Lietuvos prekybos tinklai kiekvienais metais skelbia po keletą akcijų, per kurias šalies gyventojus apdalija milijonais nereikalingų daiktų, po poros mėnesių tampančių šiukšlėmis.

“Vakar po ilgesnės pertraukos į darželį nuvedžiau savo vaiką ir šis pirmiausia išgirdo klausimą: “Kiek jau turi puponautų?” Mano vaikas net susigūžė, nes neturi nė vieno ir būdamas pas močiutę kaime apie jokius puponautus nieko negirdėjo. O štai kiti darželinukai jų turi po keliasdešimt, jais keičiasi, dalijasi, net perka. Žino jų vardus ir sukurtas istorijas. Paprašiau parodyti, kas tie puponautai. Pasirodo, kažkokie plastikiniai niekučiai, kurių vieni stovi, kiti svyruoja. Bet šiaip tai visiškai nereikalingi daiktai”, – pasakoja vilnietė Jolita Tamošiūnienė.
Svarbu pabrėžti, kad čia papasakota ne kokia pavienė istorija, – šių plastikinių žaisliukų rinkimas tampa tikra psichoze, nes “Maximos” prekybos tinklas per tris savaites išdalijo jau daugiau nei milijoną puponautų. Taigi daugybė vaikų (nepatikėsite, bet kartais ir jų tėvų) panirę į jų kolekcionavimą, kaupimą, nors tai visiškai nereikalingi daiktai, su kuriais net žaisti sunku.
Beje, niekas nesusimąsto apie ekologinį aspektą, nes nuo šiukšlių ir taip dūstame, o čia dar specialiai gaminamos savotiškos šiukšlės (na, po pusmečio tas išdalytas milijonas puponautų ir dar tai, kas bus išdalyta ateityje, tikrai taps šiukšlėmis). Ir įdomu, ar aplinkos teršimą minėtas prekybos tinklas priskirs prie socialinės atsakomybės, kuria vis mėgsta pasigirti.
Tiesa, kritikos strėlių nusipelno, ne vien “Maxima”, bet ir daugelis kitų tinklų, nes visi jie niekam nereikalingų daiktų, šiandien jau tapusių šiukšlėmis, pridalijo sočiai.
Bet prekybininkams tai nerūpi, jie turi savo motyvų ir argumentų. Viešųjų ryšių berniukai ir mergaitės nereikalingų daiktų dalijimą pavadina smulkmenų kolekcijų mada, lauko reklamos stenduose iškilmingai pranešę apie puponautų “atvykimą žaisti” sukuria laukimo atmosferą, ir manija prasideda. UAB „Maxima LT“ komunikacijos vadovė Renata Saulytė teigia, kad puponautų akcija norima įtraukti šeimas į žaidimą, lavinantį vaikų vaizduotę, ir sukelti teigiamų emocijų.
„Mums trūksta: Nyndzius, Ufočita, Murakasai, Drakula-Cha, Rebonas, Kosmis, Fobošius ir Bondona. Galime keisti į: Sapkodas (2 vnt., rytoj turėtų likti tik 1 vnt.)“, – internete pagalbos šaukiasi kažkokia mamytė.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo nesąmonė, bet tai vyksta. Dar galima suprasti vaikus, bet juk suaugusieji turėtų prisiminti, kad pernai, užpernai ir dar anksčiau įvairūs prekybos tinklai jau dalijo kažkokias krepšininkų monetas (prekybos tinklas “Iki”), kosminius kamuoliukus (“Maxima”), animacinio filmo “Madagaskaras” žetonus (“Iki”), animacinio filmo “Ledynmetis” korteles (“Maxima”), visokiausius magnetukus ir dar begalę niekaliukų, kurie šiandien laiką leidžia sąvartynuose.
Bet prasidėjo puponautų akcija, ir vėl imame, vėl kolekcionuojame. Nors tai tas pats, kas kolekcionuoti bulvių lupenas. Ne, bulvių lupenas kolekcionuoti geriau, nes jos supus ir nepadarys žalos gamtai, o puponautai nesutrūnys ir per šimtą metų.
“Nežiūrėkite į viską taip rimtai, juk tai eilinė rinkodarininkų gudrybė: tiesiog manipuliuojama vaikų emocijomis ir skatinama atverti tėvelių pinigines”, – aiškina prekybos ekspertai.
Šia akcija tenorima paskatinti pardavimą. „Prekių, už kurių įsigijimą dovanojamas puponautas, pardavimas padidėja nuo keliolikos iki keliasdešimt procentų, tačiau tai dar priklauso ir nuo pačios siūlomos prekės, jos kainos“, – teigia R.Saulytė.
Rinkodaros specialistų tokie prekybos centrų žingsniai nebestebina. Pavyzdžiui, rinkodaros ekspertas, agentūros „Brandscape“ vadovas Mindaugas Lapinskas pastebi, kad panašiomis programomis pardavėjai ir paslaugų teikėjai ne pirmą kartą suteikia balso teisę mažamečiams: nors kituose pokalbiuose jų nuomonė nesvarbi, akcijų metu vaikai gali išrinkti prekybos centrą, savaitgalio pramogą, greitojo maisto užkandinę ir t.t. „Prekybos centro rinkodaros skyrius, siūlydamas žaislų kolekciją vaikams ar lojalumo programas, pritrauks ir tėvelių, prieš mokslo metus pasirengusių išleisti kelis šimtus litų“, – paaiškina M.Lapinskas.
Jam antrina ir Lietuvos marketingo asociacijos LiMA vadovas Simonas Bartkus, primindamas ištisą pasiūlymų, skirtų būtent vaikams, virtinę: „Pastangos pasiekti šeimą per vaikus nėra naujos. Prekybos tinklai suvokia, kad šeima yra vienas segmentų, generuojančių didžiausias pajamas, todėl įvairios akcijos vaikams – ne naujovė. Pavyzdžiui, „McDonalds’s“ taip elgiasi nuolat, o šokoladinis kiaušinis „Kinder“ yra apskritai specialiai vaikams sukurtas produktas.“

