1386-ųjų pradžioje lietuvių kunigaikštis Jogaila atvyko į Krokuvą. Jis turėjo būti karūnuotas Lenkijos karaliumi, bet dar anksčiau susipažinti su savo būsimąja žmona Jadvyga Andegaveniete. Išsigandusi karalienė pasiuntė pas jį savo dvariškį, kuriuo labiausiai pasitikėjo, Zavišą iš Olesnicos, „duodama jam nurodymą, kad jį (Jogailą) apžiūrėtų, kaip jis atrodo ir elgiasi, bei prašydama jį kuo greičiau grįžti ir išsamiai papasakoti apie jo išvaizdą, figūrą ir elgseną“.
Piotras WĘCOWSKIS
Jogaila suprato šio vizito tikslą ir ne tik draugiškai priėmė pasiuntinį, bet ir nuėjo su juo į pirtį, „kad (šis) geriau pamatytų ne tik jo figūrą, tačiau ir atskiras jo kūno dalis“. Zaviša grįžo pas Jadvygą ir nuramino ją: „Kunigaikščio Jogailos figūra yra graži, atrodo dailiai, kūno konstrukcija gerai sudėta, vidutinio amžiaus, linksmo žvilgsnio, veidas pailgas, be jokio bjaurumo ženklų, elgiasi jis rimtai, kaip ir tinka kunigaikščiui.“
Tą istoriją, praėjus beveik 100 metų, aprašė Jonas Dlugošas. Nežinome, ar joje yra bent kiek tiesos, nors daug kas kalbėtų už tai. Bet kuriuo atveju šis pasakojimas gerai atspindi tas baimes, kurių turėjo lenkai dėl naujojo valdovo.
Jogaila buvo nežinomas barbaras, pagonis, kuris dar, be viso to, kariavo su Lenkijos Karalyste. Ko buvo galima iš jo tikėtis?
Pagonis, kuris per daug mylėjo Lietuvą
Jogailai dažnai buvo primenama jo pagoniška praeitis ir svetima kilmė. „Lenkai, pametę savus ir kilmingus kunigaikščius, vedusius savo giminę iš krikščioniškų protėvių, Dievui leidus ir dėl pelnytos bausmės už nusidėjimus patikėjo valdžią svetimam ir pagoniškam kunigaikščiui“, – taip situaciją komentavo Dlugošas.
Karaliui taip pat buvo prikaišiojamas prielankumas lietuviams. Dlugošas daug kartų priminė, jog „Lietuvą savo tėvynę, šeimą ir brolius taip labai mylėjo, kad nevengė Lenkijos Karalystę įvelti į įvairius karus ir pralaimėjimus, visus karališkus turtus ir pajamas skyrė Lietuvos gynybai ir praturtinimui“.
Taip pat Grigorijus iš Sanoko „Jogailos epitafijoje“ pažymėjo, kad „lietuviams dosni (Jogailos) ranka siųsdavo pagalbą ir dažnai už skarmalus suteikdavo (vertingus) darbužius“.
Jogailos valdymo laikais ir per visą XV amžių sunku buvo nekreipti dėmesio į tokią nedraugišką nuomonę. Be to, karaliaus aplinkos žmonės nuolat pabrėždavo jo pagoniškumą ir svetimą lietuvišką kilmę. Bet kuriuo atveju dažniausiai tai buvo vien tik retorinės figūros, turėjusios pabrėžti valdovo atliktų darbų didybę. Dažniausiai būdavo kartojama: nepaisant to, kad buvo svetimos kilmės pagonis, vis dėlto…
Geras krikščionis
Informacija apie Jogailos pagonišką kilmę turėjo tikslą parodyti tas permainas, kurios įvyko su Jogaila jam priėmus krikščionybę ir tapus Lenkijos karaliumi. Pasiuntinys Mikolajus Lasockis, kalbėdamas Bazelio bažnytiniame suvažiavime, pabrėžė, kad Jogaila po krikšto priėmimo „taip greitai įsisavino tikėjimo pagrindus ir katalikiškus papročius, kad nebuvo tokių, kurie nebūtų šiomis permainomis stebėjęsi. Taip pat kitus kartu su juos apkrikštytus taip skatino ir ragino, kad po trumpo laiko visi įvaldė (katalikams) reikiamas žinias“.
