2012-aisiais galime sulaukti perversmų kultūros valdymo sistemoje: finansų skirstymo funkciją iš Kultūros ministerijos bei Kultūros rėmimo fondo žada perimti daugiau autonomijos turėsianti Kultūros taryba ir Lietuvos kino centras.

Svarbu, kad struktūrinės permainos, kurias pradėjome, pagaliau realizuotųsi. Pirmiausia turiu omenyje Kultūros tarybą, kuri pagerintų šios srities finansų administravimą ir galbūt ateityje – pačių kultūros finansų būklę“, – „Prognozėms“ tvirtino kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Pasak jo, užsienyje patys menininkai, reikalaudami įkurti panašias tarybas, prie ministerijų su šakėmis stovėdavo, o Lietuvoje atvirkščiai: ministras turi eiti su šakėmis, norėdamas įkurti menininkams demokratišką tarybą.

Tačiau minėtos tarybos oponentai, išnagrinėję siūlomą Kultūros tarybos modelį, įžvelgia, kad būtent demokratijos jai ir gali pristigti. „Faktiškai visas tarybos narių rinkimo grandis kontroliuoja ministras, vadinasi, įmanoma bus prastumti jo pageidaujamus asmenis. Jau matėme, kas nutiko su Aukštojo mokslo taryba: ką Švietimo ir mokslo ministerija norėjo, tą jon ir pasiėmė. Tarsi sudaroma autonomiškų sprendimų regimybė, o iš tiesų – sukuriamos sąlygos veikti klaneliui“, – įtaria filosofas Krescencijus Stoškus.

„Kultūros tarybos steigimo idėja buvo suformuluota dar pernai Seimo patvirtintose Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse. Jau tuomet Valstybės kontrolės audito išvadose rekomenduota išgryninti tam tikras ministerijos atliekamas funkcijas, atskiriant politikos formavimą nuo projektų administravimo ir jų kontrolės, nes šiuo metu viskas sutelkta vienose rankose. Todėl tikėtina, kad Seimas Kultūros tarybos įsteigimui netrukus pritars“, – gruodžio viduryje prognozavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys.

Kultūros taryboje turėtų darbuotis dvidešimt narių, o tarybos „šerdyje“ – valdyboje – vienuolika kruopščiai atrinktų išminčių. Žinoma, bus pasitelktos ir ekspertų komisijos.

Kino autonomijos lūkesčiai

2012-aisiais duris turėtų atverti ir Lietuvos kino centras. Toks buvo numatytas dar 2002 m. priimtame Kino įstatyme, kurio pataisoms jau pritarta Seime – tetrūksta galutinio patvirtinimo. „Prisiminkime, kad daugelis Europos šalių kinui arba audiovizualiniams menams turi atskiras ministerijas. ES audiovizualinių menų ir kultūros reikalus taip pat kuruoja atskiri komisarai“, – primena kultūros ministras A.Gelūnas.

„Nežinau kitos valstybės, iki šiol neturinčios savo įgaliotos institucijos, kuriai kinas būtų vienintelis ir pats svarbiausias rūpestis. Juk kinas yra ne vien menas: tai ir didžiulė industrija, ir milžiniškas paveldas, jo sklaida bei edukacija. Visa tai – per sunki našta keliems kino reikalus kuruojantiems ministerijos darbuotojams. Galėtume palyginti, kad lietuviai paskutiniai Europoje apsikrikštijo ir paskutiniai įsteigė savo kino instituciją“, – pritaria Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.

Kone dar svarbiau, kad patvirtinus minėtas įstatymo pataisas ne tik įsikurs Lietuvos kino centras, bet ir 60 proc. kino platintojų mokamo pridėtinės vertės mokesčio bus nukreipiama tiesiai į nacionalinio kino fondą. Pasak G.Lukšo, per metus tai padės sukaupti maždaug 3 mln. Lt. „Maždaug tiek dabar kainuoja sukurti vieną kokybišką ilgo metražo vaidybinį filmą, bet mums tokia parama labai daug reiškia“, – tvirtina G.Lukšas.

Kultūros ministras irgi pabrėžia, kad neteisinga tokią didelę pramonės šaką administruoti šalia tapytojų ir poetų – pernelyg skirtingi poreikių masteliai. „Po „Tado Blindos“ komercinės sėkmės panašių filmų rasis daugiau, todėl galima prognozuoti, kad diskusijos, ką verta remti Kultūros, o ką – Ūkio ministerijai, tik aštrės“, – prognozuoja A.Gelūnas.

Centras, kuriame dirbs kino specifiką pažįstantys žmonės, perims rūpinimąsi kino vadyba, jo prezentacija, sklaida ir, žinoma, kino finansų skirstymu, nuimdamas šią naštą nuo būsimos Kultūros tarybos.

Ir nors Lietuvos kino centras taip pat bus pavaldus Kultūros ministerijai, G.Lukšo manymu, tai nėra problema: „Net Prancūzijos CNC, milžiniškas nacionalinis kino centras, kuriame triūsia keli šimtai darbuotojų, irgi veikia prie atitinkamos ministerijos. Tokia tvarka yra daugelyje Europos šalių.“

„Lietuviškų knygų“ ilgesys

Dar viena laukiama naujiena – Lietuvos instituto bei viešosios įstaigos „Lietuviškos knygos“ atgaivinimas. Jų funkcijas perėmus Tarptautinių kultūros programų centrui, kultūrininkai pajuto, kad nebeliko institucijos, nuosekliai besirūpinančios lietuvių literatūros propagavimu užsienyje.

„Šioks toks „Lietuviškų knygų“ veiklos perimamumas buvo išlaikytas, tačiau Tarptautinių kultūros programų centrui jis tebuvo viena iš daugelio veiklos užduočių. Leidėjų ir autorių supratimu, to per maža. Per vienuolika ligtolinės veiklos metų „Lietuviškose knygose“ buvo veikta plačiau ir profesionaliau. Todėl institucijos, kurios vienintelis rūpestis – lietuvių literatūros sklaida, atkūrimas būtų labai sveikintinas. Tuo labiau kad šiandien kaip niekad turime ką skleisti – juk savų rašytojų kūriniai Lietuvoje tapo mielai skaitomi. Be to, turim sukaupę dviejų šimtų knygų lietuvių literatūros vertimų į užsienio kalbas lentyną“, – pasakoja Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Lolita Varanavičienė.

