Aleksejus Kononovičius,
VU Teorinės fizikos ir astronomijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, technologijos.lt

Kas ben­dro tarp barz­do­tų vie­na­ko­jų vie­na­akių pa­pū­gų mė­gė­jų ir kas ant­ro žmo­gaus, va­ka­rais sė­din­čio prie­šais švy­tin­tį kom­piu­te­rio ek­ra­ną? Kai ku­rie ga­li pa­si­gir­ti hips­te­riš­ka vei­do aug­me­ni­ja, pa­pū­gos pa­lai­ko kom­pa­ni­ją ir­gi ne vie­nam, o ir vie­na­ko­jų, deja, nėra taip ma­žai, kaip no­rė­tų­si. Bet iš­ta­rus „pi­ra­tas“, di­džiau­sia ti­ki­my­bė pa­taiky­ti kaip pirš­tu į (li­ku­sią) akį. Vie­ša pas­lap­tis, kad maž­daug pu­sė Lie­tu­vos na­mų var­to­to­jų nau­do­ja ne­le­ga­liai gau­tą, „pi­ra­ti­nę“ pro­gra­mi­nę įran­gą.

Jūrų piratai grobia laivus ir krovinius, įkaitais ima laivų įgulas. Elektroninėje erdvėje to daryti nebereikia – virtualų „krovinį“ galima tiesiog nusikopijuoti ir platinti jo kopijas. Jei kopijos platinamos už pinigus, kaip vyresnių skaitytojų dar pamenamuose praėjusio amžiaus pabaigos kompaktinių diskų turgeliuose, tai šiokį tokį panašumą tarp šių veikų galima būtų įžvelgti ir už tokį elgesį pardavėjus derėtų smerkti ir bausti.

Internetas piratavimą pakeitė iš esmės

Bet šiuolaikinis elektroninis piratavimas visiškai kitoks – internetas piratavimą pakeitė iš esmės. Dalis programinę įrangą „nulaužiančių“ piratų komandų dirba iš idėjos ir, kartais, remiami eilinių piratinės programinės įrangos vartotojų. Tai nebėra tiesioginis nelegalus pirkimo-pardavimo sandoris. Tad, tobulėjant technologijoms, panašumas nyksta, bet terminas išlieka dėl istorinių priežasčių.

„Piratais“ autorinių teisių pažeidėjai, nelegalūs autorinio turinio kopijuotojai, buvo vadinami dar iki autorines teises saugančių įstatymų priėmimo. Vienas pirmųjų tekstų, kuriame pažeidėjai vadinami piratais, išleistas dar 1603 metais („Wonderfull Yeare,“ aut. T. Dekker). Tuo tarpu pirmuoju autorių teises ginančiu įstatymu laikytinas šimtmečiu vėliau pasirodęs karalienės Onos statutas (1710 metai). Piratavimo terminas vartojamas ir Berno konvencijos 12 straipsnyje. Šis pagrindinis autorinių teisų dokumentas buvo parengtas 1886 metais ir po truputį ratifikuotas 171 šalyje. Lietuva konvenciją ratifikavo 1994 metais.

Šiame kontekste vis dažniau kyla diskusijos apie žmonių žudymo, stambaus turto grobimo ir autorinių teisių pažeidimo sulyginimo etiškumą. Tuo labiau, kad vis drąsiau kalbama apie piratavimo didinamus vaizdo įrašų (DVD), muzikos albumų ar susijusios produkcijos pardavimus (įdomu kiek „Sostų karų“ gerbėjų nusipirko originalias knygas? Šio šou marškinėlius? Šio šou alų?). Kai kurie mobiliųjų ir kompiuterinių žaidimų kūrėjai yra viešai pasisakę, kad piratavimas bent iš dalies gali padėti jų verslui (pvz., Rovio).

Toliau šiame tekste papasakosiu apie vieną iš klasikinių rinkodaros teorijos modelių – Basso sklaidos modelį. Vėliau suformuluosiu agentų modelį, kurio dinamika iš esmės analogiška Basso sklaidos modeliui. Papasakosiu, kaip į šiuos modelius įskaityti piratavimą ir kokios įdomios to išdavos. Galiausiai, tekstą pabaigsiu, aptardamas konkretų pavyzdį – Microsoft kovą dėl rinkos. Tolesnis tekstas didžia dalimi paremtas Prasad ir Mahajan straipsniu „How many pirates should a software firm tolerate?“ (angl. – Kiek piratų programinės įrangos gamintojai turėtų toleruoti?).

Basso sklaidos modelis

1969 metais Frankas Bassas paskelbė straipsnį „A new product growth model for consumer durables (.pdf)“ (angl. Naujų ilgalaikio naudojimo prekių plitimo modelis), kuriame užrašė empirinį sąryšį tarp naujo produkto plitimo spartos ir esamų produkto vartotojų skaičiaus. Šį sąryšį, nenaudojant aukštosios matematikos elementų, galima būtų užrašyti taip:

Žodžiais šią išraišką galima būtų persakyti taip: momentinis pardavimų skaičius, X‘(t) yra proporcingas produkto dar neįsigijusių potencialių vartotojų skaičiui N – X(t) ir produktą jau įsigijusių vartotojų skaičiui X(t).

Taigi, šioje išraiškoje X(t) rodo parduotų produktų skaičių laiko momentu t, o X‘(t) yra pardavimo sparta laiko momentu t. Paprasčiau tariant, X‘(t) yra momentinis produkto pardavimų skaičius. Galima būtų daryti tolimą analogiją su važiavimu mašina – X(t) savo esme atitiktų iki tikslo (produkto išpardavimo) nuvažiuotą atstumą, o X‘(t) – momentinį važiavimo greitį. Geriau pažįstamiems su išvestinėmis ar diferencialinėmis lygtimis, turėtų būti akivaizdu, kad X‘(t) yra X(t) išvestinė.

Žinoma, kad išraiška būtų naudinga, reikia tinkamai įvertinti tris modelio parametrus. Tą galima atlikti, turint tam tikrus pirminius pardavimus duomenis. Laikui bėgant, parametrų vertes galima patikslinti pagal naujesnius pardavimų duomenis. Parametras N nusako potencialių vartotojų, σ – reklamos, h – esamų vartotojų įtaką pardavimui.

Svarbu pastebėti, kad šis modelis tinka tik ilgalaikio vartojimo prekėms, t.y. tokioms, kurias vartotojas įsigis vieną kartą per gan ilgą laiką. Tai, pavyzdžiui, telefonai, šaldytuvai, televizoriai, baldai, mašinos ir pan. Žinoma, 1969 metais telefonus žmonės keisdavo rečiau, bet ir šiais laikais, net ir dažnai telefonus keičiantys žmonės dažniausiai įsigyja ne tokį patį, o naujesnį aparatą. Šis modelis turėtų galioti ir programinei įrangai, kurios pardavimus šiame tekste ir nagrinėjame.

Basso agentų modelis

Vietoje Basso užrašytos matematinės išraiškos galime suformuluoti agentų modelį, kurio dinamika iš esmės bus panaši.

Primiršusiems anksčiau aptartus (ne mados top) modelius ir (ne specialiuosius Jos Didenybės) agentus, trumpai priminsiu, kad agentai modelyje atitinka realius žmones. Tačiau lyginant su realiais žmonėmis, agentai be galo paprasti – jų elgesys paklūsta tik pačioms bendriausiomis ir elementariausiomis taisyklėmis. „Bendra“ ir „elementaru“ – labai subjektyvūs vertinimai ir priklauso nuo modeliuojamos sistemos, bet vadovaujantis šiomis gairėmis, galima sukurti kuo paprastesnį, bet realybę pakankamai atitinkantį, modelį.