Dešimt kartų pagalvoti

Lietuvos vartotojų instituto prezidentė Zita Čeponytė į prekybininkų akcijas siūlo nežvelgti kaip į savaime suprantamą dalyką. „Nemažai mūsų esame šiek tiek pamišę dėl akcijų, mums visko norisi vartoti vis daugiau, bet prieš perkant ar net ir nemokamai gaunant reikia racionaliai įvertinti, ar tie daiktai bus naudojami. Taip pat reikia kritiškai suvokti ir akcijas, nes naudos iš jų gali ir nebūti“, – teigia pašnekovė, įsitikinusi, kad kuo daugiau žinių apie prekes skatina atsakingą vartojimą, kurio mokyti ne per anksti jau ir mokykloje ar net darželyje.
Psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė vartotojų polinkį įsigyti daiktų per akcijas ar kaupti „prizus“, dalijamus kasose, aiškina keliomis priežastimis. Viena vertus, daugumai žmonių norisi kažką kolekcionuoti, kita vertus, panašios dovanos net ir suaugusiuosius grąžina į vaikystę. Bėda ta, kad aplankius džiaugsmo akimirkai užsiblokuoja kritinis mąstymas, o tada vartotojas gali įsigyti nereikalingų dalykų. „Žmogus įsivaizduoja, kad pirkdamas tam tikrą prekę jis pelno premiją, esą gauna kažką veltui, nepagalvodamas apie sudėtingą mechanizmą ir realią kainą, kurios už tą „prizą“ mokėti gal ir neverta“, – paaiškina psichologė.
Ekspertai apskaičiavo, kad JAV vaikai per metus pamato vidutiniškai 14 tūkst. reklamų, o dėl vaikų įtakos patirtos namų ūkių išlaidos siekia net 500 mlrd. dolerių. Vis dėlto sprendimų priėmėjai yra tėvai, galintys atsisakyti tenkinti vaikų norus jų pačių labui.
„Tenkindami vaikų akimirkos įgeidžius, reiškiamus emocingai ir atkakliai, tėvai parodo, kad jų norai bus patenkinti neatsižvelgiant į tai, kaip intensyviai ir piktai jie to reikalaus. Patenkinami pertekliniai vaikų norai, todėl jie neišmoksta kantrybės, siekti tikslo, planuoti. Svarbu, kad tėvai, parduotuvėje nepagailėdami keleto litų vaiko norimai prekei, suvoktų galimą žalą“, – aiškina psichologė.

Trečdalis Lietuvos gyventojų per sunkmetį nuo 2008 m. ir po jo nemažino savo išlaidų ir pirkimo tempų. Likę gyventojai buvo priversti pakoreguoti savo pirkimo įpročius – kas penktas (21 proc.) lietuvis atsisakė dalies didelių pirkinių bei dalies kasdienių pirkinių, 19 proc. „apkarpė“ visus didelius pirkinius.

Kas ketvirtas lietuvis ir šiandien stengiasi kasdienes vartojimo prekes įsigyti įvairių akcijų metu. Tai parodė rinkos tyrimų bendrovės TNS LT atliktas apklausa.

Tarp gyventojų, kurių pirkimo įpročiai po krizės pasikeitė, daugiausia arba 48 proc., yra iki šiol sumažinę išlaidas, o 33 proc. – vis dar neketina įsigyti stambių pirkinių. Tačiau beveik kas penktas, arba 18 proc. lietuvių po sunkmečio grįžo prie prieškrizinių pirkimo įpročių.

„Tyrimas parodė, kad labiausiai po krizės visų didelių pirkinių bei dalies kasdienių atsisakė pensininkai ir bedarbiai. Beje, pastarieji vis dar riboja didelių pirkinių įsigijimą. Samdomi darbuotojai atsisakė visų arba dalies didelių pirkinių, bet nemažino kasdienių išlaidų. Tuo metu dirbantys sau teigė, kad krizė neturėjo įtakos jų apsipirkimo įpročiams“, – sakė TNS LT Politinių ir socialinių tyrimų specialistė Rūta Matulaitienė.

Krizė pirkimo įpročius mažiausiai pakoregavo 15-29 m. amžiaus žmonėms, dažniausiai – 50-59 m. amžiaus gyventojams. Tarp gyventojų, kurių pirkimo įpročiai po 2008 m. keitėsi, vėliau prie įprastų išlaidų ir apsipirkimo tempų dažniau sugrįžo jauni, t. y. 20-29 m., gyventojai. Vis dar mažiau išleidžia 50-59 m. gyventojai.

Tyrimas atskleidė, kad 2008 m. krizė vienodai palietė tiek didesnių, tiek ir mažesnių vietovių gyventojus. Pastebėta tik tai, kad didesnių miestų, tačiau ne didmiesčių, apklaustieji dažniau minėjo, jog  jų apsipirkimo įpročiai grįžo į prieškrizinį lygį.

Labiausiai krizė palietė tų gyventojų apsipirkimo įpročius, kurių pajamos vienam jų namų ūkio nariui siekė iki 400 Lt – jie dažniai atsisakė visų didelių pirkinių bei dalies kasdienių pirkinių. Kuomet gyventojai, kurių pajamos viršija 1200 Lt vienam namų ūkio nariui, atsisakė dalies didelių pirkinių, bet nemažino kasdienių išlaidų.

Sunkmetis pakoregavo ir maisto ar kasdieninio vartojimo prekių vartojimą – beveik kas ketvirtas šalies gyventojas (24 proc.) šiuos produktus stengiasi įsigyti pigiau, t.y. tik įvairių akcijų metu. Dažniausiai taip teigė bedarbiai ir nedidelių vietovių gyventojai. Tačiau net 16 proc. vartotojų yra visiškai abejingi tokioms prekių akcijoms. Taip dažniausiai sakė žmonės, kurių pajamos siekia daugiau nei 1200 Lt vienam jų namų ūkio nariui.

Vertinant maisto ir kasdienio naudojimo prekių vartojimą, matyti, kad gyventojai su nuolaida teigia dažniausiai įsigyjantys kavą, arbatą, skalbimo, valymo priemones, tualetinį popierių, vienkartinius rankšluosčius ir aliejų. O rečiau naudojasi sviesto, margarino, kruopų, košių, sausų pusryčių, konservuotų maisto produktų, stipraus alkoholio, vyno, alaus ir sauskelnių akcijomis.

Minėta apklausa buvo vykdyta tiesioginio interviu būdu. Jos metu reprezentatyviai apklausta 1000 15-74 m. gyventojų visoje šalyje. Tyrimas atliktas 2013 m. vasarį.

TNS LT priklauso tarptautinei tyrimų kompanijai TNS Global, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių  Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose. Kompanija TNS priklauso vienai didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių „Kantar“.

„Kantar“ – viena didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių, priklausanti komunikacijos paslaugų grupei WPP. Vienydama 13 specializuotų kompanijų sugebėjimus ir patirtį, grupė siekia teikti išskirtines ir pokyčiams įkvepiančias įžvalgas tarptautinei verslo bendruomenei ir būti lyderiu šioje srityje. Grupė veikia 100 šalių ir jungia beveik 29 tūkst. tyrimų ir konsultacijų specialistų. Grupės paslaugomis naudojasi daugiau nei pusė kompanijų, patenkančių į „Fortune“ 500 didžiausių.

