Šiemet augimo tempus atgavę statybininkai į 2012-uosius žvelgia gerokai sunerimę, nors vis dar prognozuodami 5 proc. augimą. Meškos paslaugą šiam verslui daro visuomenėje tvyranti ekonominio nuosmukio nuojauta.

Statybos srityje atsigavimo ženklų ėmė rastis nuo praėjusių metų trečiojo ketvirčio ir tai tęsėsi iki šių metų rudens. Didžiuosiuose miestuose pagyvėjo prekyba naujai pastatytais būstais, netgi iki tol pustuščiame Vilniaus Perkūnkiemio rajone naujų butų languose įsižiebė šviesos. Pradėta statyti naujų daugiabučių. Didelį postūmį statybos verslui davė Vilniaus ir Kauno sporto arenų statyba.
2009 m. statybos susitraukė 48 proc., pernai – dar 5,5 proc., o šiemet jų padaugėjo 17,8 proc. Šios srities atstovai metus ketina baigti 11 proc. padidinę statybos darbų apimtis. „Anksčiau skendome 50 metrų gylyje, o dabar, nors ir skęstame 33 metrų gylyje, psichologiškai jaučiamės geriau, – padėtį apibūdino Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas ir pridūrė: – Statybos sektorius – ne tik ekonomikos atspindys, bet ir ekonomikos tarnaitė. Kokia šeimininkė – tokia ir tarnaitė.“

Išgyventi padėjo ES pinigai

Vokiečiai daugelį statybos įmonių nuo bankroto išgelbėjo sukūrę ekonomikos skatinimo programą: buvo inicijuojami masiniai visuomeninės paskirties pastatų statybos ir rekonstrukcijos projektai, o sunkiai besiverčiančioms ir negalinčioms pasinaudoti bankų paskolomis įmonėms sukurtas gerai veikiantis per 100 mlrd. eurų Ekonomikos fondas.
O lietuvių statybininkams nuskęsti neleido europinės lėšos. Šiemet ypač padaugėjo inžinerinės paskirties darbų, iš dalies finansuojamų ES pinigais. Buvo įrenginėjamos vandenvietės, sąvartynai, valymo įrenginiai, komunikacijos. Statyboms tai davė apie 0,8 mlrd. Lt injekciją. Kita panašiai reikšminga suma statybas gelbėjusi ES lėšų dalis buvo skirta viešiesiems pastatams – ligoninėms, mokykloms, universitetams, darželiams modernizuoti.
Negalime teigti, kad nebuvo statoma naujų butų. Jau dabar Lietuvoje pastatyti 3749 butai, o pernai per visus metus tokių buvo 3667. Planuojama, kad metų pabaigoje jų rinkoje atsiras 4,5–5 tūkst. Aišku, nėra ko lygintis su 2008 m., kai buvo pastatyta rekordiškai daug – apie 12 tūkst. naujų butų.
Vis dėlto 2010 m. nauja statyba tesudarė 41 proc. visos statybos. 2007–2008 m. naujai buvo statoma 56 proc. visų pastatų. Tokius skaičius lėmė ir tai, kad komercinių ir gyvenamųjų projektų statyba susitraukė iki minimumo.
Išdygo vos vienas kitas biurų pastatas, juo labiau kad ir jų paklausos nėra. Skaičiuojama, kad šiemet biurų rinką papildys šiek tiek daugiau nei 20 tūkst. kv. metrų ploto, nors jau dabar yra neužimtų biurų, o naujų užsienio bendrovių, kurios galėtų būti rimtos nuomininkės, ateiti neketina.
Šioks toks pagyvėjimas jaučiamas sandėlių rinkoje, kuri pasipildys apie 20 tūkst. kv. metrų ploto ir vis dar turi paklausą.

Tenkinasi 2 proc. pelnu

Statybų pagyvėjimą šiemet pajuto UAB „Dailista“ vadovas Algirdas Jovaiša, šiemet pastatęs tris prekybos centrus ir beveik visuose Lietuvos miestuose rekonstravęs visuomeninės paskirties objektus: mokyklas, bibliotekas, darželius. Jo nuomone, tokie darbai Lietuvoje statybas išjudino apie 20–30 proc.
Šiemet, palyginti su praėjusiais metais, statybos kainos pakilo 5 proc., o statybininkų atlyginimai padidėjo 10 proc. Statybininkai vidutiniškai uždirba apie 2–3 tūkst. Lt. Pakilimo laikotarpiu aukštos kvalifikacijos darbininkas galėdavo gauti 5–8 tūkst. Lt. „Nemanau, kad mes jiems permokėdavome. Tiesiog būdavo didelių objektų, ir žmonės už tiek atlikdavo darbų“, – tvirtina A.Jovaiša.
Mažesnę įmonę turintis ir daugiausia apdailos darbus atliekantis Valdas Jarmuška sako, kad jei verslas ir toliau klostytųsi kaip dabar, būtų visai neblogai. Šiemet jis dirbo po visą šalį. Vasarą daugiausia remontavo gyvenamųjų namų fasadus, o žiemą aliko vidaus apdailą. Šiemet namo pastatyti neteko, nors iki krizės yra surentęs ne vieną.
Sunkmečiu šios srities atstovų sumažėjo apie 20–30 proc. A.Jovaiša to nedramatizuoja, nes, jo nuomone, statybų pakilimo laikotarpiu nemažai įmonių buvo sukurtos pajutus pelningą gyslą, tačiau dirbo bet kaip. „Prisimename, kaip nepriklausomybės pradžioje visi pasidarė prekybininkai ir lėkdavo į Lenkiją ar tuometinę Jugoslaviją prekių, kurias turgeliuose pardavinėdavo net mokyklų direktoriai. Vėliau visi pasidarė statybininkai ir manė, kad lengvai gali daug uždirbti. Nuosmukis viską grąžino į savo vietas ir statybos rinkoje išliko tikri savo srities specialistai“, neabejoja „Dailistos“ vadovas.
Sunkmečiu bendrovės imdavo net ir nuostolingus užsakymus, kad tik išlaikytų darbuotojus. 2011 m. vidutiniškai buvo dirbama su 2 proc. pelnu. Iki krizės pelnas siekė apie 10 proc. Pasak A.Jovaišos, didesnį pelną sau galėjo leisti nekilnojamojo turto objektų plėtotojai. Jie pelną susižerdavo pradedant žemės sklypo pirkimu, statyba ir baigiant pardavimu.

„Amžinieji“ projektai Klaipėdoje

Pasak Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidento Roberto Dargio, nuo 2011 m. vidurio nekilnojamojo turto pardavimo rinka atsigavo. Vasaros pabaigoje šiek tiek stabtelėjęs, lapkritį vėl pasijuto prekybos pagyvėjimas. Ne paslaptis, kad tam pasitarnavo „Snoro“ žlugimas, nes žmonės bankuose laikytas santaupas nusprendė investuoti į nekilnojamąjį turtą.
Kituose miestuose padėtis daug tolygesnė. Pavyzdžiui, Kaune nuo 2010 m. pabaigos prekyba šiek tiek didėjo. Prasčiausi reikalai Klaipėdoje, kur per mėnesį parduodama vos dešimt naujų butų, o siūloma per tūkstantį. Nekilnojamojo turto plėtotojai turi apie 600 baigtų naujų butų, kurie net nepradėti pardavinėti, mat neapsimoka pigiau parduoti, nei kainavo statyba.
Vilniuje kas mėnesį parduodama apie 70–80 naujų butų. Pasak R.Dargio, vidurinės klasės pirkėjai didelio kainų svyravimo nepajuto: kaip pirko, taip ir perka butus, mokėdami maždaug po 5 tūkst. Lt už kvadratinį metrą. R.Dargio nuomone, bankams įvesti atsakingo skolinimo reikalavimai labiausiai kirto ekonominės klasės pirkėjams. Jaunos šeimos, kurios pirkdavo ekonominės klasės būstą ir bandydavo kurtis netgi su bankų paskolomis, dabar nebegalės to daryti. Nebėra ir jokių valstybės programų jauniems žmonėms įsikurti.
Statybos nėra visiškai sustingusios, nes šiemet galima įsigyti 2010–2011 m. statytų butų. Buvo įgyvendinama apie 300 naujų projektų. Vis dėlto skaičiai toli gražu nesiekia 2008 m. pirmojo pusmečio, kai buvo pradėta statyti 7 tūkst. naujų gyvenamųjų namų.

Investuotojai žvalgosi

Šiuo metu nekilnojamojo turto objektų plėtotojai atsargiai stebi, kaip klostysis padėtis rinkoje. Kol kas visi laukia, kuo baigsis Europos gelbėjimo planas. „Jei Europa susitars, galėtume manyti, kad 2012 m. pavasarį ar vasarop išvysime ir statybų rinkos atsigavimo ženklų. Dabartinė informacija didelio optimizmo nežada“, – sako R.Dargis.
Į Lietuvą iš Europos persiritusios prastos žinios neigiamai atsiliepia ir gyventojų nuotaikoms. Statybininkas V.Jarmuška sako, kad tai gerokai sumažina galimų klientų, nes žmonės nesiryžta gerinti ar gražinti buities, nežinodami ateities perspektyvų. „Kuo daugiau šnekama apie krizę, tuo statybininkams blogiau“, – tvirtina V.Jarmuška.
Ir kitąmet turėsime naujos statybos butų, nes nupirkta žemės sklypų daugiabučiams namams statyti arba pradėti nauji projektai Pilaitės, Santariškių, Žvėryno mikrorajonuose Vilniuje. Pernai per visus metus Lietuvoje buvo išduoti 52 leidimai daugiabučiams namams statyti, o šiemet per devynis mėnesius jau išduoti 69 leidimai (33 proc. daugiau). Tai požymis, kad tam tikrų vilčių imtis tokių statybos projektų yra, bet ar jie bus pradėti taip intensyviai, kaip rodo statybos leidimai, neaišku. Akivaizdu, kad prilygti 2007 m. tempams, kai tokių leidimų buvo išduota 226, jau niekada nepavyks.
A.Šeštakauskas apibendrina, kad valstybė turėtų aktyviai kištis į statybos sektorių, pirmiausia finansuodama nebaigtų valstybinių objektų statybą. Pavyzdžių ir į visą lapą nesurašysi. Labiausiai akį rėžia niekaip nepradėta nacionalinio stadiono statyba arba metų metus besitęsianti Martyno Mažvydo bibliotekos rekonstrukcija. Apskaičiuota, kad baigus visus projektus į statybos sektorių galėtų būti įlieta apie milijardą litų.