Modeliuojant, kiekvienas agentas gali įgyti tam tikras savybes (pereiti į atitinkamą būseną). Šiuo atveju modeliuojame produkto pardavimą, tad logiška būtų agentus skirstyti į jau įsigijusius produktą ir dar jo neįsigijusius. Kadangi domimės ilgalaikio vartojimo produktais, agentai gali pereiti iš produkto dar neįsigijusių būsenos (žymime – 0) į produktą įsigijusių būseną (žymime – 1), o perėjimai priešinga kryptimi neįmanomi.

Darome prielaidą, kad agentų perėjimo tikimybė proporcinga reklamos intensyvumui ir kitų agentų atsiliepimams apie produktą. Taip gausime Basso matematinę išraišką atitinkantį agentų modelį ir perėjimo tarp būsenų tikimybes galėsime užrašyti taip:

Čia papildomai įvedėme trumpą laiko žingsnį Δt ir pažymėjome X(t) kaip X₁(t) (toks žymėjimas bus patogesnis vėliau). Tiesiog kompiuteriams sunku suprasti gyviems organizmams įprastą tolydų (tęstinį) laiką, tad turime naudoti jiems priimtinesnį diskretų (trūkų) laiką. Kai trūkaus laiko žingsniai pakankamai trumpi, skirtumo pastebėti neturėtume. Šiuo atveju laiko žingsnis turi būti toks trumpas, kad pakankamai laiko apsispręsti įsigyti produktą turėtų vos vienas agentas.

Žemiau pateiktoje programėlėje naudojame tarpinį variantą tarp pilno šioje teksto dalyje aptarto agentų modelio ir originalaus Basso sklaidos modelio, vadinamą vienakrypčiu Kirmano modeliu. Kai laiko žingsnis pakankamai mažas, o N žymiai didesnis už 1, tai visų trijų modelių dinamika turėti būti statistiškai tapati.

Basso modelio papildymas piratavimu

Taigi, norėdami įskaityti piratavimą, modelį turėsime praplėsti. Praplėstame modelyje bus vieša produkto sklaida (legalūs, nešantys pajamas pardavimai) ir „šešėlinė“ produkto sklaida (nelegalūs, pajamų nenešantys produkto įsigijimai). Abi sklaidas laikysime iš esmės identiškomis, o potencialūs vartotojai, laiku bėgant, taps legaliais vartotojais arba piratais (paprastumo dėlei perėjimus iš piratų į legalius vartotojus ignoruosime, nors realybėje tokių perėjimų tikrai pasitaiko). Kurių bus daugiau, nulems produkto prieinamumas. Prieinamumą apsprendžia daug faktorių, bet pagrindiniai – produkto kaina, potencialių vartotojų pajamos, piratavimo toleravimo laipsnis.

Perkeldami šias idėjas į agentų modelį, papildome jį trečia būsena – pirataujančiais vartotojais (žymėsime – 2). Ir tada užrašome šešių įmanomų perėjimų tikimybes:

Čia α yra alternatyvus produkto prieinamumas, o X₂(t) nusako pirataujančių vartotojų (antros būsenos agentų) skaičių. Kuo didesnis α, tuo mažiau prieinamas produktas, tuo didesnė tikimybė potencialiems vartotojams tapti piratais. Kuo daugiau piratų, tuo didesnė paskata potencialiems vartotojams tapti piratais arba legaliais vartotojais. Tiesiog piratai tampa savotišku reklamos analogu ir priklausomai nuo parametrų, gali tapti tokie pat efektyvūs kaip užsakoma reklama. Tačiau iš šio elementaraus modelio susidaro įspūdis, kad piratavimas kainuoja, nes netenkama pajamų.

Pirmos dvi išvados (α ir X₂(t) įtaka legaliems pardavimams) veikiausiai yra teisingos ir jos gali būti patvirtintos, analizuojant realius duomenis. Trečioji išvada (piratavimo įtaka galutiniam pelnui) veikiausiai kyla dėl modelio paprastumo – realybėje labai sunku tiksliai įvertinti potencialių vartotojų skaičių, o ir vargu ar visi piratai būtų linkę „legalizuotis“ – dalis jų gali tiesiog pereiti prie produkto alternatyvų. Jeigu jie pasirinks produkto alternatyvas, tai įkandin gali pasekti ir legalūs vartotojai (vėlgi, šiems perėjimams aprašyti galėtume taikyti Basso sklaidos modelį).

Taigi, pradėkime nuo palyginimo tarp Basso sklaidos be piratavimo (α=0) ir Basso sklaidos su piratavimu (α>0). Lyginsime produkto vartotojų skaičiaus kitimą. Visuose tolesniuose paveiksluose žalia kreivė atitiks α=0 atvejį.

Su piratais galima būtų elgtis kiek gudriau: pradžioje juos toleruoti, o paskui – bandyti su jais kovoti

Su piratais galima būtų elgtis kiek gudriau. Pradžioje juos toleruoti, o paskui – bandyti su jais kovoti. Modelyje tai galima įgyvendinti, įvedus α „galiojimo laiką“ – pasibaigus terminui, α tiesiog tampa lygus nuliui. Piratavimas padeda paspartinti produkto pardavimus ir tuo pačiu leidžia užsidribti daugiau.

Darydami tokią išvadą, Prasad ir Mahajan pasako, kad šios įžvalgos nėra naujos ir jau buvo panaudotos kovoje dėl vietos rinkoje. Tas pats Microsoft’as ją jau puikiai taikė, siekdamas įsitvirtinti Taivanio rinkoje. Pradžioje neturtingi taivaniečiai negalėjo sau leisti įsigyti Microsoft‘o programinės įrangos, tačiau intensyviai piratavo. Kai Taivanio ekonomika pakilo, Microsoft‘as ėmėsi kovoti su piratais ir šią kovą daugiau ar mažiau laimėjo. Jeigu Microsoft‘as būtų kovojęs su piratais, tai galbūt šiuo metu dauguma Taivanio gyventojų naudotų Linux ar Mac OS. Prasad ir Mahajan apžvalgos rašymo metu (2003 metai) Microsoft‘as rengėsi kovai su kinų piratais. Visgi, veikiausiai to ėmėsi pernelyg anksti. Kinijos valdžia per pastaruosius 10 metų buvo parėmusi kelis Linux projektus (tokius kaip Red Flag Linux, Kylin, NeoKylin, Ubuntu Kylin). O paprasti kinai, ilgai naudoję Windows XP, nuo kompiuterių palengva perėjo prie nešiojamųjų įrenginių su Android‘u.

Mokyklose ir valdžios įstaigose masiškai naudojama Microsoft programinė įranga, o atviro kodo programinė įranga dažnai ignoruojama

Apie kovas su piratais Lietuvoje visi esame pakankamai daug girdėję. Taip pat esame susidūrę ir su „labdaros“ scenarijumi. Mokyklose ir valdžios įstaigose masiškai naudojama Microsoft programinė įranga, o atviro kodo programinė įranga dažnai ignoruojama. Taip eiliniai vartotojai tiesiog netenka pasirinkimo – jie turi pirkti Microsoft programinę įrangą, kad galėtų elektroniškai bendrauti su valdžios įstaigomis. Alternatyvos (GNU/Linux, Libre Office, …) jau kurį laiką atrodo gerai (kartais net geriau nei Microsoft ar kitų uždaro kodo programinės įrangos kūrėjų produkcija), bet jomis dar naudojasi nedaugelis, nes nesuderinamumo rizika menka, bet visgi išlieka. Ar toks neoficialus monopolis yra gerai?