Regioninės spaudos skelbimų skiltis užvertė pasiūlymai supirkti žemę ir mišką. Dažniausi pirkėjai – miškininkystės įmonės.
Bendrovės „Miško projektai“ Šiauliuose direktorius Arnas Kulikauskas tvirtina, kad konkurencija suaktyvėjo, nes nebeliko pasiūlos. „Žmonės įsivaizduoja, kad žemė turi brangti, todėl mažėja pasiūla ir didėja konkurencija. Gyventojai žemę pardavinėja Vokietijos kainomis, o gyvename Lietuvoje“, – piktinasi A.Kulikauskas.
Nekilnojamojo turto bendrovės „Remi Real Estate“ vyresnysis brokeris Aidas Kuklys pritaria, kad žemės pasiūla nedidelė, nes didelius plotus valdo anksčiau žemę susipirkę koncernai, žemės ūkio bendrovės, ūkininkai. Be to, iki krizės gana nemažai žmonių pirko žemę spekuliaciniams tikslams ir nieko su ja nedarė – dabar ta žemė apleista ir nepaklausi. Pasak A.Kuklio, į žemės paieškas įsitraukė ir energetikos projektų plėtotojai, norintys statyti saulės elektrines.
„Žemės ūkio paskirties sklypai dabar taip pat paklausūs kaip investicijų objektas – galima nusipirkti, išnuomoti, kas metai gauti pajamų ir tikėtis, kad sklypai pabrangs. Be to, nemažai kas juose užsiima veikla pagal ES programas, tokia kaip miško įveisimas, – galima deklaruoti veiklą ir gauti išmokas“, – komentuoja A.Kuklys.
Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis primena, kad žemės ūkio ir miško paskirties sklypai per krizę nukentėjo mažiausiai: paprasti žemės sklypai, kuriuose planuotos gyvenamosios ir komercinės teritorijos, prarado 70–90 proc., o miško ir žemės ūkio – tik 20–30 proc. buvusios vertės.
„Šiemet ir pernai žemės ūkio paskirties sklypų kainos ūgtelėjo 5–10 proc. Pardavėjai, matydami, kad kainos atsigauna, nesibaimina ir mažiau noriai kalbasi su potencialiais pirkėjais“, – mano S.Vagonis.

Automobilių pardavimas Lietuvoje toliau čiuožia žemyn: per pirmąjį šių metų pusmetį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, naujų automobilių parduota 7 proc. mažiau, o naudotų – net 18 proc. Tai rodo naujausi UAB “Auto Tyrimai” duomenys.

Šį nuosmukį bendrovės ekspertai aiškina sumažėjusiu pirkėjų iš NVS šalių susidomėjimu. Pernai liepą daugelyje NVS šalių pasikeitė naudotų automobilių apmokestinimas, tad baltarusiams ar kazachams tiesiog nebeapsimoka vykti į Lietuvą pirkti automobilių.
Tai buvo viena priežasčių, kodėl, portalo “Autoplius.lt” plėtros vadovo Viktoro Daukšo teigimu, nuo šių metų antrojo ketvirčio pradžios automobiliai pradėjo pigti. “Palyginti su šių metų pirmuoju ketvirčiu, automobiliai pigo nuo 2,8 iki 5,8 proc., priklausomai nuo jų amžiaus grupės. Labiausiai pigo 11–15 metų ir senesni naudoti automobiliai”, – teigia V.Daukšas.
Kaip liudija bendrovės “Diginet.lt” atlikta automobilių pirkėjų apklausa, net 81 proc. visų automobilių pirkėjų nuo pradinės automobilių kainos nusiderėjo 5–10 proc.
Kitaip tariant, automobilių pardavėjų gąsdinimai, prasidėję pernai rudenį ir ypač suintensyvėję šįmet pavasarį, esą artėja naujas automobilių kainų šuolis, nes  Rusija nuo liepos tapsianti Pasaulio prekybos organizacijos nare ir dėl to neva sumažėsią įvežamų automobilių muitai ir iki stulbinamų aukštumų pagyvėsianti paklausa – yra nieko verti.
V.Daukšas teigia, jog teoriškai automobiliai turėję jau pabrangti, bet Rusija esanti tokia nenuspėjama, kad čia viskas keičiasi paskutinę minutę. “Viena vertus, stodama į PPO Rusija įsipareigojo sumažinti muitus, tad europietiškų automobilių paklausa turėtų augti, kita vertus, Rusijos vyriausybė siekia apsaugoti vietos automobilių gamintojus, tad šiuo metu kalbama apie naują – žaliąjį arba senų automobilių utilizavimo mokestį, kuris sieks nuo tūkstančio iki 3,5 tūkst. eurų. Jei toks mokestis bus įvestas, laukto prekybos pagyvėjimo nebus, taigi ir kainos labai nekils”, – pripažįsta V.Daukšas.

Nepriklausomą elektros energijos tiekėją turinčioms pasirinkti įmonėms nuo šiol bus lengviau suprasti, kodėl ir kokie pokyčiai įvyko elektros energijos rinkoje, kokią naudą joms gali atnešti nepriklausomų tiekėjų konkurencija, kuo skiriasi reguliuojami ir nereguliuojami tarifai, bei gauti atsakymus į kitus joms svarbius klausimus. Tam pagelbės didžiausio lietuviško kapitalo nepriklausomo elektros energijos tiekėjo „Energijos tiekimas“ iniciatyva sukurtas edukacinis filmukas.

Pasak bendrovės „Energijos tiekimas“ vadovo Algirdo Juozaponio, ir žiniasklaidoje, ir tiesiogiai bendraujant su klientais, išryškėja nemažai mitų, kurie trukdo įmonėms priimti teisingus sprendimus.

 

„Neretai nepriklausomą tiekėją turintiems pasirinkti vartotojams apskritai neaišku, kokią funkciją jis atlieka ir už ką jis atsakingas, tuo tarpu turėjusios pasirinkti, tačiau to nepadariusios įmonės kartais klaidingai tikisi, kad ir toliau už elektros energiją galės mokėti pagal reguliuojamą visuomeninį tarifą. Panašių neaiškumų klientams kyla tikrai nemažai“, – sako daugiausiai klientų pritraukusios bendrovės vadovas.