A.Gelūnas primena, kad visoms minėtoms institucijoms numatytas ir finansavimas, ir puikios būklės patalpos Z.Sierakausko gatvėje. „Jeigu Seimas pritars jų steigimui, 2012 m. pradžioje vyks Kultūros tarybos rinkimai, ir rudenines Kultūros rėmimo fondo paraiškas priiminėtume jau Kultūros taryboje“, – prognozuoja kultūros ministras.

Nei menininkų stipendijų dydžiai, nei projektų paramos skirstymo tvarkos principai dėl to neturėtų keistis.

Pačioje Kultūros ministerijoje bus pereinama prie departamentų sistemos. „Išsami kultūros institucijų funkcijų analizė parodė pertvarkymų kryptį. Uždaryto Kultūros darbuotojų tobulinimosi centro funkcijos bus perkeliamos ministerijai. Iš dvidešimties etatų šiai veiklai administruoti teliks du, užtat gerokai padaugės lėšų pačiai tobulinimosi programai. Mat iki šiol veiklai finansuoti iš milijono telikdavo vos šimtas tūkstančių litų – visa kita tekdavo darbuotojų etatams ir atgyvenusiam pastatui su semiamais rūsiais Žvėryne išlaikyti“, – pasakoja A.Gelūnas.

Ateityje šį pastatą būtų racionalu išmainyti į ekonomiškesnes patalpas, tačiau konkrečių sprendimų dar nepriimta.

Emigravusių tautiečių artimiesiems skiriama suma šiemet turėtų būti rekordinė. Laukiama, kad po 2009-ųjų štilio, kai emigrantų pinigų šaltinis buvo stipriai nusekęs, šiemet į Lietuvą atkeliaus rekordinė suma – 3,5 mlrd. litų.

Išeivių įplaukos į Lietuvos ekonomiką, anot ekspertų, yra ne vien perlaidos – pastebimą dalį pinigų svetur gyvenantys lietuviai išleidžia patys, grįžę į namus šventėms, pranešė LTV naujienų laida “Šiandien”.

Piniginės perlaidos į Lietuvą, Lietuvos pašto teigimu, tradiciškai plaukia iš šalių, į kurias emigravę daugiausiai tautiečių.

“Gruodį žmonės siunčia apie 20 proc. daugiau perlaidų nei lapkritį. Galėtume pasakyt, kad gaunamų sumų vidurkis yra apie 600 litų”, – teigė Lietuvos pašto Pardavimų tarnybos direktorius Arūnas Venckavičius.

Tiesa, anot pašto darbuotojų, šiemet piniginių perlaidų, palyginti su pernykščiu šventiniu laikotarpiu, sumažėjo maždaug dešimtadaliu. Ankstesnes grynųjų perlaidas emigrantai keičia į siuntinius, taigi jų uždarbis Lietuvą pasiekia kitokiu pavidalu.

Tuo metu bankai, atvirkščiai, didesnius pinigų srautus fiksuoja visus šiuos metus. Skaičiuojama, kad vien per devynis šių metų mėnesius Lietuvą pasiekė 2,5 mlrd. litų.

“Tai yra maždaug dviejų mėnesių socialinių išmokų suma. Nėra tai daug, bet jeigu pažiūrėsim į mažesnius miestus, kur ir pajamos yra mažesnės, ir nedarbo lygis yra didesnis, tai ten poveikis kur kas ryškesnis negu, tarkim, Vilniuje arba Kaune”, – kalbėjo SEB banko šeimos finansų ekspertė Julija Varanauskienė.

Bendrą siunčiamų pinigų kiekį didina ir ūgtelėję kai kurių valiutų kursai, pvz., Didžiosios Britanijos svaro sterlingų ir Norvegijos kronos.

“Vaiko pinigai” dar vienerius metus bus skiriami, tik įvertinus šeimos pajamas ir vaikų amžių.

Seimas antradienį iki kitų metų pabaigos pratęsė dėl krizės ir finansų stokos nustatytą išmokų vaikams skyrimo tvarką: už balsavo 71 Seimo narys, prieš – 8, susilaikė – 35 parlamentarai.

Dabar, skirtingai negu iki krizės, “vaiko pinigai” skiriami ir mokami, atsižvelgiant į vaiko amžių bei gaunamas šeimos pajamas.

Iki 2011 metų pabaigos “vaiko pinigus” galės gauti šeimos, kuriose auga vaikai iki 2 metų, jeigu tėvai negaus motinystės (tėvystės) pašalpos arba ją gaus, tačiau jos dydis bus mažesnis nei 1,5 valstybės remiamų pajamų (VRP) dydžio – šiuo metu tai sudarytų 525 litus.

Tokios šeimos galės gauti 0,75 bazinės socialinės išmokos (BSI, kuri siekia 130 litų) dydžio – 97,5 lito išmoką per mėnesį.

0,4 BSI dydžio 52 litai tėvams, auginantiems vaikus nuo 2 iki 7 metų, būtų mokami, jeigu vidutinės šeimos ar bendrai gyvenančiųjų pajamos vienam asmeniui per mėnesį nesieks 525 litus (1,5 VRP dydžio). Tokio paties dydžio “vaiko pinigų” galės tikėtis ir šeimos, auginančios daugiau negu tris vaikus nuo 7 iki 18 metų.

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius sako neskirstęs pinigų strategiją rengusiems darbo grupės nariams, tarp jų – parlamentarui konservatoriui Mantui Adomėnui.

Tai ministras trečiadienį sakė Seimo Etikos ir procedūrų komisijai (EPK), kuri aiškinasi, ar Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) užsakymu strategiją rašęs ir už tai atlygį gavęs M.Adomėnas nenusižengė Seimo statutui.

G.Steponavičius EPK posėdyje teigė lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose strategiją rengusiai darbo grupei skyręs bendrą sumą – 28,6 tūkst. litų, dėl kurios padalijimo “pagal indėlį” esą sprendė ministerijos administracija ir kancleris.

