, kai perspektyviausi atletai dėl geresnių sąlygų emigruoja ir siekia atstovauti kitai, turtingesnei šaliai. Viskas sukasi šiame uždarame rate.

Sporto rinka

Specialistų skaičiavimais, pasaulinė sporto rinka šiuo metu yra verta maždaug 450 mlrd. eurų. Į tai įskaičiuojama infrastruktūra, sporto prekės, licencijuoti produktai, varžybų transliacijos. Daugiausiai pajamų tenka futbolui – 20 mlrd. eurų. Vien Europoje šios sporto šakos pajamos sudaro 16 mlrd. eurų per metus. O visa JAV sporto rinka gali pasigirti tik 23 mlrd. eurų pajamų.
Kodėl prakalbome apie šiuos skaičius, kurie išties įspūdingi? Paprasčiausiai todėl, kad iš tokių skaičių darosi akivaizdu, kad pagrindinis sporto pajamų šaltinis toli gražu nėra valstybės dotacijos, bent jau išsivysčiusiose šalyse. Taip, valstybės finansavimas svarbus ir įvairiose šalyse jis skirtingas. Lietuviai šiame kontekste neatrodo gerai. Štai palyginę 2009 m. duomenis matome, kad Lietuva sportui skyrė 57 mln. Lt (ir dar investicijos sporto infrastruktūrai sudarė 5 mln. Lt), Latvija – 66 mln. Lt, o Lenkija – 240 mln. Lt. Estija sportui finansuoti 2010 m. skyrė 51,1 mln. Lt, o Vengrija tuomet nepagailėjo net 198 mln. Lt. Dabar Vengrija planuoja kasmet sporto infrastruktūros atnaujinimui skirti po 60 mln. eurų. Šalyje sudarytos specialios programos pagrindinėms sporto šakoms – futbolui, rankiniui, krepšiniui, ledo rituliui ir vandensvydžiui – plėtoti.
Tačiau sportui, ypač profesionaliam, tiesiog būtina rasti alternatyvių pajamų šaltinių. Tai ypač svarbu krizės laikotarpiu, kai dėl taupymo režimo valstybė būna priversta mažinti asignavimus. Sportas – natūralus tokių apkarpymų taikinys. Kad suprastume nevalstybinio sporto finansavimo svarbą, peržvelkime per daugelį metų Senajame žemyne susiformavusį sporto rėmimo modelį.

Europinis sporto finansavimo modelis

Pagrindiniai sporto finansavimo šaltiniai, be centrinės valdžios, Europoje dar yra vietos valdžia, privatus verslas ir namų ūkiai. Būtent namų ūkiai, pasirodo, yra pagrindinis sporto finansavimo šaltinis. Namų ūkių išlaidos sudaro kone pusę visų sporto pajamų. Vietos savivaldai tenka 24 proc. sporto finansavimo pyrago, privačiam verslui – 14 proc., o vyriausybėms – vos 12 proc.
Tiesa, reikia iš karto paaiškinti, kad centrinė valdžia, pati tiesiogiai neskirdama pinigų, gali būti labai svarbus sporto finansavimo skatintojas. Štai mokslininko Vladimiro Andrejevo atliktoje studijoje teigiama, kad vyriausybė gali smarkiai prisidėti prie sporto finansavimo, suteikdama mokesčių lengvatų asmenims ar bendrovėms, kurios remia sportą. Tokie asmenys ar bendrovės kartais gali mėgautis ir sumažintu pridėtinės vertės mokesčių tarifu. Studijoje teigiama, kad net 21 ES valstybė naudoja bent vieną iš šių mechanizmų sporto finansavimui skatinti.
Be to, studija atskleidė ir kai kuriuos kitus svarbius dėsningumus. Visų pirma kuo turtingesnė šalis, tuo didesnė jos BVP dalis tenka sportui finansuoti. Lietuva šiuo atžvilgiu atrodo itin kukliai ir iš 13 tyrime dalyvavusių ES šalių aplenkė tik Bulgariją. Aukščiau už Lietuvą išsirikiavo tiek Estija, tiek Slovakija, tiek Slovėnija, Kipras ar Portugalija. Be to, verta pabrėžti, kad turtingesnėse šalyse privatus kapitalas labiau linkęs remti sportą.
Tarkime, Didžiojoje Britanijoje valstybinė parama sudaro vos 8 proc. visų sportui skiriamų lėšų. Visiškas kontrastas čia būtų Bulgarija, kurioje valstybės finansavimas sudaro 78 proc. sporto biudžeto. Trumpai tariant, sportui finansuoti skiriamų valstybės lėšų proporcija didėja mažėjant šalies BVP vienam gyventojui. Veikiausiai tai pasakytina ir apie Lietuvą, kurioje sportas vis dar pernelyg priklausomas nuo valstybės finansavimo. Turint omenyje, kad valstybės biudžete vargu ar atsiras papildomų išteklių sporto paramai didinti, darosi aišku, kad būtiniausias uždavinys – ieškoti būdų, kaip pritraukti į sporto rėmimą privatų kapitalą. Be to, ir patys klubai bei federacijos turi stengtis patraukti namų ūkius, kad šie leistų pinigus sporto varžyboms ir su sportu susijusioms prekėms.
Priminsime, kad visų 27 ES valstybių ministerijų, atsakingų už sporto kuravimą, biudžetas siekė 2,9 mlrd. eurų. Sportui skiriami pinigai sudarė apie 1,5 proc. visos ES BVP. Tačiau ilgalaikės tendencijos rodo, kad valstybių vaidmuo finansuojant sportą vis mažėja.
Kai kuriose valstybėse toks dalykas, kaip sporto rėmimas, vietos savivaldos lygmeniu apskritai neegzistuoja. Tai pasakytina tiek apie Maltą, tiek apie Bulgariją, o štai Vokietijoje 96 proc. sporto gaunamo viešo finansavimo atkeliauja iš vietos savivaldos.
Savo ruožtu Lietuva, kaip jau minėta, taip pat turi siekti to, kad valstybės pinigai sporto biudžete sudarytų kuo mažesnę dalį. Daugiau valstybės pinigų, remiantis tradiciniu europiniu modeliu, turėtų būti skiriama ne profesionaliam, o mėgėjų masiniam sportui remti. Privatūs profesionalų klubai turi ieškoti privačių rėmimo šaltinių, o ne priklausyti nuo valdžios malonės.
Galiausiai Lietuvai neprošal būtų atlikti išsamų sporto rėmimo ir sporto politikos auditą, kokį prieš kelerius metus atliko Estija, remdamasi sporto politikos veiksnių, atvedančių į tarptautinę sportinę sėkmę, metodologija, kurią sukūrė Belgijos, Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos mokslininkai. Ši metodologija atsižvelgia ne tik į skiriamo finansavimo dydį, tačiau ir į tokius veiksnius, kaip sporto strategija, jaunų talentų paieška ir ugdymas, parama sportininkams tiek karjeros metais, tiek ją baigus, treniruočių sąlygos, trenerių mokymai, dalyvavimo įvairiausiose varžybose galimybės ir mokslinių laimėjimų pritaikymas sporte. Ši metodologija akivaizdžiai rodo, kad vien pinigų neužtenka, reikia, kad gerai funkcionuotų visa sistema, – tik tada galima laukti sėkmės.

Po banko „Snoras“ griūties Lietuvoje padaugėjo žmonių, nekilnojamąjį turtą perkančių už grynuosius pinigus. Pasak Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktoriaus Mindaugo Statulevičiaus, per pastaruosius dvejus trejus metus už grynuosius buvo nuperkama apie 30–40 proc. viso nekilnojamojo turto, o pernai gruodį ir šiemet sausį, vasarį sandorių grynaisiais dalis šoktelėjo net iki 60 proc.
Šiuo metu, nepaisant Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tokių sandorių akylos stebėsenos, daugiau kaip pusė – 50–55 proc. viso nekilnojamojo turto nuperkama už grynuosius pinigus.
Lietuvos notarų rūmų atstovas Aleksandras Matonis primena, kad notarai, remdamiesi Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu, duomenis apie kiekvieną didesnį nei 15 tūkst. eurų vertės sandorį grynaisiais pateikia FNTT.
„VMI kartu su FNTT, sukūrusi Rizikos analizės centrą, išanalizavo daugiausiai klausimų keliančius keleto pastarųjų metų nekilnojamojo turto sandorius grynaisiais pinigais. Iš viso į centro akiratį pateko 536 Lietuvos ir užsienio juridinių bei fizinių asmenų vykdyti įtartini sandoriai. Tiesa, praėjusių metų gale po „Snoro“ nacionalizavimo sudaryti pirkimo ir pardavimo sandoriai į šį skaičių dar nepateko. Juos nagrinėsime netrukus, ir jei paaiškės, kad žmogus, pasiėmęs pinigus iš banko, pirko turtą, viskas gerai, o jei ne – teks įrodyti, iš kur gautos lėšos ir ar sumokėti mokesčiai“, – perspėja VMI Viešųjų ryšių skyriaus vadovas Darius Buta.

Pastaraisiais mėnesiais atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų visame pasaulyje, o ypač turtingose šalyse, pasiekė visų laikų rekordus.

