“Iš Vyriausybės rezervo skirti daugiau, negu jo yra, neįmanoma”, – vėtros nusiaubtų vietovių žmonėms aiškino finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Ir su ja būtų sunku ginčytis. Klausimas kitas: ar galima rezervo fondą naudoti pramogoms, kai paskui pinigų neužtenka į tikrą bėdą pakliuvusiems žmonėms ar įstaigoms paremti?

Šiems metams Vyriausybės patvirtinta rezervo lėšų suma – 8,8 mln. Lt. Šiemet iš šio fondo jau skirta 3,46 mln. Lt, tad likę 5,36 mln. Lt.

Štai Vyriausybė nepagailėjo 63 tūkst. Lt viešajai įstaigai “Pramogų akademija” tarptautiniam projektui – dabar Lietuvoje vykstančiam konkursui “Misis Visata 2010″ (“Mrs Universe 2010″) organizuoti. Beje, tame pačiame posėdyje jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas “Misija Sibiras” Vyriausybei pasirodė perpus mažiau paremtinas – Lietuvos jaunimo organizacijų taryba gavo 30 tūkst. Lt.

Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai iš Vyriausybės rezervo fondo atseikėta 170 tūkst. Lt koncerto, skirto Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui paminėti, organizavimo ir transliavimo išlaidoms iš dalies padengti. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga iš rezervo fondo gavo 360,6 tūkst. Lt J.K.Patamsio skulptūrinei kompozicijai “Žinia”, taip pat skirtai nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui, pastatyti ir aplinkai Nepriklausomybės aikštėje sutvarkyti. O viešoji įstaiga “Galerija TaDas” sulaukė 70 tūkst. Lt skulptūrai “Kelias”, skirtai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui, pastatyti.

Iš rezervo fondo skiriamos lėšos ir mokinių maitinimui skirtiems produktams įsigyti, pavyzdžiui, Klaipėdos apskrityje – 6 tūkst., Šiaulių – 11 tūkst., Kauno – 26,1 tūkst., Panevėžio – 32,2 tūkst., o Vilniaus – net 131,1 tūkst. Lt.

Vyriausybė iš rezervo fondo finansiškai prisidėjo ir prie garsių žmonių laidotuvių, tik vienais atvejais atseikėjo porą tūkstančių, kitais – ir per 7 tūkst. Lt.

Oficialiai Vyriausybės rezervo fondą galima naudoti tik tokioms reikmėms, kurių negalima numatyti sudarant valstybės biudžeto projektą. Pinigai skiriami stichinių nelaimių ir katastrofų padariniams likviduoti bei kitoms svarbioms reikmėms pagal Vyriausybės nustatytus prioritetus. Tačiau tai ir keisčiausia, kad į prioritetų sąrašus Vyriausybė įtraukė ir įvairius koncertus, paminklų statymą, kitokius valdžios inicijuojamus meninės pakraipos renginius. Juolab kad, pavyzdžiui, nepriklausomybės jubiliejų būtų sunku pavadinti įvykiu, kurio “negalima numatyti sudarant valstybės biudžeto projektą”.

Rugsėjo 14–17 dienomis Vilniuje vyks Jungtinių Tautų 5-asis interneto valdymo forumas, tačiau jam surengti trūksta nei daug, nei mažai – 2 mln. Lt. Šių metų valstybės biudžete tam jau numatyta 3 mln. Lt, tačiau jų nepakanka tokio lygio renginiui, į kurį susirinks apie 2 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio.

Forumą organizuojanti Susisiekimo ministerija Vyriausybės prašo skirti dar 2 mln. Lt. Juk vien parodų ir kongresų centro “Litexpo” nuoma atsieis 1,8 mln. Lt, nors kaina derybų metu gerokai sumažėjo. Dar 1,2 mln. Lt kainuos privalomos forumo transliacijos į visą pasaulį paslaugos. Jo transliacijas internetu paprastai stebi apie 30 tūkst. žmonių. Konkursą transliuoti forumą laimėjo “Teo” ir Lietuvos televizija. 1,5 mln. Lt atsieis Jungtinių Tautų personalo, vertėjų išlaidos.