“Buvo man pateiktas įsakymo projektas skirti sumą lėšų, (…) kurią be jokių pavardžių ir paskirstymo aš pasirašiau. Toliau jau yra ministerijos administracijos ir kanclerio lygmens sprendimai, lėmę pasirašant vieniems ar kitiems ekspertams darbo grupėje pagal jų atliktą indėlį išmokėti atitinkamas lėšas”, – kalbėjo ministras.

“Atsieti administraciniai reikalai nuo mano kaip ministro kompetencijos”, – teigė G.Steponavičius.

Seimo nariams kilo klausimų ir dėl to, ar M.Adomėnas nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų – jis gavo atlygį iš ministerijos, kurios parlamentinę kontrolę vykdo komitetas, kuriame parlamentaras dirba.

Komisijos posėdyje dalyvavęs ŠMM kancleris Dainius Numgaudis ankstesniame komisijos posėdyje tvirtino, jog lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose strategiją rengė 16 žmonių, o darbo grupės nariams, išskyrus ministerijos tarnautojus, atlygis už darbą išmokėtas įstatymų nustatyta tvarka.

ŠMM atstovas tvirtino, jog autorinį honorarą gavo 11 iš 16 darbo grupės narių, o atlygį jie esą pasiskirstę patys – pagal kiekvieno indelį į strategijos kūrimą. M.Adomėnas už darbą gavo apie 4 tūkst. litų neatskaičius mokesčių.

Į EPK posėdį trečiadienį iškviestas švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys aiškino, kad strategiją rengė ne visi darbo grupės nariai. Esą tie, kurie “patį produktą” rengė, užsisėdėdavo iki 18 – 19 valandos.

“Darbo grupė nerengdavo ir nerašydavo pačio dokumento. Darbo grupė diskutuodavo dėl pačios strategijos, keldavo įvairias idėjas, analizuodavo duomenis, diskutuodavo, kuria kryptimi reikia iš principo judėti”, – kalbėjo jis.

M.Adomėno veiklą komisija tiria ir kitu aspektu – kodėl tapęs Seimo nariu jis nepasitraukė iš Demokratinės politikos instituto (DPI) prezidento pareigų.

Konstitucija numato, kad Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ar organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse.

Etikos sargai M.Adomėno veikla susidomėjo paaiškėjus, kad pernai DPI laimėjo ŠMM skelbtą aukštųjų mokyklų reitingavimo metodikos sukūrimo konkursą. ŠMM buvo numačiusi per dvejus su pusę metų už tai sumokėti 2,5 mln. litų. DPI ir jo pasirinkti partneriai buvo vienintelis konkurso dalyvis.

Konkurso rezultatais buvo susidomėjusi STT, tačiau ikiteisminio tyrimo ši tarnyba nusprendė nepradėti.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas prognozuoja, kad per krizę gerokai sumenkęs kreditavimas kitąmet turėtų atsigauti, o rinkoje konkurenciją gali auginti ir nauji dalyviai.

“Pernai paskolos sumažėjo 10 mlrd. litų, šiais metais – šiek tiek daugiau nei 2 mlrd. litų. Labai realiai galime prognozuoti, kad paskolų mažėjimo ateinančiais metais nebus, turbūt augs klientams suteiktų paskolų sumos”, – dienraščiui “Verslo žinios” sakė R.Šarkinas.

Anot jo, šiemet didėjo paskolos tik kai kurioms finansų institucijoms, nors pastaruoju metu atgyja kreditavimas ir privačiam sektoriui, tuo tarpu kitąmet bankai turėtų skolinti visiems sektoriams, jei matys, kad yra priimtina rizika,

“Ateinantys metai turėtų būti tie metai, kai bankai turės pelną, tegul ne visi kaip anksčiau didelį. Galbūt vienas kitas bankas gali patirti kokį nedidelį nuostolį, bet per metus visi turėtų dirbti pelningai”, – sakė Lietuvos banko vadovas.

Jis neatmetė galimybės, kad Lietuvos bankų rinka gali sulaukti naujų dalyvių.

“Konkurencija ir toliau turėtų didėti, nereikėtų atmesti galimybių, kad gali atsirasti ir naujų bankų, kurių šiandien nėra. Padėtis zonduojama, gauname tegu ir žodinius užklausimus, kaip atidaryti banką, kur investuoti, ar kitą banką pirkti, ar naują skyrių atidaryti”, – teigė R.Šarkinas.

Tačiau bent jau šiemet bankų pagrindinių akcininkų kaitos Lietuvos banko vadovas nelaukia.

“Gali būti kokių nors žingsnių ta krytimi padaryta – pradėtos derybos ar vertinimai, bet kad būtų baigtas sandoris, sunkiai tikėtina. Tai turbūt reikėtų atidėti kitiems metams ar dar vėliau”, – tvirtino R.Šarkinas.

Beveik trečdalis – 28 proc. didelių Lietuvos įmonių vadovų planus į kitų metų biudžetą surinkti papildomai iki 1 mlrd. iš šešėlinės ekonomikos vertina kaip realius.

86 proc. jų mano, kad sumažinus mokesčius, verslas sumažintų “šešėlį” ir jų surinkimas į biudžetą padidėtų.

Tai parodė lapkritį rinkos ir socialinių tyrimų bendrovės “Macroscope tyrimai” atlikta didžiausių Lietuvos įmonių apklausa.

“Vadovai dažniausiai siūlo didinti mokestinės sistemos stabilumą, mažinti mokesčius, gerinti verslo sąlygas smulkiajam ir vidutiniam verslui bei veiklai pagal verslo liudijimus, didinti viešųjų pirkimų skaidrumą ir baudas kontrabandininkams, taip pat įrengti kasos aparatus turgavietėse”, – vardijo “Macroscope tyrimų” projektų vadovė Vaiva Šikšniūtė.

34 proc. įmonių vadovų yra svarstę galimybę įmonę juridiškai perkelti į palankesnę mokestinę aplinką užsienyje. 30 proc. respondentų teigė manantys, kad Lietuvoje skaidrių įmonių iki 30 proc., dar tiek pat – nuo 30 iki 50 procentų.

45 proc. apklaustųjų nurodė, kad savo praktikoje su šešėline veikla susiduria dažnai arba labai dažnai, 50 proc. – retai arba labai retai.