Bet būta ir dar drąsesnių palyginimų: vienas tuomečių iždininkų lygino Jogailą su Konstantinu Didžiuoju: imperatorius įvedė krikščionybę Romoje, o Jogaila apkrikštijo pagonis lietuvius. Mikolajus Kozlovskis, Krokuvos universiteto profesorius, lygino Jogailą su riaumojančiu liūtu: iš prigimties būdamas rūstus, po krikščionybės priėmimo jis ėmė labai švelniai elgtis su žmonėmis.
O kalboje, pasakytoje po monarcho mirties, Jogaila buvo lyginamas su Saliamonu. Maža to, buvo pabrėžiama, kad lenkų valdovas aplenkė biblinį karalių. Šis Dievui pastatė tik vieną šventovę, o Jogaila buvo metropolijos (Lvovo arkivyskupijos), septynių katedrų, taip pat nesuskaičiuojamos daugybės bažnyčių fundatorius.
Valdovas ne tik fundavo bažnyčias – jis taip pat prisidėjo prie Krokuvos universiteto prisikėlimo. Tai antrasis po Lietuvos krikšto dažniausiai Lenkijoje prisimenamas Jogailos nuopelnas. Apie karaliaus siekį atkurti universitetą kalbėjo jau 1390 m. Bartolomėjus iš Jaslos.
Monarcho nuopelnai ir jo skiriamos lėšos aukštojo mokslo įstaigai buvo dažnai prisimenami. Grigorijus iš Sanoko apibūdino valdovą kaip patį žinomiausią tarp visų kunigaikščių statybininką ir Akademijos Krokuvoje, iš kurios dvasininkija gavo daug naudos, mecenatą.
Lietuvos christianizacija ir Jogailos fundacinė veikla gerai atitiko dievobaimingo ir taiką mylinčio valdovo įvaizdį. XV amžiuje buvo pabrėžiama, kad po krikšto karalius penktadieniais pasninkavo valgydamas duoną su vandeniu, o per gavėnią taip maitinosi kasdien. Viešpaties Dievo vakarienės dieną nuolankiai plovė kojas elgetoms ir aptarnavo juos prie stalo. Karštai meldėsi, iškilmingai praleisdavo šventines dienas, daug aukojo labdarai ir saikingai valgė bei gėrė. Daug kartų buvo pažymima, kad jis nevartojo vyno ir visada buvo blaivus.
Riteris
Greitai po Žalgirio mūšio Jogailos įvaizdį papildė naujas elementas – pergalė prieš Vokiečių ordino riterius. Karalių pradeda charakterizuoti kaip „nuostabiausią kariauninką“ (Jakas iš Ludzisko) ir iniciatorių „svarbiausių Lenkijos pergalių“ (Vincentas Kotas).
XVI amžiaus pradžioje Jono Visliciečio eiliuotoje poemoje sakoma: „Garbe to karo Jogaila laimingas / Viršija garsių protėvių drąsiausius proveržius, / Kurie proto dėka buvo išaukštinti / Mūsų pergalingas valdovas, mūšyje neįveikiama jėga.“
Tą jėgą buvo bandoma pamatuoti užmuštų priešų skaičiumi. Jau XV amžiuje kronikininkas pateikė fantastinius kryžiuočių, žuvusių Žalgirio mūšio lauke, skaičius. Vieno iš metraštininkų nuomone, jų žuvo 144 tūkst., kitas mini net 160 tūkst.