LSA prezidentas A.Šeštakauskas: „Anksčiau skendome 50 metrų, o dabar skęstame 33 metrų gylyje.“

Pastatyta viešosios paskirties objektų (per devynis metų mėnesius, tūkst. kub. m)

2010 m.     2011 m.
Administracinių pastatų    307    200
Pramonės objektų ir logistikos centrų    729    861
Prekybos objektų, viešbučių, maitinimo įstaigų    158    26
Kultūros ir sporto objektų    34    979 000
Šaltinis: Lietuvos statybininkų asociacija

Parduota naujų butų Vilniuje

2006 m.    3261
2007 m.    4612
2008 m.    1367
2009 m.    835
2010 m.    1262
2011 m. (11 mėn.)    1118
Šaltinis: Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija

Europos Komisija neseniai paskelbė, kad pagal ES struktūrinės paramos lėšų panaudojimą keliams remontuoti ir tiesti Lietuva yra viena pirmaujančių valstybių Europos Sąjungoje.

Lietuvos automobilių kelių direkcijos Investicijų skyriaus vedėjas Remigijus Lipkevičius, prašomas pakomentuoti, kaip vyko Lietuvos krašto kelių gerinimas, prisiminė: „Žvyrkelių asfaltavimo programa labiausiai suintensyvėjo 2007 m., nors krašto kelių būklė, eismo dalyvių saugumas ir šalia žvyrkelių gyvenančiųjų komfortas rūpėjo visais laikais. Žvyrkelių asfaltavimo programą nuo 1997 iki 2004 m. vykdėme biudžeto bei skolintomis lėšomis. Procesas pagreitį įgijo, kai Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą parengėme finansavimo paraiškas ir darbus pradėjome vykdyti iš Europos regioninio plėtros fondo lėšų.“
Europos struktūrinė parama Lietuvos keliams gerinti skaičiuojama milijardais litų. 2007–2013 m. laikotarpiu planuojama panaudoti 2,3 mlrd. Lt ES struktūrinių fondų lėšų. Iš jų, pasak R.Lipkevičiaus, 1,3 mlrd. Lt skiriama valstybinės ir transeuropinės (TEN-T) reikšmės keliams, o krašto ir rajoniniams keliams – apie 1 mlrd. Lt. Šiuo metu rangovams už atliktus darbus išmokėta, tai yra įsisavinta, apie 70 proc. 2007–2013 m. laikotarpiui skirtų lėšų. Vidutiniškai per metus įsisavinama po 340 mln. Lt. Iš 42 projektų jau įgyvendinta 30 projektų, šiuo metu įgyvendinami šeši ir dar tiek pat bus įgyvendinta iki 2013 m.

Ką asfaltuoti
Žmonėms, o ypač gyvenantiems prie dulkančio žvyrkelio ar juo kasdien važinėjantiems, įdomu, kokiais kriterijais vadovaujantis atrenkami žvyrkelių ruožai asfaltavimo darbams valstybinės reikšmės keliuose.
Pasak R.Lipkevičiaus, pirmiausia įvertinamas vidutinis metinis paros eismo intensyvumas numatomame asfaltuoti kelio ruože. Juo turėtų pravažiuoti ne mažiau kaip 150 automobilių per parą – tai orientacinė riba, kai asfaltavimas tampa ekonomiškai naudingas. Taip pat svarbu, ar asfaltavus žvyrkelį bus sutrumpintas maršrutas; asfaltuota danga numatoma tarp didesnių transporto srautų traukos centrų ir įvertinamos su papildomai generuojamu eismo srautu susijusios santaupos. Analizuojama, ar numatomas asfaltuoti kelio ruožas kerta gyvenamąsias teritorijas, ar gali sujungti šalia viena kitos esančias gyvenamąsias teritorijas (kaimus, miestelius), ar jis yra vienintelė neasfaltuota kelio atkarpa.
R.Lipkevičius džiaugiasi, kad iš ES paramos fondų lėšų vykdomas žvyrkelių asfaltavimas ne tik padeda mažinti nedarbą, bet neabejotinai yra naudingas visai visuomenei. Juk kelių gerinimo procesas mažina socialinius ekonominius skirtumus regionuose, gerina eismo sąlygas rajoniniuose keliuose bei susisiekimą tarp gyvenviečių, žemės ūkio ir administracinių centrų. Taip pat sutvarkius krašto kelius gerėja Lietuvos įvaizdis, spartėja rajonų plėtra, mažėja kelio remonto ir nuolatinės priežiūros sąnaudos. Išasfaltavus kelią sumažėja neigiamas poveikis aplinkai: mažėja automobilių išmetamo anglies monoksido angliavandenių kiekiai bei kelių dulkėtumas, menksta oro ir paviršinio vandens tarša bei transporto keliamas triukšmas. Automobiliams riedant asfaltuotu keliu, mažėja eksploatacinės jų išlaidos bei trumpėja kelionės laikas.

Tarp praeities ir dabarties
Pasak R.Lipkevičiaus, naudodamasi 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos lėšomis Lietuva sėkmingai įgyvendino net tris žvyrkelių asfaltavimo programas.
2006 m. antroje pusėje buvo pradėta vykdyti pirmoji, 2006–2008 m. žvyrkelių asfaltavimo programa, išasfaltuota 244,49 km žvyrkelių. Asfaltavimo darbams panaudota 135,9 mln. Lt ES paramos ir 64,9 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų.
2007 m. pradėta 2007–2008 m. žvyrkelių asfaltavimo programa, išasfaltuota 327,71 km žvyrkelių. Šiems darbams atlikti panaudota 205,3 mln. Lt ES paramos ir 106,6 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų. 2009 m. rudenį pradėti vykdyti trečioje, 2009–2010 m. žvyrkelių asfaltavimo programoje suplanuoti darbai (jie galutinai baigti 2011 m. gegužės mėnesį). Iš viso minėtu etapu išasfaltuota 164,8 km žvyrkelių, darbams panaudota 174,4 mln. Lt ES paramos lėšų ir 5,3 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, skirtų LAKD iš Kelių priežiūros ir plėtros programos.
„Iš viso naudojantis 2007–2013 m. ES struktūrine parama išasfaltuota 737 km žvyrkelių. Minėtiems darbams atlikti buvo panaudota 515,6 mln. Lt ES paramos lėšų ir 176,8 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų“, – pabrėžia R.Lipkevičius, pridurdamas, kad ES paramos lėšų žvyrkeliams asfaltuoti bus skiriama ir ateityje.

Pagerėjo gyvenimo kokybė

Žvyrkelių asfaltavimo programa iš esmės pagerino tūkstančių Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę. Štai Panevėžio rajono Velžio seniūnijos seniūnas Alfonsas Bakšys, nemažai važinėjantis regioniniais keliais, pajuto vis gerėjančias susisiekimo sąlygas ir mato, kaip tuo džiaugiasi visi rajono gyventojai. „Asfaltuotomis kelio atkarpomis gali džiaugtis Ramygalos, Krekenavos, Jotainių, Vadoklių, Mikėnų ir kitų rajono gyvenviečių žmonės, – sako seniūnas. – Puikus asfaltuotas kelias veda ir į Kerbedžio dvarą. Ypač smagu Krekenavos ir šalia esančių kaimų gyventojams, kuriems nebereikia pasiekti Panevėžio miesto, kad išvažiuotų į Vilniaus–Panevėžio autostradą. Ją galima pasiekti tiesesniu naujai išasfaltuotu keliu. Tiesiai galiu pasakyti: gerėjant keliams, gerėja ir žmonių gyvenimas: juk ir transporto priemonės ilgiau tarnauja, ir degalų mažiau reikia, ir aplinka mažiau teršiama. Tai ypač svarbu gyvenantiems šalia buvusių žvyruotų kelių, kurie nuolat dulkėdavo.“

Žvyrkelių asfaltavimo darbų įgyvendinimo rodikliai (pagal tris žvyrkelių asfaltavimo programas)
ES STRUKTŪRINĖ PARAMA 2007–2013 METAMS

Savivaldybė    2007 m. išasfaltuota žvyrkelių, km    2008 m. išasfaltuota žvyrkelių, km    2010 m. išasfaltuota žvyrkelių, km    2011 m. išasfaltuota žvyrkelių, km    Iš viso, km

Vilniaus apskritis    0    23,17    7,21    0    30,38
Alytaus apskritis    5,88    28,36    12,58    0    46,82
Kauno apskritis    30,3    47,64    10,34    0    88,28
Marijampolės apskritis    22,84    29,06    11,06    0    62,96
Panevėžio apskritis    37,98    43,79    22,46    0    104,23
Utenos apskritis    39,05    51,26    22,82    0    113,13
Šiaulių apskritis    23,09    59,13    22,78    0    105
Tauragės apskritis    16,94    23,76    17,23    0    57,93
Klaipėdos apskritis    1,38    44,3    12,9    8,87    67,45
Telšių apskritis    10,26    20,29    11,6    0    42,15
Iš viso    187,72    384,41    155,91    8,87    737

Bankrutavusiame „Snoro“ banke trys dešimtys Lietuvos savivaldybių ir jų įstaigų bei įmonių laikė 75 mln. Lt, kurių dalis nebuvo apdrausta ir kurių likimas šiandien labai miglotas. Valstybės ir jos valdomų įmonių bei įstaigų lėšos banke siekė apie 300 mln. Lt.