Lapkričio 11-18 dienomis “Macroscope tyrimai” apklausė 181-os iš tūkstančio didžiausių Lietuvos įmonių vadovus.

Premjeras Andrius Kubilius teigia, kad kitąmet valstybės institucijų darbo užmokesčio fondai bus tokie patys, kaip šiemet.

Anot jo, jeigu kur nors tų lėšų neužteks, dėl to kalti institucijų nepertvarkę tarnybų vadovai.

A.Kubilius teigė, kad Ministro pirmininko tarnybos atlyginimų fondas 2011 metais bus toks pat kaip ir šiemet. Antradienį Seimo svarstytame projekte numatyta, kad Ministro pirmininko tarnybai kitąmet darbo užmokesčiui bus skirta 11,17 mln. litų.

Pasak premjero, nenumatyta, kad tarnybos darbuotojai dėl lėšų stygiaus būtų priversti eiti nemokamų atostogų.

“Nemokamų atostogų nenumatome išleisti. Institucijos, kurios jau anksčiau suvokė, kad reikia gyventi taupiai, persitvarkė, ir gyvena su tokiais užmokesčio fondais, kurie jau antri metai sumažinti”, – teigė A.Kubilius.

Jo teigimu, per mažais atlyginimų fondais skundžiasi tik nepersitvarkiusių institucijų vadovai.

“Dar pasitaiko institucijų, kurios galvoja, kad jau rytoj gyvenimas bus lengvesnis, ir jos susiduria su tokiomis problemomis, kad neužtenka darbo užmokesčio fondo, nes jie nemažino etatų, nepertvarkė savo struktūrų, ir tada darbuotojai eina nemokamų atostogų. Bet tai jau priklauso nuo tų institucijų vadovų”, – tvirtino Vyriausybės vadovas.

Dėl priverstinių nemokamų atostogų nepasitenkinimą reiškia daugiausia vidaus reikalų sistemos statutiniai pareigūnai.

Šiais metais emigrantai į Lietuvą turėtų parsiųsti 3,2 mlrd. litų. Taip apskaičiavo Pasaulio bankas. Jo duomenimis, tai 8,5 proc. daugiau, negu atsiųsta pernai, rašo “Lietuvos rytas”.

Naujausiame leidinyje apie viso pasaulio emigrantų persiunčiamus pinigus bankas įvertino, kad pernai emigrantų į Lietuvą siunčiamų pinigų sumažėjo 16 procentų. Tai beveik tiek pat, kiek 2009-aisiais nukrito Lietuvos ekonomika.

Emigrantų parsivežti ar namiškiams atsiųsti pinigai pernai sudarė maždaug 3,1 proc. šalies pajamų. Palyginimui: panašią sumą pernai valstybė surinko iš akcizų mokesčių (3,3 mlrd. litų).

„Lietuvos rytas“ rašo:

Emigrantų parsivežti ar namiškiams atsiųsti pinigai pernai sudarė maždaug 3,1 proc. šalies pajamų. Palyginimui: panašią sumą pernai valstybė surinko iš akcizų mokesčių (3,3 mlrd. litų).

„Emigrantų pinigai yra vienintelė teigiama emigracijos pasekmė. Jie paremia šalies ekonomiką ir skatina vartojimą”, – sakė „Danske” banko ekonomistė Violeta Klyvienė.

Tačiau, anot jos, džiaugtis tikrai nėra ko: dėl emigracijos „Sodrai” trūksta pajamų, o ekonomikai atsigaunant ims trūkti ir išsilavinusių darbuotojų.

Lietuvos emigrantų pinigai sudaro didesnę visų šalies pajamų dalį nei kaimyninėse valstybėse.

Latvijoje ir Lenkijoje emigrantų parsiunčiami pinigai siekia 2,1 proc. bendrojo vidaus produkto, Estijoje – tik 1,8 proc.

Pasaulio banko skaičiavimais, iš Lietuvos iki 2010 metų jau buvo emigravę 440 tūkst. gyventojų, arba apie 13,5 proc. šalies gyventojų.

Daugiausia jų išvyko į Rusiją, Lenkiją, Didžiąją Britaniją, Airiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Ispaniją, Izraelį, Vokietiją, Latviją, Kanadą.

Lietuvos piliečiai yra ketvirta gausiausia Airijos imigrantų grupė. Juos lenkia tik atvykėliai iš Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir JAV.

Pasak Pasaulio banko, į Lietuvą yra imigravę 129 tūkst. žmonių: daugiausia – iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Kazachstano, Lenkijos, Uzbekistano, Vokietijos, Azerbaidžano, Estijos.

Emigrantų parsiųsti pinigai (mlrd. litų)

2004 m. 0,9

2005 m. 1,5

2006 m. 2,7

2007 m. 3,6

2008 m. 3,5

2009 m. 2,9

2010 m. 3,2*

*prognozė

Šaltinis: Pasaulio bankas

Lietuvos gydymo įstaigos, per ekonomikos ir finansų krizę netekusios dalies finansavimo, daugiau finansinės paspirties gaus iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervo.

Vyriausybė trečiadienį pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos pasiūlymui tam tikslui naudoti ir rezervo lėšas.

“Sveikatos paslaugų kainos yra prilygintos balams. Anksčiau vienas balas atitiko vieną litą, tačiau dėl sunkmečio santykis buvo sumažintas ir dabar yra 89 centai. Dabar norima atstatyti tą nukritusią balo vertę, todėl yra koreguojama rezervo panaudojimo nuostata, kad būtų galimybė

įstaigoms už paslaugas gauti adekvatų finansavimą”, – BNS sakė Sveikatos apsaugos ministerijos Strateginio planavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Laima Vaičiulienė.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervą valdo Valstybinė ligonių kasa.

Valstybinės ligonių kasos atstovas spaudai Kazys Šilėnas BNS sakė negalintis pasakyti, koks šiais metais yra Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervo dydis.

Anot jo, rezervas turi būti ne didesnis kaip 10 proc. metinės Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamų sumos, kuri šiemet yra nustatyta 4,005 mlrd. litų. BNS skaičiavimu, tokiu atveju rezervas būtų 400,5 mln. litų.

