Ko gero, mažai kas ginčysis, jog Egipte ne vieną ir ne du tūkstantmečius stūksančios piramidės – vienas iš svarbiausių pasaulio stebuklais laikomų objektų. Vieni mano, jog jos pastatytos savimylų faraonų nurodymu, kaip būsimosios jų kapavietės.
Kiti tvirtina, jog piramidžių paskirtis – mistinė (jų struktūroje žyniai neva užšifravę esmines Visatos paslaptis). Treti yra linkę įžvelgti ir nežemiško proto pagalbą jas statant. Kaip ten bebūtų, archeologai kasinėja, fantastai rašo knygas – ir, rodos, Egipto piramidėmis retą kurį benustebinsi. Vis tik fizikas iš Krasnojarsko (Rusija) Pavelas Polujanas iškėlė naują versiją apie garsiųjų Egipto piramidžių paskirtį.
Versijos autorius dievagojasi nepretenduojąs į pasaulinio masto atradimą. Kur kas labiau fiziką domina klausimas, kodėl tos senovės egiptiečių žinios buvo slepiamos po septyniais užraktais? Bet kuriuo atveju, P. Polujanas tikina, jog kalba eis ne apie kokias nors mistines paslaptis ar fantastines piramidžių paskirties versijas. Anot P. Polujano, visa paslaptis glūdi tame, jog piramides statę senovės meistrai granitinių luitų pjaustymui naudojo deimantinius pjūklus – varinius rėžius, kurių dantelius atstojo deimantai.
Fizikas įsitikinęs, jog kertinis akmuo piramidžių statybų istorijoje buvo Afrikoje, Nilo upės baseine išvystyta deimantų gavyba. Niekam ne paslaptis, jog deimantų kristalai – viena tvirčiausių natūralių medžiagų Žemėje. Manoma, kad pirmiausiai deimantai buvo vertinami dėl savo tvirtumo charakteristikų, ir tik statant piramides įgijo dieviško ir amžino brangakmenio reputaciją. Idėjos autorius siūlo nepatingėti pasikapstyti po Egipto piramides supantį smėlį – didelė tikimybė, jog atkakliausieji ten galėtų rasti deimantų. Juk, jeigu akmens luistų pjaustymas buvo organizuotas pramoniniu mastu, tikėtina, jog iš tūkstančių pjūklų galėjo byrėti ir statybų aikštelėje po darbininkų kojomis mėtytis deimantiniai danteliai.
Egiptologams sunkiai pavyksta rasti atsakymą, kaip senovės meistrai įsigudrino taip lygiai nugludinti akmeninių luistų paviršius. Juk prieš tūkstantmečius gyvenę žmonės vargu ar žinojo apie supertvirtą plieną, o vario pagrindu lieti bronzos lydiniai prieš akmenį turėjo būti tiesiog per minkšti. Egipto istorijos specialistai yra suformulavę prielaidą, jog senovės egiptiečiai akmenų pjaustymui naudojo kvarcinį smėlį su vandeniu, dolomitinius rutuliukus, medinius pleištus, kurie, kad išbrinktų, buvo laistomi vandeniu ir pan.
Radikaliausi Egipto piramidžių tyrinėtojai negailestingai skelbė, jog kolosalaus dydžio piramidžių statybų procesas negalėjo būti grindžiamas tokių didelių sąnaudų reikalaujančiais techniniais sprendimais. P. Polujanas tvirtina, jog jo pažįstamas, garsus Rusijos matematikas ir verslininkas Dmitrijus Pavlovas neseniai rengė keletą ekspedicijų į piramides, ir gimtinėn parvežė daug foto ir video medžiagos. Joje užfiksuoti neginčijami įrodymai, jog akmenų apdirbimui buvo naudojami aštrūs įrankiai – siauri pjūklai, cilindrus iš akmens išskobiantys žiediniai grąžtai, frezos ir pan. Kad visa tai būtų pagaminta iš bronzos – praktiškai neįmanoma.