Forumo rengėjai dalyvius pakvies į vieną šventinę vakarienę, kuri bus surengta Nacionalinėje dailės galerijoje. Beje, rasti vietą nebuvo lengva, nes Lietuvoje nėra šiam tikslui skirtų patalpų, kuriose galėtų tilpti 2 tūkst. žmonių. Ši vakarienė valstybės biudžetui atsieis dar 400 tūkst. Lt. Išlaidos už skrydžius, viešbučius, maitinimąsi bus pačių forumo dalyvių rūpestis.

“Lietuva dar prieš krizę įsipareigojo surengti tokį renginį. Tikimės, kad Vyriausybė skirs trūkstamus 2 mln. Lt, – tikisi susisiekimo ministro patarėjas ryšiams su visuomene Martynas Čerkauskas. – Juolab kad toks forumas, be jokios abejonės, bus ir didelė reklama Lietuvai, ir šansas sulaukti naujų IT verslo investicijų”.

Interneto valdymo forumo tikslas – dialogas pagrindiniais interneto valdymo klausimais, siekiant skatinti interneto saugumą, stabilumą ir plėtrą.

“Litexpo”, kur vyks prestižinis renginys, šiemet vasarį baigė rekonstrukciją ir dabar turi vienuolika salių, o konferencijų centre vienu metu gali tilpti daugiau kaip 3 tūkst. dalyvių. Bendras salių plotas sudaro 4100 kv. m, visos jos aprūpintos pačia šiuolaikiškiausia konferencine įranga. Įdiegta vaizdo ir garso komutacinė sistema sujungia atskiras konferencijų sales į integruotą sistemą ir suteikia galimybę vienu metu transliuoti tą patį vaizdą ir garsą skirtingose salėse, o tai leidžia vienu metu stebėti vaizdo konferencijas iki 3 tūkst. žmonių. Tokios konferencijų bazės Lietuvoje daugiau nėra.

Kelių valstybių vadovai per krizę šiek tiek susimažino apetitą, bet dauguma tik dar labiau išaugino savo turtus. Tiek teisėtais būdais, tiek ne visai.

Turbūt neverta stebėtis, kad sunegalavus Tailando karaliui Bhumibolui Adulyadejui, dar vadinamam Rama IX, žemyn pakrypsta Azijos akcijų rinkų vertė. Komiška, bet Tailando draudikai spekuliantų investicijas draudžia net nuo B.Adulyadejo radikulito paūmėjimo ar gripo.

Tailando karalius – tarsi gyvasis fondas, iš kurio asmeninių lėšų Tailande išlaikomi žemės ūkio, darbo rinkos, vandens atsargų, komunikacijų, socialinės apsaugos sektoriai. Juokaujama, kad iš esmės B.Adulyadejui priklauso kone visas Tailandas.

Štai apsistokite Bankoko viešbutyje “Four Seasons” ir gyvensite karaliaus nuosavybėje. Nueikite į prabangių pirkinių alėją, vadinamą Azijos Eliziejaus laukais, ir vaikštinėsite ant asmeninės karaliaus žemės.

Jei skambinsite, veikiausiai naudositės jam priklausančios stambiausios Tailando telekomunikacijų bendrovės paslaugomis. Jei sugalvosite įsigyti nekilnojamojo turto, jis greičiausiai bus statytas karaliaus valdomos statybų bendrovės ir apdraustas monopolininkės, karaliui priklausančios draudimo paslaugų korporacijos.

Vienintelis dalykas, kurio nepavyks padaryti, – tai pasiskraidyti vienu iš trijų karaliui priklausančių lėktuvų (vienu “Boeing” ir dviem “Airbus”), mat jais jis nesidalija su niekuo.
Užtat retsykiais galima išvysti Bankoko gatvėmis pralekiantį specialiai karaliui gamintą, vienintelį tokį pasaulyje limuziną, kurį turtingajam Tailando karaliui sumeistravo limuzinų ir kadilakų gamybos korporacija “LCW Automotive Corp”.