Naujausia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaita skelbia, kad nelygybę rodantis koeficientas (GINI indeksas), kurio vienetas reiškia, kad visus pinigus valdo turtingieji, o nulis – kad visi gauna vienodas pajamas, per pastaruosius tris dešimtmečius visame pasaulyje išaugo 10 proc. Tačiau sparčiausias augimas, tai yra atotrūkio didėjimas, įvyko pastaraisiais metais. Pavyzdžiui, 1985-aisiais šis rodiklis siekė 0,29, 2008-aisiais – 0,32, o dabar – jau 0,35. Tai reiškia, kad jau daugiau nei trečdalis visų pasaulio pinigų nusėda turtuolių kišenėse, nors jie patys sudaro mažiau nei 10 proc. pasaulio gyventojų.
Pasak ekspertų, tokią situaciją visų pirma lėmė nevienodas atlyginimų didėjimas sunkmečiu. Mat 10 proc. daugiausiai uždirbančių žmonių pajamos visame pasaulyje didėjo maždaug dvigubai greičiau nei atlygis tiems 10 proc. darbuotojų, kurie uždirba mažiausiai.
Kaip teigia EBPO analitikai, prisideda ir tai, kad pastaraisiais metais visiškai neefektyviai veikia didesnio turtuolių apmokestinimo sistema, nebeprisidedanti prie tolygaus turto pasiskirstymo visuomenėje.
Sociologai pastebi ir kitų priežasčių. Pavyzdžiui, pastaruoju metu turtingi žmonės dažniausiai tuokiasi su kitais turtingaisiais, ir jų turtas “nenuteka” į žemesnius sluoksnius – visai kaip Romos laikais ar feodalinėje visuomenėje.
Beje, didžiausias atotrūkis, jei neskaičiuosime dviejų pirmūnių Meksikos ir Turkijos, yra tokiose turtingose šalyse, kaip JAV, Izraelis ir Didžioji Britanija. Toliau pagal nelygybę rikiuojasi Italija, Australija, Naujoji Zelandija, Japonija, Kanada – visas sąrašas valstybių, kuriose net neįtartum, kad yra toks didžiulis atotrūkis tarp turtingų ir neturtingų žmonių.

Laimėtojas pasiima viską

Kaip dainavo legendinė grupė ABBA, laimėtojams atitenka viskas – “The winner takes it all”, o šie žodžiai dabar labiausiai tinka jau minėtoms JAV. Ne veltui būtent čia pernai prasidėjo judėjimas “Okupuok”, kuris save tapatina su 99 proc. vargšų ir kovoja prieš 1 proc. turtingųjų.
Nelygybė yra ir viena svarbiausių dabar vykstančios JAV prezidento rinkimų kampanijos temų. Rinkėjams belieka pasirinkti, kas jų ausiai skamba mieliau. Mat demokratas Barackas Obama aiškina, kad atotrūkis tarp turčių ir vargšų tapo didžiausia pastarojo meto problema, ir jei bus perrinktas antrai kadencijai, jis sieks užtikrinti kuo didesnį gėrybių persiskirstymą. O štai respublikonų kandidatai Rickas Santorumas bei Mitas Romney yra be skrupulų pareiškę, jog reikia tik džiūgauti, kad JAV visuomet egzistavo dideli skirtumai tarp atlyginimų, nes kiekvienam atlyginama už nuopelnus.
Atrodytų, tokiomis kalbomis nieko nelaimėsi, nes neturtingų rinkėjų JAV esama kur kas daugiau. Tačiau, kaip žinome, JAV rinkimu visuomet laimi tie, kurių rankose – valdžia ir pinigai. Na, o kaip politikoje, taip ir visuomenėje. Berklio universiteto profesoriaus Emmanuelio Saezo vertinimu, dabar 10 proc. JAV turtuolių gauna apie 50 proc. visų JAV išmokamų atlyginimų dalį, o 0,1 proc. “pačių pačiausių” uždirba 12 proc. visų JAV atlyginimų.
Ir kuo šalyje gilesnė finansinė duobė, tuo tie skirtumai didesni. Pavyzdžiui, nuo 2009 m. pradžios iki 2010 m. pabaigos vieno procento daugiausiai uždirbančiųjų algos vidutiniškai augo 11,6 proc., o štai visų kitų darbuotojų algos aukštyn kilstelėjo vos 0,2 proc.
Tačiau socialiniai skirtumai Amerikoje yra tarsi uogytės, palyginti su situacija, pavyzdžiui, Kinijoje. Štai kovo 5 d. sakydamas kalbą parlamente, premjeras Wen Jiabao pareiškė, kad per likusius savo kadencijos metus sieks “patenkinti gyventojus”, nes jų nepasitenkinimas gyvenimu, daugiausia susijęs irgi su atotrūkiu tarp turčių ir vargšų, ypač gyvenančių provincijose, auga taip pat sparčiai kaip ir šalies ekonomika.
Pavyzdžiui, per porą dešimtmečių, kai Kinijos ekonomikos augimas buvo matuojamas dviženkliais skaičiais, turtuolių šalyje pagausėjo keliolika milijonų. Deja, pasak W.Jiabao, visuomenėje neliko harmonijos, mat lygiai taip pat padaugėjo ir visiškai ties skurdo riba gyvenančių kinų.
Užtat W.Jiabao žada, kad iki metų pabaigos visiems periferijoje gyvenantiems pensininkams bus pradėtos mokėti didesnės valstybinės pensijos, kurios iki šiol siekia vos 8,7 JAV dolerio per mėnesį. Beje, kovą Kinijos valdžia prisižadėjo, kad iki 2015-ųjų minimalus atlyginimas dirbantiesiems bus padidintas 13 proc., ir tikimasi, kad GINI indeksas, kuris dabar šalyje siekia 0,41 ir yra didžiausias visoje Azijoje bei lenkia net atotrūkiu garsėjančią Indiją, per ateinančius keletą metų bent šiek tiek susitrauks.
Žinoma, daugelis kinų tokiais pažadais visiškai netiki ir net iš jų tyčiojasi. Ir tai nieko nestebina: pakanka paminėti, kad 70-ies pačių turtingiausių Nacionalinės žmonių partijos narių pajamos 2011-aisiais padidėjo… 11,5 mlrd. eurų.

Graikijai gavus naują ES paramą, o Ispanijai, Portugalijai ir kitoms vadinamosioms PIIGS šalims toliau klimpstant į skolas, verta pasvarstyti, kokios buvo didžiausios šių valstybių klaidos ir absurdiškiausios išlaidos ekonominio pakilimo laikotarpiu.

Prieš dvi savaites Vakarų Ispanijoje, prie Portugalijos sienos, esantis naujutėlaitis Badachoso oro uostas palydėjo į tarptautinio reiso skrydį paskutinį lėktuvą. Jis tapo ketvirtuoju Ispanijos oro uostu vaiduokliu, pastatytu tik tam, kad būtų panaudota kuo daugiau europinių lėšų. Tačiau pinigai šalyje, kurios biudžeto deficitas siekia beveik 8 proc., nebuvo skaičiuojami ne tik ekonominio pakilimo metais.
Štai vienas iš keturių dabar neveikiančių Ispanijos oro uostų Siudad Realis, netoli Madrido, buvo pastatytas 2008-aisiais ir iki šiol neaptarnavo nė vieno keleivio. Kitas oro uostas labiausiai skolų kamuojamame Valensijos regione pompastiškai buvo atidarytas pernai kovą: tiksliau, prabangiame ir moderniame Kasteljono oro uoste susirinko niekur skristi nesiruošiantys politikai bei verslininkai ir, perkirpę simbolinę juostą, paliko apie 100 mln. eurų kainavusį oro uostą trūnyti.
Tiesa, priešais jo fasadą dar buvo pastatytas avangardinis meno kūrinys – daugiau nei milijoną eurų kainavusi abstrakti skulptūra, kurioje, teigiama, galima įžvelgti oro uosto statybos iniciatoriaus, dabar iš teismų neišlendančio PP partijos nario Francisco Campso veido kontūrus.
Skamba komiškai, tačiau iki šiol ne tik iki galo neatsiskaityta už beprasmiškai pastatyto oro uosto įrengimo darbus bei 30 mln. eurų vertės jo reklamos kampaniją, bet ir kas mėnesį tenka mokėti už jo išlaikymą, įskaitant netgi pasienio kontrolės posto tarnautojų atlyginimus bei 90 tūkst. eurų per metus siekiančias išlaidas priemonėms, skirtoms paukščiams ir gyvūnams baidyti – kad šie nepakenktų kylantiems ir besileidžiantiems lėktuvams.
Politikai teisinasi, kad šio oro uosto projektas gimė viliantis išplėsti Valensijos turizmą. Tačiau tai skamba mažų mažiausiai absurdiškai, nes vos už 50 km yra kitas tarptautinis oro uostas.