Sutartiniai žymėjimai:

σ – reklamos įtaka;
h – esamų vartotojų įtaka;
Δt – laiko žingsnis;
N – potencialūs vartotojai;
α – alternatyvus produkto prieinamumas;
X₂ – pirataujančių vartotojų (antros būsenos agentų) skaičius.
◼ – piratavimas;
◼ – legalūs pardavimai;

Publikacija pirmą kartą paskelbta technologijos.lt liepos 21 d.

Kai kalbame apie naująsias technologijas ir skaitmeninį pasaulį, neišvengsime dviejų jo elementų – duomenų apsaugos ir piratavimo. Specialistai pabrėžia, kad turinio kūrėjai ir vartotojai atsilieka nuo sparčiai besivystančių technologijų kuriamų galimybių, todėl negali įvertinti jo keliamų grėsmių. Pasak klasterio „Clear Digital World“ (CDW) organizuojamų konferencijų dalyvių, internetas, vaizdo atkūrimo priemonės sudaro iki šiol neregėtas sąlygas pasisavinti saugomą informaciją ar kūrinį.

„Įkurdami CDW klasterį, siekėme ne atlikti policininko vaidmenį ir vaikytis pažeidėjus, bet kartu su bendraminčiais sukurti technologijas ir sprendimus, galinčius užkirsti kelią neteisėtam intelektinės nuosavybės naudojimui skaitmeninėje erdvėje. Lietuvos atlikėjai ir autoriai priversti ieškoti įvairių būdų, kaip užsidirbti iš savo kūrybos, nes klasikinis laikmenų pardavimas sumenkęs, o skaitmeninis kūrinių pardavimas nė iš tolo nekompensuoja patiriamų praradimų – mes norime jiems padėti. Pasak LR kultūros ministro Šarūno Biručio, intelektinė nuosavybė Lietuvoje sukuria 5,4 proc. BVP, o jos produktų eksportas sudaro net 6 proc. – tai beveik dvigubai daugiau nei pieno produktų eksportas“, – sako klasterio „Clear Digital World“, ieškančio optimalių piratavimo problemos sprendimų, rinkodaros vadovas Romanas Matulis.

CDW duomenimis, 2012 m. 87 proc. interneto vartotojų Lietuvoje siuntėsi ir žiūrėjo filmus nemokamai. Tikėtina, kad per trejus metus situacija stipriai nepasikeitė. Palyginimui, Vokietijoje šis skaičius sudarė 47 proc., Jungtinėje Karalystėje – 49 proc., Prancūzijoje – 51 proc. Kino pramonė labai jautri piratavimui: Jungtinių Amerikos Valstijų tyrėjai apskaičiavo, kad vien šioje valstybėje kino piratai visai filmų industrijai kasmet padaro nuostolių, vertinamų 250 mlrd. dolerių. Lietuvoje šie skaičiai gerokai mažesni, tačiau, aktoriaus ir prodiuserio Donato Šimukausko teigimu, kino teatruose tarp žiūrimiausių karaliavusio filmo „Zero 2“ lankomumas staigiai smuko žemyn, vos pasirodžius jo kopijai nelegalioje interneto svetainėje. Skaičiuojama, kad per penkerius metus nuo filmo išleidimo jis buvo nelegaliai parsisiųstas milijoną kartų, tad nesunku apskaičiuoti vien šio filmo nesurinktas lėšas, atsižvelgiant į vidutinę kino bilieto kainą.

Didžiausia žala patiriama, kai veikiama iš vidaus – ilgamečių nepriklausomos reputacijos darbuotojų. Būtent jie turi galimybę prisijungti prie elektroninės bankininkystės ir gali atlikti neteisėtas machinacijas, nutekinti svarbius dokumentus konkurentams ar įkelti garso, vaizdo įrašus į internetą dar iki jų išleidimo. Tokiu būdu žmonės, viršydami savo įgaliojimus ar pasitelkdami apgaulę, dažniausiai randa būdų pasipelnyti.

Korporacijos ar nedidelės įmonės, netgi pavieniai autoriai privalo saugotis, kad netaptų lengvu grobiu nutekintojams. Tai yra įtvirtinta dešimtajame Jungtinių Tautų Organizacijos pasaulinio susitarimo principe, raginančiame kovoti su visomis korupcijos formomis. Specialistų patirtis ir būtinosios kontrolės priemonės sukuria tarsi uždarą ratą, kurį sudaro trys dedamosios: prevencija – tai personalo mokymas, tvarkos ir procedūros, rizikos ir patikimumo vertinimas; antrasis žingsnis – identifikavimas, apimantis auditą, monitoringą, incidentų fiksavimą ir viešinimą; galiausiai – mokymasis iš klaidų, įgyvendinamas nuodugniai tiriant incidentus, stiprinant teisinę bazę bei imantis proaktyvių veiksmų, kad situacija nesikartotų ateityje.

UAB „Clear Digital World“ (CDW) šiuo metu vykdo projektą UAB „Clear Digital World“ klasterio „Clear Digital World“ plėtra, kompetencijų stiprinimas ir konkurencingumo didinimas (Nr. VP2-1.4ŪM-02-K-02-015). Projektą, kurio vertė 509 656,22 eurų, iš dalies finansuoja Europos regioninės plėtros fondas.

Sakoma, kad visi žmonijos išradimai nėra nei geri, nei blogi, o viską lemia tik tikslai, kurių vedami žmonės juos panaudoja. Draugiškų tikslų turėdami veikė ir pirmieji XX amžiaus programišiai, tačiau situacija pasikeitė piratams suvokus, kad vartotojų kompiuteriuose saugoma informacija gali padėti jiems uždirbti. Tai lėmė įvairių virusų, šnipinėjimo programų, brukalų, masinių automatizuotų užklausų (DdoS) atakų paplitimą. Apie šiuos interneto piratų nusikaltimus ir galimas jų pasekmes mūsų visuomenei kalbėjo klasterio „Clear Digital World“ konferencijos „Kova su piratavimu. Pasaulinė praktika ir Lietuvos pamokos“ dalyviai.

Apie vis didėjančią elektroninių nusikaltimų įvairovę pasakojęs „Hermitage solutions Baltic“ vykdomasis direktorius Paulius Čeponis pabrėžia kritinę elektroninių nusikaltimų grėsmę kiekvienam iš mūsų. „Programišiai atstovauja pačiam tikriausiam organizuotam nusikalstamumui ir jų pagrindinis tikslas visuomet yra pinigai, kuriuos jie gauna užvaldę ar pagrobę paprastų žmonių elektroninius duomenis. Jie gali būti panaudoti narkotikų, ginklų, žmonių prekyboje ir niekuo dėtas žmogus iškart tampa nusikaltėliu, to net nežinodamas. Dėl to interneto vartotojams labai svarbu patiems būti atsargiems – stebėti savo lankomas ar nukreipiamas svetaines, spaudžiamas nuorodas. Ne paslaptis, kad viena dažniausių situacijų, kai kompiuteris apkrečiamas virusu, – nelegalaus turinio platinimo svetainės ir programos (P2P). Po „nulaužta“ ar nemokama programine įranga, ar iššokančiais papildomais langais labai dažnai slepiasi nematomi nepageidaujami priedai, kurie atveria kompiuterį nusikaltėliams ir jie gali jį visiškai valdyti, net paversti kompiuteriu zombiu savo piktiems kėslams“, – komentuoja P.Čeponis.