 

Bendrovei „Energijos tiekimas“ apklausus per 300 įmonių, jau pasirinkusių nepriklausomą elektros energijos tiekėją, jų atsakomybes visiškai teisingai įvardijo tik 4 proc. apklaustųjų. Taip pat atliktas tyrimas atskleidė, jog net trečdaliui, t.y. 33 proc., iš jų buvo sunku pasirinkti nepriklausomą tiekėją; dar 14 proc. prieš pasirinkdami nepakankamai gilinosi į pateiktus pasiūlymus.

 

Animuoto filmuko kūrėjai siekė, kad vartotojai nesugaištų daug laiko jį žiūrėdami, todėl atsakymai į 10 dažniausiai užduodamų klausimų pateikiami per penkias su puse minutes. Jame „Energijos tiekimas“ taip pat primena, kad  iki š. m. gruodžio 1 d. nepriklausomą elektros energijos tiekėją turi pasirinkti įmonės, kurių objektų leistinoji naudoti galia yra lygi arba didesnė nei 30 kW.

 

Filmuką „Apie elektros energijos pirkimą laisvoje rinkoje – tik per 5 minutes“ rasite čia:

http://www.youtube.com/watch?v=z86S8xe0q6o

 

Apie UAB „Energijos tiekimas“:

 

UAB „Energijos tiekimas“ yra stambiausios šalyje elektros energijos gamintojos AB „Lietuvos energija“ dukterinė įmonė ir didžiausias lietuviško kapitalo nepriklausomas elektros energijos tiekėjas. 2011 m. II ketv. „Energijos tiekimas“ turėjo daugiausiai klientų rinkoje (per 1700) ir užėmė 27 proc. rinkos pagal elektros energijos pardavimus nepriklausomus tiekėjus pasirinkusioms įmonėms. Bendrovę yra pasirinkusios 5-ios iš 10 didžiausių Lietuvos kompanijų.

Užsieniečiams dar trejus metus – iki 2014 metų balandžio pabaigos – negalima Lietuvoje pirkti žemės. Tai numato Seimo rezoliucija, kurią skubos tvarka ketvirtadienį priėmė Parlamentas.

Už ją balsavo 86 Seimo nariai, prieš – 9, o susilaikė 12 parlamentarų.

Rezoliucijoje, kuri nėra privalomas teisės aktas, parlamentas patvirtino, jog pereinamasis laikotarpis yra pratęstas iki 2014 metų balandžio 30 dienos, ir iki šio laikotarpio pabaigos sandoriai dėl žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės įsigijimo su užsienio subjektais negali būti sudaromi.

Rezoliucija priimta, reaguojant į šiomis dienomis pasirodžiusius pranešimus, kad nepakeitus konstitucinio įstatymo, su Europos Komisija suderėta nuostata dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo realiai negali būti įgyvendinta.

Liberalcentristas Algis Čaplikas tvirtino, kad draudimas Lietuvoje žemę įsigyti žmonėms jau padėjo “kažkam susikrauti visai neblogą kapitalą”: “Žmonėms buvo sukelta baimė, kad jie negali parduoti, valstybė tai draudžia, bet atsirasdavo tarpininkai, kurie išaiškindavo, kaip tai galima padaryti ir padėdavo žmogui”.

Jis pasiūlė registre pasidomėti, kiek juridinių asmenų valdo žemę, kas jų steigėjai, ar jie Lietuvos piliečiai. “Tada suprastume, kad dėl ne visai mūsų protingo draudimo savaime iš rankų į rankas perėjo. Per tuos draudimus jau pagimdėm, mano manymu, ne vieną ir ne dvi oligarchines grupes, kurios ko gero siejamos su ne Lietuvos piliečiais”, – kalbėjo parlamentaras.

Kaimo reikalų komiteto narys Jonas Stanevičius  rezoliuciją pavadino niekine ir skirta nebent “tik garbaus amžius močiutėms nuraminti, kurios per radiją išgirs, kad Seimas dirba, stengiasi ir žemės nepardavinės”.

“Nes tik garbaus amžiaus močiutės turbūt nežino, kad juridiniai asmenys jau laisvai perka žemę – atvažiuoja Hansas, pamilsta lietuvaitę, perima jos vardu nusipirktą žemę”, – sakė parlamentaras. Jis pasiūlė priimti pataisas, draudžiančias kooperatyvams, bendrovėms, kuriose nuosavybės turi ne Lietuvos piliečiai, negalėtų pirkti žemės ir miškų Lietuvoje.

Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis tvirtino, kad rezoliucija sukels teisinį neaiškumą ir prognozavo, kad ketinamas sudaryti žemės pirkimo sandoris bus pasmerktas atsidurti teisme ir Lietuvai teks bylinėtis su teistai įsigijusiu žemę savininku. “Kas kompensuos nuostolius tada?”

Konservatorius Stasys Šedbaras aiškino, kad rudenį Seimas bus priverstas priimti pataisas dėl žemės pardavimo užsieniečiams.

Valstietė Rima Baškienė pasiūlė surengti referendumą, kad šalies gyventojai išreikštų savo nuomonę.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius neseniai pareiškė, kad nepakeitus konstitucinio įstatymo užsieniečiams teisiškai nėra apribojimų Lietuvoje įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Su tokiu požiūriu nesutinka Žemės ūkio ministerija, mananti, kad konstitucinio įstatymo keisti nereikia.

Europos Komisija šių metų balandį leido Lietuvai trejiems metams pratęsti draudimą užsieniečiams parduoti žemę. Laikotarpis pratęstas, nes panaikinus apribojimus esą kiltų grėsmė, kad galėtų sutrikti žemės rinka.

Stodama į Europos Sąjungą Lietuva buvo išsiderėjusi septynerių metų pereinamąjį laikotarpį dėl žemės pardavimo užsieniečiams – jis baigėsi šių metų balandžio 30 dieną.

 

Atšilus orui, sukruto ledų gamintojai – šių saldumynų dabar jie pagamina dvigubai daugiau nei prieš mėnesį.

Nors pabrangusi žaliava, anot bendrovių, privertė branginti produkciją, kai kurie gamintojai šį sezoną tikisi didesnio ledų pirkimo, pranešė LRT laida “Šiandien”.

Skaičiuojama, kad vienas pirkėjas per metus vidutiniškai suvalgo apie 6-7 litrus ledų.

Ledais prekiaujančios bendrovės atstovė neslepia, kad žiemą ledai perkami vangiai, tačiau vos atšilus – prekyba suaktyvėja.

“Pasijautė skirtumas. Prasidėjo gamyba didesnė palyginus su žiemos mėnesiais. Šiuos pavasario du mėnesius gamyba padidėjo 11 procentų”, – teigia bendrovės “Valentino ledai” technologė Viktorija Žilevičienė.