Kodėl savivaldybių ir valstybės įmonių vadovai laikė savo vadovaujamų įstaigų bei įmonių pinigus banke „Snoras“, nors jo reputacija daug metų nebuvo pati tyriausia, galiausiai pats bankas irgi nepriklausė didžiausių ir tvirčiausių kategorijai? Ką jie darys dabar, kai dešimtys milijonų biudžetinių pinigų įšalo bankrutavusio banko sąskaitose, o bankroto įstatymas valdiškoms įmonėms ir organizacijoms jokios pirmumo teisės atgauti pinigus nesuteikia?
„Šie klausimai ne man, o Lietuvos bankui, Finansų ministerijai ir Vyriausybei, – teigia Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas, paklaustas, koks likimas laukia 3,8 mln. Lt, buvusių tiek savivaldybės einamojoje sąskaitoje, tiek savivaldybės įmonių sąskaitose, kurios buvo laikomos bankrutavusiame „Snoro“ banke. – Ši problema liečia ne tik Druskininkus, bet ir dar 28 Lietuvos savivaldybes. Galiu pasakyti, kad bendra įšaldytų pinigų suma siekia 75 mln. Lt. Pasitarę su kolegomis surašėme ir išsiuntėme raštą į visas valdžios instancijas, laukiame atsakymo ir tikimės.“

„Snoras“ – idealus bankas

R.Malinauskas kategoriškai nesutinka, kad „Snoras“ galėjo būti įtariamas kaip rizikingas bankas. Ne vien todėl, kad apie tokią riziką neperspėjo nė viena iš bankus prižiūrėti turėjusių valstybės institucijų. Maža to, tą trečiadienį, lapkričio 16-ąją, kai po pietų buvo sustabdyta „Snoro“ banko veikla, pirmoje dienos pusėje tiek Finansų ministerija, tiek Valstybinė mokesčių inspekcija pervedė į Druskininkų savivaldybės einamąją sąskaitą „Snoro“ banke pinigus, skirtus socialinėms išmokoms, mokinio krepšeliui, kitoms ūkinėms reikmėms. Savaime suprantama, nusiimti šių pinigų nuo sąskaitos savivaldybė nespėjo.
Įšalusių lėšų likimas merui kelia nerimą, nes pagal įstatymą, jeigu savivaldybė iki metų pabaigos nespėja panaudoti socialinių ir moksleivių pinigų, juos privaloma grąžinti į valstybės biudžetą.
„Net ir šiandien galiu pasakyti, kad „Snoras“ buvo pats geriausias, lanksčiausiai ir patogiausiai klientui dirbantis bankas, – teigia R.Malinauskas. – Savivaldybė kas pusę metų atlieka visų bankų apklausą dėl jų paslaugų ir įkainių. Tvirtinu, kad per pastaruosius trejus, gal net ketverius metus, ypač per krizę, „Snoras“ siūlydavo pačias geriausias sąlygas. Niekuomet nė vienas pinigų pervedimas nebuvo įstrigęs bent vienai sekundei. Tai buvo ne šiaip geriausiai – tai buvo idealiausiai dirbantis bankas. Kai reikėdavo tartis dėl kreditų savivaldybės vykdomiems projektams, tai jeigu po derybų „Snoras“ pasakys, kad sutinka kredituoti, vadinasi, kreditas bus. O kiti bankai galėdavo mėnesių mėnesiais kažką žadėti, mulkinti, galiausiai pasakyti, kad persigalvojo ir kredito neduos.“
Druskininkų meras sako, kad savivaldybė savo sąskaitas laiko ne vien „Snore“, bet ir keturiuose kituose bankuose, įskaitant SEB, „Swedbank“, DNB, tad jis galįs lyginti objektyviai.

Varžo Viešųjų pirkimų įstatymas

„Snoro“ paslaugumas bei palankumas klientui, masinant jį ne tik vienomis didžiausių indėlių palūkanų, bet ir liberaliausiomis aptarnavimo taisyklėmis, tikrai buvo gerai žinomas. Vis dėlto ne visų valstybės įmonių vadovai tuo susigundė. Štai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jeronimas Milius pernai, nepaisydamas įmantriausių vilionių, atsisakė perkelti tarnybos sąskaitą į „Snorą“, tad šiandien gali tik džiaugtis.
„Atvažiuodavo „Snoro“ vadybininkai, skaitydavo paskaitas, kaip naudinga laikyti pinigus jų banke, – pasakoja direktorius „Veidui“. – Man įtarimų sukėlė jau vien tai, kad siūlė pačias didžiausias palūkanas, gerokai didesnes nei didieji, patikrintos reputacijos, Europoje ir pasaulyje pripažinti bankai. Atvirai sakant, „Snoro“ savininkai irgi nekelė didelio pasitikėjimo – juk visi skaitome spaudą, žinome, kas jie tokie buvo.“
Tačiau dalis valdiškų įmonių į „Snorą“ pateko ne visai savo noru. „Teisiniu požiūriu mes neturime tokio apibrėžimo – „rizikingas bankas“, – „Veidui“ paaiškino Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Jurgis Razma, paklaustas, kodėl lig šiol nėra sukurta sistemos, leidžiančios biudžetinėms įstaigoms ir valstybės įmonėms laikyti savo pinigus tik didžiausio patikimumo bankuose. – Nors akivaizdu, kad būtų gerai tokį apibrėžimą turėti ir taikyti. Dabar biudžetinių įstaigų pasirinkimo laisvę riboja Viešųjų pirkimų įstatymas, reikalaujantis rinktis paslaugų, įskaitant bankinių, teikėją pagal mažiausius siūlomus įkainius. Akivaizdu, kad tai žinodamas „Snoras“, norėdamas pritraukti kuo daugiau pinigų, pasiūlydavo pačias geriausias sąlygas ir pačias palankiausias palūkanas. Tuo remdamosi biudžetinės įstaigos privalėdavo pripažinti jį konkurso laimėtoju.“
Kartu J.Razma pagyrė tų valstybės institucijų vadovus, kurie parodę įžvalgumą nepasidavė „Snoro“ įkalbinėjimams ir apsaugojo biudžeto pinigus. „Daugiausia įklimpo savivaldybių įmonės, kai kurios jų netgi susigundė tokiais dalykais, kaip indėlių sertifikatai, bankų obligacijos, ir net nepagalvojo, kad tokios investicijos nėra šiaip sau indėliai, tad neapdraustos, – stebisi J.Razma. – Tos įmonės, kurios „Snore“ laikė tiesiog einamąsias sąskaitas ir indėlius, automatiškai atgaus viską, kas buvo iki 345 tūkst. Lt, o dėl didesnių sumų stos į bendrą pinigų grąžinimo laukiančiųjų eilę, kurioje jos bus trečioje vietoje, po darbuotojų ir indėlininkų.“
Pasak J.Razmos, tai, kad įmonės valstybinės, ar tai, kad įšalo iš valstybės biudžeto gauti pinigai, jokio pranašumo nesuteikia. Apie kokią nors kompensaciją iš biudžeto irgi negali būti nė kalbos – nebent pačios savivaldybės paskolintų savo įmonių einamosioms reikmėms. „Kol kas man nežinoma, kad dėl įšaldytų sąskaitų iš esmės sutriktų kurios nors valstybinės įmonės veikla, – sako J.Razma. – Gali būti, jog kai kurios valstybinės įmonės pernelyg gerai gyveno, kad laikė savo pinigus vertybiniuose popieriuose. Dabar joms gali tekti peržiūrėti savo investicijų planus.“
J.Razma taip pat nurodo, jog įmonė, vienu metu turinti „Snore“ ir paimtą kreditą, ir įšalusį indėlį, negalės prašyti, kad būtų atliktas įskaitymas, padengiant dalį kredito buvusio indėlio pinigais.

I.Šimonytė: spręsime individualiai

„Valstybės įmonių stebėtojų taryboms dabar bus apie ką pagalvoti ir teks įvertinti įmonių vadovų veiksmus, – teigia finansų ministrė Ingrida Šimonytė, paklausta, kaip ateityje būtų galima išvengti tokių situacijų, kai biudžetiniai ar valstybės pinigai dingsta abejotinos reputacijos bankuose. – Žinoma, pinigus reikia laikyti bankuose, bet iš kur įmonių vadovams polėkis laikyti pinigus ne einamosiose sąskaitose, ne draustuose indėliuose, o indėlių sertifikatuose, kurie turi tokį pat statusą kaip bankų obligacijos ir nėra apdrausti valstybės? Neįsivaizduoju, kokia turi būti situacija, kad įmonė, turinti 2 mln. Lt metinių pajamų, vieną milijoną investuotų į indėlių sertifikatus. O tokį pavyzdį turime. Indėlių sertifikatai – rizikingos investicijos, tad pagal įstatymą jų turėtojai banko bankroto atveju aptarnaujami tik ketvirtoje eilėje. Atskiras klausimas – ar įmonei reikėjo turėti tiek pinigų, kad būtų iš ko investuoti į sertifikatus? Gal ateityje teks nustatyti, kad valstybės įmonės gali investuoti tik į Vyriausybės vertybinius popierius.“
I.Šimonytė nesiėmė vertinti ir to, kaip gali būti sprendžiamas tokių visuomeninę reikšmę turinčių įmonių, kaip „Klaipėdos vanduo“, laikiusios „Snore“ 4 mln. Lt, ar „Dzūkijos vandenų“, turėjusių 2,6 mln. Lt indėlį, pinigų likimas. „Akivaizdu, kad šurmulio bus daug, o spręsti teks kiekvienu atveju individualiai“, – apibendrino ministrė.

