Lietuviai – ne vieninteliai Europoje, masiškai traukiantys į kaimyninę Lenkiją pigesnių prekių: nukeliauti į kitą valstybę dėl mažesnių kainų netingi daugelio Europos šalių gyventojai.

Švedijoje yra nedidelis uostas Helsingborgas, iš kurio keltu galima nusikelti į Danijos miestą Helsingiorą. Tačiau dažnas keltu plaukiantis švedas Helsingiore net neišlipa: plaukia tik tam, kad laive nusipirktų daniškomis kainomis parduodamų alkoholinių gėrimų ir vėl grįžtų į Švediją. O Malmės mieste gyvenantys švedai dažnai vyksta į Danijos sostinę Kopenhagą (traukiniu tai trunka tik keliolika minučių), nusiperka alaus, vyno, pigesnių maisto produktų ir vėl grįžta namo.
Danai itin noriai vyksta į Švediją kitu tikslu – čia jiems pigiau nei Danijoje atostogauti. Pigesnis Švedijoje ir nekilnojamasis turtas, todėl danai bent jau ankstesniais metais Švedijoje labai dažnai pirkdavo vasarnamius. Lygiai taip pat į Švediją pirkti tiek maisto, tiek gėrimų, tiek nekilnojamojo turto iki šiol traukia ir norvegai.

Pasienio vilionės

Kad ir kokia brangi būtų Europos valstybė, jos pasienyje visuomet pamatysi parduotuvių, kuriose rikiuojasi vien apsipirkti atvykę užsieniečiai.
Pavyzdžiui, Vokietijoje ties pasieniu su Danija yra parduotuvių, kuriose dirba daniškai kalbantys darbuotojai, nes danai alkoholį perka būtent čia. Flensburgas – vienas tokių miestų, į jį plūsta pigesnių alkoholinių gėrimų įsigyti norintys danai. Apskritai teigiama, kad kas penktas Danijoje išgeriamas butelis alaus yra pagamintas Vokietijoje.
“Susidaro visa grandinė: norvegai vyksta į Švediją, švedai – į Daniją, danai – į Vokietiją, o vokiečiai – į Lenkiją”, – teigia Švedijoje jau ne vienus metus gyvenanti lietuvė Milda Celiešiūtė. Jos paminėtą maršrutų grandinę galima tęsti toliau. Juk švedai lygiai taip pat mėgsta išpardavimus Suomijoje, o suomiams tikra svajonių šalis ieškoti pigesnių prekių yra Estija.
Tačiau kelionių ratas tuo nesibaigia, o prekės, dėl kurių europiečiai keliauja svetur, yra tokios įvairios, kad reikėtų sudaryti atskirą kainų katalogą. Pavyzdžiui, Prancūzija sulaukia daugybės pirkėjų iš Belgijos, Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų, mat čia daug pigesnis vynas ir sūris. Tarkime, Belgijoje vidutinė vyno kaina svyruoja apie 15 eurų, o Prancūzijoje tokio paties galima nusipirkti už 6–7 eurus. Be to, Prancūzijoje nepalyginti didesnis ir vyno pasirinkimas.
Savo ruožtu Nyderlandai mielai pasitinka tuos pačius prancūzus, taip pat ir belgus, kuriems plačiai atlapotos Mastrichto ar Roterdamo prekybos centrų durys. Pavyzdžiui, Olandijoje drabužiai net du kartus pigesni nei Belgijoje, be to, ypač smarkiai skiriasi vaikiškų prekių, buities reikmenų, net buitinės technikos kainos. Atvykę šių stambių pirkinių, belgai dažnai kartu nusiperka ir maisto, kurio kainos skiriasi irgi maždaug du kartus.
“Šeštadieniais su visa šeima vykstame į Mastrichtą pirkinių visai savaitei. Čia pigiau viskas, pradedant saldainiais, baigiant mėsa, pienu, aliejumi. Kelionė trunka vos pusvalandį, o sutaupome po kelis šimtus eurų per savaitę”, – pasakoja Belgijos pasienyje esančiame Genko mieste su šeima gyvenantis Liutauras Varanauskas, nuo kurio namų iki artimiausio Mastrichto prekybos centro yra vos daugiau nei 20 km.
Vakarų Belgijoje gyvenantys žmonės itin pamėgę Vokietijos prekybos centrus – čia maistas irgi gerokai pigesnis nei gimtinėje. Be to, Vokietija itin vilioja čekus. Apklausos liudija, kad net 70 proc. čekų Drezdene, Niurnberge ar Frankfurte perka drabužius, 60 proc. – maistą, 50 proc. – elektronikos prekes.
Beje, į Vokietiją traukia ne vien belgai ar čekai. Galima teigti, kad Vokietija drauge su Lenkija yra populiariausios apsipirkimo valstybės visoje Europoje, nes į jas plūsta beveik viso žemyno pirkėjai. Pavyzdžiui, neretai per išpardavimus į Vokietiją vyksta netgi lenkai, lietuviai, taip pat austrai. O Šveicarijos gyventojams pirkti Vokietijoje apskritai dvigubai palankiau nei gimtinėje, net jei prekių kvotos yra gana griežtos ir masiškai vežtis vokiškų prekių jiems neleidžiama.