Dvigubai išaugusia gamyba, nors kiek ir vėlesne nei pernai, džiaugiasi ir stambūs ledų gamintojai. “Ingman ledų” atstovų teigimu, paklausai staigiai ūgtelėjus, pradėta dirbti trimis pamainomis. Džiūgauja ir “Klaipėdos pienas”, jau žiemą gamybą padidinęs dešimtadaliu.

“Mes išvengėm to sezoniškumo kadangi į rinką įvedėm naują produktą – varškės desertus. Tai mums, kaip ledininkams labai pagelbėjo, nes tas produktas yra labai sėkmingai gaminamas žiemos metu ir mums tai buvo naudinga, nereikėjo atleisti žmonių ir išsaugojom savo pajėgumus”, – teigė bendrovės “Klaipėdos pienas” inžinierė-technologė Virginija Vaitkuvienė.

Gamintojai atviri: dėl pabrangusios žaliavos, kovą teko kelti ir ledų kainas nuo 8 iki 15 proc. Tačiau, nepaisant to, šį sezoną bendrovės ledų parduoti planuoja 10 -15 proc. daugiau nei praėjusį. Nors pabrėžia – ledų pirkimas priklauso nuo orų.

“Lietuviai vidutiniškai suvartoja 20 milijonų litrų ledų, tai ir lietuviški, ir importuojami ledai. Augti yra kur. Jeigu saulutė švies, kaip švietė praėjusiais metais, tai augti yra kur”, – tvirtino “Ingman ledai” rinkodaros vadovė Vida Šukienė.

Ledų gamintojai sako, kad lietuviai yra konservatyvūs, skonis nesikeičia ir mėgstamiausias išlieka vanilinis plombyras.

Bendrovei “BOD Group” nepavyko prisijungti muzikos įrašais prekiaujančios “Bombos” įmonių grupės. Šį mėnesį paskelbta ir apie kitus faktiškai finišo tiesiojoje nutrūkusius sandorius, rašo “Verslo žinios”.

“Neradome bendro sutarimo – kiekvienas norėjo išsaugoti geriausius darbuotojus, o susijungus būtų tekę dalį jų atleisti”, – lakoniškai apie neįvykusį sandorį kalbėjo “BOD Group” vadovas Vidmantas Janulevičius.

Dienraštis rašo, jog “BOD group” ir “Bombos” įmonių grupės sandoris, po kurio “Bomba” būtų perėjusi į “BOD Group” rankas, nebuvo plačiai žinomas, tačiau praėjusiais metate prasidėjusios derybos nebuvo vaisingos.

“Buvome gavę pasiūlymą parduoti įmonę, tačiau derybos nutrūko, nes nesutarta dėl kainos”, – savo ruožtu aiškino finansinės ir valdymo apskaitos paslaugas teikiančios “Findir Consulting” direktorius Mindaugas Dabulis.

Advokatų kontoros “Tark, Grunte, Sutkienė ir partneriai” advokatas Rokas Bukauskas patvirtino: praeinant krizei padaugėjo atvejų, kai kreipiamasi konsultacijos dėl sandorių nutraukimo. Anot jo, priežastis – pasikeitusios sandorio vykdymo sąlygos.

Investicinės bankininkystės paslaugas Baltijos šalyse teikiančios bendrovės “Confidentus” partneris Kristupas Kukarskas teigė, jog pirkėjų aktyvumas kyla, bet jų ir pardavėjų lūkesčiai vis dar skiriasi. Pasak K.Kukarsko, lietuviai vis dar ieško pigių įmonių, bet žema kaina nebeatitinka pardavėjų lūkesčių, o užsieniečiai, sprendžiant iš jų siūlomos kainos, optimistiškai žiūri į Lietuvą.

“Mūsų klientai iš užsienio dosnesni ir su jais lengvai pasiekiami susitarimai”, – tikino K.Kukarskas.

Nuolaidos, įvairios akcijos ir išpardavimai – jaukas, kuris užmetamas stengiantis prisivilioti pirkėjų į parduotuvę. Akcijos skatina lenktyniavimą, nes įsigijęs prekę pigiau jautiesi gudresnis už tuos, kurie nespėjo pasinaudoti nuolaida.

Daugeliui žmonių pirkimas suteikia pasitenkinimą, o šio įpročio nereikėjo atsisakyti net sunkmečiu, nes prekybininkai pradėjo siūlyti įvairių prekių pigiau. Taip žmonės vis tiek galėjo pirkti daug, nors ir menkaverčių daiktų. Nemažai žmonių apsipirkę pajunta vidinį palengvėjimą, kad gali kontroliuoti aplinką ir save. Tačiau už šio jausmo slypi neišspręstos emocinės problemos: nesaugumas, konfliktai šeimoje.

Tie žmonės, kurie labai daug perka ir važinėja po visas parduotuves, kuriose siūlomos akcijos, turi emocinių sutrikimų.

Juk perkant penktą tokį patį daiktą vien todėl, kad jis parduodamas su nuolaida, veikia tik jausmai. Įtakos turi ir bandos jausmas – jeigu visi važiuoja ten, kur vyksta akcija, ir aš privalau dalyvauti.

Tačiau yra ir kita kategorija žmonių, kurių pirkiniai būna racionaliai apgalvoti. Jie laukia akcijos, kad galėtų įsigyti konkretų daiktą pigiau, ir daugiau nieko neperka.

Daugelis pirkėjų priprato prie nuolaidų ir perka tik tada, kai paskelbiama akcija. Dėl to prastėja prekių kokybė arba mažėja maisto produktų kiekis pakuotėse

Nuolaidos sunkmečiu tapo pagrindiniu prekybos varomuoju varikliu. Prekybininkai įpratino žmones pirkti tik akcines prekes ir patys sau pasispendė spąstus, nes pirkėjai šiandien net nežiūri į tas lentynas, kurios nevilioja nuolaidomis.

“20 proc. nuolaida pangasijų filė”, “35 proc. nuolaida pieniškoms dešrelėms”, “40 proc. pigiau daržovių ir gėlių sėklos”, “30 proc. nuolaida žuvų taukams”, “iki 50 proc. – visoms prekėms”. Tokiomis akcijomis kasdien vilioja visi prekybos centrai. Užėjus į bet kokią parduotuvę pagrindinį pirkinių krepšelį galima susirinkti tik iš akcinių prekių. Pirkėjai įprato, kad drabužių, maisto produktų, kosmetikos priemonių ir net vaistų gali įsigyti pigiau, todėl perka dažniausiai tik tuomet, kai paskelbiama akcija.