20-ojo gimtadienio „Snoras“ nebesulaukė – bankui, iš kurio turto pradingo 3,4 mlrd. Lt, nuspręsta skelbti bankrotą. Ši banko griūtis šalies gyventojams gali pridaryti iki pusantro milijardo litų nuostolių.

Prieštaringais ženklais paženklinto banko „Snoras“, kuris kitais metais būtų šventęs 20-metį, istorija baigta. Iš paskelbtų duomenų aiškėja, kad reklamose į žmogišką artumą apeliavusio banko akcininkai su gyventojų patikėtais pinigais greičiausiai elgėsi visai ne kaip patikimi bičiuliai, o kaip finansų piramidės organizatoriai, – žinia, kad dėl galimų nusikalstamų buvusių „Snoro“ akcininkų veiksmų iš banko pradingo kone pusė turto, į paširdžius smogė kiekvienam „Snoro“ klientui.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas „Veidui“ aiškino, kad iš 3,4 mlrd. Lt dingusiu paskelbto turto realiai išnyko 1,2 mlrd. Lt vertės vertybinių popierių ir 577 mln. Lt banko indėlių kituose bankuose. 600 mln. Lt iš turto išbraukti kaip atidėjiniai dėl blogų paskolų, kurie iki tol nebuvo suformuoti, o likusių milijardų neliko iš naujo įvertinus turimą turtą. „Tiesiog anksčiau banko balansas buvo išpūstas, o laikinasis administratorius įvertino realiomis kainomis“, – komentavo V.Vasiliauskas.
Kai iki vėlumos posėdžiavusi Lietuvos banko valdyba praėjusį ketvirtadienį nutarė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo „Snorui“, įsijungė 20 dienų skaitiklis, fiksuojantis terminą apdraustiems indėliams kompensuoti. Vyriausybė žada, kad apdraustus indėlius, kurių yra apie 4,1 mlrd. Lt, gyventojai ir įmonės atgaus iki šių Kalėdų. Tiek Vyriausybė, tiek bankų sistemos prievaizdai aiškiai suvokia, kad šį pažadą privalu žūtbūt tesėti tiek dėl rimties visuomenėje, tiek siekiant išvengti panikos bankų sektoriuje.
Vis dėlto  Lietuvos banko valdybos pirmininkas pripažįsta, kad  „Snoro“ istorija neišvengiamai darys įtaką pasitikėjimui bankams. „Tai pasitikėjimu grįstas verslas, todėl savaime suprantama, kad neigiama įtaka bus. Bet norėčiau akcentuoti, kad mes kalbame apie vieno banko problemą – sisteminės rizikos nėra ir kiti bankai tikrai funkcionuoja. Nėra jokio pagrindo bėgti iš kitų bankų“, – „Veidui“ pabrėžė V.Vasiliauskas.

Valstybės skola turės didėti

Apdrausti indėliai bus kompensuojami iš Indėlių garantinio fondo, kuriame šiuo metu yra tik 1,6 mlrd. Lt. Planuojama, kad trūkstamą 2,5 mlrd. Lt sumą paskolins Vyriausybė. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė tvirtina, kad pinigų yra ir papildomai skolintis finansų rinkose nereikės. Šiam tikslui bus panaudota lapkritį išplatinta 1,94 mlrd. Lt vertės obligacijų emisija, o šie pinigai esą bus susigrąžinti pardavus „Snoro“ turtą.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Vitas Matuzas „Veidui“ taip pat tvirtino, kad Vyriausybė šiemet skolinosi iš anksto už geras 5 proc. palūkanas, todėl sunkumų grąžinti apdraustus indėlius nebus. „Šiemet pasiskolinta daugiau, nei reikia, todėl ministrė drąsiai ir sako, kad mums užtenka padengti įsipareigojimams, kuriuos turime, ir užtenka draudžiamajam įvykiui kompensuoti. Pasisekė, jog turime šią atsargą ir nereikia bėgti į rinką brangiai skolintis, kad valstybė galėtų vykdyti įsipareigojimus“, – sako V.Matuzas.
Tačiau tikslas, kuriam paimta minėta paskola, – kitų metų viešųjų finansų deficitui finansuoti ir ankstesnėms skoloms refinansuoti, – niekur nedingo, o „Snoro“ turto pardavimas neabejotinai užtruks.
V.Vasiliauskas informavo, kad iš „Snore“ likusio 4,6 mlrd. Lt turto grynieji pinigai sudaro 560 mln. Lt, korporatyvinės paskolos – 2 mlrd. Lt, namų ūkių paskolos – 670 mln. Lt, ilgalaikis turtas – 138 mln. Lt, investicijos į grupės įmones ir turtą – 6,8 mln. Lt.
„Dalis „Snoro“ turto yra likvidi, tačiau kitos dalies pardavimas užtruks – pavyzdžiui, paskolų. Likvidžiausios yra vyriausybių obligacijos, o sunkiausia parduoti investicijas į įmonių akcijas, kur paketai reikšmingi, bet ne kontroliniai“, komentuoja Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.
Taigi draustų indėlių grąžinimas iš šios sumos reiškia viena – valstybės skola neišvengiamai didės. „Greičiausiai teks koreguoti kitų metų biudžete numatytą skolinimosi limitą – 9,4 mlrd. Lt“, – mano V.Matuzas.
Jam pritaria ir „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė, mananti, kad „Snoro“ bankrotas neišvengiamai atsilieps viešiesiems finansams ir žiemą Vyriausybei teks skolintis papildomai.

Šansai atgauti neapdraustus indėlius – menki

Išgirdę, kad „Snorui“ bus pradėta bankroto procedūra, gyventojai ir įmonės, kurių indėliai viršija valstybės apdraustą sumą, 345 tūkst. Lt, savo pinigams mintyse sugrojo laidotuvių maršą. Tokių indėlių suma šiuo metu siekia 1,5 mlrd. Lt, tačiau, kad ir kaip dėliotum, šansų atgauti šiuos pinigus nedaug.
Laikinojo „Snoro“ administratoriaus skaičiavimais, banke liko tik 4,6 mlrd. Lt, o vien apdraustiems indėlininkams reikia grąžinti 4,1 mlrd. Lt. Neapdraustų indėlių kreditoriai dėl banke likusio turto į eilę stos paskutiniai – pirmiausia reikalavimus pareikš darbuotojai, po to Indėlių ir investicijų draudimo fondas, kuris iš banko turto bandys susigrąžinti visas apdraustiems indėlininkams sumokėtas sumas, tai yra 4,1 mlrd. Lt, tada Valstybinė mokesčių inspekcija ir tik galiausiai – kiti kreditoriai.
Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas V.Plunksnis mano, kad pinigus atgaus tik iki 20 proc. kreditorių, kurių indėliai viršija draudžiamąją sumą, nes turto yra 500 mln. Lt daugiau nei draustų indėlių. Analitikas priduria, kad „Snoro“ žlugimas neišvengiamai paveiks šalies ekonomiką, – iš įmonių ir gyventojų piniginių ištraukti 1,5 mlrd. Lt per ilgalaikį laikotarpį atsilieps 2–4 proc. BVP.
„Pirma, valstybės neapdraustų indėlių kreditoriai praras didelę dalį lėšų, tad tiek verslas, tiek žmonės mažiau vartos. Be to, jei iš įmonių bus griežtai reikalaujama grąžinti paskolą, kurią artimiausiais metais bankas išdavė, nuvilnys ir „Snoro“ klientų bankroto banga, o tai reiškia prarastas darbo vietas“, – mano V.Plunksnis. Juo labiau kad, analitikų vertinimu, „Snoras“ teikdavopaskolas rizikingesnėms įmonėms negu kiti bankai.
Ūkio ministerijos duomenimis, 240 įmonių neatgaus visų pinigų, turėtų „Snoro“ banke, o 30-iai iš jų dėl to gali kilti bankroto rizika.

Valstybės lėšų – 400 mln. Lt

Beje, „Snoro“ banke „užšalo“ ne tik įmonių bei žmonių lėšos, bet ir mokesčių mokėtojų pinigai – savivaldybių, valstybės įstaigų ir institucijų lėšos. V.Vasiliausko duomenimis, valstybinio sektoriaus lėšos banke siekė apie 400 mln. Lt.
Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus pavaduotojas-patarėjas savivaldybių finansų ir ekonomikos klausimais Rimantas Čapas tvirtina, kad, negalutiniais duomenimis, 28 savivaldybės ir jų kontroliuojamos įstaigos bei įmonės turi 75 mln. Lt įšaldytų lėšų, skirtų mokytojų atlyginimams, socialinėms išmokoms, kompensacijoms už šildymą, europinės paramos ir t.t. Nors Finansų ministerija dalį pinigų praėjusią savaitę pervedė, įšaldytų lėšų praradimas savivaldybėms būtų sunkiai pakeliamas.
„Tai suduos smūgį ir savivaldybių biudžeto pajamų surinkimui, ir „Sodrai“, ir valstybės biudžetui, nes savivaldybės negalės sumokėti savo prievolės valstybei. Be to, didės pradelsti kreditiniai įsiskolinimai verslo subjektams“, – mano R.Čapas.
Daugiausiai įšalo Alytaus miesto (32,7 mln. Lt), Klaipėdos miesto (9 mln. Lt), Druskininkų (beveik 4 mln. Lt), Panevėžio miesto (beveik 4,4 mln. Lt), Raseinių rajono (3,5 mln. Lt) savivaldybių lėšų.
Nors Lietuvos bankas nuo gegužės nepriėmė sprendimo leisti „Snoro“ bankui padidinti įstatinį kapitalą, o sausį nustatė daug pažeidimų, savivaldybės bei valstybės įstaigos ir toliau lindo į „Snoro“ nasrus. Kodėl tiek valstybinio sektoriaus pinigų prapuolė sužlugusiame banke?  Pasirodo, daugeliu atveju kitaip pasielgti institucijos ir įstaigos negalėjo dėl viešųjų pirkimų procedūrų, per kurias geriausias sąlygas pasiūlydavo „Snoras“.
Beje, pasiūlęs patraukliausias sąlygas „Snoras“ susirinko ne tik valstybines įstaigas, daugiau uždirbti siekusius indėlininkus, bet ir pensininkus. Bankas pateikė itin patrauklų pasiūlymą: visiems, kurie pensiją gauna per „Snoro“ banką, komisiniai mokant komunalinius mokesčius siekdavo tik 50 ct, kai kituose bankuose – nuo poros iki kelių litų.
„Banko „Snoras“ perėmimas buvo netikėtas, nes šis bankas turėjo visus saugiklius: buvo į biržos sąrašą įtraukta įmonė, audituojama didelės audito įmonės bei prižiūrima Lietuvos banko“, – atkreipia dėmesį „Key Stone adviser“ vadovas Karolis Rūkas.
O atsakymą, kodėl visa tai nepadėjo išvengti praradimų, visuomenė dar tikrai norės išgirsti.