Rezervo lėšos, kaip numatyta teisės aktuose, laikomos bankuose, investuojamos į Vyriausybės vertybinius popierius.

Šiuo metu net 75 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų teigia turintys didesnių ar mažesnių finansinių sunkumų. Beveik pusė respondentų turi gana rimtų finansinių sunkumų, nes nuolat trūksta pinigų grąžinti paskoloms arba nuspirkti maisto, o 6,2 proc. prisipažįsta gyveną itin skurdžiai. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos.

Respondentų pasiteiravus, kokie rūpesčiai juos dabar erzina labiausiai paaiškėjo, kad pirmiausia – tai didelės maisto produktų, vartojimo prekių ir šildymo bei degalų kainos. Tai erzina beveik 57 proc. apklaustųjų.

Kokie rūpesčiai šiuo metu jus erzina labiausiai?

Didelės maisto produktų ir vartojimo prekių kainos    31,8 proc.
Didelės šildymo ir degalų kainos    25  proc.
Prasta viešųjų paslaugų (sveikatos apsaugos ir švietimo) kokybė    15,6 proc.
Nedarbas    8,4 proc.
Kita    7,2 proc.
Netinkamas mano darbo įvertinimas ir per maža alga    4,2 proc.
Mano artimųjų emigracija    3,2 proc.
Niekas neerzina    2,6 proc.
Negaliu įsigyti nuosavo būsto    1 proc.
Nežinau / nesakysiu    0,6 proc.
Nesaugu    0,4 proc.

Ar šiuo metu jūs patiriate finansinių sunkumų?

Taip, neturiu už ką pramogauti ir atostogauti    29,4 proc.
Taip, man sunku grąžinti paskolas    18,4 proc.
Taip, pritrūkstu lėšų maistui ir vartojimo prekėms įsigyti    17,4 proc.
Jaučiu tik nedidelį lėšų stygių    14,6 proc.
Ne    6,8 proc.
Taip, dabar gyvenu labai skurdžiai    6,2 proc.
Taip, negaliu išlaikyti būsto    3,8 proc.
Nežinau / nesakysiu    3,4 proc.

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. spalio 18–20 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.

Ekonomistai Vyriausybės sudarytą kitų metų biudžetą laiko racionaliu, tačiau pernelyg konservatyviu, – tai vertinama kaip specialiai pasilikta galimybė kitąmet, rinkimų laikotarpiu, pasirodyti geresniais šalies valdytojais nei tikėtasi.

Skirtingai nei opozicijos politikai, ekonomistai nekaltina Vyriausybės dėl 2011 metų biudžeto esą laužto iš piršto ir prognozuojamą kitų metų įplaukų iš geresnio mokesčių surinkimo didėjimą laiko pagrįstu. Netgi įžvelgiama galimybė mokesčių surinkti gerokai daugiau, nei Vyriausybė yra susiplanavusi dabar – o tai būtų labai gera strategija pasigerinti savo įvaizdį rinkėjų akyse, pasirodant geresniais mokesčių administratoriais, nei buvo tikimasi iš sunkmečiu šalį valdančių politikų.

Abejonių kelia ir daugiausia kritikos sulaukia vienas kitų metų biudžeto planų dėmuo – tai ketinimai daugiau nei milijardą litų ištraukti iš šešėlinės ekonomikos. Neabejotina, kad šiame tamsiame užutėkyje yra susikaupusi svarbi Lietuvos finansų dalis – įvairių ekspertų vertinimais svyruojanti nuo 10 iki 25 mlrd. Lt. Tačiau be politinės deklaracijos dalį neapskaitytų pinigų paversti oficialiomis įplaukomis į biudžetą juk daugiau nieko nėra. Keista, kai panašus pajamų augimas – po 1 mlrd. Lt ir 1,2 mlrd. Lt – suplanuotas tiek iš visiškai realų pagrindą turinčio ekonomikos augimo ir su tuo susijusiu mokesčių iždo gausėjimu, tiek su visiškai hipotetiniu pasvaičiojimu apie neapskaitytos ekonomikos krypties nukreipimą į oficialų valstybės aruodą.

Dėl to pradėta ieškoti, kas už viso šito. Linkstama manyti, kad kovos su šešėline ekonomika šūkis dabar iškeltas specialiai – kad patrauktų rinkėjų akį. Tačiau, kadangi realių planų kirsti kontrabandos, neapskaitytos prekybos ir atlyginimų vokeliuose šaknis nepateikta, galima prognozuoti, kad rezultatų ir nebus pasiekta. Užtat surinkus daugiau nei planuota mokesčių iš natūraliai atsigaunančios Lietuvos ekonomikos – šią džiugią tendenciją labiausiai lemia užsienio aplinka, o ne Lietuvos Vyriausybės politika – laimėjimus bus galima priskirti garsiai viešinamai kovos su šešėline ekonomika sėkmei.

Mokesčių planai – dirbtinai sumažinti

Vyriausybės parengtą kitų metų nacionalinio biudžeto projektą atidžiai išnagrinėjęs SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda pateikia priešingą, nei pastarųjų savaičių komentaruose vyraujanti nuomonė: pagrindinis šalies finansų reguliavimo dokumentas parengtas labai atsargiai vertinant kitų metų ekonomikos augimo tendencijas ir pasirenkant patį konservatyviausią būsimųjų pajamų planavimo scenarijų. “Sakyčiau, kad pasirinkta tokia strategija: planuokime surinkti mažiau, bet surinkime daugiau”, – vertina ekonomistas. SEB bankas yra iš tų, kurių kitų metų prognozės gerokai šviesesnės (4 proc. BVP augimas), nei biudžetą planavusios Finansų ministerijos (FM) (2,8 proc. BVP augimas).

“Swedbank”, kuris kitąmet prognozuoja 3 proc. Lietuvos BVP augimą, vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pripažįsta, kad net ir šio banko prognozės gali būti laikomos “gana konservatyviu ekonomikos atsigavimo scenarijumi”.

4 proc. BVP augimą prognozuojančio “Danske Bank” vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė aiškina, kad ir ekonomistai, ir Vyriausybė savo prognozes rengia pagal panašius metodus, tačiau labiau optimistinės ar pesimistiškesnės interpretacijos galimybė visuomet išlieka. “Akivaizdu, kad sudarant biudžetą pasirinktas atsargesnis pajamų augimo planavimas, jį netgi galima vadinti ne tiek konservatyviu, kiek pesimistiniu”, – vertina analitikė.