Sunkmečiu nuolaidos buvo nebloga priemonė prisivilioti pirkėjų, tačiau šiandien prekybininkams tai tapo dideliu galvos skausmu. Kainų daugiau jie negali mažinti, o pirkėjai vis tiek reikalauja nuolaidų. Tad prastėja prekių kokybė arba mažėja maisto produktų kiekis pakuotėse.

Perka, jeigu taikoma nuolaida

Vilnietis Tomas Rimelis dažniausiai perka tuos maisto produktus, drabužius ir namų apyvokos daiktus, kuriems taikoma nuolaida. “Pamatau, kad galima nusipirkti, pavyzdžiui, šešis butelius mineralinio vandens už trijų kainą, tai ir pasinaudoju proga sutaupyti. Akcijos skelbiamos kiekvieną dieną ir įvairiems produktams, tad kodėl tuo nesinaudoti?” – svarsto 29-erių metų vyras ir prisipažįsta, kad būtų labai keista, jeigu staiga dingtų daugelis akcijų.

Jis jau neįsivaizduoja, kad taip galėtų atsitikti. “Jeigu vienoje parduotuvėje nebus nuolaidų, kita tikrai jas paskelbs. Dabar šiek tiek luktelėjus visada galima sulaukti akcijos drabužiams ar įvairiems daiktams, todėl niekada ir neperku iš karto. Pasižiūriu, kiek kainuoja konkretus daiktas, ir palaukiu, kol jam bus pritaikyta nuolaida. Perku įsitikinęs, kad nuolaida yra tikra. Štai megztinį, kainavusį 800 Lt, nusipirkau už 100 Lt”, – tvirtina T.Rimelis. O jeigu tuo metu akcijos, pavyzdžiui, drabužių parduotuvėje, nėra, bet norisi kažką įsigyti, vilnietis pats paprašo 30 ar 40 proc. nuolaidos, ir dažniausiai ją gauna.

Vyras pastebėjo, kad kartais prekybininkai manipuliuoja įvairiomis akcijomis. Neseniai jis susiviliojo vienoje kavinėje paskelbta 30 proc. nuolaida picoms, tačiau paaiškėjo, kad pica kainuoja pigiau, nes yra gerokai mažesnė negu įprastai.
Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Marketingo katedros vedėjas Sigitas Urbonavičius sako, kad susiformavęs įprotis pirkti tik akcines prekes nėra naudingas nei prekybininkams, nei pirkėjams. “Verslininkai tarsi užsirakino. Jie jau negali daugiau mažinti kainos, bet ir didinti negali, nes konkurentai stengiasi ją išlaikyti kuo mažesnę. Viskas išnaudota kainai mažinti, kokybės gerinimo išteklių neliko, tad ji ilgainiui tik prastės. O dėl to nukentės vartotojai”, – aiškina S.Urbonavičius.

Jo nuomone, pardavėjai šiandien bijo rizikuoti ir pasiūlyti pirkėjui brangesnių, bet geros kokybės prekių, nes žmonės ieško kuo pigesnių gaminių. Taip elgtis juos įpratino patys prekybininkai. “Prasidėjus ekonominiam sunkmečiui, ne pirmo būtinumo pirkinių žmonės buvo priversti atsisakyti. O maisto produktų pradėjo ieškoti pigesnių. Didelė konkurencija tarp gamintojų lėmė, kad atsirado daugiau įvairių akcijų negu įprastomis sąlygomis”, – sako ekonomistas.

Jis pastebėjo, kad šiandien jaunuoliai, pavyzdžiui, net alų renkasi ne pagal prekės ženklą, o pagal tai, kuriam taikoma nuolaida. Arba pirkėjai vos įėję į parduotuvę klausia, kokia taikoma nuolaida, nors dar net neapžiūrėjo prekių.

Nuolaidos – trumparegiška verslininkų taktika

EKT grupės konsultanto Justo Gavėno nuomone, akcijos – magnetas pirkėjams privilioti, kad jie parduotuvėje praleistų kuo daugiau laiko ir įsigytų neplanuotų pirkinių. “Važiuodami pirkti, pavyzdžiui, pangasijų filė su 40 proc. nuolaida, žmonės įsigyja ir neplanuotų daiktų, kurie yra nenukainoti. Tokie pirkiniai padengia nuo akcinių prekių negautą pelną ir net padeda verslininkams daugiau uždirbti”, – mano J.Gavėnas ir priduria, kad skelbdami akcijas prekybininkai vis dėlto pakliuvo į savo spąstus. Mat per dešimt–penkiolika metų kurtas įvaizdis, kad viena ar kita parduotuvė išsiskiria aukšta kokybe ar didesniu pasirinkimu, subliūško, nes visi pradėjo akcentuoti mažą kainą.

“Visos parduotuvės suvienodėjo. O jeigu jos visos vienodos, pirkėjas, kaip turguje, renkasi pagal kainą. Akcija, nuolaida – trumparegiškas požiūris, leidžiantis išgyventi, bet tik šią dieną”, – tvirtina J.Gavėnas.

Vilniaus verslininkų klubo įkūrėjas Kęstutis Mikolajūnas sutinka, kad akcijos suaktyvina pardavimą, tačiau, pasak jo, nuolaida tarsi nuvertina tą daiktą, kuriam ji taikoma. “Kai pigiau parduodama, atrodo, kad prekės vertė menkesnė, jai keliami mažesni lūkesčiai”, – mano verslininkas, užsiimantis didmenine ir mažmenine prekyba žaislais.

Vis dėlto daugeliui pirkėjų šiandien svarbiausia pigiau įsigyti prekę. Tokių, kurie nekreipia dėmesio į akcijas, vienetai. Automobilių prekybos įmonės “Sostena” rinkodaros vadovas Algirdas Binkevičius pastebi, kad didesnė dalis pirkėjų net nežiūri į tuos automobilius, kuriems netaikoma 30 proc. nuolaida. “Akcija – postūmis tą patį daiktą nusipirkti pigiau, todėl žmonės laukia nuolaidų. Mūsų salonuose jos skelbiamos kas tris mėnesius. Dažniausiai pigiau, pavyzdžiui, 20 tūkst. Lt, parduodami senesnio modelio automobiliai. Akcijos pagyvina prekybą, todėl jas naudinga skelbti. Tačiau jų mažės, nes jaučiamas rinkos atsigavimas. Kai kurių modelių automobilių gamintojai jau dabar nespėja gaminti ir pristatyti į salonus”, – tvirtina A.Binkevičius.