Intelektinės nuosavybės problemas internete sprendžiančio klasterio „Clear Digital World“ (CDW) rinkodaros vadovas Romanas Matulis taip pat mėgina įspėti interneto vartotojus. „Prisiminkime, kaip mums buvo „parduodamas“ internetas: viskas laisva, viskas nemokama, bendrauk, siųskis, dalinkis viskuo su visais – tiesiog tikras virtualusis rojus, puiki alternatyva mūsų pilkai kasdienybei. Todėl labai greitai internetas tapo mūsų mėgstamiausiu žaisliuku, kaip tas medinis arkliukas iš vaikystės. Bet dabar matome, kad jis virto nevaldomu Trojos arkliu mūsų namuose ir darbuose. Ar tikrai suvokiame, su kuo žaidžiame?“ – klausia R.Matulis.

P.Čeponis norintiems apsaugoti savo kompiuterį ir saugiai pramogauti internete pateikia keletą patarimų:

1. Naudokite kokybišką ir pripažintą antivirusinę programą. Ji padės apsaugoti kompiuterį nuo bet kokių virusų ar kenkėjiško programišių elgesio.
2. Venkite naudotis tokiomis programėlėmis, kaip „Torrent“, „Emule“ bei kitomis, skirtomis failams siųstis, – dažniausiai tai neteisėti kūriniai, kurie gali būti apkrėsti.
3. Nereikalingų programų, virusų, kompiuterinių „Trojos arklių“ galima įgyti ir lankantis svetainėse, kuriose figūruoja tokie žodžiai, kaip „nemokamai“, „atsisiųsti“, „free mp3“, „žiūrėk ~online~“ ir pan. Jose gausu iššokančių langelių ir nuorodų, nukreipiančių į pavojingas svetaines.
4. Iššokantys langeliai gali būti pavojingi ir kitose svetainėse – nepasikliaukite melaginga reklama, skelbiančia apie laimėjimą, ar informuojančia, kad jūsų kompiuteryje pastebėtas virusas.
5. Siųskitės failus tik iš patikimų svetainių, įsitikinkite, kad diegimo metu „neįsiprašo“ kitos programos.
6. Nepamirškite, kad autoriniai kūriniai yra mokami. Jei kažkas siūlo parsisiųsti ar žiūrėti internetu juos nemokamai, jūs ne tik turėsite didelę tikimybė užkrėsti kompiuterį, bet ir pažeisite autorių teises – už tai gresia administracinė atsakomybė.

UAB „Clear Digital World“ (CDW) šiuo metu vykdo projektą UAB „Clear Digital World“ klasterio „Clear Digital World“ plėtra, kompetencijų stiprinimas ir konkurencingumo didinimas (Nr. VP2-1.4ŪM-02-K-02-015). Projektą, kurio vertė 509 656,22 eurų, iš dalies finansuoja Europos regioninės plėtros fondas.

Kalbėdami apie intelektinę nuosavybę skaitmeninėje eroje, neišvengsime nepaminėję ir piratavimo – fenomeno, neatsiejamo nuo dalijimosi filmais, dainomis, knygomis ar kitais kūriniais. Piratų vertinimas nėra vienodas: vienose šalyse jie laikomi griovėjais, autorių skriaudėjais ar visuomenės atstumtaisiais, kitur, priešingai, drąsiais, nesavanaudiškais avantiūristais, kovojančiais su sistema. Kokia yra naudojimosi intelektinės nuosavybės produktais ateitis ir kaip elgtis internete, klasterio „Clear Digital World“ konferencijoje „Interneto „eismo taisyklės“ ir vartojimo kodeksas – visuomenės brandos egzaminas“ svarstė jos dalyviai.

„Mandagūs ir paslaugūs realybėje, skaitmeninėje erdvėje žmonės stipriai pasikeičia, dažnai netgi tampa žiaurūs, jaučiasi nebaudžiami ir galintys elgtis kaip panorėję. Tūkstančius metų kūrusi darnaus gyvenimo normas, internete žmonija susiduria su anarchija, o valstybinės institucijos nesugeba apginti dalies savo piliečių interesų. Maža to, internete nebėra teritorinių ribų, visi gali būti bet kuo, o mūsų gyvenimą reguliuoja ir apie mus kone viską žino tokios virtualios „valstybės“, kaip „Google“ ir kiti IT milžinai“, – mąsto intelektinės nuosavybės problemas internete sprendžiančio klasterio „Clear Digital World“ (CDW) rinkodaros vadovas Romanas Matulis.

Jis pabrėžia, kad internetui vis labiau dominuojant žmogaus kasdienybėje būtina sukurti tam tikrą virtualios etikos kodeksą, panašiai kaip sukurtos visame pasaulyje galiojančios elgesio normos ar eismo taisyklės.

Apie prisitaikymo būtinybę kalbėjęs komunikacijos specialistas Džiugas Paršonis pastebi ir kintančias piratavimo bei legalumo sąvokas: „Naujas verslo modelis – skaitmeninės prenumeratos, nuomos paslaugos – sukuria naują, švarų vartotoją. Tokio žmogaus kompiuteryje esanti programinė įranga ar audiovizualiniai kūriniai negali būti laikomi piratiniais – viskas priklauso nuo jų konkretaus panaudojimo. Susitaikyti reikia ir su naujomis tendencijomis perkelti visą turinį į debesiją, kurioje laikoma informacija gali būti saugiai šifruojama, o talpa – neribojama. Beprasmiška kalbėti apie laikmenos mokestį ar fizinę savo kompiuterio buvimo vietą: greitai ekranus laikysime rankose, juos palaikantys procesoriai bus palikti namie, o visas turinys saugomas nežinia kur laikomuose serveriuose“, – pasakoja Dž.Paršonis.

Pasak jo, debesų kompiuterija diktuoja naujas sąlygas tiek vartotojams, tiek kūrėjams: anksčiau turėti įpročiai parsisiųsti norimą garso ar vaizdo įrašą, knygą, nuotrauką ar programą nebetenka prasmės, nes internete kuriasi gausybė bibliotekų, siūlančių neribotas ar bent labai gausias kolekcijas. Sumokėjęs nedidelį mėnesinį mokestį vartotojas gauna teisę laisvai naudotis visa biblioteka – „Spotify“ muzikos klausymosi, „Scribd“ knygų skaitymo, „Hulu“ TV laidų ir serialų peržiūros. Dalis šių bibliotekų savo verslą pradėjo saugodamos nelegalų turinį, tačiau sudariusios sutartis su leidėjais ir įgijusios administravimo patirties ėmė siūlyti rinkai profesionalias ir visų interesus atitinkančias paslaugas.

Tokios permainos griauna lig šiol vyravusį verslo modelį, pagal kurį nustatytomis proporcijomis pajamas dalijasi leidėjas, pardavėjas ir kūrėjas. Nuostolius kompensuoti VU dėstantis Dž.Paršonis ragina išnaudojant naujas atviras demokratines galimybes, kurias siūlo internetas, – minios finansavimą (angl. ~crowdfunding~). „Toks būdas kūrėjui garantuoja būtinas pajamas, o vėliau parduodamos kūrinio kopijos tampa grynuoju pelnu. Piratavimas taip pat netenka prasmės, juo labiau nereikėtų su juo drastiškai kovoti, o kaip tik stengtis išnaudoti jo teikiamas galimybes“, – teigia Dž.Paršonis.