„Snoro“ istorija skaičiais

Dingęs „Snoro“ turtas
577 mln. Lt    Dingę indėliai užsienio bankuose
1,2 mlrd. Lt    Tokia prapuolusių vertybinių popierių vertė
600 mln. Lt    Suformuoti atidėjiniai blogoms paskoloms (tiesa, dalis šių pinigų gali ir sugrįžti)
550 mln. Lt    Investicijos į Kaimanų fondus. Fondai egzistuoja, bet jų vertė visiškai kitokia, nei „Snoras“ buvo nurodęs
473 mln. Lt    Tokia suma sumažėjo turto vertė (investicijų į grupės įmones vertės sumažėjimas, kito turto dalinės vertės nurašymas)
Iš viso: 3,4 mlrd. Lt

Likęs banko „Snoras“ turtas
560 mln. Lt    Grynieji pinigai
2 mlrd. Lt    Korporatyvinės paskolos
670 mln. Lt    Namų ūkių paskolos
138 mln. Lt    Ilgalaikis turtas
6,8 mln. Lt    Investicijos į grupės įmones ir turtą
23 mln. Lt    Nekilnojamasis turtas
1,2 mlrd. Lt    Likęs turtas
Iš viso: 4,6 mlrd. Lt

Šį turtą eilės tvarka dalysis: darbuotojai, Indėlių ir investicijų draudimo fondas, kuris bandys susigrąžinti visas apdraustiems indėlininkams sumokėtas sumas, t.y. 4,1 mlrd. Lt, Valstybinė mokesčių inspekcija ir tik galiausiai – kiti kreditoriai.

Apdrausti indėliai – 4,1 mlrd. Lt (1,6 mln. Lt bus skiriama iš Indėlių draudimo fondo, 2,5 mlrd. Lt skolins Vyriausybė)
Neapdrausti indėliai – 1,5 mlrd. Lt

„Snoro“ nepatikimumo ženklai

2002 m.    „Snoro“ planuotą leisti 1,2 mlrd. Lt vertės akcijų emisiją pabando įsigyti Monako kunigaikščių Grimaldi giminės atstovu prisistatęs Jeanas Philippe’as Iljesku de Grimaldi. Valstybės saugumo departamentas nustato, kad šis asmuo apsišaukėlis, o už jo slepiasi Rusijos nusikaltėliai.
2003 m.    Banko kontrolinį paketą įsigyja prieštaringai vertinamas rusų verslininkas Vladimiras Antonovas.
2007 m. liepa    Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai įtarimą sukelia 8,2 mln. Lt, galbūt panaudotų banko „Snoras“ akcijoms įsigyti. Pradedamas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti šių pinigų, gautų iš lengvatinių mokesčių zonose įsikūrusių bendrovių, kilmę. 2011 m. Generalinė prokuratūra tyrimą nutraukia, nes Rusija nesuteikia prašomos informacijos.
2007 m. gruodis    „Snoro“ antrinė įmonė įsigyja automobilių gamintojo „Spyker Car“ akcijų. Analitikai pastebi, kad „Snoro“ vardas rinkoje dažniau skamba dėl įvairiausių pirkinių, o ne dėl kreditavimo.
2008 m.    Didžiosios Britanijos finansinių paslaugų priežiūros institucijos neleidžia „Snorui“ steigti filialo Didžiojoje Britanijoje, motyvuodamos savo sprendimą tuo, kad bankas nuslėpė dalį informacijos – taip pat ir faktą, jog yra gavęs baudų iš Lietuvos banko.
2010 m.    Į švedų „Saab“ gamyklą norinčiam ateiti V.Antonovui užkertamas kelias.
2011 m. sausis    Banką „Snoras“ patikrinusi Lietuvos banko valdyba nustato veiklos trūkumų ir padarytų teisės aktų pažeidimų. Bankui nurodoma pašalinti šiuos pažeidimus.
2011 m. gegužė     „Snoras“ pateikia Lietuvos bankui prašymą padidinti įstatinį kapitalą 1,8 karto. Paprastai tokį prašymą banko valdyba apsvarsto per mėnesį, bet šįkart atsakymo nėra.
2011 m. lapkričio 16 d.    Paaiškėjus, kad banko „Snoras“ balanse trūksta vertybinių popierių už 1,2 mlrd. Lt, ir pastebėjus, kad Lietuvos banke turimos „Snoro“ atsargos per parą sumažėjo 206 mln. Lt, Vyriausybė „Snorą“ nacionalizuoja.

Gyvename taip, kad jokios prasmės nebeieškome, sielos net sąvoką pamiršome. Meilę keičia seksas, o dvasinį ryšį – piniginis sandoris.