Pirkti skatina godumas

S.Urbonavičius taip pat mano, kad akcijų ir nuolaidų ateityje turėtų mažėti, tačiau jis nelinkęs prognozuoti, ar greitai situacija pasikeis. “Žmonės Lietuvoje dar neperėjo į kitą vartojimo lygį, kai svarbu turėti mažiau, bet kokybiškų daiktų. Pas mus vis dar vertinama tai, kad gali pirkti daug ir dažnai”, – sako VU Ekonomikos fakulteto Marketingo katedros vedėjas.

K.Mikolajūno nuomone, žmones pirkti skatina gobšumas – noras turėti daug, nors ir beverčių daiktų. O tuo puikiai naudojasi prekybininkai. Pavyzdžiui, užrašant “Prekių kiekis ribotas”, sužadinamas godumo jausmas. Žmogus nesąmoningai pagalvoja, kad reikia paskubėti, tada kitam neliks.

Paskelbus akciją žaidžiama ir su asortimento išdėstymu parduotuvėje. “Daugelis pirkėjų prekes ima dešine ranka, tad pigesnės prekės visada yra kairėje lentynos pusėje. Žvilgsnio zonoje išdėstytos prekės taip pat yra brangesnės, nes jas pirkėjas greičiau pamato”, – prekybininkų gudrybes atskleidžia J.Gavėnas.

Kai nuolaida daroma mažos vertės prekei, pavyzdžiui, kainuojančiai keliolika litų, dažniausiai parašoma, kad ji kainuoja 20 proc. pigiau. Nors pirkėjas sutaupo vos keliasdešimt centų, tačiau atrodo, kad perka gerokai pigiau. Prie daikto, kainuojančio kelis šimtus ar tūkstančius litų, rašoma, kad suteikiama, pavyzdžiui, 60 Lt nuolaida. Tai, pasak J.Gavėno, psichologiškai labiau įtikina pirkti negu procentinė kainos sumažinimo išraiška.

Norėdami gauti didesnį pelną, bet neišmanydami, kaip pritraukti akcijų išlepintus pirkėjus, nemažai verslininkų atvirai juos apgaudinėja. Pavyzdžiui, paskelbia, kad visoms prekėms bus taikoma nuolaida iki 50 proc., tačiau perpus pigiau galima įsigyti vos keletą daiktų arba prekių kainos dirbtinai padidinamos, o akcijų metu sumažinamos. Tad pirkėjai, norėdami iš tikrųjų sutaupyti ir nepasiklysti tarp gausybės akcijų, turi patys atidžiai studijuoti kainas ir pirkti tik tai, ko tuo metu reikia.

Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, Lietuva teužima itin žemą 105 vietą tarp pasaulio valstybių pagal pirkimo organizuotumą. 106 vietoje yra Bangladešas, garsėjantis kaip viena pačių skurdžiausių pasaulio valstybių.

Iš šių vertinimų galime suprasti, kad mūsų padėtis šioje srityje – tragiška. Mes nemokame pirkti, perkame ne tai, ką reikia, o dalykų, kurių nereikia, prisiperkame tiek, kad nežinome, kur juos dėti. Ir už viską permokame. Negana to, tiekėjams keliame tiek galvos skausmo, kad jie nenori su mumis bendrauti. Tad kyla klausimas, ką galėtume pakeisti.
Mes tyčia vengėme kalbinti Viešųjų pirkimų tarnybos ar Centrinės projektų valdymo agentūros atstovus. Jie diegia centrinės perkančiosios organizacijos paslaugas, tad žinoma, kad papasakotų apie save daug gero (nors galbūt nutylėtų, kad 2010 m. buvo planuota centralizuotai pirkti už 300 mln. Lt, o išties nupirkta bene keturis kartus mažiau). Todėl ieškojome kritikų, kurie išmanytų reikalą geriau nei valstybės tarnautojai.

Bet pirmiausia pažvelkime į pirkimo problemas buitiškai paprastai, pasiaiškinkime, kaip tai vyksta. Sakykime, jūs turite įmonę, kurioje yra koks šimtas kompiuterių. Kompiuteriai sensta, genda, juos reikia keisti. Ir visą kompiuterių ūkį galite atnaujinti įvairiai. Pavyzdžiui, kas savaitę pirkti naują kompiuterį vietoje labiausiai gendančio seno. Arba galite pirkti po šimtą kompiuterių kartą per porą metų. Kaip daryti geriau?

Kiekvieną kompiuterį perkant atskirai, jo pardavimo savikaina padidės 5–10 proc. Taigi pirma išvada akivaizdi: jei norite įsigyti kompiuterių pigiau, pirkite kuo rečiau, tačiau daug. Savaime aišku, šis dėsnis galioja perkant ne tik kompiuterius – jis universalus. Ir visai nesvarbu, ar tas jūsų pirkinys tėra tualetinis popierius, ar kompiuteris, ar visas pastatas. Negana to, jei pirksite rečiau, ir patys sutaupysite laiko. Jūsų laikas – irgi pinigai.

Vis dėlto gaištamas laikas – tik dalis problemos. Kai kiekvieną mėnesį perkate vos po kelis kompiuterius, jie visi būna skirtingi. Vienas pagamintas vienos firmos, o kitas – kitos. Vienas turi greitesnį procesorių, kitas – daugiau atminties. Ir visi skirtingai tvarkomi. Nenustebkite, jei šimtui kompiuterių prižiūrėti reikės samdyti atskirą darbuotoją. O gal net ir du. Taigi kompiuterių priežiūrai galite išleisti gerokai daugiau pinigų, nei kainuoja patys kompiuteriai. Visa tai – nematomos, šešėlinės kompiuterių pirkimo išlaidos.

Kai klientas nežino, ko jam reikia

Dabar pabandykim įsivaizduoti, kiek pinigų galite prarasti vien dėl to, kad gerai nežinote, ko jums reikia. Pavyzdžiui, savo biurui perkate kompiuterius, pritaikytus žaidimams žaisti. Arba perkate mokamas programas, kai visai pakaktų nemokamų. Čia jau nereikalingos išlaidos gali pasiekti ir 50 proc. pirkinio sumos, kitaip tariant, permokėti galite dvigubai. O jei perkate ir skirtingas programas – aptarnavimo išlaidos dar labiau padidėja.

O dabar paskaičiuokime, kas bus, jei kiekvieną savaitę pirksite po kompiuterį, kiekvieną kartą – vis kitokį, dėl to turėsite samdyti kelis IT specialistus, negana to, krūvą pinigų išleisite dalykams, kurių jums nereikia. Permokėsite dvigubai? Trigubai? O gal keturgubai?