Absurdiška greitųjų traukinių geležinkelio plėtra

Kitas ne mažiau ekonomiškai “išmintingas” Ispanijos valdžios sprendimas – 2010 m. nutiesti 483 km greitųjų traukinių geležinkelio atkarpą, kuri prie greitųjų traukinių tinklo prijungė du tarp Madrido ir Valensijos esančius kaimus, užtat leido Ispanijai tapti antra pasaulyje po Kinijos pagal greitųjų traukinių linijos ilgį. Ir niekam nė motais, kad nemaža šių linijų dalis patenka į vaiduoklių sąrašą, nes dėl per mažo keleivių srauto traukiniai kai kuriuose regionuose apskritai nekursuoja.
Ispanijos turizmo ir komercijos ministerijos tinklalapyje “plikbajoriškai” giriamasi ir tuo, kad Ispanija pirmauja pagal greitkelių dalį visų kelių sistemoje. Pavyzdžiui, Ispanijoje greitkeliai sudaro 5,9 proc. visų kelių, o visoje ES jų yra 1,2 proc., JAV – 1,4 proc., Japonijoje 0,6 proc. Tačiau pagal sukuriamą BVP, kuris pateisintų tokias šalies investicijas į infrastruktūrą, Ispanija pasaulyje yra tik trylikta.
Kad neatrodytų per mažai, Ispanijos vyriausybė numatė iki 2015 m. padvigubinti dabar apie 1300 km siekiantį greitkelių ilgį ir netgi prispausta skolų išlaidų šioje srityje mažinti neketina. “Pastaraisiais metais greitkeliams tiesti ES Ispanijai suteikė arba už simbolines palūkanas paskolino iš viso per 17 mlrd. eurų. Bet finansavimas baigiasi, tad valstybė naudos tik savo lėšas, ir galima suprasti, kad bus išleista panaši suma”, – skaičiuoja Barselonos inžinerijos instituto specialistas Andreu Uliedas.
Gebėjimų švaistyti pinigus, to nė kiek nesigailint, sąrašą galima tęsti be galo. Pavyzdžiui, 2006–2008 m. Ispanijos valdžiai nutarus skatinti biodegalų gamybos apimtis, imtasi statyti trisdešimt tam skirtų naujų gamyklų, nepagalvojus ne tik apie tai, kaip jos bus aprūpintos žaliava, bet ir kaip ta žaliava, jei jos netgi atsirastų, galėtų būti transportuojama. Mat kai kurios šių gamyklų pastatytos tiesiog plyname lauke, dalis jų – daugiau nei už 400 km nuo artimiausio jūrų uosto. Tokio “sumanumo” rezultatas akivaizdus. Pusė iš 36 biodegalų gamyklų Ispanijoje šiuo metu neveikia, šių degalų importas šalyje toliau didėja, o vietos gamintojai pagamina vos 9 proc. reikalingų biodegalų.
O kur dar 377 mln. eurų kainavęs ir pernai galutinai užbaigtas 10 mln. kv. metrų užimantis muziejų ir parkų kompleksas “Terra Mitica” Benidorme, kurį iš dalies finansavo vyriausybė, o iš dalies – dabar valstybės gelbėjami komerciniai bankai CAM ir “Bancaja”. Prasidėjus sunkmečiui jis nesulaukia nė trečdalio planuoto lankytojų skaičiaus.
Visi šie didžiules sumas kainavę prabangūs vaiduokliai – pavyzdys, kaip “sumaniai” Ispanija ir kitos vadinamosios PIIGS šalys (Portugalija, Airija, Italija, Graikija) atsirito iki skolų bedugnės krašto.
Pavyzdžiui, Portugalijai, kaip ir Ispanijai, galima pavydėti puikių kelių. Vien greitkelių šioje šalyje yra 2700 km, o ir greitkelio statuso neturintys keliai beveik visi yra asfaltuoti. Pasitelkus “Google Maps” galima aptikti tiesiog “į niekur” vedančių asfaltuotų keliukų, kurie baigiasi atsirėmę, pavyzdžiui, į ąžuolų giraitę, ir kuriais, be jokios abejonės, per savaitę pasiklydusios pravažiuoja vos kelios transporto priemonės. Šalyje tiesiog spindi ir krantinės. Dalis jų pranoksta prabangiausių JAV ar Azijos kurortų pakrančių infrastruktūrą, kuriai per pastarąjį dešimtmetį skirtos lėšos daugiausiai prisidės prie to, kad šiemet Portugalijai vėl teks skolintis apie 17,4 mlrd. eurų.

Olimpiada – iš ES fondų?

Graikija – dar viena pažiba didžiausių švaistūnių sąraše. Atrodytų, kaip tokia nedidelė valstybė sugebėjo “praryti” tiek pinigų, kad dabar tas jos gelbėjimas gula ant visos ES pečių. Tačiau paanalizavus, kur ir kaip Graikija eikvojo savo ir iš ES gaunamus pinigus, klausimų lieka mažiau. Šalis be paliovos skatino eksportą, tačiau nuo pat 2000-ųjų Graikijos importas nuolat viršijo eksportą bent 10 proc. Didžiulės sumos pinigų pagal įvairiausias programas buvo skiriamos turizmui skatinti, bet pastaraisiais metais nebeauga net šis sektorius. Graikijos valdžia niekuomet negailėjo lėšų socialinėms išmokoms ir atlyginimams, bet vienos graikų darbo valandos efektyvumas yra 44 proc. mažesnis už ES vidurkį.
Užtat kaip ir Ispanija, Graikija negailėjo lėšų infrastruktūrai ir iki šiol didžiuojasi, kad, pavyzdžiui, du kaimus – Rio ir Antiriją 2004-aisiais sujungė vienas ilgiausių ir moderniausių Europos tiltų. Tikėtasi, kad šiuo beveik 3 km ilgio tektoniniams svyravimams atspariu šešių juostų meno kūriniu kasdien važiuos po 11 tūks. transporto priemonių, tad tilto statybai nepagailėta 750 mln. eurų – tuo metu fantastiškos sumos, kurią beveik visą Graikija pasiskolino iš Europos investicijų banko (EIB) ir kurios dalis pernai pateko tarp nurašytų beviltiškų Grakijos skolų.
Vis dėlto ekonomistas Johnas Sfakianakis neabejoja, kad labiausiai Graikijos skolas išaugino Atėnų olimpinės žaidynės, už kurias iki šiol tebemoka ne tik Graikija, bet ir visa Europa.
“Olimpiadai buvo išleista mažų mažiausiai apie 20 mlrd. eurų, bet į šią sumą neįeina olimpiados proga pastatytų kelių, viadukų, apvažiavimų ir net Atėnų metro linijos atnaujinimo išlaidos”, – skaičiuoja ekonomistas. Jo teigimu, Graikija taip norėjo pasipuikuoti prieš visą pasaulį, jog 2004 m. netgi skyrė 375 mln. eurų sveikatos ir socialinių išmokų programoms, kad “gatvėse neliktų vargšų”.
Tačiau skandalingiausia olimpiados organizavimo dalis – kad visos šios lėšos buvo skolintos arba gautos iš ES kitiems tikslams, pavyzdžiui, pagal programas “Bendruomenės parama I” ir “Bendruomenės parama II”, bet Graikijos valdžia šias lėšas sukčiaudama ir klastodama ataskaitas panaudojo savo nuožiūra.
Beje, dėl to iš dalies kalti ir ES auditoriai, kurie tik dabar ėmėsi tikrinti daugiau nei šešerių metų senumo dokumentus ir kol kas sugebėjo atrasti “tik” 2,9 mlrd. ne pagal paskirtį panaudotų milijardų galus.
Deja, pačiai Graikijai iš visos šios aferos nebuvo jokios naudos. Pavyzdžiui, dabar iš 22 olimpiadai pastatytų sporto kompleksų 21 visiškai nenaudojamas, o prašmatniame futbolo stadione varžybos vyksta tik dešimt dienų per metus.
Ir net jei sakytume, kad Atėnams pasitarnavo naujo oro uosto statyba ar turistams ir dabar patrauklios prieš olimpiadą įrengtos istorinių vietų apžvalgos aikštelės bei pėsčiųjų takai, akivaizdu, jog šaliai būtų buvę kur kas naudingiau visa tai susikurti pamažu, o ne per vieną dieną įklimpstant į pragaištingas skolas, kurių šalis pati viena jau niekada nebegrąžintų. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad tam, jog Graikija nusimestų visą savo skolų naštą, jos ekonomika tris dešimtmečius iš eilės kasmet turėtų augti po 12,9 proc., nors net “olimpiadiniais” metais BVP įstengė ūgtelėti vos 3,4 proc.
Graikijai, kaip ir kitoms PIIGS valstybėms, to neprireiks: ES, pati ilgai skatinusi nepagrįstą lėšų “asfaltavimą” ir “cementavimą” šių valstybių infrastruktūros projektuose, dabar seikėja milijardus gelbėdama jų, o kartu ir savo, neišmintingas galvas ir vis naujais pavyzdžiais gerokai palengvindama atsakymo, kaip išleisti kuo daugiau pinigų, paieškas.

Lietuvos horizonte grėsmingai kaupiantis aukštų šildymo kainų debesims, dėmesys natūraliai krypsta į sprendimus galinčius palengvinti energetinės krizės naštą. Vienas jų – stagnuojantis renovacijos procesas. Apie renovacijos teikiamą naudą kalbamės su technikos mokslų daktaru, mokslininku ir nepriklausomu statinių bei jų projektų ekspertu, o taip pat Vilniaus Gedimino technikos universiteto vyresniuoju mokslo darbuotoju Česlovu Ignatavičiumi.

Kodėl reikėtų modernizuoti būstą?

Visų pirmą, reikia suprasti, kad daugumos mūsų daugiabučių apdaila yra sudūlėjusi, o sienos jau nebe tokios sandarios. Jose susidaro plyšiai, kuriuose kaupiasi teršalai ir drėgmė. Kaip žinome, vandens šilumos laidumas yra net 25 kartus didesnis nei oro. Tad akivaizdu, kad drėgna ir kupina teršalų siena praleidžia kur kas daugiau šilumos.