Šių dienų akmenų pjaustytojai žino, jog deimantinius pjūklus geriausia gaminti iš vario: brangakmeniai nugramzdinami į minkštą metalą, kuris įrankio eksploatavimo metu nusišlifuoja taip, jog deimantiniai dantukai tampa ypatingai aštrūs. Taigi, eksploatuojant tokį pjūklą, jo efektyvumas iki tam tikro laipsnio tik auga. Deja, šių ekspedicijų dalyviai priėjo sąmokslo teorijų lygmens išvadą, jog „senieji Egipto dievai“ valdė mistines lazerines-plazmines pjaustykles. Žodžiu, viena iš vadinamųjų fantastinių versijų apie Egipto piramides: prieš keletą tūkstančių metų Nilo pakrantėje nežinia, kokių tikslų vedini, svetimeiviai įkūrė savo bazę ir pastatė piramides.
Panašu, kad viskas galėjo būti kur kas paprasčiau ir žemiškiau. Žmonės tiesiog ieškodavo deimantų, kurių Afrikoje nestigo. Ištyrę gražaus, skaidraus akmens savybes, senovės egiptiečiai susiprotėjo jas išnaudoti pjūklų konstrukcijoje. Pjūklų, kurie it minkštą medį pjaustė kiečiausio akmens luitus. Lyg ir logiška būtų manyti, jog būtent deimantinių pjūklų išradimas atvėrė senovės egiptiečiams galimybes statyti didingus statinius – pergalė prieš akmenį turėjo būti kažkokiu būdu pažymėta ir įamžinta. O juk ir piramidžių forma kažkuo primena deimanto formą. Juk, anot idėjos autoriaus, natūralios būklės deimanto kristalas yra būtent ketursienės piramidės formos – tiksliau, kaip dvi piramidės, sujungtos kvadratinėmis pagrindo plokštumomis. Tad, sąmoningai ar atsitiktinai, piramidės tapo ir paminklu pačiai atspariausiai natūraliai medžiagai Žemėje – kone amžinam ir nepažeidžiamam deimantui. Gali būti, jog egiptiečiai tikėjo, esą tokia forma įkūnija nemirtingumą.
Kita vertus, tokio masto industrija, kur vienu metu buvo naudojami tūkstančiai deimantinių pjūklų, frezų ir kitų įrankių, leidžia numanyti, jog deimantų gavyba Senovės Egipte buvo itin išvystyta pramonės šaka. Seniai žinoma, jog Afrikos žemyno centrinėje ir pietinėje dalyje nuo seno egzistuoja deimantų kasyklos. Tikriausiai iš ten į Egiptą būdavo gabenami ištisi maišai deimantų… Buivolo odą, iš kurios galėjo būti siuvami maišai, deimantai lengvai perrėžtų, tad tikėtina, jog tara deimantų gabenimui galėjo būti gaminama ir iš kitos medžiagos (galbūt medienos).
Jei skaitant apie visa tai iškiltų senovės lobynų vaizdinys – salės, iki lubų „prikimštos“ žėrinčių brangakmenių, – P. Polujanas neatmeta galimybės, jog taip kadaise tikrai galėjo būti. Tačiau bėgant tūkstantmečiams lobynai buvo išvogti, ir dabar apie piramidžių turtus byloja tik piramidės ženklas ant valiutos banknoto.
Bet kuriuo atveju, versijos apie Egipto piramidžių statybą autorius iš Krasnojarsko galvoja, jog deimantinių pjūklų era buvo gana trumpa, o šios aukšto lygio technologijos pėdsakų aptinkama toli gražu ne kiekvienoje piramidėje. Didžioji dalis jų pastatyta iš plytų ir betono. P. Polujanas samprotauja, jog deimantinių pjūklų technologija galiausiai buvo įslaptinta.
Priežasčių tam gali būti keletas. Galbūt dėl kokių nors geopolitinių priežasčių nutrūko deimantų gavyba ir transportavimas. Galbūt tiesiog buvo pasiektas tikslas – pastatytas Amžinybės Paminklas, o patys deimantai virto vertingais simboliais-talismanais, kurių naudojimas techniniais tikslais buvo griežtas tabu. Gal artimiausiose kasyklose baigėsi deimantų ištekliai. O gal tuo metu išpopuliarėjo kita – cementinė-betoninė – statybų technologija.
Hipotezė apie senovės egiptiečių betoną ne sykį buvo iškelta. Tačiau egiptologai tokią gana vieningai neigia, nors gana realu, jog toje epochoje galėjo būti naudojami abu statybos metodai. Bet kuriuo atveju, idėjos autorius pabrėžia, jog jo samprotavimai yra hipotetiniai, o hipotezes, žinia, būtina tikrinti.
Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com
Loading ...