Visus šiuos turtus valdantį žmogų žurnalas “Fortune” šiemet titulavo turtingiausiu pasaulio lyderiu ir jo turtą įvertino maždaug 30 mlrd. JAV dolerių. Matyt, neatsitiktinai. Regis, valdyti viešbučių ar telekomunikacijų verslus krizės laikotarpiu apsimoka kur kas labiau, nei savo žinioje turėti naftos ir dujų resursus. Juk būtent šiais ištekliais pasigirti galintys pasaulio lyderiai pastaraisiais metais prarado daugiausiai.

Štai prieš keletą metų be konkurencijos turtais (o jie sukaupti kaip tik iš Brunėjaus naftos ir dujų atsargų) pirmavęs Brunėjaus sultonas prarado kone pusę 2007-aisiais turėtos vertės ir dabar, “The Independent” vertinimu, tenkinasi antra vieta bei “vos” 21,3 mlrd. JAV dolerių turtu.

Tiesa, jis pats dėl to per daug nenusimena ir toliau mėgaujasi prabanga, nors taip kaip 1996-aisiais nebesišvaisto: tuomet per savo 50-ąjį gimtadienį sultonas pasikvietė koncertuoti ir pinigais apipylė patį Michaelą Jacksoną, o dabar vis rečiau įsigyja naujutėlių mašinų ir vis pikčiau reaguoja į mėginimus suskaičiuoti sumenkusius savo turtus.

Ne mažiau nukentėjo ir kitų naftos turtingų valstybių lyderiai: dešimtimis milijardų dolerių per keletą metų “nuskurdo” Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų vadovai. Tiesa, jie vis dar laikosi turtingųjų penketuke, bet sumos nebe tokios milžiniškos.

Išimtis – Kataras ir jo emyras. Nors turtais jis dar nelenkia savo kolegų iš Saudo Arabijos ir JAE, tačiau anksčiau turtingųjų sąrašuose jo iš viso nebuvo, tad šis šuolis – vienas įspūdingiausių.

Nieko keista. Ši šalis, kurioje ne taip seniai aptiktas trečias pagal dydį pasaulyje dujų rezervas, išaugino naujų milijardierių ne tik tarp verslininkų, bet ir aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Tiesa, Kataro emyras, kurio turtas vertinamas maždaug 5 mlrd. JAV dolerių, iš kitų turtingų Azijos vadovų išsiskiria geru skoniu, vertina meną, o jo suteikta asmeninė paskola ant kojų pastatė didžiausią regiono žinių tarnybą “Al Jazeera”.

Įtartini pinigai

Vis dėlto Kataro emyras nėra didžiausias netikėtumas. Kur kas daugiau nuostabos kelia turtingiausių vadovų dvidešimtuke atsidūrę Italijos premjeras Silvio Berlusconi bei jo kolega iš Juodkalnijos.

Pirmasis dabar įvardijamas penktu pagal turtą pasaulio lyderiu – Silvio jau ir anksčiau buvo Italijos žiniasklaidos magnatas, tačiau pasinaudodamas krize savo turtus jis dar labiau padidino ir dabar šie verti maždaug 10 mlrd. JAV dolerių. Ar visi tie pinigai švarūs? Galutinio atsakymo dar niekas nepateikė, tačiau Italijos premjeras neretai sulaukia įtarimų dėl korupcijos ir pinigų plovimo.

Dar daugiau panašių klausimų kyla dėl Juodkalnijos premjero Milo Djukanovičiaus. Šį postą jis užima jau penktą kartą, užtat į turtingiausių pasaulio lyderių dvidešimtuką įšoko pirmą sykį.

Tokį sąrašą paskelbęs Londono “The Independent” bandė aiškintis, iš kur atsirado šie pinigai, tačiau iki galo tiesos iššniukštinėti nepavyko. Žinoma tik tai, kad Milo įtariamas devintajame dešimtmetyje dalyvavęs cigarečių kontrabandos versle.

2003-iaisiais Italijos kovos su mafija tarnyba net buvo paprašiusi jo suėmimo, tačiau išsisukti nuo teisingumo jam, kaip premjerui, padėjo neliečiamybės statusas. Tad belieka pajuokauti, jog Juodkalnija ne veltui dažnai vadinama Balkanų Monaku, o skirtumas tėra tas, kad Monake pinigai žiba išorėje, o Juodkalnijoje slepiami pogrindyje. Dabar šių panašumų tarp dviejų mažų valstybių dar daugiau: abiejų šalių lyderiai atsidūrė tame pačiame turtuolių sąraše, tik Monakoprincas Albert’as puikuojasi devintoje pozicijoje, o Juodkalnijos premjeras – dvidešimtojoje. Ir vienas lobsta teisėtai, o kitas – nebūtinai, tiksliau, neaiškiomis aplinkybėmis.