Ir vėl artėja Vėlinės, vėl degsime žvakutes ant mirusių artimųjų kapų, nulenksime galvas, kai kurie nubrauksime ašarą ir tyloje susimąstysime, kad gyvenimas pamažu verčia kiekvieno mūsų knygos lapus, artindamas tą dieną, kai kas nors kitas degins žvakutes ant mūsų pačių kapų, apmąstydamas ir savo dalią bei santykį su mirusiaisiais. Žvelgdamas į tą nesuskaičiuojamų žvakučių jūrą ir tyloje paskendusius artimuosius kapinėse lankančius žmones, nejučia pagalvoji, kad žmogus vis dėlto tikrai dieviška būtybė, nepamirštanti ir anapilin išėjusių artimųjų, išlaikanti savotišką ryšį ir gebanti net pasikalbėti su jais antkapio šešėlyje.
Dieviška būtybė… Kiek daug telpa šioje sąvokoje. Tai ir Dievo įpūsta gyvybė, ir rūpestis bei meilė artimam savo, ir teisinga dvasinė nuostata bei tvirtos moralinės vertybės. Rašydamas šiuos žodžius nejučia sustoju ir pradedu galvoje vartyti Biblijos lapus, ieškodamas dar kitokių žmogaus apibūdinimų. O mintis išdavikė neša tik keistus pamąstymus ir prisiminimus iš Šventojo Rašto, kuriame, deja žmogus pavaizduotas ir visai ne kaip dieviška būtybė, bet labiau į nuodėmes bei keistas užgaidas, savanaudiškumą, o ne artimo meilę linkęs. Kiek kartų baustas ir atleidimo sulaukęs, kiek kartų bartas ir pasigailėtas, bet vis tiek savanorišką nuodėmės kelią pasirenkantis.
Kuo daugiau minčių, tuo daugiau ir abejonių. Dabar jau keistas prieštaringumas apima, dar kartą pažvelgus į jau minėtą Vėlinių žvakučių jūrą, mirusiuosius lankančius žmones… Mirusius mylime, juos gražiai pagerbiame, tačiau vos užvėrę kapinių vartelius sugebame pamiršti šiltus jausmus ir pykčio iškreiptais veidais išliejame tulžį ant gyvųjų, nusisukame nuo kenčiančio ir abejingai praeiname pro išmaldos prašantįjį. Nepajėgiame pajusti skausmo kartu su tyliai kampe verkiančiu mažyliu, o jį, pasirodo, ką tik paspyrė girtas tėvas ar pamiršo drauges bei pelningą darbą, o ne šeimą pasirinkusi motina. Norėčiau pasakyti kaip nors gražiau, juk tiek švelnių žodžių turime: mama, mamytė, motulė… Tačiau vien šaltas motinos vardas į galvą teateina.
Kažkokiame iškreiptame pasaulyje gyvename… Mylime mirusius, bet nustojame vertinti gyvuosius. Gyvybės kaina šiandien artėja prie žemiausios ribos. Už kelis šimtus litų bandantis gyvenimą rikiuoti vienišas senolis neturi kam pasiguosti, kad Vyriausybė gerokai daugiau už jo gyvybę vertina aritmetiką, rodančią, jog kruopos ir makaronai paprastam žmogui turi teikti vos ne amžiną palaimą. O vaikus auginančios mamos tiesiog, matyt, turi savo pienu išmaitinti ne tik kūdikį, bet ir visą šeimą. Juk jei nori mažyliui skirti visą šilumą, meilę ir atsidavimą, be kurio niekas negali tapti pilnaverčiu žmogumi, turi atsisakyti net ir tos paramos, kurią mes turėtume skirti kiekvienai mamai vien dėl to, kad ji ne pamiršta savo kūdikį ir užsidaro girtame tvaike, bet aukojasi.
Ne veltui sakoma, kad kardą pakėlęs nuo kardo ir krisi. Nūdienai galima būtų pritaikyti kiek kitokį posakį: kardą pakelsi – šimtą kardų pasėsi. Nuskriaudęs mamą, nuskriausi ir vaiką, o šis skriaus ir kitus, jau nuo jo ateityje priklausysiančius… Mama tokia jau yra, kad viską iškęs, dantis sukandusi vaikui geriausius kąsnelius atrinks. Tačiau jos neviltis ir liūdesys bei nuolatinis naujų valdžios ponų siurprizų laukimas nepraeis be pėdsakų. Vaikai – geriausi teisėjai: jie viską jaučia. Mes, suaugusieji, nors save ir laikome pasaulio viešpačiais, deja, daug ko nebemokame, ką mokėjome vaikai būdami. Tik vaikas be žodžių išgirs savo motinos sielos virpesius, pajus net menkiausią nuotaikos svyravimą. Ne tik pajus, bet ir įsidės į širdį. O vėliau pats išgyvens.
Taip ir auginame depresijas, nerimus, panikos atakas… O blogiausiu atveju auginame naujus valdžios ponus, kurie surambėjusiomis širdimis svarstys balansus, braižys kreives, visais būdais Briuseliui įtikti bandys, už skaičių vien tuštumą, bet ne paprastus žmones matydami.
Ką ten žmonės, juk jie tik statistiniai vienetai. Viską galima sukišti į įstatymų sąvartynus. Imamės šeimos koncepcijos… Paklausykite, kaip protingai skamba! Šeimos koncepcija… Ir ji, pasirodo, ne dvasia, bet apibrėžimais apibūdinama. Ir vėl smelkiasi į galvą mintis: visuomenės ląstelė. Kokių tik sąskambių ir sąvokų nesame sukūrę! Tačiau žmogui ten vietos vėl mažoka lieka. Žmogiškumui – taip pat. Ir girdžiu, kaip tūlas valdžios ponas meta, kad mama ir vaikas – visai ne šeima, jei vyro šalia nėra… Kažkoks niekalas. Anądien mano pacientas sako: „O kas aš? Jei palikau tėvų šeimą, gyvenu savo gyvenimą, bet neturiu poros, tai ar aš esu kažkokia atmata?“ O gal palikime patiems žmonėms susivokti, kada ji šeima, o kada tik ląstelė? Bet juk ne, negalima. Mat vėl pinigai įvelti – remti, neremti.
Kažkaip viskas pinigais matuojama. O kaip kitaip, jei kur pažvelgsi – visur „elitas“ švysčioja. Žurnalai, televizija – visur puošnūs vakarėliai, drabužių ir spalvų šėlsmas, išpuoselėtų kūnų viliotinis. Tas kažkelintą kartą aplink pasaulį aplėkė ir visiems, reikia nereikia, primena, kad nepamirštų. Anas naują automobilį įsigijo, o trečias pagaliau gyvenimo meilę įsitaisė! Jau trečią, bet ir vėl – gyvenimo… Pasirodo, gyvenimo meilės lyg kojinės – net kelios būti gali. Tai tada ir gyvenimą vertinti nustojame, nes ir jie gal keli būt gali. Juk gyvename taip, kad jokios prasmės nebeieškome, sielos net sąvoką pamiršome. Meilę keičia seksas, dvasinį ryšį – piniginis sandoris. Ko norėti, jei net psichologu save vadinantis pilietis kartą televizoriaus ekrane nušvitęs viešai pareiškia, kad pasimylėti trise – slapčiausia jo svajonė.
Taip ir gyvename, o gal mindomės? Mirusius pagerbiame, mat nežinia, kas ten anapus laukia. O gal tikrai kas nors sąskaitą po mirties pateiks? O gyvuosius galime ir paspirti, nuvertinti, galime tiesiog jų nematyti. Jie juk kaip mes – kažkada atstumti, kadaise nuskriausti, tai kodėl negalintys ir pakentėti?
Taip visi ir kenčiame vieni kitų pažeminimus, patyčias ir net smurtą. Nuvertiname sielą, dvasingą ryšį su kitais žmonėmis, paniekiname meilę. Bet ar nenutiks taip, kad kada nors per Vėlines jau niekas nebeuždegs žvakutės ir ant mūsų kapų? Mat paaiškės, kad savo sielos žvakutes mes jau seniai užgesinome, bet, pasirodo, jas užpūtėme ir kitiems.

Didelę dalį šio “Veido” numerio paskyrėme informacinėms technologijoms. Tai spalio mėnesį darome jau daug metų iš eilės. Kodėl spalį? Todėl, kad kadaise šį mėnesį Lietuvos “Litexpo” rūmuose vykdavo IT paroda “Infobalt”. Vėliau ši paroda vis labiau menko, traukėsi, iš parodų rūmų persikėlė į kažkurį viešbutį, kol galiausiai 2009 m. visai nunyko.
Visa ši “Infobalt” parodos epopėja yra tarsi simbolis, tarsi viso mūsų IT sektoriaus lakmuso popierėlis. Kad ir kiek mes norėtume didžiuotis didele savo pažanga IT srityje, vis dėlto pasaulyje esame žemiau nei vidutiniokai. Geriausiai tai matyti, pasilyginus su vokiečiais ar britais. Įlipęs į traukinį ar metro Londone arba Hamburge, matysi, kad kone kas trečias važiuojantysis darbuojasi nešiojamuoju, planšetiniu kompiuteriu, išmaniuoju telefonu arba skaito elektroninę knygų skaityklę. Lietuvoje viešose erdvėse nieko panašaus neišvysi. O pasidomėjus, kiek Lietuvoje parduodama planšetinių kompiuterių, paaiškėjo, kad šis skaičius nesiekia nė 5 tūkst. Sutikite, tai daug ką pasako.
Lygiai taip pat mūsų skurdumą bei tamsumą parodo ir kiti faktai bei skaičiai. Lietuva į valstybinio sektoriaus kompiuterizavimą ir e. paslaugų teikimą sukišo milijardus tiek savo, tiek ES lėšų. Bet rezultatai tokie, kad nei kitam parodysi, nei pats pasigrožėsi. Tiesa, mes bandome grožėtis ir kitiems pasakojame, kad, tarkim, pagal šviesolaidžio infrastruktūrą esame tarp pirmaujančių pasaulyje. Tačiau kai pasigilini, verkti norisi: taip, kabelis po žeme išvedžiotas, bet tik tiek – kaimuose žmonės, net ir gyvendami 20 metrų nuo kabelio, interneto per jį tikėtis negali, nes operatoriai atsisako teikti tokią paslaugą. Taigi milijonai išleisti, kabelis po žeme, o žmonės regionuose – be interneto.
Panašus vaizdas ir absoliučioje daugumoje kitų sričių. Štai dešimtys milijonų litų išleista ligoninių ir poliklinikų kompiuterizavimui, tinklo kūrimui ir projektui “e. sveikata”, tačiau rezultatai apgailėtini: įvairios gydymo įstaigos pirko skirtingas technologijas, skirtingas programas, todėl nors formaliai jos ir kompiuterizuotos, tačiau tarpusavyje nesujungtos. Kad būtų sujungtos, vėl reikės keliolikos milijonų litų. Tiesą sakant, “Veido” žurnalistai, išnagrinėję daugybę atvejų, priėjo išvadą, kad IT sektorius – puiki landa plauti pinigus, ir daugybėje projektų maždaug trečdalis pinigų išleista beprasmiškai.
Žinoma, esama ir pozityvių pavyzdžių. Tiek Valstybinės mokesčių inspekcijos, tiek Registrų centro, tiek Migracijos departamento paslaugų kokybė pasikeitė neatpažįstamai ir daugiausia dėl informacinių technologijų įdiegimo. Tačiau kur kas didesnė dalis valstybinių ir biudžetinių institucijų vis dar vaduojasi iš viduramžių, o IT bendrovių gudročiai iš to pasidaro gražaus pinigo. Mausto jie tas valstybines institucijas kaip vaikus, o paskui pasakoja visiems tai kaip anekdotus. Valstybės kontrolė retkarčiais atlieka vieną kitą auditą, bet dėl to dar niekam net plaukas nenukrito, o pinigai – kaip traukinys, jau seniai išvažiavę.

Uždirbti galima ne tik ekonominio klestėjimo, bet ir nuosmukio sąlygomis.