Pirkėjų mainai

Dalis pirkėjų svetur pirkti keliauja ne vien dėl kainos, bet ir dėl kokybės. Pavyzdžiui, belgai, šveicarai, britai nevengia kelionių į Italiją vien dėl išskirtinių delikatesų – gurmaniškų sūrių, kumpių, makaronų. O italai vyksta į Belgiją šokolado. Visi drauge jie labai noriai perka nykštukinėje Andoroje, kurioje prekėms netaikomi akcizai ir kurioje taip pat galima sutikti gausybę kaimyninių Prancūzijos ir Ispanijos gyventojų.
Atskira pirkėjų kategorija yra poilsiautojai, tarp kurių nemažą dalį sudaro ir lietuviai. Pasak Valstybinio turizmo departamento direktorės dr. Raimondos Balnienės, itin daug lietuvių ne tik atostogauja, bet ir šluoja parduotuvių lentynas slidinėjimo sezono metu – tautiečių žiemą gausu Italijos, Lenkijos slidinėjimo kurortuose.
Įdomūs poilsiautojų mainai vyksta tarp Italijos ir Slovėnijos. Slovėnams patrauklūs Italijos kurortai ir gurmaniškas maistas, o štai italai labai dažnai susigundo poilsiu Adrijos pakrantėje Slovėnijoje ir neatsidžiaugia beveik dvigubai mažesnėmis maisto produktų kainomis.
Lygiai taip pat elgiasi ir ispanai bei portugalai. Ispanijos gyventojai, ypač gyvenantys vakarinėje šalies dalyje, Portugaliją nuo seno laiko pigesne šalimi ir yra įpratę čia pirkti maistą, gėrimus, buitinę techniką. Na, o portugalus į Ispaniją vilioja didesnis maisto prekių pasirinkimas ir itin išplėtotas turizmas.

Varžosi pigumu

Atskirai paminėti galima ir vadinamąsias pigias Europos šalis, į kurias vykti apsimoka labiausiai. Ne veltui Bulgarijos pasienio miestelyje Sandanske vienas po kito duris atveria nauji, būtent užsieniečių labiausiai laukiantys prekybos centrai. Tiesa, kainos čia šiek tiek didesnės nei, tarkime, Bulgarijos sostinėje, tačiau maistą pirkti čia vis tiek pigiau nei namie yra krizės prispaustiems graikams, kurie, beje, pigesnių prekių ieško ir Makedonijoje, o neretai ir Turkijoje. Mat Graikijoje brangiau nei šiose valstybėse atsieina netgi benzinas, kurio atvykę į Bulgariją, Turkiją ar Makedoniją graikai paprastai prisipila pilnus bakus – taip, kaip lietuviai degalų buvo įpratę vykti į Baltarusijos pasienį.
Dar viena pirkėjų grupė Europoje – automobilių pirkėjai. Tiesa, Europos Komisijos duomenimis, bent jau naujų automobilių kainos ES pradėjo panašėti, tačiau skirtumai vis tiek dar nemenki, o kai kuriose valstybėse pastebimas gana ryškus kainų mažėjimas. Pavyzdžiui, Slovakijoje nauji automobiliai pastaruoju metu atpigę apie 17 proc., Bulgarijoje – 14 proc., Slovėnijoje – 12 proc., Čekijoje – 9 proc., Lenkijoje – 6 proc.
O štai Vokietijoje automobiliai šiek tiek brangsta, tad natūralu, kad vokiečiai vis dažniau automobilio pirkti vyksta į kitas valstybes, net jei perka toje pačioje Vokietijoje pagamintus modelius.