Skatindamas visuomenės dialogą, klasteris CDW organizuoja konkursą, kuriame mėgėjai bei profesionalai kviečiami sukurti logotipą, filmuką, dainą, plakatą arba vadinamąjį memą kovos su piratavimu ar intelektinės nuosavybės apsaugos temomis. Kiekvienos kategorijos laimėtojai bus apdovanojami; konkurso sąlygos – ~www.cdw.lt~.

UAB „Clear Digital World“ (CDW) šiuo metu vykdo projektą UAB „Clear Digital World“ klasterio „Clear Digital World“ plėtra, kompetencijų stiprinimas ir konkurencingumo didinimas (Nr. VP2-1.4ŪM-02-K-02-015). Projektą, kurio vertė 509 656,22 eurų, iš dalies finansuoja Europos regioninės plėtros fondas.

Rimbas ar meduolis – kas labiau skatina žmogų paklusti įstatymams ir taisyklėms? Ar turime vagies mentalitetą? Ar įmanoma pakeisti ilgai diegtas ydingas vertybes ir įsitikinimus? „Clear Digital World“ (CDW) klasterio, ieškančio optimalių piratavimo problemos sprendimų, organizuotoje konferencijoje „Švietimas ar persekiojimas – kas efektyviau kovojant prieš piratavimą?“ šiomis temomis diskutavo psichoterapeutas prof. Eugenijus Laurinaitis, vyriausiasis policijos kapelionas Algirdas Toliatas ir kt. pranešėjai.

Pasak Eugenijaus Laurinaičio, vagystes internete, kaip ir kitus blogus žmogaus sprendimus, dažnai lemia visuomenės spaudimas ir neteisingai pasirinkti autoritetai.

„Kartą bene 160 žmonių auditorijai uždaviau klausimą: kas iš jūsų nėra nė karto nelegaliai parsisiuntę muzikos ar filmų? Be galo nustebau, nes nepakilo nė viena ranka. Juk tam, kad žmogus kažką darytų ar nedarytų, reikia motyvacijos, – įspūdžiais dalijosi E.Laurinaitis. – Motyvacijai įtaką daro ne tik pats žmogus, bet ir socialinė aplinka, todėl siekiant rasti piratavimo problemos sprendimą būtina suvokti, kas žmogui daro įtaką. Dažnai tai būna visuomenės spaudimas ir blogi autoritetai.“

Vagies charakteristika – silpnumas ir žiaurumas

Profesoriaus teigimu, prieš pusę amžiaus atliktas Milgramo eksperimentas rodo, kad sekdamas autoritetu žmogus laisva valia gali elgtis labai žiauriai, yra paklusnus spaudimui ir pasiduoda įtakai, neatsižvelgdamas į savo vertybes. Milgramo tyrimo principas nesudėtingas: eksperimente dalyvaujančiam savanoriui buvo liepta elektros šoku bausti mokinį už mintinai nepakartotą žodžių sąrašą. Už kiekvieną klaidą vis didinant elektros įtampą, buvo pasiektas mirtino šoko lygis – 450 voltų. Net 68 proc. savanorių, spaudžiami eksperimento rengėjų, sutiko „mokiniui“ trenkti tokio stiprumo elektra.

„Žmogaus elgesys visada yra tikslingas, todėl ir piratavimas – absoliučiai tikslingas elgesys. Noro gauti tai, kam teisės neturima, nebeveikia realybės principas „panorėsi ir praeis“. O ką daryti, jei žmogus nenori, kad tai praeitų? – diskusijos dalyvių klausė E.Laurinaitis. – Labai daug žmonių paklūsta spaudimui, nes silpnesniems autoritetas yra labai geras pasiteisinimas. Daugybė karo nusikaltėlių sakydavo – aš tik paklusau įsakymui, aš savo valios neturėjau, reikėjo paklusti.“

Pasak profesoriaus, remiantis psichologu Philipu Zimbardo, taip kitų žmonių pozicija suformuoja tapatybę – kiekvienam svarbu, kaip kiti jį mato arba nemato, kaip vertina ar neįvertina, pripažįsta ar ignoruoja, apdovanoja ar baudžia.

Sprendimų paieška: vagį bausti ar apdovanoti?

„Šiuo metu klasteris atlieka tyrimus, per kuriuos aiškinamasi, kodėl žmogus piratauja ir ko jam reikia, kad nustotų tai daryti. Tyrimų rezultatų dar nėra, tačiau galima nuspėti, kad piratavimo priežastys bus dvi: „noriu turėti galimybę pasiekti legaliai tai, ko negaliu šiandien turėti“ arba „man per brangu“, – mano Rimgaudas Kalvaitis, klasterio CDW koordinatoriaus. – Bet kuriuo atveju sprendimas galėtų būti vartotojui suteikti alternatyvą. Jei žmonės mažiau pirataus, verslininkai galės jiems pasiūlyti daugiau turinio.“

Pasak vyriausiojo policijos kapeliono Algirdo Toliato, sumažinti internetinių vagysčių skaičių galima konkrečiais fiziniais veiksmais. „Mokslininkai nustatė, kad veiksmingiausiai pažaboti vagystes galima arba apsunkinant galimybę gauti norimą produktą, arba jį branginant, o moralizavimas ir mokymas – mažiausiai efektyvūs veiksmai, – neabejoja kapelionas. – Žinoma, išimčių, kaip ir visose situacijose, yra, tad kovoje gali prireikti pasitelkti ir kitokių priemonių – lazdą, pagyrimą, Prezidentės padėką ar apdovanojimą. Kova – rimta ir didžiulė, tad tikėtina, jog materialinių bausmių išvengti bus sunku: blogai pasielgęs žmogus turi suvokti, kad vogti jam nenaudinga.“

Pasak vyriausiojo policijos kapeliono, šiuo metu bauda, jei ji paskiriama, yra tokia nedidelė, kad dažnam filmų ar muzikos vagiui ją sumokėti ir toliau elgtis netinkamai nekyla didelių sunkumų.

Klasterio tikslas – šviesti visuomenę ir įpratinti žmones nepiratauti, suteikiant jiems galimybę norimą skaitmeninį turinį gauti teisėtai ir priimtinomis sąlygomis. Bendromis pastangomis siekiama sukurti technologijas ir sprendimus, galinčius užkirsti kelią neteisėtam intelektinės nuosavybės naudojimui skaitmeninėje erdvėje.

UAB „Clear Digital World“ (CDW) šiuo metu vykdo projektą UAB „Clear Digital World“ klasterio „Clear Digital World“ plėtra, kompetencijų stiprinimas ir konkurencingumo didinimas (Nr. VP2-1.4ŪM-02-K-02-015). Projekto vertė 509 656,22 eurų, jį iš dalies finansuoja Europos regioninės plėtros fondas.

Statistika rodo, kad net 53 proc. programinės įrangos, instaliuotos lietuvių kompiuteriuose, buvo nelicencijuota. Tačiau kartais neatkreipiamas dėmesys į tai, kad legaliais būdais įsigyti programinę įrangą, filmą ar kitą kūrinį galimybių nėra. Advokatai tai pripažįsta ir siūlo savus šių problemų sprendimo būdus.