Tačiau girdėti ir visiškai priešingų vertinimų. Štai už mokesčius, muitų sąjungą, auditą ir kovą su sukčiavimu atsakingas Europos Komisijos narys, buvęs Lietuvos finansų ministras Algirdas Šemeta kitų metų biudžete įžvelgia “pernelyg optimistinių pajamų prognozių pavojų”.

Tik 2 proc. Lietuvos BVP augimą kitąmet prognozuojančio “DnB Nord” banko vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis kritikuoja ketinimus kone 1 mlrd. Lt didinti nacionalinio biudžeto išlaidas. “Norą pradėti išlaidauti reikėjo kažkuo pagrįsti – todėl suplanuotas ir pernelyg optimistinis pajamų augimas”, – aiškina jis.

Tačiau G.Nausėda analizuoja konkrečių būsimųjų mokesčių prognozes ir didesnes nei suplanuota galimybes mato kone kiekvienoje eilutėje. Pavyzdžiui, kitąmet PVM planuojama surinkti 12,8 proc. daugiau, nei šiemet – tačiau jau dabar šio mokesčio surinkimo planai viršijami 24 proc., o prielaidų sulėtėjimui – nėra.Numatytas gyventojų pajamų mokesčio 5,8 proc. augimas taip pat gali būti gerokai didesnis, nes, šio ekonomisto teigimu, vidutinis darbo užmokesčio augimas gali būti iki dviejų kartų didesnis nei FM suplanuoti 1,8 procento. 21,5 proc. didesnes pelno mokesčio prognozes irgi gali būti nesunku viršyti: “Šio mokesčio surinkimas krizės metais smunka dramatiškai, bet atsigaunant ekonomikai jo augimas taip pat skaičiuojamas dažnai net ne procentais, o kartais”, – aiškina analitikas.

Todėl kitų metų mokesčių surinkimo planą jis laiko “neįtemptu”. “Manau, taip pasielgta neatsitiktinai: jei neįvyks naujų didelių pasaulinių ekonomikos kataklizmų, mokesčių bus surenkama daugiau nei planuota. Ir kas tada atsirinks – ar papildomas milijardas įplaukė iš natūralaus ūkio augimo, ar tai jau paskelbtos kovos su šešėline ekonomika rezultatas. Galutinis vaizdas visuomenei priklausys nuo politikų interpretacijų – manau, kad biudžeto projekte jie pasiliko sau tokio manevro laisvę”, – komentuoja G.Nausėda.

“Šešėlio” apšvietimas – nekonkretus

Šis ekonomistas atkreipia dėmesį į tai, kad iš tiesų sunkiau gali sektis surinkti tik akcizo mokesčius – jų padidėjimo prognozės siekia 18,2 procento. “O štai čia iš tiesų rezultatų bus sunku pasiekti be realios kovos su kontrabanda. Šio mokesčio surinkimas bus geras indikatorius, ar pradėta reali kova “, – prognozuoja jis.
N.Mačiulis taip pat aiškina, kad geresnio akcizų mokesčio surinkimo negalima sieti vien su nuo Naujųjų metų didėjančiais tarifais tabako gaminiams ir dyzelinui. “Toks didelis planuojamų akcizo mokesčio pajamų augimas rodo, kad bus nusitaikyta į kontrabandą”, – tikisi jis. Jis giria Vyriausybę pasirinkus ketinimą mažinti šešėlinę ekonomiką – alternatyvūs būdai gerinti mokesčių surinkimą būtų tik jų didinimas arba socialinių išmokų karpymas.

Tačiau kiti analitikai pasigenda konkretaus kovos su šešėline ekonomika plano. “Tai, kad kontrabanda ir neapskaityta prekyba yra mūsų skaudulys, aišku jau seniai. Bet biudžeto projekto pristatyme teišgirdome kažkokius mistinius ketinimus ir nė vieno konkretaus pažado ar veiksmo”, – pabrėžia V.Klyvienė.
“Prognozės pagerinti mokesčių surinkimą iš “šešėlio” nepagrįstos nė vienu rimtu argumentu. Tos pačios institucijos, tie patys žmonės, jokių konkrečių permainų – ir staiga nerealus pagerėjimas. Iš kur jis?” – klausia R.Rudzkis.

“Swedbank Markets” Lietuvoje vadovas Tomas Andrejauskas taip pat stebisi tuščiais biudžeto planuotojų šūkiais surinkti daugiau oficialių pajamų iš neapskaitytos ekonomikos. “Visų pirma reikėtų sutvarkyti kontrabandinių prekių realizavimo rinką, kartu ir turgavietėse. Bet čia juk dirba daugybė žmonių, didelė dalis kaimo – šitiek elektorato, niekas jo prieš rinkimus nejudins”, – neabejoja jis.

2011 m. Lietuvos BVP prognozės
Finansų ministerija    2,8 proc.
SEB bankas    4 proc.
“Danske Bank”    4 proc.
Bankas “Finasta”    3,5 proc.
“Swedbank”    3 proc.
“DnB Nord” bankas    2 proc.
“Nordea Bank”    2 proc.

Iš finansų ministrės Ingridos Šimonytės kalbos Seime, pristatant 2011 m. biudžetą
“Kaip ir pati neapskaityta ekonomika yra daugialypis reiškinys, taip ir jos mažinimas yra visų institucijų atsakomybė. Tikimasi, kad legalią gyventojų veiklą paskatins mokestiniai sprendimai, siunčiami su biudžetu, juos papildytų įvairių institucijų sprendimai, mažinantys administracinę ir reguliacinę naštą. Tačiau neretai šešėlis egzistuoja todėl, kad jame dalyvaujantieji savo piniginį interesą iškelia aukščiau viešojo intereso, nors tuo pačiu metu nesibodi naudotis viešai teikiamomis paslaugomis. Todėl raginčiau visus, įskaitant ir gerbiamą Seimą, diegti visuomenėje nepakantumo šiems reiškiniams aplinką, kadangi nuslėpęs mokesčius iš egoistinių sumetimų, visų pirma apvagia savo bendrapiliečius….