Na, o žvelgiant iš šilumos energijos suvartojimo pusės, esu įsitikinęs, jog pinigai išleidžiami pastatų šildymui išmetami į balą. Akivaizdu, jog šiuo metu susiklosčiusi paradoksali situacija, kai mes patalpas kaitiname, o šiluma išeina lauk pro skylėtus namų fasadus. Tuo tarpu pinigai išleisti pastatų šiltinimui, skirtingai nei šildymui niekur nedingsta, o veikiau virsta nekilnojamuoju turtu. Paprasta aritmetika – sutaupyta šilumos energija, lygi sutaupytiems pinigams mūsų kišenėse.

Tad dėl pastatų modernizavimo neturėtų niekam kilti jokių abejonių. Tie, kas teigia, kad neverta modernizuoti ir šiltinti namų, atlieka labai nekorektiška darbą. Kartais girdžiu, kai solidūs žmonės sako, jog nereikia namų šiltinti, renovuoti. Tai jiems turiu pavyzdį, kurį dažnai pateikiu ir savo studentams: jeigu aš pirkčiau vandenį ir laikyčiau jį kiaurame inde, tai mažų mažiausiai mane palaikytų nevisai pilno proto. Tas pats principas galioja ir namų šildymui. Mes brangiai perkam šilumos energija, skundžiamės, jog jos kaina nuolat auga, o patys šilumą išleidžiam per kiaurus pastatus. Ir dar įsigudriname teigti, kad nereikia pastatų sandarinti!

Todėl aš visus žmones kviečiu nebijoti modernizacijos, nes tai tiesioginis mūsų visų lėšų taupymas. Dar daugiau, renovuodami pastatą mes jį gražinam, apšiltinam, mažinam šilumos energijos suvartojimą bei padidinam pastato eksploatacijos trukmę. Už tai, kad savo vaikams ir anūkams paliksime ne griuvėsius, o šiltus, modernius bei jaukius namus, jie mums tik padėkos.

Kiek galima sutaupyti modernizavus būstą?

Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Vienuose pastatuose gaunamas didesnis šilumos taupymo efektas, o kituose mažesnis. Jeigu žvelgtume į dabartinius mūsų norminius dokumentus, tai galiu pasakyti, kad išorinių sienų šilumos izoliacija po modernizacijos turi būti apie 4-5 kartus geresnė nei prieš renovaciją. Žinoma, ne visada pasiseka pastatus taip gerai izoliuoti. Tam yra įvairių priežasčių, pavyzdžiui, kartais apšiltinimas nėra sandarus arba šilumos izoliacija neglaudžiai pritvirtinama prie šiltinamos sienos. Dėl to šiluma ieško izoliacinėje sistemoje tarpų, pro kuriuos iškeliauja lauk, tad natūralu, kad ir apšiltinimo efektyvumas mažėja.

Kitą vertus labai svarbu pasirinkti tinkamas termoizoliacines medžiagas. Noriu pasidžiaugti Lietuviškų statybinių medžiagų kokybe, o ypač galėčiau pagirti polistireninį putplastį. Ši apšiltinimo medžiaga buvo išrasta Vokietijoje, o ją sudaro net 98 procentai oro porų. Kaip turbūt daugelis žino, oras pasižymi puikiomis termoizoliacinėmis savybėmis. Ne veltui toje pačioje Vokietijoje net apie 80 procentų namų yra apšiltinami polistireniniu putpasčiu. Vokietijoje yra atliktas ne vienas tyrimas, po kurio paaiškėjo, kad į šią termoizoliacinę medžiagą neprasiskverbia vanduo, teršalai, jos neprapučia vėjas. Jeigu polistireninis putplastis yra tinkamai apsaugotas nuo ultravioletinių spindulių, jis tampa ilgaamže termoizoliacine medžiaga bei išsaugo savo gerąsias savybes be didesnių pakitimų apie penkiasdešimt metų. Tad naudojant polisterenį putplastį galima įrengti labai sandarią šiltinimo sistemą, kuri bus ne tik efektyvi, bet ir sąlyginai pigi, nes gaminama Lietuvoje.

Siūlote rinktis prekę lietuvišką?

Žinoma, juk Lietuvos gamintojai suinteresuoti tiekti kokybiškas prekes vidaus rinkai. Jie tikrai neleis sau Lietuvos žmonėms pateikti blogą prekę, nes nuo to priklauso jų egzistavimas, plėtra ir t.t. O taip pat, tai patogu patiems žmonės, nes pasitaikius brokuotai ar turinčiai defektų prekei, visada galima greičiau ir paprasčiau išspręsti kilusius nesklandumus. Matau daugybę privalumų, nors yra ir nerimą keliančių veiksnių…

Galite pakomentuoti plačiau?

Reikia suprasti, jog galima nusipirkti labai gerą ir kokybišką termoizoliacinę medžiagą, tačiau ar renovacija bus efektyvi labai daug priklauso ir nuo rangovo. Esu įsitikinęs, kad šiltinimą, renovaciją ir kitus statybos darbus turi atlikti tik kvalifikuoti specialistai, kurie privalo turėt specialius kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus ir vadovautis gamintojo pateikiamomis taisyklėmis. Juk negalima sėsti už automobilio vairo neturint vairuotojo pažymėjimo. Tokie patys principai turi galioti ir statybose. Tačiau kartais į modernizaciją yra žiūrima labai atmestinai.

Keistai atrodo ir skelbiami pigiausios kainos konkursai namų modernizavimui. Suprantu, kad žmonės neturi daug pinigų ir ieško pigesnių būdų pastatų renovacijai, tačiau reikia sprendimus daryti atsakingai. Ne veltui liaudies išmintis byloja, kad šykštus moka du kartus. Juk neretai nutinka taip, kad besivaikant pigiausių kainų pasirenkama abejotinos kokybės prekė, kuri kaip taisyklė importuota iš mūsų kaimynų pietvakariuose.

Man vienas ūkininkas yra pateikęs, tokį pavyzdį: kas būtų, jei pasiūlytų pirkti karvę už mažiausią kainą? Juk ji tikrai nebūtų pieningiausia, o veikiau pasenus ir bergždžia. Jei moki mažiausią kainą, tai neabejotinai gausi pačią prasčiausią karvę. Tai kodėl taikome absurdiškus pigiausios kainos principus modernizacijai, kurios pasekmes jausime dar 50 metų?

Pašnekovą kalbino Ernestas Ramonas

Šioje šalyje socialdemokratai visada labai aktyvūs, kai ta ar kita forma reikia kautis už turtingųjų interesus.