Tiesa, Monako princo Albert’o II turtai kai kuriose konservatyviose šalyse irgi galėtų būti pavadinti neteisėtais: juk jis tarpsta iš korporacijos “Société des Bains de Mer”, valdančios Monako kazino tinklą.

Tačiau jokių abejonių nekyla kalbant apie tikrai nešvariai lobstantį Pakistano prezidentą. “Ponu 10 procentų” pravardžiuojamas Pakistano lyderės Benazir Bhutto našlys kaltinamas korupcija, o Nacionalinė Pakistano mokesčių tarnyba neabejoja, kad, be 4 mlrd. JAV dolerių vertinamo turto Pakistane, jo sąskaitose užsienyje neteisėtai laikoma dar per 3 mlrd. dolerių.

Šiek tiek mažesnis, bet ne ką mažiau įtartinas yra ir dvylikto pagal turtus pasaulio lyderio – Pusiaujo Gvinėjos prezidento Teodoro Obiango Nguemos Mbasogo kapitalas. Anksčiau vadintas blogiausiu Afrikos diktatoriumi, dabar jis maudosi piniguose, kuriuos 2003-iaisiais nepasikuklino iš šalies biudžeto pervesti į asmeninę šeimos sąskaitą “kovai su korupcija”.
Užtat nėra kaip prikibti prie Kuveito emyro. Nors jo turtų kilmė kelia šypseną, formaliai jokių nusižengimų juos gaunant nėra. Mat šeicho Sabaho pajamos priklauso nuo valstybinės prezidento pašalpos, kurią jis be didelių skrupulų didina metai po metų. Kažkada ji siekė “vos” 25 mln. JAV dolerių per metus, dabar priartėjo prie 188 mln., ir neatrodo, kad ties šia riba sustos.

Panašiai “teisėtai”, tik dar išradingiau, turtus didina skurdo kamuojamo Svazilando karalius. Pagal šalies įstatymus jis pats negali savo turtų didinti biudžeto sąskaita, bet kiekviena karaliaus žmona turi būti aprūpinama rūmais ir automobiliu. Nieko keista, kad karalius Mswati III vedė jau tryliktą kartą, o žmonai, kaip ir dvylikai kitų karalienių, padovanojo ištaigingus rūmus bei naują BMW.

Beje, norint tapti milijonieriumi vien iš valstybės išmokų, nereikia būti Azijos ar Afrikos lyderiu. Pavyzdys – Nyderlandų karalienė Beatrix. Penkiolikta pagal turtus pasaulio lyderė turi maždaug 400 mln. JAV dolerių vertės turto. Ir visai nenuostabu: nors didžiąją šio turto dalį ji gavo kaip motinos palikimą, tačiau ir dabar karališkoji šeima kasmet iš valstybės biudžeto gauna apie 10 mln. dolerių atlyginimą ir net po 200 mln. dolerių reprezentacinėms išlaidoms.

Mažina atlyginimus

Tuo tarpu karališko kraujo neturintys Vakarų lyderiai pastaraisiais metais linkę mažinti savo atlygį. Iš solidarumo su krizės kamuojamais gyventojais mažiau pinigų gauna ne tik Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė (ji ima tik pusę prezidento algos, o pusę perveda atgal į biudžetą). Apie 10 proc. mažiau nei pirmtakai uždirba ir JAV prezidentas Barackas Obama, ir naujasis Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas. Atlygį panašiai apsikarpė Vokietijos kanclerė Angela Merkel bei Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Mažiau nei buvęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šiemet uždirba ir Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas, o V.Putinas gauna mažesnę nei jo pirmtakai premjero algą.

Tačiau visi šie lyderiai turi nemažai kitų pajamų šaltinių, tad sakyti, kad jie gyvena skurdžiai, tikrai negalima. Štai D.Grybauskaitė (jos turtas siekia 1,6 mln. Lt) kas mėnesį gauna buvusios eurokomisarės išmoką, B.Obama didžiąją dalį pajamų, 5 mln. dolerių, šiemet užsidirbo iš savo knygos.