Dažniausiai interneto piratai nelegaliai siunčiasi kompiuterines programas ir audiovizualinius kūrinius: filmus, muziką, audioknygas. Lietuvos antipiratinės asociacijos (LANVA) pirmininkė advokatė Dina Adomavičiūtė tvirtina, kad jai daugiausia tenka susidurti su filmų piratavimu, bet kitokio turinio piratavimo atvejai taip pat tebėra labai dažni.
Žiūrint į labiausiai pirataujančių valstybių statistiką galima pastebėti tendenciją, kad autorių teisės mažiausiai pažeidžiamos išsivysčiusiose valstybėse. Tarp mažiausiai pirataujančių rikiuojasi JAV, Suomija, Norvegija, Danija, Liuksemburgas ir kitos valstybės, kuriose piratinė programinė įranga nesiekia ketvirtadalio visų vartotojų. Taip pat nelegaliai muziką, filmus, knygas ar kitus kūrinius siunčiasi mažiau nei trečdalis gyventojų.

Pagrindinės priežastys įvairios
Erikas Saukalas, advokatų kontoros „Metida“ asocijuotas partneris ir advokatas, nurodo tris priežastis, dėl kurių, jo nuomone, yra pirataujama. „Pirmiausia už piratinę produkciją nereikia mokėti arba kaina yra maža, palyginti su originalaus produkto kaina, o piratinės produkcijos kokybė vartotojus iš esmės tenkina. Antra, piratinė produkcija yra lengvai prieinama, ją galima lengvai parsisiųsti internetu ar įsigyti iš trečiųjų asmenų“, – teigia E.Saukalas.
Trečia priežastis, pasak jo, yra gana objektyvi: kartais žmonės piratauja todėl, kad vartotojo šalyje neįmanoma įsigyti norimos originalios produkcijos arba jos kaina rinkoje yra itin didelė, dėl to vartotojui neprieinama.
D.Adomavičiūtė taip pat atkreipia dėmesį į šias priežastis, pabrėždama, kad kartais žmonės neatsižvelgia į prastą produkcijos kokybę ar žalos pavojų įrangai. „Dar mažiau susimąstoma apie tai, kad neteisėtu būdu įsigyjant kūrinius daroma itin didelė žala autoriams ir autorių teisių turėtojams“, – primena advokatė.
Asociacijos „Business Software Alliance“ (BSA), kurios vienas tikslų yra kovoti su programinės įrangos piratavimu, atstovo – advokatų kontoros „IPnovus Law“ vadovaujanti partnerė Jolanta Kaminskaitė teigia, kad bene dažniausiai girdima nelicencijuotos programinės įrangos naudojimo priežastis yra kaina.
„Vis dėlto „brangi kaina“ greičiausiai tėra tam tikras siekis pasiteisinti. Manome, kad pagrindinis veiksnys, lemiantis nelicencijuotos programinės įrangos naudojimą, yra žinių stoka arba tikslingas jų ignoravimas. Šiais naujųjų technologijų laikais kiekvienas, manantis, kad norimos programinės įrangos licencijos kaina yra didelė, turi galimybę ieškoti ir rasti pigesnių arba netgi neatlygintinų, tačiau licencijuotų ir legalių alternatyvų“, – sako J.Kaminskaitė.
Ji tvirtina, kad dauguma programinės įrangos gamintojų taiko įvairius licencijavimo modelius, kuriais siekiama sudaryti sąlygas programine įranga naudotis visiems norintiesiems. Esą kai kurios tam tikrų programų licencijos suteikiamos nereikalaujant mokesčio. Dėl šios priežasties vartotojai negali teisintis vien tik programinės įrangos kaina. J.Kaminskaitės nuomone, tereikia pasidomėti programinės įrangos galimybėmis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

„Business Software Alliance“ (BSA) pasaulinis kompiuterių programų „piratavimo“ lygio tyrimas atskleidė, kad pernai Lietuvoje neteisėtai naudojamų kompiuterių programų lygis sudarė 54 procentus. Tai reiškia, jog daugiau nei pusė vartotojų įsidiegtų programų buvo nelicencijuotos. Kompiuterių programų „piratavimo“ lygis Lietuvoje nemažėja jau keturis metus, o neteisėtų kompiuterių programų vertė – auga.

Nuo 2008 metų Lietuvoje „piratinių“ kompiuterių programų vertė padidėjo 14 proc. ir pasiekė rekordinę 32 mln. eurų (110,5 mln. litų) sumą. BSA tyrimo duomenimis, bendra 2011 m. įsidiegtų neteisėtos programinės įrangos kopijų vertė pasaulyje pasiekė 45,6 mlrd. eurų (157,4 mlrd. litų).

„Palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis ar net su kaimynėmis Latvija ar Estija, „piratavimo“ lygis Lietuvoje išlieka labai aukštas. Ši tendencija turėtų atkreipti valstybės institucijų dėmesį“, – sakė BSA atstovaujančios advokatų profesinės bendrijos „Pranckevičius ir partneriai” („BalticLaw“) advokatas Andrius Pranckevičius.

„Lietuvoje neteisėtos programinės įrangos vartojimas nemažėja. Nors šalyje intelektinės nuosavybės apsaugos įstatyminė bazė yra pakankamai stipri, jos užtikrinimas praktikoje – silpnas. Pažeidėjai mato, kad už intelektinės nuosavybės pažeidimus baudžiama retai, todėl įpročių nekeičia“, – sakė Lietuvos kompiuterių programų gamintojų ir platintojų asociacijos „Verslo programinės įrangos aljansas“ prezidentas Ervinas Leontjevas.

Pasak E. Leontjevo, šiemet Valstybinės mokesčių inspekcijos administratoriai į įmonių patikrinimo planus įtraukė ir jose naudojamų kompiuterių programų teisėtumo vertinimą. Kovojant su neteisėtų kompiuterių programų naudojimu Lietuvoje įgyvendinamas trišalis bendradarbiavimo susitarimas, pagal kurį jėgas suvienijo asociacija „Verslo programinės įrangos aljansas“, Valstybinė mokesčių inspekcija ir Policijos departamentas.

Neteisėtų kompiuterių programų rinka Lietuvoje – didžiausia Baltijos šalyse

Pagal atlikto BSA tyrimo rezultatus, 2011 m. didžiausias neteisėtų kompiuterių programų naudojimas užfiksuotas Centrinės ir Rytų Europos regione, prie kurio priskiriama Lietuva ir kitos Baltijos šalys. Šiame regione „piratinių“ kompiuterių programų lygis praėjusiais metais siekė 62 procentus.

„Neoriginalios programinės įrangos rinka alina šalies ekonomiką, slopina informacinių technologijų pažangą ir stabdo naujų darbo vietų kūrimą. Valstybinės institucijos turėtų atnaujinti intelektinės nuosavybės apsaugos įstatymus ir užtikrinti, kad programinės įrangos „piratams“ būtų taikomos realios bausmės“, – komentavo E. Leontjevas.

Neteisėtos kompiuterių programos klesti besivystančiose rinkose

BSA tyrimo duomenimis, „piratavimo“ lygis besivystančiose rinkose yra net 44 proc. punktais didesnis nei išsivysčiusiose rinkose. Augančios besivystančių šalių rinkos taip pat darė didžiausią įtaką neteisėtos programinės įrangos vertės kilimui, kuri 2011 m. išaugo iki 45,6 mlrd. eurų (157,4 mlrd. litų). Pasaulinis programinės įrangos „piratavimo“ lygis praėjusiais metais siekė 42 procentus.

Kaip parodė tyrimas, labiausiai „piratauti“ yra linkę jauni vyrai, gyvenantys besivystančiose šalyse. Be to, kad verslo atstovai, lyginant su kitais vartotojai, dukart dažniau yra linkę neteisėtai kopijuoti programinę įrangą nupirkdami ją vienam kompiuteriui ir įdiegdami ją į kitus kompiuterius biuruose.