Šiandien nemažai kalbama apie galimą naują ekonominį nuosmukį. Vieni analitikai tvirtina, kad nuosmukio nebus, kiti įsitikinę, kad galime patirti naują ekonominės krizės smūgį. Bet kokiu atveju šiandien jau daugelis žinome, ko galime tikėtis tais sunkesniais finansiniais laikais, tikriausiai sugebėtume išgyventi ir dar vieną neramumų bangą, jeigu ji atsiristų iki Lietuvos. Jei taip ir nutiktų, mūsų šalis neturėtų patirti itin didelių finansinių kataklizmų – esame taupesni, neturime tiek skolų, kiek kitų Europos šalių gyventojai, pasimokėme iš savo ir kitų šalių klaidų.
Nepaisant to, vis garsiau ir dažniau pasigirstantys įspėjimai dėl galimos artėjančios naujos krizės bangos nori nenori verčia daugelį mūsų pamąstyti apie savo finansinę ateitį – tiek asmeninę, tiek verslo, tiek ir visos valstybės. Dar nespėjus atsitiesti po pastarųjų ekonominių sunkumų, jau grasinama naujais, tad daugeliui neramu – ką gi permainingais laikais su savo pinigais daryti? Kaip juos investuoti ir kur laikyti, kad netektų nusivilti ir patirti didelių praradimų, o galbūt dar ir uždirbti pavyktų?
Iš tiesų, uždirbti galima ne tik ekonominio klestėjimo sąlygomis, kai viskas auga, tad tereikia netingėti pasiūlyti rinkai bet kokį produktą ar paslaugą, ir jau bus galimybė savaime didinti pajamas, tiesiog užšokus ant viską keliančios bangos. Ne vienas gyvas pavyzdys, kurių nemažai buvo aprašyta ir „Veido“ žurnale, aiškiai mums parodė, kad krizės metu gali gimti naujas verslas, kuris ne tik išgyvens sunkius laikus, bet ir tvirtai atsistos ant kojų. Atrodytų, reikia tik paprasto dalyko – rasti gerą idėją, tinkamą produktą, kurio rinka laukė, ir vartotojas nepabūgs net ir didesnės kainos, jeigu tik matys, kad pasiūlymas yra jos vertas. Pasakyti lengva, bet tikrai smagu matyti, kad ryžtingiems žmonėms pavyksta tai ir įgyvendinti.
Šiandien yra tas laikas, kai verslui geriausia išeitis – racionalios investicijos. Jeigu įmonė mato laisvą nišą, atranda aktualų ar novatorišką produktą, laukti tikrai neverta, nes laukimas naudos neduoda. Dabar tas laikas, kai galima užimti savo vietą rinkoje, – tam tikslui dar galima pasinaudoti ir įvairiomis lengvatinėmis priemonėmis, įvairia verslui siūloma parama, kuri baigsis, tad įsitvirtinti rinkoje naujam verslui bus jau sunkiau. Turbūt čia koks nors skeptikas tikrai prikiš, kad bankai dabar vengia skolinti, neskatina verslo, tad kaipgi jam kurtis ir augti. Galiu drąsiai pasakyti, kad bankai niekada neatsisako finansuoti ekonomiškai pagrįsto ir perspektyvaus projekto. Priešingai – banko specialistai gali padėti pasiskaičiuoti, patarti, kaip geriau suplanuoti finansus.
Na, o ką gi daryti su tais pinigais, kuriuos pavyko uždirbti ir norima ne išleisti, bet išlaikyti bei padidinti jų vertę? Saugiausia ir užtikrinta priemonė, be abejo, visais laikais bus indėlis. Ekonominių permainų laikotarpiais tai saugiausias taupymo būdas, tačiau tikrai nereikia apsiriboti – rinkoje siūloma ir kitokių saugių, bet patrauklių taupymo būdų. Vienas jų yra obligacijos. Čia pasirinkimas nemažas: galima rinktis bankų, valstybių ar įvairių įmonių obligacijas, kurių pajamingumas svyruoja priklausomai nuo jų laikotarpio, valiutos ir rizikos laipsnio. Todėl renkantis obligacijas reikia atsižvelgti į jų riziką, įvertinti, ar yra galimybė atsiimti savo lėšas anksčiau termino, jeigu jų netikėtai prireiktų.
Taip pat Lietuvoje jau vis dažniau investuojama į tauriuosius metalus – auksą, sidabrą, platiną, kurių kaina visais laikais kilo, o pastaraisiais metais – itin sparčiai. Kita vertus, šie metalai yra pasiekę kainų aukštumas, girdima įvairių nuomonių dėl kainos ateities. Būtina pabrėžti, kad auksas ir kiti taurieji metalai – tai ilgalaikės investavimo priemonės, ir spekuliuoti jomis nepatartina. Tiesiog verta juos įtraukti kaip vieną sudedamųjų investicinio portfelio dalių.
Šiuo metu galima rimtai pamąstyti ir apie investavimą į akcijas bei akcijų fondus, kaip ilgalaikę priemonę. Daugelio akcijų vertės smarkiai smukusios, nepaisant to, kad objektyvūs įmonių rodikliai yra teigiami, dabar jų galima įsigyti esant mažoms kainoms.

Net dviem penktadaliams Lietuvos didmiesčių gyventojų pinigų trūksta nuolat, o trečdalis miestiečių gyvena nuo algos iki algos. Tai paaiškėjo iš „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios apklausos.
Paklausti, ar dažnai pristinga pinigų būtiniausioms išlaidoms, tik 5,4 proc. respondentų atsakė pinigų nepritrūkstantys niekada. Tai rodo, kad pinigų stygių jaučia didelė dalis Lietuvos gyventojų, o dauguma jų – nuolat.
Tačiau skolintis lietuviai skuba dažniausiai ne į banką, o pas tėvus ar kitus giminaičius. Kad norėdami greitai pasiskolinti dažniausiai kreipiasi pagalbos į artimuosius, nurodė 53,4 proc. respondentų, iš bankų linkę skolintis 8,2 proc., o imti greitąjį kreditą – tik 6,6 proc. gyventojų. Skolintis iš draugų Lietuvoje, regis, visai nepopuliaru: į juos pritrūkę pinigų kreipiasi tik 1 proc. miestiečių.
Beveik 30 proc. lietuvių tikino niekada nesiskolinantys – nors pinigų ir stinga, stengiasi verstis patys.

Ar dažnai pristingate pinigų būtiniausioms išlaidoms? (proc.)

Pinigų stygių jaučiu nuolat     40,6
Visada prieš atlyginimą – gyvenu nuo algos iki algos     31,2
Kartais     22,4
Niekuomet – pinigų visada užtenka     5,4
Nesakysiu     0,4

Į ką dažniausiai kreipiatės, norėdami greitai pasiskolinti pinigų būtiniausioms pragyvenimo išlaidoms? (proc.)

Į tėvus, giminaičius     53,4
Niekur nesikreipiu, nes niekada nesiskolinu     29,4
Į banką     8,2
Į greitųjų kreditų bendroves     6,6
Nesakysiu     1,4
Į draugus     1

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2011 m. rugsėjo 26–28 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

 

VEIDAS: Kaip Jūs, daugiausiai paramos iš juridinių asmenų surenkančios partijos pirmininkas, vertinate siūlymą, kad juridiniams asmenims būtų uždrausta remti partijas?
E.M.: Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iš visų parlamentinių partijų esame tarp tų, kurios gauna mažiausią valstybės biudžeto paramą. Akivaizdu, kad norint užsitikrinti lygiavertę konkurenciją su kitomis partijomis reikia susirinkti daugiau paramos iš juridinių asmenų. Matyt, tokio poreikio neturi didžiosios partijos, susišluojančios didžiausias valstybės biudžeto dotacijas.
Pirmiausia todėl, kad kartu reikėtų įvesti fizinių asmenų rėmimo kontrolę – kad nebūtų taip, jog juridiniai asmenys ir toliau remtų partijas per fiktyvią fizinių asmenų paramą.
Antras argumentas – Lietuvos Konstitucija garantuoja vienodas sąlygas dalyvauti politikoje. Nekeičiant partijų finansavimo iš biudžeto principų, partijų padėtis tampa labai nelygiavertė: vienos iš biudžeto per metus gauna du tris milijonus, o kitos – tik kelis šimtus tūkstančių. Ką jau kalbėti apie neparlamentines partijas, kurios tokiu atveju visiškai praranda galimybę konkuruoti rinkoje.
VEIDAS: Nagrinėdami šių metų Liberalų sąjūdžio rėmėjų sąrašą matome daugybę įmonių, vienaip ar kitaip patenkančių į Susisiekimo ministerijai pavaldžių valstybinių įmonių įtaką – ar tai būtų telekomunikacijų paslaugas teikiančios įmonės, ar statybininkai bei statybinių medžiagų tiekėjai automobilių kelių tiesimui, ar “Lietuvos geležinkelių” skelbiamų konkursų dalyviai. Kaip pakomentuotumėte šį labai jau dviprasmišką vaizdą?
E.M.: Visą gaunamą finansinę paramą mūsų partija skelbia savo viešose ataskaitose ir tai yra stiprus visuomenės kontrolės instrumentas. Mes neslepiame savo pajamų, ir akivaizdu, kad deklaruodama vienos ar kitos įmonės paramą mūsų partija kaip tik apsidraudžia.
Kartu noriu pasakyti, kad Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT) niekaip nėra susijusi su Susisiekimo ministerija.
VEIDAS: Bet jūs teikiate RRT veiklą reguliuojančius teisės aktus.
E.M.: RRT yra nepriklausoma tarnyba ir neturi jokių pavaldumo santykių su Susisiekimo ministerija. Dėl kitų įmonių man sunku ką nors pasakyti – gal jos kaip subrangovai dirba? Aš stebiu, kad tarp partijos rėmėjų nebūtų kompanijų, laiminčių konkursus, kuriuos skelbia Susisiekimo ministerija ar jai tiesiogiai pavaldžios institucijos. Ne kartą esame ir atsisakę paramos.
VEIDAS: O ką pasakytumėte tiems, kurie mena, kad prieš pustrečių metų naujas susisiekimo ministras Masiulis žadėjo įvesti tvarką “Lietuvos geležinkeliuose”, išvaikyti ten įsikūrusią “socialdemokratų kuopelę”, o dabar, kai jo partija gavo paramos iš “Lietuvos geležinkelių” rangovų, savo grasinimus pamiršo?
E.M.: Socialdemokratų kuopelės “Lietuvos geležinkeliuose” išardytos ir jų ten nebėra. Žinoma, tikrai ne visi socialdemokratų ten susodinti veikėjai atleisti, bet mes stengiamės, kad įmonės veikla būtų depolitizuota.
O mano ryžtas įvesti tvarką šioje įmonėje tikrai niekur nedingo, “Lietuvos geležinkeliams” keliami tikrai dideli reikalavimai. Matome tikrai daug galimybių dirbti efektyviau ir niekas tenai negali būti užtikrintas dėl savo vietos, taip pat ir Stasys Dailydka.

Šį rudenį vis garsiau atsiritant rinkos kritimo prognozių bangai, svarbiausia būtų neprarasti racionalumo ir nepaskęsti visuotiniame nevilties potvynyje.