O štai V.Putinas didžiąją pajamų dalį gauna iš investicijų, nors šios pajamos oficialiai nėra skelbiamos. Pačių rusų analitikų vertinimais, iš viso V.Putino turtas gali būti vertas apie 40 mlrd. JAV dolerių ir prilygti Billo Gateso kapitalui, tačiau oficialių įrodymų nėra, tad galima tik spėlioti, kiek palūkanų ir dividendų V.Putinui kasmet nubyra į kišenę ir koks kiekis bendrovių jam priklauso neformaliai.

Narystė tarptautinėse finansų organizacijose Lietuvai ne tik suteikia galimybę pasinaudoti minėtų organizacijų finansiniais instrumentais, patirtimi, konsultacijomis, bet ir nemažai kainuoja.

Pavyzdžiui, Finansų ministerijos duomenimis, per beveik 20 metų Lietuva už Pasaulio banko (PB), kurio grupės narė yra nuo 1992 m., akcijas sumokėjo apie 28,9 mln. Lt, liko sumokėti dar 4,9 mln. Lt. Šiaurės investicijų banko (ŠIB) narė Lietuva yra nuo 2005 m., per šį laikotarpį už kapitalą sumokėta 23,7 mln. Lt, į rezervą pervesta 58,6 mln. Lt ir dar liko sumokėti apie 11,7 mln. Lt.

Nors ir kainuojanti, narystės nauda akivaizdi. Tarkim, iš PB grupės Lietuva iki 2002 m. (vėliau nebesiskolino) gavo apie 500 mln. JAV dolerių, iš ŠIB – per 376 mln. Lt paskolų.

“Pavyzdžiui, pernai Lietuvai pasiskolinti rinkose, ypač metų pradžioje, buvo ganėtinai sudėtinga ir brangu, tad išnaudojome galimybes pasiskolinti iš tarptautinių finansų institucijų, kurių paskolų sąlygos (terminai, palūkanų norma) buvo palankesnės, nei siūlyta rinkoje. Šios institucijos taip pat teikia mūsų šaliai tikslines paskolas investiciniams projektams, ES paramos bendrajam finansavimui”, – aiškina finansų ministrės patarėja Giedrė Balčytytė.

Priminsime, kad Lietuva yra Europos investicijų, Šiaurės investicijų, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankų, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko grupės narė akcininkė.

Per metus padidėjo suma, už kurią Lietuvos įmonės ir gyventojai įsigyja dolerių bei Didžiosios Britanijos svarų, tačiau eurų nuperkama mažiau. Tą rodo Lietuvos banko duomenys.

“Be abejonės, ir Lietuvą pasiekė isterija dėl euro zonos ateities”, – mano finansų analitikas Valdemaras Katkus.

Priminsime, kad 2009 m. birželį gyventojai ir įmonės įsigijo eurų už 266,5 mln. Lt, o 2010 birželį – tik už 175,4 mln. Lt. Aktyviausiai eurai pirkti 2008 m. spalį–gruodį ir 2009-ųjų kovą, kai visuomenėje buvo kilęs išgąstis dėl lito devalvacijos. Per pernykštį kovą eurų buvo nupirkta už 658,5 mln. Lt.

Tuo tarpu daugiau svarų sterlingų imta pirkti nuo šių metų kovo – pernai birželį gyventojai ir įmonės šios valiutos iš bankų įsigijo už 14,2 mln. Lt, o 2010 m. birželį – jau už 21 mln. Lt.

“Svarų sterlingų pirkimas turėjo didėti dėl emigracinių ryšių, dėl studentų įpročio vasarą važiuoti padirbėti į Didžiąją Britaniją. Be to, šiai valiutai ėmus stiprėti euro atžvilgiu, žmonės susigundė spekuliacijos galimybe”, – komentavo V.Katkus.

Per metus daugiau parduota ir dolerių: 2009 m. birželį Lietuvos bankai dolerių pardavė už 42,7 mln. Lt, o 2010 m. birželį – jau už 55,1 mln. Lt. Tiesa, prie šios padidėjusios sumos nemažai prisidėjo ir šiemet pakilęs dolerio kursas.