Žalgirio mūšis XV amžiuje buvo prisimenamas daugybėje eilėraščių. Kai kurie jų buvo parašyti lenkiškai. Pirmasis iš jų, kaip yra manoma, buvo parašytas praėjus vos keletui dienų po mūšio: „Karalius Lenkijos Vlodislovas / Vytautas lietuvių didysis kunigaikštis / iškapojo barzdotus vyrus, / jog gulėjo kaip pyragai / Žalgirio lauke.“
Jogailos, kaip kryžiuočių triuškintojo, vaizdavimas ne itin tiko prie religingo, teisingo, o pirmiausia – taikaus valdovo įvaizdžio. Tai buvo suvokiama karaliaus aplinkoje. Laiškuose, pasiųstuose iš mūšio lauko, karališkos kanceliarijos raštininkai vaizdavo karą su Vokiečių ordinu kaip teisingą, o pasiektą pergalę jame priskyrė Dievo galybei.
Jogaila buvo tik ginkluota Dievo ranka, kuri nubaudė kryžiuočius už jų išdidumą ir nusikaltimus. Karalius priešus įveikė „ne dėl mūsų galybės, ne dėl kariuomenės gausumo, bet vien Dievo, kuris nusprendė mus visados apdovanoti sėkme, jėgos ir gerumo dėka“.
Vieno XV amžiuje parašyto eilėraščio apie Žalgirį autorius tai ypač pabrėžė: „Tas Dievo gerumas, o ne žmogiškoji jėga lėmė to karo baigtį ir davė pergalę Lenkijos Karūnai ir lenkams.“
Tik taip aprašant mūšį buvo galima apsaugoti Jogailos, kaip taiką mylinčio karaliaus, įvaizdį. Pasak daugelio viduramžių autorių, monarchas net tada, kai kariuomenė jau buvo pasirengusi mūšiui, nenustojo melstis. Nenutraukė jis šventų mišių klausymosi ir iki paskutinės akimirkos tikėjosi taikiai užbaigti ginčus su kryžiuočiais. Bet ordino riterių pasipūtimas ir agresyvumas neleido tokiu būdu išspręsti nesutarimų. Konfliktas turėjo būti užbaigtas mūšio lauke.
Taip XV amžiuje susiformavo pakankamai aiškus ir teigiamas požiūris į Vladislovą Jogailą. Jis buvo laikomas taiką mylinčiu, teisingu ir geraširdžiu karaliumi – žodžiu, idealiu valdovu. Net svetima kilmė neturėjo įtakos bendram teigiamam jo asmenybės vertinimui.
Trys Jogailos darbai viduramžių lenkams buvo svarbiausi: Lietuvos christianizacija, Krokuvos universiteto atkūrimas ir pergalė prieš Vokiečių ordiną Žalgirio mūšio lauke.
Žavėjimasis ir kritika
Teigiama nuomonė apie Jogailą buvo stabili per visą Naujųjų amžių epochą. „Duok Dieve mums gauti antrą tokį Jogailiuką / Tokį, koks tas lietuvis buvo, kuris apšvietė / Lenkiją ir Lietuvą Dievo šviesa apšvietė“, – XVI amžiaus pabaigoje rašė Motiejus Stryjkovskis.
Jonui Goluchovkiui, „Ikones książąt i królów polskich“ (1605) autoriui, Jogaila buvo „doras vyras, apdovanotas dideliu padorumu“. Jam pritarė Šimonas Staropolskis, kuris kūrinyje „Sarmatų kariauninkai“ (1605) pateikė „karine drąsa pasižymėjusių vyrų“ biogramas. Jose atsirado vietos ir Jogailai. Jį autorius vadina Tėvynės tėvu, kurio didybe didžiuojamasi: „Didysis Jogaila, teisingas ir kilmingas vyras, gimė tam, jog taptų visų dorybių įsikūnijimu. Tarp garbingųjų Sarmatijos karalių jis švyti kaip saulė tarp planetų ir taip toli, kad visam šiaurės pusiaujyje nebuvo jam šlove lygių. Didis valdovas, didysis kunigaikštis, didis savo tautos apaštalas, visų lenkų karalių papuošalas ir šlovė.“
Jogailos nuopelnai buvo iškeliami ne tik literatūros kūriniuose ir istoriniuose veikaluose. Naujaisiais laikais jis buvo vaizduojamas daugelyje meno kūrinių, įamžinamas paveiksluose ir medžio raižiniuose. Kaip žinoma, Jogaila nesulaukė tik paminklo, nors tokių planų būta. Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais buvo planuojama perstatyti Senatorių salę Varšuvos karališkojoje pilyje. Ji turėjo būti papuošta septynių garsiausių lenkų karalių statulomis, tarp jų ir Vladislovo Jogailos.