Kainų skirtumus lemia ir makroekonominiai rodikliai

Pastaraisiais metais euro zonoje kainų lygis po truputį vienodėja, tačiau visoje Europoje skirtumai dar gana dideli. Kainas lemia tiek konkrečios šalies ekonomikos išsivystymas, tiek BVP vienam gyventojui ir perkamoji galia, tiek eksporto ir importo struktūra. Pagaliau lemia ir tai, iš kur prekės importuojamos, kokios yra transportavimo sąnaudos.
Didžiausias, 45 proc. ES vidurkį viršijantis kainų lygis jau ne pirmus metus yra Danijoje, tad ji – ir pati brangiausia Europos valstybė. Tačiau ir Liuksemburgo, Švedijos, Airijos ar Suomijos kainų lygis ES-27 vidurkį viršija daugiau nei 20 proc. Mažiau nei 20 proc. vidurkį viršija kainos Belgijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje. O sąrašo pabaigoje yra šalys, kurių kainų lygis 25–50 proc. mažesnis nei ES vidurkis: čia šalia Čekijos, Estijos, Slovakijos, Latvijos bei kitų valstybių atsiduria ir Lietuva. Na, o mažiausias kainų lygis, sudarantis mažiau nei pusę ES vidurkio, yra Serbijoje, Bulgarijoje, Albanijoje ir Makedonijoje.
Beje, ypač įdomi padėtis Islandijoje, nes ši šalis anksčiau buvo pati brangiausia visoje Europoje. Svarbiausias pasikeitusios padėties veiksnys – iki 2009 m. labai silpnėjusi Islandijos krona.
Kaip teigia EK ekspertai, valiutos kursai vaidina ypatingą vaidmenį nustatant kainų lygio indeksus. Dažnai jų pokyčiai labai veikia ilgalaikę kainų lygio raidą. Iš tiesų kelis iš didelių kainų lygio pokyčio atvejų 2008–2010 m. galima bent iš dalies paaiškinti būtent šalies valiutos svyravimu euro atžvilgiu. Tai pasakytina apie Islandijos, Lenkijos, Serbijos, Rumunijos, Turkijos, Jungtinės Karalystės, Vengrijos ir Švedijos valiutas, kurios 2008–2009 m. nuvertėjo daugiau nei po 10 proc. O 2010 m. beveik visų euro nenaudojančių šalių, visų pirma Švedijos, Šveicarijos ir Norvegijos, valiutų vertė euro atžvilgiu padidėjo.

Prekių kainos ES šalyse, vidurkio proc.
Šalis    Vidutinė kaina    Maistas    Nealkoholiniai gėrimai    Alkoholiniai gėrimai    Tabakas
Danija 145 134 193 135 117
Šveicarija 138 144 112 113 104
Norvegija 137 153 168 234 219
Suomija 126 118 132 170 110
Airija 125 128 146 167 217
Liuksemburgas 121 119 106 96 88
Prancūzija 114 112 96 95 133
Belgija 114 115 116 101 108
Nyderlandai 108 98 96 99 111
Austrija 108 117 108 95 97
Švedija 107 104 110 138 130
Italija 106 109 94 113 104
Vokietija 106 111 106 91 119
ES 100 100 100 100 100
Lietuva 68 72 91 99 51
Lenkija 59 63 76 89 52