Senam ministerijų įpročiui tempti į savo pusę valstybės biudžeto projekto paklodę ateina galas. Ministro pirmininko tarnybos Strateginio koordinavimo departamento direktorė Jurgita Šiugždinienė tikina, kad šiemet tokius ministerijų veiksmus bus mėginama suvaldyti, nors ir pripažįsta, kad seną požiūrį į biudžetą įveikti ne taip lengva.

Pasak Finansų ministerijos specialistų, jau gauti preliminarūs ministerijų pageidavimai siekė 4 mlrd. Lt, tačiau visiems biudžeto asignavimų valdytojams buvo pranešta, kad kitų metų biudžetą planuotų pagal šių metų lygį, o rudenį, patikslinus makroekonomines prognozes, iš tiesų gali tekti mažinti visas išlaidas dar 10 proc., palyginti su 2010 m.

2011 m. Vyriausybės prioritetų projekte, kurio galutinis variantas bus tvirtinamas kartu su biudžetu, nurodytos strateginės kryptys, kuriomis ir turėtų vadovautis ministerijos, rengdamos kitų metų biudžeto projektą. Kaip sakė J.Šiugždinienė, to dar nėra buvę. Kiekvienam ministrui teks pateikti siektinus rezultatus ir rodiklius, kurie turėtų įrodyti, kad strateginiai tikslai įgyvendinti. Tik tada bus kalbama apie ministerijų poreikiams skirtus asignavimus.

Pirminės derybos su ministerijomis dėl 2011 m. valstybės biudžeto jau įvyko. “Kad kalbą tenka pradėti nuo rezultatų, joms tai naujas žingsnis. Be to, ministerijų buvo paprašyta atidžiau įvertinti savo veiklą, – sakė Strateginio koordinavimo departamento vadovė. – Mes stebime, kaip jos dirba pagal šių metų prioritetus, vertiname praėjusių metų veiklos ataskaitas, bet šis procesas dar tik įsibėgėja, todėl lyginti gana sunku. Tačiau sudarydami 2012 m. valstybės biudžetą turėsime gerokai daugiau informacijos, kurią galėsime palyginti”.

Nauji biudžeto sudarymo principai siejami ir su valstybės tarnybos reforma, kad strateginis planavimas neprarastų ryšio su valdymo sistema, kuri leistų įvertinti kiekvieno valstybės tarnautojo indėlį, siekiant konkrečių rezultatų.

Pirmą kartą prie šio ankstyvojo biudžeto formavimo etapo prisideda ir pats premjeras.

O kaip ši naujovė vertinama pačiose ministerijose? Žemės ūkio ministerijos Ekonomikos ir programų vertinimo departamento direktorius Vygantas Katkevičius sakė, kad ministerijos, teikdamos savo poreikius Finansų ministerijai, stengėsi suskaičiuoti, kiek lėšų joms reikės savo planams įgyvendinti. Jos supranta, kad pasibaigė laikai, kai pirma buvo sudaromas biudžetas, o po to rengiami strateginiai planai. “Tai, kad buvo pakeistas šis metodas, ir yra esminė permaina”, – apibendrino V.Katkevičius.

Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai, pernai patyrę 2,98 mlrd. litų nuostolių, blogiausius laikus jau išgyveno ir šiemet padėtis turėtų šiek tiek keistis į gerąją pusę, teigia Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas.

Interviu dienraščiui “Verslo žinios” R.Šarkinas prognozavo, kad šiemet bankų nuostoliai bus mažesni, kai kurie bankai gali gauti pelno, o bendras metinis visos bankų sistemos rezultatas turėtų būti teigiamas.

“Mes turime pirmų dviejų mėnesių rezultatus, matome, kad sumažėjo neveiksnių paskolų procentas, gerokai lėčiau traukiasi visas paskolų portfelis <…> Yra akivaizdi teigiama paskolų portfelio tendencija. O tai yra pagrindinis bankų pajamų šaltinis”, – tvirtino R.Šarkinas.