Asignavimų valdytojus ir kitas institucijas raginčiau atsakingai išleisti kiekvieną litą, kad blogais pavyzdžiais nedemotyvuotumėme tų, kurie supranta, kad mokesčius mokėti būtina, tačiau nusivilia sužinoję apie kiekvieną kėdę, įsigytą brangiau nei būtina. Ne paskutinį vaidmenį čia turės vaidinti ir teisėsaugos institucijos, ypač kovojančios su korupcija – tik tikintis tuo, kad valstybėje nedori darbai neliks nenubausti, pilietis, mokėdamas mokesčius nesusidurs su vidine dilema.

Todėl neturiu trumpo sąrašėlio priemonių, kaip aš nueisiu ir surinksiu 1,2 mlrd. Lt iš šešėlio. Jeigu tai būtų vien Finansų ministerijos (FM) atsakomybė – pajamos būtų jau suriktos. FM mato šį potencialą. Tačiau tai pareikalaus sutelkto visų institucijų darbo”.

Pagal BVP dalį, skiriamą sportui, Lietuva nuo išsivysčiusių valstybių atsilieka keturis–šešis kartus.

Kuo turtingesnė valstybė, tuo mažesnę sportui skiriamų lėšų dalį sudaro centrinės valdžios skiriami pinigai. Ir priešingai – kuo mažesnis valstybės bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, tuo dažniau sportininkai priversti jaustis esą valstybės išlaikytiniai. Tokią išvadą padarė sporto finansavimą Europoje tyrę ekspertai. Deja, Lietuva pateko į antrąją valstybių grupę.

Skurdus finansavimas

Lietuvą užklupusi ekonominė krizė smarkiai atsiliepė ir sporto finansavimui. Štai šių metų sporto biudžetas sudaro vos 39 mln. Lt (kartu su asignavimais investicijoms – 97,6 mln. Lt). Būtent tiek pinigų šiemet buvo paskirstyta įvairių sporto šakų federacijoms, Lietuvos olimpiniam sporto centrui ir įvairiems projektams finansuoti. Dar praėjusiais metais sporto biudžetas, nors toli gražu neprilygstantis net daugumai kaimyninių valstybių, dar siekė 56 mln. Lt. Tiesa, šiemet Vyriausybė iš biudžeto dar pridėjo apie 60 mln. Lt įvairioms tikslinėms programoms vykdyti. Dauguma šių lėšų atiteko Kaune ir Klaipėdoje statomoms krepšinio arenoms, kuriose turėtų vykti kitų metų Europos krepšinio čempionato kovos.

Sumenkęs finansavimas Kūno kultūros ir sporto departamentą (KKSD) privertė keisti ir sporto finansavimo strategiją. Anksčiau sporto federacijos buvo finansuojamos iš departamento biudžeto, o Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo (KKSRF) lėšos buvo skiriamos įvairiems projektams finansuoti. Dabar šis fondas yra pagrindinis viso sporto pragyvenimo šaltinis. Priminsime, kad KKSRF sudaromas iš 1 proc. metinio alkoholio ir tabako akcizo mokesčio bei 10 proc. lėšų, gautų apmokestinus loterijas ir azartinius žaidimus.

Plačiau pasižvalgius Lietuvos sporto finansavimas atrodo itin graudžiai. Tarkime, už sportą atsakingos atitinkamos Lenkijos ministerijos metinis biudžetas siekia apie 270 mln. zlotų (228 mln. Lt), o nuo krizės ne ką mažiau nei Lietuva nukentėjusioje Latvijoje iš centrinio biudžeto sportui šiemet skirta 14 mln. latų (66 mln. Lt).

Tuo, kad Latvijoje sporto finansavimas yra dukart didesnis nei pas mus, skundėsi ir LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas, bet jo žodžiai valdžios veiksmams įtakos neturėjo. Kitos mūsų kaimynės Baltarusijos sportininkai taip pat gali mėgautis kur kas didesnėmis jiems skiriamomis sumomis nei lietuviai. Pernai ministerijos, atsakingos už sporto rėmimą, metinis biudžetas siekė net 179 mlrd. Baltarusijos rublių (139 mln. Lt). Galima dar palyginti: kartu su Lietuva 2004 m. į ES įstojusioje Slovėnijoje centrinė ir vietos valdžia sportui remti pernai išleido apie 120 mln. eurų, o Vengrijoje sportui 2009-aisiais buvo skirta 198 mln. Lt.

Apie senąsias ES šalis turbūt net kalbėti neverta, nes nuo jų atsiliekame beviltiškai. Štai Ispanijos ministerijos, atsakingos už sporto rėmimą, metinis biudžetas sudaro 181 mln. eurų, Suomijoje šios ministerijos metinis biudžetas siekia 120 mln. eurų. Negana to, sporto biudžetą čia dar gausiai papildo vietos savivaldos institucijos. O štai Norvegijoje valstybė pinigų iš savo biudžeto sportui neskiria, bet jis gana turtingai gyvena iš pelno, kurį uždirba nacionalinė loterija. 2009 m. iš šios loterijos Norvegijos sportas gavo apie 640 mln. Lt.

Europinės tendencijos

Kalbant apie sporto finansavimą likusioje Europoje verta pabrėžti, kad čia pagrindinė sporto finansinė paspirtis yra ne valstybė, o namų ūkiai, vietos savivaldos institucijos, remiančios sportą regioniniu lygmeniu, ir verslo bendrovės. Vyriausybės skiriamos lėšos bent jau turtingiausiose šalyse tikrai nesudaro liūto dalies pinigų, tad ir mūšiai dėl biudžeto paskirstymo čia nėra tokie nuožmūs. Užuot tampius antklodę į savo pusę, čia ieškoma galimybių, kaip privilioti privačių rėmėjų ir patraukti plačiosios publikos dėmesį.