Valstybė nusprendė parduoti apie 90 tūkst. ha rezervinių miškų, kurie liko nepanaudoti vykdant žemės reformą. Šiuos miškus ketinama parduoti aukcionuose, o gautas lėšas skirti kompensacijoms už negrąžintą žemę mokėti.
Derėtų atkreipti dėmesį, kad kalbama tik apie rezervinius miškus, o miškai, kuriems suteiktas valstybinės reikšmės statusas, privatizuojami nebus. Priminsime, kad tokie miškai Lietuvoje sudaro daugiau nei 1,1 mln. ha.
Svarbu tai, kad teisę įsigyti rezervinių miškų turės tik Lietuvos piliečiai. Pirmenybė bus suteikiama tiems asmenims, kurių turimi sklypai ribojasi su parduodamais, jei šie neviršija 1 ha. Jei prašymą pirkti tokį įsiterpusį miško plotą pateiks vienas besiribojančio žemės sklypo savininkas, miško žemės sklypas jam bus parduodamas be aukciono. Jei prašymą pirkti pateiks keli žemės sklypų savininkai, kurių žemė ribojasi su įsiterpusiais ploteliais, toks miško sklypas bus parduodamas uždaro aukciono būdu didžiausią kainą pasiūliusiam savininkui.
Visais kitais atvejais valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypai bus parduodami atviro aukciono būdu asmeniui, kuris už parduodamą miško sklypą pasiūlys didžiausią kainą.
Nacionalinės žemės tarnybos l. p. e. direktoriaus Vito Lopinio teigimu, valstybė pradinės miškų sklypų kainos nenustatys. Miškai bus įvertinti individualiai, atsižvelgiant į daugybę įvairių veiksnių. Kainą nustatys vertintojai, išrinkti Viešųjų pirkimų įstatymo tvarka ir laimėję konkursą. Pardavimo aukcionus organizuos ir vykdys valstybės įmonė Valstybės žemės fondas.
Informacija apie numatomus aukcionus bus skelbiama Valstybės žemės fondo interneto svetainėje ir Valstybės turto fondo leidžiamame „Informaciniame privatizavimo biuletenyje“, taip pat vietiniame arba regioniniame laikraštyje.
Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius prognozuoja, kad aukcionų metu rezervinių miškų kaina gali padidėti iki 50 proc. pradinės kainos.
Pasak Žemės ūkio ministerijos specialistų, didžiausia šio pardavimo nauda – ne tik valstybės gaunamos papildomos pajamos, bet ir tai, kad miškas turės savininką.

Vertinant trumpalaikę perspektyvą finansiškai naudingiau naują būstą nuomotis, o ilgalaikę – pirkti.

Lietuviai nuomotis būsto nemėgsta ir Europos Sąjungoje išsiskiria siekiu įsigyti nuosavą namą ar butą. Ar toks troškimas finansiškai apsimoka?
“Veido” prašymu nekilnojamojo turto ekspertai apskaičiavo, kaip elgtis naudingiau: pirkti ar nuomotis būstą 25 metus. Trys nekilnojamojo ekspertai, įvertinę pirkėjo ir nuomininko išlaidas bei atmetę ekstremalius rinkos svyravimus – staigius butų brangimus ar pigimus, priėjo prie vienodos išvados: vertinant ilgalaikę perspektyvą Lietuvoje labiau apsimoka būstą pirkti, tačiau ta finansinė nauda nėra didelė.