Anot jo, Lietuvos banko atstovų susitikimuose su komercinių bankų vadovais buvo kalbama, kad blogesnių veiklos rezultatų dar galima tikėtis pirmąjį pusmetį, tačiau antrąjį, jeigu pasitvirtins ekonomikos atsigavimo prognozės, didesnio turto vertės mažėjimo bankai neplanuoja.

“Todėl tikimasi, kad šios rūšies išlaidos sumažės ir bankų veikla gali būti pelninga”, – sakė R.Šarkinas.

Seime užregistruota Rinkliavų įstatymo pataisa, kuri leistų vietines rinkliavas, surenkamas savivaldybėse, naudoti konkretiems tikslams. Pasak pataisą užregistravusio Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos nario Petro Auštrevičiaus, šiuo metu galiojanti sistema, kai lėšos, gautos iš vietinių rinkliavų, patenka į bendrą savivaldybių biudžetą ir yra naudojamos įvairiems tikslams – yra ydinga.

„Iš rinkliavų gautos lėšos dabar nėra naudojamos tų rinkliavų objektams tobulinti, prižiūrėti ar tvarkyti, o tai iš esmės pažeidžia jas mokančių gyventojų teisėtą lūkestį gauti kokybiškas paslaugas iš savivaldybės. Pavyzdžiui, nors daugumoje savivaldybių gyventojai, tarkim, moka rinkliavas už aplinkos tvarkymą ar šiukšlinimą, tačiau negali būti tikri, kad tos rinkliavos bus panaudotos būtent naujų šiukšliadėžių įrengimui, stambiagabaričių šiukšlių išvežimui ir pan.“, – siūlymą komentuoja Seimo narys liberalas P. Auštrevičius.

Pasak parlamentaro, žinodami tai gyventojai dažnai apskritai nelinkę mokėti tokių rinkliavų, nes žino, kad jos vis tiek nebus naudojamos konkretiems savivaldybės poreikiams tenkinti. Jei Seimas įteisintų Rinkliavų įstatymo pataisą, prieš pradedant rinkti rinkliavas, joms turėtų būti nustatyta ir tikslinė jų panaudojimo paskirtis.

Pagal šiuo metu galiojančias Rinkliavų įstatymo nuostatas, kiekvienos savivaldybės taryba pati nusprendžia, kokias vietines rinkliavas taikyti, nustato mokėjimo sąlygas, lengvatas, kitas su rinkliava susijusias sąlygas, o pajamos, gautos iš rinkliavų, įskaitomos į bendrą savivaldybės biudžetą ir naudojamos įvairiems tikslams.

Seimo Audito komitetas kitą savaitę aiškinsis, kodėl premjero rezidencijos Turniškėse remontas yra pernelyg brangus ir ilgas. Neatmetama, kad dėl lėšų švaistymo gali būti kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Komiteto vadovė “darbietė” Loreta Graužinienė prognozuoja, kad būtų pigiau restauruojamą pastatą nugriauti ir pastatyti naują namą.

“Mes jau matome, kad viskas brangiau atsieina nei buvo galima nugriovus pastatyti naują rezidenciją. Perpus pigiau būtų”, – penktadienį po komitete posėdžio, kurioje svarstyta praėjusių metų Vyriausybė veiklos ataskaita, BNS sakė L.Graužinienė.

Komiteto vadovė tikisi, kad rezidencijos, kuriai numatyta apie 4 mln. litų, remontas atpigs ir pagreitės. Tačiau ji neatmeta galimybės kreiptis į teisėsaugą.

“Susikaupė labai daug klausimų, apskritai klausimų yra daugiau negu atsakymų, ir į juos atsakymų reikia ieškoti natūroje. Galbūt vietoje specialistai, kurie ten dirba, mus įtikins ir paaiškins, kaip yra, taip turi būti, tada klausimai atkris. Jeigu matysime, kad į kai kuriuos klausimus nėra atsakymų atitinkamai kelsime klausimą, kad atitinkamos institucijos patikrintų”, – sakė L.Graužinienė.

Pasak jos, daugiausia įtarimų kelia šildymo, vandens įvedimo sąmatos, griovimo darbų vertė.