Tiek pasaulio, tiek Lietuvos ekonominė rinka šį rudenį pasitinka su daugybe klaustukų ir nemenka nerimo gaida. Jau kurį laiką stebime akcijų kainų šuolius, nestabilios žaliavų kainos, euro zonos valstybes kamuoja gana ilgai neišsprendžiamos problemos, bijomasi euro nuvertėjimo ir infliacijos didėjimo. Girdime optimizmo nepuoselėjančias ekonomistų prognozes, o ir politikai prabilo apie antrosios krizės bangos galimybes pasaulyje ir Lietuvoje. Tiesa, Lietuvoje, kaip ir praėjusį kartą, apie tai gali būti prabilta kiek pavėluotai. Ir rimtesnių pasirengimo galimiems finansiniams nuopuoliams ženklų kol kas nematyti.
Nors, atrodo, prie nestabilumo per kelerius metus jau pripratome ir kai kurias finansines pamokas išmokome, vis dėlto, artėjant antrajai galimai kritinei bangai, kyla klausimas – o kaipgi elgtis?
Šįkart svarbu turėti galvoje keletą veiksnių. Pirmiausia kils klausimas – ar verta skolintis? Jei finansų sektoriaus padėtis prastės, pinigai (vadinasi, ir paskolos) gali brangti. Taigi ir verslas, ir gyventojai neabejotinai praleis ne vieną valandą svarstydami, ar verta prisiimti papildomą finansinę atsakomybę ir ar apskritai pradėti nuosavo būsto projekto įgyvendinimą. Greičiausiai skolinsimės daug atsargiau. O jei ryšimės skolintis, labai atidžiai ir kruopščiai įvertinsime savo galimybes padengti augančias skolinimosi palūkanas.
Antra vertus, dabar skolintis ir mokėti fiksuotas palūkanas yra palanku. Dabar tinkamas metas išsimokėtinai įsigyti neatidėliotinų pirkinių. Iš vartojimo paskolų didėjimo tendencijų ir vartojamojo lizingo rodiklių matome, kad kurį laiką jautęsis ekonomikos atsigavimas paskatino gyventojus vėl išdrįsti pirkti ir pasirūpinti savo gyvenimo kokybe. Tiesa, žmonės perka tai, kas būtiniausia. Paskolos prabangos prekėms įsigyti taip ir neįsibėgėjo – šią išlaidavimo pamoką jau esame išmokę.
Šį rudenį vis garsiau atsiritant rinkos kritimo prognozių bangai, svarbiausia būtų neprarasti racionalumo ir nesileisti paskęsti visuotiniame nevilties potvynyje. Šiuo atveju vertėtų prisiminti seną klasikinę priemonę – taupymą. Neabejotinai vėl ūgtelės taupomosios sąskaitos – indėlis banke su aiškia palūkanų grąža taps stabiliausia priemone, kuri užtikrins ir finansinį, ir psichologinį saugumą.
Galintiems ir norintiems investuoti ilgesniam laikui dar vienu stabilumo garantu taps fiksuoto pajamingumo įmonių ar valstybių obligacijos. Beje, šioje vietoje svarbu nesuklupti – žvalgantis obligacijų būtina įvertinti valstybės ar įmonės stabilumą ir nesileisti į itin didelio pajamingumo paieškas, mat šalia didelių greitų pajamų slypi ir didelė rizika. Turint ūpo rizikuoti, verta išgirsti ir apie “šalutinį poveikį”, t.y. būtina pasitarti su finansų specialistu.
Viso pasaulio investuotojai puikiai mato, kad šiuo metu rinkose “miega buliai ir žaidžia meškos”. “Bulių laikotarpiu” laikomas periodas, kai akcijų indeksai nuolat kyla, o investuotojai nusiteikę optimistiškai. Buliaus simbolis finansų rinkoje kyla iš aršaus atakuojančio gyvulio, taip iliustruojant rinkos dalyvių nuotaikas. “Meškų laikotarpis” siejamas su krintančiomis nuotaikomis ir net ekonominėmis krizėmis, kai rinkose žaidžia atsargieji, ilgalaikiai ir lėtieji dalyviai – jie tarsi meškos, prabudusios iš žiemos miego.
Remiantis šia simbolika, rinkose šiuo metu “bunda meškos”, o tai reiškia, kad investuotojai dažniau renkasi ilgalaikes stabilesnes investicijas, auksą, išvestines su aukso kaina susietas priemones, subalansuotos rizikos investicinius fondus, pastovų pajamingumą generuojančius instrumentus, neskuba parduoti, analizuoja ir laukia naujos situacijos. Kai kalbama apie auksą, kurio populiarumas sparčiai didėja ir Lietuvoje, svarbu pabrėžti, kad jis yra ilgalaikė investavimo priemonė, ir spekuliuoti juo nepatartina.
Atrodo, kad “meškos” rinkose karaliaus dar netrumpą laiką, todėl belieka elgtis pagal jų principus ir sekti situaciją.

Įkirta
Viso pasaulio investuotojai puikiai mato, kad šiuo metu rinkose “miega buliai ir žaidžia meškos”.

Mokesčių vengimas, didelės socialinės išmokos ir išlaidos palūkanoms už skolą mokėti – tai pagrindinės priežastys, kodėl Lietuvai nuolat trūksta pinigų valstybės biudžetui subalansuoti.

Lietuvai nuolat trūksta pinigų. Tai aksioma, kurią žino net labiausiai neišprusęs šalies gyventojas. Beveik du dešimtmečius, kone nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, kai tik Lietuva tapo tarptautiniu mastu pripažinta ir atsirado galimybė skolintis, mes taip ir gyvename – skolon. Pirma skolinomės iš Tarptautinio valiutos fondo (kas gi daugiau gali skolinti jaunai valstybei), vėliau – tarptautinėse rinkose. Taip pat visą tą laiką turime neigiamą prakybos balansą, o tai reiškia, kad skolintus pinigus leidžiame ne savo, o užsienio valstybių, pirmiausia Kinijos, ekonomikai remti.
Matant pastaruoju metu Europą apėmusią valstybės skolų krizę akivaizdu, kad ne viena Lietuva gyvena skolon. Tiesa, palyginti su kokiomis Graikija ar Italija, kurių skolos siekia 120–150 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), Lietuvos skola, pernai metų gale pasiekusi 39 proc. BVP, atrodo gana nedidelė. Panašaus dydžio ir Latvijos valstybės skola. Tačiau šalia mūsų yra Estija, su kuria kartu išsivadavome iš Sovietų Sąjungos ir vienu metu pradėjome kurti rinkos ekonomiką, bet kurios valstybės skola šiandien juokinga – vos 9,6 proc. BVP (mažiausia visoje ES); kurios biudžetas šiemet vėl yra perteklinis; kuri sugeba mokėti didesnes pensijas nei Lietuva; kurioje darbo užmokesčio vidurkis didesnis nei Lietuvoje; kuri įstengia skirti dvigubai daugiau lėšų valstybės gynybai nei Lietuva, tuo pat metu skirdama daugiau pinigų švietimui, socialinei saugai, teisėsaugai nei Lietuva.
Kaip estams tai pavyksta? Kai išnagrinėji šių metų Lietuvos valstybės biudžeto išlaidas (36 mlrd. Lt), tai matai, kad didžiąją dalį suryja socialinė sauga (40,1 proc.), švietimas (15,4 proc.) ir sveikatos apsauga (12,7 proc.). Tai reiškia, kad daugiau nei du trečdaliai valstybės pinigų tenka toms sritimis, kurios nuo sovietmečio iš esmės nereformuotos. Vis dėlto svarbiausia priežastis, kodėl estai sugeba gyventi be skolų, matyti iš pirmos lentelės – Estija surenka ir perskirsto per biudžetą kone ketvirtadaliu daugiau pinigų nei Lietuva. Tai, kad tik trečdalis Lietuvos visuomenės moka mokesčius ir veža ant savo pečių visą valstybę, jau antri metai nebe paslaptis. Paslaptis – kada ryšimės pradėti gyventi kitaip.

Vilnietė studentė Jūratė K. nustebo, kai SEB banke jai nepakeitė 5 eurų banknoto, nes ji su savimi neturėjo asmens dokumento. Tačiau labai sėkmingai tai padarė greta esančiame DnB NORD banke.

SEB banko Prevencijos departamento direktorius Audrius Šapola aiškina, kad Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas juos, kaip banką, įpareigoja atitinkamas institucijas informuoti apie atvejus, kai asmens bendra piniginės operacijos su grynaisiais pinigais suma, įskaitant ir valiutos keitimą, viršija įstatyme numatytą sumą. “Tai galioja ne tik vienu metu keičiamoms didelėms sumoms, bet ir tarpusavyje susijusioms valiutos keitimo operacijoms, kadangi tas pats žmogus didelę sumą pinigų gali dalimis keistis keliuose banko padaliniuose. Kad galėtume įgyvendinti šiuos įstatymo numatytus įpareigojimus, prašome klientų pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus”, – sako A.Šapola.
Tačiau ar tas pats įstatymas negalioja kitiems bankams? Pasirodo, DnB NORD ir “Swedbank” bankuose asmens dokumento reikalaujama, jei iš karto keičiama suma viršija įstatyme nurodytus šešis tūkstančius eurų ar ją atitinkančią sumą kita užsienio valiuta. “Be to, remiantis teisės aktais, bankai turi teisę identifikuoti bet kokį asmenį, atliekantį operacijas nuo vieno cento, jei toks asmuo bankui gali sukelti įtarimų”, – aiškina “Swedbank” atstovas Saulius Abraškevičius.
“Snoras” dokumento reikalauja, jei keičiama suma didesnė nei 20 Lt ekvivalentas, aiškina šio banko Viešųjų ryšių departamento direktoriaus pavaduotojas Tomas Vaišvila.