Stipri parama intelektinės nuosavybės teisių apsaugai jaučiama visame pasaulyje, tačiau programinės įrangos „piratams“ trūksta motyvacijos keisti savo įpročius. Tik 20 proc. išsivysčiusių rinkų programinės įrangos „piratų“ ir 15 proc. „piratų“ besivystančiose rinkose kaip pagrindinę savo veiklos sustabdymo priežastį nurodė baimę būti nubaustiems.

„Teisėsaugos institucijoms pakanka nubausti keletą pažeidėjų ir taip pasiųsti įspėjamąjį signalą kitiems, naudojantiems neteisėtas kompiuterių programas. Nors namų vartotojų kompiuteriai dėl neteisėto kompiuterių programų panaudojimo tikrinami retai, įmonėse naudojamų kompiuterių programų kontrolė turėtų tik stiprėti“, – sakė BSA atstovaujančios advokatų profesinės bendrijos „Pranckevičius ir partneriai” („BalticLaw“) advokatas Andrius Pranckevičius.

Pasaulinis „piratavimo“ lygio BSA tyrimas vykdomas jau devintą kartą. Tyrimą BSA vykdo drauge su pirmaujančiomis pasaulyje tyrimų bendrovėmis IDC ir „Ipsos Public Affairs“. Tyrimo metu surinkti 182 pavieniai duomenų pateikimai ir įvertintos kompiuterių bei programinės įrangos tendencijos 116-oje rinkų. Šiemet pirmą kartą į tyrimą buvo įtraukta ir 15 tūkst. kompiuterių vartotojų apklausa 33 valstybėse, kurios bendrai sudaro 82 proc. pasaulinės asmeninių kompiuterių rinkos.

Visą pasaulinio „piratavimo“ lygio tyrimą galima rasti oficialioje BSA interneto svetainėje.

Scanpix

„Google“ valdybos pirmininkas Ericas Schmidtas pareiškė, kad interneto paieškos milžinė priešinsis ketinimams blokuoti prieigą prie piratinėmis laikomų interneto svetainių, tokių kaip „The Pirate Bay“. Tokie ribojimai, anot jo, kelia pavojų žodžio laisvei.

Kalbėdamas su žurnalistais Londone, E. Schmidtas įspėjo, kad, įgyvendinus Didžiosios Britanijos vyriausybės planą blokuoti bylų dalinimosi svetaines, būtų sukurtas „pražūtingas precedentas“. Todėl „Google“ žada priešintis tokiems užmojams, net jei įstatymas įsigaliotų, praneša Guardian.co.uk.

Užmojus blokuoti prieigą prie interneto svetainių E. Schmidtas lygino su Kinijoje galiojančiais ribojimais.

„Vyriausybės vietoje aš būčiau labai, labai atsargus, bandydamas įgyvendinti paprastas priemones spręsti tokias sudėtingas problemas. Taigi vieni nuspręs: „Uždarykime tą svetainę“. Gerai, tai gali būti šios problemos sprendimas, tačiau tai sukurtų labai blogą precedentą, nes tuomet kita šalis nuspręs, kad jai nepatinka žodžio laisvė ir ji užblokuos prieigą prie daugybės svetainių. Tokia šalimi galėtų būti Kinija“, – teigė E. Schmidtas.

„Toks ėjimas neatrodo teisingas. Aš būčiau labai, labai atsargus, svarstydamas tokius dalykus. Jei (Didžiosios Britanijos vyriausybė) pasirinks neteisingą kelią, tai gali tapti pražūtingu precedentu, kuriuo bus remiamasi ir kitose šalyse“, – pridūrė jis.

Didžiosios Britanijos kultūros ministras Jeremy Huntas patvirtino, jog darbotvarkėje yra planai blokuoti prieigą prie nelegalų turinį leidžiančių atsisiųsti svetainių. Jis pripažino, kad didžiausias „iššūkis“ bus atrinkti, kurias svetaines derėtų blokuoti.

Interneto paslaugų tiekėjai artimiausiu metu ministrui turėtų pateikti ataskaitas apie praktines galimybes blokuoti prieigą prie svetainių.

technologijos.lt

"Veido" archyvas

Norint sugauti visus piratus reikėtų iškelti bylas maždaug milijardui gyventojų ir sustabdyti patį internetą

Lietuvoje keistuoliu laikomas ne tas, kuris piratauja, o tas, kuris stengiasi už parsisiųstus failus sumokėti. Tačiau prieš teisiant pirataujančiuosius reikia įvertinti legalios informacijos prieigą, o ji mūsų šalyje – menka.

Vien programinės įrangos piratavimo mastas Lietuvoje 2009 m. buvo 54 proc. – tokius duomenis pateikia tarptautinė programinės įrangos kūrėjų asociacija BSA. Taigi didesnėje pusėje Lietuvoje esančių kompiuterių įdiegta nelegalių programų. Jei prie jų pridėtume ir filmus, dainas, žaidimus, kitą informaciją, kuri be vargo prieinama duomenų dalijimosi puslapiuose, praktiškai nerastume “švarių” kompiuterių.

Klystume manydami, kad tai vien Lietuvos problema. Interneto amžiuje, kai nuotraukos iš “Google images” išsaugojimas traktuojamas kaip autorių teisių pažeidimas, su piratavimu susiduria visos valstybės, kurios tik turi interneto prieigą. Akivaizdu, kad senoji autorių teisių apsaugos sistema faktiškai nebeveikia, tačiau tai nereiškia, kad padėties neįmanoma suvaldyti. Pasak BSA, tai įrodo mažiausiu piratavimo mastu pasižyminčios JAV. Amerikiečiai už parsisiųstą informaciją moka ne dėl to, kad gali sau tai leisti finansiškai, nors tai taip pat svarbi priežastis. Tiesiog šioje šalyje, priešingai nei Lietuvoje ir daugelyje kitų valstybių, veikia visos pagrindinės patogaus informacijos apmokėjimo tarnybos.

Mokėti turi būti paprasčiau, nei siųstis nelegaliai

Ką daryti žmogui, kuris gyvena Lietuvoje ir nori nepirataudamas, greitai ir patogiai nusipirkti informacijos? – paklausėme interneto specialisto, populiariausio Lietuvoje tinklaraščio apie kompiuteriją Nežinau.lt autoriaus Džiugo Paršonio. “Emigruoti. Geriausia į JAV, galima ir į Angliją, nors ten irgi yra šiokių tokių apribojimų”, – pusiau juokais, pusiau rimtai atsakė pašnekovas. Vėliau pridūrė, kad jei visur padėtis būtų tokia kaip JAV, niekas piratavimu nesiskųstų. Jis egzistuotų, bet būtų toks nedidelis, kad nekeltų galvos skausmo.

Kaip pavyzdį Dž.Paršonis pateikia tarnybą “Netflix”, siūlančią už aštuonių dolerių per mėnesį abonentinį mokestį internetu žiūrėti pasirinktus filmus ar televizijos laidas praktiškai be jokių apribojimų. Vienintelė problema – ši paslauga teikiama tik JAV rinkai. “Lietuvoje analogiška skaitmeninės filmų nuomos galimybė veikia tik kabeliniuose televizijos tinkluose, ir tai yra labai ribota. Interneto vartotojams siūloma pirkti “blue-ray” diską, bet galbūt tas diskas jiems visiškai nereikalingas – juk jie viso labo nori peržiūrėti jame esantį filmą, kurį turėtų būti galima patogiai gauti ir skaitmeniniu formatu”, – komentuoja interneto specialistas.