Štai prieš dvejus metus nedidelės įmonės savininkas Vaidotas B. įsigijo serverį, kainuojantį keliolika tūkstančių litų. Nes įmonė, kuri jam įrengė kompiuterių tinklą, paaiškino, kad taip reikia. Esą be serverio nepavyks saugoti duomenų. Ne, tame serveryje nebuvo jokių gudrių verslo valdymo programų. Tiesiog buvo laikomi dokumentai – štai ir viskas. Firmoje tuo metu dirbo septyni žmonės, įskaitant patį savininką. Kaip manote, ar tą serverį įmonė sugebėjo prasmingai panaudoti?

O dabar bandykime bent miglotai įsivaizduoti, kas vyksta valstybiniame sektoriuje, kuriame tūkstančiai įvairių įstaigų, įmonių, organizacijų, dešimtys tūkstančių darbuotojų. Tai ne pavienė septynių žmonių įmonėlė, o didžiulis monstras, kasmet išleidžiantis šimtus milijonų. Ir problemos čia – jau ne tik prastas pirkimo organizavimas, netikęs poreikių vertinimas ar nesugebėjimas atsižvelgti į netiesiogines išlaidas. Čia jau prisideda korupcija, neatsakingumas ir biurokratinė netvarka.

Pridėkime čia ir išlaidas iš viso nereikalingiems dalykams. Nusiperka ligoninė kokį aparatą už kelis milijonus ir apdengia paklodėmis, kad nedulkėtų. Įsigyja kokia įstaiga baldų už milijoną – ir taip pat saugiai sukrauna į sandėlius. O kam? Tiesiog tam, kad lėšas panaudotų. Juk visi žinome, kaip desperatiškai valdiškos įstaigos metų gale išleidžia visas lėšas, kiek tiktai turi, – vien tam, kad, ginkdie, kam nors nepasirodytų, jog pinigų yra per daug, kad tik neliktų kažkokių likučių, kad tik niekas nesugalvotų, jog išlaidas galima sumažinti.

Ideali terpė chaosui ir korupcijai keroti

Čia taip pat būtina pridėti ir kyšininkavimą. Juk “atkatai” sudaro apie 15–20 proc. korupcinių sandėrių kainos. Palyginti su kitomis minėtomis išlaidomis, tai lyg ir nėra daug… Bet šie procentai pridedami prie bendros sumos, kuri, kaip matėme, gali būti net keletą kartų didesnė, nei reikia.

Kaip matome, buitiškai vertindami, išties galime įsivaizduoti nemenkų finansinių košmarų. Tad pakalbinkime ekspertus.

Rimas Kanapka – vienas tų nepriklausomų ekspertų, kurie paprastai slepiasi ir vaizduoja nekaltus avinėlius, nors jų sprendimai kainuoja milijonus. “Nesvarbu, kas aš toks. Svarbu, kuo aš galiu padėti”, – atrodo, jam ši frazė labai tinka.

Paklaustas apie centralizuotą pirkimą, Rimas ima pasakoti net nesusimąstydamas: keli ar keliolika žmonių pagal patvirtinamą prekių sąrašą gali aprūpinti šimtus ar tūkstančius įstaigų ir dešimtis tūkstančių žmonių. Negana to, kai perka vieni, o užsako kiti, pirkimo organizatorius nuolat yra stebimas daugybės suinteresuotų akių. Tačiau jei kiekviena įstaiga, įmonė ar kokia nors prekybos tinklo parduotuvė organizuotų savo aprūpinimą pati, jai reikėtų samdyti atskirą žmogų, o gal ir kelis.

Į klausimą apie tai, kaip vertintų valstybės pirkimų efektyvumą, Rimas atsako tiesiai: jei koks nors prekybos tinklas organizuotų pirkimą taip, kaip tai daro valstybinės įstaigos, jis tiesiog bankrutuotų. Ir pats perklausia, iškart atsakydamas: “Kodėl mes šnekame apie tai, kad Lietuva – prie bankroto ribos? Kai bet kas perka, ką tik nori, išlaidos viršija bet kokias įmanomas pajamas. Korupcija atsiranda visur, kur tik jai yra galimybių atsirasti. Nesvarbu, ar tai būtų valstybinės įstaigos, ar verslo organizacijos, – jei tik bus galimybė prasisukti, atsiras ir gudruolių, kurie tą galimybę išnaudos. Tūkstančiai didesnių ir mažesnių įstaigėlių – mokyklų, ligoninių, valstybės įmonių, savivaldybių, perkančių, ką tik nori ir kaip tik nori, yra ideali terpė chaosui ir korupcijai keroti. Pertvarkant bet kurią finansinių sunkumų turinčią organizaciją, svarbu centralizuoti pirkimą: įkurti padalinį, kuris pagal aiškius kriterijus pats spręstų, iš ko ir ką užsakinėti. Bet kokios galimybės savarankiškai pirkti prekes ar paslaugas turi būti uždraustos. Tai vienintelis būdas užkimšti išlaidų skylę.”

R.Kanapkos teigimu, pertvarkius dideles įmones taip, kad pirkimas būtų centralizuotas, išlaidos neretai sumažėja ketvirtadaliu. Pasiteiravę, ar tinka toks požiūris valstybinėms įstaigoms, sulaukiame tokio atsakymo: “Žinoma. Valstybinės organizacijos nuo komercinių skiriasi pirmiausia tuo, kad yra daug prasčiau valdomos. Ten išlaidas įmanoma sumažinti ne ketvirtadaliu, o perpus.”

Lietuvos projektų vadybos asociacijos direktorius Raimundas Andriušaitis –  truputį atsargesnis, tačiau kartoja tas pačias mintis: centrinė perkančioji organizacija esanti naudinga, gal net būtina. Pašnekovas sakosi jau matąs pokyčių į gerąją pusę: nors pirkimo kontrolė didėja, jis tampa lankstesnis, perkančios organizacijos gauna geresnių galimybių rinktis. Geresnė kontrolė, pasirodo, reiškia ir mažesnę biurokratiją.

R.Andriušaitis sako, kad prieš porą metų perkančioms įstaigoms buvo svarbus tik vienas dalykas – kaina. Dabar jau neretai skaičiuojamas bendras pirkinio ekonominis efektyvumas, tad įstaigos jau gali pirkti ne pigiausias, o daugiausiai naudos duodančias, pigiausiai aptarnaujamas, ekonomiškai efektyviausias paslaugas ar prekes.

Atrodytų, viskas lyg ir aišku: pirkti verta organizuotai, apgalvotai, centralizuotai. Deja, Lietuva vis dar 105-oje vietoje pagal pirkimo organizuotumą. Aplenkusi varganą Bangladešą.