Tik XVIII amžiaus pabaigos–XIX amžiaus sandūroje būta pirmųjų nedrąsių kritinių pastabų apie Jogailą. Pirmiausia jos buvo paskelbtos to meto istorikų darbuose. Janas Krikštytojas Albertrandis, karaliaus Poniatovskio bibliotekininkas, prikaišiojo Jogailai jo valdžios silpnumą ir karaliaus institucijos susilpninimą.
Julianas Ursynas Niemciewičius „Istorinėse dainose“ (1816) kritikavo karalių už suteiktas bajorams privilegijas (tuo jis susilpnino monarcho pozicijas) ir priekaištavo jam dėl neišnaudotos pergalės Žalgirio mūšio lauke. Niemciewičiaus nuomone, Jogaila buvo „uolus tikėjime, drąsus mūšyje, dosnus, turėjo daug asmeninių dorybių, tačiau jam trūko didingam monarchui reikalingų savybių. Silpnumas ir lengvatikystė vedė jį nuo klaidos prie klaidos“. Prie tokios charakteristikos Jerzy Samuelis Bandtke (1820) pridėjo: „Nestatė nei naujų pilių, nei netaisė senų, apleisdamas teismus, nebuvo miestų ir valstiečių tėvu.“
Tie priekaištai nebuvo nauji, daugelis jų jau buvo užrašyti Dlugošo kronikoje. XVI–XVIII amžiuje lenkams jie atrodė nesvarbūs, tačiau XVIII amžiaus pabaigoje ir kito šimtmečio pradžioje kaltinimas dėl monarcho valdžios susilpninimo pasidarė jau esminis. Tas pats pasakytina ir apie karaliaus nesirūpinimą miestais ir valstiečiais.
Jogailos aplaidumas šioje srityje buvo dar labiau matomas, palyginti jį su „valstiečių“ ir „savųjų“ karaliumi Kazimieru Didžiuoju.
XIX amžiaus pirmoje pusėje ne visi pritarė toms kritinėms nuomonėms apie Jogailą. Tačiau galbūt ir dėl to jis to meto istorinėje atmintyje prarado anksčiau turėtą reikšmę. Jeigu apie jį buvo rašoma literatūriniuose veikaluose, tai dažniausiai karalius buvo vaizduojamas kaip spinduliuojančios šventumu Jadvygos Andegavenietės vyras. Taip jis tapo teatro rekvizitu, padėtu į spintą ir laukiančiu geresnių laikų.
Lenkų pasisavintas lietuvis
Tas laikas atėjo XIX amžiaus antroje pusėje, stiprėjant lenkų tautinei savimonei ir aštrėjant konfliktui tarp lenkų ir vokiečių. Bandymas gintis nuo nutautinimo ir germanizacijos reikalavo atsigręžti į ankstesnių laikų rekvizitus ir asmenybes. Kas kitas geriau galėjo atitikti naują laikmečio dvasią, jei ne su vokiečiais identifikuojamų kryžiuočių nugalėtojas?
Jogaila tapo pagrindiniu daugelio kūrinių didvyriu, kurių svarbiausi buvo Jozefo Ignaco Kraszewskio apysaka „Kryžiuočiai 1410“ (1882) ir, aišku, Henryko Sienkiewicziaus „Kryžiuočiai”.