Panašių Lietuvoje neveikiančių tarnybų apstu. Ypač ryškus pavyzdys – muzikos verslą skaitmenizavusi interneto parduotuvė “iTunes”. Kol industrijos atstovai skaičiuoja drastiškai sumažėjusius kompaktinių diskų prekybos pelnus, “iTunes” vilioja melomanus milžiniška skaitmeninės muzikos įrašų duomenų baze, o šie noriai perka dainas už prieinamą kainą – įprastai apie 1 svarą. To rezultatas – padidėjęs muzikos įrašų pardavimas. Problema vėlgi ta pati: lietuviška banko kortele “iTunes” atsiskaityti nepavyks. Tai reiškia, kad žmogui, norinčiam gauti naują, tarkime, grupės R.E.M., albumą, lieka du keliai: arba laukti, kol jį fiziniu formatu atveš į muzikos įrašų parduotuves Lietuvoje (tai gali užtrukti ir porą mėnesių), arba siųstis nelegalią skaitmeninę kopiją iš lietuviškosios “Linkomanijos”, švediškojo “The Pirate Bay” ar kito panašaus nelegaliais failais besidalijančio puslapio. Be abejo, dauguma renkasi antrąjį variantą.

“Tai labai racionalus veiksmas. Siųsdamiesi jie išsprendžia problemą, nes neturi paslaugos, kurios pageidauja”, – vartotojus teisina Dž.Paršonis, neslėpdamas, kad savo kompiuteryje turi daug nelegalių failų kopijų.

Ar tikrai pageidauja? Galbūt žmonės, net ir turėdami galimybę susimokėti už kūrinį, vis tiek siųstųsi nelegaliai, bet nemokamai? “Viską lemia vartotojo ir paslaugos santykiai. Jei tarnybos bus patogios, o kainos – sąžiningos, atitinkančios skaitmeninės informacijos vertę, tuomet vartotojai siųsis legaliai. Reikia suprasti, kad, pavyzdžiui, už skaitmeninę knygą tikrai negalime mokėti tiek, kiek mokame už spausdintą. Pagal visas sąnaudas skaitmeninė knyga turėtų kainuoti apie 3 Lt, o ne 30 Lt, kaip yra dabar. Be to, mokėjimas turėtų teikti ir tam tikrų privalumų, palyginti su nelegaliu siuntimusi. Pavyzdžiui, pirkdamas legalią programą vartotojas gauna galimybę tiesiogiai bendrauti su jos kūrėjais, prašyti techninės pagalbos. Tai buvo pagrindinis postūmis JAV pereiti prie legalių programų”, – tvirtina Dž.Paršonis.

Jis sieja viltis su planuojama bendra ES skaitmenine erdve, kuri sujungtų visas valstybes į vidinę rinką ne tik fiziniu, bet ir skaitmeniniu pavidalu. “Principas paprastas: jei bendrovė leidžia įsigyti informacijos kurioje nors ES šalyje, ji turi tai leisti visose. Šiuo metu to nėra. Kai bus, piratavimo problema greitai pradės mažėti”, – įsitikinęs pašnekovas.

3,5 metų be nelegalių failų

Vis dėlto Lietuvoje ir šiuo metu yra žmonių, sakančių principingą “ne” nelegaliam failų siuntimuisi. Vienas jų – Vilniaus universitete teisę studijuojantis Darius Kulikauskas. Anksčiau buvęs aktyvus piratas, dabar vaikinas tikina savo kompiuteryje turintis vien teisėtai jam priklausančią informaciją. Pašnekovas stengiasi naudoti nemokamą programinę įrangą, o knygas, muziką ir filmus siunčiasi iš interneto parduotuvės “eBay”, tiesa, fiziniu, o ne skaitmeniniu formatu. Jis tikina tarp didžiulės “eBay” pasiūlos randantis visko, ko reikia, ir nesijaučiantis suvaržytas.

Per mėnesį legaliai informacijai siųstis vaikinas išleidžia apie 150 Lt. “Muzikos, filmų ir panašių dalykų įsigijimą dažnai riboja turimo laisvo laiko kiekis, o ne piniginė. Pvz., jei filmus nusprendi siųstis nelegaliai, juos siuntiesi net ir žinodamas, kad artimiausiu metu (arba niekada, bet “dėl viso pikto”) jiems laiko neturėsi. Siuntiesi, nes nieko nekainuoja, o ne dėl to, kad tikrai reikia. Pasirinkęs teisėtus informacijos gavimo būdus racionaliau matuoji savo poreikius”, – antipiratavimo pranašumus vardija pašnekovas.

Nors nuo nelegalios informacijos vaikinas atsiribojo jau prieš 3,5 metų, tvirtina vis dar susiduriantis su aplinkinių nuostaba. “Pati populiariausia reakcija būna: “palaikau, bet pats taip nedarysiu”. Žmonės suvokia, kad renkantis legalią produkciją gyventi įmanoma be neigiamų pasekmių, bet jiems tokia praktika atrodo keista”, – prisipažįsta D.Kulikauskas.

Autorių teisės nespėja paskui internetą

Didžiausias piratavimo paradoksas – kad tai įstatymą pažeidžianti, dažnai vieša, bet praktiškai nebaudžiama veikla. Nebaudžiama, nes norint pagauti visus piratus reikėtų iškelti bylas maždaug milijardui planetos gyventojų ir sustabdyti patį internetą, kurio vienas iš principų yra laisvas dalijimasis informacija, kad ir kam priklausytų jos autorių teisės.

Intelektinės nuosavybės teisės specialistas Andrius Iškauskas pripažįsta, kad dabartinė autorių teisių sistema seniai nebesuspėja paskui interneto tendencijas ir per artimiausią dešimtmetį ji turės kardinaliai pasikeisti. “Internete vartotojai nebesuvokia, kas yra gerai, o kas blogai. Vagystė tikrame gyvenime visuomenės vertinama blogai, už tai turi būti baudžiama. Tačiau vagystė virtualioje erdvėje pateisinama. Nepaisant to, autorių teises reikia užtikrinti, tik jos turi būti pritaikytos prie naujų žmonių įpročių”, – aiškina A.Iškauskas.

Jo manymu, didžiausia problema yra ta, kad šiuo metu autorių teisės teoriškai gina visus kūrinius, bet to užtikrinti praktiškai skaitmeninėje erdvėje neįmanoma. “Viena išeičių galėtų būti autorių kūrinių registravimas. Įsivaizduokime, kad būtų sukurtas registras, kuriame autorius užregistruotų savo kūrinį, jei tikrai norėtų, kad jo teisės būtų apsaugotos”, – sprendimą siūlo teisininkas.

Tačiau visuomenė nelauks, kol autorių teisių neveiksnumo problema bus išspręsta, todėl, pasak Dž.Paršonio, dabartiniu chaotišku laikotarpiu reikėtų neeikvoti laiko ir išnaudoti teigiamus piratavimo aspektus. Įkvepiantis pavyzdys – projektas “Google Books”, kurio tikslas kilnus, bet akivaizdžiai pažeidžiantis autorių teises: “Google” sumanė skaitmenizuoti visas pasaulio knygas. Šiuo metu jau skaitmenizuota apie 15 mln. knygų, kurių daugumos nebegalima nusipirkti, – “Google Books” yra vienintelė vieta visuomenei pasiekti jose esančią informaciją laisvai. Nors projekto autoriai dėl autorių teisių nepaisymo vis dar bylinėjasi su rašytojais ir leidėjais, “Google” laikosi principinės pozicijos: autorių teisės negali apriboti informacijos prieinamumo.