Pirmoji „Snoro“ istorijos pamoka Lietuvai – priminimas, kad nėra ekonomikos be rizikos. Kai renkiesi, visada rizikuoji ir visada moki. Tiesą sakant, net dėdamas kuklų, tarkime, 5 tūkst. Lt apdraustą indėlį rizikuoji, kad pinigų neatgausi, nes, pavyzdžiui, gal bus karas, gal mirsi, gal santvarka keisis. Sakote, nerimta? Na, bet tikimybė egzistuoja….
Kitos pamokos sudėtingesnės ir bent iš pirmo žvilgsnio ne tokios akivaizdžios.
Dalis Seimo narių paskutinėmis sausio dienomis kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kuris turėtų nuspręsti, ar tai, jog valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra sudarytos teisinės prielaidos patenkinti savo kreditorinį reikalavimą žemesnių reikalavimų tenkinimo eilių kreditorių sąskaita, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir pagrindiniam „teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo“ tikslui – teisingumui. Dieve, kaip kilniai viskas skamba, bet pažiūrėkime giliau, dėl ko rauda 40 Seimo narių, nubėgę gelbėti Lietuvoje esą paminto teisingumo.
Situacija labai paprasta. Jei dabar bankrutuoja bankas, tai indėlių draudimas grąžina visiems indėlininkams iki 345 tūkst. Lt. Konkrečiu atveju „Indėlių ir investicijų draudimas“ buvo sukaupęs apie 1,6 mlrd. Lt, jie buvo investuoti į įvairius finansinius instrumentus, kuriuos dar reikia realizuoti. Pagal bankroto įstatymą indėlininkams draustos sumos grąžinamos per tris savaites. Tai Lietuvos valstybė tiesiog pavyzdingai atliko ir iš viso taip buvo kompensuota apie 3 mlrd. Lt, kurių dalis, žinoma, buvo pasiskolinta iš valstybės biudžeto, t.y. mūsų, mokesčių mokėtojų.
Pagal veikiantį įstatymą atgavus „Snoro“ suteiktas paskolas, pardavus jo turtą ir panašiai gautos lėšos paskirstomos iš pradžių dengiant įsipareigojimus buvusiems banko darbuotojams, o po to jau indėlių draudimo bendrovei, kitaip sakant, mums, mokesčių mokėtojams, kurie dabar ir grąžino didžiąją dalų tų draudžiamų indėlių. Asmenys šiame banke įsigiję arba rizikingų sertifikatų, arba obligacijų, arba turėję indėlius, viršijančius minėtą 345 tūkst. Lt sumą, savo lėšas atgautų ketvirtoje eilėje, prieš tai dar patenkinus biudžeto reikalavimus.
Ko pageidautų teisingumo panorę Seimo nariai? Jų nors kuklus – tegul visi savo dalis atgaus proporcingai ir jau, neduok Dieve, kad tas indėlių draudimas (kitaip sakant, mes, mokesčių mokėtojai, beje, praktiškai visi neturėję jokių ryšių su tuo „Snoru“) nebūtų pirma jų, nes jaučia jų širdys, kad jiems neklius tiek, kiek jie tikėjosi.
Beje, kodėl už rizikingesnius produktus mokamos didesnės palūkanos? Ogi ir todėl, kad ten nepriskaičiuojamos draudimo įmokos. Tad kol yra galimybė daugiau uždirbti palūkanų, tada viskas gerai. Bet vos tik pakvimpa nuostoliais, pasirodo, kad nuostoliai „prieštarauja teisingumui ir Konstitucijai“, kuri nevienodai lygi turtingiems. Taigi galėtų paimti iš tų, kurie neturi ir neturės jokio indėlio, bet sąžiningai mokėdami mokesčius tikisi kokių bendrų gėrybių, tačiau galiausiai savo pinigus atiduoda milijonieriams. Bet ne, nenori.
Čia slypi dar viena pamoka. Kai prieš trejus metus prasidėjo sunkūs laikai, daugybė paskolas bankuose turėjusių žmonių susidūrė su sunkumais. Bankų sutartys buvo sudarytos labai neproporcingai, numatant, kad sunkumų atveju rizika permetama paskolos gavėjui. Pavyzdžiui, kai kurių bankų sutartyse buvo rašoma, kad jei „bankas tarpbankinėje rinkoje įprastos verslo praktikos būdu negali gauti atitinkamo termino finansavimo atitinkama valiuta arba pabrangus banko skolinimosi kaštams, … bankas, informavęs kredito gavėją prieš 30 dienų, turi teisę 1. sustabdyti kredito ar kredito dalies išmokėjimą; 2. pareikalauti grąžinti bankui kreditą ar kredito dalį per banko nustatytą laikotarpį“. Tada aiškinta, kad žmogus imdamas paskolą pats privalo įvertinti visą riziką, ir šiukštu bankui ką nors aiškinti.
Dabar pasirodo, kad keletą šimtų tūkstančių iš banko pirmam ir gal paskutiniam gyvenime būstui imantis žmogus turi vertinti riziką pats, bet va milijonierius – nesugeba, ir jam turi padėti valstybė. Tada akivaizdus silpnosios pusės išnaudojimas neužkliuvo būtent todėl, kodėl dabar absoliučiai kitokioje situacijoje jau prabilta apie teisingumo stygių.
Skirtumas tik tas, kad dabar atsirado piniguočių, kurie gali finansuoti visus tuos esą Seimo narių kreipimusis. Aišku, kad už Seimo narių stovi vadinamoji Indėlininkų ir kreditorių asociacija, ir parūpinusi jiems advokatus, ir įkvėpusi energijos kautis iki paskutinio kraujo lašo.
Dar viena pamoka – politinė. Šioje šalyje socialdemokratai visada labai aktyvūs, kai ta ar kita forma reikia kautis už turtingųjų interesus, bet kažkodėl kukliai tyli, kai prabylama apie didelių piniginių dividendų neduodančią ne tokių įtakingų ir galingų interesų apsaugą. Kartu su parlamentare Birute Vėsaite galima graužtis dėl nuskriaustų Petriukų ir Onučių, kurie prarado „kelis litus, atidėtus laidotuvėms“. Žinant, kad valstybė grąžina 345 tūkst. Lt, matyt, ruoštasi labai prabangioms laidotuvėms, o jei prarasti vadinamieji indėlių sertifikatai ar kitos formos vertybiniai popieriai, tai ko anksčiau ta B.Vėsaitė neverkė, kad žmonės negauna pakankamai finansinių žinių? Ar ne todėl, kad bankai nemokėjo?
Galima paverkti ir kartu su socdemu Vyteniu Andriukaičiu, kurio širdį spaudžia liūdna istorija apie 4 šeimų paskutinius Snore „konsoliduotus“ 900 tūkst. Lt, turėjusių virsti butu lyg ir kažkokiam jaunuoliui… Bet galima pagalvoti ir taip – o kodėl turėčiau verkti ir gailėtis tų, kurie patys nieko negalvojo? Kodėl visi mokesčių mokėtojai, jau ir taip atsisakę daugelio viešųjų gėrybių, prisiėmę papildomą įsiskolinimą ir kompensavę „Snoro“ indėlininkams apie 3 mlrd. Lt ten laikytų draustų indėlių, dabar privalėtų kompensuoti visiems ir viską, ko tie bepanorės. Jūs tikite, kad jei anie būtų gavę tų palūkanų, būtų pasidaliję, aš – ne. Taigi, jei jau anie norėjo rizikuoti, tai tegul dabar ir nuostolius prisiima. Be verksmų.
Na, ir paskutinė galima pamoka. Dabar jau ne taip gerai ir aiškiai apmokama tiek tiesiogiai, tiek politiniais dividendais. Jei jau Seimo nariai taip labai norėjo aiškintis, kas įvyko ir kodėl anksčiau nepastebėtos gilios sisteminės bėdos, tai, matyt, dėmesį vertėtų sutelkti į buvusio Lietuvos banko vadovo Reinoldijaus Šarkino bei Bankų priežiūros departamento Kazimiero Ramono veiklą. Kokie dalykai lėmė, kad šie asmenys visiškai iškrito iš kontrolės zonos? Kodėl niekam Seime jie neužkliuvo, kai nieko neveikė, ir ar ne tas nieko neveikimas nebuvo didžiausi jų karjeros sargai?

Lietuvos banko po dešimtmečio vėl prisimintos atviros rinkos priemonės dar kartą patvirtino, kad komerciniai bankai pinigų turi, bet įdarbinti jų vis dar nelinkę.

Jau visą mėnesį Lietuvoje veikia vadinamosios atviros rinkos operacijos, skirtos prireikus komerciniams bankams gauti papildomų pinigų ar perteklinius išteklius padėti kaip terminuotus indėlius, – indėlių ir skolos vertybinių popierių pirkimo bei atpirkimo aukcionai.
Šiuos sandorius Lietuvos bankas prisiminė ir vėl pasiūlė rinkoje po dešimties metų pertraukos. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Darius Petrauskas „Veidui“ tvirtino, kad ilgą laiką tarpbankinėje rinkoje nebuvo tokios specifinės situacijos, kuri pareikalautų praktinio šių priemonių taikymo. Analitikai mano, kad pasitelkti šias priemones Lietuvos banką paskatino „Snoro“ bankrotas ir euro zonos krizė: siekta suteikti komerciniams bankams galimybę ir greitai trumpam laikotarpiui pasiskolinti pinigų, ir apsaugoti bankų turimus išteklius nuo galimų euro turbulencijų.
Per mėnesį tapo akivaizdu, kad Lietuvos bankams šiuo metu svarbiau ne gauti papildomų lėšų parduodant Vyriausybės vertybinius popierius, bet atvirkščiai – įdarbinti savo laisvus pinigus, kurių bankuose, atrodo, yra pakankamai. Nuo gruodžio mėnesio įvyko penki terminuotų indėlių aukcionai, per kuriuos mažiausias palūkanas pasiūlę komerciniai bankai pasidėjo indėlius Lietuvos banke. Per pastarąsias dvi savaites septynioms dienoms komerciniai bankai pasidėjo po 900 mln. Lt indėlį, o iš viso per mėnesį – 2,8 mlrd. Lt (tiesa, dalis pinigų kas savaitę galėjo kartotis). Tuo tarpu vertybinių popierių Lietuvos bankui parduota tik už 210 mln. Lt, o pastarąsias dvi savaites tokių aukcionų iš viso nevyko.
Jei bankai deda indėlius už tokias menkas palūkanas – apie 0,41 proc., vadinasi, pinigų jie turi, tačiau galimybių pelningai įdarbinti pinigus suteikiant paskolas verslui ir gyventojams vis dar nemato. Po krizės bankai pakeitė skolinimosi sąlygas, o naujoji Lietuvos banko valdžia dar labiau sugriežtino reikalavimus, įvesdamas atsakingo skolinimo gaires.

Litui grėsmės nekelia

Nors kai kurie ekonomistai pradėjo skambinti pavojaus varpais, esą šios priemonės silpnina litą, nes Lietuvos bankas išleisdamas naujus litus superka šalies Vyriausybės vertybinius popierius, o ne įsigyja užsienio valiutos litams padengti, šių operacijų mastai nėra dideli ir grėsmės bent kol kas nekelia.
„Lito stabilumo griovimu tikrai nekaltinčiau, nes mastas nėra didelis, kad turėtų įtakos pinigų masei. Net atvirkščiai – statistika rodo, kad Lietuvos banke padedama kur kas daugiau indėlių, nei parduodama vertybinių popierių, tad pinigų kiekis komercinėje sistemoje mažėja, o ne didėja“, – pabrėžia kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos analitikas Stasys Jakeliūnas.
Jo manymu, šios priemonės greičiausiai pasiūlytos kaip prevencinė priemonė bankų sistemos stabilumui po „Snoro“ banko bankroto užtikrinti. Analitikas spėja, kad galbūt ši priemonė pirmiausia buvo skirta bankams, kurie neturi užnugaryje motininių bankų ir galėjo susidurti su problemomis dėl indėlių atitraukimo. „Jei būtų pasiūlyti tik vertybinių popierių pirkimo sandoriai, per daug tiesmukiškai galima interpretuoti, kam skirta. Norint tai šiek tiek užmaskuoti, pasiūlytas priemonių paketėlis“, – aiškina S.Jakeliūnas.
D.Petrauskas neslepia, kad tarpbankinėje rinkoje susidariusi situacija yra „Snoro“ bankroto išdava, tačiau pabrėžia kitą priežastį: išmokėjus indėlių draudimo sumas „Snoro“ indėlininkams, komercinius bankus pasiekė didžiulė injekcija.
„Nesant alternatyvų perteklinis likvidumas iškeičiamas į eurus ir ieškoma, kaip juos investuoti. Papildomos priemonės suteikia daugiau lankstumo patiems bankams, turintiems perteklinį likvidumą, nekeisti litų į eurus ir neieškoti pinigų įdarbinimo alternatyvų euro rinkoje, kuri, ne paslaptis, pastaruoju metu sušlubavusi ir neveikia idealiai“, – tvirtina Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas.
Mykolo Romerio universiteto Bankininkystės ir investicijų katedros dėstytoja Eugenija Martinaitytė šiuos sprendimus vertina pozityviai, nes jie praplečia Lietuvos centrinio banko galimybes veikti monetarinę politiką. Iki šiol centrinio banko veiksmai buvo suvaržyti argumentais, kad Lietuvoje galioja valiutų valdybos modelis. „Akivaizdu, kad veikiantis valiutų valdybos modelis yra modifikuotas, lankstesnis, tai leidžia Lietuvos bankui vykdyti funkcijas, būdingas klasikiniam bankui, – aktyviai naudoti atviros rinkos operacijas“, – pabrėžia E.Martinaitytė.