Prancūzijoje gyvenančio mokslininko Vladimiro Andrejevo atlikta sporto finansavimo studija rodo, kad Europoje 50 proc. sporto gaunamų lėšų atkeliauja iš namų ūkių (perkamos sporto prekės ar paslaugos, mokama už bilietus ir pan.). Toliau rikiuojasi vietos savivaldos institucijos ir privatus verslas, kurių skiriamos lėšos atitinkamai sudaro 24 ir 14 proc. viso Europos sporto biudžeto. Štai, tarkime, kalbant apie sporto rėmimą iš viešųjų lėšų verta paminėti, kad Vokietijoje 96 proc. šio finansavimo sudaro žemių vyriausybių skiriamos lėšos, o iš centrinės valdžios gaunami pinigai sudaro vos 4 proc. viso sporto biudžeto.

Tiesa, derėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos sportas iš vietos savivaldos taip pat gauna nemažą lėšų dalį. Štai 2005 m. mūsų šalyje iš centrinio biudžeto sportui buvo skirta 13,9 mln. eurų, o iš vietos savivaldos institucijų dar papildomai pridėta 27,8 mln. eurų.

Tyrimą atlikęs V.Andrejevas daro išvadą, kad iš esmės sportas Europoje toli gražu nėra valstybės biudžeto išlaikytinis. Priešingai – valstybės skiriamos lėšos sudaro mažą viso sporto biudžeto dalį.

Tiesa, čia derėtų priminti itin svarbų faktą, kad šalies vyriausybė gali ir netiesiogiai skatinti remti sportą, pavyzdžiui, suteikti įvairių mokesčių lengvatų privatiems asmenims ar verslo įmonėms, skiriančioms pinigų sportui. Skelbiama, kad šiuo metu 21 iš 27 ES valstybių taiko vienokias ar kitokias mokesčių lengvatas sportą finansuojantiems privatiems subjektams.

BVP įtaka

Jeigu pažiūrėtume, kiek vienam gyventojui tenka sporto rėmimo lėšų (visos sportui skiriamos lėšos dalijamos iš šalies gyventojų skaičiaus), įsitikintume, kad šis rodiklis ES valstybėse skiriasi stulbinamai. Tarkime, Olandijoje vienam gyventojui tenka net 500 eurų, o Bulgarijoje – vos 8 eurai. Tiesa, ir čia verta pabrėžti, kad finansavimo kreivė kyla aukštyn. Sportui skiriamo BVP dalis nuo 1990 iki 2005 m. šoktelėjo 24 proc., tiesa, pastaruoju metu augimą šiek tiek pristabdė sunkmetis.

Itin svarbu atkreipti dėmesį į akivaizdžią tendenciją – kuo didesnis  vienam gyventojui tenkantis šalies BVP, tuo didesnė BVP dalis skiriama sportui ir tuo mažiau jis priklauso nuo centrinės valdžios malonės.

Dažniausiai tai reiškia, kad turtingose ES valstybėse į sportą labiau linkę investuoti verslininkai. Ir atvirkščiai: kuo mažesnė vienam gyventojui tenkanti BVP dalis, tuo didesnis vaidmuo remiant sportą tenka šalies vyriausybei. Tarkime, Didžiojoje Britanijoje valstybės iš biudžeto skiriamos lėšos sudaro vos 8 proc. visų sportui šioje šalyje atitenkančių lėšų, o toje pačioje Bulgarijoje valstybės skiriamos lėšos sudaro net 78 proc. viso sporto biudžeto.

Profesorius V.Andrejevas su kolegomis suskaičiavo, kad sportui 27 ES valstybėse per metus atitenka apie 160–170 mlrd. eurų, o tai yra apie 1,5 proc. viso Sąjungoje sukuriamo BVP.

Dosniausiai remiamas elitinis sportas

2009 m. bendras ES narių ministerijų ar departamentų, atsakingų už sporto kuravimą, biudžetas siekė 2,9 mlrd. eurų, arba 6 eurus vienam gyventojui. Priminsime, kad valstybinės lėšos dažniausiai naudojamos sporto federacijoms ir klubams remti, sporto infrastruktūrai plėtoti ir renginiams organizuoti.

Į daugumos už sportą atsakingų ministerijų programas įrašyti deklaratyvūs siekiai, tokie kaip plėtoti masinį sportą, sudaryti galimybes sportuoti kuo didesniam būriui žmonių ir taip skatinti visuomenės sveikatingumą. Bet iš tiesų viskas būna kitaip: daugiausiai pinigų vis dėlto atitenka elitiniam sportui ir didiesiems sporto renginiams organizuoti. Panašiu keliu žengia ir Lietuva – pas mus didžioji dalis pinigų šiemet skirta Europos krepšinio čempionatui organizuoti.

Kad privatus verslas dosniausiai remia elitinį sportą, tikrai nestebina – juk jam svarbiausia reklama. Bet galima paklausti, kodėl liūto dalis vyriausybės skiriamų lėšų taip pat atitenka elitiniam, o ne masiniam sportui. Viena vertus, galima kalbėti apie būtinybę reprezentuoti šalį aukščiausiu lygiu, kita vertus, itin gajus įsitikinimas, kad elitinių sportininkų pergalės itin prisideda prie to, kad prie sporto salių ima būriuotis ir paprasti žmonės, tad esą remiant elitinį sportą tarsi netiesiogiai skatinama ir sporto visiems plėtra. Tačiau kai kurie sporto analitikai jau skambina pavojaus varpais. Jų įsitikinimu, per didelis susitelkimas vien į elitinio sporto rėmimą galiausiai reikš tai, kad bus sugriautas piramidinis Europos sporto modelis, kurio apačioje esančiam masiniam sportui kyla rizika būti užmirštam.

Kad taip neatsitiktų, ES valstybės taiko įvairius solidarumo mechanizmus ir dalį turtingiausių elitinių sporto klubų gaunamų pajamų perskirsto masiniam sportui finansuoti.

Sporto finansavimo Europoje struktūra
49,7 proc.    Namų ūkių išlaidos (daugiausia tai pinigai, skirti sporto prekėms ir paslaugoms pirkti)
24,3 proc.    Vietos savivaldos institucijų parama (daugiausia tai investicijos į sporto infrastruktūrą)
14,1 proc.    Verslas (pinigai, dažniausiai skiriami profesionaliems sporto klubams remti)
11,9 proc.    centrinė valdžia (vyriausybės finansavimo dalis kasmet vis mažėja)

BFL