Jis vis dažniau tapdavo istorinės tapybos objektu. Menininkai su dideliu noru vaizdavo Jogailą, besimeldžiantį prieš Žalgirio mūšį (Janas Matejka) arba priimantį du kryžiuočių kalavijus (Maksymilianas Piotrowskis, Wojciechas Kossakas). Dažniausiai buvo vaizduojamas pats mūšis (tarp jų J.Matejka, Tadeuszas Popielis, Zygmuntas Rozwadowskis, Wojciechas Betley).
1909 m. Janas Styka su sūnumi Tadeuszu netgi pradėjo kurti „Žalgirio panoramą“, kuri turėjo būti eksponuojama Krokuvos barbakane. Šis projektas nebuvo realizuotas, bet po metų liepos 15-ąją Krokuvoje buvo atidengtas paminklas Jogailai. Jo autoriai – Antonis Wiwulskis, fundatorius Ignacas Paderewskis.
Paminklo atidengimas – „protėvių garbei“ – tapo centriniu Žalgirio 500-ųjų metinių šventimo elementu. Jis pritraukė minias lenkų iš visų trijų padalytos Lenkijos dalių. Tuo metu buvo rašoma, kad šventinės iškilmės buvo „gyva lenkų patriotinės dvasios manifestacija ir leido, tiesa, tik akimirkai, atsikvėpti laisviau ir jaustis gyviau, karščiau, lenkiškai“. Lietuviai į šias iškilmes kvietimo nepriėmė.
Nuo to laiko lenkų istorinėje atmintyje Jogaila tapo pirmiausia triumfo prieš kryžiuočius vokiečius ir „teutonišką pasipūtimą“ simboliu. Ilgam. Tokį Jogailos įvaizdį turėjo galvoje vyriausiasis vadas generolas Wladyslavas Sikorskis 1942-aisiais: „Mūsų istorijoje įsimintina pergalė (prie Žalgirio) buvo visoms kitoms kartoms iki mūsų geros savijautos šaltinis ir tikėjimo pagrindas, kad ateis diena, kada nuo mūsų smūgių subyrės į dulkes ta amžina kryžiuočių galybė, jau šešis šimtmečius grasinanti išnaikinti mūsų tautą.“
Tokią pat mintį kartojo Žalgirio metų iniciatoriai, triukšmingai minėję mūšio metines 1960 m. Liaudies Lenkijoje Jogaila sulaukė daugybės paminklų, tapo daugelio mokyklų ir gatvių patronu, plakatų didvyriu, buvo vaizduojamas pašto ženkluose, medaliuose.
Partinėje propagandoje karalius Jogaila buvo ne vien „amžino“ konflikto tarp lenkų ir vokiečių, bet ir Lenkijos ryšių su „broliškomis Sovietų Sąjungos tautomis“ – lietuviais, baltarusiais, ukrainiečiais ir, žinoma, pačiais rusais – simbolis. Taip Jogaila pasirodė esąs ne tik puikus karo vadas, įveikęs kryžiuočius vokiečius, bet ir protingas bei įžvalgus politikas, vos ne Lenkijos Liaudies Respublikos ir SSRS sąjungos pirmtakas.
Po 1989 metų šios abi asociacijos prarado savo aktualumą ir Jogailos asmuo imtas išnaudoti žemiškesniems tikslams, pavyzdžiui, reklamoje.
Karalius taip pat atsidūrė ant 100 zlotų banknoto averso. Žalgirio mūšio laukuose liepos mėnesį kasmet rengiamas didžiulis riterių piknikas. Taip Vladislovas Jogaila iš lenkiškumo gynėjo, kryžiuočių galybės triuškintojo, Krokuvos universiteto atkūrėjo tapo popkultūros ikona. Bet tai būtų jau kita istorija.
Habilituotas daktaras Piotras Węcowskis yra istorikas medievistas, dirba Varšuvos universiteto Istorijos institute.