Dviem šimtams už delną mažesnių paukščiukų išsaugoti – 7,5 mln. Lt, keturiolikai lūšių ir kelioms dešimtims didžiųjų apuokų – dar beveik keturi milijonai. Kodėl gamtosauga Lietuvoje tokia brangi ir kas iš to bando pasipinigauti?

Po Telšių urėdijos miškus jau du mėnesius slampinėja dvi nelaisvėje išaugintos lūšys, taip pat pernai Lietuvos miškuose buvo paleista penkiolika didžiųjų apuokų. Toks projektas – išveisti nelaisvėje lūšių bei didžiųjų apuokų ir juos paleisti į miškus, siekiant padidinti sparčiai nykstančias jų populiacijas, šalyje vykdomas pirmąkart.
Lūšims viskas gerai: prieš paleidžiant į laisvę jos palaikytos adaptaciniame aptvare, išmokytos susimedžioti grobį (į aptvarą buvo paleidžiama gyvų ožkų,  triušių) ir, regis, prie naujų gyvenimo sąlygų jau prisitaikė. Apuokams pritapti laisvėje sekasi prasčiau: iš penkiolikos du jau negyvi, dar vienas rastas miške sužeistas, kitas – nusilpęs. Tai žinoma, nes dabar, sekant Vakarų pavyzdžiu, jau ir Lietuvoje dalies į laisvę išleidžiamų paukščių bei gyvūnų judėjimas stebimas pasitelkus palydovinį siųstuvą.
Lietuvoje buvo belikę iki šimto lūšių (jas išnaikino brakonieriai) ir ne daugiau kaip dešimt didžiųjų apuokų porų, kurie, kaip plėšrūs paukščiai, lietuvių buvo masiškai šaudomi prieš kelis dešimtmečius. Lietuviai, kaip pastebi zoologas Vilniaus universiteto doc. Egidijus Bukelskis, apskritai rodo miškui didžiulę nepagarbą – ištisus metus drumsčia paukščiams ir gyvūnams ramybę, yra įpratę grybauti iki pat šalnų, o tai irgi prisideda prie spartaus kai kurių jų rūšių nykimo.
Atiduoti skolą gamtai, be abejo, reikia. Vis dėlto visi šie aplinkosauginiai projektai neišpasakytai brangūs ir kelia daug įtarimų dėl skaidrumo ir pagrįstumo. Tuo labiau kad išleidžiami milijonai, o rezultatai ir reali nauda yra sunkiai apčiuopiama.

ES negaili lėšų paukščiukams gelbėti

Pažvelkime į keletą stambesnių gamtosaugos projektų, įgyvendinamų šiuo metu, iš arčiau.
Štai tam, kad būtų išsaugotos meldinės nendrinukės, gyvenančios tik Lietuvoje ir dar septyniose pasaulio šalyse, viešoji įstaiga Baltijos aplinkos forumas gavo 1,63 mln. eurų europinę paramą, o bendra šio projekto vertė sieks 2,19 mln. eurų, arba maždaug 7,5 mln. Lt.
Tai maži žvirblinių paukščių rūšies paukšteliai, kurių Lietuvoje galima pamatyti tik dviejose vietose – Žuvinto biosferos rezervate ir Nemuno deltoje, šlapiose pievose bei pelkėse. Kaip teigia Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas, 1995 m. Lietuvoje buvo registruota apie 400 meldinių nendrinukių giedančių patinėlių, o šiuo metu jų suskaičiuota tik devyniasdešimt, tiesa, dar maždaug antra tiek turėtų būti jų patelių. „Tai pasaulyje sparčiausiai nykstanti žvirblinių paukščių rūšis. Lietuvoje pasiekta riba, kad jau kitąmet meldinių nendrinukių gali visai nebelikti“, – tvirtina Ž.Morkvėnas.
Šie reti paukščiai esą nyksta todėl, kad tose žemėse arba visai nebeūkininkaujama, arba, priešingai, vykdoma pernelyg intensyvi žemės ūkio veikla. Meldinių nendrinukių likimu susirūpinę projekto iniciatoriai gavo solidžią europinę paramą, atliko ne vieną mokslinį tyrimą ir ėmėsi gaivinti šių paukštelių buveines 1300 ha ploto teritorijoje.
Tačiau kokių laukiama rezultatų – kiek padidės meldinių nendrinukių populiacija projektą įgyvendinus? „Geras klausimas, į kurį atsakymo dar negaliu pateikti. Manau, jei iki 2015 m. mums pavyks atgaivinti šią rūšį iki 1995 m. buvusių 400 giedančių patinėlių, tai jau bus sėkmė“, – svarsto Ž.Morkvėnas.
Be abejo, teigti, kad keli šimtai šių paukštelių ir kainuos tuos projektui skirtus septynis milijonus, gal ir ne visai teisinga, nes sykiu bus sutvarkytos didžiulės apleistos teritorijos, įdiegtas palankus gamtai ūkininkavimas, perkama įvairi technika. Kita vertus, tiek šiame, tiek daugelyje kitų panašių projektų racionalumo stinga, o argumentai, kodėl iš daugiau nei aštuonių šimtų į Raudonąją knygą įrašytų rūšių buvo pasirinkta būtent meldinė nendrinukė ir kodėl būtent dabar, tiesą sakant, neįtikina.
Jei grįšime prie lūšių ir didžiųjų apuokų veisimo projekto, kurio vertė siekia apie 4 mln. Lt, tai iki jo pabaigos, tai yra per trejus metus, į laisvę planuojama paleisti keturiolika lūšių ir apie penkiasdešimt didžiųjų apuokų. Projektą įgyvendinančio VšĮ Gamtos paveldo fondo direktorius Gediminas Raščius sako, kad net jei išgyvens tik pusė jų, tai jau bus laikoma sėkme. „Juk natūralus gyvūnų gaištamumas gamtoje taip pat labai didelis“, – teigia G.Raščius. Tačiau gamta už tai nepasiima 4 mln. Lt.
Prieš kelerius metus Gamtos paveldo fondas jau įgyvendino panašų projektą – į Karšuvos girią Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate, siekiant atkurti išnykusią populiaciją, paleista kurtinių. Kokie šio projekto rezultatai? „Rezultatai bus matyti po kokių dvidešimties metų“, – atsako G.Raščius.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento vyr. specialistas Selemonas Paltanavičius papildo, kad gamtoje greitų rezultatų nebūna, tai esą rodo ir europinė patirtis. „Štai Vokietijoje irgi buvo atkuriama didžiųjų apuokų populiacija, į miškus išleista pusantro tūkstančio paukščių, o dabar jų jau suskaičiuojama apie du tūkstančius, veisiasi per tūkstantį porų. Tai didžiulė populiacija, bet tokiems rezultatams prireikė penkiolikos metų”, – tvirtina S.Paltanavičius.
Žymus gamtininkas taip pat stebisi, kad Lietuvoje nekilo jokio triukšmo, kai reti paukščiai ir gyvūnai buvo masiškai naikinami, užtat dabar mėginama ieškoti priekabių, esą tokie svarbūs projektai yra per brangūs, o gal ir neskaidrūs.