Tarpukariu statytai ir šiuo metu rekonstruojamai rezidencijai jau išleista 3,5 mln. litų. 620 kvadratinių metrų dviaukščiame name beliko vidaus apdailos ir aplinkos tvarkymo darbai. Kad galutinai būtų pabaigti remonto darbai, dar reikia apie 1 mln. litų.

Rekonstruojamo pastato šildymas žiemą kainuoja apie 2,5 tūkst. litų. Šiuo metu premjeras Andrius Kubilius gyvena netoliese nuomojamame bute, už kurį per mėnesį sumokama apie 9 tūkst. litų.

Premjero rezidencija įsikūrusi prezidentų Valdo Adamkaus, Algirdo Mykolo Brazausko bei prezidentės Dalios Grybauskaitės kaimynystėje.

BFL

Pirmiausia paskaičiuokime savo, mokesčių mokėtojų, pinigus. Biudžetinėse įstaigose šiuo metu dirba apie 75 tūkst. darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį iš biudžeto ir valstybės pinigų fondų. Pernai jų atlyginimams išmokėta 3,2 mlrd., užpernai dar daugiau – 3,5 mlrd. Lt. Tačiau, kaip suskaičiavo Valstybės kontrolė, per 2007–2008 m. ir 2009-ųjų tris ketvirčius vien ministerijos sumokėjo dar beveik 70 mln. Lt mūsų pinigų valstybės įstaigų pasamdytiems žmonėms už teisines, konsultacines ir tyrimų paslaugas. Tiek biudžeto asignavimų pernai skirta visai Teisingumo ministerijai.

Pasak tyrimo metu Valstybės kontrolei vadovavusios Rasos Budbergytės, institucijos neretai perka tokias paslaugas, kurias pagal pareigybių aprašymus privalo atlikti jų darbuotojai. O iš advokatų kontorų ne tik dažniausiai perkamos ekspertų ir specialistų paslaugos rengiant teisės aktus – jos samdomos ir atstovauti ministerijoms bylose. Galima suprasti, kai Teisingumo ministerija samdo advokatus atstovauti tarptautiniame arbitraže, tačiau štai Seimo kanceliarija pernai sumokėjo advokatų kontoroms beveik 32 tūkst. Lt už dvi byleles dėl dviejų darbuotojų atleidimo.

Arba štai Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės ir personalo departamente dirba dešimt darbuotojų, turinčių aukštąjį teisinį išsilavinimą, tačiau pernai ministerija advokatams iš šalies sumokėjo beveik 49 tūkst. Lt. Kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos Teisės skyriuje – šeši darbuotojai, tačiau teisinėms paslaugoms išleista net 125,5 tūkst. Lt. Beje, teismas, įvertinęs advokato dalyvavimo būtinumą ginant valstybės interesus, gali net atsisakyti priteisti visas patirtas atstovavimo išlaidas, kaip kad jau savo kailiu yra patyręs Studijų kokybės vertinimo centras.

Tyrimų, konsultavimo ir teisinių paslaugų per nepilnus trejus metus vien Aplinkos ministerijos reguliavimo sričiai priskirtos biudžetinės įstaigos pirko už 20 mln. Lt, o pati ministerija – už 5,8 mln. Lt, Ūkio ministerija – už 12 mln. Lt. Energetikos ministerija už teisės aktų projektus advokatų kontoroms sumokėjo tiek, kad, valstybės auditorių skaičiavimais, buvo galima įdarbinti penkis specialistus, kurie teisės aktų projektų rengimo paslaugas būtų teikę visus metus.

Žinoma, kaip sako teisingumo ministras R.Šimašius, kai tenka bylinėtis teismuose ar parengti sudėtingą projektą, vien dėl laikinai padidėjusio krūvio įdarbinti valstybės tarnautoją gali atsieiti net brangiau. “Gal atvirkščiai – reikėtų mažiau valstybės tarnautojų, o tam tikrai funkcijai atlikti galima būtų pirkti paslaugas rinkoje”, – mano R.Šimašius.
Tačiau kol kas nėra nei itin didelio valstybės aparato mažėjimo, nei skaidrumo ir aiškumo, kada ir iš ko valstybė perka paslaugas, už kurias atsako biudžetinės įstaigos. O ypač teisėkūros srityje tai ne tik brangu: didėja galimos neteisėtos įtakos įstatymams rizika.