Pasiėmus paskolą butas pabrangsta beveik dvigubai

Nekilnojamojo turto brokerių tinklo “NT ekspertai” vienas vadovų Ramūnas Urbonas nuomos ir pirkimo išlaidas lygino pasitelkęs naujos statybos 60 kv. m dviejų kambarių buto sostinės Pašilaičių rajone pavyzdį. Tokio įrengto buto kaina rinkoje vidutiniškai siekia 250 tūkst. Lt. Ekspertas rėmėsi sąlyga, kad būstas per metus brangs 2 proc.
Skaičiavimas atskleidė, kad pasiėmus paskolą būstas per 25 metus pabrangsta 69 proc. Jei pirkėjas iš kreditavimo įstaigos 25 metams pasiskolina 85 proc. reikiamos sumos, o metinės palūkanos neviršija 5 proc., per visą laikotarpį mokant paskolą “linijiniu” būdu, palūkanų reikės sumokėti 133 tūkst. Lt. Mokant vadinamuoju anuiteto būdu (įmokos visą laiką vienodos) – 160 tūkst. Lt. Be to, dar reikia pridėti 2 tūkst. Lt būsto įsigijimo išlaidoms, 10 tūkst. Lt būsto ir kredito privalomajam draudimui. Tai reiškia, kad pirkdamas butą su paskola per 25 metus gyventojas sumokės 395–422 tūkst. Lt, o butas dėl rinkos augimo teoriškai turėtų pabrangti iki 410 tūkst. Lt.
Nekilnojamojo turto eksperto skaičiavimais, už analogiško buto nuomą reikėtų mokėti 800–1000 Lt per mėnesį, o per 25 metus susidarytų 270–360 tūkst. Lt. Taigi pinigų nuomojantis būstą išleidžiama mažiau. Tačiau R.Urbonas pabrėžia, kad vertinant ilgalaikę perspektyvą finansiškai naudingiau pirkti būstą, nes po 25 metų lieka turtas, turintis rinkoje tam tikrą vertę. Nuomos atveju turto nelieka. Be to, ir tas skirtumas nėra didelis – pirkimo atveju kiekvieną mėnesį reikės sumokėti 417 Lt daugiau.
“Atrodo, kad įsigyti kokybišką būstą būtų ekonomiškiau, nes jei pasiseks ir namas prastovės, atmetus palūkanas, būsto įsigijimo išlaidas ir remonto bei renovacijos išlaidas, jums po 25 metų pardavus būstą pensijai dar liktų apie 120–140 tūkst. Lt, o nuomojantis neliktų nieko. Tačiau jei per tą 25 metų laikotarpį palūkanos išaugtų daugiau kaip iki 10 proc., tai jūsų tikėtinas pensinis fondas tiesiog ištirptų”, – galimus scenarijus aptaria R.Urbonas.
“Ober-Haus” vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis finansinę pirkimo ir nuomos naudą apskaičiavo remdamasi dienraščio “New York Times” siūloma skaičiuokle – šio eksperto skaičiavimai taip pat parodė, kad pirkti butą finansiškai labiau apsimoka, tačiau ta nauda nėra didelė.
Kita vertus, R.Urbonas mano, kad turint omenyje trumpalaikę perspektyvą nuomotis būstą ekonomiškai naudingiau. “Vertinant penkerių metų laikotarpį kartais būstą geriau nuomotis. Reikėtų atsižvelgti į laukiančias perspektyvas: jei jauna šeima susilauks vaikų, greičiausiai dviejų kambarių butas jau nebebus tinkamas, reikės didesnio, o keičiant būstą prisidės papildomos išlaidos, ir praloši”, – aiškina R.Urbonas.
Tokią pat išvadą daro ir “New York Times” leidinys, skaičiuojantis, kad amerikiečiams, tame pačiame bute gyvensiantiems iki ketverių metų, pigiau jį nuomotis – tada gyventojai kasmet sutaupys 131 JAV dolerį, palyginti su tais, kurie butą įsigijo. Tačiau jei ketinama gyventi ilgiau nei ketverius metus – ekonomiškiau kurtis pirktame bute.

Vertinti reikia asmeninius poreikius

“Apibendrindami galime teigti, kad būsto pirkimo finansinė nauda lyg ir teigiama, bet mažai apčiuopiama, todėl priimant sprendimą reikėtų galvoti apie savo poreikius. Gal vienas žmogus lengvai pripratęs kilnotis ir jam paprasčiau nuomotis, o kitas sėslesnis, saugiau jaučiasi turėdamas būstą”, – į skirtingus poreikius dėmesį atkreipia S.Vagonis.
“Aišku viena, kad nuomojantis lengviau keisti būstą pagal darbą, mokyklą, daug mažesnės keitimo išlaidos, bet šeimininkai gali panorėti būstą parduoti. Be to, dauguma nenori šeimų su mažais vaikais, nuomojantis trūksta savininkiškumo jausmo. Nusipirkus būstą jaučiamas didesnis stabilumas, bet laikui bėgant kredito našta ima slėgti, be to, reikia prisiimti visą atsakomybę už būsto remontą, pastato eksploatacijos išlaidas”, – įvertina R.Urbonas.

Lietuviai iš kitų europiečių išsiskiria nuosavo būsto troškimu

Valstybė    Kiek proc. gyventojų gyvena nuosavame būste    Kiek proc. gyventojų nuomojasi

Rumunija    96,5    3,5
Lietuva    91    9
Vengrija    89,8    10,2
Estija    87,1    12,9
Latvija    87,1    12,9
ES vidurkis    73,5    26,5
Švedija    69,7    30,3
Lenkija    68,7    31,3
Olandija    68,4    31,6
Danija    66,3    33,7
Prancūzija    63    37
Austrija    57,5    42,5

Šaltinis: “Eurostat”