Įžvelgia piktnaudžiavimą

Vis dėlto Biržų miškų urėdui Romanui Gaudiešiui daugelis europinėmis lėšomis finansuojamų aplinkosaugos projektų atrodo labai įtartinai. Pastaroji urėdą nustebinusi žinia – Biržų girioje, trijose vietose, bus specialiai veisiamos pelės lūšims pašerti, o tai atsieis apie 200 tūkst. Lt. „Veš šiaudus, pils grūdus ir veis peles. Man tokie dalykai nesuvokiami, tuo labiau kad pelės nėra pagrindinis lūšies ėdalas. Susidaro įspūdis, kad tokiems projektams tiesiog pramušami ES pinigai ir kažkas iš to gerai pasišildo“, – svarsto R.Gaudiešius.
Jis ypač piktinasi, kad saugant retas paukščių rūšis miškuose pradedama riboti ūkinė veikla – tam tikru metu, tarkime, paukščiams perint, nebeleidžiami kirtimai, o dėl to esą kai kurios šeimos netenka pajamų. „Man keista, kad koks nors paukštis svarbiau už verkiantį vaiką, kuriam tėvai po to nebeišgali nupirkti batų eiti į mokyklą“, – stebisi urėdas.
Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkui dr. Algiui Gaižučiui taip pat susidaro įspūdis, kad aplinkosauga mūsų šalyje, kad ir kokia svarbi ji būtų, dažnai užsiimama ne tiek saugant gyvūnus ir augalus, kiek stengiantis pasipinigauti. „Gaila matyti, kaip švaistomi europiniai pinigai“, – teigia A.Gaižutis.
Tokių įtarimų kyla ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Jonui Šimėnui, kuris pritaria, kad tokie projektai iš tiesų kainuoja labai daug, nors problema kartais sukuriama netgi dirbtinai, o štai rezultatų nematyti beveik jokių. Tik esą įvairiausios viešosios įstaigos, sukurtos įvairiems gamtosaugos projektams įgyvendinti, užsitikrina neblogą išlaikymą.
„Sugalvojama problema, paprašoma ES pinigų, o Europa biologinei įvairovei išsaugoti jų niekada negali, ypač nykstančioms rūšims. Skiriamos didžiulės lėšos tyrimams, nustatoma, kad yra labai blogai, ir mes imame saugoti, – skeptiškai tokias iniciatyvas vertina parlamentaras J.Šimėnas. – Žinoma, aš už tai, kad nykstančias rūšis reikia saugoti, bet ar tokiais būdais, kaip Lietuvoje tai daroma, – labai abejoju. Manau, ši veikla pas mus išsigimė ir slepia daug piktnaudžiavimo. O visuomenė piktinasi pagrįstai – juk lėšų kokiam nors rimtam tyrimui vienoje ar kitoje ūkio srityje nerandama, bet dešimčių milijonų tokiems abejotiniems dalykams kažkodėl negailime.“

Kodėl gamtosaugos projektai tokie brangūs
Laimučio Budrio, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriaus, komentaras

Dėl lūšių populiacijos atkūrimo projekto kyla daug diskusijų. Žinau, kad sužinojus projekto sąmatą daugeliui, net ir dirbantiesiems gyvosios gamtos srityje, kyla daug klausimų, iš kur atsiranda tokios sumos. Tačiau mes vadovaujamės ne tik europine, bet ir pasauline patirtimi, kuri patvirtina, kad atskirų rūšių populiacijos atkūrimo darbai susideda iš daugelio etapų ir yra labai brangūs.
Jei kalbėsime apie lūšis, galėtume jų daug pigiau nusipirkti kur nors Estijoje, kur jų yra gerokai daugiau, ir paleisti savo miškuose, tačiau toks veisimas būtų lygus nuliui. Lūšis pirmiausia turi būti aklimatizuojama, jauniklį reikia laipsniškai pratinti prie natūralios gamtinės aplinkos, mokyti medžioklės įgūdžių ir tik tada, kai gyvūnas pasiruošęs, išleisti į laisvę. Dabar Lietuvoje veisiamos lūšys ir didieji apuokai laisvėje stebimi palydoviniais siųstuvais, o tai nemažai kainuoja.
Visa tai sudėjus ir išeina nemaža suma, bet tai paskutinis dalykas, kurį galime padaryti, kad išsaugotume šitą rūšį. Tam tikimės ES paramos ir 2014–2020 m. laikotarpiu.

Brangiausi šiuo metu Lietuvoje įgyvendinami projektai, skirti nykstantiems gyvūnams ir paukščiams išsaugoti
Projektas    Vertė, Lt

Meldinių nendrinukių, besiveisiančių šlapiose pievose ir pelkėse, išsaugojimas, 2010–2015 m.    7,5 mln.
Daugiau nei 200 mažojo erelio rėksnio lizdaviečių išsaugojimas, 2010–2015 m.     3,5 mln.
Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas nelaisvėje, 2011–2014 m.    3,98 mln.
Retų rūšių apsaugos bei invazinių rūšių gausumo reguliavimo veiksmų planų parengimas (bus parengti juodojo gandro, jūrinio erelio, žuvininko ir kt. daugiau nei dvidešimties rūšių apsaugos bei veiksmų planai), 2009–2012 m.    2,98 mln.

Pastaba: didžiąją dalį visų projektų finansuoja Europos Sąjunga

Šaltinis: Aplinkos ministerija, Europos Komisija

BFL

Jau visą mėnesį Lietuvoje veikia vadinamosios atviros rinkos operacijos, skirtos prireikus komerciniams bankams gauti papildomų pinigų ar perteklinius išteklius padėti kaip terminuotus indėlius, – indėlių ir skolos vertybinių popierių pirkimo bei atpirkimo aukcionai.
Šiuos sandorius Lietuvos bankas prisiminė ir vėl pasiūlė rinkoje po dešimties metų pertraukos. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Darius Petrauskas „Veidui“ tvirtino, kad ilgą laiką tarpbankinėje rinkoje nebuvo tokios specifinės situacijos, kuri pareikalautų praktinio šių priemonių taikymo. Analitikai mano, kad pasitelkti šias priemones Lietuvos banką paskatino „Snoro“ bankrotas ir euro zonos krizė: siekta suteikti komerciniams bankams galimybę ir greitai trumpam laikotarpiui pasiskolinti pinigų, ir apsaugoti bankų turimus išteklius nuo galimų euro turbulencijų.
Per mėnesį tapo akivaizdu, kad Lietuvos bankams šiuo metu svarbiau ne gauti papildomų lėšų parduodant Vyriausybės vertybinius popierius, bet atvirkščiai – įdarbinti savo laisvus pinigus, kurių bankuose, atrodo, yra pakankamai. Nuo gruodžio mėnesio įvyko penki terminuotų indėlių aukcionai, per kuriuos mažiausias palūkanas pasiūlę komerciniai bankai pasidėjo indėlius Lietuvos banke. Per pastarąsias dvi savaites septynioms dienoms komerciniai bankai pasidėjo po 900 mln. Lt indėlį, o iš viso per mėnesį – 2,8 mlrd. Lt (tiesa, dalis pinigų kas savaitę galėjo kartotis). Tuo tarpu vertybinių popierių Lietuvos bankui parduota tik už 210 mln. Lt, o pastarąsias dvi savaites tokių aukcionų iš viso nevyko.
Jei bankai deda indėlius už tokias menkas palūkanas – apie 0,41 proc., vadinasi, pinigų jie turi, tačiau galimybių pelningai įdarbinti pinigus suteikiant paskolas verslui ir gyventojams vis dar nemato. Po krizės bankai pakeitė skolinimosi sąlygas, o naujoji Lietuvos banko valdžia dar labiau sugriežtino reikalavimus, įvesdamas atsakingo skolinimo gaires.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.


Seimo opozicija šią savaitę ketina surinkti būtinus parlamentarų parašus, kad būtų sušaukta neeilinė Seimo sesija ir dar kartą apsvarstyta galimybė sukurti parlamentinę komisiją, kuri aiškintųsi bankrutavusio banko „Snoras“ reikalus.

Šįkart siekiama, kad Seimas domėtųsi, kodėl „Snoro“ veiklos administravimui ir konsultantų paslaugoms skirta beveik 80 mln. litų.

snoras3

Seimo socialdemokratai praėjusią savaitę paragino parlamento pirmininkę sausio 16–20 dienomis surengti neeilinę Seimo sesiją, per kurią būtų taisomas Mokslo ir studijų įstatymas norint užpildyti susidariusį teisinį vakuumą po Konstitucinio Teismo nutarimo.

„Tvarkietis“ V. Mazuronis BNS informavo, kad kol kas surinkta keliolika parašų: „O ko prašyti, kad pasirašytų? Seimas tuščias. Bus sausio13-ąją posėdis, tada ir surinksime“, – sakė parlamentaras.

Į nutarimo projektą įtraukti klausimai, susiję su „Snorą“ auditavusios bendrovės „Ernst & Young Baltic“ veikla.

Bankrutuojantis nacionalizuotas „Snoro“ bankas pernai lapkričio pabaigoje tarptautinei finansų konsultacijų bendrovei „Zolfo Cooper LLP“, kurios vyresnysis partneris Simonas Freakley’is (Saimonas Fryklis) buvo paskirtas laikinuoju banko administratoriumi, pervedė 4,834 mln. eurų (16,692 mln. litų). „Snoro“ veiklos administravimui ir konsultantų paslaugoms iki kovo pradžios galės būti išleista dar beveik 61 mln. litų, iš kurių 31 mln. litų – konsultantų paslaugoms.

2012-aisiais galime sulaukti perversmų kultūros valdymo sistemoje: finansų skirstymo funkciją iš Kultūros ministerijos bei Kultūros rėmimo fondo žada perimti daugiau autonomijos turėsianti Kultūros taryba ir Lietuvos kino centras.

„Svarbu, kad struktūrinės permainos, kurias pradėjome, pagaliau realizuotųsi. Pirmiausia turiu omenyje Kultūros tarybą, kuri pagerintų šios srities finansų administravimą ir galbūt ateityje – pačių kultūros finansų būklę“, – „Prognozėms“ tvirtino kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Pasak jo, užsienyje patys menininkai, reikalaudami įkurti panašias tarybas, prie ministerijų su šakėmis stovėdavo, o Lietuvoje atvirkščiai: ministras turi eiti su šakėmis, norėdamas įkurti menininkams demokratišką tarybą.

Tačiau minėtos tarybos oponentai, išnagrinėję siūlomą Kultūros tarybos modelį, įžvelgia, kad būtent demokratijos jai ir gali pristigti. „Faktiškai visas tarybos narių rinkimo grandis kontroliuoja ministras, vadinasi, įmanoma bus prastumti jo pageidaujamus asmenis. Jau matėme, kas nutiko su Aukštojo mokslo taryba: ką Švietimo ir mokslo ministerija norėjo, tą jon ir pasiėmė. Tarsi sudaroma autonomiškų sprendimų regimybė, o iš tiesų – sukuriamos sąlygos veikti klaneliui“, – įtaria filosofas Krescencijus Stoškus.

„Kultūros tarybos steigimo idėja buvo suformuluota dar pernai Seimo patvirtintose Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse. Jau tuomet Valstybės kontrolės audito išvadose rekomenduota išgryninti tam tikras ministerijos atliekamas funkcijas, atskiriant politikos formavimą nuo projektų administravimo ir jų kontrolės, nes šiuo metu viskas sutelkta vienose rankose. Todėl tikėtina, kad Seimas Kultūros tarybos įsteigimui netrukus pritars“, – gruodžio viduryje prognozavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys.

Kultūros taryboje turėtų darbuotis dvidešimt narių, o tarybos „šerdyje“ – valdyboje – vienuolika kruopščiai atrinktų išminčių. Žinoma, bus pasitelktos ir ekspertų komisijos.

Kino autonomijos lūkesčiai

2012-aisiais duris turėtų atverti ir Lietuvos kino centras. Toks buvo numatytas dar 2002 m. priimtame Kino įstatyme, kurio pataisoms jau pritarta Seime – tetrūksta galutinio patvirtinimo. „Prisiminkime, kad daugelis Europos šalių kinui arba audiovizualiniams menams turi atskiras ministerijas. ES audiovizualinių menų ir kultūros reikalus taip pat kuruoja atskiri komisarai“, – primena kultūros ministras A.Gelūnas.

„Nežinau kitos valstybės, iki šiol neturinčios savo įgaliotos institucijos, kuriai kinas būtų vienintelis ir pats svarbiausias rūpestis. Juk kinas yra ne vien menas: tai ir didžiulė industrija, ir milžiniškas paveldas, jo sklaida bei edukacija. Visa tai – per sunki našta keliems kino reikalus kuruojantiems ministerijos darbuotojams. Galėtume palyginti, kad lietuviai paskutiniai Europoje apsikrikštijo ir paskutiniai įsteigė savo kino instituciją“, – pritaria Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.

Kone dar svarbiau, kad patvirtinus minėtas įstatymo pataisas ne tik įsikurs Lietuvos kino centras, bet ir 60 proc. kino platintojų mokamo pridėtinės vertės mokesčio bus nukreipiama tiesiai į nacionalinio kino fondą. Pasak G.Lukšo, per metus tai padės sukaupti maždaug 3 mln. Lt. „Maždaug tiek dabar kainuoja sukurti vieną kokybišką ilgo metražo vaidybinį filmą, bet mums tokia parama labai daug reiškia“, – tvirtina G.Lukšas.

Kultūros ministras irgi pabrėžia, kad neteisinga tokią didelę pramonės šaką administruoti šalia tapytojų ir poetų – pernelyg skirtingi poreikių masteliai. „Po „Tado Blindos“ komercinės sėkmės panašių filmų rasis daugiau, todėl galima prognozuoti, kad diskusijos, ką verta remti Kultūros, o ką – Ūkio ministerijai, tik aštrės“, – prognozuoja A.Gelūnas.

Centras, kuriame dirbs kino specifiką pažįstantys žmonės, perims rūpinimąsi kino vadyba, jo prezentacija, sklaida ir, žinoma, kino finansų skirstymu, nuimdamas šią naštą nuo būsimos Kultūros tarybos.

Ir nors Lietuvos kino centras taip pat bus pavaldus Kultūros ministerijai, G.Lukšo manymu, tai nėra problema: „Net Prancūzijos CNC, milžiniškas nacionalinis kino centras, kuriame triūsia keli šimtai darbuotojų, irgi veikia prie atitinkamos ministerijos. Tokia tvarka yra daugelyje Europos šalių.“

Šiemet vyks didžiausi mūšiai dėl 2014–2020 m. ES milijardų, kuriuos skirstant pagrindinis kriterijus bus jų panaudojimo efektyvumas.

Pagal ES paramos panaudojimą Lietuva išsiveržė į pirmą vietą. Kai ES lėšos sudaro apie ketvirtadalį Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamų, niekas nenuginčys, kad ekonominių bėdų kamuojamai valstybei tai suteikia šiek tiek tvirtesnį pamatą po kojomis.

2012 m. valstybės biudžete europinių fondų lėšų – rekordinis kiekis, per 7,2 mlrd. Lt: 4,5 mlrd. Lt – iš 2007–2013 m. struktūrinių fondų, 2 mlrd. Lt – parama žemės ūkiui, 0,6 mlrd. Lt – vidaus politikai (Ignalinos programa, „Rail Baltica“ ir kt.) ir 0,1 mlrd. Lt – Europos ekonominės erdvės, Šveicarijos ir Norvegijos paramos lėšos. Didžiausia dalis, 4,4 mlrd. Lt, bus skiriama ekonomikai – smulkiajam ir vidutiniam verslui, eksportui skatinti, transporto infrastruktūrai modernizuoti, moksliniams tyrimams, technologinei, turizmo, informacinės visuomenės, kaimo plėtrai, energetikai.

Skirta – dar nereiškia gauta

Vis dėlto tai nereiškia, kad šie milijardai iš tikrųjų įsilies į šalies ūkį. Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) eksperto Vytauto Žukausko, turint omenyje, kad iki šiol siektinos panaudojimo ribos nepavykdavo pasiekti (2009 ir 2010 m. panaudota apie 75 proc. siektinos sumos, per pirmuosius dešimt 2011 m. mėnesių – 58 proc.), vargu ar siektina panaudoti ES lėšų suma pasieks Lietuvą ir 2012-aisiais.

VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ valdybos pirmininkas Klaudijus Maniokas atkreipia dėmesį į dar vieną svarbų aspektą: didelė dalis ES fondų pinigų, nors priskiriama prie panaudotos, iš tikrųjų tėra pervesta į atitinkamus fondus, o realiai galutinį naudos gavėją kol kas pasiekė tik jų dalis.

2007–2013 m. ES struktūrinių fondų paramos lėšomis įgyvendinami arba jau įgyvendinti 5237 projektai, kuriems skirta beveik 19,3 mlrd. Lt, kas sudaro beveik 75 proc. visos šio laikotarpio struktūrinių fondų sumos, išmokėta 10,4 mlrd. Lt. Ypač didelis proveržis šioje srityje prasidėjo nuo 2009 m.

Finansų ministerijos ES struktūrinės paramos valdymo departamento direktorė Loreta Maskaliovienė vardija svarbiausius su ES parama įgyvendintus projektus: pastatytos Kauno, Klaipėdos sporto arenos, rekonstruota Alytaus arena, Druskininkuose atidaryta slidinėjimo trasa. Šiemet pradėti darbo biržos projektai, kuriuose dalyvavo 100 tūkst. bedarbių, sukurtas Verslumo skatinimo fondas, padedantis pradėti ir plėtoti savo verslą. Per 1,1 tūkst. įmonių pasinaudojo investicijomis inovacijoms. Nutiesta naujų ir rekonstruota daugiau kaip 1,1 tūkst. km kelių, energijos taupymo požiūriu atnaujinta 410 viešosios paskirties pastatų, 63 miesteliai ir kaimai prijungti prie plačiajuosčio interneto tinklo, vykdoma daugiau kaip 200 projektų miestų ir miestelių viešosioms erdvėms atnaujinti.

Sparčiau sekėsi įgyvendinti aplinkosaugos, transporto, verslo produktyvumo ir verslo aplinkos, užimtumo bei socialinės aprėpties gerinimo, lėčiau – švietimo, ūkio konkurencingumo ir ekonomikos augimui skirtų mokslinių tyrimų projektus. O skaičiuojant ne tik struktūrinius, bet visus europinius fondus, daugiausiai lėšų 2007–2011 m. skirta Žemės ūkio, Susisiekimo ir Ūkio ministerijų administruojamiems projektams. ES pinigai davė juntamą rezultatą – 2011 m. liepą atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, 58 proc. apklaustųjų teigia pajutę ES struktūrinių fondų paramos naudą: daugiausiai, 61 proc., transporto sektoriuje, 29 proc. švietimo, 15 proc. sveikatos priežiūros srityse.

Deja, patirta ir fiasko: Lietuvai teks grąžinti 10 mln. Lt ES paramos, skirtos mazuto saugyklai netoli Vilniaus Gariūnų turgavietės statyti. Vilniaus miesto savivaldybė privalės grąžinti beveik 5 mln. Lt ES paramos, skirtos elektroninio bilieto sistemai įdiegti. Niekaip nepavyko išjudinti daugiabučių namų renovacijos programos. Ką jau kalbėti apie pavienius nesąžiningumo bandant pasinaudoti ES parama atvejus, kaip kad plačiai nuskambėjusi vadinamoji mailiaus byla.

Tarp lėšų panaudojimo ir jų pridėtinės vertės – atotrūkis

Nors ES lėšų panaudojimo požiūriu Lietuva – lyderė, pasak DNB grupės vyriausiosios ekonomistės Jekaterinos Rojakos, visiškai neaišku, kokią tai sukūrė pridėtinę vertę. „Esu įsitikinusi, kad atlikus tokį vertinimą atotrūkis tarp lėšų įsisavinimo ir pridėtinės vertės rodiklių būtų didžiulis“, – neabejoja banko analitikė.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.